Lietuvos fotografija emigracijoje

ŽURNALAS: FOTOGRAFIJA
TEMA: Fotografija emigracijoje
AUTORIUS: Stanislovas Žvirgždas
DATA: 2012-12

Lietuvos fotografija emigracijoje

Stanislovas Žvirgždas

Pralaimėjus 1863 m. sukilimą, Lietuvoje prasidėjo carinės valdžios represijos: sukilimo vadai buvo pakarti, jiems prijaučiantieji ilgiems metams ištremti į Sibirą, jų turtas konfiskuotas. Sukilėlius fotografavę ir nuotraukas platinę fotografai, Rusijos caro pavaldiniai, buvo nuteisti, ateljė uždarytos, pavojingosios sukilėlių portretinės fotografijos sunaikintos, o miestovaizdžiai parduoti aukcione. Tarp nelojalių valdžiai Vilniaus fotografų buvo atvykėlis iš Italijos – Achilas Džiuzepė Bonoldis, kurio ateljė veikė 1858–1863 m. ir talkino sukilimui. Už pavojingą veiklą jis buvo ištremtas iš Rusijos imperijos.[1] Suprantama, tai menkas epizodas, kurį tik sąlyginai galime pavadinti emigracija.

Tikroji emigracija prasidėjo XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmajame dešimtmetyje. Ar būta tarp tų emigrantų ir fotografų, stokojame žinių. Regis, kad nebūta. Tiesa, galime paminėti vieną pirmųjų moterų fotografių Julę Pranaitytę, kuri apie 1903 m. išvyko į JAV ir dirbo drauge su kunigu Antanu Miluku – redagavo katalikų periodinį leidinį „Žvaigždė“. 1911 m. J. Pranaitytė keliavo pas brolį į Turkestaną ir aplankė Taškentą, Chivą, Bucharą, Samarkandą, Baku, Jerevaną, Vladikaukazą, Tbilisį, Maskvą ir Peterburgą. 1914 m. išleido kelionių knygą „Iš kelionių po Europą ir Aziją“, kurią iliustravo savo pačios darytomis nuotraukomis. Mirė 1944 m. Filadelfijoje visiškai nuskurdusi. Palaidota nežinomo vargšo kape, o jos gausus archyvas išvežtas į Filadelfijos sąvartyną.[2]

Atkūrus Lietuvos valstybę, daugelis po platųjį pasaulį išsibarsčiusių ir laimės neradusių emigrantų grįžo į Lietuvą. Tarp jų – ir kituose kraštuose fotografo specialybę įgiję busimieji mūsų miestelių fotografai Petras Ločeris (Biržai) ir Jonas Žitkus (Panevėžys). 1907 m. P. Ločeris išvyko į Latviją pas gimines, kur gyvendamas išmoko fotografuoti, baigė amatų mokyklą, susipažino su fotografijos medžiagų technologija. 1920 m. grįžęs į Lietuvą Biržuose atidarė ateljė, gamino fotoplokšteles „Aušra“. Panevėžietis Jonas Žitkus 1910 m. išvyko pas brolį į JAV. Gyvendamas Klivlende, jis iš brolio išmoko fotografuoti. Fotografavo lietuvių bendruomenės susibūrimus, vestuves, portretus, bendradarbiavo išeivijos spaudoje. 1922 m. sugrįžo į Lietuvą ir Panevėžyje atidarė fotoateljė. Jo ateljė prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo viena geriausių mieste. Minėtinas ir Vabalninko fotografas Juozas Daubaras, kuris 1909–1918 m. gyveno emigracijoje, tačiau fotografuoti išmoko savarankiškai jau grįžęs į Lietuvą. Apie fotografo darbą jis rašė: „Nusipirkau kasetinį medinį fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti. Įsigijau specialios literatūros, medžiagų, chemikalų. Viskas tada buvo labai brangu, todėl verstis buvo nelengva. Mylėjau savo kraštą, todėl (nors tėvai, broliai ir sesuo gyveno Amerikoje) iš Lietuvos nė nemaniau išvažiuoti. Stengiausi įsigyti gerų darbo instrumentų, sąžiningai atlikti darbą, visuomet ištesėti žodį. Priėjau išvadą, kad fotografija turi būti ne tik ryški, bet ir gili bei perspektyvinė. Su didelės šviesos ir trumpo fokuso aparatais niekuomet nepadaroma gerų nuotraukų. Fotografavau ne tik žmones, bet ir miestelį, jo apylinkes. Nuotraukose stengiausi pavaizduoti Vabalninko krašto gyvenimą“.[3]

1933 m. sausio 15 d. Kaune įkūrus Lietuvos fotomėgėjų sąjungą, fotografinė veikla ypač suaktyvėjo. Buvo pradėtos rengti grupinės parodos (visos su katalogais), leistas žurnalas „Foto mėgėjas“ (išėjo du numeriai), steigti skyriai kituose miestuose, meninės fotografijos linkme kreiptas visas fotografijos sąjūdis. Rezultatų nereikėjo ilgai laukti: 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje meno ir technikos parodoje buvo pelnyta dešimt aukso medalių, kuriuos gavo Fotomėgėjų sąjunga, Vytautas Augustinas, Petras Babickas, Balys Buračas, Vytautas Gavėnas, Steponas Kolupaila, Otto Milaševičius, Antanas Naruševičius, Gediminas Orentas ir Jokūbas Skrinska. Deja, 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir pirmoji sovietinė okupacija sugriovė visus planus ir nutraukė kūrybinę veiklą. Tiesa, Lietuvą okupavus fašistinei Vokietijai, prieškario fotografai dar reiškėsi to meto spaudoje, leidiniuose, dalyvavo žurnalo „Naujoji sodyba“ surengtame konkurse, leido atvirukus.

1944 m. liepą sovietinei kariuomenei artėjant prie Lietuvos į Vokietiją pasitraukė iškiliausi fotografai: P. Babickas, S. Kolupaila, K. Daugėla, V. Augustinas, A. Naruševičius, G. Orentas, V. Maželis ir kt. Kai kurie išsivežė ir savo fotografijų archyvus, kiti pasitraukė viską metę. Nustojo gyvavusios 1933 m. įkurta Lietuvos fotomėgėjų sąjunga bei 1935 m. prie Matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos susibūrusi fotosekcija. Abi šios organizacijos daug nuveikė ketvirtajame dešimtmetyje puoselėdamos Lietuvos meninę fotografiją.

K. Daugėla fotoalbume „Išeiviai iš Lietuvos“ apie pasitraukimą į Vakarus rašė: „Lietuvių golgota prasidėjo 1940 metų birželio 15-ąją, kai Stalino tankų vikšrai persirito per Lietuvos sieną, ir perpildyti naktimis areštuotų žmonių ešelonai pajudėjo į rytų gulagus… Kai per pralaužtus vokiečių frontus Raudonoji Armija antrą kartą priartėjo prie Lietuvos, baimė vijo žmones iš namų viena kryptimi – į vakarus. Bėgo lietuviai nuo sovietų režimo, kurį patyrė per pirmąją okupaciją. Karas baigėsi… Lietuviai gi paliko vakarinėje Geležinės uždangos pusėje, išvietinti, benamiai, svetimi svetimųjų tarpe“.[4]

Baigiantis karui Vokietijoje pabėgėliai iš Lietuvos pateko į Perkeltųjų asmenų (DP) stovyklas, kuriose tęsė fotografavimą: V. Augustinas – Fišbeke ir Špakenberge, K. Daugėla ir S. Kolupaila – Kemptene, J. Mekas – Flensburge, Mattenberge ir kitur. Apie 1949 m. atsirado galimybė išvykti į JAV ar į kitas šalis. Dauguma mūsų fotografų pasirinko JAV, kur apsigyvenę neapleido ir fotografijos, fiksavo Amerikos lietuvių gyvenimą, įvykius, kūrė portretus, dalyvavo parodose, leido fotoknygas apie Lietuvą su prieškario vaizdais, iliustravo enciklopedijas ir kitus leidinius, spausdino atvirukus. Suprantama, Lietuvos fotografai apie jų veiklą beveik nieko nežinojo, nes sovietmečiu visi ryšiai su išeiviais buvo nutrūkę ir tik prasidėjus „atšilimo“ laikotarpiui jie palaipsniui pradėjo megztis. Ilgą laiką nebuvo fotografijos judėjimo ir už Lietuvos ribų.

Nors šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose mūsų fotografija fiksavo tautos kančias, bet jas parodyti viešai galėjo tik amžiaus pabaigoje. Išeiviai Vokietijoje pakartojo fotoalbumą „Vilnius“ su J. Bulhako fotografijomis ir porą kartų JAV išleido V. Augustino fotografijų rinktinę. Populiarindamas Lietuvą vaizdais ir tekstais Brazilijoje daug nuveikė P. Babickas.[5]

Tik nuo 1972 m. Amerikos lietuviai Čikagoje, M. K. Čiurlionio galerijoje, pradėjo rengti kasmetines lietuvių fotografijos parodas. Nuo 1986 m. fotomenininkams iš Lietuvos pradėjus dalyvauti šiose parodose, ryšiai sustiprėjo. Tada vyko XV paroda „Humoras“. Kitų metų XVI parodoje „Metų laikai“ buvo eksponuoti vos kelių Lietuvoje gyvenančių fotografų darbai. Nuo 1988 m., t.y. nuo XVII parodos „Miestas“, jau dalyvavo didelis Lietuvos fotomenininkų būrys. Tuo laikotarpiu ir Lietuvoje buvo surengtos pirmosios pokario išeivių parodos: Jono Dovydėno (Vilniuje, 1982), Algimanto Kezio (Vilniuje, 1983), Kazio Daugėlos (Kaune, 1988). Tačiau pagrindinis susitikimas įvyko tik 1989 m. lapkričio 14 d., kai Vilniaus dailės parodų rūmuose buvo atidaryta neįprasta fotografijos paroda – pirmą kartą vienoje ekspozicijoje susitiko lietuvių emigrantai ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariai. Parodoje 46 išeivijos fotografai J. Anysas (JAV), A. Augustaitis (Brazilija), V. Augustinas (JAV), J. Balsys (Kanada), R. Bartuška (JAV), E. Būtenas (JAV), J. Dagys (Kanada), K. Daugėla (JAV), L. Daukša (Kanada), J. Dovydėnas (JAV), J. Gimbutas (JAV), M. Ivanauskas (JAV), J. Janavičius (Australija), M. Jasevičius (JAV), R. Jautokaitė (JAV), A. Kaminskienė (JAV), A. Kazlauskas (Kanada), A. Kemežys (Kanada), A. Kezys (JAV), J. Krapauskas (JAV), P. Krukonis, (JAV), J. Kuprys (JAV), B. Liškauskas (Kanada), G. Mankus (JAV), V. Maželis (JAV), R. Nemickas (JAV), P. Normantas (Vengrija), A. Norvila (JAV), A. Paškevičiūtė (JAV), M. Olsen Petrauskas (JAV), G. Penikas (JAV), A. Petrutis (JAV), K. Podenas (Australija), A. Renkait (Norvegija), G. Sakalas (JAV), L. Seibutis (JAV), R. Sidrys (JAV), D. Slavickas (Kanada), L. Sruoginytė (JAV), V. Statkus (JAV), R. Švambarys (Australija), A. Valiūnas (Kanada), D. Variakojytė (JAV), K. Vepstas (JAV), M. Welling-Iwanow (JAV), S. Žilevičius (JAV) eksponavo 290 nuotraukų. Išleistas katalogas.[6]1990 m. paroda buvo eksponuota Šiaulių fotografijos muziejuje, Marijampolės, Kauno ir kitose fotografijos galerijose. Be to, Čikagoje, M. K. Čiurlionio galerijoje, buvo pradėtos rengti ir Lietuvos fotografų personalinės parodos: R. Požerskio „Atlaidai Lietuvoje“ (1988), brolių Černiauskų (1991), A. Macijausko „Lietuvos kaimo turgūs“ (1994), V. Šeštausko-Gulbino „Egzistencija“ (1996) ir kt.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, fotografai V. Augustinas, V. Maželis, G. Orentas ir kiti grįžo į Lietuvą ir parsivežė per visas negandas išsaugotus archyvus, kuriuos perdavė Lietuvos muziejams. Savo archyvus muziejams perdavė ir užsienyje gyvenimą baigę K. Daugėla, P. Babickas, S. Kolupaila ir kt. Puoselėjant Lietuvos ir išeivijos fotografų kūrybą, rengiant parodas, leidžiant knygas, palaikant nuolatinius ryšius titanišką darbą bus nuveikęs A. Kezys, kurio indėlis į lietuvišką fotografiją išties milžiniškas.

Vos atgavus laisvę, prasidėjo nauja emigracijos banga į JAV ir Europą. Tada iš Lietuvos ieškoti pripažinimo ar sotaus gyvenimo išvyko būrys jaunų fotografų. Į JAV išvyko Edis Jurčys (1989), Arūnas Kulikauskas (1991), Darius Kuzmickas (1993), į Vengriją – Paulius Normantas (1983), į Australiją – Šarūnas Vaitkus (1989), į Daniją – Aleksandras Šiekštelė (1991), į Švediją – Saulius Marcinkevičius (?), į Vokietiją – Ramunė Pigagaitė (1992). Svarbu, kad gyvendami svečiose šalyse šie fotografai nenutraukia ryšių su tėvyne, nuolat dalyvauja įvairiose grupinėse parodose, projektuose, rengia personalines parodas, leidžia fotoalbumus.

Emigracija tęsiasi ir mūsų dienomis. Jauni, perspektyvūs, kūrybingi autoriai Edita Voverytė, Kristina Zdanevičiūtė, Aurelija Čepulinskaitė, Paulius Šileikiškis-Herbst ir kt. gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje, JAV ar kitose šalyse, tik gaila, kad kai kurių iš jų ryšys su gimtine beveik visai nutrūko.

Menotyrininkas Steveʼas Yatesʼas apie šiuolaikinę mūsų fotografiją rašo: „Šiandien atgimstančios Lietuvos fotografijos nevaržo jokios sienos. Šiuolaikinė menininkų karta tiesiogiai dalyvauja visame pasaulyje vykstančiuose esminiuose pokyčiuose. Pliuralistinė veikla yra ideologijos, meno monarchijų, nacionalizmų ir šiuolaikinių „-izmų“ priešas. Šiuolaikiniai fotomenininkai kuria istorijos, stilių ir žanrų hibridus, kurie neturi dominuojančios mokyklos. Panašiai kaip ankstyvosios moderniosios eros metais, jie kuria estetinių galimybių pažangą ir drauge naujai apibrėžia fotografijos meną. Fotografai ir toliau ieško novatoriškų idėjų, tyrinėja fotografijos išraišką, peržengdami praeities apibrėžimus ir praktiką; stengdamiesi nugalėti šiuolaikinės išraiškos apribojimus, jie eksperimentuoja su medžiagų ir technologijų įvairove.

Lietuvos jaunoji fotomenininkų karta ruošia dirvą naujam matymui, kuris geriau išreikš gyvenimą naujajame amžiuje. Didėjantis požiūrių skaičius leidžia geriau suvokti besikeičiantį jų gyvenimą ir meną besiplečiančioje fotografijos teritorijoje. Suprasti moderniosios dokumentinės fotografijos raidą yra būtina sąlyga kitai dabar rašomai istorijai – Lietuvos, Rytų Europos ir viso pasaulio“.[7]

Tikėtina, kad menotyrininkai ir parodų kuratoriai netolimoje ateityje imsis didelio projekto ir po vienu stogu, vienoje bendroje fotografijos parodoje, kaip ir 1989 m., vėl suburs po platųjį pasaulį išsisklaidžiusius išeivijos fotografus ir tėvynėje kuriančius fotomenininkus, tada galėsime įvertinti, kokį nelengvą kūrybinį kelią įveikė mūsų fotografija, suvoksime, ko esame verti pasauliniame kontekste.



[1] Margarita Matulytė. Fotografuoti draudžiama: Vilniaus fotografų likimai 1863-iųjų sukilimo metu, Kultūrologija, nr. 9, 2002, p. 175–180.

[2] Julė Pranaitytė. Iš kelionės po Europą ir Aziją. Filadelfija, 1914.

[3] Stanislovas Žvirgždas. Mūsų miestelių fotografai. Vilnius, 2003.

[4] Kazys Daugėla. Išeiviai iš Lietuvos. Vilnius, 1992. p. 92.

[5] Aldona Ruseckaitė. Petras Babickas. Archyvai. Kaunas, 2010.

[6] Lietuvių išeivių fotografijos paroda. Vilnius, 1990.

[7] Steve Yates. Fotografijos menas, Lietuva: Naujosios pasaulio istorijos mikrokosmosas. Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien ’06, 2006.