„Mirtis mano klounui – tik dar vienas nuotykis“

ŽURNALAS: Kelionė su Bernardinai.lt
TEMA: BENDRAKULTŪRINIAI TEKSTAI
SUBTEMA: Teatras
AUTORIUS: Akvilė Adomaitytė

DATA: 2011-11

 „Mirtis mano klounui – tik dar vienas nuotykis“

Laura Fernandez

Laura Fernandez – Niujorke gimusi ir užaugusi profesionali klounė, mimė ir aktorė, viena iš socialinės klounados judėjimo pradininkių, „užkrėtusi“ šia idėja visą Europą, iš kurios socialiniai klounai pasklido po visą pasaulį.

Socialiniai klounai – grupelė talentingų ir jautrių klounų, reguliariai besilankančių ligoninėse ir siekiančių praskaidrinti ligonių kasdienybę juoku ir teigiamomis emocijomis.

Kas yra ir kaip veikia klouno terapija, kaip ši iniciatyva sulaukia vis daugiau žmonių pripažinimo ir ką apskritai reiškia būti klounu? Apie tai pasakoja Laura Fernandez, Vilniuje keliolikai jaunuolių vedusi socialinės klounados mokymus.

Papasakokite plačiau apie save. Nuo ko pradėjote savo, kaip klounės, kelią?

Vaikystėje niekada nebūčiau pagalvojusi, kad vieną dieną būsiu klounė – visą laiką norėjau tapti šokėja. Tačiau mano šeima turėjo kitų lūkesčių, pagal kuriuos galėjau rinktis iš dviejų variantų – tapti gydytoja arba teisininke, arba, blogiausiu atveju, mokytoja. Po mokyklos studijavau meno istoriją ir planavau dirbti kuratore muziejuje. Studijas baigiau. O tada sykį nuėjau į pantomimos savaitgalio mokymus ir po to vieno savaitgalio nusprendžiau keisti savo gyvenimą – pradėjau mokytis pantomimos. Kaip taip greitai apsisprendžiau tapti mime? Būtent pantomima man atrodė tobulas derinys, nes tuo pat metu esi ir atlikėjas, ir scenos dizaineris, ir objektas. Tokio impulsyvaus sprendimo niekada nesigailėjau ir nuo to laiko likau teatre.

Šeima mano sprendimo, žinoma, nepalaikė, nes pantomimos aktoriaus profesija jiems atrodė tolygi nedarbui. Netrukus pradėjau kitus mokyti pantomimos, pati kurti pasirodymus. Mokau jau daugiau nei 30 metų. Kai „Life“ žurnalas išspausdino didelį tekstą apie mane ir mano sukurtą daktaro-klouno personažą, parodžiau jį tėčiui sakydama: „Štai tavo gydytoja, atsargiai su norais, nes daugelis jų ima ir išsipildo.“ Tai buvo tam tikras mano pripažinimas ir fakto priėmimas šeimoje, kad dukra vis dėlto pasirinko klouno kelią.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado socialinė klounada?

Kartą sulaukiau skambučio iš savo pantomimos mokinio, kuris labai užsidegęs kvietė ateiti į socialinių klounų atranką. Nieko apie tai nežinojau, bet ligoninių baisiai nemėgau ir nuėjau tik iš smalsumo. Ką pamačiau pirmą kartą stebėdama socialinę klounadą ligoninėje? Visų pirma – neįtikėtinai daug džiaugsmo ir juoko ten, kur paprastai vyrauja neigiamos emocijos. Nuo tada tuo „užsikrėčiau“ ir darau tai jau daugiau nei 25 metus. Prieš tai nieko apie socialinius klounus ligoninėse nieko nežinojau, nes, tiesą sakant, žinoti nelabai ir buvo ką, nes ši veikla dar tik skynėsi kelią.

Vėliau iš gimtojo Niujorko persikėliau į Vokietiją, tuomet tik šiek tiek tekalbėjau vokiškai, ir per 6 mėnesius su dar dviem klounais sukūrėme visą socialinės klounados programą. Šiuo metu Vokietijoje yra per 300 socialinių klounų, dirbančių ligoninėse, kurie aplanko maždaug tris ketvirtadalius visų ligoninėse gulinčių vaikų. Galima sakyti, kad Vokietijoje socialiniai klounai yra tapę sveikatos apsaugos infrastruktūros dalimi, tačiau tam prireikė 18 metų ir labai daug darbo.

Per 25-erius metus socialiniai klounai išplito per penktadalį pasaulio – maždaug tiek jų šiandien turi klounus, kurie reguliariai lankosi ligoninėse.

Daugelyje Rytų Europos šalių klounai ligoninėse yra visiškai naujas dalykas, Lietuva – ne išimtis. Pradinis įdirbis, mano manymu, labai svarbus, tai kaip dirvos ruošimas prieš sodinant sodą… Net ir toje pačioje Vokietijoje, kur socialiniai klounai egzistuoja jau daugelį metų, tai vis dar stebina žmones. Visuomenės pokyčiams reikia labai daug laiko.

Pirmiausia laiko reikia patiems klounams, kad jie suvoktų ėjimo į ligonines ar senelių namus prasmę. Maža to – gydytojams, slaugytojoms bei sergančių vaikų tėvams, kurie įvertintų juoko terapijos teigiamą poveikį.

Kaip klouno terapija vyksta ligoninėje?

Mes dirbame su sveikąja ligonio puse. Medicinos specialistai gydo ligą, mes palaikome ir stipriname dvasinę sveikatą.

Kaip praktiškai vyksta socialinė klounada? Atėję į ligoninę persirengiame, šiek tiek apšylame, nusigrimuojame ir keliaujame į slaugytojų kambarį. Ten dažniausiai gauname norinčių sulaukti klouno vaikų sąrašą, jame nurodomas amžius, diagnozė ir kitokia papildoma informacija, pavyzdžiui: „šiandien jis prastos nuotaikos“ arba „šiandien keliauja namo“, ar „rytoj gimtadienis“, ar „patinka Lady Gaga“. Tuomet pasidarome planelį ir lankome vaikus.

Įėję pasisveikiname, prisistatome kaip gydytojai arba bandome užmegzti ryšį be žodžių. Per kuo trumpesnį laiką svarbu užmegzti ryšį su žmogumi ir nuspėti, ko jam reikia būtent tuo momentu. Kai jaučiame, kad „vaistai suveikė“, atsisveikiname ir leidžiame ligoniukams ilsėtis – stengiamės, kad vizitai nebūtų ilgi ir spėtume aplankyti visus.

Ligoninėse mes visada improvizuojame, nes iš esmės paruošti programą iš anksto neįmanoma. Susitikimas gali trukti nuo 1 minutės iki 20 ar daugiau – per tą laiką turi suprasti, ko žmogus nori – ramybės, paguodos, o gal ko nors labai aktyvaus ir linksmo, gal tiesiog užsimiršti, būti nukeltas į kitą pasaulį, galbūt – nustebintas… Mūsų užduotis – kuo greičiau ir tiksliau nustatyti šią diagnozę – ko žmogui reikia būtent šią akimirką.

Visada pakalbiname tėvus bei personalą. Po pasirodymo siekiame atgalinio ryšio su slaugytomis, kad jos suvoktų, jog gydymas – tiek tradicinis medicininis, tiek juoko terapija – turi veikti kartu.

Tiek pradėdama veiklą Niujorke, tiek vėliau Vokietijoje, tiek dabar mokydama jaunuosius būsimus socialinius klounus, akcentuoju klouno-daktaro personažą. Klounas, vilkintis daktaro chalatą, turi ir gilesnę prasmę. Manau, kad tai padeda priartinti gydytoją prie vaiko, mažinti baimę ir įtampą, parodyti, jog žmogus, vilkintis baltą chalatą, gali sukelti ne tik skausmą ar pranešti blogą žinią.

Kaip klouno terapija veikia, ar poveikis grindžiamas medicininiu pagrindu?

Per pastaruosius 10–15 metų atlikta daug mokslinių analizių, siekiančių išsiaiškinti klouno terapijos poveikį tiek iš medicininės, tiek iš psichoterapinės pusės. Iš tiesų gydymas ligoninėje yra labai kompleksiškas, tad įrodyti vieno elemento veiksmingumą yra labai sudėtinga. Svarbu, ar mums lankantis ligoninėse gerėja bendra atmosfera, santykiai tarp personalo, ar ligoniai praleidžia mažiau laiko ligoninėje, ar po juoko terapijos reikia mažiau nuskausminamųjų, ar normalizuojasi širdies ritmas. Taigi, siekiant įvertinti klouno terapijos poveikį, galima matuoti labai daug dalykų.

Aš matau, kaip tai veikia. Ypač sunkiems ligoniukams, gulintiems ilgą laiką, kurie turi susigyventi su savo liga. Kai vėžį išgyvenusių žmonių klausiu, kas jiems padėjo įveikti ligą, retas kuris įvardija vaistus, dažniausiai – artimųjų, šeimos, draugų palaikymą ir humoro jausmą. Esu mačiusi ligonių ir pačios blogiausios būklės, nepraradusių humoro jausmo… Manau, kad jis gali padėti įveikti ligą arba bent išgyventi visavertes, gražias likusias dienas. Mano klounas ne kartą ėjo ir į laidotuves, bet nepalyginamai daugiau žmonių matau pasveikstančių ir atsitiesiančių.

Klouno terapija praktikuojama jau daugiau nei 25-erius metus. Tie vaikai, kuriuos klounai kažkada lankė ligoninėje, šiandien jau patys turi atžalų. Manau, kad tie vaikai kitaip suvokia sveikimą, ir jie patys prireikus rinktųsi ligoninę, kurioje lankosi klounai. Aš esu klounė, tikiu tuo, ką darau, ką matau ligoninėse, o įrodinėti nėra mano darbas, aš nesu mokslininkė.

Gulėdama ligoninėje pati esu sulaukusi savo klounų apsilankymo. Pamenu, kažkas pasibeldė į duris – o ligoninėje paprastai niekas nesibeldžia į duris, išskyrus būtent klounus – ir jie įėjo, o aš apsiverkiau.

Neabejoju, kad susiduriate ir su neigiama reakcija…

Reakcija, kurios kartais sulaukiame, būna ne tiek neigiama, kiek skeptiška. Tiek iš ligoninės personalo, tiek iš ligoniukų tėvų. Ir aš manau, jog tai gerai! Kad klounai galėtų eiti į ligoninę, jie turi dirbti labai gerai, ir ligoninės darbuotojai turi teisę juos stebėti ir tuo įsitikinti. Jei klounai nepakankamai profesionalūs, jie neturi būti įleidžiami pas sergančius vaikus.

Žmonės turi teisę matyti ir įsitikinti, kad klounai juos gerbia ir patys yra verti pagarbos, jog jie nesišaipo iš sergančiųjų, kad vaikai ir jų tėvai klounus tikrai mėgsta ir laukia jų apsilankymo, jog klounai netrukdo ir neerzina, kad juoko terapija tikrai padeda pasveikti.

Klabant apie sergančių vaikų tėvus, 90 proc. iš jų yra patenkinti klounų apsilankymais. Likusi dalis nenori, kad klounai lankytų jų vaikus dėl labai įvairių priežasčių, dalis dėl religinių įsitikinimų, dalis tiesiog mano, jog tai netinkamas elgesys ligoninėje. Ir tokį sprendimą mes gerbiame, jokios prievartos čia būti negali. Mes nelankome tų, kurie nenori būti lankomi.

Kai atvykome į Lietuvą, vienas ligoninės vadovas pasakė: „Mes apie jus girdėjome, jūsų labai laukėme, norime, kad tai, ką jūs darote, vyktų mūsų ligoninėje.“ Vėliau buvo surengtas pristatymas visam ligoninės personalui. Medicinos personalo palaikymas labai padeda. Tiesa, tai nedažnas atvejis. Labai svarbu įtraukti visus darbuotojus – neužtenka vadovo pranešimo, kad nuo „pirmadienio mūsų ligoninėje bus klounų“. Reikia nuolatinio bendradarbiavimo, atgalinio ryšio, kad visi galėtume kartu dirbti.

Visi ligoninės darbuotojai turi būti kaip vienas organizmas. Kartais slaugytoja sako: „Gal galėtumėte apsilankymų metu tiesiog nekreipti į mane dėmesio.“ Aš atsakau: „Atsiprašau, bet tikrai ne, nes mes visi esame šio ligoninės pasaulėlio dalis.“

Kai lyginu Lietuvą su Vokietija ar JAV, galvoju, jog galbūt čia sunkiau dirbti todėl, kad nėra stiprios klounų kultūros apskritai. Čia mes atliekame papildomą šviečiamąjį darbą aiškindami, kas yra klounas ir koks jis gali būti. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, kuri turi itin stiprias klounų ir cirko kultūros tradicijas, žmonių požiūris į klounadą yra labai teigiamas, todėl, suprantama, yra lengviau.

Kas padeda išlaikyti šypseną ten, kur paprastai vyrauja liūdesys ir skausmas?

Labai paprastas dalykas – mes dėvime kaukes. Tiesa, klouno kaukė – raudona nosis – turbūt mažiausia iš visų kaukių, bet jos užtenka pasislėpti. Mano klounas – tai ne aš, jis turi visai kitokį supratimą apie mirtį ir skausmą negu aš. Yra dalykų, kurių gyvenime tikrai nepakelčiau, bet mano klounui tai – vienas juokas.

Prieš keletą savaičių vedžiau mokymus dviem klounams labai slogiuose senelių namuose. Išeidama galvojau: „Dieve, kaip nenorėčiau niekada ten patekti.“ Mano klounas taip pat dažnai dirba senelių namuose, tačiau jis daugelio dalykų nemato, ta mažytė kaukė yra labai didelė apsauga.

Kalbant apie vaikus, labai svarbu suvokti, kad mes neiname pas ligonius. Mes kalbamės, juokaujame ir krečiame pokštus sveikajai pusei. Tai nereiškia, kad mes ignoruojame jų skausmą, tiesiog nesikoncentruojame į ligą, o stengiamės net ir pačioje beviltiškiausioje situacijoje rasti gerų emocijų. Ligonį supa labai daug kančios – tiek jo paties, tiek artimųjų, o mes nežiūrime į juos kaip ligonius, tam tikra prasme nors trumpam norime juos išlaisvinti iš ligonio būklės.

Mano klounas niekada neklausia – kaip tavo sveikata, kaip šiandien jautiesi? Tai ne mano darbas. Jau greičiau turbūt pasakysiu kokį pokštą. Suprantama, jei žinau, kad ligoniukui šiandien skauda galvą, įeisiu tyliai ir tyliai kalbėsiu, jei išoperuotas apendiksas – nejuokinsiu, jei yra problemų su plaučiais ir kvėpavimu vėlgi būsiu labai atsargi, kad nepriversčiau įsitempti ir nesukelčiau skausmo ar diskomforto.

Jūsų klounas lankosi ne tik pas vaikus, bet taip pat ir senelių namuose. Kuo skiriasi šie apsilankymai?

Iš tiesų ligoninėse, kur žmonės jau žino, kiek laiko jie turi, galima išgirsti paties tikriausio juoko. Ir linksmintis, pamirštant visus „bet“. Žinant, kad visi tavo „pacientai“ netrukus mirs, gerokai sunkiau, tada reikia tam tikro suvokimo, kad, nepaisant artėjančio išėjimo, jie gali kaip įmanoma linksmiau praleisti likusį laiką.

Mano klounas sugeba priimti mirtį be jokių problemų. Jam mirtis, kaip sakė Piteris Penas, tik dar vienas nuotykis. Aš, kaip žmogus, pati esu susidūrusi akis į akį su mirtimi – tai susiję su skendimo patirtimi – tad kiekviena diena po to susidūrimo yra kaip papildomas bonusas. Manau, kad turiu labai sveiką požiūrį į mirtį – aš to nenoriu, ypač – skausmingo ir kankinančio išėjimo, bet viską priimu labai natūraliai. Tikiu, kad žmonės, nebijantys mirties, gyvena kur kas laisviau ir iš gyvenimo gauna daugiau džiaugsmo.

Mirties suvokimą turbūt suformavo ir šeimos tradicijos – laidotuvės šeimoje niekada nebūdavo depresyvios. Dažniausiai susirenkame ir pasakojame smagias istorijas, susijusias su išėjusiu žmogumi. Jei žmogus, kuriam gyventi liko keli mėnesiai, supranta juokus ir pats pokštauja, tikiu, kad jam viskas bus gerai.

Jei mums įėjus į palatą išgirstam piktą: „O vėl čia šitie kvaili klounai“, tikiu, kad tokie žmonės turi rimtų problemų dėl mirties suvokimo. Bet nei pakeisti diagnozės, nei vėžio vystymosi eigos, nei žmogaus ligos suvokimo aš negaliu, viskas, ką galiu padaryti, tai padėti bent kelioms minutėms užsimiršti ir nuoširdžiai pasidžiaugti ar pasijuokti. Klounai yra tam tikri šių dienų šamanai, iš depresuotos ligoninės bent trumpam nukeliantys į kitus pasaulius.

Ką apskritai reiškia būti klounu?

Žmonės dažniausiai mano, kad klounai labai lengvabūdžiai ir paviršutiniški, tačiau iš tiesų yra visiškai priešingai. Kartais su kitais klounais kalbėdami save pagauname, kad iš tokio rimto pašnekesio niekas nepatikėtų, jog mes esame būtent klounai… Paradoksalu, bet dažniausiai klouno kelią renkasi labai rimti žmonės.

Kaip savo klounę apibūdinčiau? Ji mėgsta vadovauti ir jaustis bose, ji labai elegantiška ir mėgsta gražiai rengtis. Ji pakankamai linksma, mėgsta šokti ir dainuoti, be proto mėgsta dėliones… Jei pamato kur nors dėliojamą dėlionę, privalo bent vieną detalę ir pati sudėti, kitaip eina iš proto. Ji labai nekantri su savo kolegom – kvailais klounais, apie kuriuos nevengia savo nuomonę pareikšti garsiai. Šiaip ji labai intuityvi. Mėgsta ryškias spalvas – ji niekada nedėvi juodos. Kartais išgyvena mėlynos spalvos periodus, o rudenį visada rengiasi rudeniškom spalvom. Mano klounė turi problemų dėl plaukų, nes jai tenka taikytis prie mano šukuosenos, kurią retsykiais mėgstu pakeisti, nors ji nebūtinai to nori…

Iš savo klouno išmokau tam tikro budrumo būsenos – turiu nuolat būti iš tiesų nubudusi, kad jausčiau kiekvieną akimirką, jausčiau žmones ir sugebėčiau jiems suteikti būtent tai, ko reikia būtent tuo momentu. Svarbu tai, kad mano klounas nėra baigtinis personažas. Jis – kaip ir aš – nuolat auga ir vis išmoksta ką nors naujo.

Kalbėjosi Akvilė Adomaitytė