Nauja sarbievistikos studija

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: RECENZIJA
AUTORIUS: Skirmantė Šarkauskienė
DATA: 2012-12

Živilė Nedzinskaitė,
Tepaliks kiekvienas šlovę po savęs…:
Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poetikos ir
poezijos recepcija XVII–XVIII amžiaus LDK jėzuitų
edukacijos sistemoje,
serija Senosios literatūros studijos,
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,
2011, 287 p., iliustr., [700] egz.
Dailininkas Rokas Gelažius

Živilės Nedzinskaitės knyga – pirmoji Lietuvos literatūrologijoje monografija, skirta žymiam Baroko poetui ir literatūros teoretikui Motiejui Kazimierui Sarbievijui.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Maciej Kazimierz Sarbiewski, Mathias Casimirus Sarbievius, 1595–1640) gimė Sarbievo kaime, netoli Plonsko, Mozūrijos regione Lenkijoje. 1612 m. įstojo į jėzuitų ordiną ir nuo to laiko didžiąją gyvenimo dalį praleido Lietuvoje (apie 20 metų). Mokėsi Vilniaus akademijos noviciate (1612–1614), trejus metus studijavo filosofiją Braunsberge (1614–1617), Vilniaus universitete teo­logiją (1620–1622). Antraisiais studijų metais kaip gabus studentas buvo išsiųstas tęsti teologijos studijų į Romos jėzuitų kolegiją (Collegium Romanum). 1614–1627 m. Sarbievijus dėstė įvairias disciplinas jėzuitų kolegijose: sintaksę (1614–1615) ir poetiką (1618–1619) Kražiuose, poetiką Polocke (1619–1620), Nesvyžiuje (1625–1626), retoriką Polocke (1626–1627); vėliau Vilniaus universitete retoriką (1627–1628), filosofiją (1628–1631), teologiją (1631–1635). Greta dėstymo poetas ėjo įvairias administracines pareigas: buvo rektoriaus padėjėjas, Filosofijos ir Teologijos fakultetų dekanas, Marijos kongregacijos vadovas. 1636 m. Šv. Jono bažnyčioje, dalyvaujant karaliui Vladislovui IV Vazai, Sarbievijui iškilmingai suteiktas teologijos daktaro laipsnis. 1635 m. poetas tapo Vladislovo IV rūmų pamokslininku ir gyveno Varšuvoje, kur mirė, sulaukęs 45 metų amžiaus.

Sarbievijaus kūrybinis palikimas gausus ir įvairus: fundamentalūs retorikos, poetikos, mitologijos, filosofijos, teologijos veikalai, skaitytos paskaitos, pamokslai, kalbos, laiškai. Didžiausią šlovę, poeto laurus (poeta laureatus), krikščioniškojo sarmatų Horacijaus vardą (Horatius christianus, Horatius Sarmaticus) Sarbievijui pelnė poezija – lyrinių eilėraščių rinkinys Trys lyrikos knygos (Lyricorum libri tres), pirmą kartą išleistas 1625 m. Kelne, vėliau pildytas naujomis odėmis, epodėmis, epigramomis ir daug kartų pakartotas1.

Nemažą dalį Sarbievijaus poetinės kūrybos sudaro eilėraščiai, sukurti sekant didžiuoju Antikos lyriku Horacijumi. Imituodamas Horacijaus odes, jų tematiką Sarbievijus jungė su Biblijos siužetais, pagoniškuosius, erotinius motyvus pripildė religinės krikščioniškos dvasios. Kartu stengėsi atspindėti vietines realijas, reaguoti į svarbiausius savo meto įvykius. Naujai ir savitai apmąstė iš antikinės literatūros perimtas dorybės, šlovės, laimės ir likimo, vienatvės, mirties ir pomirtinio gyvenimo temas2.

Greta Antikos svarbiu imitacijos šaltiniu Baroko epochoje tapo Biblija. Visos Europos religinės lyrikos kūrėjams, tarp jų ir Sarbievijui, įkvėpimą teikė Senojo Testamento lyrikos šedevras Giesmių giesmė. Sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžius Sarbievijus interpretavo alegoriškai, nusakydamas jais mistinį Kristaus ir Bažnyčios (žmogaus sielos) arba Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos ryšį3.

Dėl gausaus mokinių ir sekėjų būrio Sarbievijus laikytinas poetinės mokyklos, susiformavusios Vilniuje, pradininku. Sarbievijaus kūryba žinoma, skaitoma, imituojama ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

Jėzuitų kolegijose ir Vilniaus universitete Sarbievijaus skaitytos poetikos ir retorikos paskaitos sudaro penkių dalių Poetikos, lotyniškai vadinamos Praecepta poetica (Poetikos mokslas) pagrindą4. Pirmoji dalis Viena knyga apie aštrų ir šmaikštų stilių, arba Seneka ir Marcialis (De acuto et arguto liber unicus, sive Seneca et Martialis) – tai daugiausia amžininkų dėmesio sulaukęs traktatas, gvildenantis vadinamojo aštraus stiliaus problemas. Šiame traktate Sarbievijus analizavo Baroko literatūroje naujai atsiradusį stilių, aptarė jo savybes, pateikė originalų šio stiliaus apibrėžimą: ,,aštrus stilius yra kalba, jungianti savyje nedarną ir darną, kitaip tariant, posakio taiki nesantaika arba netaiki santaika“ (acutum est oratio continens affinitatem dissentanei et consentanei, seu dicti concors discordia vel discors concordia), tapusį visos Baroko epochos emblema, tinkančia to meto poezijai, iškalbai, mąstymui ir beveik visoms žmogaus veiklos sritims5.

Aštraus stiliaus teoriją Sarbievijus iliustravo lygiašonio trikampio figūros pavyzdžiu. Kalbos aštrumą sudaro dviejų priešingų, bet turinčių bendrą pagrindą, minčių susiliejimas viename posakyje, panašiai kaip dvi priešingos trikampio kraštinės prie pagrindo nutolusios viena nuo kitos viršūnėje susijungia. Abu aštraus stiliaus komponentai – darna ir nedarna – turi būti lygiaverčiai. Sarbievijus netapatina aštrumo (acutum) ir šmaikštumo (argutum); šmaikštumas – tik pagalbinė, puošybinė priemonė. Kalbėdamas apie estetinį aštraus ir šmaikštaus stiliaus poveikį, Sarbievijus nurodo, kad aštrus stilius turi sukelti nuostabą, kylančią iš nedarnos, ir pasitenkinimą, kylantį iš darnos. Visiškas estetinis pasitenkinimas pasiekiamas tada, kai darnos ir nedarnos elementai susijungia viename posakyje. Teorines šiame traktate išdėstytas nuostatas Sarbievijus realizavo savo paties poetinėje kūryboje, ryškiausiai naujojo stiliaus ypatybės matomos religinėse poeto epigramose.

Lyrikai skirta Sarbievijaus poetikos dalis pavadinta Lyrikos bruožai, arba Horacijus ir Pindaras (Characteres lyrici seu Horatius et Pindarus). Remdamasis žymių Antikos lyrikų – Pindaro ir Horacijaus, taip pat lenkų poeto Jano Kochanowskio kūrybos pavyzdžiais, Sarbievijus dėsto odžių komponavimo būdus.

Eleginė poezija aptariama veikale Apie eleginės poezijos teigiamybes ir ydas, arba Ovidijus (De virtutibus et vitiis carminis elegiaci seu Ovidius). Nemažai dėmesio šiame veikale skiriama formos ir turinio harmonijos klausimams, detaliai analizuojamos garsinė ir ritminė harmonijos atmainos, t. y. eufonija ir euritmija.

Poetikos dalyje Apie minties figūras (De figuris sententiarum), pateikiančioje minties figūrų klasifikaciją ir pavyzdžius, pagrindinis autoritetas yra Ciceronas. Pasak Marcelino Ročkos, Sarbievijui Ciceronas priimtinas dėl vadinamojo azianistinio retorikos stiliaus, kuriam būdingas puošnumas ir iškilmingumas, jaudinanti patetika, ryškios metaforos6.

Pati didžiausia poetikos dalis Apie tobuląją poeziją, arba Vergilijus ir Homeras (De perfecta poesi, sive Vergilius et Homerus), skirta epo ir dramos analizei. Tęsdamas Renesanso humanistų tradiciją, Sarbievijus epą vadina tobuląja poezija. Didžiausiu Antikoje literatūros teoretiku, ,,dieviškuoju mokytoju“ (divinus magister) Sarbievijus laiko Aristotelį, tačiau poetinio įkvėpimo, poeto asmenybės ir dieviškos meno prigimties kilmės idėjas perima iš Platono.

Sarbievijaus poetika, nors ir neišspausdinta, buvo labai populiari, ji plito nuorašais, ja buvo remiamasi ne tik katalikų, bet ir protestantų, stačiatikių kolegijose, o per kai kuriuos spausdintų poetikų autorius Sarbievijaus idėjos tapo žinomos Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje.

Sarbievijui netrūksta tyrėjų dėmesio: jo kūrybą įvairiais aspektais yra analizavę daugelis lenkų, lietuvių literatūros istorikų (apie tai byloja gausi sarbievistikos bibliografija, kuri aptariamoje monografijoje pateikiama „Tyrimų apžvalgos“ skyriuje), tačiau Sarbievijaus poetinės kūrybos ir literatūros teorijos recepcija jėzuitų edukacinėje sistemoje – naujas, išsamiau netirtas analizės objektas. Tyrimo šaltiniai – Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomi rankraštiniai jėzuitų profesorių dėstytų retorikos, poetikos paskaitų užrašai ir studentų konspektai – dar nebuvo detaliai nagrinėti Sarbievijaus poetinės kūrybos ir literatūros teorijos recepcijos aspektu. Analizuodama Sarbievijaus poetikos recepciją, reikšmingiausiu Sarbievijaus literatūros teorijos veikalu autorė laiko traktatą Viena knyga apie aštrų ir šmaikštų stilių, todėl monografijoje daugiausia dėmesio skiriama būtent šiai Sarbievijaus poetikos daliai. Laikantis nuoseklumo principo ir siekiant išryškinti Sarbievijaus požiūrio į aštrų stilių novatoriškumą Europos estetinių idėjų kontekste, knygoje išsamiai apibūdinami žinomiausi XVI–XVII a. spausdinti poetikos ir retorikos veikalai, supažindinama su svarbiausiomis Baroko literatūros tendencijomis.

Humanistinėje Renesanso mokymo sistemoje svarbiausias vaidmuo teko poetikos ir retorikos disciplinoms, kurios rėmėsi Antikos literatūros teoretikų darbais. Nedzinskaitės monografijoje skiriamos trys pagrindinės Renesanso poetikų grupės. Pirmoji grupė – tai Aristotelio, Horacijaus poetikos veikalus komentuojančios poetikos, antroji – vadovėliai, kuriuose teikiamos susistemintos poetikos žinios. Šiai grupei priklauso didelio populiarumo susilaukęs jėzuito Jokūbo Pontano vadovėlis Trys poetikos taisyklių knygos (Poeticarum institutiorum libri III, 1594), taip pat reikšmingiausiu, įtakingiausiu, kanoniniu tapęs Julijaus Cezario Scaligerio vadovėlis Septynios poetikos knygos (Poetices libri septem, Lionas, 1561), kuriame apibendrintos visos teorinės žinios apie poeziją, pradedant Antikos autoriais ir baigiant Naujųjų laikų teoretikais. Trečioji autorės skiriama poetikų grupė – poetų, kuriems rūpėjo literatūros teorijos klausimai, veikalai. Itin reikšmingu laikomas jėzuito Antonio Possevino veikalas Rinktinė biblioteka apie studijų metodą (Bibliotheca selecta de ratione studiorum, Roma, 1593; Venecija, 1603; Kelnas, 1607), kuriame išdėstyta bažnytinio Tridento Susirinkimo (1545–1563) nuostatas atspindinti alegorinės Antikos paveldo interpretacijos metodika.

Scaligerio ir Possevino veikalai padarė didžiulę įtaką Sarbievijaus estetinėms, literatūrinėms pažiūroms, taip pat poetinei kūrybai, todėl monografijoje išsamiai aptariami juose svarstomi klausimai.

Apibendrindama Renesanso literatūros teoriją autorė išskiria dvi pagrindines joje gvildenamų problemų kryptis – Antikos paveldo integracijos ir imitacijos. Pastaroji siejama su prasidėjusiomis diskusijomis dėl sekimo Cicerono stiliumi, kurios, pasak autorės, turėjo įtakos naujo barokinio stiliaus atsiradimui.

Barokas paveldėjo susistemintą Renesanso poetikos ir retorikos mokslų sistemą, tačiau dėl išryškėjusių naujų ideologinių tendencijų atsirado nemažai naujovių. Daugiausia dėmesio XVII a. literatūros moksle skiriama emociniam kūrinio poveikiui ir tą poveikį lemiančioms stiliaus priemonėms – afektams, amplifikacijai, minties figūroms, tropams (ypač metaforai). Baroko teoretikų veikaluose aktualizuotos ir naujai interpretuotos Antikos autorių stiliaus teorijos. Analizuojant stiliaus klausimus, naujai pažvelgta į imitacijos problemą. Siūloma orientuotis ne į Vergilijų ir Ciceroną, bet į „sidabro amžiaus“ romėnų autorius Seneką, Tacitą, Livijų, atrasti individualų stilių.

Naujojo stiliaus pradininku laikomas XVI a. pabaigos belgų humanistas Justas Lipsijus, kurio raštams būdingas glaustumas, sentenciškumas, akuminai (subtilios mintys, provokuojančios skaitytoją mąstyti), metaforiškumas, mozaikiškumas (citatų perpasakojimas ar interpretacija).

Pirmaisiais XVII a. naujojo stiliaus teoretikais ir Sarbievijaus pirmtakais laikytini ispanas Kiprijonas Soarijus ir prancūzas Mikalojus Caussinas, savo veikaluose aptarę naujojo stiliaus savybes, skatinę individualaus stiliaus, atitinkančio autoriaus talentą, individualybę, kalbamą dalyką, paieškas.

Apibendrindama Baroko literatūros teorijai skirtą knygos skyrių, autorė konstatuoja, kad XVII a. veikaluose, kitaip negu Renesanso poetikos teorijose, koncentruojamasi į teksto formos elementus, neskiriant didesnio dėmesio filosofiniams-estetiniams klausimams, taigi, autorės nuomone, Sarbievijaus traktatas, analizuojantis naująjį stilių, šiuo požiūriu sudaro išimtį (p. 59).

Skyriuje „Jėzuitų edukacija ir retorika: tarp Renesanso normatyvizmo ir Baroko kontrastų“ detaliai apibūdinami edukacinės jėzuitų sistemos ypatumai, pabrėžiamas jėzuitų dėmesys poetikos ir retorikos disciplinoms, kurių dėstymas atspindėjo Renesanso ir Baroko literatūrinių, estetinių tendencijų dermę.

Tyrėja neapsiriboja vien teorinių įžvalgų, skirtų barokinio stiliaus apibūdinimui, analize. Monografijoje supažindinama su svarbiausiomis Baroko literatūros srovėmis – marinizmu Italijoje, kultizmu ir konceptizmu Ispanijoje, – kurios traktuojamos kaip skirtingos naujojo stiliaus atmainos, ir žymiausiais jų ats­tovais: Giambattista Marino, Luisu de Gongora, Francisco de Quevedo. Nors barokinis ar manieristinis stilius nebuvo vienalytis, vis dėlto, pasak auto­rės, egzistuoja bendri visoms šio stiliaus atmainoms bruožai („atpažinimo ženklai“ ir „kodai“): nuostabos sukėlimas, mįslės užminimas, metaforiškas kalbėjimas ir gausus konceptų vartojimas (p. 72). Taigi vienu iš svarbiausių Baroko literatūros bruožų laikomas konceptas (conceptus, acumen). Koncepto terminas, pasak tyrėjos, daugiaprasmis ir daugiasluoksnis, bet dažniausiai juo apibūdinamas stilius, kuriam būdingi trumpi sakiniai, sentenciškos mintys, antitezės, metaforos, paradoksai, subtilūs, šmaikštūs posakiai, bejungtukis sakinių jungimas.

Prieš pradėdama nagrinėti Sarbievijaus literatūros recepciją rankraštiniuose jėzuitų profesorių ir studentų užrašuose, autorė apibūdina Sarbievijaus pedagoginę veiklą, visą jo skaitytą poetikos kursą.

Analizuodama reikšmingiausią, daugiausia dėmesio tiek rankraštinėse retorikose ir poetikose, tiek spausdintuose literatūros veikaluose sulaukusį akumino (koncepto) problemai skirtą traktatą Apie aštrų ir šmaikštų stilių, Nedzinskaitė pabrėžia Sarbievijaus požiūrio į naująjį stilių, taip pat jo suformuluoto šio stiliaus apibrėžimo originalumą, novatoriškumą, universalumą, atkreipia dėmesį į tai, kad akuminą Sarbievijus traktuoja ne vien kaip stiliaus priemonę, bet kaip tam tik­rą estetinę kategoriją. Pažymėtina, kad monografijoje vartojamas ne koncepto, o akumino terminas, kuris, autorės nuomone, artimesnis Sarbievijaus vartotai lotyniškai acumen („aštrumas“) sąvokai, adekvačiau perteikia jos turinį.

 Aptardama Sarbievijaus koncepto teorijos recepciją XVII–XVIII a. rankraštiniuose jėzuitų poetikos ir retorikos paskaitų užrašuose, autorė pastebi, kad terminai acutum ir argutum dažnai painiojami, nors Sarbievijus buvo aiškiai juos atskyręs, sinonimiškai XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradedamas vartoti koncepto terminas. Tyrėja išskiria keletą skirtingų akumino (koncepto) traktuočių: tam tikra stiliaus rūšis, stiliaus bruožas, poezijos, ypač epigramos savybė. Mokykliniuose retorikos ir poetikos konspektuose skiriamas retorinis (acumen oratorium, rhetoricum) ir poetinis akuminas (acumen poeticum), nors abu apibrėžiami panašiai, remiantis ta pačia Sarbievijaus definicija. Retorinis akuminas aptariamas retorikos paskaitose inventio („temos suradimas“), dispositio („medžiagos išdėstymas“) ar elocutio („stilistinis apipavidalinimas“) dalyse, analizuojant kalbas ir prozinius tekstus, poetinis – rankraštinėse poetikose apibūdinamas kaip poezijos savastis.

Apibendrindama Sarbievijaus koncepto teorijos sklaidą ir interpretaciją rankraštiniuose retorikos ir poetikos konspektuose autorė pastebi, kad, nors Sarbievijaus pasiūlytas koncepto apibrėžimas „taiki nesantaika arba netaiki santaika“ buvo tapęs „bendrąja vieta“ (locus communis), tačiau į jo teorijos esmę jėzui­tų profesoriai nesigilino, filosofinę ir estetinę gelmę palikdavo nuošaly.

 Knygos autorė siekia ne tik atskleisti Sarbievijaus akumino teorijos recepciją jėzuitų edukacinėje sistemoje, bet ir parodyti Sarbievijaus įžvalgų tęstinumą spausdintuose retorikos veikaluose. Tiesioginiais Sarbievijaus sekėjais laikomi jėzuitai Mykolas Radau ir Jonas Kwiatkiewiczius. Manoma, kad būtent Mykolo Radau dėka Europa susipažino su Sarbievijaus akumino teorija, kurią retorikos profesorius perpasakojo veikale Improvizuojantis oratorius (Orator extemporaneus, Amsterdamas, 1655), tiesa, nenurodydamas Sarbievijaus kaip akumino apibrėžimo autoriaus.

Knygoje išsamiai apibūdinama daugelis Europos jėzuitų, taip pat protestantų veikalų, skirtų akumino, kuris traktuojamas kaip stiliaus rūšis ar stiliui būdinga savybė, kaip įžanginės kūrinio dalies (exordium) galimybė arba kaip pagrindinis epigramos žanro bruožas, analizei. Nors Sarbievijaus pavardė juose nėra minima, autorė daro prielaidą, kad traktatas Apie aštrų ir šmaikštų stilių jėzuitų autoriams turėjo būti žinomas: veikalo įtaka koncepto teoretikams akivaizdi.

Atlikusi detalų Sarbievijaus akumino teorijos sklaidos ir interpretacijų tyrimą Europoje spausdintuose literatūros teoretikų veikaluose, autorė konstatuoja, kad, nepaisant populiarumo, Sarbievijaus įžvalgos jo sekėjų dažnai buvo supaprastinamos, interpretuojamos paviršutiniškai, nesigilinant į filosofinę jų esmę.

Atskirą grupę sudaro tie Sarbievijaus sekėjai, kurie konceptą, panašiai kaip jų pirmtakas, traktavo ne tik kaip žodinės raiškos, stiliaus priemonę, bet ir kaip tam tikrą filosofinę, psichologinę, estetinę kategoriją. Tokiais monografijoje laikomi Matteo Peregrini, Dominique‘as Bouhours‘sas, Baltasaras Graciбnas ir Emanuele Tesauro. Aptariant šių autorių veikalus, skirtus konceptizmo teorijai, stengiamasi išryškinti jų sąsajas su Sarbievijaus teiginiais ir įžvalgomis, taip pat jų požiūrio į akuminą originalumą.

Sudėtinga, pasak autorės, Sarbievijaus poezijos recepcijos edukacinėje jėzuitų sistemoje problematika atskleidžiama gilinantis į rankraštiniuose poetikos ir retorikos paskaitų užrašuose aptinkamą dviejų dominuojančių žanrų – odės ir epigramos – kanoną, kuriam atstovauja Sarbievijaus – aukščiausio poetinio meistriškumo pasiekusio autoriaus – eilės. Monografijos skyrius, skirtas Sarbievijaus poezijos recepcijai, pradedamas imitacijos teorijos, išdėstytos literatūros teoretikų – Scaligerio ir Pontano – darbuose ir jėzuitų profesorių paskaitų konspektuose, aptarimu. Imitacija XVI–XVII a. spausdintuose literatūros teorijos veikaluose ir mokykliniuose užrašuose laikoma vienu iš svarbiausių mokymo(si) proceso komponentų. Imitacijos sąvoka rankraštiniuose retorikos ir poetikos kursuose traktuojama kaip pasirinkto autoriaus stiliaus perėmimas arba kaip kūrinio idėjos savita, kartais nauja interpretacija, taigi skiriamos dvi pagrindinės imitacijos atmainos – žodžių (imitatio verborum) ir turinio (imitatio rerum).

Nemažai dėmesio jėzuitų profesoriai skyrė Baroko epochoje itin populiariu tapusiam epigramos žanrui. Ši literatūros forma laikoma labiausiai tinkama ugdant ir lavinant tiek oratorinius, tiek poetinius mokinių sugebėjimus. Pirmiausia autorė išsamiai aptaria žanro teoriją, išdėstytą žymių XVI a. pabaigos literatūros teoretikų – Scaligerio, Pontano, Possevino – veikaluose, kur epigramai skiriama viena žemiausių pozicijų žanrų hierarchijoje. Iš būdingiausių epigramos žanrui bruožų nurodomi trumpumas (brevitas), šmaikštumas (argutia), malonus skambesys (suavitas), grakštumas (venustas). Epigramos žanro tipologija siejama su retorikos moksle skiriamais trimis kalbų tipais – teisminėmis, svarstomosiomis ir giriamosiomis kalbomis. XVII a. vokiečių jėzuitas Jokūbas Masenijus tuo metu išpopuliarėjusiai epigraminei poezijai, nesilaikydamas Scaligerio pasiūlyto žanrų hierarchijos modelio, skiria pagrindinį dėmesį. Svarbiausiais žanro bruožais Masenijus laiko šmaikštumą (argutia) ir ašt­rumą (acumen).

Autorė atkreipia dėmesį, kad pats Sarbievijus taip pat nemažai prisidėjo prie epigramos teorijos: traktate Apie aštrų ir šmaikštų stilių epigramų pavyzdžiais iliust­ruojama akumino teorija, detaliau epigramos žanras apibūdinamas veikale Apie tobuląją poeziją (De perfecta poesi). Pavyzdinėmis teoretikas pripažino tik graikų epigramas, pabrėžė, kad šis žanras nėra varžomas jokių apribojimų, tačiau reikalauja ypatingų proto pastangų tiek iš kūrėjo, tiek iš skaitytojo. Lygindamas ją su ode nurodė, kad odės esmė yra jos pradžia, o epigramos – pabaiga.

Itin nuodugniai monografijoje analizuojama jėzui­tų profesorių paskaitų konspektuose išdėstyta epigramos teorija. Pasak autorės, jėzuitų kolegijų dėstytojai, siekdami išmokyti studentus kurti epigramas, šio žanro teorijai skyrė kur kas daugiau dėmesio nei spausdintų veikalų autoriai. Apibrėždami epigramos žanrą mokyklinių retorikos kursų profesoriai žymių teoretikų pateiktas žanro definicijas derino su konceptizmo teo­rija. Svarbiausiomis epigramos savybėmis laikomas glaustumas (brevitas), šmaikštumas (argutia) ir grakštumas (venustas).

Pagal retorikos moksle skiriamus oratorinių kalbų tipus skiriamos trys epigramų rūšys: šlovinamosios (genus exornativum), apmąstomosios (genus deliberativum) ir teisminės arba ginamosios (genus iudicale sive apologeticum). Sarbievijaus epigramomis iliustruojami pirmųjų dviejų žanro rūšių komponavimo ypatumai.

Ypač daug dėmesio mokykliniuose konspektuose skirta pagrindinių epigramos sudedamųjų dalių – dėstymo (expositio) ir pabaigos (conclusio) – aptarimui. Nurodomi trys pagrindiniai pirmosios dalies komponavimo būdai: pasitelkiant istorinį įvykį (per historiam), jausmines būsenas (per affectum), išgalvotus nutikimus (per fictionem), kurių kiekvienas iliustruojamas Sarbievijaus epigramų pavyzdžiais. Svarbesne, efektingesne mokykliniuose konspektuose laikoma epigramos pabaiga (conclusio), kurios svarbiausiu bruožu laikomas aštrumas (acumen), todėl ją aptariant pasitelkiama Sarbievijaus akumino teorija, tiesa, dažnai nenurodant teoretiko pavardės. Akumino teorija dažniausiai iliustruojama būtent Sarbievijaus epigramų pavyzdžiais, nors dėstytojų nurodomi akumino sudarymo būdai nesutampa su tais, kuriuos buvo išvardijęs pats Sarbievijus. Greta Sarbievijaus, kurio epigramos cituotos dažniausiai ir pateikiamos pirmojoje pozicijoje greta teorinio teiginio, kolegijų profesoriai cituodavo ir kitus chrestomatinius epigramos kūrėjus – Marcialį, Bernardą Bauhusijų, Jacobą Bidermanną, Pranciškų Remondą, Janą Kochanowskį ir kt.

Kitas žanras XVII a. literatūroje, kartu ir mokykliniuose poetikos užrašuose, populiarumu prilygstantis epigramai, buvo odė. Kuriant odes privaloma buvo orientuotis į Horacijų: jis lotyniškosios lyrinės poezijos kūrėjams buvo didžiausias autoritetas, mokytojas, imitacijos pavyzdys. Garsiausi XVII a. lyrinės poezijos kūrėjai buvo jėzuitai. Pagrindiniai odės teoriniai šaltiniai, kaip ir epigramos – Scaligerio, Possevino, Pontano – veikalai.

Žymiu lyrikos teoretiku monografijos autorė laiko ir patį Sarbievijų, todėl detaliai apibūdina jo poetikos dalį Lyrikos bruožai (Characteres lyrici). Pagal analogiją su retorikos mokslu, lyrikos analizėje Sarbievijus skyrė invencijos, dispozicijos ir elokucijos dalis. Taip pat retorikos pavyzdžiu Sarbievijus skiria tris odžių rūšis – iškilmingąją (genus exornativum), kuriai priklauso šlovinamosios odės (odes encomiasticae), apmąstomąją (genus deliberativum), kuriai priklauso etinės odės (odes ethicae) ir tarsi teisminę (genus iudicale), kuriai priskiriami prakeikimai (dirae). Vienu iš svarbių lyrikos požymių Sarbievijus laikė poetinę išmonę arba fikciją (fictio) – nuostabą sukeliantį nekasdienių dalykų vaizdavimą.

Kalbėdama apie lyrikos teoriją, išdėstytą mokyk­liniuose poetikos kursuose, Nedzinskaitė pastebi, kad kolegijų dėstytojai, klasifikuodami lyrinę poeziją, dažniausiai remiasi Sarbievijaus teorinėmis įžvalgomis, išdėstytomis Lyrikos bruožuose, o teorinius teiginius dažniausiai iliustruoja Antikos poetų ir savo laiko lyrikos atstovų – Jokūbo Baldės, Mikalojaus Avancino, Emanuele‘s Tesauro, Alberto Ineso, Andriejaus Kanono ir kt. eilėraščiais. Bene dažniausiai iš amžininkų cituojamas Sarbievijus, kurio lyrinė kūryba laikoma ne tik prilygstančia geriausiems Antikos kūriniams, bet ir juos pralenkiančia.

Monografijoje detaliai apibūdinami mokykliniuose konspektuose išskirti šlovinamųjų ir etinių odžių komponavimo būdai, kuriuos kolegijų dėstytojai aiškina, atsižvelgdami į Sarbievijaus teorines įžvalgas (pvz., akcentuojama poetinės išmonės svarba kuriant šlovinamąsias odes) ir cituodami jo eilėraščius. Pažymėtina, kad iliustruodami etinių odžių komponavimo atvejus, profesoriai dažnai gretindavo Horacijų su Sarbievijumi. Sarbievijaus odės, pasak tyrėjos, buvo traktuojamos kaip tam tikras kūrybos etalonas, imitacijos šaltinis, nepralenkiama meistriškumo viršūnė, tobulas ars poetica kanonas (p. 239).

Apibendrindama preziciškai atliktą Sarbievijaus poezijos recepcijos jėzuitų edukacinėje sistemoje analizę, monografijos autorė nurodo, kad Sarbievijaus eilėmis (odėmis ir epigramomis) rankraštiniuose kolegijų profesorių užrašuose iliustruojamos literatūros teorijos taisyklės, jos laikomos tam tikrų žanrų (dažniausiai odės ir epigramos) etaloniniais pavyzdžiais, jomis lavinamas studentų estetinis skonis, plečiamas akiratis.

Paskutiniame monografijos skyriuje glaustai aptarusi Sarbievijaus poezijos sklaidą, interpretacijas ir imitaciją proginiuose LDK kūriniuose, Vilniaus universiteto dėstytojų ir studentų kūryboje, Lenkijos ir kitų Europos kraštų poezijoje, autorė pažymi, kad šios temos dar nesulaukusios deramo tyrėjų dėmesio, todėl turėtų tapti aktualios tolesnėms sarbievistikos studijoms.

Živilės Nedzinskaitės knyga – reikšmingas literatūrologijos darbas, atskleidžiantis Sarbievijaus mokslinės ir poetinės kūrybos recepcijos jėzuitų edukacinėje sistemoje ypatumus, integruojantis jo literatūros teoriją į Europos Renesanso ir Baroko estetinės minties kontekstą, parodantis Sarbievijaus poezijos sąsajų su Europos XVII–XVIII a. literatūra tyrimų perspektyvas. 

 

1   XVII–XVIII a. pasirodė daugiau kaip 50 leidimų, išspausdintų įvairiuose Europos miestuose: Vilniuje, Antverpene, Leidene, Paryžiuje, Varšuvoje ir kt.

2   Eugenija Ulčinaitė, ,,Lotyniškoji literatūra“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai, sudarė Vytautas Ališauskas, Liudas Jovaiša, Mindaugas Paknys, Rimvydas Petrauskas, Eligijus Raila, (ser. Švietimas Lietuvos ateičiai), Vilnius: Aidai, 2001, p. 315–316.

3   Eugenija Ulčinaitė, ,,Motiejus Kazimieras Sarbievijus: Antikos ir krikščionybės sintezė“, in: Eugenija Ulčinaitė, Albinas Jovaišas, Lietuvių literatūros istorija: XIII–XVIII amžiai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003, p. 337.

4   Sarbievijaus poetika, kurią sudarė penkios dalys, išspausdinta tik XX a. šeštame dešimtmetyje Lenkijoje. Epui skirta poetikos dalis išleista atskiru tomu: Maciej Kazimierz Sarbiewski, O poezji doskonalej, czyli Wergiliusz i Homer (De perfecta poesi sive Vergilius et Homerus), przełożył Marian Plezia, opracował Stanisław Skimina, Wrocław: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1954. Visos kitos poetikos dalys publikuotos knygoje Wykłady poetyki (Praecepta poetica), przełożył i opracował Stanisław Skimina, Wrocław–Krakуw: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1958. Lietuvoje visi Sarbievijaus poetikos veikalai išspaudinti originalo kalba: Mathias Casimirus Sarbievijus, Poetica, volumen I: Praecepta poetica. De perfecta poesi, rengė, papildė, pratarmę parašė ir rodykles sudarė Ona Daukšienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009.

5   Eugenija Ulčinaitė, ,,Senosios raštijos žanrų sklaida ir plėtotė“, in: Eugenija Ulčinaitė, Albinas Jovaišas, op. cit., p. 250.

6  Marcelinas Ročka, ,,Apie Sarbievijaus poetiką“, in: Marcelinas Ročka, Rinktiniai raštai, sudarė ir parengė Mikas Vaicekauskas, (ser. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 11), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 247.