LiteratAi??ra tarp dramos ir A?aidimo, arba Ar tikrai ai??zraA?yti gali kiekvienasai????

A?URNALAS: METAI
TEMA:Ai??Svarstymai
AUTORIUS:Ai??JAi??ratAi?? SprindytAi??,Ai??Laimantas JonuA?ys,Ai??Rimantas Kmita,Ai??Jurga TumasonytAi??,Ai??Solveiga DaugirdaitAi??,Ai??Elena BaliutytAi??, Regimantas TamoA?aitis

DATA: 2013-04

LiteratAi??ra tarp dramos ir A?aidimo, arba Ar tikrai ai??zraA?yti gali kiekvienasai????

JAi??ratAi?? SprindytAi??,Ai??Laimantas JonuA?ys,Ai??Rimantas Kmita,Ai??Jurga TumasonytAi??,Ai??Solveiga DaugirdaitAi??,Ai??Elena BaliutytAi??, Regimantas TamoA?aitis

2012-A?jA? knygos

Atrodo, kad ir pernai knygA? srautas nAi?? kiek nesumaA?Ai??jo, knygynai skaitantA? A?mogA? tiesiog gundyte gundo ir intriguojanA?iais, A?domiais, stipriai traukianA?iais kAi??riniais. GalbAi??t klystu, bet susidaro A?spAi??dis, kad lietuviA? skaitytojas vis labiau ima gerbti savo autorius, o verstinAi?? literatAi??ra traukiasi kaA?kur toliau ir egzistuoja kaip gana universalus, bet mAi??sA? jau netrikdantis kultAi??rinis fonas.

LietuviA? autoriai A?gyja vis daugiau pasitikAi??jimo savimi ir skaitytojais, nebelieka jokiA? atsilikusios A?alies kAi??rAi??jA? kompleksA?, jie raA?o su A?kvAi??pimu, raA?o daug, ir niekas jA? nesustabdys. Nyksta tik profesionaliA? kritikA? gretos, bet jie niekam ir nerAi??pi.

TaA?iau literatAi??ros procesas visai be kritinAi??s refleksijos, be profesionaliA? apmAi??stymA? bei vertinimA? bAi??tA? nerimtas, o knygos gimimo A?vykis ai??i?? lyg netikras, neapiformintas, tarsi kAi??dikis be gimimo liudijimo. Visi autoriai nori ne tik kad juos skaitytA?, bet kad ir kvalifikuotai paminAi??tA?, A?vertintA?. Ir tai teisinga. Geros knygos ir geri jA? autoriai yra nusipelnAi?? pagarbos, o skaitanA?iajai visuomenei taip pat reikia argumentuotA? kAi??rybos aptarimA?, kad bAi??tA? galima dAi??l ko nors apsidA?iaugti arba prieA?ingai ai??i?? ant ko nors supykti. Juk su kiekvienais metais iA?laisvAi??jusios literatAi??ros kAi??rAi??jai vis labiau leidA?ia sau ir tokiAi?? saviraiA?kos galimybAi?? ai??i?? ryA?tingai ginti savo dvasinio gyvenimo vaisius. Jeigu autorius pakankamai ryA?tingas, A?iAi??rAi??k, kritikas ima ir prityla. Teisingai ai??i?? tegul pats paraA?o geriau, jeigu jam kas nors nepatinka.

Kokios buvo 2012 metA? knygos? JA? tikrai buvo daug ir tikrai buvo gerA?. NAi??ra prasmAi??s iA?radinAi??ti A?mantriA? klausimA? ai??i?? kas, kaip ir kodAi??l raA?o, kokios dabar perspektyvos, projekcijos ir pan. TodAi??l paklauskime apie pernai pasirodA?iusias knygas paprastai:

Ai?? kokias 2012 m. prozos ir poezijos knygas atkreipAi??te dAi??mesA? ir kodAi??l?

Ar literatAi??ros procese pajutote kokius nors pokyA?ius, naujas tendencijas?

JAi??ratAi?? SprindytAi??

Romualdas Granauskas savo A?unA? BulA? A?Ai??rAi?? ne ridikais. Apie besAi??lygiA?kAi?? A?mogaus ir A?uns meilAi?? paraA?Ai?? jaukiAi?? apysakAi?? ai??zKai reikAi??s nebebAi??ti: mano draugo gyvenimas ir mirtisai???. Tokia paprastai papasakota istorija yra vertybAi?? etiniu ir komunikatyvumo poA?iAi??riu. AA?, kaip ir Bulis savo A?eimininkAi??, myliu lietuviA? literatAi??rAi??, todAi??l nejauA?iu, kad skaitau knygas iA? bado, normaliA? (gerA?) tekstA? kiekis ai??i?? kaip ir kasmet pakankamas, gal tik prastA? padaugAi??jo.

Ai??A?velgiu tendencijAi??, kad raA?ytojAi?? dabar gelbsti medA?iaga, t. y. vaizdavimo objektas. Kai medA?iaga nauja tuo, kad lietuviA? literatAi??roje beveik ar visai tinkamu lygiu neeksploatuota, tai tekstui sukuria pridAi??tinAi?? vertAi??. (Eugenijus AliA?anka taip ir raA?o: ai??z<...> man reikia ne temos, ne A?kvAi??pimo, ne vaizduotAi??s. Man reikia medA?iagA?. Visa kita vAi??liau. Jeigu prireiksai???, p. 97.) Originalumo galimybAi?? ai??i?? medA?iagos ir interpretacijos pirmeiviA?kumas.

Marius IvaA?keviA?ius sutelkia dAi??mesA? A? dabartiniA? emigrantA? savivokos prarajas (pjesAi?? ai??zIA?varymas: vieno obuolio kronikaai???), Alvydas Ai??lepikas ai??i?? A? prarastas ai??zvilko vaikA?ai??? tapatybes ir baisiai iA?kreivintus likimus (romanas ai??zMano vardas ai??i?? MarytAi??ai???), Sigitas Parulskis ai??i?? A? tamsius lietuviA? veiksmus ir laikysenas naikinant A?ydus vokietmeA?iu (romanas ai??zTamsa ir partneriaiai???). Laurynas Katkus pasakojime ai??zJudantys A?eA?Ai??liaiai??? A?skelia A?tampAi?? tarp dviejA? jaunuoliA? tipaA?A? ai??i?? dabartinio niurgzlaus inteligento ir prieA? A?imtmetA? gyvenusio verA?laus, karingo Baltijos vokieA?io. SAi??kmingiausiais ir laikau A?iuos netolimos praeities istorinius romanus, kurie kompaktiA?ki ir gyvybingi savo problematika (prieA?ingai nei tolimos istorinAi??s praeities gaivinimas Vaidos Marijos KnabikaitAi??s romane apie karaliaus Mindaugo A?monas ai??i?? A?is tekstas atrodo atklydAi??s iA? tarpukario raA?ymA? paraA?tAi??s).

Romano galimybiA? spektrAi?? puikiai prapleA?ia subjektyvistinAi?? A?anro atmaina ai??i?? Donaldo Kajoko fantazijos ir filosofijos sampynos subtiliame romane ai??zEA?eras ir kiti jA? lydintys asmenysai???; net uA?mirA?Ai?? siuA?etAi?? skaitytojai visada prisimins tuos A?avius donkajokiA?kus padarAi??lius ai??i?? nesybes. Ai??ias visas pernykA?tes lietuviA?kos prozos linkmes savotiA?kai sublimuoja E. AliA?ankos esAi?? pasakojimai ai??zGatvAi?? tarp dviejA? baA?nyA?iA?ai???, supinti iA? daugialypiA? gijA?, vienas iA? retA? esAi?? tipA?, kurie knygoje atrodo stipriau nei kultAi??rinAi??je spaudoje (tuo beveik unikalAi??s). E. AliA?ankos knyga be narcisizmo ai??i?? irgi iA?skirtinis jos bruoA?as. Jei pasakotojas dAi??mesA? ir nukreipia A? save, tai tik bendraA?mogiA?kA? kriziA? akimirkomis. MAi??slus stilius, polifoniA?kos jungtys tarp giminei ir A?eimai tekusiA? iA?gyvenimA? ir dabarties pasakotojo bAi??senA? produkuoja naA?ias injekcijas mAi??sA? sAi??monei. Be to, knyga man pasirodAi?? tiesiog artima savo pasaulAi??jauta ai??i?? radau daug tapatinimosi plotA? ir bAi??senA?, vis dAi??lto mAi??sA? karta ir patirtis panaA?i. Kai E. AliA?anka sovietinAi??je armijoje skaitAi?? Juozo ApuA?io noveliA? rinkinA? ai??zGeguA?Ai?? ant nulAi??A?usio berA?oai??? kaip BiblijAi??, po apsakymAi?? perdien, aA? raA?iau A?iai knygai pakiliAi?? recenzijAi??. SimpatiA?kas E. AliA?ankos esAi?? bruoA?as ai??i?? gebAi??jimas ironizuoti su aksomo pamuA?alu, todAi??l net banaloka paralelAi?? (gyvenimas ai??i?? cirkas) iA?siskleidA?ia kaip autentiA?kos kAi??rybos medA?iagos pavyzdAi??lis, gavus nemokamAi?? bilietAi?? A? pravaA?iuojantA? cirkAi?? Ai??veicarijoje. O ten net antis ori, nes pasitiki savo senomis, septyniA? A?imtA? metA? demokratinAi??mis institucijomisai??i??

Dar viena ryA?ki ir progresuojanti tendencija ai??i?? ai??zraA?yti gali kiekvienasai???. PernykA?tis vidutinAi??s lektAi??ros plAi??smas rodo, kad leidyklos vis labiau toleruoja A?A? principAi??. ai??zRaA?yti gali kiekvienasai??? ai??i?? taip pavadinta kiek ankstAi??liau pasirodA?iusi Laimos VincAi??s edukacinAi?? knyga apie kAi??rybinio raA?ymo dirbtuves pradedantiesiems ar studentams. Daug kam iA? autoriA?, deja, leidA?ianA?iA? knygas prestiA?inAi??se leidyklose ir net remiamA? KultAi??ros ministerijos, dar ir kaip tokias dirbtuves praverstA? lankyti, kad jA? raA?oma lektAi??ra bAi??tA? bent kiek arA?iau kAi??rybos. IA?sigandau, kad prarandu profesionalumAi??, nes nebegaliu skaityti tos lAi??kA?tos foninAi??s, antrarAi??A?Ai??s neva literatAi??ros, o normalus kritikas turi pajAi??gti skaityti viskAi?? (iA? diskretiA?kumo nebevardinsiu, kurie veikalai A?iemet buvo ne mano jAi??goms). UA?tat kokybAi??s standartus visiA?kai atitinka daugelis poezijos rinkiniA? ai??i?? Rimvydo StankeviA?iaus, GyA?io Norvilo, Gintaro Bleizgio, Aido MarA?Ai??no. Vladas BraziAi??nas (ai??zFontes amorisai???) nesiliauja savo tiglyje kaitinAi??s lietuviA? garsyno elementA? ir stebinAi??s poetine instrumentuote, kuri eilAi??raA?A?iA? frazes sukabina A? tik A?iam poetui bAi??dingus nerAi??dijanA?ius lingvistinius lydinius (ai??zaA?vienis, VieA?patie, aA? vienasai???)… Stasio StaceviA?iaus rinkinyje ai??zStiklinAi??ai??? A?siminAi?? pagrA?stai rutuliojama stiklo ir bAi??dvardA?io ai??zstiklinisai??? polisemantika ir A?iurpoka mirties nuojauta. Provokatyviu valiAi??kavimu patraukAi?? ArtAi??ro Valionio eilAi??raA?A?iA? knyga ai??zApytiksliai trysai???.

Ai??iandienos raA?ytojui itin svarbu stiliaus kodas ir intonacinis pasirinkimas. Viena yra intelektualus E. AliA?ankos A?maikA?tavimas, kas kita ai??i?? iA?plitAi??s A?urnalistinis A?maikA?tavimas. A?urnalizmas vis drAi??siau pozicionuoja save kaip vienintelis teisingas poA?iAi??ris A? pasaulA? ir kAi??sinasi uA?imti dominuojanA?ias pozicijas. Jam bAi??tina skandaliuko dozAi??, abejotino skonio sAi??mojai, paA?aipa ir pagieA?a, tariamas virA?enybAi??s jausmas, panieka intelektualiniam (ar filologiniam) elitui ir kiti Ai??dria ironija atmieA?ti nepozityvAi??s nusiteikimai. O tas atsainus ai??zdAi??jau skersAi?? ant kritikosai??? yra uA?slAi??ptas pripaA?inimo troA?kimas.

VejamAi??s pasaulinAi?? tendencijAi??, kai gausiau ir noriau raA?oma bei skaitoma negroA?inAi?? literatAi??ra. Ir pas mus tokios pasiAi??la vis A?vairesnAi?? (memuarinAi??s, kelioniA? uA?raA?A?, epistoliarinAi??s ir t. t.). DAi??l kultAi??rinAi??s ir paA?intinAi??s informacijos kiekio ir Vandos ZaborskaitAi??s autobiografijAi??, ir Vaivos GrainytAi??s ai??zPekino dienoraA?A?iusai???, ir AkvilAi??s ZaviA?aitAi??s laiA?kus tikrai A?domiau ir naudingiau skaityti uA? daugelA? romanA?. Albino Bernoto ai??zKaustytos A?Ai??sysai??? iA?siskiria mAi??sliu ir tolerantiA?ku santykiu su praeitimi, o stilius ai??i?? iA?lavinta kalba, vinguriais ir iA?siA?akojimais stebinanA?ia sintakse. Labiausiai A?siminAi?? A. Bernoto apraA?ytas vyresniA? raA?ytojA? orumas, vidinAi?? savigarba. AsmenybAi??s kalibro reikA?mAi?? dar labiau sustiprina V. ZaborskaitAi??s ai??zAutobiografijos bandymasai??? ai??i?? ne vaikystAi??s A?spAi??dA?iA? sankaupa (kaip daugumoje vyresniA? lietuviA? raA?ytojA? pasipasakojimA?), bet nuosekli savikAi??ros istorija, asmens sAi??monAi??jimo ai??zenciklikaai???. ProfesorAi??s raA?ymas stebina (ir yra sektinas) keliais dalykais: kritiA?ka autorefleksija, konstruktyvumu, pozityvia kAi??rybine energija ai??i?? viso to gerokai stinga mAi??sA? dabarA?iai.

BeraA?ant A?iAi?? apA?valgAi??lAi?? atAi??jo A?inia, kad vasario 25 d. mirAi?? Mykolas Sluckis. Ne taip seniai teko iA? naujo perskaityti jo ai??zAdomo obuolA?ai??? (1966) ir norAi??tA?si kvestionuoti A?sigalAi??jusiAi?? tezAi??, kad vidinis monologas anuomet ai??zlauA?Ai?? ideologinius barjerusai???; kas kita, kad praplAi??tAi?? psichologinAi??s analizAi??s literatAi??roje galimybes. O pirmAi??jA? tariamAi?? nuopelnAi?? reikAi??tA? rimtai perA?iAi??rAi??ti, bet A?iuokart ai??i?? ne apie kAi??rybAi??, o apie laikysenAi??. Pokario metais buvo toks incidentas, lemtingai paveikAi??s mano tAi??vo Adolfo SprindA?io kAi??rybinAi?? karjerAi??. Lietuvos pradedanA?iA?jA? raA?ytojA? respublikiniame susirinkime 1948 m. M. Sluckis pasakAi?? rAi??sA?iAi?? kalbAi??, kaltinanA?iAi?? tAi??vAi??, kad jis ai??zyra niekA?ingas dviveidisai???, ai??ziA?vaikA?A?iojAi??s vokiA?kus spaudos mAi??A?lynus, susitepAi??s su buoA?Ai??misai???, nes iA?gelbAi??jo nuo trAi??mimo mano mamAi?? (ai??zRaA?ytojas pokario metaisai???, 1991, p. 180). SekAi?? sankcijos ai??i?? karo metais kritikA? iA?skirtas kaip vienas perspektyvesniA? lietuviA? prozininkA?, A. Sprindis turAi??jo nutilti ir tik po A?eA?iolikos metA? iA?leido pirmAi?? apsakymA? knygAi?? (ai??zAteina A?eA?tadienisai???, 1964). M. Sluckis pastaraisiais deA?imtmeA?iais neabejotinai ir turbAi??t skausmingai formavo naujAi?? santykA? su praeitimi, permAi??stAi?? kai kuriuos savo veiksmus ir paA?iAi??rA? padarinius. KartAi?? po vakaro RaA?ytojA? klube manAi??s labai A?irdingai, net sentimentaliai atsipraA?Ai?? dAi??l tAi??vo. (Virginijus GasiliAi??nas minAi??jo, kad tokA? atsipraA?ymAi?? buvo vieA?ai iA?sakAi??s ir per radijo laidAi??.) Keliskart klausAi??, ar tikrai atleidA?iu. JauA?iausi suglumusi ir nuA?A?iuvusi, bet A?A? M. Sluckio etiA?kAi?? A?ingsnA? labai vertinu.

Deja, vis dar neturim ryA?kesnio romano apie dabartA? ai??i?? tokiam reikia raA?ytojo socialinio angaA?uotumo ir sAi??moningumo; jA? pernai galbAi??t kompensavo minAi??ta M. IvaA?keviA?iaus pjesAi??. Kalbant apie savas metA? knygas, verstinAi??s neturAi??tA? bAi??ti atskaitos taA?kas, bet vis dAi??lto negaliu nutylAi??ti, kad vienas A?spAi??dingesniA? potyriA? ai??i?? estA? kilmAi??s suomiA? raA?ytojos Sofi Oksanen romanas ai??zStalino karvAi??sai??? (lietuviA? kalba iA?leistas ir jos ai??zValymasai???, 2010). Nelabai iA?radinga kompozicija (padrikai kaitomi trijA? kartA? moterA? ai??i?? motinA? ir dukterA? likimai), iA?tAi??stumas ir kitos debiutinio suomAi??s romano silpnybAi??s nenuslopina stipraus socialinio, tautinio ir RytA? Europosai??i??VakarA? ambivalencijos uA?taiso, o sovietmeA?io anomalijA? vaizdavimas uA?tikrina vertimus ir sklaidAi?? keliasdeA?imtyje A?aliA?. TotalitarinAi??s sistemos kontrolAi?? ai??zretransliuojamaai??? A? patologiA?kAi?? kAi??no kontrolAi?? ai??i?? treA?ios kartos atstovAi?? serga bulimija. Taip originaliai A? aktualijas romane mutuoja istorinAi??s traumos.

TrauminAi??s patirties spazmus lietuviA? literatAi??roje regime daA?nai, bet blankokai, be naujA? rakursA?. Ir A?tai vAi??l yra romanas, keliantis diskusines aistras. S. Parulskio ai??zTamsa ir partneriaiai??? ai??i?? knyga, kurios imtis reikAi??jo drAi??sos, nes A? lietuviA? vaidmenA? holokauste neabejotinai A?velgiama per padidinamAi??jA? stiklAi??. Tad, regis, negana, kad S. Parulskis A?iemet iA?rinktas Tolerancijos A?mogumi, jo knygai taip pat reikia tolerancijos. TrauminAi??s patirties vaizdavimas ai??i?? slidus dalykas, o juolab tokios gAi??dingos, A?iaurios patirties. Manau, kad raA?ytojas pirmiausia turAi??jo susidurti su stilistinio rakto problema. Koks stiliaus kodas tinka tokiems baisiems A?vykiams? Lyrizmas? Patetika? Groteskas? Neutralus beaistriA?kumas? Jis bAi??dingas dokumentinei literatAi??rai. MAi??slumas, rami refleksija? ai??i?? bet A?vykiai juk siaubingi, A?moniA? A?udynAi??s. TodAi??l romane yra epizodA? ir detaliA? ties brutalumo ir A?okiravimo riba, o dAi??l tos ribos perA?engimo ar neperA?engimo ai??i?? galima diskusija apie estetinA? literatAi??ros poveikA? ir apie paA?ios estetikos moralumAi?? / nemoralumAi??. Itin kritiA?kas romano vertinimas primena Abertai??i??o Camus pasakymAi??: ai??zTreji metai knygai sukurti, penkios minutAi??s jai iA?juokti.ai??? AA? nedisponuoju ta medA?iaga, kuriAi?? iA?mano A?ydA? kultAi??ros tyrAi??jai, A?iAi??riu A? knygAi?? kaip A? literatAi??ros artefaktAi?? be iA?oriniA? ir istoriniA? implikacijA?. Knygoje matau konkreA?iA? A?moniA? dramas ai??i?? taip, jos vyksta masiniA? A?udyniA? fone ai??i?? bet tuos individus labai konkreA?iai paveikia, tiksliau, sugriauna visA? gyvenimus, ir maA?iau kaltA?jA?, ir paA?iA? A?udikA?. S. Parulskis 2009 m. pasirodA?iusioje pokalbiA? knygoje su Laimantu JonuA?iu yra sakAi??s, kad A?odis ai??zistorijaai??? jam negyvas, ai??zistorija patogi abstrakcija pridengti konkreA?iA? A?moniA? dramasai???. S. Parulskis dAi??mesA? telkia A? likimus, o ne A? paA?ius istorinius A?vykius. Fotografas Vincentas, jo mylimoji A?ydaitAi?? vertAi??ja Judita ir jos vyras muzikas Aleksandras yra pagrindiniai meilAi??s trikampio asmenys, taip pat ryA?kiau nutapyti keli A?udyniA? dalyviai, Menininku vadinamas esesininkas, Vincento patAi??vis dailidAi?? ai??i?? visA? likimai sulauA?yti. Optimaliai pasirinkta pagrindinio personaA?o Vincento profesija ai??i?? fotografas. Jis ne savo noru atsiduria liudininko ir fiksuotojo vaidmeny, jA? SS karininkas pasiima kaip A?kaitAi?? ir tarnAi?? (iA?gelbAi??ja nuo mirties, nes palaikomas komunistA? A?nipu; tai ai??zegzekucijA? fotografavimas tarnybiniais tikslaisai???, kaip A?vardyta SS dokumentuose). Fotografas ai??i?? matymas iA? A?alies, distancija, nuimanti emocinA? perspaudimAi??. Nustebau, kad minAi??toje pokalbiA? su L. JonuA?iu knygoje esu pasibraukusi S. Parulskio sakinA? ai??zMan nepatinka teisAi??jo poA?iAi??ris A? gyvenimAi??, patinka stebAi??tojoai??? (p. 86). Pripratusius prie iA? esmAi??s lyriA?kos, atjauta persmelktos lietuviA? tradicijos, skaitytojus toks suobjektinimas erzina. PamaA?iusiam pirmuosius A?ydA? egzekucijos vaizdus Vincentui ai??zgalvoje A?mAi??kA?telAi??jo, kad bAi??tA? gerai dabar turAi??ti fotoaparatAi??. Kad galAi??tA? uA? jo pasislAi??ptiai??? (p. 27). Deja, pasislAi??pti neA?manoma, ne veltui daug epizodA?, kai VincentAi?? pykina, jis nori vemti. Fotografijos diskursas stiprus ai??i?? bet jis A?steigia stebAi??jimo rakursAi??, stebAi??jimo taA?kAi?? ir kelia klausimAi?? ai??i?? ar stebAi??tojas yra dalyvis? Taip, pradA?ioje guodA?iamasi, kad netiesioginis, bet sugriautas gyvenimas liudija kAi?? kita (emigravAi??s Vincentas rankioja nuorAi??kas pabAi??gAi??liA? zonoje, pats jauA?iasi kaip smilkstanti nuorAi??ka ai??i?? finale apverktinas bAi??vis ir visiA?ka asmens dezintegracija). Svarbu ir tai, kiek iA?sikelia kartelAi?? pats raA?ytojas. IA? S. Parulskio laukiama tik labai gero kAi??rinio. Mano karta be sentimentA?, teigAi?? S. Parulskis pirmame savo romane ai??zTrys sekundAi??s dangausai???. Regiu sAi??sajA? ir su A. Camus ai??zSvetimoai??? herojumi, pasmerktu uA? tai, kad neliejo aA?arA? per motinos laidotuves. AA?arA? S. Parulskis nemAi??gsta. Ai??siskaiA?ius tik A? archyvinAi?? medA?iagAi??, organiA?ka autentika neA?manoma (tokia autentika, kaip naujoje R. Granausko knygoje ai??zAi??ventA?jA? gyvenimaiai???, kai raA?ytojas matAi?? pokarA? savo akimis ir viskAi?? atspindi tobulai autentiA?kai). S. Parulskis gimAi?? 1965 metais, be to, dokumentinAi??s autentikos juk nepranoksi. Dalios GrinkeviA?iAi??tAi??s atsiminimai apie tremtA? ir liko nepranokti jokio vAi??liau paraA?yto romano. GroA?inis tekstas tiesiog byloja kitaip. ai??zTamsa ir partneriaiai??? ai??i?? literatAi??rinis konstruktas, literatAi??rinAi?? A?vykiA? interpretacija, kur daug vaizduotAi??s darbo, kuriamas savitas karo A?vykiA? modelis. Ai??ios knygos poveikis vertinamas ambivalentiA?kai, tikintis daugiau katarsio, didaktikos ar panaA?iA? dalykA?. Teksto sugestijos dilemAi?? nusako pats raA?ytojas, kai su esesininku Menininku kalbasi apie galvos nukirsdinimo siuA?etus dailAi??je (biblinis Juditos motyvas, kai ant lAi??kA?tAi??s guli prieA?A? vado Holoferno galva):

ai??i?? Ar turit galvoj gAi??sdinimAi???

ai??i?? KodAi??l? ai??i?? nustebo esesininkas.

ai??i?? Na, paveikslo poveikA?? MoralAi???

Ai??(p. 50)

Taigi dvi poveikio linkmAi??s ai??i?? gAi??sdinimas arba moralAi??. Ai??okiravimo romane daug daugiau nei sentimentA? ar moralizavimo. Knyga sunki. KlasikinAi??s literatAi??ros dAi??stytojai ji labai nepatiko, net nusipurtAi?? apie jAi?? su manimi kalbAi??dama. IA?ugdytai harmoningos literatAi??ros, jai nepriimtini A?okiruojantys, atstumiantys vaizdai. Ar S. Parulskis mAi??gaujasi A?iaurumo ir erotinAi??mis scenomis ai??i?? kiekvienas suvoks savaip, priklausomai nuo individualaus pagavumo tipo. BrutalAi??s epizodai pasitelkiami sukurti atstAi??mimo efektAi?? (be to, SS nariai garsAi??jo perversiA?kais polinkiais). Skaitant atrodAi?? ribas perA?engiantis epizodas, kur A?ydai veA?ami sunkveA?imiais ir A?audomi iA? kulkosvaidA?iA?. Vaizdai iA? tiesA? makabriA?ki, kaA?kas viduje ima protestuoti. Bet gal to ir siekta? Kad protestuotum? Tik meilAi??s linija A?viesi tamsoje, nes tamsu viskas, visa karo metA? terpAi??, A?moniA? santykiai tamsAi??s. Fotografui techniA?kai reikalinga tamsa nuotraukoms ryA?kinti. Tik akimirkAi?? A?vysteli trumpas A?viesos blyksnis fotografuojant. Suprasti knygai man atrodo esminAi?? A?tai tokia citata: ai??zNuspaudAi?? kelis kartus, jam labai patinka tas garsas. Lyg maA?os giljotinos. Fotografas Gasparas taip sakydavo. A?ekA?t, A?ekA?t, A?ekA?t, ai??i?? klausykit, tamsos A?kaitai, taip tikrovei nukertama galva, ji mirA?ta, kad paskui atgimtA? juostoje. Tokia pati, bet jau kitokia. Nukirsdintoji A?viesa, prisikAi??lusioji A?viesaai??? (p. 87). Ne veltui knygos gale yra padAi??kos menotyrininkui ir fotografui, bet ne dokumentiniams memuaristams, kuriA? medA?iaga, A?inoma, naudotasi. Romane apstu bibliniA? motyvA? ir aliuzijA? A? veikAi??jus ir situacijas iA? Senojo ir Naujojo Testamento, daug nukryA?iavimo scenA?, nuolat A?mAi??A?uoja angelai ar jA? A?vaizdis. Dalis tA? vaizdiniA? pertekliniai, kiti pranaA?ingi, funkcionalAi??s ai??i?? jau pradA?ioje personaA?ai jauA?iasi angelais su strampais vietoj sparnA?, be plunksnA?. Be to, Vincentas nuolat perkrato savo santykA? su Dievu, kuris jam irgi atrodo pasyvus stebAi??tojas nuo kryA?iaus. Dievo siekis yra jam kaip gAi??rio siekis savyje, o viduje jis neberanda A?viesos, yra iA?degAi??s, tuA?A?ias.

Romane esama ir nuosprAi??dA?iA?, tam tikro literatAi??rinio dirbtinumo, tiesmukA? fraziA?, netikroviA?kA? dialogA?. Tarkim, vyras ir moteris lovoje meilAi??s sAi??kury vargu ar gali kalbAi??tis tokiais sakiniais: ai??zAi??is karas nuplAi??A? visas kaukes nuo mAi??sA? veidA?ai???, ai??zKas gi atsitiko A?iai taikiai, darbA?A?iai tautai?ai??? (p. 21). Bet kai dvideA?imt A?eA?eriA? metA? vyras atsako mylimajai: ai??zNenoriu galvoti apie tautAi??, noriu galvoti apie taveai??? (ten pat), tai A?tikina. MemuariniA?, dokumentiniA?, mokslo tiriamA?jA? knygA? apie holokaustAi?? vien Lietuvoje pasirodo po keletAi?? per metus, o romanas ai??i?? pirmas. JAV A?urnalistAi?? Ellen Cassedy, A?iemet iA?leidusi veikalAi?? ai??zMes esame A?ia. Atsiminimai apie holokaustAi?? Lietuvojeai??? (jos moA?iutAi??s A?aknys RokiA?kio kraA?te), teigia: ai??zUA?duotis yra A?inoti, suprasti ir panaudoti tAi?? supratimAi??, kuriant tokiAi?? visuomenAi??, kurioje bAi??tA? lengviau uA?stoti, o ne stebAi??ti.ai???

Laimantas JonuA?ys

Vlado KalvaiA?io romanas ai??zSustiprinto reA?imo barakasai??? formaliai iA?leistas 2011 metais, bet tada daugelis nespAi??jo A? jA? sureaguoti. Jis nepateko nei A? 2011, nei 2012 metA? LietuviA? literatAi??ros ir tautosakos instituto geriausiA? knygA? dvyliktukAi??. TodAi??l A?iemet visi, kalbAi??dami apie praAi??jusiA? metA? knygas, skundA?iasi, kad nieko iA?kilaus nepasirodAi??. O juk A?is romanas, manau, turAi??s didelAi?? iA?liekamAi??jAi?? vertAi??. Tai unikalus kAi??rinys, netiesiogiai sietinas su Balio Sruogos ai??zDievA? miA?kuai???. Nors abu kAi??riniai visai skirtingos stilistikos ir struktAi??ros, jiems bendra tai, kad A? sunkias, o kartais ir neA?moniA?kas gyvenimo lageryje sAi??lygas paA?velgiama su vaiduokliA?ku humoru. StruktAi??riA?kai V. KalvaiA?io romanas yra netgi sudAi??tingesnis ir A?domesnis uA? B. Sruogos kAi??rinA? (pvz., A?domAi??s intarpai iA? ankstesnio gyvenimo prieA?kario Lietuvoje). Pokario stalininiA? lageriA? patirtis yra vienas svarbiausiA? mAi??sA? tautos gyvenimo epizodA?. Iki A?iol neturAi??jome didelio, A?iAi?? patirtA? iA?reiA?kianA?io romano. Dabar tokA? turime, ir tai yra unikalus lietuviA? literatAi??ros laimAi??jimas visiems laikams. Kaip ir bAi??na tokiais iA?skirtiniA? kAi??riniA? atvejais, V. KalvaiA?io knyga ai??i?? ne tik daug patirties aprAi??piantis kAi??rinys, bet ir geros literatAi??rinAi??s kokybAi??s tekstas.

O tai ir yra labiausiai netikAi??ta: kartais gera literatAi??ra gimsta visai ne ten, kur mes jos laukiame ai??i?? ne iA? jau pripaA?intA? ir mums gerai A?inomA? autoriA?. Tai podraug ir graA?u, nes liudija, kad mAi??sA? literatAi??rinAi??s galios yra didesnAi??s, negu jas A?sivaizdavome.

O iA? A?iandieninAi??s literatAi??ros gal ir nereikAi??tA? tikAi??tis kokio nors daug aprAi??pianA?io socialinio romano, kokie buvo raA?omi XIX amA?iuje. Dabar tebAi??ra postmodernizmo epocha (kurios pabaigAi?? daug kas skelbAi??, bet taip ir nepaaiA?kino, kas radosi jos vietoje). Per pastaruosius du deA?imtmeA?ius, o ir pernai yra buvAi?? bandymA? kurti romanus, komentuojanA?ius esmines visuomenAi??s gyvenimo permainas arba aktualizuojanA?ius istorinAi?? praeitA?, bet A? groA?inAi?? literatAi??rAi?? reikAi??tA? A?velgti ne per aktualijA?, o per meninAi??s kokybAi??s prizmAi??. TokiAi?? kokybAi?? gerai atitinka Donaldo Kajoko ai??zEA?eras ir kiti jA? lydintys asmenysai???, ai??i?? itin gerai sudAi??stytas romanas ai??i?? su darniai suaustu filosofinAi??s iA?minties ir maginAi??s fantastikos audiniu. Kaip ir pats dvaras, kuriame vyksta esminis veiksmas, ir visa jo anapusybAi?? ai??zveidrodA?iA? karalystAi??jeai??? ai??i?? tai labai savitas, raA?ytojo iA?moningai sukurtas pasaulis. Jis turi trapiA? sAi??lyA?io gijA? su A?iandieniniu Lietuvos pasauliu, tai savitai A?domu ir A?spAi??dinga, taA?iau kaip tik tais retais atvejais, kai kAi??rinyje bandoma daryti kokias nors iA?vadas apie ai??zaktualiAi??jAi??ai??? LietuvAi??, nuslystama A? abejotinAi?? liaudiA?kAi?? publicistikAi??.

Po literatA? daug peiktA? Kristinos SabaliauskaitAi??s ai??zSilva rerumai??? knygA? jau pasigirsta balsA?, kad A?tai ta istorinAi?? fikcija buvusi A?spAi??dinga, o dabar (su ai??zDanielium Dalba ir kitomis istorijomisai???) nusipiginta iki A?iuolaikiA?kA? banalybiA?. IA? dalies tai tiesa, ir jAi?? simboliA?kai A?aukia knygos pavadinime demonstratyviai A?raitytas angliA?kas (kosmopolitinis?) pretzelis &. Bet, kaip ir tiedu romanai, A?ie apsakymai nAi??ra primityvAi??s, jie netgi meistriA?ki, tik neA?vieA?ia iA? jA? nei amA?inoji A?viesa, nei tAi?? A?viesAi?? neigianti ironiA?ka dvasia. Ai??tai egzotiA?koje turistinio Maroko aplinkoje, prisodrintoje ir arabiA?kA?, ir europietiA?kA? sultingos erotikos ornamentA?, pagrindinei veikAi??jai per painius masinio juslingumo labirintus skaudA?iai prasikala jAi?? stingdanti tiesa: jos vyras ai??i?? gAi??jus. Tai tokia baisi netektis, kad ji nedrA?sta apie tai prabilti net savo geriausioms draugAi??ms, kaip kad ir autorAi??s tekstas nedrA?sta pakilti virA? A?io ai??zatradimoai??? ir kur nors, bent potekstAi??je, iA?reikA?ti kokiAi?? nors bendresnAi?? refleksijAi??. Tad nuvilia ir mA?slingas apsakymo pavadinimas, nes angliA?ki A?odynai teliudija, kad olibanum yra tiesiog ai??zsmilkalA?ai??? (frankincense) sinonimas (nebent egzotiA?kame kraA?te anglai olibanumu vadina specifinius smilkalus).

Kaip kontrastas K. Sabaliauskaitei ai??i?? BirutAi??s JonuA?kaitAi??s noveliA? knyga ai??zUA?sagstyk maneai???: su A?aiA?aruojanA?io jausmo A?tampa ir turininga literatAi??rine kalba geriausiose knygos novelAi??se autorAi?? pateikia puikius, iA?moningus A?io A?anro pavyzdA?ius. Tai tikroji literatAi??ra, pakylanti virA? apraA?omojo buitiA?kumo lygmens.

Eugenijaus AliA?ankos autobiografinAi??s eseistikos rinkinys ai??zGatvAi?? tarp dviejA? baA?nyA?iA?ai??? suvilioja lengvu ir atviru, plevenanA?ia ironija nuspalvintu plAi??smu, giedru A?vilgsniu A? savo gyvenimo praeitA?, neA?kyriomis A?A?valgomis, A?domiais nutikimais, papasakotais subtilia kalba.

Sigito Parulskio romanas ai??zTamsa ir partneriaiai??? jau atsidAi??rAi?? narA?ios polemikos sAi??kuryje. DAi??l jautrios kAi??rinio tematikos su juo susijusios diskusijos neiA?vengiamai bus iA?kreiptos: daugelis apie jA? kalbAi??s ne tiek kaip apie literatAi??ros kAi??rinA?, kiek apie istoriniA? A?vykiA? perteikimAi?? knygoje ir visas su idAi??jiniais vertinimais susijusias A?iandienines problemas. DrA?sA?iau manyti, kad meniniu poA?iAi??riu paveikiausi yra tik keli romano epizodai, kurie atkeliavo ne iA? istoriniA? liudijimA?, o yra pagimdyti drastiA?kos parulskiA?kos fantazijos, pvz., kulminacinAi?? scena Menininko bute (kur priartAi??jama prie tikros, o ne metaforinAi??s pornografijos).

NaujA? tendencijA? 2012-aisiais nepastebAi??jau. Apskritai tendencijos turbAi??t iA?ryA?kAi??ja ne per vienus metus. Taip pat ir naujA? kAi??riniA? vertinimai platesniame literatAi??ros raidos kontekste subrAi??sta tik per ilgesnA? laikAi??, kai A? tuos kAi??rinius galima paA?velgti retrospektyviai.

Vis dAi??lto manau, kad GyA?io Norvilo poezija (knygoje ai??zIA?lydA?iA? zonosai???) patvirtina jau seniai matomas tendencijas: ji graA?iai skleidA?iasi toje erdvAi??je, kurioje yra atmestas lyriA?kumas, ji atveria patirtis anapus sklandA?iA? sAi??lyA?iA?, ji skelbia iA?gyvenimAi?? ai??zkojomis aukA?tynai???. AiA?ku, kad tai viena iA? dominuojanA?iA? krypA?iA?, kuria lietuviA? poezija plAi??tosis ir toliau. Antra vertus, taip pat aiA?ku, kad vienos krypties poezijoje nebus. Iki A?iol tebAi??ra kuriama ir tradicinAi??s eilAi??daros poezija, kokiAi?? matome ne tik Antano A. Jonyno, Aido MarA?Ai??no, D. Kajoko, bet ir kai kuriA? jaunA?jA? kAi??ryboje.

TodAi??l galima manyti, kad poezija nebus uA?valdyta to spaudimo nuolat skverbtis A? kraA?tutinAi?? avangardistinAi??, vis naujesnAi?? ir avangardistiA?kesnAi?? raiA?kAi??, kaip tai atsitiko dailAi??s srityje. Tiesa, kai kurie poetai tapo fotografais, bet jie nesuplaka A?iA? dviejA? menA? A? vienAi?? ir daA?niausiai nebando A?siAi??lyti meno kritikams savo fotografuotos arba filmuotos medA?iagos kaip naujos literatAi??ros formos.

Rimantas Kmita

Nejauku ir prisipaA?inti, kad pastaruoju metu dAi??mesys krypo A? tas knygas, kurios buvo pastebAi??tos kitA? ir A?vertintos A?vairiomis premijomis, apkalbAi??tos aptartos. Alvydo Ai??lepiko romanas ai??zMano vardas ai??i?? MarytAi??ai???, A?vertintas ir kolegA? raA?ytojA?, ir skaitytojA? premijomis, jau buvo lygintas su tremtiniA? ar partizanA? proza. Realistinio ir poetinio plano derinimas kaA?kuo primena Hertos Mueller prozAi??. A. Ai??lepiko proza turi ritmAi??, iA?laikomos pauzAi??s, bet neperlaikomos, knyga neiA?tAi??sta. TremtiniA? ir rezistentA? literatAi??ros banga senokai atslAi??gusi ir nebedaro tokio A?spAi??dA?io, koks buvo anksA?iau, taA?iau ta emocija grA?A?ta skaitant A. Ai??lepiko romanAi??. Ne tik dAi??l stiliaus, kuris, kaip ir, tarkime, Dalios GrinkeviA?iAi??tAi??s ai??i?? minimalistinis, tikslus, realistinis, taA?iau ir su A?ypsena. Tas A?spAi??dis susijAi??s dar ir su tuo, kad panaA?iai kaip ir skaitydami pirmuosius tremtiniA? tekstus atrandame kitAi?? pasaulA?, galbAi??t A?inotAi??, bet taip empatiA?kai pavaizduotAi?? pirmAi?? kartAi??.

Naujas Gintaro Bleizgio eilAi??raA?A?iA? rinkinys ai??zSodasai??? ai??i?? tyrinAi??jimas, kas yra tikra, pasitikAi??jimas tikrumu, patirtimi, liudijimas. Kalbant apie tendencijas reikAi??tA? pacituoti G. Bleizgio eilutAi??: ai??zdievo lentynoj / tobulinimo programoj su r. stankeviA?ium.ai??? G. Bleizgio ir Rimvydo StankeviA?iaus eilAi??raA?A?iuose ai??i?? pokalbiai su Dievu, intymAi??s iA?gyvenimai ir kitos realybAi??s pojAi??A?io paliudijimai, ai??zkaip traukia kaip tempia kita gravitacija ai??i?? ai??i?? ai??i??ai??? (G. Bleizgys). R. StankeviA?ius rinkinyje ai??zRyA?ys su vadavieteai??? kalba gero VieA?paties kareivio vardu, kaip tarpininkas, kaip ryA?ininkas, kaip evangelistas. Galvojant, kaip keiA?iasi A?iuolaikinAi?? poezija, galima prisiminti Eugenijaus AliA?ankos ai??zpakankamai gero kareivioai??? A?vaizdA?. E. AliA?ankos ai??zpakankamai geras kareivisai???, atsitraukiantis su visa kariuomene iA? mAi??A?io, viskuo abejoja, bet abejoja kaip A?mogus, ne kaip strategas, kuriam paklAi??sta beveidAi?? kariuomenAi??s masAi??, empatiA?kai galvojantis apie konkreA?ius A?mones, ne apie prieA?ininkus, todAi??l kariuomenAi??s pralaimAi??jimas nAi??ra jokia tragedija, gal net prieA?ingai. R. StankeviA?iaus eilAi??raA?A?iuose neA?manoma abejonAi?? ar ironija, o skaitanA?iam bAi??tinas tikAi??jimas, kad regAi??jimai ir anapusybAi??s konsteliacijos yra tikri. AnapusybAi??s patyrimo tikrumo liudijimu paremtos ir R. StankeviA?iaus, ir G. Bleizgio knygos, kalbinis tikrumas liudijamas Viktorijos DaujotAi??s knygoje ai??zGAi??venu vAi??na / Gyvenu vienaai???, o Gintaro Grajausko ai??zIstorijos apie narsA?jA? riterA? TenksalotAi?? ir drakonAi?? MisterA? KaindlA?ai??? ai??i?? tikras tikrumo manifestas.

Tikrumo dvelksmas, net jei tas tikrumas patiriamas kaip agresija, A?iaurumas, ritualinis, kruvinas aukojimas, A?auksmas, riksmas, bet kokiu atveju ai??i?? kaip stipri energija, jauA?iamas ir GyA?io Norvilo eilAi??raA?A?iA? rinkinyje ai??zIA?lydA?iA? zonosai??? (pelnytas LietuviA? literatAi??ros ir tautosakos instituto kAi??rybiA?kiausios metA? knygos titulas, o skaitytojai uA? jAi?? balsavo gana greitai iA?pirkdami visAi?? tiraA?Ai??). Knyga perteikia stiprA? A?spAi??dA?, kad yra kaA?kas anapus mAi??sA? susikurtA? rimtA? A?aidimo taisykliA?, kaA?kas nereliatyvaus, nekvestionuojamo. ai??zIA?lydA?iA? zonoseai??? jauA?iamas iA?raiA?kingas pasaulio materialumas, energija, srovenanti gamtos kAi??nu. TurbAi??t teisinga bAi??tA? G. Norvilo poezijAi?? pavadinti nekultAi??ringa. Ne tik todAi??l, kad bAi??tA? nepraustaburniA?kas, staA?iokiA?kas, nors, reikia pasakyti, mandagiai A?ypsotis jis nAi?? neketina. Bet A?ita poezija ne-kultAi??ringa, ne-kultivuota, bent jau linkstama to pusAi??n, kur tos kultAi??ros maA?iausia, link to, kas pirmapradiA?ka ir gamtiA?ka. Tai savotiA?ka pastanga viskAi?? pamatyti tarsi iA? naujo, tarsi stovint A?emyn galva. Dar svarbiau, neuA?mirA?tama, kad ir tai yra iliuzija. Bet visA? iliuzijA? A?mogus atsisakyti per silpnas. Iliuzija, kad A?manomas autentiA?kumas anapus kalbos, anapus kultAi??ros, anapus racionalaus diskurso, iA? haliucinacinAi??s nuoA?alAi??s. Sapnas, beprotybAi?? yra ne tik tema, bet neretai ji suspaudA?iama A? paradoksaliA? antinomijA? bei koanA? formas. Sapno ir beprotybAi??s poetika taip pat nekultAi??ringa, nekultAi??ringa ir politiA?kai nekorektiA?ka. A?ia jau galima prisiminti literatAi??ros teorijos autoritetAi?? WolfgangAi?? IserA?, kuris viena iA? literatAi??ros funkcijA? yra A?vardijAi??s erzinanA?io triukA?mo kAi??limAi??. (LiteratAi??ra, netekusi politinio vadovavimo funkcijos, gali kelti kultAi??rinA? triukA?mAi?? ir erzinti politines institucijas.) Toks nekultAi??ringumas visuomenei yra bAi??tinas. Yra politinis korektiA?kumas, turi bAi??ti ir politinis nekorektiA?kumas ai??i?? poezija kaip A?altas, kandantis vAi??jas.

Kita poezijos kryptis, kurioje nematyti iliuzijos atsidurti anapus iliuzijA?, o tiesiog A?aidA?iama kultAi??rinAi??mis kliA?Ai??mis, kalbos stereotipais, manipuliuojanA?iais A?moniA? sAi??mone, yra postmodernistinAi?? ArAi??no Sprauniaus ir ArtAi??ro Valionio poezija. VisiA?kai prieA?inga R. StankeviA?iaus programai, kuriAi?? kaA?kada A. Ai??lepikas yra apibAi??dinAi??s kaip ai??znaujAi??jA? romantizmAi??ai???. A. Sprauniaus ir A. Valionio rinkiniuose susiduriame su ai??ztradiciniu postmodernizmuai??? ai??i?? kalbos dekonstrukcija, radikalia ironija, abejone ir skepsiu. Nenuostabu ir neironiA?ka, kad R. StankeviA?iaus rinkinys pelnytai (be jokios ironijos) pelnAi?? skaitytojA? simpatijas MetA? knygos rinkimuose, o ai??ztradicinis postmodernizmasai??? ir skaitytojA?, ir kritikA? vis dar vertinamas gana rezervuotai. A. Valionio ai??zApytiksliai trysai???, tiesa, pateko A? kAi??rybiA?kiausiA? knygA? dvyliktukAi??, o A. Sprauniaus ai??zSiaubingai herojiA?kaiai??? taip ir liko beveik nepastebAi??ta, kaip ir ankstesnAi??s knygos, ir jokios premijos nAi?? iA? tolo negresia.

A. Sprauniaus poezijoje tikra yra abejonAi?? tikrumu, skeptiA?kas A?vilgsnis A? autentiA?kumAi?? literatAi??roje, viskas A?ia visA? pirma suvokiama kaip dizainas, ir nAi??ra nieko anapus dizaino, nAi??ra ir bAi??ti negali ai??i?? nei A?aizdA?, nei kraujo, nei skausmo, nei tikrojo dA?iaugsmo. Dizainas yra pradA?ia ir pabaiga, o tai ir liAi??dina, ir gAi??sdina lietuviA? literatAi??ros kritikus, nes A?irviA?ka A?aizdotumo tradicija daug priimtinesnAi??, nes poezija ir yra ta transporto priemonAi??, kuri veA?a visus ten, anapus dizaino, o A. Spraunius lieka stotelAi??je ir stebi nuolat vykstantA? karnavalAi??.

Kartais net ima atrodyti, kad A?aidybiA?kumas mAi??suose yra nuvertinamas, o ypaA? jis netinka poezijai. TaA?iau A. Valionio A?aidimai, kalbiniA? kliA?iA? ir socialiniA? diskursA? dekonstrukcijos pasako daug svarbiA? ir ne tokiA? jau banaliA? dalykA?. Ai??tai paskutinis rinkinio kAi??rinys pavadintas ai??i?? ai??zrezistencinisai???, pavadinimas turi paaiA?kinimAi??: ai??zlabaimaA?oartAi??ro eilAi??raA?tis-dainaai???, 1977 m. kovo vienuoliktoj, ant laikraA?A?io ai??zTiesaai??? skiautAi??s (uA?raA?yta moA?iutAi??s).ai??? Atspausdinta faksimilAi??: ArtAi??ro sukurtas eilAi??raA?tis 11 kovo 77 m.

oi lylia lylia lylia

o lylia lia lia lia

oA?elis nori valgyt,

bet nieko nebAi??ra A?ia nAi??ra.

AutentiA?kA? pasakojimA? apie vidinAi?? rezistencijAi?? sovietmeA?iu kontekste tokia parodija tiksli, kelianti vis dar iA?kylanA?ios diskusijos apie pasiprieA?inimAi?? ir prisitaikymAi?? klausimAi?? ai??i?? ar rezistencijos samprata nAi??ra vien tik intencijA? suteikimas veiksmams post factum? Kaip apie tai kalbAi??ti?

Ai??ita A?aidybiA?ka arba postmoderni poezija iki A?iol deramai neapraA?yta ir neA?vertinta, todAi??l A?iek tiek gaila, nes taip siaurAi??ja mAi??sA? kultAi??ros vaizdas. Vytautas Kavolis dar 1995 metais raA?Ai??, kad ai??zLietuvoje jau kovojama su postmodernizmu, kuris dar nAi??ra A?ia rimtai iA?bandytas, dar nAi??ra pakankamai autentiA?kai jauA?iamas <...>, bet jau A?aukiama su juo kovoti, lyg jis bAi??tA? pavojusai???. Dabar turbAi??t daA?niau pakalbama apie tai, kad postmodernizmas jau mirAi??s, jau nukautas. O gal jau niekas ir nebesikauna. Tiesiog A?iA?metAi??j poezijos panoramoj ramiai vienas A?alia kito sugula romantiniai, avangardiniai ir postmodernistiniai rinkiniai.

Jurga TumasonytAi??

PernykA?tAi?? ai??zMetA?ai??? anketa pavadinimu ai??zRaA?ytojai ateina, raA?ytojai iA?einaai??? galAi??tA? kiekvienAi?? kartAi?? pasirodyti iA? naujo: juk tie raA?ytojai kaip kokios ledo lytys vis plaukia tai iA?tirpdamos vandenyje, tai iA?nirdamos A?vieA?iais ledo gabalais. LiAi??dna A?iose ledo lyA?iA? varA?ybose likti nepastebAi??tam, neapmAi??stytam ir nesuprastam. AiA?ku, bAi??na ir liAi??dnesniA? nutikimA?.

TaA?iau nenorAi??A?iau A?ios pastraipos skirti uA?uojautoms ir iA?Ai??jusiA?jA? godojimams. Juk kalbAi??ti apie liAi??dnus dalykus esant tokio jauno amA?iaus yra gana neskoningas dalykas, todAi??l geriau apA?nekAi??siu mAi??sA? literatAi??ros naujokus.

Prozos lauke vienas A?simintiniausiA? debiutA? ai??i?? kelionAi??s A?spAi??dA?iA? A?anrAi?? praaugusi Vaivos GrainytAi??s knyga ai??zPekino dienoraA?A?iaiai???. 2010ai??i??2011 m. studijuodama Pekine autorAi?? dalyvavo visuose kinA? kultAi??ros paA?inimo atrakcijose, A?iukA?tu neA?sileisdama A? savo tekstAi?? turistiniA? ar piA?oniA?kA? gyvenimo bAi??do motyvA?. Jos gyvas, kartais net kibirkA?A?iuojantis nuo metaforA? A?krovos Kinijos A?raA?ymas A? lietuviA?kAi?? sAi??monAi?? ir savo asmenybAi??s pavertimas literatAi??riniu personaA?u pakylAi??jo tokio A?anro knygas maA?iausiai keliais kilometrais A? virA?A?.

Tradicinis RaA?ytojA? sAi??jungos leidyklos skelbiamas PK konkursas praAi??jusiais metais tampAi?? nervus ne tik ilgai nepasirodA?iusiais rezultatais, bet ir keliais svarstomais kandidatais, pretenduojanA?iais savo rankraA?A?ius paversti pirmAi??ja knyga. Prozoje laimAi??jo Marijus Gailius ai??i?? jam reikAi??tA? paploti per petA? uA? dAi??mesingAi?? A?vilgsnA? A? gyvenimAi??. Turiu galvoje debiutanto talentAi?? savo tekstuose vaizduoti kuo gyvenimiA?kesnes situacijas, A?sigilinti A? skirtingA? A?moniA? mAi??stymo mechanizmus, prakalbinti juos kuo buitiA?kesne, realesne kalba. Netgi istorinius personaA?us M. Gailius A?velka A? A?iuolaikiniA? A?moniA? rAi??bAi??, kuria intymA?, bet neromantizuotAi?? santykA? su istorija. Tiesa, kartais puiki traumuoto personaA?o charakteristika ir veikimo aplinkybAi??s tekste taip ir pasibaigia ai??i?? be smAi??gio A? skaitytojo sAi??monAi?? ar be prasmingesnAi??s pabaigos.

Poezijoje tarp ryA?kesniA? naujokA? pastebAi??jau du autorius, kuriA? pavardAi??s taip daA?nai raA?omos viena A?alia kitos, kad galima tik pasidA?iaugti, jog jA? kAi??rybos programos skirtingos. Ai??tai Ernesto Noreikos tekstuose daugybAi?? daiktA? ir A?vaizdA?iA?, siurrealistiniA? supynimA?, kartais taip viena kitAi?? uA?klojanA?iA? minA?iA?, kad eilAi??raA?tis primena svogAi??no galvutAi??. Nerijus Cibulskas savo eilAi??raA?A?iu stovi arA?iau klasikiniA?, minimalistiniA? motyvA?. Ai??io autoriaus poezija tapybiA?ka, atsisakiusi postmoderniA? koliaA?A?, A?aidimA? ar ironijos. Viskas A?ia pakankamai preciziA?ka, nugludinta ir saikingai abstraktu.

TAi??siant mintijimus apie prozAi??, A?iukA?tu negalima aplenkti senA? vilkA? ai??i?? Donaldo Kajoko, Alvydo Ai??lepiko ir Sigito Parulskio. Ai??tai A. Ai??lepikas, visuotinai iA?girtas ir reikA?mingA? apdovanojimA? susilaukAi??s autorius, knygoje ai??zMano vardas ai??i?? MarytAi??ai??? atranda Lietuvoje beveik naujAi?? temAi?? apie vokieA?iA?, gyvenusiA? RytA? PrAi??sijoje, tragedijAi?? po Antrojo pasaulinio karo. A. Ai??lepikas apraA?o dalykus, kurie sukelia stipriausias emocijas ai??i?? vaizduoja paA?ias silpniausias, atjautos vertas karo aukas. Knygoje daugybAi?? scenA? su prievartaujamomis moterimis, A?udomais kAi??dikiais ir vaikais. A?ia mirtis nAi??ra tiesiog mirtis ai??i?? tai ilgas personaA?A? kanA?iA? kelias jos link. Skaitant visa tai, suprantama, uA?spaudA?ia gerklAi??, knyga sukelia stiprA? uA?uojautos jausmAi??.

S. Parulskio romane ai??zTamsa ir partneriaiai??? uA?uojautAi?? ir mAi??ginimAi?? kaA?kAi?? ideologiA?kai pateisinti arba priminti keiA?ia tiesiog mAi??gavimasis literatAi??ros galimybAi??mis. Holokausto tema leidA?ia autoriui plaA?iai iA?skleisti jam artimAi?? A?leikA?tulio estetikAi??, paieA?koti iki tol nenagrinAi??tA? A?mogaus fiziologinAi??s kanA?ios apraA?ymo vaizdA?, paA?vairinti pasakojimAi?? aliuzijomis A? kitus tekstus, sugalvoti naujA? simboliA? bei perskaitymo raktA?. Romanas paraA?ytas talentingai, o dAi??l jo ideologiniA? ar kitokiA? nesutapimA? su skaitanA?iojo sAi??mone ginA?ytis bAi??tA? beprasmiA?ka. Vis dAi??lto norAi??tA?si subtilesniA?, ne tokiA? groteskiA?kA? scenA?, kurios galAi??tA? turAi??ti tokA? pat stiprA?, o gal ir stipresnA? emocinA? uA?taisAi??.

D. Kajoko romanas ai??zEA?eras ir kiti jA? lydintys asmenysai??? prisodrintas A?vairiausiA? aliuzijA? A? biblinius ir mitologinius, paties autoriaus perkurtus, motyvus. A?ia iA?moningai interpretuojama Judo nuodAi??mAi??s tema, mAi??ginama susieti mitologiniA? personaA?A? atitikmenis su kAi??rinio veikAi??jais. BAi??da ta, kad romane visko tiek daug ai??i?? pradedant Biblija, haliucinogeniniais vaizdiniais, personaA?A? tarpusavio ryA?iais, sapnA? logika, simboliais, detektyvo elementais, ai??i?? kad skaitant susidaro A?spAi??dis, lyg pAi??stumei balionAi?? ir jis tuoj turAi??tA? sprogti. ManyA?iau, kad romanas atrodytA? labiau pavykAi??s, jei autorius bAi??tA? atsisakAi??s keleto nebAi??tinA? leitmotyvA?. TaA?iau dAi??l tokio priekaiA?to taip pat bAi??tA? galima ginA?ytis, nes tas prasmiA?kumo perteklius ir neapA?iuopiamumas tarsi ir kuria keistumo bei sapniA?kumo bAi??senAi??, kuri apninka jau nuo pirmojo puslapio. Taip bAi??tA? pateisintas ir tas lAi??tas grimzdimas A? interpretacijos pelkAi??. Sapnuose viskas iracionalu, vaizdai sluoksniuojasi vienas ant kito, o prasmAi??s ne visada lieka paaiA?kintos.

NaujAi?? UndinAi??s RadzeviA?iAi??tAi??s romanAi?? ai??zA?uvys ir drakonaiai???, kuriame taip pat pasitelkiami istoriniai motyvai, palieku nuoA?alyje ai??i?? aptarimui po metA?. TaA?iau reikia grA?A?ti prie poezijos ir pagarbinti Tautvydos MarcinkeviA?iAi??tAi??s knygAi?? ai??zGreitaeigis laiko liftasai???, kuri, mano manymu, yra viena A?domiausiA? iA? pernai metA? poezijos derliaus. Bene pusAi?? knygos uA?ima A?odA?iA? lukA?tenimas, skaidymas ir prasmiA? priauginimas, A?odA?iA? A?aknA? iA?ieA?kojimo pastangos ir angliA?kos leksikos invazija. Poetei pavyksta suderinti poetinA? A?kvAi??pimAi??, asmenines patirtis, populiariosios kultAi??ros atplaiA?as ir Ferdinando de Saussureai??i??o teorijAi??. Taip pat sveikintina, kad jos eilAi??raA?A?iai nepretenduoja tapti juokeliais, kokius mAi??gsta daA?nas aukA?tAi??jA? ir A?emAi??jA? stiliA? derinantis A?iuolaikinis poetas. Tie juokeliai ir citavimai daA?nai bAi??na nesuprantami arba tiesiog nejuokingi.

Ai??tai po netrumpos pertraukos iA?leistoje ArtAi??ro Valionio knygoje ai??zApytiksliai trysai??? galima rasti du dalykus. Pirmas dalykas ai??i?? bajeris, antras ai??i?? melancholija. Autoriaus sumanymas eilAi??raA?A?ius dAi??lioti lyg juodus ir baltus kubelius sujaukia knygos vientisumo idAi??jAi??. ai??zRimtuosiusai??? eilAi??raA?A?ius tarsi bandoma apsaugoti nuo nepageidautino lyriA?kumo A?odA?iA? A?aidimais ir ironija. A?inoma, tokA? manevrAi?? galima suprasti ir ne kaip manevrAi??, o tiesiog bAi??dAi?? sutalpinti A? vienAi?? knygAi?? du lyrinius amplua, nes dvi knygos gal bAi??tA? per daug.

NuoA?irdA?iai nustebau, kad kAi??rybiA?kiausia 2012 metA? knyga iA?rinkta GyA?io Norvilo ai??zIA?lydA?iA? zonosai??? ai??i?? rinkinys nepasirodAi?? kaA?kuo ypatingas ar ai??zprivatizuojantisai??? naujas literatAi??ros ribas. Ai??A?kart A?domesnis uA? G. NorvilAi?? man atrodo ArAi??nas Spraunius ir jo ai??zSiaubingai herojiA?kaiai???, kurioje reklaminiai A?Ai??kiai ir prekiA? pavadinimai A?velkami A? poetiA?kAi?? rAi??bAi??, taip iA?vengiant visokiA? dvasingA? bei sentimentaliA? temA?. A. Sprauniaus estetika ai??i?? A?domus A?aidimas su iA? pirmo A?vilgsnio visai neestetiA?kais dalykais. ManyA?iau, kad autorius nepelnytai paliekamas nuoA?alAi??je, jis vertas didesnio dAi??mesio, nei jam yra skiriama mAi??sA? spaudoje.

NuoA?alAi??je paliksiu verstinA? Antano Ai??ileikos romanAi?? ai??zPogrindisai??? ai??i?? jo dar neperskaiA?iau, taA?iau norAi??A?iau pasidAi??ti lentynoje A?alia iA?garsintos praAi??jusiA? metA? RAi??tos Ai??epetys knygos. DAi??l tos paA?ios prieA?asties nieko A?A?kart neparaA?ysiu ir apie apdovanotAi??jAi?? Rimvydo StankeviA?iaus poezijos knygAi??.

Taigi tiek tA? A?iA?metiniA? lietuviA? literatAi??ros brangakmeniA?, ai??i?? sakyA?iau, visai nemaA?ai. Vis dar jauA?iamas prozininkA? siekis prikelti XX a. tragedijas, uA?valdyti jomis skaitytojo sAi??monAi??, nekreipiant dAi??mesio, kad tokioje kAi??ryboje nebeskiriami ir nuolatos painiojami moraliniai ir estetiniai imperatyvai. MAi??sA? poezijoje ryA?kus autoriA? dialogas su kitais poetais, visokios A?mantrios uA?uominos, skirtos ai??zpriklausantiems tam paA?iam ratuiai???, maloniai nuteikiantys pokA?tai ir masinAi??s kultAi??ros A?enklA? inkliuzai. Apskritai kAi??rybinis procesas yra labai intensyvus, todAi??l tikiuosi, kad A?iais metais sulauksime netikAi??tA?, dar A?spAi??dingesniA?, A? literatAi??ros istorijAi?? A?trauktinA? knygA?.

Solveiga DaugirdaitAi??

Geriausios mano skaitytos pernykA?tAi??s knygos buvo arba verstinAi??s, arba seniau iA?leistos, arba dar neiA?leistos ai??i?? raA?ydama rekomendacijas paremti knygA? leidybAi??, rankraA?A?ius perskaitau, todAi??l A?inau bent kelias A?simintinas knygas, kurios pasirodys kitAi??met ar dar vAi??liau. Taigi gyvenu su A?vairiasluoksniu kontekstu, iA? kurio 2012-aisiais iA?leistas lietuviA? autoriA? knygas sunkoka iA?plAi??A?t. A?inoma, iA?lupti literatAi??ros proceso dalis A?gudusiai knygA? ai??zmAi??sinAi??tojaiai??? nAi??ra sunku, suprantama, kad tos ai??zmetA? derliausai??? apA?valgos yra reikalingos, bet labai sAi??lygiA?kos (literatAi??ros mAi??sinAi??jimo vaizdinA? pasiskolinu iA? Ilonos GraA?ytAi??s-MaziliauskienAi??s laiA?ko, raA?yto ruoA?iantis kalbAi??ti ai??zSantaroj-Ai??viesojai??? ai??i?? pati jA? kadaise iA?rinkau ketvirtajam jos straipsniA? knygos virA?eliui).

Taigi pats bendriausias 2012-A?jA? A?spAi??dis ai??i?? vidutinis, be dideliA? atradimA?, kuriA?, bAi??dama pirmiausia skaitytoja, visada laukiu. Pernai nebuvo gausu ir A?spAi??dingesnAi??s dokumentinAi??s literatAi??ros, atsiminimA?, kurie paprastai apgaubia groA?inAi??s literatAi??ros laukAi?? likimA? autentika, nors nebAi??tinai rafinuota literatAi??rine forma. Ai??iuo poA?iAi??riu iA?siskiria AkvilAi??s ZaviA?aitAi??s knyga ai??zNepraA?yk auksinAi??s A?uvelAi??s plauti indA?ai??? (sudarAi?? Rita BaltuA?ytAi??), labiausiai dAi??l antropologinAi??s perspektyvos. Tai jaunos merginos, auganA?ios sovietmeA?io elito A?eimoje, savivoka, jos pastangos gyventi laisvai; pagaliau ir tragiA?kai didelAi?? A?io polAi??kio kaina. Kadangi autentiA?kA? privataus gyvenimo dokumentA?, juoba paaugliA?, jaunA? A?moniA?, iA? to laiko (ir iA? kitA? laikA?) turime nedaug, prie A. ZaviA?aitAi??s laiA?kA?, manau, bus grA?A?tama ne kartAi??. Jeigu A?alia A. ZaviA?aitAi??s dar prisimintume Jurgos IvanauskaitAi??s asmenA? ir kAi??rybinA? likimAi??, galAi??tume daryti prielaidAi??, kad daugiausia ambicijA? ir galimybiA? tapti laisvais A?monAi??mis turAi??jo merginos iA? sovietinio kultAi??ros elito A?eimA?, nors tos A?eimos joms ne visada galAi??jo padAi??ti (Juozo BaltuA?io anAi??kAi?? mokAi??si ne itin aukA?tai vertintame Pedagoginiame institute). Nors tai ne groA?inAi?? literatAi??ra, negalAi??jau A?ios knygos, tegu ir tekstologiA?kai nepakankamai parengtos (be bAi??tinA? paaiA?kinimA?), neiA?skirti. Daugiau tokios ryA?kios dokumentikos nepastebAi??jau.

IeA?kant A?vilgsnio A? sovietinAi?? praeitA? derAi??tA? paminAi??ti Eugenijaus AliA?ankos esAi?? knygAi?? ai??zGatvAi?? tarp dviejA? baA?nyA?iA?ai???. Ta dalis, kurioje mAi??ginama susitikti su savo jaunyste, man buvo A?domiausia. Tuo labiau kad A?iAi?? knygAi?? galAi??jau palyginti su Aido Kelionio ai??zGeltonu radijuai???, kur gausi sovietmeA?io kasdienybAi??s statistika niA?nieko nepasako apie herojaus pasaulA?. Jeigu reikAi??tA? trumpai pasakyti, kas vis dAi??lto daro A?spAi??dA? skaitant pernykA?tes knygas ai??i?? tai stiprAi??jantis raA?anA?iA?jA? noras permAi??styti praeitA?, o tai liudija savotiA?kAi?? literatAi??ros brandAi??, gebAi??jimAi?? iA?siverA?ti iA? egocentrizmo. Ai??iuo poA?iAi??riu svarbAi??s ne tik skaitytojA? ir kritikA? dAi??mesio centre atsidAi??rAi?? Alvydo Ai??lepiko, Sigito Parulskio romanai, bet ir reA?iau prisimenamas Petras Venclovas (ai??zIA? tamsos A? tamsAi??ai???), Aldonos RuseckaitAi??s biografiniA? etiudA? knyga ai??zAi??eA?Ai??lis JMMai???. PastarAi??jAi??, tikiu, mielai skaitys tie, kam mokslinAi??s monografijos apie raA?ytojus sunkiai A?kandamos. RaA?yti apie istorines asmenybes, kuriA? asmeninis gyvenimas mAi??sA? visuomenAi??je toks tabuizuotas, reikia drAi??sos ir takto; manyA?iau, kad A. RuseckaitAi?? sAi??kmingai iA?laviravo tarp autoritetinio ir familiaraus raA?ymo pavojA?. (Beje, skaitant A?iAi?? knygAi?? erzino menami pokalbiai su Profesore, t. y. su Vanda Zaborskaite, tarytum autorAi?? jaustA?si nepakankamai drAi??si be pirmtakA? legitimacijos, bet tai jau skonio reikalas. Kiti sakys, kad tokie pokalbiai tekstui suteikia A?aismAi??s, ir bus teisAi??s.)

DerAi??tA? paminAi??ti Stasio Lipskio knygAi?? ai??zIA?sivadavimas: biografinis romanas apie VincAi?? MykolaitA?-PutinAi??ai???, kurA? romanu vadinti galima nebent rinkodaros sumetimais (jeigu nori, kad tavo knygAi?? geriau pirktA?, pavadink bet kokA? paraA?ymAi?? romanu). TaA?iau A?i knyga iA?Ai??jo jau 2013 m., todAi??l atsiduria uA? svarstymA? ribos. V. ZaborskaitAi??s ai??zAutobiografijos bandymasai??? taip pat bAi??tA? A?alia svarbiausiA?jA? pernykA?tAi??s dokumentikos knygA?, nors, atrodo, daug kas jos paA?ios per paskutiniuosius deA?imtmeA?ius jau buvo iA?raA?yta ir iA?pasakota. V. ZaborskaitAi??s knygos parengimas, kaip ir A. ZaviA?aitAi??s, A?velniai tariant, nedA?iugina (rengAi??jams derAi??jo bent iA?naA?ose patikslinti akivaizdA?ius faktinius riktus), todAi??l turAi??tume nebe tik kalbAi??ti, bet garsiai A?aukti, kad, retAi??jant senA?jA? redaktoriA? gretoms, nebebus kas rengia bent kiek sudAi??tingesnius leidinius. Suprantu, kad leidyba yra verslas, bet verslininkams profesinis prestiA?as irgi svarbu. Paramos leidybai tvarka, kai gautas lAi??A?as reikia panaudoti ir knygAi?? iA?leisti tais paA?iais metais, prie leidybos kokybAi??s taip pat neprisideda. Bet tai kita tema, kuriAi?? vertAi??tA? aptarti atskirai.

IA? akistatA? su bAi??tuoju laiku, A?inoma, verta skaityti ir Romualdo Granausko atsiminimus ai??zKai reikAi??s nebebAi??ti: mano draugo gyvenimas ir mirtisai???, nors jie ir nAi??ra itin iA?siskiriantys iA? paties raA?ytojo paskutiniA? metA? groA?inAi??s memuaristikos. Na, jeigu ir iA?siskiria, tai labiausiai tuo, kaip juose atsiskleidA?ia lietuviA? A?eimos hierarchija: A?uo, vyras ir beveik beasmenAi?? jiems patarnaujanti A?mona. R. GranauskAi??, kaip A?prasta jo atsiminimuose, gelbsti humoras ir pasakotojo talentas. LietuviA? maskulinizmo studijoms A?domios medA?iagos esama ir Arvydo JuozaiA?io dramose. Rinkinyje ai??zGyvA?jA? teatrasai??? vyrA? baimAi?? prieA? stiprias moteris ne maA?iau svarbi negu istorinAi??s asmenybAi??s. ai??zPrezidentienAi??ai??? atrodo vykusi kaip tik todAi??l, kad autorius A? scenAi?? iA?veda stipriai A?arA?uotas valdingas moteris ai??i?? seseris SofijAi?? ir JadvygAi?? Chodakauskaites. JA? silpnavaliai, autoriaus poA?iAi??riu, vyrai (Smetona ir TAi??belis) scenoje net nepasirodo ai??i?? moterys, rAi??kydamos uA?sienio ambasadA? tiekiamus papirosus ir vis primindamos savo bajoriA?kumAi?? ir lenkiA?kumAi??, dorojasi su Augustino Voldemaro nevykusiai rezgamu puA?u. Mizoginija yra ir lietuviA?koji filosofijos tradicija, ir A?iandienos tikrovAi??, todAi??l nenuostabu, kad iA? moters reikalaujama visA? pirma beatodairiA?ko atsidavimo vyrui, juoba ai??i?? genijui. Sofija KymantaitAi?? ai??zJuodojoje saulAi??jeai??? nepelnytai dar kartAi?? (tokiAi?? versijAi?? palaikAi?? Mikalojaus Konstantino A?iurlionio giminAi??s) pristatoma kaip nepakankamai besirAi??pinanti savo vargstanA?iu ir serganA?iu vyru, o jos ai??i?? jaunos raA?ytojos ir motinos ai??i?? tragizmas neatrodo esAi??s lygiavertis vyro dramai. Vis dAi??lto, neA?iAi??rint A?iA? feministinAi??s A?iAi??ros A?kvAi??ptA? pastabA?, ai??zGyvA?jA? teatrAi??ai??? iA?skirA?iau kaip reikA?mingAi?? bandymAi?? permAi??styti mAi??sA? istorijAi??.

DAi??l tA? paA?iA? prieA?asA?iA? tikriausiai neliks nepastebAi??tas Ginos VilAi??nAi??s romanas ai??zKarAi??na be karaliaus: Senojo Vilniaus trilerisai??? ai??i?? net nepaisant Dano Browno kurpalio, ant kurio visiA?kai nesislapstant uA?tempta lietuviA?ka medA?iaga. Bet gal geriau taip, negu niekaip… O kaip tik taip, t. y. niekaip, atrodo Vaidos Marijos KnabikaitAi??s romano ai??zGulbAi??s sparnu palytAi??tosai??? herojAi??s, lyg bAi??tA? atklydusios maA?daug iA? praAi??jusio amA?iaus ketvirtojo deA?imtmeA?io istoriniA? romanA?. Apskritai ryA?kesniA? knygA?, paraA?ytA? moterA?, 2012 m. buvo itin maA?ai, bet tai atsitiktinumas, ne dAi??snis. Ne tokiais ai??zliesaisai??? metais Vaivos GrainytAi??s ai??zPekino dienoraA?A?iaiai??? gal bAi??tA? eilinAi?? smagiai paraA?yta knyga, o pernai ji buvo viena iA? nedaugelio, kuriAi?? drAi??siai siAi??liau skaityti paA?A?stamiems. Bet lygiai tAi?? patA? manau ir apie Mariaus IvaA?keviA?iaus ai??zIA?varymAi??ai???: tarp A?domiausiA? knygA? jis atsiduria visA? pirma dAi??l nykoko pernykA?A?iA? knygA? konteksto. Kitu atveju sakyA?iau, kad pradedu pasiilgti literatAi??ros, kur A?moniA? komunikacija ar jos stygius bAi??tA? reiA?kiamas ne vien keiksmaA?odA?iais.

Vartydama poezijos leidinius, prisiminiau BirutAi??s PAi??keleviA?iAi??tAi??s apmAi??stymus, iA?sakytus naujai leidA?iant ai??zMetAi??gesai???: ai??z<...> tik dabar, skaitydama atsiminimA? knygas, aA? Ai??miau suvokti, kokia uA?dara bendrija buvo jaunieji lietuviA? poetai. Jie turAi??jo savo ai??zkodusai??? ir veik visi raA?Ai?? ta paA?ia dvasine tonacija, nors ir pasirinkdavo skirtingas formasai??? (ai??zMetAi??gAi??sai???, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 7). RaA?ytoja nepritapAi??lAi?? turAi??jo galvoje savAi??jAi?? ai??i?? A?emininkA? kartAi??. Skaitydama vienAi?? po kito pernykA?A?ius lietuviA? poetA? rinkinius negalAi??jau atsistebAi??ti, koks ryA?kus juose cecho solidarumo ir savotiA?kas uA?sidarymo savame gete jausmas. Atrodo, seniai praAi??jo mada eilAi??raA?A?ius dedikuoti mylimoms moterims; dabar eilAi??raA?A?iai raA?omi pirmiausia galvojant apie kolegas, komunikuojant su jais (nurodant net pavardes), realAi??s poetai tampa eilAi??raA?A?iA? herojais (jiems A? kompanijAi?? dar retsykiais tinka ir Valentinas Sventickas su Romu Orantu). Net debiutantas Nerijus Cibulskas (ai??zNutrinamiai???) savo eilAi??raA?A?iA? rinkinA? pradeda nuo Sigito Gedos ir Edgaro Aleno Poe A?siraA?ymo A? asmeninAi?? istorijAi??. Gal bAi??tinybAi?? pademonstruoti ryA?ius su kolegomis kyla iA? jausenos, kad poezijos skaitytojA? ratas mAi??A?ta ir lieka kliautis saviA?kiA? bAi??relio pripaA?inimu? Ar tai uA?sitAi??sAi??s paaugliA?ko susirAi??pinimo savo poetyste (ai??zar aA? jau poetas? ar aA? jau matomas?ai???) laikas? Turiu galvoje ne Aido MarA?Ai??no rinkinA? ai??zIA?trupAi??jusios erdvAi??sai???, kuris tiesiog yra skirtas prisiminti autoriui svarbius A?mones ai??i?? poetus ir ne poetus; kalbu apie kur kas platesnA? reiA?kinA?, A?skaitant nuolatinAi?? Gintaro Bleizgio ir Rimvydo StankeviA?iaus partnerystAi?? (abipuses recenzijas ir pan.). Tokiame uA?darame, homosocialiame kontekste atsiradAi??s ryA?kesnis kitoks, nepriklausomas balsas veikiausiai bAi??tA? suvoktas kaip pavojingas (B. PAi??keleviA?iAi??tAi?? kadaise raA?Ai??, kad buvo suvokta kaip ai??zarlecchinaai???), besikAi??sinantis A? lietuviA? poezijos hierarchijA? status quo. O tA? kitokios tonacijos balsA? labai reikAi??tA? dAi??l paA?ios poezijos A?vairovAi??s, kad ji draugiA?kuose bendraminA?iA? susiA?Ai??kavimuose visai nesuvienodAi??tA?. SpAi??ju, kad kaip tik dAi??l tokios prieA?asties mano kolegos iA? LietuviA? literatAi??ros ir tautosakos instituto kaip A?domiausias poezijos knygas iA?skyrAi?? individualesnes ai??znerimtAi??siasai???, kuriose daugiau kalbinAi??s A?aismAi??s (ArtAi??ro Valionio ai??zApytiksliai trysai???, iA? dalies GyA?io Norvilo ai??zIA?lydA?iA? zonosai???, ArAi??no Sprauniaus ai??zSiaubingai herojiA?kaiai???).

IA? novelistikos iA?skirA?iau Vido MorkAi??no ai??zReportaA?Ai?? iA? kiauA?inioai???, ai??i?? atrodo, juodu su Valdu Papieviu yra ta tylioji viduriniosios kartos nuoA?alAi?? (geriausia A?io A?odA?io prasme ai??i?? kaip nepasidavimas vyraujanA?ioms tendencijoms). Abu autoriai yra lyg kokie rezistentai pogrindininkai, iA? pirmo A?vilgsnio beveik nepastebimi, taA?iau svarbAi??s kaip paliudijimas, kad geriausios lietuviA? literatAi??ros tradicijos tebAi??ra gyvos.

Vis dAi??lto daugiausia skaiA?iau knygA?, kuriA? skaityti nevertAi??jo (Vytauto A?epo ai??zVieniA?A? moterA? meilAi??ai???, Emilijos LiegutAi??s ai??zBonjour, madame!ai??? ir pan.). NetAi?? pradAi??jau manyti, kad literatAi??rologo sAi??A?iningumas, kaip jA? A?sivaizduoju, yra beprasmiA?kas gyvenimo apsisunkinimas: pasidaro gaila ir savAi??s, ir lietuviA? literatAi??ros, ir popieriui sunaudojamA? medA?iA?. O juk kiekviena proga skelbiu, kad dirbu savo darbAi?? todAi??l, kad jis man patinka, nepaisydama nAi?? menko atlyginimo uA? knygai atiduotAi?? gyvenimo laikAi??. Kita vertus, jeigu galvoju, kad literatAi??ra turi skatinti A?mogA? mAi??styti ne tik apie literatAi??rAi??, bet apskritai kelti prasmAi??s klausimus, tai, sakyA?iau, pernykA?tAi??s knygos savo darbAi?? bus atlikusios tobulai.

Elena BaliutytAi??

Skaityti geras knygas malonumas, jas reitinguoti, rinkti geriausias ai??i?? tikras nervA? iA?bandymas. Su Vilniaus knygA? muge pasibaigus kolektyviniA? deriniA? A?tampai maga jau su individualia atsakomybe dar kartAi?? prisiminti praAi??jusiA? metA? knygas. KalbAi??ti yra apie kAi?? ai??i?? visA? pagrindiniA? A?anrA? knygos A?A? kartAi?? galAi??jo realiai pretenduoti A? kAi??rybiA?kiausios titulAi??. Taigi liaudies iA?mintis ai??zIA? bado A?uo ir ridikAi?? Ai??daai???, tapusi geriausiA? knygA? dvyliktuko rinkimA? A?Ai??kiu, yra A?iek tiek tikslintina: jei ir Ai??da, tai tikrai ne iA? bado, o iA? gurmaniA?kA? paskatA?. KnygA? mugAi??s iA?vakarAi??se viena paA?A?stama kirpAi??ja paklausAi??, kAi?? iA? lietuviA? autoriA? prozos reikAi??tA? skaityti. Rekomendacijas A?kvAi??ptai pradAi??jau nuo romano, skaitytojA? paprastai mAi??gstamiausio A?anro. Moteris dAi??mesingai, kartais ir emociA?kai reaguodama, iA?klausAi?? Alvydo Ai??lepiko romano ai??zMano vardas ai??i?? MarytAi??ai??? siuA?etAi??. DAi??mesio paskatinta Ai??miausi Sigito Parulskio romano ai??zTamsa ir partneriaiai??? pristatymo, bet, vos iA?girdusi, kad tai knyga apie A?ydA? tragedijAi?? Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, klausAi??ja ryA?tingai mane nutraukAi??: man jau gana, viena uA? kitAi?? baisesnAi??s ai??i?? jAi??s kAi??, depresijAi?? man norit A?varyti! Ir nukreipAi?? kalbAi?? A? HarukA? MurakamA?, kuriuo A?avisi jos studentas sAi??nus, aA? savo ruoA?tu ai??i?? A? kolegA? entuziastingai skaitomas Tahiro Shaho knygas. Tuo pokalbis kirpykloje apie lietuviA? literatAi??rAi?? ir baigAi??si.

Ilgokai ieA?kojau savo santykio su kontroversiA?kA? vertinimA? sulaukusiu S. Parulskio romanu: jA? skaiA?iau kaip normaliAi??, gerAi??, profesionaliai paraA?ytAi?? knygAi?? ai??i?? atrodytA?, ko dar reikia ai??i?? viskas gerai; kita vertus, kai imi A? jA? A?velgti iA? tikrovAi??s pusAi??s, iA? A?ydA? tragedijos masto, tuomet pagal romano A?anro taisykles profesionaliai suA?aistas literatAi??riA?kumas virsta beveik trAi??kumu. Tik jA? lemia, manau, ne pasakojimo kokybAi??, o kontekstiniai skaitytojo lAi??kesA?iai: holokausto tema tebAi??ra gyva, skaudi ir ji turbAi??t dar negali lengvai tapti literatAi??ra. DAi??mesys ai??zformosai??? lygmeniui tarsi subanalina, nureikA?mina ai??zturinioai??? momentAi??. Apie tai, kad kAi??riniuose istorinAi??mis temomis bet kokia ryA?kesnAi?? ai??zformaai??? gali pasirodyti net neetiA?ka, raA?Ai?? CzesAi??awas MiAi??oszas ai??zPavergtame proteai???: ai??zBeje, tAi?? patA? jauA?iau ir dalyvaudamas naciA? okupuotos VarA?uvos A?vykiuose: tam galAi??tA? bAi??ti pritaikyta kiekviena apraA?ymo forma, iA?skyrus ai??zfictionai???. Prisimenu, kad buvome A?iek tiek sutrikAi??, kai maro apimtame mieste Alfa skaitAi?? mums savo apsakymus ai??zkarA?tomisai??? temomis, ai??i?? jA? kompozicija buvo pernelyg sklandiai??? (p. 139). Ai?? tai reiktA? atkreipti dAi??mesA?, norint suprasti romano vertinimA? kontroversiA?kumAi??, bet nemanau, kad bAi??tA? teisinga A?iAi?? temAi?? palikti vien dokumentikai. Suvedant balansAi??, daugiau argumentA? bAi??tA? uA? S. Parulskio romanAi?? nei prieA?.

Labai emocingai skaiA?iau A. Ai??lepiko knygAi?? ai??i?? veltui bandA?iau perjungti sAi??monAi?? A? estetinA? raiA?kos lygmenA? ir taip atstatyti distancijAi?? su vaizduojama tikrove. Matyt, tai archetipinAi??s reakcijos A? vaiko, apskritai silpnojo kanA?ias. Stilistinis pasakojimo kodas A?ia ne tiek realistinis, kiek baladinis, A?anrinAi?? forma labiau primena scenarijA? nei romanAi??, man rodos, kaip tik A?is nukrypimas stiprina tikroviA?kumo, autentikos A?spAi??dA?. Ir atvirkA?A?iai, A? pabaigAi??, kai susitelkiama A? vienos iA? vaikA?, RenatAi??s, istorijAi?? Lietuvoje, kai atsiranda linijinis vyksmas, A?taiga silpnAi??ja ai??i?? A?inoma, ne tik dAi??l A?ios vienos prieA?asties. Nors memuarinAi??s literatAi??ros apie RytprAi??siA? vokieA?iA? likimAi?? pokario metais esama, bet apie ai??zvilko vaikusai??? ne vienas iA? mAi??sA? turbAi??t suA?inojo tik perskaitAi?? A. Ai??lepiko knygAi??. Tiesa, pernai A?ia tema pasirodAi?? dar vienas romanas ai??i?? Roko Flicko ai??zPaskutinis traukinysai???, bet jame daug ekstensyvaus istorinio pasakojimo, o ai??zvilko vaikA?ai??? istorijos A?komponuotos A? banalA? siuA?etAi??.

Romano siuA?etas visada palieka redukuoto, sukonstruoto, iA?tiesinto pagal vienAi?? ar kitAi?? schemAi?? gyvenimo A?spAi??dA?. SudAi??tingAi??, nenuspAi??jamA? posAi??kiA? tikrovAi??s raizginA? geriausiai turbAi??t imituoja esAi?? A?anras. Eugenijaus AliA?ankos knyga ai??zGatvAi?? tarp dviejA? baA?nyA?iA?ai??? tai patvirtintA?. Autobiografiniai faktai ir patirtys trylikoje rinkinio tekstA? natAi??raliai susiklosto A? A?eimos, giminAi??s, o bendriau ai??i?? ir Lietuvos A?moniA? likimA? maA?uosius istorinius pasakojimus. Bet organiA?kAi?? gyvenimo srauto A?spAi??dA? esAi?? tekstuose sukuria tik meninAi?? pasakojimo kokybAi??. Ai??iuo atveju jAi?? apibAi??dintume kaip lengvai (auto)ironiA?kAi?? pasakotojo distancijAi??, puikA? humoro jausmAi??, intelektualA?, elegantiA?kAi?? stiliA?, iA?moningai kuriamAi?? tekstA? struktAi??riA?kumAi??.

RytietiA?ka ramybe, sentenciA?kai nugludintu, slystanA?iu stiliumi A?siminAi?? Alio Balbieriaus esAi?? knyga ai??zVaivorykA?tAi?? ir neandertalietisai???. Joje mAi??stoma apie tylAi??, vienatvAi??, tuA?tumAi??, apie tolydA?, vientisAi?? amA?inAi?? laikAi??, amA?inAi?? gamtAi?? ir amA?inasties jausmAi?? kiekvienAi?? akimirkAi??. NedaA?na bAi??sena civilizacijos triukA?me ir laikinume.

SukreA?ianti Vido MorkAi??no apsakymA? knyga ai??zReportaA?as iA? kiauA?inioai???. Tai sunkAi??s tekstai ai??i?? apie mirtA?, vienatvAi??, ligas, girtuokliA? tAi??vA? silpnaproA?ius vaikus, skurdAi??, visuotinAi?? entropijAi??, dAi??lAi??jimAi??, trAi??nAi??sius… Vaizduojamas pasaulis savo slogumu galAi??tA? visiA?kai prislAi??gti, jei ne magiA?kAi??jA? realizmAi?? primenantys fantastiniai intarpai, gyva, vaizdinga, tiesiog purslojanti kalba ir stoiA?kas tylus humanizmas.

Kaip ir ankstesniais metais, aukA?tas pozicijas iA?laikAi?? poezija. Viena ryA?kiausiA? knygA? ai??i?? Rimvydo StankeviA?iaus ai??zRyA?ys su vadavieteai???, tAi??sianti rinkiniuose ai??zLauA?iu antspaudAi??ai??? ir ai??zPatys paprasA?iausi burtaA?odA?iaiai??? pradAi??tAi?? anapusybAi??s temAi??. Prisiminus dar Alfonso AndriuA?keviA?iaus ai??zVAi??lyvuosius tekstusai???, Vytauto Stankaus ai??zVaikA?A?iojimus kita ledo puseai???, Gintaro Bleizgio ai??zSodAi??ai??? jau galime kalbAi??ti apie rimtus metafizinAi??s poezijos bandymus, apie kitos erdvAi??s poetinius vaizdinius, apie bAi??ties, neturinA?ios raiA?kos, kAi??nijimAi??. Kuo tad iA?siskiria ai??zRyA?ys su vadavieteai???? Pirmiausia tuo, kad tai yra ne A?iaip sklendA?ianti vaizduotAi??, kurianti transcendencijos pavidalus iA? paA?inimo aistros, o psichologiA?kai motyvuota, pasakotojo situacijos konkreA?iame eilAi??raA?tyje iA?auginta vaizdinija. Be to, kitos erdvAi??s perspektyva, iA? kurios daA?niausiai kalbama, leidA?ia autoriui naujai, nebanaliai kalbAi??ti apie A?iapusinAi?? tikrovAi?? ir patirtis. Pasakotojas yra ai??zabipus durA?ai??? ai??i?? ten ir A?ia tuo paA?iu metu. Man didA?iausiAi?? A?spAi??dA? darAi?? tai, kad A?ioje knygoje iracionalumas (be jokios mistinAi??s egzaltacijos) yra racionaliai A?A?aknytas kAi??rinio struktAi??roje. MeistriA?kai suvaldyta forma (ir eilAi??raA?A?io, ir visos knygos) leidA?ia skaitytojui ne tik pajusti neA?inomybAi??s A?iurpAi??, ne tik kitaip iA?vysti A?iapusinAi?? tikrovAi??, bet ir bAi??ti saugomam intelekto distancijos.

Kitaip iA?skirtinAi?? yra Stasio StaceviA?iaus knyga ai??zStiklinAi??ai???, mano skaityta jau po autoriaus mirties ir neiA?vengiamai su A?ia A?inia. Toks A?spAi??dis, kad knygoje autorius ne iA?sipranaA?avo, o tiesiog suplanavo savo mirtA?; likiminAi?? knyga, raA?yta A?itAi?? A?inant. Knyga aiA?kios, raiA?kios struktAi??ros, skaidri, ledinAi??, A?alta. Tai poezija su biografinio konteksto A?enklais: apie vienatvAi?? uA?pustytame DzAi??kijos vienkiemyje, kalbantis su mylima moterimi, mirusiais motina ir tAi??vu, su giminAi??s istorija iki mAi??lynojo kraujo kartA?. Paskutiniame skyriuje ai??zVAi??l skaidriai??? ai??ztylologasai??? siunA?ia A?inias jau iA? kitos erdvAi??s, ai??zpirmykA?tAi??s, beA?irdAi??s, tyros tuA?tumosai???, stengdamasis A?minti nepaA?inaus, ai??ztylos rutuliaisai??? uA?pildyto peizaA?o esmAi??. ai??zTapytoja dingsta. UA? tapomo kraA?to kalvos. / HorizontA? A?A?vAi??rinti gal nepadAi??s. Vienui vienas / bandau juos A?vAi??jint, A?paukA?tint, A?A?uvint. Vos vos / A?A?moninti reiktA?. Paskui kraA?tas pats A?sidievinsai??? (p. 174).

Aidas MarA?Ai??nas ai??zIA?trupAi??jusiose erdvAi??seai???, pacitavAi??s S. StaceviA?iaus ketureilA?, skyrAi?? jam penkiaeilA?: ai??zkaukA?t! A?edevriukas / iA?Ai??jo ai??i?? merkinAi??se / uA?merktas, / meilAi??s / mirties lauko / nuA?viestas // pro skylAi?? ak menukeai??? (p. 78). Tai gal pirmasis knygos tekstas, raA?ytas gyvajam ir jau perAi??jAi??s A? mirusiems atminti skirtA? epitafijA? rangAi??. A. MarA?Ai??nas, savo knygoje meistriA?kai susitankinAi??s iki tankos, kuria rytietiA?kAi?? gamtos vaizdo ir sAi??monAi??s pAi??dsako jungties punktyrAi??, stabdo laikAi??, kad pro kasdienybAi??s raizginA? prasimuA?tA? iA?skaidrAi??jusi bAi??tis. ai??zPaukA?A?iai iA?skrido ai??i?? / tuA?A?ia tik koks laiviAi??kA?tis / ties horizontu // pririA?a klajojantA? / A?vilgsnA? ai??i?? trAi??kt ai??i?? ir paleidA?iaai??? (p. 75). PanaA?iA? ir kitokiA? A?edevriukA? knygoje ne vienas. Bet skaitytojas ir pats A?ino, kokio rango poetas yra A. MarA?Ai??nas (paskelbus geriausiA? metA? knygA? dvyliktukAi?? ne vienam turAi??jome aiA?kintis, kodAi??l jame nAi??ra ai??zIA?trupAi??jusiA? erdviA?ai???).

DAi??mesio verta Vytauto Kazielos poezijos knyga ai??zUA?klumpa A?viesaai???. Mirties, vienatvAi??s, beprasmybAi??s, bAi??simybAi??s anapus vaizdijimai A?ia A?gavAi?? individualA? poetinA? stiliA? ai??i?? minimalistinAi?? forma, lakoniA?ka, abstraktoka kalba, grafiA?ka (juodai balta) A?odA?io spalva: ai??zlAi??pos iA?dA?iAi??vo / ir tinka nebent tik maldai / A?nara kaip A?vendrai / sausi ir aA?trAi??s // jau po A?alnosai??? (p. 108). Kiek monotoniA?ka, depresyvi, bet veikianti, tikra poezija.

Praeitais metais pasirodAi?? visai kitokio meninio kodo gerA? poezijos knygA?. IA? tokiA? pirmiausia miniu GyA?io Norvilo ai??zIA?lydA?iA? zonasai???. Tai poezija, kurios poetikAi?? galima apibAi??dinti kaip avangardiA?kAi??. Tiesa, knygos redaktorius Antanas A. Jonynas, sveikindamas autoriA? su kAi??rybiA?kiausios knygos titulu, pasakAi??, kad tai jau A?iek tiek senstelAi??jAi??s XX a. avangardas. Bet jei avangardAi?? suprasime ne tiek kaip substancinA? turinA?, o kaip santykA? su savojo laiko kAi??rybos kontekstu, tuomet egzistencinAi??s-metafizinAi??s ar postmodernistiA?kai A?aidA?ianA?ios poezijos fone G. Norvilo poezija, aktyvuojanti instinktus, pirmapradAi?? barbariA?kAi?? energijAi?? ir nukreipianti jAi?? maiA?tui, socialiniam veiksmui, yra iA? tiesA? avangardiA?ka. A?ia kuriamas apverstas pasaulis, trikdoma logika, dekonstruojamas kalbantysis, galintis bAi??ti bet kuo ir transliuoti vaizdus iA? A?vairiA? perspektyvA?. ai??zHaliucinacinAi?? nuoA?alAi??ai??? tampa vienintele ai??zsveiko protoai??? vieta, iA? kurios veriasi nepatogios tiesos apie A?iandieninA? pasaulA?, kuriame A?mogus tAi??ra technologijA? tAi??sinys, mechanizmas, kAi??nas, organika, kirminas ai??i?? ai??zturinys klaikios amA?inybAi??sai???. NiAi??roki vaizdeliai, bet bAi??tini, prisimenant kad ir eilAi??raA?A?io ai??zPrivatAi??s laimAi??s baseinaiai??? gyventojus-gyvius. ai??zPoezija turi pastatyti A? kampAi?? arba A? vartus, kurie per visAi?? horizontAi??, atimti paskutinAi?? viltA?, ai??i?? tik tada pradedi gyventi neatsispirdamas A? iliuzijas ai??i?? ai??i?? ai??i??ai???, ai??i?? skelbia 17-asis punktas ai??ziA? nuliniA? buvimA?ai??? (p. 76). Tai sociali, maiA?tinga ir, manykime, veiksminga knyga, nes paraA?yta ir padaryta kAi??rybiA?kai ir talentingai.

IA? panaA?ios ai??znuoA?alAi??sai???, bet postmodernistine stilistika sukurtas ArAi??no Sprauniaus eilAi??raA?A?iA? rinkinys ai??zSiaubingai herojiA?kaiai???. Tiksliau, ai??znuoA?alAi??ai??? A?ia likusi uA? teksto, o A? mus byloja postindustrinAi??s visuomenAi??s vartotojas: reklamA?, A?Ai??kiA?, A?ou, instrukcijA? ir kitokiA? banalybiA? industrijA? adresatas ir adresantas tuo paA?iu metu. Tai ironiA?kai komiA?ki tekstai-absurdeskos, kur makaronAi??janA?ia kalba visu graA?umu skleidA?iasi vartotojiA?ko gyvenimo nesAi??monAi??s ir totali beprasmybAi??.

AntilyrinAi??s tradicijos punktyrAi?? baigiu linksmiausia ir A?aismingiausia knyga ai??i?? ArtAi??ro Valionio ai??zApytiksliai trysai???. Jos autorius knygos anotacijoje smagiai raA?o: ai??zTai kalbos ir tostai A?vairioms progoms, sAi??naA?A? ir iA?naA?A? rinktinAi??, ironiA?kai romantiA?ka lyrika (viltis A?skaiA?iuota), tradicinis postmodernizmas.ai??? Ai??iuose tekstuose nepiktai A?aipomasi, perkuriamos kultAi??ros tekstA? situacijos, parodijuojamas literatAi??riA?kumas, romantinAi??s kliA?Ai??s, A?aidA?iama kalba, nevengiama svetimA?odA?iA?, A?argono, barbarizmA?, slengo ai??i?? sukuriamas smagus ekspromtu raA?omos A?iuolaikinAi??s A?nekamosios poezijos A?spAi??dis.

Kitokiam ai??i?? sakralaus, pranaA?aujanA?io A?odA?io ai??i?? lygmeniui atstovauja Vlado BraziAi??no rinkinio ai??zFontes amorisai??? eilAi??raA?A?iai. Jie iA?siskiria kalbos energija, pabrAi??A?tu fonetiniu A?odA?io kAi??nu; tvirtos struktAi??ros ketureiliuose (neretai soneto formos) dominuoja priebalsiniai, apsunkinti sAi??skambiai, komplikuotas ritmas. Pastebima tendencija poetinAi?? aurAi?? turinA?ius A?vaizdA?ius suprozinti, pabrAi??A?ti ne jA? simboliA?kumAi??, o pirmapradA? daiktiA?kumAi??. IA? ankstesniA? rinkiniA? atpaA?A?stame melancholiA?kAi??, lemties siuA?etams paklAi??stantA? eilAi??raA?A?iA? subjektAi??, archajinA? pasaulAi??vaizdA?, laikAi??, virtusA? erdve (laikAi?? ir laukAi??, atmintyje virstanA?ius vieniu, yra graA?iai sugretinusi Viktorija DaujotytAi?? savo knygoje ai??zLaisvojo mAi??stymo properA?osai???).

Apie A?io vienio jausenAi??, apie autentiA?kAi??, orA? A?mogaus buvimAi?? prigimtoje savo erdvAi??je, kartA? kartas atmenanA?iuose namuose, kartu su medA?iais, augalais, paukA?A?iais ai??i?? visais gyvais padarais, rakandais, mintyse tebesanA?iais artimaisiais yra V. DaujotAi??s poezijos knyga ai??zGAi??venu vAi??na / Gyvenu vienaai???. ParaA?yta A?emaitiA?kai (VarniA? tarme) ir lietuviA?kai. Ai??i netikAi??ta knyga kiek primena Marcelijaus MartinaiA?io memuarinAi??s eseistikos knygAi?? ai??zMes gyvenomeai???. Liudydamos savos kultAi??ros tradicijos laiduojamAi?? gyvenimo sakralumAi??, vertAi?? ir prasmAi??, jos kontrasto principu pritraukia Mariaus IvaA?keviA?iaus pjesAi?? ai??zIA?varymasai???, bene geriausiAi?? kAi??rinA? A?iuolaikinAi??s emigracijos tema. Kiek A?Ai??tbAi??tiniA? pastangA? pjesAi??s herojai deda norAi??dami prigyti svetimoje aplinkoje, kabindamiesi A? naujAi?? gyvenimAi??, keisdami save pagal kitos visuomenAi??s paproA?ius, bet viskas galop baigiasi neA?gyvendintA? ambicijA? kartAi??liu, tuA?A?iai einanA?io gyvenimo jausena, beprasmybe. Aktuali, talentingai paraA?yta pjesAi?? (Oskaro KorA?unovo taip ir pastatyta ai??i?? bilietAi?? A? spektaklA? reikia pirkti bent prieA? tris mAi??nesius).

PaminAi??siu dar keletAi?? dAi??mesA? atkreipusiA? knygA?: Tautvydos MarcinkeviA?iAi??tAi??s poezijos rinkinys ai??zGreitaeigis Laiko liftasai??? pirmiausia A?siminAi?? dAi??l poetinio pasakojimo principo: A?odA?ius skaidyti A? skiemenis ir taip formuoti atsitiktiniu fonetiniu panaA?umu grindA?iamAi?? pasakojimAi?? nAi??ra nauja, bet A?ioje knygoje tai daroma pabrAi??A?tai intensyviai. Ai??alia atsiduria A?vairiA? kontekstA?, erdviA? ir laikA? kultAi??rA? fragmentai, kartais susidAi??stantys A? prasmingAi?? tekstAi??, o kartais A?domAi??s tik dAi??l paties junglumo galimybAi??s. Toks ir kitoks (poli)lingvizmas lietuviA? poezijoje populiarAi??ja ir jau yra sulaukAi??s kalbininko Skirmanto Valento dAi??mesio: 2012-A?jA? pabaigoje pasirodAi?? jo monografija ai??zKalbos stigmos poezijoje: (Pro)nomenai???. AnkstesnAi??je knygoje ai??zMAi??(lynojo)nulio lingvistikaai??? jis rAi??mAi??si V. BraziAi??no ir Sigito Gedos poezija, naujoje, be A?iA? poetA?, pasitelkiama dar ir A. MarA?Ai??no, S. Parulskio, Almio Grybausko kAi??ryba. Autoriaus dAi??mesio centre ai??i?? bendrieji poezijos reiA?kiniai: polilingvizmas, poetinAi?? mitologija, poetinAi??s morfemos ir fonemos logika. Daugeliu atvejA? kaip tik jie sudaro analizuojamA? tekstA? poetiA?kumo A?erdA?. S. Valentas turi pavydAi??tinAi?? sugebAi??jimAi?? apie sudAi??tingus dalykus raA?yti A?domiai, vaizdA?iai, suprantamai (ai??zOpozicijos eilAi??raA?tyje ai??zveikiaai??? tarsi ai??zgreitintuvasai??? <...>ai???, p. 23). Antai polilingvizmo reiA?kinA? poezijoje jis palygina su Biblijoje apraA?ytu SekminiA? stebuklu, o poetinAi?? rekonstrukcijAi??, laiko, raidos aspektus apraA?o pasitelkdamas BabelAi??s bokA?to situacijAi??. LietuviA? poezijai ir ypaA? tai jos daliai, kuri suka konkreA?iosios (akustinAi??s ir grafinAi??s) raiA?kos link (o tokia tendencija A?iuo metu labai suaktyvAi??jusi), S. Valento tarpdalykinAi??s monografijos, kur susitinka ai??zpoezijos gramatika ir gramatikos poezijaai???, yra itin reikA?mingos.

LiteratAi??ros kritikai praeiti metai buvo ne visai eiliniai ne tik dAi??l pasirodA?iusiA? gerA? knygA?. KeletAi?? bent suminAi??siu: V. DaujotytAi??s monografija ai??zJustino MarcinkeviA?iaus A?emAi??: A?mogaus A?iapusai??? ir esAi?? tekstA? knyga ai??zLaisvojo mAi??stymo properA?osai???; Maironio jubiliejiniais metais iA?leista Brigitos SpeiA?ytAi??s monografija ai??zAnapus ribos: Maironis ir istorinAi?? Lietuvaai???, atnaujinanti poeto kAi??rybos recepcijAi??; RamunAi??s BleizgienAi??s monografija ai??zPrivati tyla, vieA?i balsai. MoterA? tapatybAi??s kaita XIX a. pabaigoje ai??i?? XX a. pradA?iojeai???, kurioje kAi??rybiA?kai jungiasi tekstA? ir socialinAi??s praktikos tyrimai. Neeiliniai 2012 metai jau vien dAi??l to, kad atsirado kritikams skirta Vytauto Kubiliaus premija (steigAi??jas LietuviA? literatAi??ros ir tautosakos institutas). Pirmuoju premijos laureatu tapo Valdemaras Kukulas; A?iuo metu jau iA?leista ir jo kritikos tekstA? knyga ai??zVertybiA? apA?valgos ratasai???.