Nauja ir paskutinAi??: autobiografija trioleto sukiniuose

A?URNALAS: METAI
TEMA:Ai??Recenzijos, anotacijos
AUTORIUS:Ai??Viktorija DaujotytAi??

DATA: 2013-02

Nauja ir paskutinAi??: autobiografija trioleto sukiniuose

Viktorija DaujotytAi??

Albinas Bernotas. Kaustytos A?Ai??sys.Ai?? ai??i?? Vilnius: Lietuvos raA?ytojA? sAi??jungos leidykla, 2012. ai??i?? 287 p.

Nauja ir paskutinAi?? ai??i?? tai apie Albino Bernoto knygAi?? ai??zKaustytos A?Ai??sysai???, toks pirmasis ir recenzijos sakinys. Sakinys turi bAi??ti paminAi??tas, nes knygoje ne kartAi?? kalbama apie sintaksAi??. Apie sintaksAi?? kaip paA?iAi?? giliausiAi?? kalbos tvarkAi?? ir apie sintaksAi?? kaip paskutinAi?? tautinAi??s gynybos linijAi??: ai??z<...> todAi??l tvirtai galiu pasakyti, nutautinimas ir podraug nutautAi??jimas prasideda ne nuo A?odA?io, o nuo sakinio, nuo sintaksAi??sai??? (p. 32). Ir sintakse A. Bernotas susisaisto su savo tauta, jos praeitim, istorija.

IA? karto minAi??tina ir autobiografija, nes knygos paantraA?tAi??je paA?ymAi??ta, kad joje ai??i?? autobiografinAi?? beletristika ir eilAi??raA?A?iai. Gal tiksliau bAi??tA? ai??i?? beletrizuota autobiografija: patirtoms, iA?gyventoms istorijoms, apmAi??stymams suteikiama tam tikra forma, intriga, siuA?etas. A?ymAi??toji eilAi??raA?A?iA? dalis ai??i?? trioletai; aA?tuoniA? eiluA?iA? eilAi??raA?tis, rimuojamas dviem rimais, pirmoji eilutAi?? pakartojama ketvirtos ir septintos, antroji ai??i?? aA?tuntos. A. Bernotas ai??i?? kanoniniA? eilAi??raA?A?io formA? meistras: soneto, sonetA? vainiko, trioleto. Ne kartAi?? yra sakAi??s, kad jam patinka galynAi??tis su A?noringais eilAi??raA?A?iais, kelianA?iais savo reikalavimus. Geriausi sonetai ir trioletai ne sunarstomi iA? atskirA? daliA?, o iA?skobiami, iA?droA?iami, iA?kalami iA? vieno medA?io, vienos atpjovos. A?odA?io medA?iaga yra kieta, kietas yra A?odA?io medis, reikia kantriai droA?ti, skobti, obliuoti, svidinti. Trioleto sukiniai, trioleto A?okiai (gyvi judesiai, ritmingi) yra lyg kokia gilioji A. Bernoto knygos programa. Daug gyvenimo, vis grA?A?tanA?io A? atmintA?, paini to gyvenimo sintaksAi??, daug pasikartojimA? ir pakartojimA?, atsiliepimA?, atitikimA?, mA?slingA? sutapimA?. Ir aA?tuntoji trioleto eilutAi?? juk toli nuo antrosios, o pakartoja jAi?? ir pakartoja kaip laisvAi?? bAi??tinybAi??. Ir dviejA? rimA? turi uA?tekti A?okliai trioleto muzikai. A. Bernoto knygoje rimA? (ir perkeltine prasme) nedaug, bet jie meistriA?kai varijuojami.

ai??zNenorAi??A?iau, kad A?i mano knyga bAi??tA? paskutinAi??ai???, ai??i?? ilgo ir vingiuoto sakinio pradA?ia iA? knygos pradA?ios, kur gyvenimas palyginamas su atlaidA? saldainiu, duodanA?iu impulsAi?? pirmajam trioletui: ai??zIA?sivyniojai ir dA?iaukis ai??i?? / Kito tokio negausi.ai??? Deja, ai??zKaustytos A?Ai??sysai??? ai??i?? paskutinAi?? A. Bernoto knyga, derAi??tA? jAi?? skaityti atidA?iai ir pagarbiai, suvokti jos ketinimus, intencijas, pajusti svorA?. Taip klostAi??si, kad A?is poetas, gana anksti A?A?engAi??s ir A? prozAi??, neabejotinai talentingas, darbA?tus, sAi??A?iningas, nebuvo pamatytas tarp pagrindiniA? lietuviA? literatAi??ros A?aidAi??jA?. Seniai suvoktas paradoksas, ar ne Algimanto Baltakio pirmiausia pastebAi??tas: kai A?iAi??ri atskirai, kai atskirai apmAi??stai, poetas A?domus, savitas, o kai skaitai kokiAi?? bendresnAi?? apA?valgAi??, kAi?? jau kalbAi??ti apie literatAi??ros istorijAi??, jo nAi??ra, nAi??ra nAi?? A?odA?io apie jo kAi??rybAi??. Tai galbAi??t pagrindiniA? linijA?, galbAi??t poetA? grupiA?, sambAi??riA?, tarpusavio ryA?iA? problema. O gal literatAi??ros, kurio nors jos tarpsnio sampratos lAi??mAi??jA?, jA? simpatijA? problema. Bet tai, kas sukurta iA? kalbos, iA? kalbinAi??s medA?iagos, turi daug laiko, tai nedAi??la, nedyla, gali laukti. Lieka pasitikAi??ti A?odA?iu. PasitikAi??ti ir abejoti: ai??zA?odis pats tik prisiA?aukia A?odA? ai??i?? / TAi??, kurio ieA?kojai per naktis, / O suradAi??s pamatei ai??i?? netiks…ai??? Trioleto pradA?ia, bet daugiau nei trioleto.

Daugiau kaip keturiasdeA?imt metA? A. Bernotas pragyveno didelAi??je nuoA?alAi??je, Labanoro giriose, A?iemAi?? aklinai uA?pustomoje sodyboje. Su bitAi??mis, A?unimi, paukA?A?iais, A?vAi??rimis ir gyvulAi??liais. Su giria, dangumi, A?uliniu. Su medA?iais ai??i?? knygos ketvirtojo virA?elio nuotraukoje sAi??di po aukA?tu medA?iu: kaimietiA?kai sunertos rankos, guminiai batai. Gryna poezija, kaip gali pasirodyti. Bet ir atkaklus vieniA?ojo bAi??vis ai??i?? susikasti darA?Ai??, pasisodinti kAi??, parsineA?ti vandens, prasikasti takAi??, pasikurti ugnA?, turAi??ti kAi?? valgyti. IA?tverti neviltA?, iA?mokti nuo jos apsiginti. ai??zJuodA?iausios, baisiausios mintys dauA?osi galvoje, uA?puola A?mogA? paryA?iais, tik atsibudus. Vienintelis iA?sigelbAi??jimas ai??i?? keltis, A?okti A? kelnes ir maut A? miA?kAi??! Arba imtis kokio darbo, bet geriau ai??i?? A? miA?kAi??ai??? (p. 46). Kaimynui Stanislovui iA? anapus Lakajos leidA?iama iA?tarti: ai??zPats iA?radau A?itAi?? vaistAi?? nuo juodA? minA?iA?.ai??? Kad galima bAi??tA? A?tikinamiau pasakoti autobiografinA? pasakojimAi??, vos vos jA? beletrizuojant, reikia turAi??ti daug antrininkA?, veikAi??jA?, kuriais veikia pats pasakotojas. Modeliuoja pasakojimAi??, nors pats ir negalAi??tA? pasakyti, kas tie modeliai, kas juos duoda, primena, iA?kelia iA? tamsiausio dugno, apA?vieA?ia.

A. Bernoto knygAi?? galima perskaityti kaip pasakojimAi?? apie tai, kas patirta, nevengiant ir to, kas jau pasakota (ir autobiografinAi??je knygoje ai??zPro dAi??mus: deimantais nusAi??tasai???, 1989), kas suvokta iA? literatAi??ros, iA? bendravimo su Antanu Venclova (prasidAi??jusio nuo Aleksandro PuA?kino eilAi??raA?A?io apie A?iemAi?? vertimo), su Antanu Jonynu, RamAi??nu Klimu, Algimantu Baltakiu, Vytautu Rudoku, Kostu Kubilinsku… UA?simenamas ir Aleksandras Gudaitis-GuzeviA?ius… Ai??mAi??steli Paulius Ai??irvys, RiA?ardas Gavelis. Vanda JuknaitAi??, atmintinai mokanti rinkinio ai??zNusigrAi??A?usi A?vaigA?dAi??ai??? eilAi??raA?A?ius ai??i?? tai tikrai daugiau negu koks ordinas. Jonas AvyA?ius, iA? kurio mokytasi bitininkauti. Knygoje yra graA?iA? poezijos buvimo A?moguje paliudijimA? ai??i?? lyg kokiA? A?iurpuliA?, perskrodA?ianA?iA? sAi??monAi??: ai??z<...> kas per stebuklingas augalas tuos A?iurpulius kelianti, dvasiAi?? vis nutvilkanti poezijos dilgAi??lAi??ai??? (p. 129). Liudijama Maironio svarba: kaip jau tolimais laikais buvo perkamas Maironio dvitomis, kaip jo ieA?koma, kaip trAi??ksta, neuA?tenka…

ai??zKaustytA? A?Ai??sA?ai??? pasakojimas galAi??tA? bAi??ti linijinis, bet toks nAi??ra, nes gerAi??ja prasme jA? komplikuoja poezija, atskirosios jos programos, trioletiA?kos. Gyvenimas pro atmintA?, poezija nusAi??tAi??, ai??i?? taip galima bAi??tA? sakyti apie naujAi?? ir paskutinAi?? (taip, yra ir tokia jungtis) A. Bernoto knygAi??.

Atskira tema ai??i?? literatAi??ros A?monAi??s: Vincas Kudirka (ai??zVincelis su smuikele NaumiesA?io kapinAi??seai???, ai??i?? moA?iutAi??s A?odA?iais), A. Venclova, R. Klimas (trapi vidinAi?? autentika ai??i?? iA? pokalbiA?), A. Jonynas (pats turiningiausias portretas, nenudailintas, aA?triA? bruoA?A?). A. Jonyno, nematanA?io, nuostaba ai??zKaip A?ia graA?u!ai??? veikia ir kaip pasakojimo kamertonas; antrasis kamertonas iA? R. Klimo: ai??zDAi??l to man kartais ir uA?eina toksai lyg nerimas.ai??? J. JuA?kaitis, 1971 m. paraA?Ai??s eilAi??raA?tA? ai??zMAi??lyna A?ibutAi?? apA?vietAi?? likimAi??ai??? su gulbAi??mis, svarbia antiteze A?Ai??sims, kaustytoms ir sparnuotoms.

Kaustytos A?Ai??sys ai??i?? iA? zanavykA? tikrovAi??s, bet ir iA? pasakos, vaizduotAi??s. ai??zMoA?iutAi?? man yra pasakojusi, esAi?? jautresnAi??s A?irdies, pagailesni Ai??kininkai A?Ai??sA? tikrai nekaustydavo, varomoms A? PilviA?kiA? (jau kapsA? miesto) turgA?, joms iA? drobAi??s pasiAi??davo ar iA? pakuliniA? siAi??lA? nunerdavo naginaites, kad gerai nupenAi??ti ir sunkAi??s paukA?A?iai, turintys nukrypuoti keliolikos kilometrA? keliAi??, padA? A? gruodAi?? nepasimuA?tA? <...>ai??? (p. 82). LaukinAi??s, skraidanA?ios A?Ai??sys ir A? turgA? varomos nupenAi??tos A?Ai??sys. Du tos paA?ios tikrovAi??s pavidalai. A. Bernotui bAi??dinga tvirtai atsiremti A? A?emAi??, bet A?siA?iAi??rAi??ti ir A? nupenAi??tA? A?Ai??sA? kraujAi??, primenantA? apeigas, kad A?vilgsnis laisviau pakiltA? A? dangA?, kad galAi??tA? bAi??ti paraA?ytas vienas graA?iausiA? jo eilAi??raA?A?iA? ai??zPer VilniA? lekia A?Ai??sysai???. Knygoje paliudytos jo radimosi aplinkybAi??s: ai??zVisAi?? apniukusA? dangA? nuo kraA?to iki kraA?to purtAi?? duslus dundesys, perkAi??niA?kas grAi??mAi??jimas, nuo kurio po mano kojomis baugiai virpA?iojo gelA?betoninAi??s balkono grindys. <...> Net A?iek tiek nusivyliau, kad A?ia jokio antgamtiA?ko stebuklo nAi??ra, o tik paprasA?iausiai skrenda laukinAi??s A?Ai??sys: labai A?emai ir neregAi??ta gausybAi?? A?Ai??sA? <...>ai??? (p. 72). To perkAi??niA?ko grAi??mAi??jimo, to gagenimo, stebAi??tinai panaA?aus A? arkliA? A?vengimAi??, eilAi??raA?tyje nAi??ra, jA? perima bendresnAi?? bernotiA?ka poezijos programa.

Knygoje ai??zKaustytos A?Ai??sysai??? giliau A?A?engta A? vitalinA? geismA?, aistrA? pasaulA?, gyvuliA?kAi?? tiesiogine ir perkeltine prasme. PradA?ioje autorius netgi bauginasi, kad knyga tokia nuoga, begAi??diA?ka. Bet problema kita. Geismai, aistros, kAi??niA?kos, net iA?krypAi??liA?kos orgijos yra ir karnavalinAi??s laisvAi??s, kuriomis A?mogus prieA?inasi mirA?iai. Kuo daugiau mirties nuojautos, tuo labiau iA? pasAi??monAi??s iA?kyla ir vienintelAi?? mirties prieA?prieA?a: kAi??no gyvybingumas, labiausiai atsiskleidA?iantis lytiniais geismais. GyvAi??nA?, gyvuliA?, A?moniA?.

Ai??domiausia, mA?slingiausia ir neabejotinai giliausia A. Bernoto knygoje yra tAi??vo ir sAi??naus tema, metafiziA?kai susieta su ugnimi, liepsna. Ai??i tema prasideda nuo pirmojo trioleto, lyg susapnuoto, iA?kilusio iA? to, kas ir paA?iam poetui galAi??jo likti nesuvokiama:

Apauk ir aprenk savo mirusA? tAi??vAi?? ai??i??

Jau sAi??da A? balnAi??, o nuogas ir basas.

Rudens danguje pasitinka jA? dvasios…

Apauk ir aprenk savo mirusA? tAi??vAi?? ai??i??

Jam A?alta, jis dreba, jA? neA?a pas DievAi??

A?irgai A?vengdami ai??i?? gruodu kaustytos A?Ai??sys…

Apauk ir aprenk savo mirusA? tAi??vAi?? ai??i??

Jau sAi??da A? balnAi??, o nuogas ir basas…

(p. 11)

Trioletu ai??zKaustytos A?Ai??sysai??? pradedamos, jo erdvAi?? atskira. Kito puslapio ir kitos teksto dalies pradA?ia: ai??zUA?augau be tAi??vo, su patAi??viu, geru A?mogumi, anot savA? ir ypaA? svetimA?, paties Dievo siA?stu naA?laiA?iuiai??? (p. 12). Netikras patAi??vio brolis po laidotuviA? su aA?aromis padAi??koja: ai??zPalaidojai mano brolA? kaip tikras sAi??nus.ai??? Lyg eitA? ta pati slapta linija ir staiga atsivertA? netikAi??tame susitikime su dailininko Giedriaus KazimierAi??no drobAi??s ai??zAtsisveikinimas su KAi??stuA?iuai??? reprodukcija: ai??zTen negyvas kunigaikA?tis uA?sodintas ant balto A?irgo, kuris, gerai A?sidegus pagoniA?kA? laidotuviA? ritualiniam lauA?ui, liepsnA? A?uoliais nuneA? valdovAi?? A? dangA? pas DievAi??ai??? (p. 13). Pritrenkusi nuostaba iA? paveikslo ir trioleto giminystAi??s: ai??z skirtumas tik toks, kad manasis raitelis gAi??dingai nuogas, be kardo ir vadinamas ne kunigaikA?A?iu, o tAi??vu, pirmasis jau didingai sAi??di balne, o A?is dar tik taiko koja balnakilpAi??n.ai??? Tiesioginis akstinas trioletui buvAi??s ilgai persekiojAi??s prisiminimas, kad kaip RaA?ytojA? sAi??jungos pareigAi??nas turAi??jAi??s rAi??pintis A. Venclovos A?arvojimu ir lavoninAi??je buvAi??s palaikytas sAi??numi, pasiAi??lyta mirusA? aprengti, kaip ir pridera sAi??nui.

Ai??mAi??steli knygoje ir Tomas Venclova, greta A. Jonyno ir jo maA?as Antanukas, vAi??liau taip pat poetas. TAi??vo ir sAi??naus ryA?ys ai??i?? iki paskutinio A?ingsnio, iki aprengimo A?arvojimui, iki palaidojimo, kai galima pasakyti: viskAi?? padarei kaip tikras sAi??nus. Ugnies rodymasis, liepsnos ai??i?? tarsi iA? pagoniA?kA? ritualA?. Taip, KAi??stutis ir BirutAi??, mitinAi?? A?eima, prieA?kario Lietuvoje buvo A?eimos simbolis. Kaip suderinti krikA?A?ionybAi?? ir pagoniA?kus paproA?ius, kuriais gyveno ir savo vaikus, taip pat ir VytautAi??, auklAi??jo KAi??stutis ir BirutAi??, kaip priimti A? savo sAi??monAi?? ritualinAi?? mirties ugnA?? Motinos reakcija aiA?ki: ai??zMirusA?jA? ne A? A?emAi??, o ugnyje sudeginti, kaip kokA? deglAi?? parA?Ai?? liepsnose susvilinti ai??i?? kur tai matyta!..ai??? (p. 22). O patAi??vis svarsto, gal ir garsiai sako, kad ai??zkai KAi??stutA? degino, tai tikriausiai degino Ai??A?uolo malkA? ugnyjeai??? (p. 23). Kas prineA?a prie akiA? tuos senus jutimus ai??i?? A?arvojimo, ugnies, ai??i?? kas juos atgaivina? VAi??lAi??s. Kelis kartus A. Bernotas pamini vAi??les, labiausiai gimtA?jA? UrviniA? vAi??les, tikriausiai jos ir pasiuntusios jam KazimierAi??no paveikslo atvaizdAi??, kad primintA?, jog svarbiau ne apie kAi?? raA?yti, o su kuo bAi??ti raA?ant; nebAi??tinai apie kunigaikA?tA? raA?yti, uA?tenka su juo bAi??ti, netgi ne su juo paA?iu, ai??zo su jA? praryjanA?ia puA?iniA? rAi??stA? ugnimiai???. NebAi??tinai ai??i?? Ai??A?uolo. Kai nebeatlaikai vandenA? sapningo A?vilgsnio, ieA?kok ugnies, ankstyvosios ugnelAi??s. Glauskis prie ugnies.

KAi??renimas rudenA? ir A?iemAi??, pasirAi??pinta malkA?, bet ne A?iaip malkA?, o ir ai??zpagoniA?kos ritualinAi??s puA?ies ir mitologinAi??s A?alA?io eglAi??sai??? (p. 25). StebAi??ti skirtingAi?? deganA?io medA?io bAi??dAi??, galvoti, kad ai??zkunigaikA?A?iui KAi??stuA?iui buvo tikrai malonu sAi??dAi??ti balne ir iA?kilmingai iA? smalingA? puA?iniA? rAi??stA? kylanA?iA? liepsnA? A?uoliais joti Anapilin!ai??? (p. 26). Pabandyti apraA?yti degantA? medA?, bet, patyrus piktas A?ieA?irbas, kas paraA?yta, sumesti A? ugnA?. ai??zApie ugnA? ai??i?? A? ugnA?!ai??? (p. 27). Ugnies sukiojimasis sAi??monAi??je. Nuo kasdienAi??s iki ritualinAi??s. Arba atvirkA?A?iai.

Kas uA? to slypi? Ai?? kAi?? eina, su kuo susitinka? IA? esmAi??s panaA?iai kaipAi??Ai??Ai?? A. Bernoto trioletas ai??zApauk ir aprenk savo mirusA? tAi??vAi??ai??? susitinka su G. KazimierAi??no paveikslo ai??zAtsisveikinimas su KAi??stuA?iuai??? reprodukcija, visa A?i ritualinAi?? ugnies misterija yra pririA?ta prie Lietuvos viduramA?iA?, prie seniausio mito, Algirdo Juliaus Greimo pavadinto ai??zpirmuoju lietuviA?ku mituai???, datuoto 1261 metais (ai??zSakmAi?? apie Ai??ovA?, vAi??liA? vedlA?ai???). Tai vadinamasis Sovijaus mitas iA? seniausiA? metraA?A?iA? ai??i?? ai??zPasakojimas apie tokA? pagoniA?kAi?? paklydimAi??, kad jie SovijA? dievu vadinaai???. SovijA? A. J. Greimas laiko lietuviA? Ai??oviu. Mitas susijAi??s su laidojimo paproA?iais, su mirusiA?jA? deginimu. Ir SovijA?, ir Ai??ventaragA?, kito mito veikAi??jAi??, sudegina jA? paA?iA? sAi??nAi??s. SAi??nus pagal seniausius mitus atrodo labai A?sipareigojAi??s tAi??vui, tai ir bendruomenAi??s likimui lemtingas ryA?ys. TurAi??ti sAi??nA?, kad perimtA? kardAi??. Ir kad mirusA? tAi??vAi??, juolab kovoj A?uvusA?, tinkamai paA?arvotA?, perduotA? ugniai, lydinA?iai A? vAi??liA? A?alA?.

Prie Sovijaus mito iA? naujo grA?A?o Bronislava KerbelytAi??, A? iA?plAi??stus lietuviA? viduramA?iA? kultAi??ros kontekstus A?jungAi?? Algimantas BuA?ys, naujAi?? vertimAi?? ir naujAi?? interpretacinAi?? versijAi?? pateikAi?? Ilja LemeA?kinas (2008). Bendriausia samprata nekinta: mite kalbama apie lietuviA? mirusiA?jA? deginimAi??. A. BuA?io interpretacinAi??je versijoje tAi??vas degina sAi??nA?; tai abejotina. I. LemeA?kino ai??i?? sAi??nus tAi??vui galiausiai suteikia tinkamAi?? mirties guolA?: ai??zO kitAi?? dienAi??, sukAi??rAi??s lauA?Ai?? didelA?, A?metAi?? jA? A? ugnA?. RytAi?? jo paklausAi??, ar gerai pailsAi??jo. Jis atsakAi??: ai??zKaip vaikelis lopA?yje saldA?iai miegojauai??? (cit. iA?: BuA?ys A. Seniausiosios lietuviA? literatAi??ros istorija ir chrestomatija, Vilnius: Versus aureus, 2012, p. 611). Mite sAi??nus turi patarnauti tAi??vui.

GrA?A?kime prie A. Bernoto. Jo trioleto ai??zApauk ir aprenk savo mirusA? tAi??vAi??ai??? mitinAi?? nuoroda ai??i?? A? ugnA?; aprenk ugnimi, jam A?alta, jis dreba. Taip, tolimi, labai tolimi, nelygAi??s, nelygintini tekstai, bet susitikimas tikAi??tinas. A. Bernotas atsiliepia A? tolimus, gilius ritualinAi??s ugnies vaizdinius, tvirtina jA? autentiA?kumAi??, iA?likimAi?? lietuviA? pasaulAi??jautoje. Trioleto aiA?kinimas A. Venclovos mirties aplinkybAi??mis tAi??ra A?alutinis, viskas giliau, bet ir pavirA?iuje turi bAi??ti sukabinta. A. Bernotas sukabina, o kartu palieka duris ir atviras. Ai??eikite, supraskite.

Pabaiga, lyg iA? keliA? kartA? knygos pabaiga, lyg nenorint pabaigti, vis dar jAi?? pratAi??siant. Tikroji knygos pabaiga iA?tinka dar kelios deA?imtys puslapiA? iki paskutiniA?jA? sakiniA?. Ta tikroji pabaiga ai??i?? jau aiA?kiai viskAi?? matanA?io, uA?baigianA?io: ai??zBet A?aukA?tai jau seniai popiet: ir tos baltakiA?kos Vargo Mokyklos, ir tA? VariniA? BerA?ynA?, ir aukA?tojo skardA?io prie TrakA?, netgi to baso ir nuogo raitelio ai??i?? lyg nebuvAi??, viskas praAi??jo, praskriejo kaip viena diena. Jaunas Vargo Mokyklos auklAi??tinis raA?Ai?? eilAi??raA?A?ius virpAi??damas iA? nekantrumo pamatyti iA?leistAi?? savo pirmAi??jAi?? knygAi??, o paskutiniAi??jAi?? raA?ydamas A?tai jis bejAi??giA?kai tirta baimindamasis, kad nespAi??s jos iA?vysti savo akimis: ne savo ai??i?? tai taip, bet savo… todAi??l ir paryA?iais A?mogA? uA?klumpanA?ios juodosios mintys, kokios ten mintys, pasakytA? Lionginas, pasakytA?: na, tik aA? A?inau, mums profesorius Kaune aiA?kino, kad tai ne kas kita, o perdeganA?ios elektros lemputAi??s iA?kilmingoji, juodoji, visa ko pabaigoje giedamo VieA?paties Angelo A?viesaai??? (p. 248).

Pabaiga, iA? esmAi??s vieno sakinio, tikrai bernotiA?kos sintaksAi??s, kelialaikAi??s ir keliapakopAi??s, trioletiA?kos, nuo baso ir nuogo raitelio, laukianA?io kaitrios ugnies, palydinA?ios A? amA?inybAi??, per kAi??rybinAi??s bAi??ties nekantrAi?? ir baimingAi?? tirtAi??jimAi??, per paryA?iu uA?klumpanA?ias juodAi??sias mintis atvingiuoja iki juodosios A?viesos, iki ai??zvisa ko pabaigoje giedamo VieA?paties Angeloai???.