Melas apie teisę: neklyskime ir neklaidinkime

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Teisė
AUTORIUS: Giedrė Lastauskienė

DATA: 2013-05

Melas apie teisę: neklyskime ir neklaidinkime

Giedrė Lastauskienė

Tiesą sakant, pati nebūčiau sugalvojusi įsigyti Kultūros barų, tačiau beveik prieš metus, per savo gimtadienį, buvau apdovanota šio žurnalo prenumerata. Nustebau du kartus: kai man buvo parinkta tokia dovana (kaip galėjo mano draugei ateiti į galvą tokia mintis?!) ir kai gavau pirmąjį numerį – pasirodo, čia rašo autoriai, kuriuos skaitau, o rašoma apie autorius, kurių kūryba domiuosi, apie spektaklius, kuriuos vis prisimenu, apie lankytas vietas, net apie ekonominius procesus ir bandymus juos suvokti, įvertinti kitaip (neįprastai). Tapau šio žurnalo gerbėja, nors skaitau jį gana neseniai. Net spėjau padaryti tam tikras išvadas apie turinį: redakcija supranta kultūrą plačiausia, kokia tik įmanoma, prasme – tai viskas, ką žmogus sukūrė. Tačiau viena akivaizdu – teisė, kuri yra ryškus ir reikšmingas žmonijos kūrinys, Kultūros barams, ko gero, neatrodo esanti verta, kad būtų aprašoma, analizuojama, nors kai kurie žurnalo autoriai dažnai reiškia savo nuomonę viešojoje erdvėje įvairiais teisiniais, ypač rezonansiniais, klausimais.

Kaip tik šioje vietoje dera pasisakyti – esu teisininkė ir džiaugiuosi, kad pasirinkau šią profesiją, nors tam tikri su ja susiję nusivylimai neišvengiami tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Suprantu, kad smarkiai rizikuoju, rašydama Kultūros barų skaitytojams. Būdama teisininkė, matyt, nesugebėsiu dėlioti minčių taip sklandžiai, kaip tą daro čia rašantieji. Rizikuoju dar ir todėl, kad bandysiu atkreipti dėmesį į absoliutų teisės nuvertinimą, kurį savo veiksmais ir žodžiais diegte diegia kai kurie kultūros sferos intelektualai, ypač pastaruoju metu. Būtent jie, nežinau, sąmoningai ar ne, tapo teisinio nihilizmo šaukliais ir propaguotojais. Tokią laikyseną iš dalies galėjo išprovokuoti teisininkų bendruomenės užsidarymas savo kiaute. Tačiau pagrindinė keistai nenormalios reakcijos priežastis, manyčiau, yra neteisingas suvokimas, ką gali (ir ko negali) teisinė normatyvinė sistema. Apie tai derėtų pasikalbėti atvirai. Be užuolankų ir be pykčio.

Prisipažinsiu, nėra lengva klausytis dalies visuomenininkų, intelektualų ar šiaip kūrybiškai nusiteikusių žmonių pasisakymų apie rezonansines bylas. Bet ne todėl, esą jaučiuosi tokia išmintinga teisės profesionalė, kad argumentai kitų, neva mažiau šią sritį išmanančių, man visiškai nepriimtini. Sudėtingais teisiniais klausimais vieningos nuomonės iš tikrųjų nebūna netgi tarp teisininkų, o ginčai kartais įsiplieskia gerokai karštesni. Klausytis „intelektualinių verdiktų“ sunku dėl visai kitos priežasties – teisei pradedama reikšti tokius reikalavimus, kurių ji nepajėgi įgyvendinti. Visuomenė, keldama neįmanomus, nes nerealius, uždavinius, ima nepasitikėti teise ir teisėsauga, įsivyrauja teisinis nihilizmas, apima visuotinis nusivylimas, net nesusimąstant, kad tik dėl teisės egzistavimo, kai teismų sprendimai privalomi, nesame priversti kiekvienas atskirai nuo ryto iki vakaro ir naktimis patys ginti savo kūno, turto, kitų vertybių. Viešose diskusijose apie teisę pastaruoju metu itin aktyviai dalyvaujantys intelektualai visuomenininkai sugeba savo nuomonę išreikšti ypač įtaigiai, nes emocionaliai ir vaizdingai, tačiau dažnai ignoruoja realias teisės galimybes ir teisinės tvarkos ribas. Pasak žinomo ekonomisto Josepho Aloiso Schumpeterio (tiesa, jis kalbėjo apie ekonomines problemas), viešoji diskusija vyksta, atmetant net pačius banaliausius sveiko proto reikalavimus, „į juos nekreipiama dėmesio taip atkakliai, kad kartais kyla abejonių, ar tie žmonės tikrai nuoširdūs“.

Ar teisė gali priversti elgtis tinkamai?

Nuo pat gimimo žmogus gyvena tam tikroje aplinkoje, kuri modeliuoja jo elgesį pagal iš anksto nustatytus standartus. Kiekvienas individas visą laiką yra varžomas įvairiausių taisyklių ir dažnai (tiksliau – beveik visada) jam tenka iš dviejų blogybių rinktis mažesnę (kaip pasakytų mano kolega teisės filosofas, tai pasirinkimas tarp neskanaus ir nevalgomo): arba apriboti savo laisvę ir elgtis ne taip, kaip galbūt norėtųsi, arba elgtis pagal savo norus (tikslus), rizikuojant užsitraukti nepalankią aplinkinių reakciją, kurią teisė vadina teisinėmis sankcijomis, o išreiškia baudomis, kokios nors teisės atėmimu ar net pamatinės vertybės – laisvės – apribojimu. Įvairių patarimų, koks elgesys yra tinkamiausias, mažiausiai rizikingas (dėl galimų nepalankių pasekmių), visi gauname nuolatos – jų dosniai pažeria pasakos, senolių išmintis, mitai ir padavimai, tėvų pamokymai ir kitokios „laikmenos“. Sektino elgesio standartus, išsiskiriančius ypatinga įtaiga ir diegiančius aiškiai apibrėžtą elgesio tipą, socialiniai mokslai vadina normomis, jos būdingos ir kasdieniniam bendravimui. Nors socialinės normos skiriasi nuo gamtinių (gamtos dėsnių), visais atvejais norma reiškia tam tikrą standartą, etaloną, sektiną pavyzdį. Socialinio reguliavimo plotmėje faktinis žmonių elgesys yra lyginamas su normos įtvirtintu idealiu pavyzdžiu, o tada pripažįstamas normaliu (atitinkančiu normos reikalavimus) arba nenormaliu (nederamu, nes pažeidžiančiu normą). Šiuo požiūriu elgesys panašiai vertinimas pagal įvairias – moralės, teisės, politikos, religijos – normas.

Nepaisant akivaizdaus panašumo, teisės normos turi nemažai išskirtinių bruožų. Kalbėdami apie teisę, pabrėžiame, kad jos normos išsiskiria ypač griežtomis formuluotėmis, yra paskelbiamos iš anksto, todėl galima numatyti jų nesilaikymo pasekmes. Teisė išsiskiria dar ir tuo, kad ji turi savyje potencijos įveikti kitų socialinių reguliatorių (pvz., moralės) nepakankamumą ir silpnumą. Teisinius reikalavimus įtvirtina iš tikrųjų didžiulė jėga – už jų stovi teismai, prokuratūra, policija, kitos teisinės institucijos, kurių sprendimai privalomi, o kad jie būtų vykdomi, pasitelkiama organizuota (valstybinė) prievarta. Pažeidęs teisę, asmuo rizikuoja prarasti svarbiausias vertybes: laisvę, garbę, turtą. Tačiau teisė nėra visagalė. Ji negali atlikti kitų socialinių normatyvinių sistemų vaidmens ir neturėtų to daryti. Teisė reguliuoja pačius svarbiausius visuomeninius santykius, tiesa, tik tokius, kuriuos įmanoma standartizuoti formalia teisine kalba, o kontroliuoti išorinėmis priemonėmis. Teisė nepajėgi reguliuoti žmonių santykių itin privačiose žmonių bendravimo srityse (pvz., šeimoje), o jeigu reguliuoja, daro tai specifiškai.

Teisė nustato leidimus, liepimus ir jų realizavimo procedūras, taip pat sankcijas už teisinių liepimų nesilaikymą arba teisinių leidimų procedūros pažeidimus (pvz., testamentas, sudarytas nesilaikant įstatymų, bus negaliojantis). Teisė apskritai labai retai gali priversti, kad asmuo atliktų teisines savo pareigas: tarkime, operos solistas sudarė sutartį ir įsipareigojo sudainuoti teatro scenoje savo mėgstamas operų arijas, bet jeigu jis to nedarys, nes neturi įkvėpimo, prievarta į sceną niekas jo neišstums. Žinoma, persigalvojusiam solistui neabejotinai grės sankcijos, galbūt teks atlyginti koncerto organizatoriaus patirtus nuostolius. Kitas pavyzdys: Civiliniame kodekse įtvirtinta nuostata, kad sutuoktiniai turi būti vienas kitam lojalūs, gerbti vienas kitą. Ar teisė įpareigoja sutuoktinius, kad vienas kitam jie būtų ištikimi? Jeigu taip, tai kokiu būdu valstybė turėtų priversti, kad šio įsipareigojimo būtų laikomasi? Išvada – to padaryti per prievartą neįmanoma, todėl teisės poveikis apsiriboja tuo, kad vieno iš sutuoktinių neištikimybė yra įtvirtinta kaip teisiškai reikšminga aplinkybė, – jei santuoka iširo būtent dėl neištikimo sutuoktinio kaltės, tai gali sukurti teisines pasekmes ir skyrybų atveju nukrypstama nuo principo, nurodančio turtą dalyti po lygiai.

Taigi teisė negali uždrausti santuokinės neištikimybės, negali teisiškai įpareigoti žmonių, kad jie būtų tolerantiški, pakantūs vieni kitiems, negali įpareigoti tėvų mylėti savo vaikus, o vaikų – gerbti tėvus. Teisė nustato tik procedūras, kaip turime elgtis, siekdami teisiškai reikšmingo rezultato, apibrėžia ir aprašo tam tikrus teisinius draudimus ir įpareigojimus, iš anksto informuoja, kas gresia, jeigu tų reikalavimų ir procedūrų nesilaikysime. Žmogus gali sąmoningai nesilaikyti teisės, tačiau jam teks susidurti su teisiniais tokio pasirinkimo padariniais – bus pritaikytos teisinės sankcijos.

Žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda prievartinis teismo sprendimu ar kitokia forma paskirtų teisinių sankcijų vykdymas, – būtent šioje plotmėje visa apimtimi yra realizuojamos teisės galimybės.

Ar teisė turi derėti su morale?

Nėra reikalo ginčytis – beveik visais teisiniais atvejais (galime vadinti juos bylomis) iškyla ir konkretūs moralės klausimai. Kad teisė privalo derėti su morale, kad neturėtų būti priimami įstatymai, prieštaraujantys moralei, – tai ypač dažnai girdimi ir gražiai skambantys teiginiai. Tačiau apgailestaudama turiu pasakyti: moralė nėra panacėja, kuri išgelbėtų teisę nuo tariamo ar tikro nuosmukio (šiuo atveju nebūtina aiškintis skirtumų tarp moralės ir dorovės, nes nagrinėjamu klausimu jie nėra svarbūs).

Pirmiausia būtina pabrėžti, kad moralės kategorija esmingai skiriasi nuo teisės kategorijos. Moralė – tai žmonių elgesio standartai, susiklostę, vertinant įvairius dvasinės prigimties fenomenus: gėrį, grožį, garbę, padorumą. Moralė, skirtingai negu teisė, reguliuoja ne tik išorinį elgesį, bet ir požiūrius, pažiūras, vertinimus, net mintis. Moralės normų niekas nekuria ir niekas nenaikina – jos egzistuoja tol, kol žmonės pripažįsta tam tikrus reikalavimus ir jų laikosi. Elgtis moraliai verčia kiekvieno iš mūsų viduje tūnantis balsas, vadinamas sąžine (apie ją kalbėjęs Sokratas buvo apkaltintas ir nuteistas myriop, o tas teisminis procesas iki šiol prisimenamas, analizuojamas). Daug lemia ir baimė būti nesuprastiems, išjuoktiems, pasmerktiems.

Nors ir kalbame apie bendražmogišką ar universalią moralę, vis dėlto jai būdingas individualumas – kiekvieno iš mūsų moralė yra unikali (o vidinis balsas kiekvienam šnibžda skirtingus patarimus). Neegzistuoja tokia universali moralės normų sistema, kuria galėtume remtis kaip argumentu, įrodančiu, esą kokia nors teisinė taisyklė neturėtų būti taikoma, nes prieštarauja moralei. Todėl visiškai neaišku, kokiomis moralės normomis turėtų pasikliauti teisėjas, spręsdamas bylą, – greičiausiai tomis, kurios priimtinos jam pačiam. Bet kuo čia dėtas subjektyvus jo požiūris? Dar įdomiau – teisinė kalba išskiria geros moralės sąvoką: Civiliniame kodekse atsirado nuostata, kad negaliojančiais gali būti pripažinti tik tie sandoriai, kurie prieštarauja gerai moralei. Taigi teisėjui teks nustatyti dar ir tai, ar teisei reikšminga moralinė nuostata yra gera. Jau net šis atsitiktinai parinktas pavyzdys rodo, kad moralinis vertinimas visada individualus, vadinasi, kuo daugiau moralinių vertinimų, tuo didesnis subjektyvizmo pavojus. Teisės veikimo srityje tai nebūtų tinkama tendencija, kaip tik todėl moralinės prigimties argumentus teisininkai vertina labai atsargiai.

Šiandien remtis moralinės prigimties argumentais sudėtinga ir dėl pokyčių, įvykusių žmogaus ir visuomenės sąmonėje. Vakarų visuomenė išsiskiria tuo, kad ji primena veikiau individų sankaupą negu kolektyvą. Nuo gimimo vaikui skiepijama mintis, kad jis unikalus, todėl gali turėti savo požiūrį į viską, kas jį supa, su kuo jis susiduria, yra laisvas pasirinkti… Socialinės grupės ir visuomeninės struktūros yra tokios įvairios, tokios susipynusios ir prieštaringos, kad apskritai nebeįmanoma kalbėti apie kokius nors unifikuotus moralinius standartus.

Jei auditorijai, kurią sudaro panašaus amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties asmenys, užduosime klausimus, susijusius su vertybiniu pasirinkimu, ji bematant suskils (esu ne kartą su tuo susidūrusi, apklausdama studentus). Pavyzdžiui: Ar turėtų būti įteisinta eutanazija? Ar reikėtų uždrausti abortus? Ar tėvai turi teisę atsisakyti skiepyti savo vaikus? Ar būtų moralu legalizuoti prostituciją?

Tikėtina, skaitytojams atrodys, kad čia pateikti klausimai pernelyg kontroversiški, todėl ir negalima į juos atsakyti vienareikšmiškai. Tačiau ką išgirsime uždavę kasdieniškus klausimus: Ar padoru provokuoti žmogų nusikalsti, ilgą laiką sistemingai siūlant jam kyšį? Ar moralu bausti troleibusu be bilieto važiuojantį studenčioką arba senuką? Ar reikėtų pranešti apie bendramokslį, kuris nusirašinėja per egzaminą, jeigu žinome, kad už tai jis bus pašalintas iš universiteto? Ar normalu, jeigu vaikinas iš sunkiai besiverčiančios šeimos, pagavęs uždraustu laiku 4 lydekas, baudžiamas 2000 Lt bauda?

Akivaizdu, kad į daugumą klausimų, turinčių moralinę dimensiją, atsakymai bus skirtingi. Kyla didelių abejonių, ar iš to darytina išvada, esą galima vienos ar kitos teisinės taisyklės nesilaikyti, nes ta taisyklė nemorali. Be to, neaišku, kas galėtų būti toks autoritetas, kuris nustatytų vertybinę hierarchiją, nurodančią, kaip turėtume suprasti moralės reikalavimus. (Tiesa, tokia problema nekyla sektoms, kurios šioje srityje pasiekia maksimalaus įmanomo aiškumo, bet mes juk kalbame apie kitokią, mąstančių ir sprendimus laisvai priimančių žmonių visuomenę.) Tad ko verti kaltinimai teisei, esą ši praradusi moralumą, jeigu pats šitos kategorijos turinys yra toks neaiškus?

Be jokios abejonės, teisė yra saistoma moralės – abi normatyvinės sistemos glaudžiai susijusios ir niekas nedrįstų prieštarauti, kad teisė privalo remtis tam tikru moralumo minimumu. Moralumas daro poveikį teisei per teisės principus, kurie ne veltui vadinami teisės sąžine. Teisės principai – tai pamatinės teisinės nuostatos, kurios klostosi kartu su žmonijos ir civilizacijos raida. Teisės principai nubrėžia ribas įstatymų leidėjams, sukuria teisės karkasą (sujungia visus struktūrinius jos elementus), leidžia patikrinti, ar konkreti teisinė taisyklė dera su teisės esme ir pamatais. Teisės principai dažnai tiesiogiai įtvirtinami teisiniuose tekstuose, tačiau tai neturi jokios įtakos tų principų veikimui. Principas veikia kaip mąstymo ir samprotavimo būdas, tačiau turinio interpretacija gali keistis, ir tai priklauso nuo situacijos, kuriai jis taikomas. Štai čia ir yra sudėtingoji teisės principų taikymo pusė, nes principai – tai išskirtinai abstrakčios kategorijos, kurių interpretavimo ir taikymo neįmanoma formalizuoti (nepaisant teisininkų ir teisės filosofų pastangų, tokių taisyklių vis dar nėra ir, matyt, niekada nebus).

Niekas negali būti teisėjas savo paties byloje. To, kuris vykdys teisingumą, rankos turi būti švarios. Vienodus atvejus spręsk vienodai, skirtingus – skirtingai. Tokie teisės principai atrodo visiškai aiškūs iki to momento, kai reikia juos pritaikyti konkrečiai situacijai. Neseniai Lenkijoje, remiantis vaiko interesų pirmumo principu, iš jaunos, sunkiai besiverčiančios, bet padorios šeimos buvo skubiai atimtas ir į globos namus atiduotas vaikas, nes gydytojas sužinojo, kad tėvai neturi pinigų antibiotikams, kurie buvo paskirti vaikui gydyti. Vaiko atėmimas ne tik sukėlė šoką tėvams, visuomenė irgi reagavo labai audringai. Kitas pavyzdys – teisme reiškiamas nušalinimas teisėjui, remiantis tuo, kad jis yra vieno iš bylos dalyvių kaimynas, o Lietuvoje vis dar gajus paprotys kaimynams padėti (tokiu būdu interpretuotas principo Niekas negali būti teisėjas savo paties byloje turinys).

Teisėjai yra raginami netaikyti teisinių taisyklių, jeigu jos prieštarauja teisės principams. Tačiau remtis šia „teisine medžiaga“ yra taip sudėtinga, kad kartais galima sukelti daug didesnį pavojų, negu mechaniškai taikant vienas ar kitas teisines taisykles. Taigi visi, kurie kviečia teisininkus vadovautis išimtinai teisės principais ir moralės nuostatomis, turėtų suvokti, kad taip neišvengiamai skatinamas teisės subjektyvizmas, – ar Lietuvos visuomenė yra tam pasirengusi?

Ar teisiniuose ginčuose randama tiesa?

Žodžio teisė sąsaja su žodžiais tiesa, teisingumas, tiesus lyg ir neturėtų kelti abejonių. Todėl savaime suprantama, kad vertindami teisės kokybę ir teisinę tvarką šias sąvokas gretiname. Nesunku pastebėti: kuo mažiau žmogus susijęs su teisine praktika, tuo dažniau jis vartoja šiuos žodžius.

Vertindami vieną teisinį atvejį, sukėlusį itin didelį rezonansą, žinomi kultūros žmonės, visų mylimi kūrėjai dėjo savo parašus po peticijomis, reikalaujančiomis TIESOS. (Šiuo metu tie šūkiai šiek tiek pritilę, matyt, tą lėmė keistokas vadinamosios violetinės istorijos posūkis, bet nejaugi tai reiškia, kad tiesos jau nebenorima sužinoti?) Beje, į google.maps įdėtoje nuotraukoje Lietuvos Respublikos prezidentūros aikštė paženklinta šiuo žodžiu, užrašytu tų, kurie reikalavo, kad tiesa būtų atskleista…

Čia tiktų papasakoti seną anekdotą, priskiriamą žydų tautosakai: du susiginčiję vyrai atėjo pas rabiną išsiaiškinti, kuris iš jų teisus. Išklausęs vieną, rabinas supratingai patvirtino, kad tiesa jo pusėje. Išklausęs kitą, teigusį priešingai, pripažino ir jo tiesą. Kai rabino žmona nustėrusi šūktelėjo, esą abu negali būti teisūs, rabinas sutiko ir su ja. Ko gero, teisininkams yra ypač gerai suprantama šio pasakojimo esmė. Nei teoriniu (abstrakčiuoju), nei praktiniu lygmeniu vienos tiesos monopolis neegzistuoja. Tačiau teisinį ginčą vis tiek turi kas nors laimėti. Todėl sąvokos tiesa, teisus irgi tampa teisinės diskusijos dalimi.

Dažniausiai tiesiogiai rungiasi dvi šalys: kaltintojas su kaltinamuoju baudžiamojoje byloje, ieškovas su atsakovu civilinėje, asmuo, traukiamas administracinėn atsakomybėn, su nuobaudą jam skyrusiu pareigūnu administracinėje byloje ir pan. Kiekviena pusė savaip vertina faktus, kurie yra reikšmingi tai bylai, ir savo požiūrį išdėsto. Dažnai tie požiūriai skiriasi kardinaliai – viena pusė neigia buvus tam tikras aplinkybes, kita įrodinėja priešingai. Kartais meluojama sąmoningai ir tikslingai, o kartais asmuo yra nuoširdžiai įsitikinęs, kad sako tiesą, nors kiti bylos dalyviai tą situaciją nupasakoja visai kitaip. Čia tiktų prisiminti istoriją apie akluosius ir dramblį: vienas neregys apčiupinėjo straublį, kitas – koją, trečias – uodegą, bet visi trys buvo įsitikinę, kad gali pasakyti visą tiesą, kaip dramblys atrodo.

Teismas apskritai nežino ir negali žinoti, kaip viskas vyko, aplinkybes jis nustato tik pagal bylos medžiagą ir pagal tai, kaip viską aiškina proceso dalyviai. Taigi teisėjas, išklausęs skirtingus „aklųjų“ pasakojimus, turi nustatyti, kaip atrodė dramblys, nors pats irgi nėra jo matęs. Dar daugiau – teisme ginčo dalyviams atstovaujantys advokatai apie to dramblio išvaizdą sprendžia išimtinai pagal savo kliento pasakojimą. Sutikime, užduotis nustatyti, kaip iš tikrųjų atrodė dramblys, ne iš lengvųjų. Ji tampa dar sudėtingesnė todėl, kad teisė įrodinėja tiesą tik tam tikromis priemonėmis ir laikydamasi tam tikrų sąlygų.

Visi žinome biblinę istoriją, kaip žydų išminčius Saliamonas išsprendė dviejų moterų ginčą. Jos abi gimdė panašiu metu tame pačiame name, bet vienas iš naujagimių mirė, o tada savojo netekusi motina pasisavino kitos kūdikį. Išklausęs argumentus, Saliamonas liepė atnešti kardą, kad galėtų padalyti kūdikį abiem pretendentėms po lygiai. Tikroji motina savo vaiko iškart atsižadėjo, maldaudama atiduoti kūdikį tai kitai moteriai, kad tik jis liktų gyvas. Taip Saliamonas išsiaiškino tiesą. Nors ir sakoma, kad teismai turėtų priimti saliamoniškus, t. y. išmintingus, sprendimus, tačiau tokiais drastiškais būdais tiesos jau nebandoma nustatyti.

Teisinė sistema remiasi labai tiksliomis ir aiškiomis faktų įrodinėjimo taisyklėmis, kurias apibrėžia teismo procesą reguliuojantys teisės aktai. Teisė draudžia remtis tam tikrais informacijos šaltiniais (kunigas turi teisę neatskleisti to, ką išgirdo per išpažintį, žurnalistas – nenurodyti savo informatoriaus, advokatas – neišduoti paslapčių, kurias jam konfidencialiai patikėjo klientas). Ribojamas įrodymų pateikimo laikas – jei pavėlavai pateikti įrodymus per bylos nagrinėjimą, vėliau teismas jų jau nebepriims. Kaip tik todėl sprendžiant teisinius ginčus laikomasi tikėtinumo principo – vieną ar kitą aplinkybę teismas laiko įrodyta, jeigu labiau tikėtinas jos buvimas negu nebuvimas, be to, teismas nėra įpareigotas siekti, kad būtų pašalintas bet koks įrodymų prieštaringumas. Jeigu vienintelis teismo tikslas būtų nustatyti tiesą, tokių aukščiau nurodytų įrodinėjimo apribojimų nereikėtų. O dauguma bylų niekada nebūtų baigtos nagrinėti, nes vis paaiškėtų (dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių) naujos aplinkybės, reikšmingos, siekiant nustatyti, kaip viskas vyko iš tikrųjų.

Čia derėtų padaryti itin svarbią išvadą, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodys šokiruojanti, – sprendžiant teisinį ginčą, nėra keliamas tikslas nustatyti tiesą. Tiems, kuriems šis teiginys atrodo protu nesuvokiamas, suformuluosiu jį švelniau – tiesos nustatymas nėra pagrindinis teisminio proceso tikslas. Pagrindinis teisės tikslas – išspręsti konfliktą, laikantis ginčo sprendimo taisyklių, ir paaiškinti, kodėl pasirinktas būtent toks sprendimas. Valstybės pareiga – užtikrinti, kad teisiniai ginčai būtų sprendžiami teismuose, o ne tarpuvartėse; kad tai būtų daroma laikantis iš anksto paskelbtų taisyklių, suteikiančių galimybę kiekvienam ginčo dalyviui išdėstyti savo argumentus; kad teisingumą įgyvendinantys asmenys (teisėjai, prokurorai, advokatai, antstoliai) turėtų tinkamą kvalifikaciją, būtų sąžiningi ir padorūs; kad kiekvienas žmogus gautų bent minimalią teisinę pagalbą, jeigu neišgali tuo pasirūpinti savo jėgomis; kad bylos nespręstų teisėjas, turintis išankstinę nuostatą dėl ginčo baigties. O svarbiausia – valstybė privalo garantuoti, kad jos vardu paskelbtas ginčo sprendimas, dažniausiai teismo verdiktas, bus įvykdytas.

Ar teisininkai verti tokio puolimo ir kaip jiems padėti?

Trumpu ir fragmentišku pasisakymu nepavyks nei panaikinti priešpriešos tarp teisininkų ir ne teisininkų, nei nustatyti šios priešpriešos priežasčių. Tačiau išdėstyti savo įžvalgas galima, net ir nepateikiant vientisos argumentacijos.

Pripažįstu, kad teisininkams būdingas tam tikras uždarumas – jie atpažįsta vieni kitus pagal kalbėseną, retoriką ir samprotavimų pobūdį (patys pasišaipome, kad tik mes galime vietoj žodžio žmogus sakyti fizinis asmuo). Tikėtina, kad būtent savitas kalbėjimo(si) stilius, kitiems nesuprantamų terminų ir frazių vartojimas yra ypač erzinantis (nors tai ganėtinai keista, nes kiekviena profesinė grupė turi tik jai suprantamą specifinį „žargoną“). Iš tikrųjų galima teigti, kad teisininkai ne be pagrindo vadinami „klanu“ ar „luomu“, – turiu galvoje nenorą ir (ar) nesugebėjimą apie teisinius reikalus kalbėti visiems suprantama kalba. Tačiau iš karto norėčiau pasakyti, kad nesutinku su manančiais, esą teisėjas, priėmęs sprendimą konkrečioje (ypač rezonansinėje) byloje, turėtų eiti į TV laidą, kur, pasodintas tarp besikarščiuojančių oponentų, aiškintų savo priimto sprendimo motyvus. Ne teisėjo tai darbas. Ir tikrai neatsitiktinai teisingumo įgyvendinimas susijęs su daugybe ritualų, konservatyvių papročių, dėl kurių šis procesas darosi panašus į bažnytines apeigas, be to, išlaikomas tam tikras atstumas tarp ginčo dalyvių ir jo arbitrų. „Išviešinti“ teismo verdiktus ir konkretaus sprendimo argumentus turėtų tie, kurie gali tą padaryti geriausiai, – dauguma teismų turi atstovus ryšiams su visuomene, svarbiausia, kad tai būtų gerai pasirengę žmonės.

Tačiau esu įsitikinusi: teisininkai, kaip ir bet kurios profesijos atstovai, privalo ne tik kiek įmanoma geriau vykdyti profesines savo funkcijas, jie turi ir kitokią pareigą visuomenei, suteikusiai jiems išsilavinimą, – dalytis savo žiniomis ir įgūdžiais su visais, kurie nori tai išgirsti, stengdamiesi ko nors išmokti. Šiuo atžvilgiu teisininkai skolingi visuomenei (nors puikiai suprantu šios profesijos atstovų nuogąstavimus, kad be jokių argumentų bus išvadinti pedofilų, kyšininkų, kontrabandininkų ar kitokių „klanų“ patronais, – tą jau ne kartą patyrė daugelis bandžiusiųjų dėstyti savo nuomonę viešose diskusijose).

Sudėtinga, būnant teisininke, vertinti teisę „iš šono“, teisinių institucijų veikimą stebėti iš šalies (juk, kai vairuojame automobilį, mums atrodo, kad visi pėstieji elgiasi tarsi išprotėję, o kai kulniuojame pėsčiomis, stulbina vairuotojų įžūlumas). Lietuvos teisinė tikrovė turi daugybę ydų, iš kurių vienos erzina, o kitos apskritai kelia didžiulį nerimą. Trikdo tai, kad teisinės procedūros yra tokios painios – jas darosi sudėtinga suvokti net patiems teisininkams, o ką jau kalbėti apie gebėjimą paaiškinti kitiems. Teisinį ginčą dažnai laimi ne tas, kurio pretenzijos (turinio požiūriu) yra labiau pagrįstos, o tas, kuris geriau išmano procedūrines vingrybes ir sugeba jomis manipuliuoti. (Tiesiog aukšto meistriškumo pavyzdžiu galima įvardyti atvejį, dėl kurio Lietuvos visuomenė dar tik pradeda nurimti, kai suinteresuotam asmeniui pavyko visas teisines institucijas, o ypač teismus, įvelti į nesibaigiančią prokurorų ir teisėjų nušalinimo komediją. Tiesą sakant, aš asmeniškai buvau apstulbusi, kad egzistuoja neribotos galimybės naudoti tokias priemones.) Neramu, kad kai kurie teisėjai, neturėdami tam tikros srities (pvz., verslo ar ekonomikos) žinių, nepripažįsta šio fakto ir sprendžia teisminius ginčus, nesuvokdami jų esmės. Glumina, kad teisėjai, tokie reiklūs proceso dalyviams, leidžia sau laisvai interpretuoti tas teisines nuostatas, kurios reguliuoja jų pačių pareigas. Nesuprantu, kodėl niekaip nesusiklosto tradicija teisėjui pačiam nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jos atžvilgiu jis turi išankstinę nuostatą ir jaučia, kad negalės priimti nešališko sprendimo. Tikrai turiu daug pastabų dėl teismų ir kitų teisinių institucijų darbo organizavimo ir veikimo būdų, todėl naudojuosi įvairiomis galimybėmis jas viešai pareikšti. Tačiau žinau, kad teismai, o ne grupelė išrinktųjų, privalo spręsti, kas turėtų laimėti teisminį ginčą. Todėl įsipareigoju teismo sprendimą įvykdyti net ir tuo atveju, jeigu su juo nesutikčiau. Nes kitokiais principais besiremianti tvarka reiškia pražūtį.

Be abejo, teisė yra bendrakultūrinis reiškinys, todėl galvoti apie tai, kaip ji funkcionuoja, nagrinėti jos ydas ir klaidas galėtų ir turėtų kiekvienas, kuriam ne tas pats, kokioje valstybėje jis gyvena. Tačiau vertindami teisę ir teisininkus turėtume nepamiršti keleto dalykų. Būti teisėju – išskirtinai sudėtingas uždavinys, o juk teisėjas yra toks pat žmogus kaip ir visi. Jis pavargsta nuo iš tikrųjų didžiulių krūvių, tam tikrais klausimais turi išankstines nuostatas, kurias yra priverstas užgniaužti (pvz., negali pakęsti bankininkų, nes pats nepalankiomis sąlygomis pasiėmė paskolą, bet vis tiek privalo spręsti ginčus, kuriuose dalyvauja ir bankai; arba turi nešališkai spręsti santuokos nutraukimo bylas, nors jo paties santuoka iširo dėl antrosios pusės neištikimybės). Be to, jis priverstas nuolatos rinktis vieną iš keleto galimų sprendimų, nors kiekvieną įmanoma pagrįsti kaip teisingą.

Sunku net įsivaizduoti, kaip jautėsi tas teisėjas, kurio aukštai iškelta nuotrauka buvo mojuojama gatvėse ir aikštėse, o jis pats vadinamas Lietuvos priešu ir nusikaltėlių patronu. Mano asmeniniu vertinimu, šio žmogaus laikysena dora, profesinė veikla nepriekaištinga, o sprendimas, kurį jis priėmė, atitinka teisės reikalavimus ir Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus. Niekam nelinkėčiau patirti to, ką patyrė didžiule erudicija ir profesionalumu išsiskiriantis teisininkas, į kurio paskaitą įsiveržę žurnalistai reikalavo paaiškinti, kodėl globojamas pedofilų klanas.

Niekas neabejoja, kad „visuomenė turi teisę žinoti TIESĄ“, tačiau įvertinkime, kokiais būdais to siekiama. Kultūros žmonėms tik juoką sukeltų pasiūlymas, kad teismas spręstų, ar jie turi teisę kurti muziką, filmus, TV laidas arba tapyti paveikslus. Tačiau dalis iš jų, neturėdami net elementariausių žinių apie teisės funkcionavimą, leidžia sau nuolatos viešai abejoti teismų ir teisėjų gebėjimu vykdyti veiklą, susijusią su jų profesija. Teisėjai, antstoliai, advokatai, prokurorai – tai profesionalai, įgyvendinantys teisingumą. Mes visi turime teisę išdėstyti savo nuomonę, ar jie tinkamai vykdo prisiimtas pareigas. Galime priekaištauti, kad jų sprendimai yra mums nesuprantami, atrodo neargumentuoti. Bet jeigu „kaltintojų“ elgesys įgyja masinės psichozės požymių, darosi tendencingai nekritiškas, beatodairiškas, perdėtai emocionalus, reikėtų sustoti ir gerai pagalvoti, ar tikrai turime pakankamai šios srities žinių, ar nestokojame informacijos, kad galėtume švaistytis visuotiniais apibendrintais kaltinimais.

Post scriptum

Straipsnyje lyg ir pasisakoma teisininkų bendruomenės vardu. Todėl paprašiau, kad juodraštį peržiūrėtų mano studijų draugės, sėkmingai dirbančios teisinėje srityje – advokatė, notarė, prokurorė (dėkoju už pastabas). Jos pritarė išdėstytoms mintims, sakė, kad kas nors turi pagaliau pradėti pokalbį šia tema. Tačiau abejojo, ar atsiras norinčių išgirsti, kas yra sakoma. Viliuosi, šios abejonės nepasitvirtins.