MARYTAi?? AR RENATAi??? NEBYLI NUKIRSTOS TAPATYBAi??S DRAMA

A?URNALAS: KNYGA? AIDAI
TEMA: LITERATA?RA
AUTORIUS:Ai??Elena BaliutytAi??
DATA: 2012-09

Alvydas Ai??lepikas,

Mano vardas ai??i?? MarytAi??: Romanas,

Vilnius: Lietuvos raA?ytojA? sAi??jungos leidykla,

2012, 184 p., 2000 egz.

Dailininkas Romas Orantas

Ai??i knyga dAi??mesA? patraukAi?? dAi??l keliA? prieA?asA?iA?: poetas, novelAi??s meistras, scenaristas, reA?isierius, aktorius iA?leido pirmAi??jA? savo romanAi??; be to, jo siuA?etas remiasi tikrais faktais ai??i?? netolimos praeities, bet maA?ai A?inomais, vieA?ajame diskurse iki A?iol beveik nefunkcioAi??navusiais, neapmAi??stytais. Knygos siuA?etAi?? galima priskirti maA?A?jA? istorijos pasakojimA? sriA?iai, kai dAi??mesio centre atsiduria ne valstybiA?, tautA? likimAi?? lAi??mAi?? A?vykiai, asmenybAi??s, ideologijos, o jA? poveikis atskirA? socialiniA? grupiA?, konkreA?iA? A?moniA? gyvenimams. Ai??iuo atveju tai yra Antrojo pasaulinio karo pabaigAi?? iA?gyvenantys vieno RytA? PrAi??sijos pasienio miestelio gyventojai: naA?lAi??s, vaikai ir seneliai.

Romano veiksmas apima 1946-A?jA? A?iemAi?? ir pavasarA?, sovietA? armijai perA?engus Vokietijos sienAi??. Tradiciniam istoriniam diskursui nacizmo sutriuA?kinimas, naujos Europos utopiA?ki projektai reiA?kia euforiA?kus taikos, pradA?ios, tvarkos, civilizacinio progreso lAi??kesA?ius. Romane vaizduojamiems civiliams RytprAi??siA? vokieA?iams A?is metas prilygo fronto padAi??A?iai: visiA?kas socialinis chaosas, badas, A?altis, legalus sovietA? kareiviA? siautAi??jimas, plAi??A?ikavimas, masiA?kas moterA? A?aginimas ir A?udynAi??s. Vyko etninis genocidas, turAi??jAi??s paruoA?ti gyvybinAi?? erdvAi?? sovietiniams kolonistams. Vaizduodamas drastiA?kus smurto vaizdus, autorius nesiima teisAi??jo vaidmens, stengiasi likti ai??zobjektyvusai???, netgi lakoniA?kai sumini galimas tokio A?vAi??riA?ko elgesio prieA?astis: sovietA? ideologinAi?? propagandAi??, skatinusiAi?? kareiviA? kerA?to jausmus, raginusiAi?? prievartauti, A?udyti, grobti ir naikinti vokieA?iA? turtAi??; nuA?moginanA?iAi?? fronto kasdienybAi??, mirtA? nureikA?minusias karo patirtis, psichinA? kareivio nuovargA?, neA?inomybAi?? dAi??l artimA?jA?, namA?; pagaliau ir civilizacinius skirtumus, bendros kultAi??ros stygiA?. Autorius ir grA?A?tanA?ius namo sovietA? kareivius palydi linkAi??damas, kad iA?sipildytA? jA? normalaus gyvenimo lAi??kesA?iai: ai??zDuok Dieve, kad jiems taip ir atsitiktA?, kad neatsidurtA? lageriuose, kad surastA? gyvus artimuosius, kad surastA? nesudegintus namus, duok jiems, Dieveai??? (p. 41).

TaA?iau autoriaus dAi??mesys romane tenka ne nugalAi??tojA? pusei, ne jA? jausenoms, pavyzdA?iui, ant uA?A?alusio Nemuno sovietA? kareiviams sprogdinant vaikus ar sadistiA?kai prievartaujant vaikA? akyse jA? motinas. Romanas yra apie vilko vaikus ai??i?? taip buvo vadinami vokieA?iA? vaikai, kurie, gelbAi??damiesi nuo bado, praradAi?? tAi??vus, artimuosius ir namus bAi??go A? LietuvAi?? ir A?ia bandAi?? iA?gyventi: dirbo, elgetavo, vagiliavo. Autorius rAi??mAi??si keleto tokiA? vilko vaikA?, anuomet atklydusiA? A? LietuvAi??, A?ia priglaustA? ir likusiA? ai??zlietuviaisai???, bei jA? artimA?jA? prisiminimais. Ai??iAi?? vokieA?iA? A?eimA? pokarinAi?? tragedijAi?? knygoje A?kAi??nija dviejA? moterA?: Evos ir Martos, jA? vaikA? ir artimA?jA? likimai. NorAi??dami iA?gyventi keturi Evos vaikai (Heincas, Brigita, Monika ir RenatAi??) skirtingais keliais po sunkiA? iA?bandymA? pasiekAi?? LietuvAi??. Jauniausioji RenatAi?? (jai A?eA?eri) A?ia ir liko; kitA? dviejA? mergaiA?iA? gyvenimo istorijos su iA?vykimu Lietuvon nutrAi??ksta. Heincas, grA?A?Ai??s su maistu A?eimai, namais tapusiAi?? malkinAi?? rado tuA?A?iAi?? ai??i?? nebuvo nei motinos, nei maA?ojo brolio, nei seserA?. KitAi?? dienAi?? jis prisijungAi?? prie neA?inia kur varomos savo tautieA?iA? kolonos. Jo istorijos, kaip ir kaA?kur A? darbus iA?varytos motinos, tetos Lotos, Martos vaikA? taip pat nebetAi??siamos. Lieka RenatAi??s klaidA?iojimA? Lietuvoje punktyras, kuris uA?ima paskutinA? knygos teksto treA?dalA? ir kuris yra meniA?kai silpniausia jos dalis, bet apie tai A?iek tiek vAi??liau. Nors romane yra daug smurto, A?iaurumo scenA?, bet jis iA? esmAi??s yra apie A?mogiA?kAi?? atjautAi??, pasiaukojimAi??, meilAi??, kai ir neA?moniA?komis sAi??lygomis A?mogus reagavo A? kito skausmAi??, nelaimAi??, stengAi??si padAi??ti. SituacijAi?? dar kompAi??likavo tai, kad pagalbos praA?Ai?? buvusiA? prieA?A?, ai??zkaltA?jA?ai??? vaikai; tiesa, lietuviai maA?iesiems atklydAi??liams nejautAi?? kokio nors ideologinio prieA?iA?kumo, bet sovietiniams kolonistams jie pirmiausia buvo vokieA?iai, ir tik atskirais atvejais jA? moterims ai??i?? vaikai. IA?skirtinAi?? scena, kai Eva liepia vaikams A?siminti savo vardus, pavardes, tAi??vA?, broliA?, seserA? vardus, tautybAi?? ai??i?? visa, kas sudaro asmens tapatumo pagrindAi??; tik kad yra vokieA?iai, perspAi??ja, garsiai sakyti nereikia.

Vaiko kanA?iA? tema literatAi??roje yra emociA?kai itin jautri, bet autorius, atrodo, niekur tuo nespekuliuoja. Jis nekuria herojiA?kA? ar idiliA?kA?, sentimentaliai graudA?iA? vaizdeliA?: badas, A?altis, mirties kasdienybAi?? keitAi?? suaugusiuosius (priAi??jusiAi?? gyvybiniA? jAi??gA? ribAi?? autorius palydi neA?inion EvAi??), keitAi?? ir vaikus: jie tapo kaip A?vAi??riAi??kA?A?iai ai??i?? baikA?tAi??s, A?sitempAi??, pasirengAi?? iA? paskutiniA?jA? kovoti uA? savo egzistencijAi??. Ne visiems tai pavyko: maA?Ai??jA? HanselA?, kurio ant Nemuno ledo nepavijo tiltAi?? sauganA?io kareivio kulkos, Lietuvos A?emAi??je, toje rojaus A?alyje, kaip ji vaizdavosi vaikams, Evos ir Martos berniukai rado suA?alusA? A? ledAi?? miA?ke. O vienoje sodyboje uA?pjudytas A?unimi Martos Albertas, kaip pamiA?Ai??s rAi??kdamas ai??zuA?muA?iuai???, pats puolAi?? kandA?ioti A?eimininkAi??. AptekAi?? utAi??lAi??mis, apdriskAi??, alkani, suA?alAi?? vokieA?iA? vaikai vieniems kAi??lAi?? gailestA? ir norAi?? padAi??ti, kitiems atrodAi?? kaip valkatos, vagys ar tiesiog papildoma grAi??smAi?? okupantA? valdA?ios akyse. Pastarasis motyvas ryA?kus, vaizduojant RenatAi??s lietuviA?kAi??sias klajones. Tik MarytAi??s vardas, kaip burtaA?odis, gelbAi??jo jAi?? svetimoje A?emAi??je. Tokia bendrais bruoA?ais bAi??tA? romano A?vykiA? iA?klotinAi??, o kaip A?i substanciali, esminAi?? tema yra A?kAi??nyta?

Akivaizdu, kad A?ia pasakojimo bAi??das yra kitoks nei tradicinAi??je prozoje. ArA?iausias jis gal bAi??tA? kino scenarijui. Pirminis autoriaus sumanymas ir buvo apie vilko vaikus sukurti dokumentinA? ar vaidybinA? filmAi??, ir tik techninAi??s aplinkybAi??s sutrukdAi?? tai padaryti. Beje, tokio filmo idAi??jos autorius, atrodo, dar neatsisako. Kaip pasireiA?kia tas raA?ymo ai??zkitoniA?kumasai???, esantis viena iA? romano A?taigos prieA?asA?iA?? Pirmiausia A? akis krinta tai, kad knygAi?? sudaro daug trumpA? (keliA? puslapiA?) A? pabaigAi?? dar trumpAi??janA?iA? (iki pusAi??s puslapio) skyreliA?, kuriuos galima bAi??tA? pavadinti ir scenomis, paveikslais, epizodais. Jie paprastai prasideda nuo veiksmo vietos, laiko, situacijos nusakymo lakoniA?kais, nominatyviniais sakiniais. Kaitaliodamiesi su ilgesniais apraA?ymais, daA?nai dar iA?kelti A? atskirAi?? eilutAi??, jie lemia ypatingAi?? intonacinAi?? frazAi??s ekspresijAi??, patetinA? pasakojimo skambesA?:

Tarytum iA? tamsos, tarytum A?eA?Ai??liA? ir A?viesos A?aismas, tarytum juodai baltas kinas pasirodo praeities atskalos:

1946 metai.

A?iema.

Ai??alta ir siaubinga pokario A?iema, nykos metas.

Tiltas kybo tarp dangaus ir A?emAi??s virA? uA?A?alusio Nemuno, kuriuo tarsi greitkeliu vAi??jas neA?a sniego dulkes, kai kur juoduoja ledas, balzganas tartum marmuras. Ai??alta, virA? dvideA?imties laipsniA? pagal CelsijA?. (p. 9)

Ai??spAi??dis toks, tarsi vaizdas prisistatytA? pats, tarsi pasakotojas virstA? vaizdAi?? fiksuojanA?ia filmavimo kamera, pamaA?u nuo bendriausiA? dalykA? artAi??janA?ia prie konkAi??retaus objekto, A?vykio, veikAi??jo. SkyreliA? pabaigose vaizdas paprastai vAi??l nutolsta, jo kontAi??rai iA?tirpsta erdvAi??s begalybAi??je. Ai??iAi?? vaizdo dinamikAi?? tekste kompoziciA?kai pabrAi??A?ia vis nauja pastraipa, kuriai gali uA?tekti ir grafiA?kai iA?skirto vieno A?odA?io. DAi??l to kai kurie knygos puslapiai vizualiai atrodo tarsi eiliuotas tekstas. Tokia ai??zbesubjekA?ioai???, objektyvizuoto pasakojimo sintaksAi?? tekstui suteikia pakilumo, baladiA?ko poetiA?kumo, temos tragizmAi?? atitinkanA?io didingumo. Lieka A?spAi??dis, kad tikroviA?kus, fantasmagoriA?kos realybAi??s vaizdus gaubia bendresnAi?? prasmAi??, seka aukA?tesnis A?vilgsnis, visas detales sujungiantis A? tragiA?kAi?? bAi??ties visumAi??.

Sprogimui nurimus, visiA?koje tyloje girdAi??ti keistas garsas, primenantis prieA?mirtinA? A?vAi??ries balsAi?? ai??i?? aukA?tAi?? ir begalinA?: anas vaikas stipriai suA?eistas, jis keistai sukasi ant nugaros, spirdamasis makaluojanA?iomis kojomis A? ledAi??, tai iA? jo eina A?is klyksmas. SuA?eistajam besisukant iA? po jo srAi??va kraujas, nudaA?ydamas vis didesnA? sniego ir ledo plotAi??: spalvota dAi??mAi?? baltai juodame pasaulyje. (p. 11)

AukA?tas ir begalinis suA?eistojo klyksmas ir liAi??dnai, keistai skambanti su vAi??jo staugsmu sumiA?usi berniukAi?? pribaigusio azijieA?io kareivio daina. Ar pasaulis dar turi kokias nors koordinates? Laikas tarsi sustojAi??s ai??i?? tik brAi??kA?ta ir temsta, kartojasi begalinAi??s, atviros, tyrais virtusios erdvAi??s, sniegu padengtA? laukA?, po kuriuos A?vilpia ir staugia vAi??jas, motyvas. A?mogus A?ia ai??i?? tik judantis taA?kelis, vabaliukas, spalvota dAi??mAi?? ai??i?? naA?laitystAi??s, apleistumo jausmas iA?didintas iki kosminiA? mastA?. Martos laidotuviA? scena:

Begaliniuose pAi??gos laukuose mainosi keisti siluetai,

Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? sniegas A?oka ir dAi??ksta, neA?iojamas vAi??jo,

Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? pro baltus pAi??gos potAi??pius retkarA?iais iA?ryA?kAi??ja kapinAi??s,

Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? temsta,

Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? moterA? ir vaikA? figAi??ros ai??i?? tarytum siAi??buojanA?ios

Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? vAi??jyje A?mAi??klos… (p. 84)

Kai pasakotojas ima kalbAi??ti Evos ir kitA? personaA?A? vardu, jo balsas kartais ima skambAi??ti kaip uA?kalbAi??jimas, aimana, rauda ar malda ai??i?? ribAi?? priAi??jusio A?mogaus esminiai tekstai. Romane pasaulis atrodo grA?A?Ai??s A? ikicivilizacinA? bAi??vA?, kai svarbiausias tampa iA?likimo instinktas, kai pirmame plane atsiduria gamtiniai faktoriai: A?altis, tamsa, sniegas, alkis, baimAi??. Ai??simintinos scenos, kai RenatAi?? skabo ir valgo suA?alusius liepos pumpurus, grauA?ia A?ievAi??; kai vyksta A?iurkiA?-ai??ztriuA?iukA?ai??? medA?ioklAi??; kai iA?badAi??jusi mergaitAi?? stebi, kaip rusAi?? moteris pienu lakina katAi??; kai A?aisdami vaikai uA?dega sprogmenA? ir iA? jA? draugo rusiuko lieka tik plaA?taka. Baisi realybAi?? persikelia ir A? vaikA? sapnus, kuriA? fantazmai kartais susilieja su alkio keliamomis haliucinacijomis. Autorius vengia tiesmukA? vaizduojamos tikrovAi??s komentarA?, pasitiki detale, asociatyviais vaizdA? ryA?iais, santAi??riu simboliA?kumu. BaladiA?kasis karo paukA?tis varnas, be kurio motyvo neapsieita ir romane, tampa realistiA?kai motyvuota fantasmagorija: ai??zVarnas A?iAi??ri A?emyn A? du nedidelius A?mones, kraipo galvAi??, paskui vAi??l sukrankia ai??i?? riebus pokario paukA?tis, beveik A?mogus ai??i?? pilnas A?mogienosai??? (p. 66). TAi?? patA? bAi??tA? galima pasakyti ir apie pokario vilkus, kuriA? simboliA?kais gentainiais yra tapAi?? vokieA?iA? vaikai. Lietuvos A?emAi?? pasitikdavo atklydAi??lius laukiniais miA?kais, o pamiA?kAi??se ai??i?? archetipinAi??mis didA?iuliA? senA? medA?iA? apsuptomis sodybomis. LietuviA? valstieA?iA? buitis romane varginga ir paprasta, bet vilko vaikai nakvynAi?? ir duonos kAi??snA? A?ia daA?niausiai rasdavo; viena scena, kai Heincas ryte atsibunda valstieA?iA? troboje ir stebi, kaip A?eimininkAi?? kuria krosnA?, kaip ant sienA? pradeda A?okti liepsnA? A?eA?Ai??liai, kaip moteris ramiai, kasdieniA?kai triAi??siasi, o vaikui nuo to vaizdo pasidaro jauku, gera ir jis vAi??l uA?miega (p. 55), kontrastu sugrAi??A?ina atmintin Vinco KrAi??vAi??s ai??zAntanuko rytAi??ai???. ai??zPonia, o Lietuvoje bAi??na rojaus obuoliukA?ai??? (p. 81), ai??i?? klausia Monika lietuvAi??s Ai??kininkAi??s. MergaitAi??s paminAi??ti laukiniai rAi??gA?tAi??s obuoliukai asociatyviai priartina BitAi??s VilimaitAi??s, daug raA?iusios apie socialiai apleistus, nuskriaustus mAi??sA? laiko vaikus, kAi??rybAi??, ypaA? noveliA? rinkinA? UA?pustytas traukinys (1996). Rojaus obuoliukai, beje, neiA?gelbAi??jo nuo bado ir A?alA?io mirties vienos A?io rinkinio novelAi??s berniuko (po mirties jo skrandyje buvo rasta tik rojaus obuoliukA?).

Autorius viename interviu sakAi?? norAi??jAi??s, kad knygAi?? skaitytA? jauni A?monAi??s, todAi??l joje daug veiksmo, pavojingA? vaikus iA?tinkanA?iA? nuotykiA?. YpaA? tai ryA?ku tose romano scenose, kurios vyksta jau Lietuvoje, kur per didelius vargus jAi?? pasiekAi?? nemokantys kalbos, nepaA?A?stantys vietovAi??s vaikai gali pasikliauti tik savimi ir laimingais atsitiktinumais. Deja, kaip tik A?is paskutinysis knygos treA?dalis, kur pasakojama jau tik RenatAi??s, Lietuvoje pervadintos Maryte, gausi A?vairiA? nutikimA? istorija, menine A?taiga kitoms dalims neprilygsta. A?ia esama nuoseklaus siuA?eto, kuriamas realistinio kodo pasakojimas (pokaris, stribai, partizanai), kuriame, tarsi kokiame trileryje, lieka tik veiksmas: dingsta baladiA?ka pasakojimo atmosfera, viskas persikelia A? banalaus sociumo sferAi??. Svarbiausia, kad A?ia beveik nebelieka meditatyvaus, A?vykius simbolinanA?io, A?prasminanA?io pasakotojo balso. Be to, daugelis A? tikroviA?kumo kodAi?? pretenduojanA?iA? A?vykiA? atrodo neA?tikinantys, pavyzdA?iui, iA?veA?imo Sibiran epizodas, kuriame, turbAi??t stengiantis iA?vengti trafaretA?, stribas tampa mergaitAi??s gelbAi??toju, giminaitAi?? ai??i?? skundike. Tai nereiA?kia, kad taip negalAi??jo bAi??ti, bet autorius savo pasakojimo pavirA?utiniA?ku skubrumu tokia A?vykiA? seka neA?tikina. Pagal realistinAi?? logikAi?? sunku patikAi??ti, kad Lietuvoje vos keletAi?? mAi??nesiA? gyvenanti A?eA?eriA? metA? vokietAi?? mergaitAi??, vaA?iuodama su stribais galAi??tA? panaA?iai samprotauti:

MergaitAi?? vaA?iavo matydama tik debesis, dangA?, miestelio medA?iA? A?akas, pasiliekanA?ias, tolstanA?ias praeitin, ir neradusiA? vietos ant kAi??bulo grindA? ginkluotA? vyrA? veidus, tokius raudonus nuo vAi??jo. RenatAi?? A?iAi??rAi??jo A? juos, netikAi??tai pamanAi??, kad jie yra beveik visiA?kai tokie patys A?monAi??s. (p. 166)

Vieni veikAi??jai A?ia yra tik teigiami (RenatAi?? norAi??jusi A?sivaikinti StasAi??), kiti ai??i?? juodai neigiami (A?eimAi?? A?skundusi StasAi??s sesuo ElzAi??). Pastaroji, beje, tiesiog ir A?vaizdijama kaip ragana: realistinio kodo siuA?ete atsiranda keistai sufantazuotas epizodas, kai ElzAi?? iA?vilioja RenatAi?? A? miA?kAi??, kur nori jAi?? ar paklaidinti, ar suA?aldyti. Visi tie Renatei nutinkantys iA?bandymai galop ima priminti stebuklinAi?? pasakAi?? (mergaitAi??s iA?sigelbAi??jimas, partizanams uA?puolus stribA? sunkveA?imA?, ar klajonAi??s, pasibaigusios miestelyje VelykA? ryto stebuklu).

Autorius pabaigos A?odyje raA?o, kad RenatAi?? turAi??jo dvi prototipes. VaikystAi??je atklydusios A? LietuvAi??, jos A?ia pasiliko, baigAi?? mokslus, dirbo, augino vaikus ai??i?? tapo ai??zlietuvAi??misai???. Viena iA? jA? po to, kai knyga jau buvo paraA?yta, autoriui netikAi??tai nepanoro susitikti ir grA?A?ti prie savo gyvenimo istorijos. Akivaizdu, kad dramatiA?kos pokario patirtys dar nAi??ra tik nutolusi istorija, jos tebAi??ra A?moniA? atmintyje ir turbAi??t jA? likimA? programose. PrarastA? artimA?jA?, iA?irusiA? A?eimos ryA?iA? vietoje visam gyvenimui liko A?aizda, net jei tai ir tapo nustumta A? pasAi??monAi??, net jei dabar ir tvirtinama, kad ai??zviskas jau seniai nebegyvaai???. Vis svarstau, ar nebAi??tA? buvAi?? tiksliau knygAi?? pavadinti ai??zMano vardas ai??i?? RenatAi??ai???. Suprantu, kad recenzijoje kalbAi??ti apie tai, ko knygoje nAi??ra, galbAi??t ne visai korektiA?ka, bet man vis tiek gaila, kad liko neA?garsinta nukirstos tapatybAi??s drama.