ai??zLiteratAi??rinAi??s formos kuriamos gyvenimo ai??zmazgamsai??? atriA?tiai???

A?URNALAS: KelionAi?? su Bernardinai.lt
TEMA: Romanas
AUTORIUS:Ai??Vytautas Martinkus,Ai??Neringa MilaA?iAi??tAi??
DATA: 2013-10

Sunku A?mogA? A?sprausti A? rAi??mus, ypaA? kai tie rAi??maiAi??ai??i?? per siauri. Galima A?abloniA?kai teigti: Vytautas MartinkusAi??ai??i?? raA?ytojas, eseistas, literatAi??ros kritikas, filosofas, A?iemet dar ir pretendentas A? NacionalinAi??s premijos laureatus, bet tai ir lieka teiginiai, ne A?odA?iai, atspindintys A?mogaus keliAi??. Nes visA? pirma menininkas yra A?mogus, o visa, kAi?? jis daro,Ai??ai??i?? tai savo darbais siekia pilnatvAi??s.

KalbAi??ti A?abloniA?kai apie menininkAi??Ai??ai??i?? sunku ir kaA?in, ar verta, nes, kaip pats Vytautas Martinkus sakAi??, ai??zdvasinAi??s raA?ytojo biografijos formaAi??ai??i?? jo kAi??rybaai???, tad, norint autoriA? paA?inti, reikia jA? skaityti, draugauti su jo kAi??ryba, kuri turi didelAi?? galiAi?? atverti neA?inomA? klodA?.

Skaitant knygAi?? po knygos, atsiveria kAi??rAi??jo giluminAi?? biografija. Pats autorius iA?duoda, kad daugiausia autobiografinAi??s medA?iagos pateikiama eseistinAi??se knygose ai??zAi??uns mazgasai??? ir ai??zGabatos knygaai???, taA?iau retas, pajutAi??s A?iniA? apie autoriA? stygiA?, jA? ieA?ko minAi??tose knygose, o ne enciklopediniuose A?inynuose. GalbAi??t ne daugelis prisimena tuos ankstyvuosius V. Martinkaus istorinius romanus ai??zLaA?aiai???, ai??zAkmenysai???, kuriuos nagrinAi??jant bei gilinantis A? istorinAi?? tikrovAi?? V. Martinkaus prozoje ir gimAi?? A?is pokalbis.

Kaip JAi??s suprantate istorinio romano A?anrAi??? Ar tai nAi??ra tik istoriniA? faktA? interpretacija, perleidA?iant pro raA?anA?iojo suvokimo prizmAi???

TaiAi??ai??i?? kAi??rinio forma. AiA?ku, savita, viena iA? daugelio. SAi??voka, kuri padeda rAi??A?iuoti margAi?? literatAi??ros pasaulA?. TradicinAi?? akademinAi?? mAi??stysena jAi?? susieja su autoriaus gyvenamojo laiko ir kAi??rinyje pasakojamA? A?vykiA? (paprastaiAi??ai??i?? fabulos) atitolimuAi??ai??i?? distancija. Kuo distancija didesnAi??, tuo labiau romanas priklauso istorijai, o ne dabarA?iai. Klasikiniam istoriniam romanui toks paaiA?kinimas (dar) tinka. Tinka ir dAi??l kAi??rinyje akivaizdA?ios ai??zlaiko maA?inosai???, kuri siuA?etAi?? ir jo pasakotojAi?? perkelia A? tolimAi?? praeitA?, ir dAi??l paA?ios literatAi??ros sampratos. AnkstyvesnAi??je (realistinAi??je, simbolistinAi??je) literatAi??ros konvencijoje autentiA?ka autoriaus patirtis nebuvo pagrindinis dalykas. Kas tasai istorinis laikas kaip tam tikra chronologija literatAi??roje? Romano autorius iA? savo gyvenimo pozicijos galAi??jo vaizduoti apibendrintAi?? (kartais sakomeAi??ai??i?? ideologizuotAi??) istorijAi??, pats kurti praeities faktA? ir ai??zistorinAi??s realybAi??sai??? tapatumo A?spAi??dA?, siekti ai??zistorinAi??s tiesosai???, kuri bAi??na savaimeAi??ai??i?? objektyvi ir tolima. Klausimas, ar A?vyko, ar tik galAi??jo A?vykti tai, kas papasakota, nebuvo siejamas su egzistenciniais paties autoriaus klausimais, jo gyvenamuoju laiku ir individualiu patyrimu.

Kas kitaAi??ai??i?? modernus ir postmodernus, tai yra A?iuolaikinis istorinis romanas. JA? sunkiau prieA?inti romanams apie dabartA?. Sunkiau tarp jA? rasti esminiA? skirtumA?. Autoriui svarbAi??s dabarties (ai??zgyvenimiA?kiai???) rAi??pesA?iai persikelia A? praeitA?, iA?tirpsta joje.

PaaiA?kinsiu plaA?iau. Tebeskiriame istorijAi?? ir dabartA?, taA?iau jA? santykA? suvokiame kitaip. Ai??iandien istorijos ai??zfaktA?ai??? interpretavimas (istorinAi??s tiesos, istorinAi??s realybAi??s) klausimas neturi vienareikA?mio ir uA?baigto atsakymo. Atviroje istorijos sampratoje istorinis laikas nesutampa su chronologiniu jo vaizdu. Kaip istorinA? laikAi?? galime iA?gyventi labai senus chronologinius A?vykius. PavyzdA?iui, pastarasis dvideA?imtmetis Lietuvoje mano sAi??monAi??je gali bAi??ti tas pats istorinis Lietuvos valstybAi??s nepriklausomybAi??s kAi??rimo(si) patyrimas, koks radosi XX amA?iaus pradA?ioje ar net prieA? 600 metA?, karaliaus Mindaugo laikais. Ai??ie trys istorijos ai??ztaA?kaiai??? sudaro vienAi?? istorinio patyrimo vertikalAi??. PanaA?u, kad jie juda mitinio (ciklinio) laiko ratu, kurA? suka ne konkretAi??s faktai, o jA? istorinAi?? prasmAi??. Taip laikas ai??zsuerdvAi??jaai???.

Nors kultAi??ra remiasi tradicija, taA?iau joje esama atsinaujinimo, tad keiA?iasi ir literatAi??ros formos, jos paskirtis. Seni, bet nauji klausimai: kodAi??l ir kam raA?oma? kodAi??l ir kaip skaitoma? Ai??ie raA?ytojA? ir skaitytojA? rAi??pesA?iai susijAi?? ir su istorijos pajauta kaip mAi??sA? atmintimi arba (tiesiog) mAi??stymu. AkivaizduAi??ai??i?? praeitA? prisimename, o ateitA? spAi??jame pagal tai, kas vyksta mumyse ar su mumis A?iandien. Istoriografijos iA?manymas A?iandien nAi??ra svarbiausia prielaida raA?yti ir paraA?yti meniA?kai vertingAi?? istorinA? literatAi??ros kAi??rinA?. SakyA?iau, bet kuris tikras literatAi??ros kAi??rinys prasideda ne A?inojimu ar autoriaus vaizduotAi??je susikurtais dabarties/ istorijos vaizdais, o iA? autoriaus asmeninio gyvenimo kylanA?ia jam svarbia pajauta, vidiniu dvasios A?vykiuAi??ai??i?? ryA?kiu ir nerimastingu dAi??l jo neaiA?kumo ir reikA?mingumo, noru ar geismu, kurA? bAi??tinai reikia suvokti, iA?siaiA?kinti jo prasmAi??. Taigi, mano akimis, A?iandien istorinio romano autorius raA?o (tegalAi??tA? raA?yti) literatAi??rinAi?? istorijos faktA? interpretacijAi??. Tai reikA?tA?: raA?o apie saveAi??ai??i?? autoriA? ir savo amA?ininkus, o istorija tAi??ra (tampa) dabarties dimensija, sAi??monAi??s susikurta ai??zlaiko maA?inaai???, kuri dirba dabarA?iai, nes autorius nei praeities, nei ateities kitaip kaip savo sAi??monAi??s realybAi??s asmeniA?kai nepatiria. Visi esame A?iandienos kaip amA?inybAi??s A?kaitai: neturime nieko, iA?skyrus dabartA?, ir jiAi??ai??i?? amA?ina.

Taigi istorinio romano autorius iA? vadinamos istorinAi??s medA?iagos (faktA?, asmenybiA? biografijA?, etiniA?, politiniA? ir kitokiA? istoriosofiniA? klausimA?) visA? pirma susiformuoja (naujAi??) galimybAi?? priartAi??ti prie savosios istorinAi??s patirties ribos ir, antra, perA?engAi??s jAi??, asmeniA?kai apie tai pasakoja sau ir skaitytojui. RaA?ydamas (pasakodamas) autorius gali atverti kAi?? nors prasminga jam paA?iam patiriant pasaulio istoriA?kumAi??. NesakyA?iau, kad toji bAi??sena yra iA?skirtinAi??. Tai tereikA?tA?, kad nuo kitA? romano formA? istorinis romanas tesiskiria visA? pirma autoriaus iA?gyvenamo dvasinio patyrimo sAi??monAi??s (mAi??stymo, vaizduotAi??s, intuicijos) kryptimi: nuo jau dingusiA? (iA?nykusiA?, mirusiA?, neegzistuojanA?iA?) reiA?kiniA? einama jA? prisikAi??limo, radimosi dabartyje link.

AiA?ku, tiktai tikAi??tina, kad skaitytojas su autoriumi (ar jo tekstu) A?iAi??rAi??s ta paA?ia kryptimi. Kaip sakiau, A?iandienos amA?inybAi??je tarsi paleidA?iama laiko maA?ina, ir ji veikia mAi??sA? sAi??monAi??je. Ai??is paradoksalus, aukA?tyn kojomis apverstas, mirties ir gyvenimo santykis istorinio romano autoriui ir skaitytojui leidA?ia praplAi??sti asmeninio patyrimo laukAi??, padidinti tokio patyrimo kaip gyvenimo ir estetinio suvokimo (pajautos) pastangAi??, jai reikalingAi?? atminties ar mAi??stymo A?tampAi??. Atmintis yra kuriama, ir istoriniame romane ji yra pagrindinAi?? patyrimo forma. Galima bAi??tA? ir kitaip sakyti: jokio romano, kuriame nebAi??tA? istorijos, negalima paraA?yti. Romanas be istorinio matmensAi??ai??i?? kaA?kas, kas nAi??ra tikra, kas nAi??ra laisvAi??s drama, nAi??ra A?odA?io (formos) paieA?ka, tai yra jame nAi??ra to, per kAi?? randasi vertingas literatAi??ros kAi??rinys.

JAi??sA? romanai vadinami ai??zintelektualiAi??ja prozaai???, kiekviename iA? jA? po matoma plotme slypi daug gilesnAi??Ai??ai??i?? nematoma ir kartais labai sunkiai apA?iuopiama. Ar nebijote bAi??ti nesuprastas?

Bijau, bet ir kitaip negaliu. NemanyA?iau, kad galima raA?yti be galvos (be intelekto, proto ir panaA?iai), juk literatAi??raAi??ai??i?? ir A?odis, o A?odis yra sAi??monAi??s, tiksliau, sAi??monAi??s paribio reiA?kinys. NeuA?mirA?tu jausmA?, taA?iau A?odis, o ne spalva ar linija teikia gyvAi?? formAi?? literatAi??rai. A?odis asocijuojasi su mintimi ir mAi??stymu, veda A? pajautas. Gyvam mAi??stymui kaip mAi??sA? sAi??monei neuA?tenka kitA? A?moniA? vartojamA? A?odA?iA?, jam paA?iam reikia jA? susigalvoti arba keisti jA? reikA?mes. A?odisAi??ai??i?? metaforA? visata. A?odis visada kAi?? nors sako, bet ir patA? A?odA? juk reikia iA?tarti, pasakyti, reikia jA? (visuometAi??ai??i?? vienintelA?) surasti. IA?tariamas ir uA?raA?omas jis atsineA?a ne vien to, kAi?? sAi??monAi?? A?ino, bet ir naujA?, iki tol nesuprastA? dalykA?.

Jeigu leistumAi??te paA?iam savas knygas apibAi??dinti, vadinA?iau jas mAi??stymo, arba minties vaizdo proza. Patinka lakoniA?ki, taA?iau semantiA?kai turtingi tekstai. Ne jA? horizontalAi??, o vertikalAi??. Sakinys yra mintis, A?adinanti mintA?. Joje svarbi ne matomoji, o nematomoji vaizdo pusAi??. Ai??iandien ne tik laikas virsta erdve, ir erdvAi?? daA?nai keiA?ia laikas. Laikas leidA?ia sukaupti, sukoncentruoti erdvAi??s patyrimAi??. MinAi??jau kraA?tutinAi?? ribAi??. PerA?engAi??s jAi??, randu tai, kas gal svarbiausiaAi??ai??i?? asmeninius gyvenimo ai??zmazgusai???. Jiems atriA?ti ar perkirsti kuriu literatAi??rines formas. Tai yraAi??ai??i?? tekste svarbi mano sAi??monAi??, kAi?? ji apA?vieA?ia, kAi?? pastebi, atranda, prie ko ji priartAi??ja. Ji man mintA? paverA?ia vaizdu. Na, A?ia kalbu apie visiems A?inomAi?? fenomenologinA? tikrovAi??s pajautos principAi??.

Ar galiu bAi??ti nesuprastas? Taip, be abejo. Skaitytojas manAi??jA? tekstAi?? perskaito tik pagal savAi??jAi?? gyvenimo (literatAi??ros) pajautAi??, manasis ir jo perskaitymai nebAi??tinai sutampa. Sutapti gali tik standartiniai ar banalAi??s dalykai. SuartAi??ti jie taip pat gali, nes raA?ydamas aA? save maA?iau ir kito, tai yra, jo, skaitytojo, akimis. TaiAi??ai??i?? visuotina. DuotybAi??, kurios nevalia ignoruoti: save matyti galiu tik skaitytojo akimis, save patirti galiu tik pagal jA?, kito pasaulio A?mogA?. Taigi bAi??ti (likti) nesuprastam yra normali autoriaus (teksto perskaitymo) situacija. Antraip iA?nyktA? gyvoji mintis, gyvoji literatAi??ros estetika.

cialis black for sale

Svarbu ir kita: uA?A?iuopti raA?omame/skaitomame kAi??rinyje galias pajausti (iA?girsti, pamatyti, suprasti ir t. t.). KAi??? Visa, kAi?? gali pasiAi??lyti tik literatAi??ra, o ne kitos meno rAi??A?ys, mokslas, tikAi??jimas. LiteratAi??ros kAi??rinio slAi??piniai yra unikalAi??s tiek manojo, tiek skaitytojo kultAi??ros forma. Jeigu norite: savikAi??ra. Deja, ne visi tai suvokia taip, kaip turAi??tA?, arba kaip bAi??tA? teisinga. DidelAi?? literatAi??ros dalis apgaudinAi??ja savo skaitytojAi??. Ji yra paraliteratAi??raAi??ai??i?? esanti A?alia, netikra, A?aidA?ianti menamais atspindA?iais, panaA?i A? kaleidoskopAi??. JAi?? galima vadinti ir visiems tinkama literatAi??ra (panliteratAi??ra), pavojinga, A?iandienos barbarybe, ne tik didesne, bet ir patrauklesne uA? gyvAi??jAi?? literatAi??rAi??, kurioje mAi??stoma apie svarbiausius A?mogaus klausimus: gyvenimAi?? ir mirtA?,Ai??ai??i?? galbAi??t gyvenimAi?? kaip asmeninA? paA?aukimAi?? sAi??kmingai veikti, galbAi??t mirtA? kaip krikA?A?ioniA?kAi??jA? nemirtingumAi??.

Gyvojoje literatAi??roje raA?ytojas ir skaitytojas yra nuogi, tai yra, kiekvienAi?? sykA? abu pradeda nuo nulinio lygAi??mens, jiedu atrodo labai silpni tokios panliteratAi??ros akivaizdoje, taA?iau neturi kitos iA?eities: savo siekimus, jausenas, potyrius tegali A?gyvendinti A?odA?iais ir pagal savitAi?? jA? tvarkAi??. Ar ji dieviA?ka, ar kitokia, sprendA?ia ne jiedu. Viskas turi vykti, sakykim, pagal tam tikrus meninius A?odA?io organizacijos dAi??snius.

Daugelis autoriA? raA?o (sakyA?iau, profesionaliai), ir daugelis skaitytojA? skaito (taip pat su profesionaliu literatAi??ros iA?manymu), taA?iau tai, deja, nAi??ra tikrai gyva literatAi??ra. TaiAi??ai??i?? plaA?ioji, arba panliteratAi??ra, ji raA?oma ir skaitoma kaip svetimos patirties simboliai, A?enklai, taA?iau ne kaip savojo gyvenimo akivaizdoje atsirandantys literatAi??ros klausimai. Taigi literatAi??ra (siauresne jos prasme), matyt, yra ne visA?, o tik maA?esnAi??s, gal visai nedidelAi??s A?moniA? (raA?ytojA?/skaitytojA?) dalies likimas. Dauguma tik imituoja buvimAi?? su proza. Seka, mAi??gdA?ioja, pakartoja, dAi??liojaai??i?? Labai tiktA? jAi?? vadinti negyva proza.

Savaime suprantama, A?iandien raA?oma A?vairi literatAi??ra, raA?oma ji iA? visokiausiA? paskatA?, pagal labai A?vairias jos sampratas. AA? ginu savAi??jAi??. Visaip bAi??na. RaA?ai, kAi?? A?inai, raA?ai, kaip A?inai, raA?ai dAi??l pinigA? (honoraro), garbAi??sAi??ai??i?? maA?a dAi??l ko, taA?iau jeigu tai nAi??ra tavo grumtynAi??s su savimi ir savu pasauliu, jeigu nekeli sau kartelAi??s ir nereikalauji iA? savAi??s daugiau nei esi pasiekAi??s, lieki tik plaA?iosios, kaip sakiau, daA?nai negyvos, literatAi??ros darbininkas. Vadinasi, gali ir neraA?yti: uA? tave jau paraA?Ai?? arba paraA?ys kiti. Ai??iAi?? maksimAi??, pirma, taikau sau (esu juk pirmasis savojo teksto skaitytojas), antra, ir vAi??l taikau sau, nes juk skaitau MartinkA? ir kito akimis. Klausimas toks: ar mano tekstuose kitas ras ko nors svarbaus ir prasmingo sau?

Kas paskatino raA?yti kitokiAi??Ai??ai??i?? asmeninAi??, individualiAi??Ai??ai??i?? prozAi???

Viagra Professional purchase

Siekiu, kad ji bAi??tA? savita, tradiciA?kai kalbantAi??ai??i?? originali. Kartoti kitA? tekstA? nAi??ra reikalo, svetimi A?odA?iai (mintys, sakiniai, vaizdai ir t. t.) neiA?reiA?kia manojo nerimo, kuris ir spiria raA?yti. Koks tasai nerimas? Kai tarsi skAi??sti bAi??ties akivare, kai privalai kapstytis iA? visA? jAi??gA?, pats savais A?odA?iais lyg rankA? grybA?niais iA?plaukti iki kaA?kokio kranto. Turi tikAi??ti barono Miunchauzeno iA?sigelbAi??jimo istorijomis. Kitaip neatsimezga mazgas, kuris tave verA?ia, neleidA?ia bAi??ti laisvam, neleidA?ia neraA?yti.

JAi??sA? biografijos detales reikia rankioti po A?iaudelA?. MaA?ai kalbate apie savo biografijAi??, kodAi??l?

KodAi??lAi??ai??i?? maA?ai? Man atrodo, kalbu gana daug, kiek esu klausiamas, kiek bAi??tina. Mano (kaip ir kitA? raA?ytojA?) biografija yra vieA?a, ilgesnAi??s ar trumpesnAi??s jos versijosAi??ai??i?? A?inynuose, enciklopedijose. Interviu ir eseistikoje nemaA?ai kalbu apie biografijos dalykus. NebAi??tina, kad raA?ytojas paraA?ytA? dvasinAi?? autobiografijAi??, panaA?iAi?? A? Jeano Paulo Sartreai??i??o ai??zA?odA?iusai???. Yra raA?ytojo dvasinAi??s autobiografijos formaAi??ai??i?? jo kAi??ryba. Skaitant jo knygas atsiveria biografija. Tiesa, ji uA?koduota, be to, ne kiekviename kAi??rinyje vienodai ryA?ki ar konkreti. Lengviau skaityti tikrAi?? autobiografijAi??. PavyzdA?iui, daug ko apie mane galima suA?inoti ai??zGabatos knygojeai??? ir ai??zAi??uns mazgeai???, taA?iau nedaug tesutinku skaitytojA?, kurie iA? lentynos vietoj enciklopediniA? A?inynA? nusikeltA? A?itas knygas. GroA?iniuose kAi??riniuoseAi??ai??i?? visai kiti biografijA? faktai.

ai??zManauAi??ai??i?? bent noriu tuo tikAi??ti!Ai??ai??i?? kad mano kartai gali tekti laimAi?? paraA?yti pirmA?jA? reikA?mingA?, gerA? kAi??riniA? apie gyvenimAi??, kur neaidi A?Ai??viaiai???,Ai??ai??i?? sakAi??te viename straipsnyje, kodAi??l vis dAi??lto JAi??sA? romanuose netrAi??ksta karo atspindA?iA? ir aidinA?iA? A?Ai??viA??

bupropion without prescription

NereikAi??tA? skaityti paA?odA?iui. O ir mano straipsniA? spaudoje galite rasti A?vairiA?. Ne po visais A?iandien pasiraA?yA?iau. Tuo sakiniu iA?reikA?tas idealistinis siekinys. Karai keiA?iasi: bAi??ta A?altojo, dabar pripratome prie informacinio. Ir A?Ai??viai aidi ne tik per karAi??. PavyzdA?iui, romane ai??zMedA?ioklAi?? draustinyjeai??? lemtingas medA?ioklAi??s motyvas, A?mogui svarbus nuo neatmenamA? laikA?, gal amA?inas. ai??zAi??uns mazgeai??? girdime A?audymA? iA? 1991 metA? sausio, taA?iau skaudA?iausias pasakotojuiAi??ai??i?? A?Ai??vis A? A?unA? ramiame sode. Aliuzija A? ai??zBrisiaus galAi??ai???. Skaudi gyvybAi??s ir mirties alternatyva. GinklasAi??ai??i?? ir mano, ir kito patirties metafora. Ne nauja, bet jAi?? gaivina mano (ir skaitytojo) patirtis.

Beje, paradoksali. MirtA? sAi??jantis ginklas (bendra jo pritaikymo situacijaAi??ai??i?? karas, avarija, katastrofa etc.) kAi??rinyje gali reikA?ti (ir daA?niausiai reiA?kia) anaiptol ne mirtA?, o gyvenimAi??Ai??ai??i?? prisikAi??limAi??. PatyrimAi??, A?gytAi?? iA?sivaduojant iA? negyvos bAi??senos, iA? stereotipinAi??s minties, susvetimAi??jusios bAi??ties ir pan. Tiesa, jAi??sA? pacituota mintis turi konkretA? kontekstAi??: esu gimAi??s Antrojo pasaulinio karo metais. Be to, mano kartaAi??ai??i?? gimusieji penktajame (1941ai??i??1950) deA?imtmetyje. JA? vaikystAi??je netrAi??ko A?Ai??viA? ir A?aidimA? su tikrais A?autuvais ir A?oviniais, granatomis ir minomis. VaikA?, kaip ir suaugusiA?jA?, karo A?aidimai galAi??jo baigtis ir daA?nai baigdavosi mirtimi. Ai??iandien primirA?ti dalykai, taA?iau menu: draudA?iamo A?aislo, pavojingo A?aidimo trauka virsdavo klausimu sau, A? kurA? net vaiko pasAi??monAi?? kaA?kaip bandAi?? atsakyti: ai??zGal gyvybAi?? ir nAi??ra svarbesnAi?? uA? kAi?? nors kita?ai??? Ir atsakydavo, deja, vaikiA?ka drAi??sa.

JAi??sA? karta aiA?kiau mato, ar mano idealizmas pamatuotas. Vis dAi??lto, sakyA?iau, dabar tikri A?Ai??viai reti. Nebent per medA?ioklAi??. Nebent taiAi??ai??i?? sportinis A?audymas. Mokymasis. Savigyna. ArbaAi??ai??i?? nusikaltimas. TolimA? (?) teroristA? darbai. UA?tat aiA?kiau girdime savo paA?iA? egzistencinius klausimus, jieAi??ai??i?? tie patys, nors kasdienAi??s jA? sAi??lygos ir pastangos juos uA?(si)duoti yra kitokios. Na, tarkim, bAi??ti nepriklausomiems (ne tik nuo valstybAi??s, bet ir asmeniA?kai), likti lietuviais tarp europieA?iA? ir pan. Klystame, manydami, kad esame pabAi??gAi?? nuo situacijA? ir laikysenA?, kurias tikrino karas: nebijoti mirties, kad iA?liktum, iA?gyventum. Vietoj reA?iau besutinkamA? A?autuvA?, mus pasitinka fizinAi??s ligos ir autoavarijos, dvasinAi??s negalios ir saviA?udybAi??s. Taigi po pastanga ar siekiniu, jog gyvuotume, o mirtA? suvoktume kaip savos baigtinybAi??s iA?A?Ai??kA? amA?inybei, pasiraA?au ir A?iandien. Tiesa, reikAi??tA? skirti tragiA?kAi??jAi?? mirties (A?Ai??viA?, ligA? etc.) patirtA? gyvenime ir literatAi??roje. Pastarieji abu nelygintini savo galiomis kAi?? nors sunaikinti ir atgaivinti. Artefaktas akumuliuoja (koncentruoja, padeda atverti) tai, prie ko autorius/skaitytojas kitaip nepriartAi??tA?, nesuvoktA?, nepatirtA?, nepajaustA?. Geras romanas daA?niau padeda fiziA?kai ir dvasiA?kai sustiprAi??ti nei stumteli A? prarajAi??. Nors ir pats jis, tas geras romanas,Ai??ai??i?? iA? gyvenimo, bet kaA?kuo stipresnis uA? jA?.

viagra 800mg reviews.

Prisiminkime ai??zLaA?usai???. Kiek A?A? romanAi?? galime vadinti biografiniu, neskaitant A?Ai??lanA?iA? radiatoriA??

TaiAi??ai??i?? liAi??dnas kAi??rinys. O pradAi??jau raA?yti jA? kaip linksmA?, ironiA?kA? ir net satyriA?kA? noveliA? ciklAi?? ai??zAutA? gatvAi??s istorijosai???. ImpulsA? joms buvo A? valias: gyvenau su A?eima sename, A?altame bute. Nei kAi??rikas, nei katilinAi??s prievaizdai, nei aA? pats neA?stengAi??me normaliai suA?ildyti dideliA?, dar XX a. pr. sumontuotA? radiatoriA?. A?iemAi?? tAi??kstantis ir viena prieA?astis lAi??mAi?? 12ai??i??13 laipsniA? temperatAi??rAi?? kambariuose, kur augo ir dvi dukros. Beliko tik ironijaAi??ai??i?? ir lyg uA?kerAi??tiems radiatoriams, ir jais besirAi??pinanA?iam bejAi??giui personalui, ir sau, perkanA?iam vis daugiau elektriniA? krosneliA?.

Romano tekste uA?koduoti gyvenimo ai??zsiuA?etaiai???. PersonaA?A? prototipaiAi??ai??i?? tarp mano paA?A?stamA?. TaA?iau ne vien ai??zraudonieji radiatoriaiai??? (Ilonos MaziliauskienAi??s metafora iA? jos recenzijos apie ai??zLaA?usai???) vertAi?? stingstanA?iais nuo A?alA?io pirA?tais barA?kinti raA?omAi??ja maA?inAi??le vaizdelius apie A?alA?io ligos kamuojamus gyventojus viename iA? AutA? gatvAi??s namA?. A?iemomis juk visur ir ne vienam A?alta. Jau minAi??jau: raA?ymui bAi??tinas gilesnis, egzistencinis, nerimas. Poreikis prisiliesti prie savos bAi??ties mA?slAi??s ir A?minti jAi??. Ne iA? karto novelAi??s Ai??mAi?? jungtis kaip romaninio teksto A?enklai. Kaip paradoksaliAi??ai??i?? ir komiA?ka, ir tragiA?kaAi??ai??i?? istorija.

Jos aA?imi ar pagrindu tapo vieno personaA?oAi??ai??i?? VincentoAi??ai??i?? likimas. Per jA? radosi gilesnAi??s ir platesnAi??s asociacijos su jau 1940 ir karo metais sovietinei santvarkai pradAi??jusiais tarnauti jaunais A?monAi??misAi??ai??i?? ai??zkomjaunimo aktyvistaisai???. JA? gyvenimo tragiA?kajai patirA?iai atverti labai tiko A?altA? radiatoriA? motyvas. MinAi??A?iau, kaip ir dauguma ai??zAutA? gatvAi??s istorijA?ai??? veikAi??jA?, Vincentas turAi??jo prototipAi??Ai??ai??i?? mokslinio ateizmo dAi??stytojAi??, penktojo deA?imtmeA?io komjaunuolA?, per PasaulinA? ir partizaninA? karus ginklu gynusA? okupacinAi?? sovietA? valdA?iAi?? ir komunizmo idAi??jas, vAi??liauAi??ai??i?? neiA?tveriantA? nAi?? dienos be taurelAi??s, iA?vAi??susA? partietA?, A?mogA? be Dievo, pasiklydusA? tarp istorijos (laisvAi??s, proto) ir kAi??no (instinktA?, refleksA? ir pan.) stichijos. Ai??kauA?Ai??s arba kamuojamas pagiriA?, panaA?us A? benamA? valkatAi??, jis uA?sukdavo iA?silietiAi??ai??i?? pasakoti apie savo gyvenimAi?? ir jo lAi??A?ius, pasigirti paA?intimis su karjeros laiptais tebekylanA?iais draugais, pasAi??dAi??ti iki paryA?iA?, kol gatve atvaA?iuos pirmieji autobusai. NejuA?iom tapau jo iA?paA?inA?iA? klausytojas. Apsvaigintoje sAi??monAi??je Vincento prototipas sunkiai ieA?kodavo A?odA?iA?, kuriais pasiprieA?intA? viskam, kas jo gyvenimAi?? sudarkAi??, pavertAi?? koA?maru, tragiA?kaAi??ai??i?? amA?inai laikinaAi??ai??i?? pastanga iA?likti gyvam. Likimo ironija: jei vis dar gyvam, tai jau girtam. GerianA?iojo A?odis, deja, nAi??ra nei stipri, nei rimta pastanga.

Taigi baigto raA?yti romano tekstas pasakojo mano akimis pamatytAi??, mano ausimis iA?girstAi??, mano protu suvoktAi?? Vincento gyvenimo istorijAi??. Ji gerokai supurtAi??, gal net iA?sprogdino oficialiAi??jAi?? ideologijAi?? iA? jos vidaus.

VincentasAi??ai??i?? ne aA?, jisAi??ai??i?? visai kitas, taA?iau ir tasai, kuris leido pamatyti ir save patA?. Juk ir man taip pat buvo skiepytos sovietinAi??s idAi??jos. Ir man iA? pradA?iA? ne visos atrodAi?? prastos. Juk buvau visai vaikas, mokiausi kalbAi??ti ir vaikA?A?ioti okupuotoje Lietuvoje. Ir gyvenau kaip tAi??vai ir mokytojai mokAi??, ir toje paA?ioje scenoje vyko tiek Vincento, tiek mano (ir ne mano) paties idAi??jA? tragedija. AiA?ku, visada galima rasti doresniA?, garbingesniA? keliA?, galima klausti savAi??s, kodAi??l pritrAi??ko drAi??sos nekolaboruoti, tapti vieA?u disidentu, taA?iau tuomet (romanAi?? raA?yti pradAi??jau 1975 metais) abu panaA?iai ir tegalAi??jome prieA?intis viskam, kas katrAi?? slAi??gAi??: VincentasAi??ai??i?? pasakodamas, aA?Ai??ai??i?? raA?ydamas.

StingdanA?io A?alA?io, mirties motyvai vis dAi??lto atAi??jo iA? JAi??sA? patirties. Kiek tai formavo Vincento, kaip personaA?o, pasaulAi??A?iAi??rAi??? Kiek jame atsispindAi??jo asmeninis patyrimas?

Tuose ai??zLaA?uoseai???Ai??ai??i?? manasis anuometis literatAi??ros estetikos suvokimas ir jos A?gyvendinimas. Esu gana skirtingai vaizdavAi??sis literatAi??rAi??, jos misijAi??, sAi??sajas su mirtimi. KAi?? reikA?tA? man (kitam) mirtis suA?Ai??lant? O juk Kristinos, Vincento mylimosios, lemtis buvo bAi??tent tokia. Nelengva buvo apie jAi?? pasakoti. Asmeninis priartAi??jimas prie akiratyje iA?ryA?kAi??jusios, iA? pradA?iA? lyg ir naujos, o iA? tikrA?jA? tik kitaip iA?ryA?kAi??jusios patirtiesAi??ai??i?? mirties, gyvastA? stingdanA?io A?alA?io poliaus. MirtA?, sulaukAi??s vos trejA? metA?, buvau sutapatinAi??s su motinos laidotuvAi??mis. (Ai??ventvagiA?ka gretinti, taA?iau ir kiek vyrAi??lesnis labai rAi??pindavausi palaidoti katinus, A?unelius, paukA?telius, vabalus, kiekvienAi?? mane palikusA? gyvAi?? padarAi??.) SakyA?iauAi??ai??i?? savaiminAi?? patirtis, atskiro pagrindimo nereikalaujanti A?alA?io arba mirties metafizika, kuri ir duoda, ir skaiA?iuoja tokio sAi??monAi??s patyrimo laA?us. Tai vyksta su viena sAi??lyga: A? savAi??jAi?? patirtA? turi paA?velgti ir A?vertinti jAi?? kito, svetimo, akimis.

Tarp A?iA? dviejA? patyrimo formA? randasi visos romano teksto perskaitymo galimybAi??s. Ai??tai, jAi??s, kaip skaitytoja, patirsite tai, kAi?? viena suvokAi??te, nors (nes) susitiksite su kita patirtimi. RomanasAi??ai??i?? individualiA? patirA?iA? sAi??veikos laukas. Jame ir A?vyksta viskas, kas gali kAi??rinyje A?vykti. Nuo gyvenimo dalykA? iki atsiribojimo nuo jA?, ieA?kant distancijos, bAi??tinos estetinei jA? pajautai. O tie gyvenimo klausimaiai??i?? SakyA?iau, jog Vincento likimas, visa jo patirtis, ypaA? ateizmo nusverta, nAi??ra stipresnAi?? uA? manAi??jAi??, kuri mirtA? interpretuoja kaip prisikAi??limAi?? ir naujAi?? gyvenimAi??, tai yra Vincento pesimizmAi?? bando transformuoti A? optimizmAi??, visuotiniA? komjaunuoliA?kA? idAi??jA? puotAi?? keisti A? varganAi?? asmeninAi?? akistatAi?? su jA? slAi??piniais. Bent man atrodo, kad visame kAi??rinyje mAi??ginau suA?ildyti kitokius radiatorius, sustabdyti mirtA? artinantA? A?altA?.

DAi??l filosofijos. Romane, be abejonAi??s, esama filosofinAi??s laikysenosAi??ai??i?? filosofavimui priskirtinA? klausimA? ir bandymA? A? juos atsakyti: ai??zKas aA??ai???, ai??zKokia mano vieta pasaulyje?ai???, ai??zKokia mano gyvenimo prasmAi???ai??? ir t. t. Skaitytojas (kaip ir autorius) galAi??tA? jA? atrasti per A?dAi??mA? (viso) teksto skaitymAi??. GalAi??tA?, bet ne privalAi??tA?. AsmeniA?kai norAi??A?iau, kad kiltA? visai kitokie, niekieno nesuformuluoti klausimai.

Geriau iA? viso neformuluoti jA?. Jeigu filosofijaAi??ai??i?? autentiA?ka akistata su bAi??timi, jos slAi??piniais, gyvas jA? mAi??stymas, tai ir A?itas romanas (visas jo tekstas) galAi??tA? bAi??ti viena iA? tokio mAi??stymo formA?. Romane filosofiA?kumo esama tiek ir tokio, kiek ir kaip autoriui/skaitytojui pavyksta sau atverti minAi??tos senos/naujos patirties.

Romanas ai??zLaA?aiai??? turi paantraA?tAi?? ai??zRaA?menys ant klepsidros AutA? gatvAi??jeai???. Kam jos reikAi??jo?

TaiAi??ai??i?? antraA?tAi??s paaiA?kinimas ir (kiek keistoka) A?anro nuoroda. Vandens laikrodis, be abejo, metafora. ManAi??ai??i?? graA?i ir mA?slinga. Tiesa, Lietuvoje ne kiekvienas klepsidrAi?? yra matAi??s. Tardamas klepsidra, A?sivaizduoju ir girdA?iu, kaip A? baltA? kultAi??rAi?? A?silieja romAi??nA? ar graikA? gyvenimo vaizdai. A?odis ai??zraA?menysai??? ne tik pabrAi??A?ia literatAi??rosAi??ai??i?? raA?ytinio A?odA?io menoAi??ai??i?? kAi??rinio rAi??A?A?, bet ir suteikia romano pavadinimui gelmAi??s, nurodo savitAi?? teksto formAi??. Kaip susieti skirtingus namo gyventojA? gyvenimus, kuri jA? istorija galAi??tA? jungti, vienyti pasakojamas kitas? Tokia istorija buvo visAi?? laikAi??, tik aA? jos ilgai ir ne ten ieA?kojau. Vandens laA?A?, krintanA?iA? iA? A?iaupo, varvanA?iA? iA? nesandaraus radiatoriaus, laA?anA?iA? kaip laikas, istorija. Taigi klepsidros A?vaizdis kelia naujA? asociacijA?, daugina reikA?mes, susieja tai, kas iA? pirmo A?vilgsnioAi??ai??i?? atskira, padrika.

IA? kur atsiranda tiek sumaiA?ties laike, erdvAi??je? VisAi?? kAi??rinA? tarsi sudAi??liojate iA? atskirA? susipynusiA? detaliA?, siuA?etA?.

Romane viskas turi savo vietAi?? ir laikAi??. Bent autoriaus akimis. Tai, kAi?? jAi??s A?vardijote kaip sumaiA?tA?, vadinA?iau skaitytojui neA?prasta vidine kAi??rinio tvarka. JAi?? valdo estetinis romano erdvAi??laikis. AA? pats jA? su(si)kAi??riau. Kaip minAi??jau, autentiA?ka, gyva autoriaus (skaitytojo) patirtis randasi ne pagal logines (filosofines, estetines ir t. t. ) formules, o tik kaip kelio per labai tankA? miA?kAi?? ieA?kojimas. Fenomenologas sakytA?: protas, mAi??stymas, intuicija, taigi sAi??monAi?? turi atrasti ir iA?vesti. ErdvAi?? ir laikas tokiu atveju atskirai neegzistuoja, galAi??tume kalbAi??ti apie jA? reliatyvumAi?? ar kreivumAi??, inversijAi?? ar kontinuumAi?? ir panaA?iai. SAi??monAi??s srauto technika prozoje ir fenomenologinis vidinis laiko srautas sAi??monAi??je galAi??tA? A?iek tiek paaiA?kinti, kAi?? turiu galvoje. Bet ar to skaitytojui tikrai reikia?

JAi??sA? proza maskuoja esminius dalykus uA? kasdieniA?kA? detaliA?. Ar nuolatinis laA?Ai??jimas tAi??ra tik nesustabdoma laiko tAi??kmAi???

RaA?au, nes noriu A?A? tAi?? suprasti, sau (ir kitiems) pasakyti, atverti. TaA?iau romanasAi??ai??i?? ne A?inynas ar vadovAi??lis, svarbiau pajausti, o ne suprasti jA?. Ai??vardyti tai literatAi??riniu tekstuAi??ai??i?? ai??zsuperuA?davinysai???. Kalbu ne apie vienAi?? kurA? teksto A?odA?, o A?odA?iA?, sakiniA?, jais iA?reiA?kiamA? kAi??rinio poetikos dalykA? visumAi??. Visada pritrAi??ksta A?odA?iA? pasakyti tam, kas tik nujauA?iama. Tai, kAi?? paA?iam pavyksta suvokti, ne visada (ar nebAi??tinai) suvokia ir atranda skaitytojas. Juk jis turi nueiti tokA? patA? (ar panaA?iai) individualA? paA?inimo ir poetinio jo pakeitimo keliAi??. Tiedu keliai nesusikerta. IeA?komi patyrimo klodai, naujos tikrovAi??s lytys laukia anapus paprastA?Ai??ai??i?? kasdieniA?, kaip jAi??s sakote, dalykA?. Jie iA? tikrA?jA? pridengia esmAi??, kAi??rinio tvarkAi?? ir gyvenimo dAi??snius, bet kartu literatAi??ra moko ar padeda pavirA?iujeAi??ai??i?? paprasta akimi matomuose vaizduoseAi??ai??i?? A?A?velgti tAi?? giliAi??jAi??, paprastai nematomAi?? tvarkAi??.

Tad vienu sakiniu, kAi?? reikA?tA? ai??zlaA?Ai??jimasai???, negalAi??A?iau atsakyti. Apie tai ir paraA?iau visAi?? romanAi??. Vincento dvasinAi?? patirtisAi??ai??i?? kaip vandens laA?Ai??jimas. Ritminga laiko tAi??kmAi??. A?mogus arba kaupia laikAi??, jo laA?us, ir tai yra jo jAi??ga, arba praranda, netenka jA?, ir taiAi??ai??i?? jo negalia, gal net mirtis. Net Dievas neapdovanoja amA?inybe iA? karto. Pats laA?Ai??jimasAi??ai??i?? dovana. LaA?us galima susirinkti (klepsidra juk irgi yra du indai, iA? vieno vanduo iA?teka, kitameAi??ai??i?? suteka), susikauptas laikas, amA?inas esamasis laikas yra asmeninAi?? energija, kuri tam tikrose mAi??sA? sAi??monAi??s konfigAi??racijose yra panaA?i A? fizikiniA? atomA? skilimAi??. Tokia laiko bomba ai??zLaA?uoseai??? sunaikina VincentAi??, pirmiausiaAi??ai??i?? jo sAi??monAi??, kaip gyvam iA?likti padedanA?iAi?? pastangAi??, o vAi??liauAi??ai??i?? ir fiziA?kai, kaip KristinAi??. Ko pritrAi??ko, kad rastA?si ne bomba, o atominAi?? jAi??gainAi??? Nesakau, kad esama prieA?astinio ryA?io tarp sAi??monAi??s ir tos fizinAi??s griaunamosios ar konstruktyvios energijos, tik jauA?iu, tam tikrose sAi??lygose jis gali atsirasti.

viagra for sale online.

Ir vis dAi??lto centreAi??ai??i?? meilAi??s trikampis. Kiti veikAi??jai tarsi iA?krinta iA? bendros romano tAi??kmAi??s, atrodo lyg pridAi??ti dirbtinai.

Taip, toks trikampis yra. Ir gal amA?inas. Ar kiti personaA?ai tik pridAi??ti, man sunku sprAi??sti. Romano sAi??rangaAi??ai??i?? novelinAi??, tas trikampisAi??ai??i?? iA? punktyrA?. BrAi??A?iant jA? linija tokios personaA?A? galerijos tarsi nereikAi??tA?. A?odis ai??ztarsiai??? yra tikrovAi??s regimybAi??. Bet jis gali bAi??ti labai tikroviA?kas. Man, autoriui, tie tarsi pagrindiniai personaA?ai (Kristina ir Vincentas) susikeiA?ia su kitais, nepagrindiniais, ir pastarieji laimi: jA? balsai autentiA?ki, jie daA?niau iA?lieka savimi. Tai kurie jA?Ai??ai??i?? pagrindiniai? Ai??itokio susimaiA?ymo siekiau intuityviai. TaA?iau bAi??das, kuriuo tai padariau, nAi??ra svarbus. Ai??iandien A?tai aiA?kinu ir jums, ir sau, o tada rAi??miausi tik savo patyrimu. Jo reikAi??jo tik tiek ir tokio, kiek ir kokio paA?iuose ai??zLaA?uoseai??? A?stengiau sau atrasti. Kito kriterijaus ir dabar neturiu: kiekviename tekste aA? kaip kitas, taA?iau tie A?vardA?iaiAi??ai??i?? daugybiniai. Daug tA? ai??zaA?ai???, daug ir tA? ai??zkitA?ai???.

Romanas ai??zAkmenysai???. Kaip gimAi?? A?is prozos kAi??rinys?

ai??zAkmenysai???Ai??ai??i?? pirmasis mano romanas. IA? pradA?iA? (pa)raA?iau apysakAi??. Jos tekstas buvo keliskart trumpesnis, jA? sudarAi?? tik trys pagrindiniA? personaA?A? monologai. ai??zVidiniaiai???, nes buvau susirgAi??s Williamo Faulknerio ir jam artimA? XX amA?iaus romanistA? pasakojimo formomis. UA?raA?iau pretenzingAi?? lotyniA?kAi?? pavadinimAi??Ai??ai??i?? ai??zGenus proximumai??? (Artimiausia giminAi??) ir nuneA?iau leidyklai. ai??zVagaai??? rankraA?tA? pavedAi?? recenzuoti Vytautui Kubiliui. TAi?? mano kukliAi?? apysakaitAi?? kritikas perskaitAi?? kaip neA?gyvendintAi?? rimto romano idAi??jAi??, ir jo iA?vada buvo kategoriA?ka: o kur romanas? Dar nAi??ra jo! LeidAi??jai autoriui pasiAi??lAi?? atsiA?velgti A? recenzento nuomonAi??. Nebuvau ketinAi??s imtis romano, taA?iau lyg ir nebeturAi??jau kitos iA?eities.

Tekstas pradAi??jo A?akotis, taA?iau jam prireikAi?? ir kitos, visai naujos, formos. RomaninAi??s. Ai??miau ieA?koti bAi??simo romano fabulos ar struktAi??ros, pagal jAi?? iA? naujo styguoti siuA?etAi??, koduoti, A?aisti asociacijomis ir metaforomis. IA? tos raA?ymo A?tampos romane radosi keisto maksimalizmo ir romantizmo. Svarbiausia aA?isAi??ai??i?? individas, aA?. Viskas sukasi apie individo laisvAi?? sovietmeA?iu, utopinius jo siekiusAi??ai??i?? pastangas bAi??ti (tapti) kaA?kuo daugiau nei gali ar esi. Ai??tai biblinis santykio su akmeniu motyvas: lazdos smAi??giu atverti jame A?altinA?ai??i?? Akistatoje su ai??zakmeniuai??? svaigino galimybAi??Ai?? iA?likti savimi. KurianA?iu, o ne griaunanA?iu. Ai??iek tiek pasiprieA?inti. Sistemai, rutinai, ideologijai. A?engti A?ingsnA?, kurio niekas nelaukia, kuriam niekas nepritaria, bet tau reikia jA? A?engti.

Pagrindinio ai??zAkmenA?ai??? personaA?o A?ilvino istorija pramanyta, taA?iau jojeAi??ai??i?? mano paties autentiA?ka patirtis. Dar negili, dar miglota, bet ir jojeAi??ai??i?? A?mogaus dvasia, jos vidinAi?? logika. O visa kitaAi??ai??i?? romano poetikos dalykai. Kontekstai, koncentrai, asociacijos, mitologija, simboliai, metaforos. ai??zAkmenyseai??? jA? irgi daug, kai kam atrodoAi??ai??i?? per daug, taA?iau visa tai, kaip ir ai??zLaA?uoseai???, jungAi?? ir laikAi?? mano sAi??monAi??je vis giliau A?siA?aknijAi??s akmens archetipas. ai??zGenus proximumai???Ai??ai??i?? akmens atgaivinimas, jo gyvybAi??s pajauta. Beje, leidAi??jai nesutiko, kad romanas vadintA?si lotyniA?kai.

VAi??lgi romano pagrindAi?? sudaro giluminiai motyvaiAi??ai??i?? A?iuo atveju olos, A?uliniai po sala. Kiek A?ia tikroviA?kA? vietA?, o kiek iA?monAi??s?

Atradau nepaA?A?stamos Lietuvos kampelA?Ai??ai??i?? Nemuno deltAi??. RusnAi??, Kintus, Ai??ilutAi??. Stebuklas, ne kraA?tas. PAi??sA?ias jA? iA?vaikA?A?iojau. Atmata ir SkirvytAi??, Ai??yA?a ir Minija, KrokA? lanka, KurA?iA? marios, salos ir kanalai, polderiai ir vandens kAi??limo stotys man atrodAi?? slAi??piningos ir tik pasakose galimos vietos. Ne tik lietuviA? sakmAi??s ar baltA? mitai, bet ir KaraliauA?iaus (tuomet jau Kaliningrado) griuvAi??siai, tiltai, ypaA?Ai??ai??i?? poA?emiai, asocijavosi su tuo, kAi?? pamaA?iau RusnAi??je. Kadangi viena romano siuA?eto A?aka vedAi?? praeities, Antrojo pasaulinio karo link, vaizduotAi?? nesunkiai iA?sikasAi?? mitologiniA? olA? ar A?uliniA? RusnAi??je. Be jA? niekaip negalAi??jau uA?baigti (paradoksasAi??ai??i?? ir pradAi??ti) pasakojimo.

LoginAi??je romano sAi??rangoje tas vaizduotAi??je iA?kilAi??s poA?eminis pamario pasaulis simbolizavo neA?inomas ar nematomas, tik nujauA?iamas reiA?kiniA? ir jA? tvarkos puses, neA?mintas pagrindiniA? romano personaA?A? gyvenimo mA?sles. UA?marA?ties, pasAi??monAi??s ir sAi??monAi??s A?taka A?mogaus likimui, daug kas liko anapus tA? simboliA?. TaA?iau taip ir turi bAi??ti literatAi??roje. Ai??iandien tik apmaudu, kad tiems archetipiniams vaizdiniams panaudotos sovietmety populiarios ir banalios karo nusikaltimA? kliA?Ai??sAi??ai??i?? hitlerininkA? eksperimentai su A?monAi??mis. Kad panaA?Ai??s dalykai dAi??josi ir gulaguose, anuomet tik miglotai nutuokiau ir, galima sakyti, bijojau apie tai galvoti.

Romano pradA?ioje pateikiate LietuviA? liaudies pasakos ai??zEglAi??Ai??ai??i?? A?alA?iA? karalienAi??ai??? motyvA?, romano veikAi??jasAi??ai??i?? A?ilvinas, paslaptingos vietos romaneai??i?? KodAi??l pasaka apipina ai??zAkmenisai????

MinAi??jau, mitinis matmuo romane svarbus. ai??zEglAi?? A?alA?iA? karalienAi??ai???, bet ne vien ta, kuriAi?? visi A?inome. Pasaka perkurta, pritaikyta konkreA?iai (A?ito) romano struktAi??rai. IA?saugota jos gelminAi??, archetipinAi??, simbolika. Lengvai atpaA?A?stami veikAi??jA? vaidmenys. Jie man (ir skaitytojui) galAi??tA? tapti kamertonuAi??ai??i?? mito logika, kuria paremta romano fabula. Tai panaA?u, ar beveik tas pat, kAi?? LotynA? Amerikos prozininkai ir jA? kritikai yra pavadinAi?? ai??zmagiA?kuoju realizmuai???, kurio pAi??dsakA? kiek vAi??liau rasime ir lietuviA? modernioje prozoje. O stebuklinAi??s lietuviA?kos pasakosAi??ai??i?? tikra stebuklinio realizmo, mito ir literatAi??ros sambAi??gos klasika.

Galima kritiA?kai vertinti mito logikAi?? ai??zAkmenA?ai??? poetikoje. Laikyti jA? nereikalinga puoA?mena. Tiems, kas abejoja jos prasmingumu, siAi??lyA?iau skaitant tekstAi?? mitines vietas praleisti. Man tokiA? vietA? labai trAi??ktA?. Romano struktAi??roje mitinAi?? tikrovAi?? gali bAi??ti pamatu, ant kurio laikosi ai??zrealybAi??ai???. JA? sAi??junga padeda atsirasti vidinei meniniA? elementA? traukai, kuri nesusieta prieA?astimis su kuriais nors kitais mums A?inomais ir neA?inomais reiA?kiniais. KAi?? tai keiA?ia? Vietoj chronologinio mAi??stymo gali rastis A?iuolaikinis mitinis arba istorinis vertikalusis pasakojimo matmuo, ir kaA?koks naujas viso romano raA?ymo metu susikaupAi??s ir prasiverA?Ai??s sAi??monAi??s patyrimas, griauna (pakeiA?ia) ankstyvesnA?jA?.

Nieko daugiau, mano akimis, paraA?ant/perskaitant romanAi?? ir negalAi??tA? A?vykti.

IstorinAi?? tikrovAi?? ai??zLaA?uoseai??? bei ai??zAkmenyseai???. Ar romanuose vaizduojamAi?? istorinA? laikAi?? galima vadinti autentiA?ku?

TurAi??tume galvoti apie modernA? ar postmodernA? literatAi??ros ir atviros istorijos atvejA?. Apie jA? ir kalbAi??jome pradA?ioje. Tai ne istoriniai romanai, taA?iau, kaip minAi??jau, joks romanas iA? esmAi??s neA?manomas be istorijos. AbiejA? kAi??riniA? fabulose esama karo metA?, pokario vaizdA?, A?vykiA?, jA? vertinimA?, bet buvo paraA?yti iA? mano, autoriaus, gyvenamojo laiko kaip manosios dabarties pozicijA?. Argi, jAi??sA? akimis, ji nepriklauso istoriografijai? SAi??monAi?? jAi?? reflektuoja prisimindama ir paversdama lAi??kesA?iais, galimais A?vykiais. Tie romanai pristato septintojo ir aA?tuntojo XX amA?iaus deA?imtmeA?io patirtA?, mano estetinius siekius ir egzistencines pajautas. Kaip autorius, drA?stu manyti, kad josAi??ai??i?? nesumeluotos. Paveiktos anuometinAi??s kultAi??ros, visos man tada artimos literatAi??ros, taA?iau argi dAi??l to jos maA?iau autentiA?kos? Tai, kad A?iandien kai kas jA? nemato ar nejauA?ia, taip pat yra istorinAi??s tikrovAi??s A?enklas.

Kalbino Neringa MilaA?iAi??tAi??