Londono muzikinis savaitgalis Vilniuje

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Muzika
AUTORIUS: Vytautė Markeliūnienė
DATA: 2014-06

Šie metai, ko gero, pirmi tokie, kai į Vilnių koncertuoti ne festivalių pretekstu atvyksta (ir dar ketina atvykti) ilgas tradicijas išugdę ir aukštą tarptautinę poziciją turintys simfoniniai orkestrai, kurių koncertai reikšmingai formuoja mūsų simfoninių koncertų sezoną. Kad šie vakarai paprastai vyksta Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje, savaip verčia priprasti prie teatro kaip koncertinės erdvės, kuri, regis, iš tikrųjų akustiniu požiūriu palankesnė simfoniniams koncertams nei operos spektakliams. O jei lygintume su Nacionalinės filharmonijos scena, tai matyti prieš akis nesusigrūdusį orkestrą – irgi nepaskutinės eilės komfortas. Vis dėlto šie koncertai veikiau dar linkę tapti vienkartiniais įvykiais, muzikiniais akcentais, dar neformuojančiais mūsų muzikinio gyvenimo konteksto pastovios, natūralios tikrovės matmeniu. O taip norėtųsi, kad tai būtų įprasta muzikinio gyvenimo sąlygų bei poreikių išraiška.

Repeticija. Dirigentas Danielis Hardingas, smuikininkas Leonidas Kavakosas. Martyno Aleksos nuotrauka iš LNOBT archyvo
Repeticija. Dirigentas Danielis Hardingas, smuikininkas Leonidas Kavakosas. Martyno Aleksos nuotrauka iš LNOBT archyvo

Malonu, kad gastroliuojančių orkestrų pateikiamos koncertų programos bemaž kaskart darosi tokios, kokias mielai išsirinktum nuvykęs „muzikiniam savaitgaliui” į Vieną, Londoną ar Miuncheną. Ir tai, kad dažniau skamba orkestrinė ar instrumentinių koncertų klasika nei mažiau interpretaciškai išgvildenti opusai, geba sukurti papildomą lūkestį turiniui: svarbu ne „kas” atlieka, bet „kaip”. Tas klausimas „kaip” labiausiai masino ir prieš Londono simfoninio orkestro koncertą, įvykusį karštą gegužės 24 d. vakarą. Ir nors jau nebe pirmą kartą Vilniuje koncertavo šis britų orkestras, bet su dirigentu Danieliu Hardingu jį išgirsti teko čia pirmąsyk.

Galimybė sėdint namie prie kompiuterio stebėti įvairius pasaulinio muzikinio gyvenimo atgarsius – nagrinėti koncertus, interviu, repeticijas, recenzijas, kompaktinių plokštelių įrašus – neginčijamai puikus dalykas, tačiau tai niekada neatstos tiesioginės patirties salėje. Ir tai su kaupu pasitvirtino minimą vakarą. Susimąstyti pirmiausia privertė tas perdėm mūsų kontekstuose įsitvirtinęs klasifikavimas į jaunus, senus, brandžius, daug žadančius etc. Formaliai galimas ir toks laiko horizontalėje susidėliojantis požiūris: šimtmečio tradicijas sukaupęs orkestras bei jaunas dirigentas. Tačiau dėmesin krito būtent gyvos patirties padiktuotas vertikalus, kokybinis matmuo – orkestro gebėjimas prabilti ne akademiniais štampais – ir originali, bet ne pretenzinga jauno, tačiau jau dviejų dešimtmečių dirigavimo patirtį turinčio D. Hardingo interpretacinė samprata. Na, žinoma, ir dar vienas svarbus „veikiantysis asmuo” – smuikininkas Leonidas Kavakosas, kaskart griežiantis tartum atradęs naują žemę, be jokių rutinos šešėlių.

Smuikininko, orkestro ir dirigento ansamblį ir išgirdome pirmoje koncerto dalyje atliekant J. Brahmso Koncertą smuikui ir orkestrui D-dur. Beje, ne veltui čia magėjo panaudoti žodį „ansamblis”, kuris natūraliai pirmiausia siejasi su kameriškumo principais. Šiame koncerte, sudarytame iš J. Brahmso, G. Mahlerio veikalų bei encore orkestro pagriežtos E. Elgaro IX variacijos iš „Enigmos” variacijų – visur vadovavo tie patys kameriškumo principai kaip ištarmės reikšmingumo, darnos, bendrai suvoktos tiesos lygmenys. J. Brahmso Koncertą girdime kone kiekvieną koncertų sezoną ir ne po vieną kartą, ir dažniausiai su šiuo opusu siejame tarptautinius konkursus ką tik įveikusių gabių smuikininkų besiliejantį veržlumą, ryškią solavimo dimensiją, gana kampuotą reljefą, krintantį nuo virtuozinės smuiko partijos skardžių iki lyrinių lygumų plotų. L. Kavakosui magėjo ne tai, bet kuo glaudžiau įsilieti į didžiulį ansamblį, kurio nariai, kaip matyti, visada pasirengę ansambliškam pratęsimui, atsakymui, dialogui. Ir šis smuikininko, orkestro, dirigento ansamblis puikiai buvo juntamas siekiant atrasti naują grožį. Suvokdami Koncerto dramatizmą kaip savaimingą elementą, muzikantai stengėsi švelninti ribas tarp kontrastingų pradų, rasdami didžiulius lyrikos resursus, priversdami susimąstyti, ar tik ne jie čia svarbiausi? Na, vien ko verta buvo Koncerto Adagio dalis, savaip „apgavusi” laiką medinių pučiamųjų ir valtornų įžanga! Tos dvi minutės tapo kone belaikėmis ir prie to prisidėjo ypatingai įprasmintas puikios obojistės Verity Gunning garsinis piešinys. Taigi, pakaitomis liejosi galingi simfoniškumo ir kameriškumo derinių pločiai, kurių akivaizdoje galėjai jausti J. Brahmso sonatų, kvartetų ar net fortepijoninės kūrybos atošvaitas. Ir šioje suvokimo erdvėje driekėsi šiltas, intymus, stiprios pasisakymo reikmės formuojamas L. Kavakoso smuiko balsas.

II koncerto dalyje, jau skambant G. Mahlerio Pirmajai simfonijai D-dur, nejučiomis klausa ir vėl gaudė įvairius kameriškumo matmenis tik jau kitokiame – gerokai išaugusio orkestro –­ kontekste. Ir čia jau it seni pažįstami melodijų išdailomis žavėjo pučiamieji, kuriantys sugestyvią Kräftig bewegt, doch nicht zu schnell ir  Feierlich und gemessen, ohne zu schleppen dalių atmosferą, giliais ir plačiais unisonais artikuliavo styginiai, kurių kiekviena grupė savo ruožtu gludino tembrinį koloristinį identitetą. Toje daugiabriaunėje visumoje dirigentas D. Hardingas santūriai, bet preciziškai dėliojo meninės struktūros akcentus, didžiausią dėmesį skirdamas linijų kaligrafijai, frazių slinkčiai bei vengimui nepagrįstos retorikos (o ši juk taip kartais pavojingai įsuka dirigentus, stovinčius prieš šimto žmonių orkestrą). Sukurta gyvybingomis detalėmis alsuojanti didinga ir jautri G. Mahlerio Simfonijos visuma.