Lietuvos meninio paveldo dalybos naciA? okupacijos metais ir Mikalojaus Vorobjovo veikla

A?URNALAS: NAUJASIS A?IDINYS-AIDAI
TEMA: DAILAi??
AUTORIUS: GiedrAi?? JankeviA?iAi??tAi??
DATA: 2012-08

Lietuvos meninio paveldo dalybos naciA? okupacijos metais ir Mikalojaus Vorobjovo veikla

GiedrAi?? JankeviA?iAi??tAi??

Klausimas, ar XXAi??a. Lietuvoje bAi??ta mAi??ginimA? raA?yti politiA?kai angaA?uotAi?? dailAi??s istorijAi??, geriausiu atveju nuskambAi??tA? kaip naivus iA?siA?okimas, nors nuosekliA? tyrimA? A?ia tema kol kas neturime. NAi??ra apibendrintos net akivaizdA?ios sovietiniA? ideologA? pastangos A?ia linkme; vis dar nesame iA?analizavAi??, kaip vyko (ir tebevyksta) Lietuvos dailAi??s paveldo dalybos tarp buvusiA? LDK tautA?. Na, o kaip gi vokieA?iai, su kuriais tiek rAi??pesA?iA? turAi??jo latviai ir estai? Atsakyti A? pastarAi??jA? klausimAi?? nesunku, nes pastangos germanizuoti Lietuvos dailAi??s istorijAi?? ryA?kesnio pAi??dsako nepaliko. TaA?iau, ar tokA? klausimAi?? verta kelti? Ar tA? pastangA? apskritai bAi??ta? Pirmojo pasaulinio karo metais vokieA?iai apraA?Ai?? Lietuvos ir didA?iA?jA? mAi??sA? miestA? A?domybes, rAi??pindamiesi jas pristatyti vokieA?iA? keliautojams. KokiA? nors rimtesniA? propagandiniA? kAi??slA? A?iA? leidiniA? autoriai lyg ir neturAi??jo. O kas ir kaip raA?Ai?? ar mAi??gino raA?yti Lietuvos dailAi??s istorijAi?? AntAi??rojo pasaulinio karo metais? Ar bAi??ta bandymA? A?traukti vietinius dailAi??s tyrinAi??tojus A? Lietuvos dailAi??s istorijos raA?ymAi?? per vokiA?kAi?? prizmAi??, kaip kituose Vokietijos Reicho okupuotuose kraA?tuose?

IeA?kant atsakymA?, tektA? pradAi??ti nuo trumpo ekskurso A? dailAi??s istorijos disciplinos bAi??klAi?? XX a. vidurio Lietuvoje, o paskui atidA?iau nei ligi A?iol paA?velgti A? vis dar nepakankamai A?vertintAi?? ryA?kaus intelektualo, dailAi??s istoriko ir kritiko Mikalojaus Vorobjovo (1903ai??i??1954) asmenybAi??.

SAi??lyginai ramus vokieA?iA? civilinAi??s valdA?ios valdymo laikotarpis, leidAi??s propagandos specialistams ir jA? uA?sakymA? vykdytojams susitelkti A? dailAi??s istorijos raA?ymo bei perraA?ymo reikalAi??, Lietuvoje truko maA?daug nuo 1941 m. rudens iki 1943 m. kovo. 1943 m. kovo viduryje, reaguodama A? raginimo lietuviA? jaunuoliams jungtis A? SS dalinius boikotAi??, okupacinAi?? valdA?ia areA?tavo ir iA?veA?Ai?? A? Ai??tuthofo koncentracijos stovyklAi?? 46 Lietuvos intelektualus ir uA?darAi?? visas A?alies aukA?tAi??sias mokyklas. Po A?iA? A?vykiA? dailAi??s istorijos germanizacijos problemos tapo dar maA?iau aktualios. 1943 m. geguA?Ai?? Lietuvoje apsilankAi?? Ostlando aukA?tojo mokslo referentas Kurtas Stegmannas von Pritzwaldas, tikAi??jAi??sis paraginti Lietuvos mokslininkus tyrinAi??ti Reichui aktualias temas, taA?iau artAi??jant frontui, blogAi??jant ekonominei situacijai, mokslo ir mokslo priemonAi??mis vykdomos propagandos reikalus nustelbAi?? esmingesni rAi??pesA?iai, skatinAi?? A?mones pirmiausia galvoti apie fizinA? iA?likimAi??.

Kaip naciA? okupacijAi?? lydAi??jAi?? germanizacijos siekiai reiA?kAi??si gleA?noje Lietuvos dailAi??s istorijos disciplinoje ir kokA? poveikA? jai padarAi???

Karo iA?vakarAi??se Lietuvos dailAi??s istorijos tyrimus plAi??tojo bAi??relis lenkA? kilmAi??s profesoriA? Vilniuje ir keli uA?sienio ai??i?? Vokietijos, Ai??veicarijos ir PrancAi??zijos universitetA? auklAi??tiniai Kaune. Nepaisant politiniA? ir naAi??cioAi??naliniA? A?tampA?, lenkA? ir lietuviA? dailAi??s istorikai domAi??josi vieni kitA? darbais. Ai??rodymas ai??i?? Pauliaus GalaunAi??s korespondencija, saugoma AdelAi??s ir Pauliaus GalauniA? namA?-muziejaus rankraA?tyne. Moksliniai interesai architektAi??ros ir dailAi??s specialistus vertAi?? susitikti dviejuose taA?kuose: tiriant Lietuvos etninA? paveldAi?? ir Vilniaus architektAi??rAi??.

Ir lenkA?, ir lietuviA? dailAi??s A?inovai sutarAi??, kad viena didA?iausiA? Vilniaus architektAi??ros paveldo vertybiA? yra Baroko epochos kAi??riniai. Nuo XX a. treA?io deA?imtmeA?io pagrindinis tyrinAi??tojA? dAi??mesys juos interpretuojant buvo sutelktas A? italiA?kAi??sias A?takas. Per jas siekta atskleisti vilnietiA?kojo baroko savalaikiA?kumAi??, estetinAi?? vertAi?? ir taip integruoti Vilniaus kultAi??rAi?? A? europinA? kontekstAi??. Svarbiausiais tyrimA? objektais ilgainiui tapo gausiausiai iA?likAi?? vAi??lyvojo baroko architektAi??ros ir dailAi??s pavyzdA?iai. Apibendrinant A?A? paveldAi?? sukurta ai??zVilniaus baroko mokyklosai??? sAi??voka, pirmiausia apibAi??dinanti architektAi??ros kAi??rinius, atsiradusius XVIII a. viduryje, atstatant miestAi?? po VilniA? nuniokojusiA? gaisrA?. Mokyklos kAi??rAi??jais pripaA?inti vietinAi??s kilmAi??s architektai Liudvikas GrinceviA?ius, Gabrielis LenkeviA?ius, Tomas A?ebAi??rauskas ir keli ai??zA?vietintiai??? uA?sienieA?iai: Jonas Valentinas Tobijus de Dyderszteynas, Jonas Kristupas Glaubitzas.

Vilniaus baroko mokyklos koncepcija imponavo pirmiausia lenkiA?kos kilmAi??s vilnieA?iams, nesutikusiems taikstytis su Lenkijos provincijos miesto statusu, taA?iau ne maA?iau palankiai jAi?? priAi??mAi?? ir tapatybAi??s paieA?komis susirAi??pinAi?? nepriklausomos Lietuvos Respublikos pilieA?iai. XX a. pirmoje pusAi??je A?io fenomeno tyrimams daugiausia nusipelnAi?? lenkA? kilmAi??s mokslininkai StanisAi??awas Lorentzas (Jan Krzysztof Glaubitz ai??i?? architekt wileAi??ski XVIII wieku: materiaAi??y do biografii i twN?rczoAi??i, 1937) ir Marianas Morelowskis (Znaczenie baroku wileAi??skiego XVIII stulecia, 1940).

PradA?iAi?? lietuviA?kajai baroko tyrimA? mokyklai padAi??jo Heinricho WNi??lfflino studentAi?? Halina KairiAi??kA?tytAi??-JacinienAi?? (1896ai??i??1984), 1926 m. Ciuricho universitete apgynusi disertacijAi?? apie PaA?aislio kamalduliA? vienuolynAi?? (PaA?aislis, Ein Barockkloster in Litauen, 1930). Apie 1939 m., paskatintas politiniA? aplinkybiA? (A?sitraukAi?? A? Vokietijos karAi?? prieA? LenkijAi?? sovietai uA?Ai??mAi?? Lenkijos rytines A?emes ir ai??zgrAi??A?inoai??? Lietuvai VilniA? ir Vilniaus kraA?tAi??), Vilniaus baroko architektAi??ra susidomAi??jo Wilhelmo Pinderio auklAi??tinis Mikalojus Vorobjovas. Baroko studijos jam nebuvo nauja sritis: daktaro laipsnis Vorobjovui suteiktas uA? 1933 m. Miuncheno universitete apgintAi?? disertacijAi?? Die Fensterformen Dominikus Zimmermanns: Versuch einer genetischen Ableitung, skirtAi?? XVIII a. Bavarijos stiuko meistro ir architekto Dominyko Zimmermanno (1685ai??i??1766) kAi??rybos analizei. Vorobjovo disertacijAi?? pastebAi??jo ir teigiamai A?vertino Vokietijos architektAi??ros istorikai; ji iki A?iol figAi??ruoja Bavarijos vAi??lyvojo baroko tyrimA? bibliografijose. ProgAi?? gilintis A? Vilniaus baroko istorijAi?? Vorobjovui suteikAi?? propagandinio pobAi??dA?io uA?sakymas paraA?yti populiarA? veikalAi??, patraukliai pristatantA? Vilniaus architektAi??rAi?? ir jos dekorAi?? eiliniams skaitytojams. Kitaip sakant, Vorobjovas turAi??jo supaA?indinti su Vilniaus architektAi??ros A?edevrais niekada A?io miesto nemaA?iusius ai??zKauno Lietuvosai??? pilieA?ius, kurie visAi?? tarpukarA? gyveno viltimi atgauti istorinAi?? sostinAi??. Vorobjovo knyga Vilniaus menas iA?Ai??jo 1940Ai??m. RaA?ydamas jAi?? Vorobjovas nuodugniai susipaA?ino su kitA? atliktais miesto architektAi??ros tyrimais, o 1940 m. persikAi??lAi??s A? VilniA? ir pradAi??jAi??s dirbti A?ionykA?A?iame universitete bei dailAi??s muziejuje turAi??jo progAi?? pats jA? imtis. SovietA? okupacija dailAi??s istorijos studijoms nebuvo palanki. Apskritai apie to laikotarpio Vorobjovo veiklAi??, iA?skyrus dAi??stytojo darbAi??, A?iniA? neturime. NaciA? okupacijos metais Vorobjovas dirbo keliomis linkmAi??mis: organizavo ir koordinavo ekskursijas po VilniA?, dalyvavo paveldosaugos veikloje, iki 1943 m. skaitAi?? paskaitas Vilniaus dailAi??s akademijoje ir universitete, populiarino Vilniaus architektAi??rinA? paveldAi?? spaudoje (straipsniA? apie Vilniaus architektAi??rAi?? bei architektus paskelbAi?? Vilniuje lietuviA? kalba leisto dienraA?A?io Naujoji Lietuva sekmadieninAi??je rubrikoje ai??zMenas ir gyvenimasai???). AktyvA?, ambicingAi??, intelektualA?, smalsA?, iA?kalbA?, o svarbiausia ai??i?? puikiai mokantA? vokiA?kai dailAi??s specialistAi?? iA?kart pastebAi??jo okupacinAi??s valdA?ios atstovai. Kiti jo kolegos buvo arba dAi??l lenkiA?kos kilmAi??s pasmerkti pusiau legaliam bAi??viui, arba nepakankamai gerai mokAi??jo vokiA?kai ir nepajAi??gAi?? laisvai bendrauti su vokieA?iais. NatAi??ralu, kad okupacinAi??s valdA?ios atstovams Vorobjovas atrodAi?? tinkamiausias kandidatas kurti naujAi?? Lietuvos meno istorijAi??. Juolab kad pats Vorobjovas gana palankiai A?iAi??rAi??jo A? bendradarbiavimAi?? su vokieA?iais jau vien todAi??l, kad laikAi?? VokietijAi?? savo intelektine tAi??vyne. Jis nuolat sekAi?? vokiA?kos leidybos naujienas, uA?sisakinAi??jo iA? Vokietijos dailAi??s istorijos knygas, palaikAi?? ryA?ius su Vokietijoje gyvenusiais kolegomis, pirmiausia su buvusiu disertacijos vadovu Pinderiu, ir studijA? biA?iuliais. Antra vertus, Vorobjovas, kaip ir nemaA?a dalis Lietuvos gyventojA?, naciA? okupacijAi?? bent iA? pradA?iA? vertino kaip iA?sivadavimAi?? iA? sovietA? teroro. Vorobjovo jausmai A?iuo poA?iAi??riu suprantamesni prisiminus, kad 1941 m. birA?elA? buvo suimti ir iA?tremti A? SibirAi?? senukai jo tAi??vai.

Taip Vorobjovas tapo pirmuoju A?mogumi tarp dailAi??s istorikA? ir muziejininkA?, kurA? prisimindavo lietuviA?kA? ir vokiA?kA? A?staigA? darbuotojai, atvykus A? VilniA? Reicho meno specialistams. Niekas nepaisAi?? Vorobjovo rusiA?kos kilmAi??s; buvo svarbu, kad jis studijavo Vokietijoje, jAi?? paA?ino, buvo joje A?inomas, nes prieA? karAi?? skelbAi?? mokslo straipsnius vokiA?kuose dailAi??s istorijos A?urnaluose, ir puikiai kalbAi??jo vokiA?kai. Tiesa, uA?sakymA? bendradarbiauti su vokiA?komis institucijomis ir vokiA?ka spauda nebuvo daug. Vis dAi??lto keletAi?? Vorobjovo straipsniA?, populiarinanA?iA? Lietuvos architektAi??ros paveldAi?? ir pristatanA?iA? amA?ininkA? dailAi??, iA?spausdino Kaune ir Vilniuje leisti vokiA?ki dienraA?A?iai Kauener Zeitung ir Wilnaer Zeitung. 1942 m. Vorobjovas sulaukAi?? pasiAi??lymo iA? Leipcigo paraA?yti apie Lietuvos meninA? paveldAi?? A? S.Ai??Hirzel Verlages leistAi?? A?urnalAi?? Jomsburg. VNi??lker und Staaten im Osten und Norden Europas. Be abejo, jis buvo A?inomas ir Ostlando sostinAi??je Rygoje, apie kAi?? liudija kultAi??rinAi?? propagandAi?? vykdA?iusios A?staigos Grosse Gilden im Ostland prezidento Walterio Zimmermanno vardu 1943Ai??m. rugpjAi??tA? Vorobjovui pateiktas pasiAi??lymas iki KalAi??dA? parengti gildijos almanachui straipsnA? tema ai??zVokieA?iA? A?taka Vilniaus barokuiai???. Ai??io uA?sakymo Vorobjovas, atrodo, neA?vykdAi??, taA?iau akivaizdA?iai ketino. Visos A?ios aplinkybAi??s leido gerai pajusti naujAi?? politinAi?? konjunktAi??rAi??. Ai??i patirtis ir treniruota specialisto akis bAi??tent karo metais paskatino VorobjovAi?? susidomAi??ti vokieA?iA? kilmAi??s architekto Jono Kristupo Glaubitzo (c.Ai??1700ai??i??1767) kAi??ryba.

Manoma, kad Glaubitzas buvo kilAi??s iA? Silezijos, nors tiksli jo gimimo vieta ir data neA?inomos. Vilniuje Glaubitzas minimas nuo 1737 m. Atvyko A?ia iA? KaraliauA?iaus, gavAi??s uA?sakymAi?? rekonstruoti po gaisro nusiaubtAi?? liuteronA? baA?nyA?iAi?? (1555 m. pastatyta vokieA?iA? pirkliA?). Dar nebaigAi??s pirmojo uA?sakymo, Glaubitzas Ai??mAi??si ir kitA? Vilniaus A?ventoviA? rekonstrukcijos projektA?. Jis suteikAi?? naujAi?? barokinA? pavidalAi?? benediktiniA? Ai??v. Kotrynos baA?nyA?iai, jAi??zuitA? Ai??v. Jono baA?nyA?iai, dirbo unitams (bazilijonA? vienuolyno vartai), ortodoksams (Ai??v.Ai??Dvasios soboro ikonostasas), manoma, kad ir A?ydams (neiA?likusios Vilniaus didA?iosios sinagogos interjeras). Vilniuje architektas suprojektavo taip pat ir rAi??mA?. Jo pastatA? yra dabartinAi??s Baltarusijos ir Latvijos teritorijose.

Pirmieji Vorobjovo uA?raA?ai apie Glaubitzo pastatus liudija pastangas nustatyti italA? A?takas. Pastabose apie Ai??v. Kotrynos baA?nyA?iAi?? jis, pavyzdA?iui, akcentuoja Domenico (?) Fontana poveikA? A?ventovAi??s architektAi??rai ir mini, kad Glaubitzas akivaizdA?iai rAi??mAi??si nuo 1706 m. Vilniuje plitusiu Andrea Pozzo veikalu Perspectivae pictorum atque architectorum1. Toliau savo uA?raA?uose Vorobjovas pastebi, kad bazilijonA? vartai ai??i?? tikrai Glaubitzo darbas, pradAi??tas greiA?iausiai 1761 m. ir liudijantis Francesco Borromini A?takAi??, savo formomis susiA?aukiantis su pastarojo Romos San Carlino baA?nyA?ios durA? iA?pjova2.

Vorobjovo tyrimai buvo svarbus A?ingsnis giliau paA?A?stant Glaubitzo palikimAi??, nes XX a. penkto deA?imtmeA?io pradA?ioje A?iniA? apie A?A? architektAi?? bAi??ta labai nedaug. Menotyrininkai ginA?ijosi net dAi??l kai kuriA? svarbiA? jo darbA? autorystAi??s. Remtasi stilistinAi??s analizAi??s iA?vadomis. Vienas polemikos objektA? buvo Vilniaus universiteto Ai??v.Ai??Jono baA?nyA?ia. AmA?ininkai, visA? pirma dailAi??s istorikas Morelowskis, iA? visA? jAi??gA? neigAi?? Glaubitzo autorystAi??, motyvuodami, kad jAi??zuitai negalAi??jAi?? patikAi??ti tokio svarbaus darbo neA?inomam architektui (Glaubitzas atvyko A? VilniA? 1737 m., bet Morelowskis nurodo 1739 m., o uA?sakymas rekonstruoti Ai??v. Jono baA?nyA?iAi?? datuojamas 1740 m.) ir dargi liuteronui. VienintelAi?? iA?lyga, pasak jo, bAi??tA? A?ios baA?nyA?ios Ai??v. Barboros koplyA?ia, priklausiusi auksakaliA? cechui. Vorobjovas buvo linkAi??s pritarti Morelowskiui, nors kitas tuometinis autoritetas Lorentzas gynAi?? Glaubitzo autorystAi?? ir priskyrAi?? jam visos Ai??v. Jono baA?nyA?ios architektAi??rAi??, pateikdamas pakankamai A?tikinamA? argumentA?, tiesa, irgi pagrA?stA? stilistinAi??mis analogijomis3. Ai??domu, kad Vorobjovas persiraA?Ai?? tuos Morelowskio teiginius, kuriuose jis tvirtino, jog geri Vilniaus baroko kAi??riniai galAi??jo bAi??ti sukurti tik italA?, prancAi??zA?, lenkA?, bet ne vokieA?iA? architektA? bei dailininkA? ir kad net paA?ioje Vokietijoje geriausi baroko kAi??riniai priklauso italA? ir belgA? menininkams arba jA? A?takai4. Tarp blogiausiA? Vilniaus baroko pavyzdA?iA? Morelowskis regAi??jo Glaubitzo bazilijonA? vartus, Hofferio Ai??v. Jurgio baA?nyA?iAi??, Knakfuso Ai??v.Ai??Baltramiejaus baA?nyA?iAi??. TaA?iau vAi??liau Vorobjovas jau pripaA?A?sta Glaubitzo talentAi??, kurA? sieja su vokiA?kosios mokyklos pavyzdA?iais. Viename populiariA? tekstA?, kuris, atrodo, buvo perskaitytas kaip praneA?imas ar vieA?a paskaita, jis raA?o: ai??zKaip ir dauguma senojo Vilniaus architektAi??ros kAi??rAi??jA?, A?ymus architektas vokietis Jonas Kristupas Glaubitzas ilgAi?? laikAi?? liko neA?inomas mAi??sA? menotyrai. Tik dAi??ka archyviniA? tyrinAi??jimA?, atliktA? per pastaruosius penkeriusAi??ai??i?? A?eA?erius metus, pavyko ryA?kiau nuA?viesti asmenybAi??, gyvenimo faktus ir kAi??rybAi?? A?ito menininko, suvaidinusio didelA? vaidmenA? Lietuvos DidA?iosios kunigaikA?tijos architektAi??ros plAi??totAi??jeai???. Remdamasis Glaubitzo pamAi??gtomis dekoro priemonAi??mis ir jA? formomis, Vorobjovas daro iA?vadAi??, kad architektas neabejotinai buvo artimai paA?A?stamas su Austrijos, Silezijos ir Bohemijos baroko architektAi??ra, tad arba augo tuose kraA?tuose, arba ten studijavo. Su kita jo iA?sakyta prielaida,Ai??ai??i?? kad prie Vilniaus evangelikA? liuteronA? baA?nyA?ios atstatymo dirbo mAi??rininkai ir dailidAi??s iA? KaraliauA?iaus ir dAi??l to tikAi??tina, jog Glaubitzas taip pat galAi??jo atvykti Vilniun iA? RytprAi??siA?, ai??i?? sutinka ir A?iuolaikiniai tyrinAi??tojai5.

Vorobjovo ketinimus tAi??sti Glaubitzo palikimo tyrimus patvirtina 1942 m. liepos 31 d. Vokeitijos Reicho raA?tijos rAi??mA? (Reichsschrifttumskammer) darbuotojo A?urnalisto Wilfriedo GNi??pelio laiA?kutis, kuriame A?is dAi??koja Vorobjovui uA? ekskursijAi?? po VilniA? ir praA?o patikslinti informacijAi?? apie Glaubitzo darbus bei atsiA?sti jo kAi??riniA?, visA? pirma Vilniaus liuteronA? baA?nyA?ios interjero, iliustracijA?. Beje, tikAi??tina, kad A?is Vorobjovo korespondentas yra tapatus A?inomam A?urnalistui ir kolekcininkui, 1945 m. Leipcige A?steigusiam iki A?iol veikiantA? meno ir istorijos spaudos fotografijA? archyvAi?? Archiv fN?r Kunst und GeAi??schichte (tinklapis http://www.akg-images.com/).

Gali bAi??ti, kad GNi??pelio apsilankymas Lietuvoje buvo susijAi??s su Reicho ministro okupuotoms RytA? teritorijoms Alfredo Rosenbergo 1942 m. geguA?Ai??s vizitu A? KaunAi??, atneA?usiu nemaA?ai permainA? A?vietimo ir apskritai kultAi??ros politikos srityje, pradedant dAi??mesio taikomosios dailAi??s specialistA? rengimui sustiprinimu, baigiant muziejiniA? vertybiA? inventorizacijos banga ir valstybAi??s kultAi??ros institucijose deponuoto A?ydA? turto konfiskavimu Reicho naudai. NAi??ra jokio pagrindo ir net prasmAi??s spAi??lioti, kurlink Vokietijos meno specialistA? dAi??mesys bAi??tA? pakreipAi??s Lietuvos meninAi??s kultAi??ros raidAi?? ir jos refleksijAi??, nes karas artAi??jo prie pabaigos.

BAi??tent karo pabaigos A?vykiai toliau lAi??mAi?? Vorobjovo karjerAi?? ir gyvenimAi??. ArtAi??jant frontui, jis su A?eima buvo priverstas bAi??gti nuo sovietA?. KurA? laikAi?? gyveno DP stovykAi??lose Vokietijoje, paskui iA?vyko A? JAV. LietuviA? iA?eivija A? kultAi??ros projektus jo neskubAi??jo A?traukti, tad dAi??stAi?? amerikieA?iA? aukA?tesniosiose mokyklose rusA? literatAi??rAi??, kuriAi?? mAi??go ir iA?manAi??. Vis dAi??lto ambicingam ir talentingam dailAi??s istorikui toks gyvenimas atrodAi?? nepakeliamas. 1954 m. Vorobjovas baigAi?? gyvenimAi?? saviA?udybe. Keli A?takingi lietuviA? iA?eivijos asmenys ai??i?? poetas Henrikas Nagys, architektas Vytautas LandsbergisAi??ai??i?? vieA?ai kaltino lietuviA? bendruomenAi?? dAi??l jo mirties, taA?iau tai nepadidino Vorobjovo tekstA? sklaidos ir populiarumo tarp iA?eivijos. SovietA? Lietuvoje Vorobjovas buvo vertinamas kaip nacionaliniu genijumi laikomo XX a. pradA?ios simbolizmo tapytojo Mikalojaus Konstantino A?iurlionio tyrinAi??tojas, dailAi??s kritikas, bet visA? pirmaAi??ai??i?? kaip knygos Vilniaus menas autorius. MAi??ginimA? A?raA?yti jA? A? platesnA? istoriografinA? kontekstAi??, susieti su vokieA?iA? menotyros mokykla atsirado tik pastaruoju metu. Tyrimai liudytA?, kad Pinderio A?taka ir vokiA?kosios mokyklos patirtis leido jam prieA?kario ir karo metais pritaikyti naujus dailAi??s tyrimo instrumentus Lietuvos lokaliame dailAi??s istorijos diskurse ir paskelbti keletAi?? vertingA? tekstA?, pristatanA?iA? Lietuvos dailAi??s istorijAi?? iA? nacionalinAi??s perspektyvos. Taigi Vorobjovo dailAi??tyrinAi?? veikla 1941ai??i??1944 m. vertintina ne kaip bendradarbiavimas su okupacine valdA?ia, lydimas pastangA? germanizuoti Lietuvos dailAi??s istorijAi??, bet kaip nauja A?ios disciplinos fazAi?? mAi??sA? A?alyje, tAi??sAi??jA? sulaukusi, deja, tik po keliA? deA?imtmeA?iA?.

Ai??

1 Mikalojaus Vorobjovo uA?raA?ai apie GlaubitzAi??, in: Lietuvos dailAi??s muziejaus (toAi??liau a?i?? LDM) archyvas, B-1, apr. 1, b. 32, l. 2.

2 Ibid., l. 3.

3 Ibid, l. 4, 5, 5 apv.

4 Ibid, l. 5 apv.

5 LDM archyvas, B-1, apr. 2, b. 160, l. 3, 4.