„Metų“ anketa

ŽURNALAS: METAI
TEMA: Požiūriai
AUTORIUS: Vytautas Girdzijauskas, Česlovas Laurinavičius
DATA: 2012-02

„Metų“ anketa

Vytautas Girdzijauskas, Česlovas Laurinavičius

 

1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?

3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?

Vytautas Girdzijauskas

1. Rodos, Claude‘as Levi-Straussas kažkada yra prasitaręs, kad XXI amžiaus apskritai gali nebūti, jeigu jame dominuojančios padėties neužims humanitarinės vertybės. Tai buvo reikšmingas, toliaregiškas įspėjimas. Bet vos tik spėjome įbristi į šio amžiaus antrąjį dešimtmetį, jau ima aiškėti, kad filosofo nuostatas teks koreguoti – anksčiau laikytose saugiose humanitarinėse srityse – ekonomikoje, demografijoje, ekologijoje – susikaupė ypač daug grėsmių: bankuose tiksi užslėptos bombos, ne už kalnų demografinis sprogimas, o apie ekologiją ir kalbėti nėra prasmės – grėsmingų žinių aptiksime atsivertę bet kurio spaudos leidinio puslapį. Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad galėtum prieiti prie išvados, jog žmonija per ligšiolinius amžius neišmoko racionaliai „ūkininkauti“. Jai buvo padovanotas puikus, nepaprastai turtingas sodas Žydroji Planeta, o žmonės, nieko jame nepasodinę, nuolat jį siaubė. Per visus tuos civilizacijomis vadintus tūkstantmečius žmonija tik ėmė, ėmė, ėmė. Ką ten ėmė – grobė ir niokojo, o tą pragaištingą veiklą, save apgaudinėdama, vadino kūryba. Blogiausia tai, kad žmogus (t. y. visa populiacija) niekada nepasižymėjo saiko jausmu. Jei ir sužėrėdavo kokios prošvaistėlės, sakykim, Sen. Graikijoje („Kiek čia daug daiktų, kurių man nereikia“ – Sokratas), vėliau santūrumas vėl būdavo pamirštas ir pagaliau sukurpta sistema, kuri ne tik neslopina, o primygtinai skatina saiko neturėjimą. Būtų dar pusė bėdos, jei mechanizmas veiktų darniai, tai yra visi žmogiškosios genties nariai galėtų jaustis oriai. Deja, taip nėra, nes pati jos esmė kitokia – didinti, o ne mažinti disbalansą, todėl netruko sudarkyti natūralias proporcijas ne tik gamtoje, bet ir visuomenėje – net didesnė jos pusė priversta gyventi pusbadžiu ar mirti dėl nepriteklių. Ir tik labai nedidelė populiacijos dalis (gal koks vienas procentas) gali visapusiškai tenkinti savuosius įgeidžius. Žinoma, ne dėl ypatingų nuopelnų ar sugebėjimų, o pasisavindama svetimą gerą. Bet amžinai taip tęstis negali – ateina laikas žmonijai apsispręsti, ar užsimerkus žygiuoti senuoju keliu, galutinai sutrikdant ir išbalansuojant natūralų gamtinį mechanizmą, o kartu pasmerkiant ir save pražūčiai, ar mėginti keisti kursą. Ženklų, arba tiksliau, raginimų, kad ilgiau delsti pavojinga, pateikia viena paskui kitą sekančios krizės. Tai įspėjimai, kad mechanizmas perkaito, kitaip tarus, rinka prisisotino ir užsikimšo. Priežastis – vartojimo stygius. Iki tol palyginti sklandžiai veikęs ir gamybą skatinęs variklis užbuksavo. Išetis – rasti naujų rinkų prekėms. Desperatiškos paieškos rezultatų neduoda, net naujovės nepadeda. Pajuda mažumėlę ir vėl sustoja. Sproginėja bankų bombelės, gąsdindamos net tuos, kurie dar galėtų ir daugiau nupirkti, ir efektyviau suvartoti, bet nesiryžta. Lūkuriuoja. O tokių, kurie negalėtų ir negali, vis daugėja ir daugėja. Jokios manipuliacijos nepadeda, o buvo laikai, kai jos puikiai suveikdavo, net gamtines katastrofas buvo galima panaudoti laisvosios rinkos poreikiams tenkinti (2004 m. cunamio padariniai Ceilone). Ima pamažu aiškėti, kad Planetos vartojimo ir gamybos balansas išsiderino. Senais gerais laikais, kai tos krizės būdavo lokalios, savireguliacijos procesas veikė patenkinamai. Žinoma, būdavo nuostolių, net aukų, bet tai neišmušdavo iš ritmo visumos – visada atsirasdavo kokia properša, suteikianti atsinaujinimo galimybių. Tada ir gimė įsitikinimas, kad tas savireguliacijos principas yra universalus, idealus ir vos ne amžinas. Laisvoji rinka, girdi, viską gali, tik netrukdykit jai savarankiškai veikti. Žinoma, būdavo nutylima, kad ją dažnai gelbėdavo ne tik gamtinės katastrofos, bet ir karai, ypač pasauliniai – po jų atsirasdavo daug laisvos erdvės rinkai plėtoti. Pastebėjus, kad valdžios valdoma karinė pramonė nėra labai efektyvi, ją imta privatizuoti. Įkandin kariuomenės pulkų eina prekybininkai, statybininkai, konsultantai, vadybininkai (Irakas, Afganistanas). Deja, ir šie resursai greit išsisemia, o lokalūs proveržiai niekaip nevirsta trečiuoju pasauliniu, kuris laisvajai rinkai būtų labai labai parankus. Mat tie pasišaudymai su teroristais neįstengia sureguliuoti vartojimo disbalanso nei JAV, nei pasaulyje. Jie šiek tiek padeda išlaikyti status quo, bet perspektyvos neturi. Optimistai (Kjellis Nordstromas, Toomas Hendrikas Ilvesas), griebdamiesi šio šiaudo (status quo), sako, kad nuleisti rankų nedera, visiška rinkos stagnacija neįmanoma, nes vartojimas niekada nesustos, visuomenė visada pirks, išlaidaus, todėl gamyba dviejų trijų procentų augimą išlaikys. Pesimistai, o tiksliau realistai (Zygmuntas Baumanas, Paulas Krugmanas) atitaria, kad tokio augimo pasaulinei rinkai nepakanka, nes tai permanentinės krizės būklė. Kapitalui reikalingi proveržiai, naujos teritorijos – jis darosi aktyvus tik tada, kai pelnas siekia bent dešimtį procentų. Vadinasi, išeitis viena – rasti naujų rinkų, o jos įmanomos tik už mūsų Planetos ribų. Utopija? Taip. Rezignacija? Ne. Vadinasi, karas ar globali katastrofa. Irgi ne – tų žodžių niekas tarti nenori, nes nežinia, kas po šių įvykių liks. Ir dar vienos frazės vengiama – sistema bloga. Paseno, išklero, buksuoja, jokie remontai nepadeda, reikia naujos, pažangios. Ne, ne, ne – vienu balsu tvirtina visi prezidentai, premjerai, finansų ministrai, ką jau kalbėti apie bankininkus, fondų ir biržų maklerius bei jų ekspertus – sistema puiki, tik vis atsiranda niekdarių, kaišiojančių pagalius į jos ratus. Būtina šiek tiek luktelėti, kol bus sudrausti niekdariai, o kol kas susiveršime diržus (laikinai ir ne visi), pareguliuosime aparato ratukus, o tada ir vėl pulsime vartoti. Mat laisvosios rinkos teoretikai iki šios dienos savojo pralaimėjimo pripažinti niekaip nenori. Juolab kad ir reguliuotojai susiduria su dideliais sunkumais – mechanizmas didelis, sudėtingas, mažai paslankus, kad lengvai galima būtų jį valdyti. Vienur pataisai, kitur, žiūrėk, praplyšo, vėjais eina pastangos. Labiausiai akis ima badyti Valios ir Proto stygius. Globalios Išminties. Nuolat jai koją kaišiojantis įsisenėjęs saiko nebuvimas, kitaip tarus, godulys – imti, imti, imti. Sau – bankui, klanui, partijai, valstybei, nepaisant įstatymų ir sąžinės, o juo labiau visumos – nuo seno taip buvo įnikę daryti. Ir ne tik bankai ar fondai, bet ir valstybių vyriausybės. Ir ne tik Europos, bet Amerikos ir Azijos šalyse. Į tuos nedrąsius perspėjimus, jog toks elgesys yra pavojingas, nebuvo kreipiama dėmesio. Sunku dabar atspėti, ar tas europinis rinkos reguliavimo eksperimentas bus sėkmingas, nes nei patikrintos universalios teorijos, nei praktikos nėra. O jei ir būtų, kas privers viso pasaulio gamintojus ir vartotojus laikytis saiko bei normų? Tokia institucija dar nesukurta ir vargu bau įmanoma, nes pažeidėjų visada atsiras daugiau nei reikia. ES praktika tai patvirtina. Ir netolima jos praeitis, ir – dabartis. Ne visada suveikia ir išgirtieji demokratijos principai, kai kada net pakenkia. Vis dėlto kitos išeities kol kas nėra, būtina laukti ir viltis, kad Protas įstengs įveikti Beprotybę. Laiko dar šiek tiek yra, bet vertėtų apsvarstyti ir egzistencinės reformos galimybes. Ta idėja jau sklando ore. Ją remia žmonijos raidos tyrinėjimai – civilizacijoms būdingi šuoliai, po kurių atsiranda nauja kokybė. Antai prieš 10 000 metų, kai medžioklė ir maisto rinkimas ėmė nebeatitikti išaugusių žmonijos poreikių, buvo šoktelėta prie žemdirbystės ir gyvulininkystės. Per keletą kartų žmonių gyvenimas įgavo visai kitą kokybę. Dabar situacinė įtampa panaši – besaikis vartojimas griauna pamatus, į kuriuos remiasi pati homo sapiens egzistencija. Padėtį sunkina nereguliuojami demografiniai procesai. Sveika nuovoka sako, kad būtina subalansuoti ne tik gamybos ir vartojimo, tai yra ne tik ekonominius, bet ir nevaldomus žmonijos plėtros procesus. Planeta nėra beribė, o kosmosas ne toks svetingas ir įveikus, kaip iki šiol atrodė. Bręsta naujų, radikalių egzistencinių permainų poreikis. Tiesa, nėra dar sukurta tų permainų koncepcijos, niekas nerašo egzistencinės reformos programos, bet mąstančių apie tai jau esama. Viena aišku – būsimosios koncepcijos pagrindų pagrindas bus santarvė – Žmogaus ir Gamtos vienovė, nes disbalansas veda į pražūtį. Prioritetų prioritetas vis dėlto privalės atitekti Jai – Šeimininkei. O žmonijai teks tenkintis profesionalaus vadybininko pareigomis, nes dangiškasis Menedžeris, į kurį iki šiol buvo dedamos visos viltys, pasirodė neįgalus. Žmogus, būdamas Gamtos vaikas, negali pakilti virš jos, išsišokti, nes nei kitų rezervų, nei kitų galimybių jis neturi, išskyrus tą vieną – savąją Žydrąją Planetą. Nesant kitos išeities, teks paklusti Proto diktatui. Pamažu aiškėja, kad svajonės apie kosmoso erdvių bei kitų planetų užkariavimą yra naivios – Žemė per maža, neturi tiek resursų, kad galėtų pretenduoti savo valiai pajungti beribes platybes. Pačios naujausios ir moderniausios (būsimos) technologijos nebus pajėgios įveikti Laiko ir Erdvės pasipriešinimo – Begalybė tas dulkeles praris, kad ir kokios ilgaamžės jos būtų. Tad Žemė ir dar kartą Žemė, mėginanti įveikti savąsias negales ir įkrėsti proto savo vaikui Žmogui. Nepraleiskime galimybės, padėkime jai ir sau…

2. Apmaudu, labai apmaudu, kad Lietuvai iki šiol sunkiai sekėsi pasinaudoti lemtingomis galimybėmis, kurias pasiūlydavo Istorija ir Gamta. XIII amžiuje valstybėje nebuvo įtvirtinta ne tik krikščionybė, bet prarastas ir karalystės statusas, XV a. pradžioje, laimėjus Didįjį mūšį su Ordinu, nebuvo iki galo pasinaudota pergalės vaisiais, o 1426 m. valstybės valdovas didysis kunigaikštis Vytautas po Melno taikos likusį nedidelį Baltijos pakrantės ruoželį buvo sutaręs su Ordinu išmainyti į malūną Palenkėje. Ir jeigu ne karalius Jogaila, kurį mes iki šios dienos keikiame, atšaukęs šį susitarimą, šiandien neturėtume nei Klaipėdos, nei Palangos. Mat jūra ir laivininkystė to meto šalies valdovams neatrodė aktualūs dalykai, sako, jie net plaukti nemokėję. Vėliau Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, būdama viena didžiausių imperijų Europoje, nesugebėjo išplėtoti švietimo, įtvirtinti valstybinės kalbos – net įkūrus Vilniuje universitetą, jame lietuviškumo buvo nedaug. Valstybė ir tauta (veikiau tautos) neturėjo tokio poreikio, todėl dabar privalome klausytis priekaištų, kad naudojame svetimą (baltarusišką) herbą (vytį), net Lietuvos (Litvos) vardą iš jų esame, girdi, nusavinę, nes daugumą LDK gyventojų sudarę ne lietuviai ir kalbėję jie ne lietuviškai (daugiau žr. dvitomyje: Михаил Голденков «Русь – другая история. Украина, Беларусь, Литва», Минск, 2011. «Утраченная Русь. Забытая Литва, Неизвестная Московия, Запрещенная Беларусь», Минск, 2010). Didysis to meto demokratijos laimėjimas – liberum veto – taip pat buvo naudojamas ne pačiais geriausiais tikslais – tenkinant grupinius ar asmeninius interesus. Tų praleistų galimybių galima vardyti be galo, bet būtume nesuprasti, jei nepaminėtume ir sėkmių, vos ne stebuklingų laimėjimų. Tai 1918 m. vasario šešioliktosios ir 1990 m. kovo vienuoliktosios nepriklausomybės įtvirtinimo aktai. Betgi ir vėl: ir vieną, ir kitą kartą nepriklausomybė buvo prarasta. Tada nesugebėjome agresoriui pasipriešinti (Suomija tai padarė ir laimėjo), o dabar visais būdais stengiamės ja atsikratyti, tiesiog siūlyte siūlomės: imkite mus, naudokitės mumis. Laisvė ir nepriklausomybė darosi mums per sunki, nepakeliama. Jei kam tie atsidavimo ar parsidavimo terminai skamba per žiauriai, galėtume nesunkiai juos pakeisti švelnesnėmis formuluotėmis – integracijos variantais. Kažkada brovėmės į Rytus (ne visada savo noru), o dabar spraudžiamės į Vakarus, į Europą, kuri, kaip teigiama, yra tikrieji mūsų namai. Dėl to į šią terpę įsiliejame sklandžiai, nepatirdami didelės įtampos – be liūdesio atsisakėme savosios užsienio politikos, siūlyte siūlome atiduoti ir finansinę. O tuo savuoju litu atsikratyti, dievaži, kaip geidžiame – kelintus metus bandome išmesti jį į šiukšlių dėžę, nors vis dar nepavyksta. Bet gal jau nebeilgai – dar koks penkmetis ir lito nebeliks, tapsime tikrais europiečiais, kad tik tas euras, neduokdie, neprasmegtų prarajon. Melsimės, gelbėsime kiek galėdami. Žmogiškoji europinė integracija, deja, nėra tokia efektyvi – Lietuvoje ir po kelių dešimtmečių neintegruotų piliečių, matyt, vis dar liks. Bet ir tai nebaisu – jie padės integruoti į ES arabus ir kitus afrikiečius, kurių ten esama šiek tiek per daug. Na, nesakau, kad ta integracija visiems labai labai patinka. Yra tokių songailų, uokų arba gražulių, kurie šiaušiasi, labai šiaušiasi, jie ne tik arabų, bet ir homoseksualų nenori integruoti į Lietuvą. Net ES direktyvų nepaiso. Bet čia, kaip sakoma, prieš vėją nepapūsi, teks susitaikyti, juk iš ES išstoti neketiname, nors ir galėtume. Jei iš anos Sąjungos būtume galėję, kaipmat būtume sprukę, o iš šitos tai jau niekaip, nes kas iš mūsų liktų be NATO ir ES – šlapia vieta. Tuoj pat baltarusiai atkurtų LDK ir vėl tektų integruotis. Negelbėtų nei ta mūsų senoji gražioji kalba, nei sutartinės. Net herbas, vėliava ir sostinė galėtų likti tos pačios. Gal tik pavadinimą tektų šiek tiek pakoreguoti: vietoj Vilniaus – Wilno. Tiesą sakant, tos savosios senosios ir gražiosios kalbos mes ir dabar nelabai paisome. Mūsų europarlamentarai (gal dar ne visi) seniai atsisakė linksnių ir kitų galūnių kaitaliojimo, mat anglai ir prancūzai to niekada nedarė, o trumposiomis žinutėmis susirašinėdami ir visi kiti piliečiai elgiasi panašiai – nevartoja nei nosinių, nei visokių šnypščiančiųjų ž, š, č, ką jau kalbėti apie ilgąsias ū ar ė (Ziniu radijas). Šiame kontekste labai keistai atrodo, kad seimūnai niekaip nenori įsileisti į mūsų valstybinę dokumentaciją tos vienos vienintelės lenkiškos W. Nors, atvirai šnekant, kokia ji ten lenkiška – europietiška, kaip ir visos kitos raidės, kurios jau seniai puikuojasi periodinės spaudos puslapiuose. Šiandien juk jau niekas nerašo Šopenas arba Šekspyras, o Shopin ir Shakespeare, ką jau kalbėti apie Churchillį ar Wagnerį („Muzikos enciklopedijoje“ ši raidė net atskirą skyrių turi). Sakote, niekai, smulkmenos, yra svarbesnių dalykų, kurie eiliniams piliečiams gadina kraują. Yra, kur nebus, tik pasakykite, kada mūsų seimūnai skyrė terminą „fundamentas“ nuo „fanto“, o vištą nuo arklio? Gal tada, kai žemės perkėlimo įstatymus kūrė ar prichvatizaciją laimino? Juk ne. O gal tada, kai teisėsaugą ir teisėtvarką griovė? Skyrė, sakote, žinojo, ką daro. Juk jeigu tauta būtų likusi tokia vieninga ir tvirta, kokia stovėjo Baltijos kelyje, negi būtų leidusi nušvilpti iš panosės Mažeikių naftą ir Ignalinos AE? Juk ne. Ir visa kita, kas riebu ir skoninga. Reikėjo sąmyšio ir chaoso, kad drumstame vandenyje būtų įmanoma prisigaudyti vagnorėlių. Reikėjo bylų ir teismų, kompensacijų reikalavimo (gerai žinant, kad niekada jis nebus įvykdytas), kad tas tautos proto užtemimas užsitęstų ne metus, o dešimtmečius. Sakote, visur ir visada tie nušvitimai būna momentiniai, žaibiški, o po jų prasideda tamsusis laikotarpis. Su neįgaliais deputatais, prezidentais ir premjerais. Žinoma, savotiškai neįgaliais. Imti jie gali, dar ir kaip gali. Ir paima, ir giminaičius aprūpina.Tik štai likusiai tautos daliai tai jau – ne, nereikia. Tiesą sakant, kiek čia jos ir liko, tos neintegruotos, gal koks milijonas, o visi kiti, nors fiziškai dar tebėra tėvynėje, bet dvasiškai seniausiai jau išvykę, jau integruoti į Europos kultūrą ir ekonomiką. Viskas vyksta taip sklandžiai dialektiškai, jog kartais atrodo, lyg tai buvo užplanuota, iš anksto numatyta. Gal baimintasi, kad Europos viduryje neatsirastų pakankamai stipri ir savarankiška valstybė, panaši į kokią Šveicariją ar Daniją, ką jau kalbėti apie Suomiją, įstengiančią net ES pašiurpinti. Juk nenatūralu, kai mažas tampa dideliu. O jei dar ne vienas toks, o keletas. Tada gali susidaryti daug nepatogumų didžiosioms. Nors be reikalo baimintasi, nes iš kur paimsi tokių manerheimų ar kekonenų, kurie sugebėtų ne tik kritišku momentu tvykstelėti kanopa, bet ir dešimtmečių dešimtmečius ištvertų taikius išbandymus. Juk nepaimsi. Vadinasi, čia ne kalbos, rašybos, politikos ar ekonomikos, o Proto problema, sankcionuota tūkstantmetės istorijos. Atsiranda talentingų rašytojų, dailininkų, mokslininkų ir net verslininkų, pajėgiančių konkuruoti su užsienio kolegomis, o tikrai aukšto intelekto politikų – ne. Galėtų išdygti, žemė, rodos, derlinga, bet neišdygsta. O jeigu ir sužiba koks juozaitis ar ozolas, tai jį nesunku prigesinti, stumtelėti į šoną. Išsiunti kur į Karaliaučių ar Latviją lietuviškos kultūros kelti, jis ir apsiramina, nepurkštauja. O jeigu ir neišsiunti, taip pat nieko blogo niekam neatsitinka: nei suspenduoti, nei į Zarasus tremti kaip kokį Voldemarą nėra reikalo. Šaunykų jokių jie neturi, o su plyta rankoje daug nenuveiksi. Liežuviais malti, prašom, arpuokite į sveikatą. Protų gausa, politinio intelekto pertekliumi, kaip žinoma, negali pasigirti ir Vokietija, Prancūzija ar Didžioji Britanija, ką jau kalbėti apie Graikiją ar Italiją, kur mafijos šulai į aukščiausias kėdes sugeba atsisėsti. Jokia demokratija jiems to padaryti nesutrukdo, netgi padeda. Geras daiktas demokratija, universalus. Pasuki vienaip – korupcija, pasuki kitaip – laimės ir sėkmės garantas. Vadinasi, ir mes nesam taip labai nukrypę nuo europinės normos, todėl nėra reikalo žemintis bei guostis. Juk be tokios paramos taip ir būtume likę vieniši, apriboti praeities nostalgijų ir mūsų didvyrių didvyriškumo dvejonių. Beje, juokauti šiomis temomis nepatartina – Įstatymo straipsnelį galima nesunkiai pritaikyti tokiam „šmutui“. Ir jau taikoma. Tokiam, kuris praleido progą patylėti. Matyt, neįsidėmėjo vertingos buvusio Prancūzijos prezidento minties apie patylėjimo naudą. Apmaudu, kad ir jam nemalonumų nestinga. Jeigu jau prezidentams ramybės neduoda – grasina, net už grotų įmeta, ką čia kalbėti apie eilinį lietuvį, užsikrėtusį tuo nelemtu tiesos žinojimo ir sakymo virusu. Na, kad ir savosios, bet valstybės šventųjų nepalaimintos. Kad ir ne visai šventųjų ir pateptųjų, vis dėlto mūsų pačių demokratiškai išrinktų. Ir toliau be perstojo renkamų. Vadinasi, jie turi teisę ginti ir apginti save. Ir išginti taip pat. Teisti ir nuteisti, net trijų mažamečių vaikų tėvą už grotų pasodinti dėl kažkokio sumauto neapdairiai pasirašyto popierėlio. Ak, nereikia, juk visa tai dėl valstybės, dėl ES, tai yra dėl mūsų pačių. Na, pasėdėsim kurį laiką alkanesni (juk ne visi už grotų esam), pakentėsim, pašalpėlės kokios sulauksim. Ir iš Europos, ir iš savųjų labdarių, juk ne veltui leidom jiems šiek tiek daugiau pasiimti, kad paskui turėtų iš ko duoti, vargšus sušelpti. O jeigu jie (vargšai) vis dar nenori ar nesugeba integruotis į Europą, tai čia jau jų reikalas – nemokėjot biznio daryti, elgetaukit. Negi manot, kad valdžia už jus tai padarys. Patys ieškokit rezervų. O jų yra, ir dar kiek. Tik pasiklausykit ekspertų iš tos pačios Europos ar JAV. Sako, jūs abi sistemas pažįstat, jų ydas žinot, tai iš tų ydų ir darykit biznį. Kad ne visiems išeina, tai jau kitas reikalas. Pasižiūrėkit į knygininkus – kokioje šalyje, net pačioje turtingiausioje, tokios marios leidinių, pačių prašmatniausių, ant geriausio popieriaus. Na, tai kas, kad autoriai, redaktoriai vargetauja, užtat leidėjai klesti. Ne visi, sakote, tik kai kurie, o tiksliau, vienas kitas jau monopolininku tapęs. Ir tų knygų, ypač lietuvių autorių, juk niekas neskaito. Ir tiražai – menki, provincijos bibliotekų nepasiekiantys. Ša – kada nors kas nors vis dėlto prie jų prisikas. O jei apie tuos rezervus susitelkę rimtai pasvarstysime, tai įsitikinsime, kad jie kaip tik mūsų intelekte slypi. Ir tai paliudija ne tik mūsų minima knygų leidyba, bet ir lietuvių menininkų, mokslininkų darbai, turintys paklausą ir užsieniuose, net už ES ribų. Vadinasi, prioritetų prioritetas – mūsų Intelektas, rūpinimasis jo ugdymu ir puoselėjimu. Daigų esama vešlių, tik jie pastaruoju metu kažkaip nuskabomi ar patys nuvysta – į aukštuosius postus neprasimuša. Vilkimės, kad visada taip nebus, atsiras suvokiančių, kaip iš tos integracijos daugiau naudos išpešti. Juk jeigu mūsuose atsirastų patrauklūs meno ir mokslo centrai, suvešėtų tie slėniai a la JAV Silicio, ir bemat sugrįžtų nemažai tų išvykėlių ar išvarytųjų, atsigautų ir čia pat esantis jaunimėlis. Tada geriau suvoktume ir mūsų nacklasikos privalumus, ir turimo įdirbio vėjais nepaleistume. Gerai apsidairę, tų rezervų ir daugiau aptiktume. Kad ir tie skalūnai, kur po žemėmis guli, arba gelmių vandenys, kurie ir šildymui, ir gydymui tinka. Tik pasiimkim, išsipumpuokim, išplėtokim sanatorijas, kitokio tipo gydyklas ir poilsines, tik ginkdie kokiems švedams ar lenkams neatiduokim. Ir mokesčių nepamirškim pasiimti, kad neatsitiktų taip, kaip su Minijos nafta – veltui svetimiesiems. Ne visai, sakote, kai kam į kišenėlę įkrito. Ak, ir vėl ta saiko stoka, tas gobšumas! Vadinasi, ir šioje srityje rezervų yra – išsiugdyti sąžiningą tautietį. Stop. Negera kryptimi šneka pasisuko, nes nuo naftos iki nacionalizmo – vienas žingsnis, o gal dar mažiau – sprindis. Todėl sakau: tikiu integracija, jaunimu, ateitimi ir rezervais, tik reikia apsidairyti ir pakaušį šiek tiek pakrapštyti. Ir nereikia apmaudauti, kad kažkada buvom kumštis, buvom jėga… Buvom ir tebesam… Be to, su kumščiu (kaip ir su plyta) neką tenuveiksi, nebent langą iškulsi ar nosį kam sukruvinsi. Kad ir ne visai draugui, nors kartais pasitaiko ir saviškiui užtvoti, net gerokai vožtelėti. Kur nepasitaikys, jei tų saviškių dar tiek daug neintegruotų, savosiomis galimybėmis nepasinaudojusių. Proto, ne Kumščio

3. Kumštis virš galvos – negerai. Labai negerai. Bjauru: sunkus jausmas užgula krūtinę, sąmonėje tvenkiasi baimė, nors dangus andai giedrut giedras. O jei ne v i r š, o p e r… Ir ne kumščiu, ne taburete, o kuoka. Bac, bac, bac – tamsa. Didis džiaugsmas apima, kai imi atsipeikėti ir suvoki, kad dar ne pabaiga. Rūkai sklaidosi, pradedi girdėti garsus, suprasti žodžius, matyti vaizdus. Stojiesi, eini – kojos, ačiūdie, klauso, ir tada pasileidi… Ne, ne, niekur tu nepasileidi, niekur neini, tik apsidairai, ieškodamas tinkamo įnagio – gal lazdos, gal kokio kriukio, nes maga trinktelėti atgal, labai maga… Ir trinktelėtum, jeigu turėtum kuo, bet dairykis nesidairęs, arti nieko aptikti nesiseka – rankos tuščios, tik apgraužtas pieštukėlis mėtosi pastalėj pamirštas. Ne iš karto įstengi patikėti, kad jis – vienintelis tavo įnagis, kuriuo galėtum trinktelėti tam niekadėjui, tam okupantui. Paskui prisimeni, kad okupantui jau trinktelėta, ir jis, uodegą pabrukęs, išsinešdino. Vadinasi, čia savi, tavo gimtinėje įsikūrė savi okupantai, tad jiems ir nešdintis nebėra kur, jie čia apsigyveno ilgam, gal net visiems laikams, vadinasi, nešdintis tektų ne kam kitam, o pačiam. Sprukti apsidžiaugus, kad gyvą paliko. Tik kilti iš vietos baisiai nesinori. Ir dėl amžiaus, ir dėl kitko, net nelabai žinai dėl ko – lyg kokiomis grandinėmis esi prirakintas ir prie tos žemės gabalo, ir prie vaizdo pro langą, ir prie praplaukiančio debesies, kurio kitur taip nepamatysi. O trinktelėti vis dėlto maga, umaras nepraeina. Tik kuo? Pieštukėliu? Koks ten trenksmas iš nuograužos. Ir vis dėlto nieko kito aptikti nepasiseka. Vadinasi, eilėraštis, poema, memuarai? Per skysta, neefektyvu. Eseistika – pavojinga, pamėgink įrašyti tikrinius vardus ir pavardes, tuoj pat sulauksi dar vieno vėzdo, nuo kurio atsitokėti gali ir nebepavykti. Esėjuose, jei jie užkliudo viršukalnes, net inicialų nepatartina vartoti. Tad lieka tik romanas. Trinktelėti romanu. Gerai sustyguotu, turinčiu svorį. Vaizdais, išplėštais iš tikrovės ir istorijos, charakteriais. Paskutinį kartą žiebti, kad kibirkštys pasipiltų, kad akys atsivertų, kad pamatytų ir suvoktų… Ką kas ten suvoktų, ką kas pamatytų – kad pats suvoktum, jog padarei darbą, kurio niekas kitas nebūtų įstengęs.

Rašymas. Ne tik romanų, apysakų, novelių, bet ir recenzijų, esė, straipsnių, komentarų, rekomendacijų. Ir užsakytų, ir be jokio paliepimo ar kito išorinio impulso – iš savęs ir dėl savęs. Perskaitei įdomią knygą ar poleminį straipsnį ir atsiliepei, išsisakei. Satisfakciją apturėjai. Knygų sudarinėjimas, surinkimas andai parašytų novelių, romanų taip pat ne menkesnės vertės užsiėmimas. Kad ir Liudo Dovydėno aštuontomio. Profesorė Elena Bukelienė nesuskubo užbaigti, tai pačiam liko ne tik užsiėmimas, bet ir garbė. Kad ir be fanfarų, be prožektorių, kad ir vienumoje, bet žinojimas, jog tebesi ir tebekruti, šį tą reiškia. Skaitymas taip pat suteikia pasitenkinimo, jei tik į rankas papuola gera knyga. Kartais tenka gerokai paplušėti, kol tokią aptinki. Jauti, kad yra, net žinai, kad yra, o pačiupinėti niekaip nesiseka. Knygų – marios, o Knygos tenka net su žiburiu paieškoti. Jei labai užsispiri – laimi, galima būtų čia ne vieną įvardyti, bet kitų juk ir skonis, ir įpročiai, ir skaitymo metodai kitokie. Jaunieji dabar knygą į rankas ima nelabai noriai, jiems – kompiuteris ir internetas kur kas svarbiau – atsiplėšti negali. Man gi skaitymą gali pakeisti nebent rašymas. Bet prie stalo dienų dienas nesėdėsi, kambaryje užsisklendęs mėnesių mėnesius neišbūsi, vadinasi, lieka vaikščiojimas. Paimi dvi lazdas, tas šiaurietiškojo stiliaus, ir pasileidi… Niekur labai nepasileidi, tik į Vingį, o vasarą – prie jūros, bangų akompanimentui skambant. Ne visada kaip su sparnais nuskrendi, būna, kad velki save kaip akmenis, kaip purentuvą per pernykštį arimą, užtat kokia palaima apima, kai pasieki tikslą – šiaip ne taip užkopęs į penktąjį aukštą, nuvirsti ant kanapos ir pajunti, kaip rimsta pulsas, mėgaujasi atokvėpiu kiekviena tavo kūno skaidula, ne tokio labai jauno kūno, bet dar ne visai susmukusio, vis dar pasispardančio, nors ir ne taip šauniai kaip kokio penkiasdešimtmečio ar šešiasdešimtmečio, o kaip… Et, tiek to, nedera girtis, nes gali negerai baigtis, juk, kaskart užverdamas savojo būsto duris, nesi labai tikras, kad pajėgsi jas atidaryti sugrįžęs, gal jau kiti… Ne, ne, apie tai nereikia, dar nereikia. Verčiau apie tai, koks malonumas rytą atverti akis, išgirsti naujos dienos garsus, o paskui pašokus (šiaip taip išsiropščius), vonioje palįsti po šaltu (geriau šiltu) dušo lietučiu. Paskui arbata ir sumuštinis (kartais kava ir grikių košė). Ir ne tik sau, bet ir vaikui, kuris štai ėmė ir praaugo tėvą. Nesulaukęs nė pilnametystės. Išdrįso. Ir dar neketina sustoti. Tai kas, kad kartais sunkoka atplėšti jį nuo kompiuterio ir susikalbėti – jis jau turi savąjį gyvenimą, savąsias problemas. Džiaugiuosi, kad galiu (iš tikrųjų privalau) jam padėti. Ir ne tik jam – savajai moteriai taip pat. Gyvenimas – pareiga. Bet ar tik? Juk nesunku jį paversti lažu. Pačiam save išprievartauti. Kartais tenka (teko) priimti sunkius sprendimus, kad galėtum tarti, jog atlikai pareigą ne tik artimui, ne tik visuomenei, bet ir sau – sugebėjai nelaisvėje likti laisvas… Mąstyti ir kalbėti tai, ką nori, kaip suvoki pasaulį ir save. Ilga pasaka būtų, jei mėginčiau aiškinti, įtikinėti ar teisintis. Jei apskritai įmanoma tai padaryti – pateikti ataskaitą už kiekvieną judesį. Ne tik kūno, bet ir minties. Tai lyg ir daroma tuose parašymuose, tad gal dar grįškime valandėlę prie jų.

Rašymas – nieko svarbesnio už šį veiksmą įvardyti negaliu, nebent sakyti, kad tai darbas. Sąmonės, minties. Ne visada jis pastebimas ir rezultatyvus – daug puslapių išnyksta šiukšlių konteineriuose, prasmenga elektroninių impulsų bangose, o kai kurie apskritai nebūna užfiksuoti. Vėjo nublokšti, savaime pranykę. Iš kur kyla tas sakymo (užrašymo) noras? Kas stimuliuoja, kas gamina rašymo energiją? Saulė, debesys, apskritai kosmosas? Savaime atsiranda iš mūsų pačių, iš tos medžiagų apykaitos, iš paslaptingojo judėjimo, kuris mus ir sukūrė? Labai magėtų visa tai įslaptinti, apgobti mito plėvele ir rašantįjį (kuriantįjį) kilstelėti šiek tiek virš kitų. Bet tai būtų nesąžininga – rašančiojo darbą įvertinti aukštesniu balu už, sakykim, žemę ariančio, namą statančio ar skraidyklę valdančio. Bet ir žemiau ne – ligonį gydančio, vaiką mokančio. Svarbiausia – profesionalumas, o jis visiems dirbantiems žmonėms privalus. Kita kalba, kad vieni įgunda greičiau, kiti – lėčiau, kai kam visai nepasiseka įvaldyti pasirinktos profesijos – gal apsirikta, neįvertintos savos jėgos ir aplinkybės. Bet yra ir tokių, kuriems net įgusti nereikia – ima ir padaro. Parašo eilėraštį, sukuria simfoniją, pagamina viralą, kurio paragavęs tik laižykis. Be nieko, beveik be jokių mokslų. Žodžiu, ne visiems vienodai duodama (arba neduodama). Bet jeigu atsiradai, jei matai, girdi, jauti ir suvoki, vadinasi, šis tas yra duota, todėl labiausiai nuo paties ir priklauso, kokie bus tavosios veiklos rezultatai. Nepriklausomai nuo sąlygų, aplinkybių, okupacijų ir visų kitų dalykų, jei sugebėjai išlikti – vadinasi… Ak, išlikti… Juk aibė tokių, kuriems nepasisekė, kurie buvo užmušti, sudeginti, susprogdinti arba patys susidegino, susisprogdino, pasiskandino bei nusinuodijo. Ne tik suaugę, bet ir vaikai – po dvi klases kasmet. Ir dar nežinia, kurių rezultatai būtų geresni – absurdo mūsų aplinkoje per akis. Todėl kiekvienam privalu… Pardon, stop – toliau sektų pamokslavimas. O kokią turiu teisę, kas ją suteikia? Amžius, profesija, išsilavinimas? Paprastai į amžiaus galą suvaikėjama, laimė, dar pajėgiu suvokti, kad manoji profesija (rašytojo, redaktoriaus, choro artisto, braižytojo, mūrininko, nes ir tokius diplomus turiu) jokių privilegijų nesuteikia. Išsilavinimas – taip pat, nes nelabai sugebu į savąjį rašinį įterpti tuos archetipus, apie kuriuos užsimena Redaktorius. Su jais tikra painiava. Jei imu tvirtinti, kad žmogui labai nedaug reikia, kad nesunkiai galima apsieiti ne tik be prabangaus, bet apskritai be automobilio (jau dešimt metų, kai jo neturiu), be erdvaus namo (niekada tokio nenorėjau), be restoranų, be Seišelų, be Tenerifės, net be Romos ir Paryžiaus, be Luvro ir Prado, kartu agituoju už krizės gilinimą ir tos nelemtos katastrofos (ar karo) artinimą. To jokiu būdu nenoriu. Jeigu imčiau girti tuos, kurie išlaidauja, pramogauja, perka prabangius daiktus ir taip kovoja su krize, pats sau prieštaraučiau, nes buityje elgiuosi priešingai. Jeigu pradėčiau postringauti, kad aš galbūt jau esu priartėjęs prie tos egzistencinės reformos, nes mėginu vykdyti kertines jos nuostatas, tik apie tai niekas daugiau, išskyrus mane patį, nežino, turėčiau prisiminti įsakmią dabarties nuostatą: jeigu tavęs nėra reklamoje, tavęs apskritai nėra. Vadinasi, šioje tikrovėje esi nulis, niekas, kaip ir visi kiti, panašūs į tave. Su tokiomis išvadomis niekaip nenorėdamas sutikti – ir vaikas žino, kad kiekvienas žmogus – vertybė – turiu pripažinti, kad esu atsidūręs paradoksų ir absurdo apsuptyje: Vertybė lygi Niekiui. Kai dar rimčiau imu nagrinėti temą, suvokiu, kad tai ne vien mano, bet ir visuomenės, valstybės, net visuotinė problema. Tad ir svarstyti bei spręsti ją derėtų valstybiškai, net visuotinai. Ir sprendžiama, sakote. Tiesa, nelabai veiksmingai, vos vos prisiliečiama ir vėl atšokama. Tokią išvadą padaręs, jaučiuosi šiek tiek ramiau – galiu toliau vaikščioti su tomis savo lazdomis, nesilankyti restoranuose, rašinėti tuos savuosius esėjus ir tikėtis, kad bent vienas skaitytojas atsiras ir tokiu būdu jau dviese būsime prisilietę prie to bendrojo, didžiulio rūpesčio.

Česlovas Laurinavičius

1. Ekologinę problemą, manau, reikia spręsti nuo savęs: apriboti vartojimą, tenkinant tik būtinas reikmes, ir pagarbiai žiūrėti į kiekvieną šios žemės gyvį. Panašią kultūrą mačiau Švedijoje, kur teko pagyventi netrukus po išsivadavimo, ir ta patirtimi stengiuosi vadovautis iki šiol. Vis dėlto per praėjusius dvidešimt metų daug kas pasikeitė, plačiai imta kalbėti apie demokratijos ar net Vakarų civilizacijos krizę, ir dabar jau nebesu toks optimistas, kad pasitikėčiau vien abstrakčiu demokratijos šūkiu ir kritikuočiau vien antiglobalistus.

Turiu pripažinti, kad per pastaruosius metus gerokai pasipildė mano supratimas apie supantį pasaulį ir apie tai, kas yra demokratija. Mokantis iš vadovėlių atrodė, kad demokratija – visų pirma – daugumos valdžia. Pasirodo, nieko panašaus. Dauguma – kartais net ištisi milijonai – gali praktiškai nieko, arba beveik nieko, nereikšti. Amerikiečiai sako, kad demokratija yra tada, kai valdo demokratai. Kas yra tie demokratai, taip pat aiškėja ne iš karto. Švedijoje ar Suomijoje toks klausimas apskritai nekyla. Lietuvoje – tai jau problema, bet vis dar yra vilties, kad ją įveiksime. Tačiau kitos mintys peršasi pasižiūrėjus į šiandieninę Baltarusiją. Vaizdžiai galima pastebėti, kad tie, kurie balsuoja už esamą santvarką – jų gali būti apie penkis milijonus – demokratijos požiūriu, tėra nulis. O Baltarusijos demokratai – visiems gerai žinomi. Viena jų neseniai pasiprašė Lietuvos politinio prieglobsčio. Beje, jo paprašiusi, demokratė per Lietuvos televiziją labai kritiškai atsiliepė apie mūsų užsienio politiką ir ypač apie mūsų Prezidentę. Na, pagalvojau, kaipgi tu, mergužėle, gausi dabar prieglobstį, kai taip purvais drabstai tą, iš kurio prieglobsčio prašai. Bet, pasirodo, gavo ji prieglobstį be jokių problemų, ir, kiek žinau, toliau dalija panašius interviu. Vadinasi, mergužėlė žino, ką daro. Taip jau atsitiko, kad teko ją savo akimis iš arti pamatyti, ir dabar jau galiu suvokti, kas yra Baltarusijos demokratė – kur iki jos tiems penkiems milijonams…

Nagrinėdamas šių dienų viešąją erdvę ir lygindamas ją su sovietiniais laikais, prieinu prie eretiškos (visiems laikams) išvados, kad tarp buvusios ir esamos sistemos ne toks jau didelis skirtumas. Pasirėmęs orveliška analogija, sovietinę sistemą įvardyčiau kaip orientuotą į ne visai protingą visuomenę; kadangi tokios sistemos socialinė bazė neveiksminga, be to, ši sistema netenkina protingųjų, neturėtų stebinti, kad ji laikėsi tik pasitelkdama galingą ideologiją ir dar galingesnį prievartos mechanizmą. O demokratija – bent kaip ją šiandien suvokiu – yra orientuota į protinguosius (gal tiksliau – į gudriuosius). Ir kadangi tada socialinė bazė kur kas labiau veiksminga, fizinės prievartos mechanizmo poreikis ženkliai sumažėjęs. Tačiau ideologinė mašina dirba nė kiek ne silpniau ir gerokai veiksmingiau, kadangi ją realizuoja protingieji. (Užtektų pastebėti, kaip, pavyzdžiui, organizuojama Lietuvoje diskusija mokesčių klausimu.) Bet problema, kad protas toli gražu negarantuoja nei sąžinės, nei pagarbos, nei pagaliau elementaraus padorumo prioriteto, t. y. savybių, kurios net sovietmečiu laikytos tikrosiomis žmogiškosiomis vertybėmis.

Prisimenu, kaip maždaug prieš penkiolika metų į Lietuvą atvykęs labai populiarus (tuo metu) danų politologas mane – ir tikriausiai ne vien mane – gerokai nustebino pasakęs, kad bene esminę problemą jis mato demokratijos agresyvume. Šiandien, deja, toks pasakymas manęs jau nebestebintų. Be abejo, demokratinė sistema sukūrė nuostabią civilizaciją, ir ji pakankamai gerai tebeveikia Vakarų pasaulyje, tai yra ten, kur daugiau ar mažau ragauta romėniškos racionalistinės tradicijos. Tačiau problema iškyla tuomet, kai toji civilizacija veržiasi į kitų tradicijų erdves, pavyzdžiui, į rusiškąją, kur vyrauja emocija. Dar rimtesnės problemos kyla, kai veržiamasi į islamo pasaulį ar į Indokiniją. Kaip žinoma, iki XX a. daugelyje tų rajonų vakarietiškoji civilizacija buvo platinama tiesiog prievarta – įvairiomis kapituliacijomis, „setelmentais“ ar tiesiog kolonijiniu pajungimu. Pagrindinis Vakarų skverbimosi argumentas buvo vadinamoji kultūrtregerystė, kitaip – švietimo plėtimas. Švietimui išplitus po visą pasaulį, vakarietiškos kultūros pranašumo argumentas ėmė prarasti galią. Mat pradėta suprasti, kad vakarietiškų vertybių plitimas daugiausia tarnauja tiems patiems Vakarams. Taigi Rytuose pabudo nacionalizmas, susikūrė ypatingo tipo militarizuotos sistemos, vadinamos totalitarinėmis. Stipriai pasitempė ir Vakarai, ypač plėtojant masinę kultūrą. Didelėmis pastangomis pavyko totalitarines sistemas gerokai apgriauti, daugiausia dėl ideologinio pranašumo. Bet net ir totalitarines sistemas sugriovus – ir net apskritai pašalinus bet kokią politinės sistemos priedangą, kaip tai atsitiko daugelyje Vidurio Rytų regiono šalių – įpiršti vakarietiškų vertybių nebepavyksta. Nes, atkritus visokiems politiniams kevalams ir tiesiogiai bendradarbiaujant žmonėms, aiškėja paprasta tiesa: Rytų žmogus jam peršamų vakarietiškų vertybių aplinkoje praranda savo individualią savigarbą. Vis dėlto Vakarų ekspansijos procesas galėjo tęstis, kol jį garantavo karinė ir ekonominė galia bei masinės kultūros gyvybingumas. Tačiau, prasidėjus ekonominei stagnacijai bei išsikvepiant kultūriniam patrauklumui, problema tapo akivaizdi. Argumentu belieka karinė galia. Tačiau, kaip žinoma, istorijoje daug galybių žlugo ne todėl, kad, kariniu požiūriu, tapo bejėgės.

Neabejoju, kad Vakaruose tokia padėtis gerai suvokiama. Vis dėlto agresyvus veržimasis tęsiasi. Paskutinis jo etapas – vadinamieji arabų pavasariai, kai įsigudrinta daugumos milijonų euforiją pateikti kaip demokratijos erzacą. Tiesa, neilgam. Pasekmė – permanentinė civilizacijų konfrontacija apsinuogino labiau nei kada anksčiau. Nuversti diktatoriniai režimai tik suaudrino islamiškąją jūrą, ir priešiškumo koeficientas išaugo. Tai liudija apklausos, kuriomis siekiama išaiškinti, kaip pasaulyje vertinama Vakarų politika. Bet judėjimas niekur tęsiasi – tarsi vien dėl paties judėjimo keliamo momentinio pasitenkinimo.

Rašau tai ne todėl, kad turiu ambicijų pasiūlyti išeitį Vakarams apskritai. Prie to, ką kadaise yra parašęs Radyardas Kiplingas apie Rytus ir Vakarus, nedaug ką galėčiau pridurti. Rašau, kadangi jaudina Lietuvos situacija, nes mūsų šalis yra atsidūrusi ant šios pasaulinės konfrontacijos slenksčio su visomis galimomis tokios situacijos suponuotomis negatyviomis pasekmėmis. Šaltasis karas tampa realia perspektyva. Bet svarbiausia – mūsų valdantysis elitas linkęs rinktis tokią perspektyvą kaip vos ne geriausią išeitį. Instrumentarijaus pagrindas – provokavimas. Man vis kyla abejonių, ar toks pasirinkimas – savarankiškas, ir ar jis atsakingas. Bet abejonės, šios dvejonės Lietuvoje nepopuliarios. Mūsų dabartinių ideologų veiksmai neretai primena sovietinių laikų tradicijas. Tik bolševikinė striukė pakeista į kryžiuočio mantiją. Pastaruoju metu pastebiu sustiprėjusį puolimą prieš mūsų nacionalinę kultūrą. Kadangi tai daroma tūžmingai, kartais net sadistiškai, galima spėti, jog to puolimo pozicijos silpnos. Tačiau orientacijos į konfrontaciją simptomas akivaizdus. Rimtesnę problemą matau santykiuose su kaimynais. Štai prieš Šv. Kalėdas per Lietuvos radiją girdėjau vieno pono ilgą „elokvencinę promenadą“ apie tai, kaip demokratija plinta Rusijoje, kaip ten artėja valstybės suirimas ir kaip, jam įvykus, mes saugiai gyvensime. Turbūt beprasmiška būtų to pono teirautis, kaip jis konkrečiai įsivaizduoja Rusijos irimo procesą ir kokios galėtų būti to proceso pasekmės Lietuvai. Mat šis ponas ne per seniausiai atsikėlė iš užjūrio ir tikriausiai tebesijaučia esąs saugioje Potomako paunksmėje. Bet apie Rusijos suardymą dabar svajoja nemažai Lietuvos ideologų. Mano supratimu, tokius tikslus gali kelti tik asmenys, nejaučiantys atsakomybės už šiandien egzistuojančią Lietuvą ir besivadovaujantys kažkokiais kitais idealais.

2. Objektyvią Lietuvos padėtį matau kaip niekada perspektyvią. Visi reikalingi rezervai jai suteikti istorijos. Klausimas, ar, ir subjektyviai, bus tais rezervais pasinaudota? Grėsmių kyla iš visų pusių. Net iš Briuselio! Teko girdėti, kad ten pasisakoma už nacionalinių kultūrų naikinimą. (Gal tai netikslus vertimas, bet, kaip žinome, nėra dūmų be ugnies.) Man tokia žinia primintų 1977 m., kai Sovietų Sąjungoje buvo ruošiama nauja Konstitucija ir kelta idėja atsisakyti sovietinių respublikų, nes esą jau susikūrusi vieninga tarybinė liaudis. Bet LTSR išliko iki pat 1988 m., kai Sąjūdis jai galėjo įpūsti dvasios. Dabar esame suvereni valstybė ir patys galime pareikšti savo valią. Įdomu, ar atsiras valios panašiems planams nepritarti? O gal linkstama galvoti, kaip tas estas, kuris 1941 m. apsivilkdamas Vermachto uniformą manė, jog pagaliau tapo tikru europiečiu.

Bet pastebiu ne vien nerimą keliančių pokyčių. Ypač džiugina mane Klaipėdos uosto augančios apimtys. Tad galvoju, kad mūsų viešąją erdvę užplūdusių išvedžiojimų kakofonijoje vis dėlto yra tam tikro susivokimo.

3. Pagrindinis mano optimizmo šaltinis – tai jauni kolegos, jų kvalifikacija ir požiūris į darbą. Taip pat džiugina, kad mūsų Vyriausybė – nors jai daug dėl ko galima būtų priekaištauti – rodo dėmesį jaunai gabių mokslininkų kartai. Pagaliau džiugina ir sustiprėjęs susirūpinimas, kad mažėtų emigracija iš Lietuvos. Tiesa, kol kas apsiribojama tik propaganda. Bet ir tai gerai.