Mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Istorija
AUTORIUS: Monika Kareniauskaitė
DATA: 2012-09

Mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo

Monika Kareniauskaitė

Šiek tiek primirštas lūžinis istorijos momentas

Jei po pilkomis nuobodulio dulkėmis pasislėpusioje sovietinėje tikrovėje šiandien ieškotume šviesiausių momentų, vienu tokių, be abejonės, būtų 1987 m. rugpjūčio 23 d. įvykęs mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Tiesa, šiandien jo atminimą dažnoje istorinėje sąmonėje stelbia tokie reiškiniai kaip Sąjūdžio gimimas ar Baltijos kelias. Vis dėlto šis mitingas jau tapo simboliniu vektoriumi, žyminčiu kryptį link Atgimimo. Naujai konstruojamo didžiojo Lietuvos istorijos pasakojimo periodizacijoje šis mitingas šiandien laikomas simboliniu lūžiu, o tradicinėje istoriografijoje – data, įprasminančia kokybiškai naujos epochos pradžią1.

Mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo – pirmoji vieša antisovietinė demonstracija po 1972 m. „Kauno pavasario“ ir pirmasis valdžios nesankcionuotas mitingas sovietmečiu. Neretai laikomasi nuomonės, kad jis galėjo įvykti dėl pasikeitusio Kremliaus politinio kurso ir dėl to beatsirandančios susirinkimų laisvės. Todėl itin svarbu pabrėžti, kad reali politinė atmosfera 1987 m. rugpjūtį Lietuvos SSR toli gražu nebuvo tokia demokratiška, kaip vykdydami perestrojkinį kursą stengėsi įtikinti Kremliaus ir vietiniai propagandininkai. Nebuvo ženklų, kad netrukus susikurs kas nors panašaus į liaudies frontą, niekas iš išeivijos stebėtojų nematė ir kokios nors takoskyros LKP vadovybėje. Tad mitingo dalyviai tuokart tapo bandomaisiais triušiais, savo kailiu patikrinusiais iš Maskvos sklindančių perestrojkos burtažodžių realumą. Ir atsitiko taip, kad būtent šis eksperimentas leido pamatyti sovietinės tikrovės sueižėjimą ir nutiesė kelius į masinį visuomeninį sujudimą, šiandien vadinamą Atgimimo ir Sąjūdžio vardais.

Pagrindiniais tokiam eksperimentui pasiryžusiais mitingo organizatoriais tapo Lietuvos Laisvės Lygos aktyvistai Antanas Terleckas ir Vytautas Bogušis, rezistentas Petras Cidzikas, katalikiškojo pogrindžio atstovai su Nijole Sadūnaite priešakyje. Prie informacijos sklaidos itin prisidėjo Vakarų radijo stotys. Organizatoriai parengė tekstą, kuriame žmones ragino susirinkti ir taikia demonstracija pagerbti Molotovo-Ribbentropo pakto aukas. Tekstas Vakarų žiniasklaidai buvo perduotas per jį mintinai išmokusią JAV lietuvę Mildą Palubinskaitę, lietuviškose Vakarų radijo stočių laidose jis pirmą kartą nuskambėjo rugpjūčio 7 d.2

Sovietinės struktūros stengėsi sutrukdyti mitingui. LKP priminė saugumui, kad būtina įspėti keliolika potencialių mitingo dalyvių. Šalia aršiausių pogrindžio veikėjų buvo perspėtos net kai kurios jaunimo subkultūrų – pankų, metalistų – grupės3. Rugpjūčio 22 d. LKP CK biuras priėmė nutarimą „Dėl Vakarų specialiųjų tarnybų kurstomos ideologinės diversijos demaskavimo ir sutrukdymo“4. Didžiausias dėmesys buvo skirtas propagandos kampanijai žiniasklaidoje. Prieš mitingą LKP Vilniaus miesto komitetas sušaukė specialų pasitarimą, jame „iš patikimiausių partijos narių ir komjaunuolių atrinktas ir parengtas aktyvas, [...] kuris, esant reikalui, ves aiškinamąjį darbą tarp galimo sambūrio dalyvių“5. Būta ir rimtesnių priemonių – plano „KGB ir VRM jėgomis užtikrinti valstybės saugumą ir visuomeninę tvarką“. Planuota apsupti mitingo teritoriją dviem žiedais, 50 saugumo ir VRM pareigūnų turėjo veikti pačioje mitingo vietoje, ją ketinta filmuoti ir fotografuoti. Be viso to, buvo siekiama renginį užgožti daugybe specialiai tą dieną organizuotų viešų renginių: muge Vingio parke, varžybomis, koncertais, futbolo švente. Respublikinė televizija mitingo laiku rodė dar taip neseniai ideologiškai nepateisinamomis buvusių „imperialistinių“ Vakarų roko grupių ir atlikėjų – Queen, Deep Purple ir kt. – koncertą6. Vis dėlto represinėms struktūroms buvo įsakyta „nesiimti jokių administracinio poveikio priemonių“. Tokią režimo politiką, ko gero, lėmė baimė mitingo nuslopinimu ar jo dalyvių areštais gausiai susirinkusiems užsienio korespondentams sugriauti kokybiškai naujo Kremliaus komunizmo įvaidį7.

Sovietų valdžios dėmesys organizatorių entuziazmo nenumaldė, o mitingo dalyvius dar labiau motyvavo simbolinę reikšmę įgavęs įvykis – būsimiesiems mitinguotojams rugpjūčio 23 d. rytą susirinkus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, čia šv. Mišių metu mirė rinktis prie Mickevičiaus paminklo raginti ketinęs kun. Stanislovas Valiukėnas. Kaip savo atsiminimuose pabrėžė Julius Sasnauskas – „daugelis jo mirtį suprato kaip ženklą [...], kaip kvietimą nepabūgti, nepasitraukti“8. Iš karto po šio įvykio apie 80 demonstrantų patraukė senamiesčio gatvėmis. Nors jose knibždėte knibždėjo milicininkų ir KGB darbuotojų, jie mitingo dalyviams netrukdė9. Mitinguotojams pasiekus paminklą, skveras buvo tuščias. Pasak Sasnausko, „keliasdešimt žmonių iš tolo stebėjo, laukė, kas bus toliau. Gal iškart visus suims, gal muš bananais ir šaudys“10. Taip nenutiko.

Mitinge pirmą kartą buvo viešai pasmerktas Molotovo-Ribbentropo paktas ir jo slaptieji protokolai. Pirmoji kalbėjusi Sadūnaitė savo kalboje smerkė Staliną ir Hitlerį dėl jų įvykdytų nusikaltimų žmogiškumui ir Baltijos valstybių okupacijos. Pasisakė dar keliolika žmonių. Robertas Grigas pareiškė, kad prisijungimas prie SSRS nebuvo savanoriškas Lietuvos sprendimas. O Vilniaus akademinio dramos teatro dekoratorius Vytautas Jančiauskas atvirai reikalavo Lietuvos nepriklausomybės. Šalia paminklo vyko pašnekesiai su užsienio korespondentais. Žmonės giedojo Lietuvos himną, skandavo „Laisvę Lietuvai!“11

Po mitingo buvo žaibiškai surengta jo dalyvių viešo pasmerkimo ir bauginimo kampanija. Kaip ir prevenciją, ją organizavo LKP CK. Jo darbuotojai kreipėsi į LKP rajonų komitetų atstovus, reikalaudami pasidomėti įtariamais mitinge dalyvavusiais asmenimis ir organizuoti jų viešą pasmerkimą12. Spaudoje mitingas buvo nuosekliai vaizduojamas kaip nepopuliarus ir plačiosios visuomenės pritarimo nesusilaukęs kelių ekstremistiškai nusiteikusių nacionalistų išsišokimas, suplanuotas užsienio agentų13, jo dalyviai gretinti su nacizmo apologetais14. Nebuvo pamirštos ir parodomosios „pilietinio sąmoningumo“ akcijos: mitingo dalyviai buvo svarstomi ir smerkiami „paprastų tarybinių piliečių“ – savo kolegų, kaimynų ir bendradarbių15. Be abejo, esminiu aspektu čia turėjo tapti perauklėjimas, kai atskleidus „elementų“ „tikrąjį veidą“ jiems vis dėlto buvo suteiktas šansas pasitaisyti16. Keletas žmonių neteko darbo.

Svarbu pastebėti, kad baudžiamasis mitingo dalyvių persekiojimas taip ir liko grėsminga galimybė. Tai tapo ženklu, kad teisė, kitaip nei ankstesniais metais, jau nebebus naudojama režimo priešininkams represuoti. Kita vertus, smurtu ir atviru susidorojimu grasinantis aktyviausiųjų mitingo dalyvių persekiojimas vyko, ir neliko be skaudžių pasekmių.

Šiuo požiūriu pagrindine auka, o šiandiene prasme – herojumi, ko gero, galėtume vadinti ligi tol nežinomą, spontaniškai mitinge pasisakiusį, tačiau kone geriausiai sociokultūrinę ir vertybinę su režimu konfrontuojančiųjų terpę reprezentavęs minėtasis Vytautas Jančiauskas17. Jis, būdamas nežinomas šiapus ir anapus geležinės uždangos, patyrė tiesioginį KGB pareigūnų smurtą, ir, pašlijus sveikatai, po kelerių metų mirė.

Jančiausko kalboje susipynė trys esminės iš komunistinio letargo po truputėlį bundančios lietuviškosios istorinės savimonės linijos: su Lietuvos valstybingumo praradimu susijęs Molotovo-Ribbentropo paktas, nesąmoningai LDK savimone vis dar alsuojantis Adomo Mickevičiaus atminimas, tautinio atgimimo šauklio Maironio aukštinimas. Atsiskleidė čia kruvinųjų žemių viduryje glūdinčio krašto tragizmas: „Ėjo ordos fašistų, kapais nusėdamos Lietuvą. Paneriuose, Kaune, Aukštaitijoje ir Žemaitijoje išžudytųjų verkė Lietuva. [...] Ir štai atėjo raudonoji armija. Ir vėl sakė, kad mus išvaduoja. Lingavo naktimis vagonai į Uralą, į Sibirą, į Šiaurę…“18

Visas šias sąmonės sanklodas, regis, savyje suvienijo miesto simbolika: „Mūsų senasis Vilnius jau nuo Gedimino laikų buvo internacionalinis miestas. Čia kartu kūrė lietuviai, žydai, baltarusiai. [...] Čia mokėjo, moka ir mokės gražiai sugyventi įvairių tautybių žmonės, tarsi šeima“. Tokia vilnietiška idilė priešinama tautas ir kultūras niveliuojančiai didimperinei Maskvai. Taip, remiantis ilgamete valstybės tradicija, Jančiausko kalboje buvo griaunamas komunistinis mitas apie tik sovietinėje santvarkoje gimstančią tautų draugystę. Jančiauskas taip pat stengėsi demaskuoti komunizmą, kalbėjo apie Lietuvos valstybingumą ir reikalavo teisės į nepriklausomybę, prieštaravo kultūrinei ir tautinei unifikacijai19.

Taigi mitingas prie Mickevičiaus paminklo šiandien reikšmingas ne tik dėl savo politinio matmens, – jis parodo iki tol mažai tyrinėtos lietuviškos nekonformistinės savimonės gylį ir išplečia šiandien įprastą jos, kaip siaurai nacio­nalistinės, įsivaizdavimą. Juk būtent lietuviškoje disidentijoje brendo tokios asmenybės kaip Tomas Venclova, o Lietuvos pogrindininkai veikė išvien su Maskvos disidentais ar žydais, kovojusiais dėl teisės emigruoti iš SSRS. Mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo epochinę reikšmę, ko gero, geriau nusako kunigas Julius Sasnauskas. Pasak jo, nors „keletą mėnesių po mitingo truko tikra raganų medžioklė [...], jau neįmanoma buvo užgožti žmonių ryžto kovoti iki galo, iki pergalės“. O „pirmasis kelių drąsuolių būrelis prie A. Mickevičiaus paminklo virto šimtatūkstantine minia Vingio parke, minint 50-ąsias Molotovo-Ribbentropo pakto metines“20.

 1 Žr. Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia, mokslinės redaktorės Jūratė Kavaliauskaitė ir Ainė Ramonaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 271.

2 Edmundas Ganusauskas, „Pirmasis laisvės ženklas KGB įbaugintai Lietuvai“, in: Lietuvos laisvės lyga: nuo „Laisvės šauklio“ iki nepriklausomybės, t. 2, sudarytojas ir redaktorius Gintaras Šidlauskas, Vilnius: Naujoji matrica, 2006, p. 92–94.

3 Ibid., p. 95; „Kaip prokuratūra ir KGB bandė sužlugdyti mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Iš Antano Terlecko dienoraščio“, in: Ibid., p. 57–58; „Apie Lietuvos laisvės lygos organizuotą pirmąjį okupuotoje Lietuvoje viešą protesto mitingą, įvykusį 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo“, in: Ibid., p. 68.

4 LKP CK biuro 1987 m. rugpjūčio 22 d. posėdyje numatytos priemonės 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingui Vilniuje sužlugdyti, kurios apklausos būdu patvirtintos LKP centro komiteto biuro 1987 m. rugpjūčio 26 d. posėdyje (protokolas Nr. 42), in: LYA, f. 1771, ap. 270, b. 57, l. 1–4; LKP CK biuro 1987 m. rugpjūčio 22 d. apklausos būdu priimtas nutarimas dėl priemonių užkertant kelią 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingui Vilniuje, in: LYA, f. 1771, ap. 270, b. 55, l. 4–5.

5 Edmundas Ganusauskas, op. cit., p. 95.

6 Ibid., p. 96; „Apie Lietuvos laisvės lygos organizuotą pirmąjį okupuotoje Lietuvoje viešą protesto mitingą, įvykusį 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo“, p. 68–69.

7 Edmundas Ganusauskas, op. cit., p. 96.

8 „Dar kartą apie mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo. Savo atsiminimais dalijasi Julius Sasnauskas“, in: Lietuvos laisvės lyga, t. 2, p. 135.

9 Edmundas Ganusauskas, op. cit., p. 98–99.

10 „Dar kartą apie mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo. Savo atsiminimais dalijasi Julius Sasnauskas“, p. 135.

11 Ibid., p. 136.

12 Žr., pvz., LYA, f. 1771, ap. 270, b. 182, l. 11, 15–16, 21, 26.

13 Žr., pvz., „Pagal svetimą balsą. Žodis po nacionalistų akcijų, kurias suorganizavo vadinamieji teisių gynėjai Pabaltijyje“, in: Tiesa, 1987-09-02, Nr. 203 (13522), p. 3.

14 „Netrukdykite ramiai gyventi!“, in: Tarybinė Klaipėda, 1987-09-18, p. 2.

15 „Žodį taria laivyno darbuotojai“, in: Tarybinė Klaipėda, 1987-09-18, p. 2.

16 „Kur nuves klystkelis?..“, in: Tarybinė Klaipėda, 1987-09-18, p. 2.

17 Pilną Vytauto Jančiausko kalbą žr.: Lietuvos laisvės lyga, t. 2, p. 149–153.

18 Ibid., p. 150.

19 Ibid., p. 150, 153.

20 „Dar kartą apie mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo. Savo atsiminimais dalijasi Julius Sasnauskas“, p. 136.