Nauja ir paskutinė: autobiografija trioleto sukiniuose

ŽURNALAS: METAI
TEMA: Recenzijos, anotacijos
AUTORIUS: Viktorija Daujotytė

DATA: 2013-02

Nauja ir paskutinė: autobiografija trioleto sukiniuose

Viktorija Daujotytė

Albinas Bernotas. Kaustytos žąsys.  – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 287 p.

Nauja ir paskutinė – tai apie Albino Bernoto knygą „Kaustytos žąsys“, toks pirmasis ir recenzijos sakinys. Sakinys turi būti paminėtas, nes knygoje ne kartą kalbama apie sintaksę. Apie sintaksę kaip pačią giliausią kalbos tvarką ir apie sintaksę kaip paskutinę tautinės gynybos liniją: „<…> todėl tvirtai galiu pasakyti, nutautinimas ir podraug nutautėjimas prasideda ne nuo žodžio, o nuo sakinio, nuo sintaksės“ (p. 32). Ir sintakse A. Bernotas susisaisto su savo tauta, jos praeitim, istorija.

Iš karto minėtina ir autobiografija, nes knygos paantraštėje pažymėta, kad joje – autobiografinė beletristika ir eilėraščiai. Gal tiksliau būtų – beletrizuota autobiografija: patirtoms, išgyventoms istorijoms, apmąstymams suteikiama tam tikra forma, intriga, siužetas. Žymėtoji eilėraščių dalis – trioletai; aštuonių eilučių eilėraštis, rimuojamas dviem rimais, pirmoji eilutė pakartojama ketvirtos ir septintos, antroji – aštuntos. A. Bernotas – kanoninių eilėraščio formų meistras: soneto, sonetų vainiko, trioleto. Ne kartą yra sakęs, kad jam patinka galynėtis su įnoringais eilėraščiais, keliančiais savo reikalavimus. Geriausi sonetai ir trioletai ne sunarstomi iš atskirų dalių, o išskobiami, išdrožiami, iškalami iš vieno medžio, vienos atpjovos. Žodžio medžiaga yra kieta, kietas yra žodžio medis, reikia kantriai drožti, skobti, obliuoti, svidinti. Trioleto sukiniai, trioleto šokiai (gyvi judesiai, ritmingi) yra lyg kokia gilioji A. Bernoto knygos programa. Daug gyvenimo, vis grįžtančio į atmintį, paini to gyvenimo sintaksė, daug pasikartojimų ir pakartojimų, atsiliepimų, atitikimų, mįslingų sutapimų. Ir aštuntoji trioleto eilutė juk toli nuo antrosios, o pakartoja ją ir pakartoja kaip laisvą būtinybę. Ir dviejų rimų turi užtekti šokliai trioleto muzikai. A. Bernoto knygoje rimų (ir perkeltine prasme) nedaug, bet jie meistriškai varijuojami.

„Nenorėčiau, kad ši mano knyga būtų paskutinė“, – ilgo ir vingiuoto sakinio pradžia iš knygos pradžios, kur gyvenimas palyginamas su atlaidų saldainiu, duodančiu impulsą pirmajam trioletui: „Išsivyniojai ir džiaukis – / Kito tokio negausi.“ Deja, „Kaustytos žąsys“ – paskutinė A. Bernoto knyga, derėtų ją skaityti atidžiai ir pagarbiai, suvokti jos ketinimus, intencijas, pajusti svorį. Taip klostėsi, kad šis poetas, gana anksti įžengęs ir į prozą, neabejotinai talentingas, darbštus, sąžiningas, nebuvo pamatytas tarp pagrindinių lietuvių literatūros žaidėjų. Seniai suvoktas paradoksas, ar ne Algimanto Baltakio pirmiausia pastebėtas: kai žiūri atskirai, kai atskirai apmąstai, poetas įdomus, savitas, o kai skaitai kokią bendresnę apžvalgą, ką jau kalbėti apie literatūros istoriją, jo nėra, nėra nė žodžio apie jo kūrybą. Tai galbūt pagrindinių linijų, galbūt poetų grupių, sambūrių, tarpusavio ryšių problema. O gal literatūros, kurio nors jos tarpsnio sampratos lėmėjų, jų simpatijų problema. Bet tai, kas sukurta iš kalbos, iš kalbinės medžiagos, turi daug laiko, tai nedūla, nedyla, gali laukti. Lieka pasitikėti žodžiu. Pasitikėti ir abejoti: „Žodis pats tik prisišaukia žodį – / Tą, kurio ieškojai per naktis, / O suradęs pamatei – netiks…“ Trioleto pradžia, bet daugiau nei trioleto.

Daugiau kaip keturiasdešimt metų A. Bernotas pragyveno didelėje nuošalėje, Labanoro giriose, žiemą aklinai užpustomoje sodyboje. Su bitėmis, šunimi, paukščiais, žvėrimis ir gyvulėliais. Su giria, dangumi, šuliniu. Su medžiais – knygos ketvirtojo viršelio nuotraukoje sėdi po aukštu medžiu: kaimietiškai sunertos rankos, guminiai batai. Gryna poezija, kaip gali pasirodyti. Bet ir atkaklus vienišojo būvis – susikasti daržą, pasisodinti ką, parsinešti vandens, prasikasti taką, pasikurti ugnį, turėti ką valgyti. Ištverti neviltį, išmokti nuo jos apsiginti. „Juodžiausios, baisiausios mintys daužosi galvoje, užpuola žmogų paryčiais, tik atsibudus. Vienintelis išsigelbėjimas – keltis, šokti į kelnes ir maut į mišką! Arba imtis kokio darbo, bet geriau – į mišką“ (p. 46). Kaimynui Stanislovui iš anapus Lakajos leidžiama ištarti: „Pats išradau šitą vaistą nuo juodų minčių.“ Kad galima būtų įtikinamiau pasakoti autobiografinį pasakojimą, vos vos jį beletrizuojant, reikia turėti daug antrininkų, veikėjų, kuriais veikia pats pasakotojas. Modeliuoja pasakojimą, nors pats ir negalėtų pasakyti, kas tie modeliai, kas juos duoda, primena, iškelia iš tamsiausio dugno, apšviečia.

A. Bernoto knygą galima perskaityti kaip pasakojimą apie tai, kas patirta, nevengiant ir to, kas jau pasakota (ir autobiografinėje knygoje „Pro dūmus: deimantais nusėtas“, 1989), kas suvokta iš literatūros, iš bendravimo su Antanu Venclova (prasidėjusio nuo Aleksandro Puškino eilėraščio apie žiemą vertimo), su Antanu Jonynu, Ramūnu Klimu, Algimantu Baltakiu, Vytautu Rudoku, Kostu Kubilinsku… Užsimenamas ir Aleksandras Gudaitis-Guzevičius… Šmėsteli Paulius Širvys, Ričardas Gavelis. Vanda Juknaitė, atmintinai mokanti rinkinio „Nusigręžusi žvaigždė“ eilėraščius – tai tikrai daugiau negu koks ordinas. Jonas Avyžius, iš kurio mokytasi bitininkauti. Knygoje yra gražių poezijos buvimo žmoguje paliudijimų – lyg kokių šiurpulių, perskrodžiančių sąmonę: „<…> kas per stebuklingas augalas tuos šiurpulius kelianti, dvasią vis nutvilkanti poezijos dilgėlė“ (p. 129). Liudijama Maironio svarba: kaip jau tolimais laikais buvo perkamas Maironio dvitomis, kaip jo ieškoma, kaip trūksta, neužtenka…

„Kaustytų žąsų“ pasakojimas galėtų būti linijinis, bet toks nėra, nes gerąja prasme jį komplikuoja poezija, atskirosios jos programos, trioletiškos. Gyvenimas pro atmintį, poezija nusėtą, – taip galima būtų sakyti apie naują ir paskutinę (taip, yra ir tokia jungtis) A. Bernoto knygą.

Atskira tema – literatūros žmonės: Vincas Kudirka („Vincelis su smuikele Naumiesčio kapinėse“, – močiutės žodžiais), A. Venclova, R. Klimas (trapi vidinė autentika – iš pokalbių), A. Jonynas (pats turiningiausias portretas, nenudailintas, aštrių bruožų). A. Jonyno, nematančio, nuostaba „Kaip čia gražu!“ veikia ir kaip pasakojimo kamertonas; antrasis kamertonas iš R. Klimo: „Dėl to man kartais ir užeina toksai lyg nerimas.“ J. Juškaitis, 1971 m. parašęs eilėraštį „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ su gulbėmis, svarbia antiteze žąsims, kaustytoms ir sparnuotoms.

Kaustytos žąsys – iš zanavykų tikrovės, bet ir iš pasakos, vaizduotės. „Močiutė man yra pasakojusi, esą jautresnės širdies, pagailesni ūkininkai žąsų tikrai nekaustydavo, varomoms į Pilviškių (jau kapsų miesto) turgų, joms iš drobės pasiūdavo ar iš pakulinių siūlų nunerdavo naginaites, kad gerai nupenėti ir sunkūs paukščiai, turintys nukrypuoti keliolikos kilometrų kelią, padų į gruodą nepasimuštų <…>“ (p. 82). Laukinės, skraidančios žąsys ir į turgų varomos nupenėtos žąsys. Du tos pačios tikrovės pavidalai. A. Bernotui būdinga tvirtai atsiremti į žemę, bet įsižiūrėti ir į nupenėtų žąsų kraują, primenantį apeigas, kad žvilgsnis laisviau pakiltų į dangų, kad galėtų būti parašytas vienas gražiausių jo eilėraščių „Per Vilnių lekia žąsys“. Knygoje paliudytos jo radimosi aplinkybės: „Visą apniukusį dangų nuo krašto iki krašto purtė duslus dundesys, perkūniškas grūmėjimas, nuo kurio po mano kojomis baugiai virpčiojo gelžbetoninės balkono grindys. <…> Net šiek tiek nusivyliau, kad čia jokio antgamtiško stebuklo nėra, o tik paprasčiausiai skrenda laukinės žąsys: labai žemai ir neregėta gausybė žąsų <…>“ (p. 72). To perkūniško grūmėjimo, to gagenimo, stebėtinai panašaus į arklių žvengimą, eilėraštyje nėra, jį perima bendresnė bernotiška poezijos programa.

Knygoje „Kaustytos žąsys“ giliau įžengta į vitalinį geismų, aistrų pasaulį, gyvulišką tiesiogine ir perkeltine prasme. Pradžioje autorius netgi bauginasi, kad knyga tokia nuoga, begėdiška. Bet problema kita. Geismai, aistros, kūniškos, net iškrypėliškos orgijos yra ir karnavalinės laisvės, kuriomis žmogus priešinasi mirčiai. Kuo daugiau mirties nuojautos, tuo labiau iš pasąmonės iškyla ir vienintelė mirties priešprieša: kūno gyvybingumas, labiausiai atsiskleidžiantis lytiniais geismais. Gyvūnų, gyvulių, žmonių.

Įdomiausia, mįslingiausia ir neabejotinai giliausia A. Bernoto knygoje yra tėvo ir sūnaus tema, metafiziškai susieta su ugnimi, liepsna. Ši tema prasideda nuo pirmojo trioleto, lyg susapnuoto, iškilusio iš to, kas ir pačiam poetui galėjo likti nesuvokiama:

Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą –

Jau sėda į balną, o nuogas ir basas.

Rudens danguje pasitinka jį dvasios…

Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą –

Jam šalta, jis dreba, jį neša pas Dievą

Žirgai žvengdami – gruodu kaustytos žąsys…

Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą –

Jau sėda į balną, o nuogas ir basas…

(p. 11)

Trioletu „Kaustytos žąsys“ pradedamos, jo erdvė atskira. Kito puslapio ir kitos teksto dalies pradžia: „Užaugau be tėvo, su patėviu, geru žmogumi, anot savų ir ypač svetimų, paties Dievo siųstu našlaičiui“ (p. 12). Netikras patėvio brolis po laidotuvių su ašaromis padėkoja: „Palaidojai mano brolį kaip tikras sūnus.“ Lyg eitų ta pati slapta linija ir staiga atsivertų netikėtame susitikime su dailininko Giedriaus Kazimierėno drobės „Atsisveikinimas su Kęstučiu“ reprodukcija: „Ten negyvas kunigaikštis užsodintas ant balto žirgo, kuris, gerai įsidegus pagoniškų laidotuvių ritualiniam laužui, liepsnų šuoliais nuneš valdovą į dangų pas Dievą“ (p. 13). Pritrenkusi nuostaba iš paveikslo ir trioleto giminystės: „<…> skirtumas tik toks, kad manasis raitelis gėdingai nuogas, be kardo ir vadinamas ne kunigaikščiu, o tėvu, pirmasis jau didingai sėdi balne, o šis dar tik taiko koja balnakilpėn.“ Tiesioginis akstinas trioletui buvęs ilgai persekiojęs prisiminimas, kad kaip Rašytojų sąjungos pareigūnas turėjęs rūpintis A. Venclovos šarvojimu ir lavoninėje buvęs palaikytas sūnumi, pasiūlyta mirusį aprengti, kaip ir pridera sūnui.

Šmėsteli knygoje ir Tomas Venclova, greta A. Jonyno ir jo mažas Antanukas, vėliau taip pat poetas. Tėvo ir sūnaus ryšys – iki paskutinio žingsnio, iki aprengimo šarvojimui, iki palaidojimo, kai galima pasakyti: viską padarei kaip tikras sūnus. Ugnies rodymasis, liepsnos – tarsi iš pagoniškų ritualų. Taip, Kęstutis ir Birutė, mitinė šeima, prieškario Lietuvoje buvo šeimos simbolis. Kaip suderinti krikščionybę ir pagoniškus papročius, kuriais gyveno ir savo vaikus, taip pat ir Vytautą, auklėjo Kęstutis ir Birutė, kaip priimti į savo sąmonę ritualinę mirties ugnį? Motinos reakcija aiški: „Mirusįjį ne į žemę, o ugnyje sudeginti, kaip kokį deglą paršą liepsnose susvilinti – kur tai matyta!..“ (p. 22). O patėvis svarsto, gal ir garsiai sako, kad „kai Kęstutį degino, tai tikriausiai degino ąžuolo malkų ugnyje“ (p. 23). Kas prineša prie akių tuos senus jutimus – šarvojimo, ugnies, – kas juos atgaivina? Vėlės. Kelis kartus A. Bernotas pamini vėles, labiausiai gimtųjų Urvinių vėles, tikriausiai jos ir pasiuntusios jam Kazimierėno paveikslo atvaizdą, kad primintų, jog svarbiau ne apie ką rašyti, o su kuo būti rašant; nebūtinai apie kunigaikštį rašyti, užtenka su juo būti, netgi ne su juo pačiu, „o su jį praryjančia pušinių rąstų ugnimi“. Nebūtinai – ąžuolo. Kai nebeatlaikai vandenų sapningo žvilgsnio, ieškok ugnies, ankstyvosios ugnelės. Glauskis prie ugnies.

Kūrenimas rudenį ir žiemą, pasirūpinta malkų, bet ne šiaip malkų, o ir „pagoniškos ritualinės pušies ir mitologinės žalčio eglės“ (p. 25). Stebėti skirtingą degančio medžio būdą, galvoti, kad „kunigaikščiui Kęstučiui buvo tikrai malonu sėdėti balne ir iškilmingai iš smalingų pušinių rąstų kylančių liepsnų šuoliais joti Anapilin!“ (p. 26). Pabandyti aprašyti degantį medį, bet, patyrus piktas žiežirbas, kas parašyta, sumesti į ugnį. „Apie ugnį – į ugnį!“ (p. 27). Ugnies sukiojimasis sąmonėje. Nuo kasdienės iki ritualinės. Arba atvirkščiai.

Kas už to slypi? Į ką eina, su kuo susitinka? Iš esmės panašiai kaip    A. Bernoto trioletas „Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą“ susitinka su G. Kazimierėno paveikslo „Atsisveikinimas su Kęstučiu“ reprodukcija, visa ši ritualinė ugnies misterija yra pririšta prie Lietuvos viduramžių, prie seniausio mito, Algirdo Juliaus Greimo pavadinto „pirmuoju lietuvišku mitu“, datuoto 1261 metais („Sakmė apie Šovį, vėlių vedlį“). Tai vadinamasis Sovijaus mitas iš seniausių metraščių – „Pasakojimas apie tokį pagonišką paklydimą, kad jie Sovijų dievu vadina“. Sovijų A. J. Greimas laiko lietuvių Šoviu. Mitas susijęs su laidojimo papročiais, su mirusiųjų deginimu. Ir Sovijų, ir Šventaragį, kito mito veikėją, sudegina jų pačių sūnūs. Sūnus pagal seniausius mitus atrodo labai įsipareigojęs tėvui, tai ir bendruomenės likimui lemtingas ryšys. Turėti sūnų, kad perimtų kardą. Ir kad mirusį tėvą, juolab kovoj žuvusį, tinkamai pašarvotų, perduotų ugniai, lydinčiai į vėlių šalį.

Prie Sovijaus mito iš naujo grįžo Bronislava Kerbelytė, į išplėstus lietuvių viduramžių kultūros kontekstus įjungė Algimantas Bučys, naują vertimą ir naują interpretacinę versiją pateikė Ilja Lemeškinas (2008). Bendriausia samprata nekinta: mite kalbama apie lietuvių mirusiųjų deginimą. A. Bučio interpretacinėje versijoje tėvas degina sūnų; tai abejotina. I. Lemeškino – sūnus tėvui galiausiai suteikia tinkamą mirties guolį: „O kitą dieną, sukūręs laužą didelį, įmetė jį į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjo. Jis atsakė: „Kaip vaikelis lopšyje saldžiai miegojau“ (cit. iš: Bučys A. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija, Vilnius: Versus aureus, 2012, p. 611). Mite sūnus turi patarnauti tėvui.

Grįžkime prie A. Bernoto. Jo trioleto „Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą“ mitinė nuoroda – į ugnį; aprenk ugnimi, jam šalta, jis dreba. Taip, tolimi, labai tolimi, nelygūs, nelygintini tekstai, bet susitikimas tikėtinas. A. Bernotas atsiliepia į tolimus, gilius ritualinės ugnies vaizdinius, tvirtina jų autentiškumą, išlikimą lietuvių pasaulėjautoje. Trioleto aiškinimas A. Venclovos mirties aplinkybėmis tėra šalutinis, viskas giliau, bet ir paviršiuje turi būti sukabinta. A. Bernotas sukabina, o kartu palieka duris ir atviras. Įeikite, supraskite.

Pabaiga, lyg iš kelių kartų knygos pabaiga, lyg nenorint pabaigti, vis dar ją pratęsiant. Tikroji knygos pabaiga ištinka dar kelios dešimtys puslapių iki paskutiniųjų sakinių. Ta tikroji pabaiga – jau aiškiai viską matančio, užbaigiančio: „Bet šaukštai jau seniai popiet: ir tos baltakiškos Vargo Mokyklos, ir tų Varinių Beržynų, ir aukštojo skardžio prie Trakų, netgi to baso ir nuogo raitelio – lyg nebuvę, viskas praėjo, praskriejo kaip viena diena. Jaunas Vargo Mokyklos auklėtinis rašė eilėraščius virpėdamas iš nekantrumo pamatyti išleistą savo pirmąją knygą, o paskutiniąją rašydamas štai jis bejėgiškai tirta baimindamasis, kad nespės jos išvysti savo akimis: ne savo – tai taip, bet savo… todėl ir paryčiais žmogų užklumpančios juodosios mintys, kokios ten mintys, pasakytų Lionginas, pasakytų: na, tik aš žinau, mums profesorius Kaune aiškino, kad tai ne kas kita, o perdegančios elektros lemputės iškilmingoji, juodoji, visa ko pabaigoje giedamo Viešpaties Angelo šviesa“ (p. 248).

Pabaiga, iš esmės vieno sakinio, tikrai bernotiškos sintaksės, kelialaikės ir keliapakopės, trioletiškos, nuo baso ir nuogo raitelio, laukiančio kaitrios ugnies, palydinčios į amžinybę, per kūrybinės būties nekantrą ir baimingą tirtėjimą, per paryčiu užklumpančias juodąsias mintis atvingiuoja iki juodosios šviesos, iki „visa ko pabaigoje giedamo Viešpaties Angelo“.