Mūsų superherojai

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Istorija
AUTORIUS: Tomas Daugirdas
DATA: 2013-03

Mūsų superherojai

Tomas Daugirdas

Per nepriklausomybės metus Lietuvoje nebuvo iškelta viešumon didvyrių, istorinių asmenybių, į kurias galėtume lygiuotis ir kuriomis didžiuotumės, – bent kiek panašių į Vytautą Didįjį. Galbūt pernelyg mažai stengtąsi? Gal Lietuva pasmerkta būti be didvyrių? O gal jų ieškoti reikia visai kitur?

Prieš tris šimtus metų, kai pradėta tikėti žmonijos ir visuomenės pažanga, į žmogų buvo žiūrima kaip į būtybę, kuris tarsi tarpininkas perima tai, kas daugiausia žmonijoje pasiekta, per gyvenimą visa tai tobulina ir palieka tolesnėms kartoms. Drauge stiprėjo ir idėja apie būtinybę žmogui save tobulinti bei realizuoti, – atgarsis krikščioniškos idėjos apie sekimą Kristumi atsisakant žmogiškų ydų ir prisirišimų. Tad herojus esąs tas, kuris kuo labiau pajudina bendrą žmonijos progresą. Nepralenkiamas čia neabejotinai yra Albertas Einsteinas, o anksčiau – Isaacas Newtonas bei kiti atradėjai, igalinę techn(olog)inę pažangą.

XX a. pradžioje beveik iš nebūties kuriantis naujoms valstybėms, buvo pasitelkti herojai, visą gyvenimą paskyrę savo tautai, be to, geriausiai išreiškę jos giliąsias ir ilgus metus nebylias galimybes. Lietuvoje tarpukariu toks didvyris buvo Vytautas Didysis, įkūnijęs tai, ko tuo metu labiausiai reikėjo jaunai valstybei – tarptautinį politikos mastą, sumanų vadovavimą, Bažnyčios globą ir jos galios stiprinimą, įsitvirtinimą Europoje ir politikos savarankiškumą nuo lenkų. Steponas Darius ir Stasys Girėnas buvo kiti du didvyriai, tapę simboliu mažos tautos, kurios sūnūs daro didelius ir pasaulyje matomus žygius, bei patvirtinę, kad už šalies mažumą bei vidutinišką ūkinį bei socialinį išsivystymą svarbesnė esanti tautos dvasia, iš kurios tie herojai pasisėmę stiprybės.

Herojai todėl ir yra herojai, kad jų „tikras“ gyvenimas, mintys ar lūkesčiai, neatitinkantys reikiamo įvaizdžio, paprastai nerūpi, ar rūpi vien istorikams, kurie, praėjus nemažai laiko nuo įvykių, ieško tikrovės atspindžių ir taip užsiima vadinamųjų mitų griovimu. Herojai, išpopuliarinami vienoje ar kitoje epochoje, savo įvaizdžiu atsako į rūpimas mintis, tampa gyvenimo pavyzdžiais bei skirtingus žmones sutelkia bendriems darbams, ar bent paskatina pripažinti bendras vertybes.

Tačiau tai vis praeities didvyriai. Šiandien neturime tokių ryškių asmenybių, apie kurias būtų leidžiamos knygos, kurių gyvenimo aplinkybes aiškintis stengtųsi istorikai, darbus kaip nors tipologiškai interpretuotų socialinių mokslų atstovai. Nemažai kalbama apie Žalgirio mūšį, kuriami filmai, raiteliai nujojo iki Juodosios jūros, tarsi atkartodami Vytauto Didžiojo žygius. Tačiau Žalgirio mūšio kaip tam tikro išskirtinio įvykio Lietuvos istorijoje įvaizdis niekaip „nekabina“. Esame ES, todėl Lietuvos ir Vakarų konfrontacija veikiausiai įdomi vien kaip istorinis faktas. Santykiai su lenkais taip pat nėra tokie blogi, kaip tarpukariu, jog galėtume pasitelkti Žalgirio mūšį kaip pavyzdį, kad lietuviai esantys daug išmanesni už lenkus bei iš tiesų jų sumanumo dėka buvusi pasiekta pergalė. Simbolinis Žalgirio mūšio krūvis nublanko pasibaigus sovietmečiui bei atsikūrus Lietuvos valstybei.

Nepriklausomybės atkūrimo pagrindiniai veikėjai – signatarai – taip pat niekada nebuvo traktuojami kaip tikrieji did­vyriai dėl savo kaip grupės margumo bei to, jog minios iš jų laukė ir tikėjosi tokio žingsnio bei sunkiai būtų supratusios, jei būtų įvykę kas ir kaip nors kitaip. Juolab kad kiekvienais metais signatarai save nuolat savitai diskredituoja, Nepriklausomybės atkūrimo proga seniokiškai burnoja prieš negeroves, jas dar labiau paryškindami arba stengdamiesi tautos gyvenimą ir gyvybę uždaryti į muziejų, skelbdami, kad lietuvių kalba esanti UNESCO apsaugos nusipelniusi vertybė.

Istorinių didingų įvykių, mūšių ir vadų patrauklumas yra sunykęs. Superherojai yra įsikūrę ir okupavę populiariąją kultūrą bei tapę pramogos dalyku. Populiarioji kultūra neabejotinai nemažai prisidėjo prie to, kad būtų diskredituotas didvyrių kultas. Vytautas Didysis, Jogaila ir net totorių chanas Tochtamyšas niekaip negalėtų galiomis bei sumanumu prilygti kokiam vampyrų medžiotojui, ką ir kalbėti apie superherojus iš neįmanomų misijų ar kovotojus su įsibrovėliais iš kosmoso. Mums įprastų filmų penkiose minutėse veiksmo daugiau nei visame Žalgirio mūšyje, ir Vytauto mūšio metu pakeisti dvidešimt žirgų, kaip pasakoja legenda, toli gražu neprilygsta šiuolaikinių herojų keičiamiems motociklams, automobiliams, lėktuvams bei jų pačių kosminio greitumo kojoms.

Populiariosios kultūros superheroizmas yra persikėlęs į populiarios kasdienybės sferą. Žmonės, kuriuos ten matome, tarsi gyvena paprastus gyvenimus, tačiau išsiskiria ypatingomis savybėmis. Išoriškai jauni, tačiau patirties ir žinių turi kaip visą gyvenimą nugyvenę seniai, pažįsta visą pasaulį, visą parą gali dirbti nė kiek nenuvargdami, daro sėkmingą karjerą darbe, yra rūpestingi ir dėmesingi tėvai, randa daug laiko kokybiškam poilsiui. Antai filme Ir kaip ji viską suspėja? jauna dviejų vaikų mama pradeda dirbti tarptautinėje firmoje, kurioje stengiasi realizuoti savo idėją bei taip pakilti karjeros laiptais. Dirba iki išnaktų, nemažai laiko praleidžia komandiruotėse kituose miestuose, drauge turi gerai atrodyti, nepervargti, neišsekti ir nuolat turėti naujų išskirtinių idėjų. Dilema apie karjeros ir šeimos suderinimą kyla vien pradžioje, tačiau vėliau kažkaip viskas „susitvarko“, ir net vyras tarsi susiranda darbą. Tiesa, romane, pagal kurį pastatytas filmas, dilema daug aštresnė bei neišsprendžiama, tačiau toks siužetas populiarios kultūros lauke tampa nepatrauklus. Nuo­puolis, pervargimas ar išsekimas tokiame siužete yra neįmanomas. Kaip kad nuopuolis seno europinio siužeto filme Vargdieniai, kur Fantina, patekusi į blogos reputacijos kvartalą, parduoda savo plaukus, paskui dantis, o paskui – ir save.

Superherojai, kuriuos matome filmuose bei kurių savybių veikiausiai ilgimės gyvendami kasdienybėje, yra tokie, kurių realiame gyvenime neaptiksime, o jei norėsime į juos lygiuotis, tai galiausiai fiziškai ir psichiškai išseksime, nes būti į juos panašus negali joks gyvas žmogus. Tai yra tobulo šiuolaikinio žmogaus paveikslai.

Tačiau dalis šio heroizmo vis dėlto persikelia ir į mūsų kasdienybės siekius bei vertinimus. Interneto dienraščiai kaip apie išskirtinį atvejį rašo apie studentą, kuris studijuoja keliose aukštosiose mokyklose, turi bent du darbus, kur jam sekasi, bei ragina kitus taip pat leistis į daugybę veik­lų. Sveikas protas bei savo ir kitų patirtis sako, kad jei nori kuo rimtai užsiimti, tai visiškai pakanka vienų studijų arba vieno darbo, o derinti studijas ir darbą dažniausiai tenka kurio nors jų arba sveikatos sąskaita.

Interneto erdvės bei platūs socialiniai tinklai sukūrė tam tikrą superheroizmo tipą. Didžiausio dėmesio sulaukia tas, kuris visur dalyvauja, į viską gyvai autentiškai reaguoja, domisi viskuo, kas vyksta interneto platybėse, pamato skirtumus, įdomybes ir apie visa tai praneša savo draugams. Negana to, jis gyvai reaguoja į tai, ką skelbia jo draugai, dalyvauja ilgesnėse ar trumpesnėse diskusijose. Tam reikia skirti nemenkai, galbūt net daugiausiai laiko, tačiau tokia heroizmo kaina.

Noras ilgai nepasenti bei būti nuolat energingam taip pat yra šiuolaikinio heroizmo bruožas: pagal jį modeliuojame gyvenimo būdą, atsirenkame tikslus, kurių siekti, prisitaikome nesendinančias dietas, atsisakančias alkoholio, druskos, cukraus, kiaulienos ir pan. Prieš kiek laiko BBC parengė reportažą, kuris atskleidžia, kad gyvybingas senatvėje būsi tuomet, jei kas dieną kelias minutes aktyviai sportuosi. Pradėti reikia nedelsiant, kai tau keturiasdešimt ar mažiau.

Galių beribiškumas ribojasi su besaikiškumu, kuris gali įgauti naikinančias formas. Prieš kiek laiko interneto dienraščiai pranešė apie mirtį jaunos moters, kuri per dieną išgerdavo po aštuonis litrus kokakolos. Artimieji nusprendė kompaniją paduoti į teismą, kaltindami, kad gėrimas esąs mirtinai pavojingas. Vien superherojus gali išgyventi gerdamas tokį kiekį bet kokio gėrimo arba „nuolat valgyti ir netukti“, kaip žmonės, kuriais pagarbiai stebimasi.

Šiuolaikinis heroizmas, kurio apraiškų pripildyta viešoji erdvė, nepaiso žmogaus ribų, jo trapumo bei laikinumo. Juolab kad jis pabrėžia dideles žmogaus fizines arba psichines galias, jo fizinį tvarumą bei amžinumą, nekreipdamas dėmesio į ankstesniųjų didingų herojų ir karžygių bruožus, išreiškiančius ir dvasios didybę, kilnumą, gerumą. Senieji, prieš šimtą ar daugiau metų aprašytieji herojai buvo dvasios ir asmenybės tobulėjimo pavyzdžiai, kurių žygiai atspindėjo jų asmenybės didybę. Šiuolaikiniuose herojuose to neliko nei pėdsako.

Šiuo metu, kai žygių bei didelių darbų heroizmas yra tapęs savo paties karikatūra, o didžiųjų karų vadai yra ne tiek herojai, kiek nusikaltėliai, visai kitą bei svarbią vertę įgauna žmogaus trapumo bei laikinumo vertinimas, – dalykų, kuriuose tarsi esama mažiausiai „heroizmo“.

Pokario partizanai neabejotinai yra svarbiausia herojinė grupė, apie kurią ir būtina statyti filmus, kurti pasakojimus, leistis į visas su tuo susijusias kontroversijas bei supriešinti skirtingas interpretacijas. Kaip simbolinė figūra galėtų būti vertinamas Jonas Žemaitis, tačiau jis tikrai nėra vienintelis ir neužgožia kitų istorijų, kurių daugelis nusipelno atskiro pasakojimo.

Jei pasižvalgytume knygynuose ir įvertintume, apie ką pastaruoju metu yra išleista daugiausia knygų, tai neabejotinai būtų žydai. Ne vien jų tragedija karo metais, tačiau ir jų gyvenimas, istorija Lietuvoje ir Europoje sulaukia vis daugiau dėmesio. Pasakojimai ir tyrimai iššaukia daug jausmų ir emocijų, kurios nebūtinai išsakomos atvirai, tačiau yra gyvos bei siekia įvykių paaiškinimų, vertinimų bei supratimo.

Žvelgdami į tai, kas šiuo metu labiausiai jaudina, verčia mąstyti ir gilintis, aptinkame, kad tai nėra antžmogių, hidras bei drakonus pasaulio užkampiuose suradusių bei nugalėjusių superherojų istorijos. Tai yra istorijos „paprastų“ žmonių, patekusių į istorijos ratą bei siekiančių įsitverti į kasdienybę, kuri jiems dar lieka, ir oriai nugyventi likusį gyvenimą, kuris daugeliu atvejų yra labai trumpas ir sunkus. Istorija atskleidžia daugybę nesenų situacijų, kuriose mirtys nekelia kitų kartų į kovas bei neįkvepia kilnioms mintims: mirčių gausa ir pobūdis neturi jokios didingos prasmės. Gyvenimo trapumas, žmogaus laikinumas bei paprasti tikslai, kuriems pasiekti reikia milžiniškų asmeninių pastangų, yra heroizmas, prieš kurį nublanksta herakliški žygiai ar holivudinius personažus primenantys karo vadai superherojai.