Naujo A?anro paieA?kos: Miguelio de Unamuno rimonas

A?URNALAS: LITERATA?RA IR MENAS
TEMA: LiteratAi??ra
AUTORIUS: AkvilAi?? Ai??imAi??nienAi??
DATA: 2012-05

Naujo A?anro paieA?kos:Ai?? Miguelio de Unamuno rimonas

AkvilAi?? Ai??imAi??nienAi??

Miguelis de Unamuno ai??i?? vienas universaliausiA? ispanA? literatAi??ros kAi??rAi??jA?, antikos kultAi??ros, senosios graikA? ir lotynA? kalbA? specialistas, Salamankos universiteto profesorius, raA?ytojas, politikas, literatAi??ros kritikas ir filosofas. Savo A?vairiapusAi??je kAi??ryboje ieA?kojAi??s atsakymA? A? amA?inuosius bAi??ties klausimus, siekAi??s naikinti diskursA?, A?prastai skirtingA? mAi??stymo laukA?, o ypaA? A?anrA?, ribas, nepasidavAi??s paslapties ir neA?inomybAi??s dominavimui, oponavAi??s krikA?A?ionybAi??s mokymui.

IA?skirtinis Miguelio de Unamuno literatAi??rai priskiriamos kAi??rybos eksperimentas ai??i?? bandymas sukurti, apibrAi??A?ti ir praktiA?kai A?gyvendinti naujAi?? naratyvinA? A?anrAi?? ai??i?? rimonAi??1. Naujo A?anro sukAi??rimas gali bAi??ti suprantamas ir kaip postmodernistinis autoreferentiA?kas (labai ankstyvas, turint omeny autoriaus gyvenamAi??jA? laikAi?? 1864ai??i??1936) A?aidimas, kvestionuojantis ir neigiantis grieA?tai apibrAi??A?iamus A?anrus, literatAi??ros kAi??riniams keliamus iA?ankstinius reikalavimus bei fundamentaliAi??sias modernizmo prielaidas: racionalumAi??, objektyvumAi??, visuotinA? progresAi??.

Naujo A?anro kAi??rimo siekis pastebimas jau ankstyvuosiuose Unamuno tekstuose, kuriuose jis teigia ieA?kAi??s galimybiA? atnaujinti visus klasikinius literatAi??ros A?anrus bei A?steigti asmeninA? santykA? su jais.

Kaip gali bAi??ti apibAi??dinamas ir apibrAi??A?iamas rimonas, ar tai stabilias ypatybes turintis A?anras? Kuo jis artimas romanui? ApmAi??stymus A?ia tema lengvina tai, kad pats autorius aiA?kiai nurodAi??, kuriuos iA? savo kAi??riniA? laiko rimonais, o kuriA? ai??i?? ne. Prie rimonA? priskiriami A?ie M. de Unamuno tekstai: ai??zGerasis A?ventas Manuelis, kankinysai???, ai??zMeilAi?? ir pedagogikaai???, ai??zMiglaai???2, ai??zAbelis Sanchezasai???, ai??zTeta Tulaai???3.

Tad kokie gi tie apA?iuopiamesni rimono bruoA?ai? VisA? pirma, tai naratyvinis ai??zapsinuoginimasai???: rimonuose nAi??ra apraA?ymA?, sudaranA?iA? svarbiAi?? klasikinio ir realistinio pasakojimo dalA?. Nepaisant to, kad erdviA? ir personaA?A? apraA?ymA? nAi??ra, rimonA? veiksmo vieta nusakoma gana lengvai ai??i?? XX a. pr. Ispanijos provincijos. Rimone ai??zGerasis A?ventas Manuelis, kankinysai??? esantis eA?eras nAi??ra veiksmo vieta todAi??l, kad atlieka simbolinAi??s trans-istorinAi??s veiksmo vietos funkcijAi??. Rimoneai??zAbelis SA?nchezasai???, naujai interpretuojamame Abelio ir Kaino mite, iA? viso nAi??ra nei chronologiniA?, nei geografiniA? nuorodA?.

Antras svarbus rimono bruoA?as bAi??tA? iA?skirtinai individualizuotas protagonistas, nestokojantis romantizmo literatAi??roje veikusio personaA?o individualo bruoA?A?. Rimono protagonistai ai??i?? nesuklasifikuojami ir nepriskiriami kokiai nors A?prastA? personaA?A? klasei, nepasiA?ymi suklasifikuojamomis savybAi??mis. Tai visada iA?skirtiniai, egocentriA?ki ir ekscentAi??riA?ki, mistifikacijoje gyvenantys ir jAi?? daA?nai kuriantys veikAi??jai. Neklaidinga bAi??tA? A?iuos rimonA? protagonistus vadinti ir antagonistais dAi??l nuolat vykstanA?ios kovos uA? savo paA?iA? egzistencijAi??. Kitaip tariant, tai yra veikAi??jai, dAi??l kuriA? egzistencijos ir tikrumo buvo dvejota (paties autoriaus arba antraplaniA? veikAi??jA? rimone), todAi??l jA? veikimo trajektorija yra kova uA? iA?likimAi?? ir galimybAi?? A?sitvirtinti literatAi??ros tekstuose. YpaA? A?domus yra Augusto PAi??rezo ai??i?? pagrindinio ai??zMiglosai??? rimono veikAi??jo ai??i??Ai??Ai?? veiksmA? laukas: nepatenkintas savo autoriaus nulemtu likimu, rimono protagonistas ateina pas autoriA? (MiguelA? de UnamunAi??) A? SalamancAi?? ir reikalauja pakeisti savo likimAi??. VeikAi??jas iA?laisvinamas nuo autoriaus primestos valios ir tampa nepriklausomu, savo lemtA? kontroliuojanA?iu. XX a. pr. ispanA? literatAi??roje toks akibrokA?tas buvo netikAi??tas ir iA?skirtinai originalus. Kalbant apie Europos literatAi??rinA? kontekstAi??, panaA?iu protagonisto iA?silaisvinimu Unamunui bAi??tA? artimas L. Pirandello, pjesAi??je ai??zAi??eA?i personaA?ai ieA?ko autoriausai??? leidA?iantis personaA?ams neva tiesiogiai bendrauti su autoriumi ir praA?yti savo lemties pakeitimA?. Tokiu bAi??du, anot G. MareckaitAi??s, autorius teigia tiesos negalimumAi??, reliatyvumAi?? ir kvestionuoja jos paieA?kA? bei pabaigto, racionalaus personaA?o vertAi??4.

TreA?iasis Miguelio de Unamuno rimonA? bruoA?as yra pagrindiniA? veikAi??jA? nemirtingumo siekis: tiek Manuelio, tiek Augusto, tiek JoaquAi??no. Siekis bAi??ti nemirtingiems suprantamas kaip siekis nenustoti egzistuoti skaitytojo sAi??monAi??je, apie kAi?? pats autorius prabyla rimonA? prologuose. Manuelis, Augustas, JoaquAi??nas trokA?ta pereiti mirties ribAi?? kaip nebaigtinAi?? egzistencijos patirtA? ir toliau bendrauti su skaitytoju iA? anapusybAi??s, kuriAi?? suvokia kaip A?io pasaulio tAi??sinA?. Pats Miguelis de Unamunas yra raA?Ai??s: ai??zvisi mano sukurti rimonA? veikAi??jai… yra mano paties sielos dalys…ai???5. Tokia autoriaus nuomonAi?? apie savo rimonA?veikAi??jus A?rodo jo sampratAi?? apie veikAi??jA? funkcijas ir literatAi??rAi?? apskritai: likti ir reprezentuoti literatAi??riniame tekste dvasinius, intelektualinius autoriaus sAi??monAi??s judesius ir taip manifestuoti nemirtingumAi??. Miguelis de Unamunas bandAi?? iA?siaiA?kinti A?mogaus (ne)mirtingumo prieA?astis ai??i??Ai?? raA?ytojas sugebAi??jo genialiai A?siamA?inti (ir taip iA?likti nemirtingas) savo kAi??riniuose, kurie tiek jo gyvenamuoju laiku, tiek vAi??liau sulaukAi?? nepaprasto susidomAi??jimo. Jo novatoriA?kumas atsiskleidAi?? ir per vaizduotAi??s, kaip pagrindinio tiesos ir proto elemento, A?teisinimAi??.

Ketvirtasis rimonA? bruoA?as galAi??tA? bAi??ti, laikantis Miguelio de Cervanteso ir Benito P. GaldA?so6tradicijos, nauja realizmo sampratos interpretacija: fikciniA? personaA?A? ir realiai egzistavusiA? asmenA? ai??zmaiA?ymasai??? tame paA?iame tekste, teksto pasakojimA? ai??zpersidengimasai??? (iA? pradA?iA? atrodo, kad pasakojama viena istorija, vAi??liau paaiA?kAi??ja, kad tai buvusios dvi arba daugiau skirtingos istorijos etc.), personaA?A? iA?nykimas ir atsiradimas iA? naujo tame paA?iame tekste, belaikiA?kumas ir istoriA?kumas, kurie pateikiami kaip modernios realybAi??s, skirtingai nuo tradicinio realistinio pasakojimo, reprezentacijos tekste.

Penkta rimono savybAi?? yra dialogo, kaip esminio prozinA? pasakojimAi?? konstruojanA?io elemento, iA?kAi??limas. Neigiant ir perinterpretuojant realistinio romano palikimAi?? visiA?kai atsisakoma apraA?ymo ir stabdomas pasakojimo veiksmas. RimonA? herojai iA?kyla kaip statiA?ki vaizdiniai scenoje, su aiA?kiomis vidiniA? refleksijA? trajektorijomis, taA?iau skaitytojas beveik nieko nesuA?ino apie veikAi??jA? buitA?, iA?orAi??, apdarus, A?proA?ius ir pan. Kitaip tariant, iA? Unamuno rimonA? bAi??tA? neA?manoma rekonstruoti epochos materialinAi??s kultAi??ros. Kaip penktosios rimonA?savybAi??s dalis reikAi??tA? minAi??ti vidinA? monologAi??, pasakojimo pasakojime konstravimAi?? ir stilistinA? pasakojimo kalbos suartAi??jimAi?? su gyvAi??ja, A?nekamAi??ja kalba.

Ir paskutinis Unamuno rimonA? bruoA?as yra iA?skirtinai aukA?tas tekstA? polisemiA?kumo laipsnis. AtrodytA?, kad rimonai reprezentuoja vien filosofines ir teologines idAi??jas, ai??zA?vilktasai??? A? literatAi??rinA? rAi??bAi??. TaA?iau ne tik. Visi be iA?imties Unamuno rimonA? tekstai kalba apie A?mogaus sAi??monAi??s duotis kaip apie sinestetines ir natAi??raliai neturinA?ias diskursA? skirstymo A?gAi??dA?io. Rimonaiskaitytini ir interpretuotini iA? maA?iausiai keturiA? perspektyvA?: kaip filosofiniA? ir teologiniA? idAi??jA? ai??zsugyvinimasai???, kaip ironiA?kas A?vilgsnis A? tuometinAi??je Ispanijoje A?sivyravusiAi?? realistinAi?? literatAi??ros kritikAi??, kaip diskurso autonomiA?kumo kvestionavimas, kaip siekis moderninti krikA?A?ioniA?kAi?? mAi??stymAi??, kaip A?ingsnis ispaniA?kojo ir PietA? Amerikos avangardo link, kaip kalbinio A?aidimo savipakankamumo A?tvirtinimas.

Kaip pats ne kartAi?? yra raA?Ai??s, rimonas, kaip naujas naratyvinis literatAi??ros A?anras, turAi??tA? jungti romanAi?? ir filosofijAi??7. Rimonas, arba la nivola, yra estetiniA? ir formaliA?jA? svarstybA? raktas, A?steigiantis paraA?yto kAi??rinio ai??i?? naratyvinio teksto ai??i?? autonomijAi?? bei savipakankamumAi??. AutonomiA?kame rimonopasaulyje klausimai ir ieA?kojimai neturi bAi??ti niekaip teisinami ar A?tikinantys skaitytojAi??, nes jie reprezentuoja autoriaus gyvenimo prasmAi??s ieA?kojimAi?? klausiant, o tai, anot Unamuno, yra vertinga savaime.

A?velgiant A? Unamuno rimonusaiA?kAi??ja, kad daugelA? amA?iA? filologijoje egzistavusi skirtis tarp autoriaus-kAi??rAi??jo (kontroliuojanA?io kAi??rybinA? procesAi??) ir personaA?A?, sukurtA? autoriaus (paklAi??stanA?iA? kAi??rAi??jo valiai), nebegalioja, nes personaA?ai gali ai??ziA?silaisvintiai??? iA? kAi??rAi??jo valios ir tapti nepriklausomais bei imti modifikuoti autoriA?. Dekonstruojamos hierarchinAi??s autoriaus ai??i??Ai?? kAi??rAi??jo ai??i?? personaA?A? pozicijos, jie tampa lygiaverA?iais partneriais, ai??zA?aidA?ianA?iaisai??? kalbinius A?aidimus tol, kol sAi??lygos tenkina abi puses. Akcentuojama skaitytojo svarba kAi??rybiniame procese: jis yra teksto priAi??mAi??jas, suvokAi??jas. Skaitytojas yra esminis tekstAi?? kuriantis elementas. Be jo, anot Unamuno, tekstai nebAi??tA? tokie, kokie yra, ir liktA? uA?konservuoti mirtiname laiko vakuume, naikinanA?io bet kokiAi?? prasmAi??. Skaitytojai nuolat perkuria tekstus juos vis naujai skaitydami, nors autoriai jau bAi??na ai??zuA?baigAi??ai??? savo darbAi??: skaitytojai yra nuolatiniai ai??zfiltAi??raiai???, lemiantys kintantA? teksto suvokimAi??, laiduojantys jo nemirtingumAi?? ir iA?likimAi??.

Miguelio de Unamuno mAi??stymo inovatyvumas stebina ne tik drAi??sa, bet ir teorinAi??s-filologinAi??s minties pralenkimu maA?iausiai dvideA?imA?ia metA?. Skaitant A?iuolaikines literatAi??ros teorijas atrodo, kad Miguelis de Unamunas jA? buvo pasiskaitAi??s prieA? imdamasis raA?yti kAi??rinius. PavyzdA?iui, interpretuojant tekstAi?? iA? fenomenologinAi??s prieigos svarbi komunikacinAi??s sistemos autoriausai??i??tekstoai??i??skaitytojo iA?sidAi??stymo schema: fenomenologiA?kai A?velgiant A? tekstAi??, akcentas nuo pirmojo (autoriaus) perkeliamas A? tekstAi?? ir skaitytojAi??. Teksto skaitymas nAi??ra ir negali bAi??ti ai??z natAi??ralus veiksmas, jis visada yra iA?kreiptas ir valdomas paveldAi??tA? ir duotA? idAi??jA?, kurios gali istoriA?kai keisAi??tisai???8. Kita, atrodytA?, Unamuno, bet iA? tiesA? fenomenologo R. Ingardeno mintis idealiai atitinka ispanA? kAi??rAi??jo iA?sakytAi?? autoriausai??i??tekstoai??i??skaitytojo sampratAi??:

<...> GalutinAi?? kAi??rinio prasmAi?? sukuriama tik susitikus tekstui su skaitytoju ai??i?? kaip dviejA? prasmiA? akiraA?iA? susiliejimas ir kaip dialoginis tA? prasmiA? variantas.9

Anot A?iuolaikinio hermeneutiko H. G. Gadamerio, ai??zkAi??rinio prasmAi?? nAi??ra objektyvi ir baigtinAi??, jAi?? nuolat kuria ir keiA?ia jo suvokimai (recepcijos)ai???10. Miguelis de Unamunas taip pat buvo A?sitikinAi??s, kad kAi??rinio prasmAi?? nAi??ra baigtinAi?? ir neegzistuoja universali, nekintanti jo prasmAi??, ji yra nuolatinio kismo bAi??senoje, nes susiduria su vis kitu laiku gyvenanA?iu skaitytoju, kuris yra esminis kAi??rinio prasmAi?? bei jos atsinaujinimAi?? laiduojantis elementas.

Unamunas, panaA?iai kaip daugelyje A?iuolaikiniA? diskurso teorijA?, A?aidAi?? raA?ymu ir iA?sakAi?? bAi??tinybAi?? atnaujinti autoriaus, kaip hierarchiA?kai svarbiausios figAi??ros, kAi??rAi??jo, sampratAi??. Anot jo, kAi??rAi??jas atlieka vienkartinA? veiksmAi?? ai??i?? sukAi??rimAi?? (kurA? ne kartAi?? lygino su Dievo, kurianA?io pasaulA?, figAi??ra). KAi??rinys po savo gimimo negrA?A?tamai atsiskiria nuo kAi??rAi??jo ir egzistuoja autonomiA?kai. Lygiai kaip ir modernioje hermeneutikoje, autorius, anot Unamuno, neturi bAi??ti tiriamas, nes tai yra neA?manoma: sukAi??lAi??s audringA? diskusijA? bangAi?? tuometinAi??je Ispanijoje, Unamunas teigAi??, kad autoriaus figAi??ros tirti neA?manoma, nes jis tAi??ra aukA?tesniosios sAi??monAi??s A?rankis. IspanA? kAi??rAi??jas, deA?imtmeA?iais pralenkdamas filologinAi??s minties raidAi??, tvirtino, kad tik skaitytojas yra tas aktyvus elementas, sukuriantis ir valdantis teksto reikA?mes.
____________________________________

1 ai??zMetuoseai??? (2011 m., Nr. 6) publikuotas M. de Unamuno rimono par excellence ai??zGerasis A?ventas Manuelis, kankinysai??? vertimas A? lietuviA? kalbAi?? (iA? ispanA? kalbos vertAi?? A. Ai??imAi??nienAi??). 2 Unamuno M. MIGLA. IA? ispanA? kalbos vertAi?? V. V. Petrauskas. ai??i?? Vilnius: Vaga, 1975. 3 Unamuno M. TETA TULA ai??i?? IA? ispanA? kalbos vertAi?? S. Zobarskas. ai??i?? Kaunas: Ai??atrija, 1937. 4 MereckaitAi?? G., ai??zSpektaklio tekstas ai??i?? dramos (ne)tekstasai???, in: Menotyra, 2010, t. 17, Vilnius: Lietuvos mokslA? akademijos leidykla,Ai?? p. 101ai??i??102. 5 Unamuno M. OBRAS SELECTAS. ai??i?? Madrid: Austral Summa, 1998, prA?logo de JuliA?n MarAi??as, p. Iai??i??XIII. 6 Svarbiausias ispanA? klasikinio realistinio pasakojimo kAi??rAi??jas ir A?tvirtintojas, gyvenAi??s 1843ai??i??1920 m. Madride. 7 Quinziano F., ai??zNiebla: Miguel de Unamuno y el sueAi??o de la A?nivolaA?ai???, in: Associazione Ispanisti Italiani (AISPI). 8 JurgutienAi?? A., ai??zFenomenologinis, hermeneutinis ir recepcinis teksto interpretavimasai???, XX AMA?IAUS LITERATA?ROS TEORIJOS, sudarAi?? AuA?ra JurgutienAi??, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 27. 9 Ibid., p. 31. 10 Ibid., p. 37.