Neįveiktas dvilypumas lietuvių ir latvių egzodo romanuose

ŽURNALAS: METAI
TEMA: Literatūros mokslas ir kritika
AUTORIUS: Laura Laurušaitė
DATA: 2012-01

Neįveiktas dvilypumas lietuvių ir latvių egzodo romanuose

Laura Laurušaitė

Tiesiog neįtikėtina, kad lietuviai beveik nieko nežino apie latvių pokarinės emigracijos mastus (1) ir svečiose šalyse sukurtą jų literatūrą, kuri ne tik kiekybiniais, bet ir kokybiniais rodikliais smarkiai pranoksta mūsiškę. Latvių ir lietuvių egzodo romanų bibliografijos, apimančios 1945–1990 m. laikotarpį, parodė (2), kad bendrą lietuvių ir latvių egzodo romanų masyvą sudaro daugiau kaip 700 kūrinių: 220 lietuvių ir 488 latvių romanai. Paprastai nustembama ir klausiama, kodėl latvių rašytojai išeivijoje buvo tokie produktyvūs. Priežasčių čia daug: pirmiausia, iš tėvynės pasitraukė labai daug kūrybingų asmenybių (apie 150 aktyviai rašančių žmonių, plg. iš Lietuvos – apie 100). Latvijoje stipresnė prozos tradicija, nes čia buvo geresnės sąlygos nacionalinei kultūrai augti (pusšimčiu metų anksčiau panaikinta baudžiava – 1809 m.), klestėjo laisva spauda ir knygos poreikis (pas mus – spaudos draudimas); būta daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu; didmiestis Ryga – europietiškiausias Rusijos imperijos miestas su knygynais, teatrais, koncertų ir parodų salėmis. Latvijoje daug ryškesnė Vakarų Europos filosofinių ir estetinių idėjų skverbtis; vaisinga vokiečių kultūros įtaka, ankstesni ir gausesni pasaulio literatūros vertimai; jau XX a. pradžioje latvių romanas buvo pasiekęs kitą kiekybinę ir kokybinę pakopą. Bet, nepaisant šių skirtingų aplinkybių ir proporcijų, pravartu pažvelgti į lietuvių ir latvių egzodo romanus lyginamuoju aspektu ir paieškoti veiksnių, leidžiančių identifikuoti abiejų tautų lemties panašumą, atspindėtą literatūroje.

 Hibridizacijos modelis

 Pamatinis straipsnio teiginys būtų šis: joks emigrantas nėra tautinis grynuolis, jis nuolat kybo tarpinėje būsenoje, dreifuodamas link vienos ar kitos vertikalės. Egzode sąmonė yra radikaliai pakitusi, nes stokoja apibrėžtumo ir atskaitos taškų. Dauguma migracijos teoretikų ir diasporos prozos tyrėjų pripažįsta, kad išeiviai netenka dvasinio ir socialinio integralumo, gyvena „nei ten, nei čia“, kad „egzodas yra lūžis laike ir perkėlimas erdvėje“ (3). Patekusieji į naujas šalis bandė „išversti“ save į naują kultūrą, bet, kaip yra pabrėžusi naujoji emigrantė Dalia Staponkutė, lietuvių kalbos žodis „versti“ yra itin talpus, nes jis slepia ne tik vertimo, bet ir prievartos konotaciją (4). Veikiamas tarpkultūrinių sąveikų formuojasi naujas subjektas, kuris iš esmės nebėra tapatus nei buvusiam , nei kitam, todėl ima vyrauti sąveikų skatinamas kismas, decentralizacija, tapatybės hibridiškėjimas. Ieškodami metodologinių prielaidų tirti šiai trupmeninei egzistencijai, kurioje atsidūrė lietuvių ir latvių pokario emigrantai, pamėginsime pažvelgti, kokių galimybių teikia postkolonializmo įtvirtintas hibridiškumo konceptas, nes jis tapo šios teorijos atsinaujinimo akstinu, vadinamuoju „postkolonijiniu posūkiu“ (postcolonial turn) arba „migracijos posūkiu“ (migrant turn). Biologine metafora pagrįstas hibridiškumo terminas, postkolonializmo autoriteto Homio Bhabhos (5) įvestas į platesnę vartoseną ir reiškiantis naujų formų kūrimą dviejų kultūrų kontaktų zonoje, yra vienas iš sudėtingiausių ir labiausiai diskutuojamų. Viena vertus, patekę į svetimą aplinką, išeiviai patiria kultūrinį šoką, bet kita vertus – tai lengviausias būdas identifikuoti save pagal kontrastą su kitu. Tai tapatybių maišymas, kryžminimas, išvedant tarpkultūrinį hibridą. Iki postkolonijinio posūkio hibridiškumas dažnai turėdavo tik negatyvią konotaciją. Billas Ashcroftas, Homis Bhabha pirmieji pristato hibridizuotą prigimtį kaip stiprybę, ima kalbėti ne apie vienos kultūros sunaikinimą, nutildymą, bet apie dvipusę proceso prigimtį, jo poliariškumą ir produktyvią įtampą, egzistuojančią tarp sąveikaujančių kultūrų (6). Išvietinimas praplečia galimų gyvenimo formų sampratą ir gali būti paverčiamas privilegijuota padėtimi. Panašiai ir daliai baltų išeivių tarpkultūrinė savęs kūrimo, atkūrimo ir konstravimo įtampa tapo kultūriniu postūmiu. Kad prarandant yra įgyjama, pritarė ir lietuvių filosofas Juozas Girnius, teigdamas, jog „kova su nutautimu turi pozityvių pastangų prasmę, nors pats nutautimo žodis ir yra neigiamos formos. Kovoti su nutautimo grėsme – tai visų pirma ne išlaikyti, o kurti“ (7). Hibridiškumas padeda pabrėžti, kad kultūros negali būti monolitinės ar turėti nesikeičiančių bruožų, o žmogus negali būti kultūriškai neutralus (toks požiūris atitaria latvių kultūrologės, rašytojos Zentos Maurinios nuostatai, kad nė viena kultūra nesivysto pati iš savęs, vien iš savo tautos savitumo). Tarpkultūrinis susidūrimas išgelbsti nuo formų stagnacijos ir veda prie formų sintezės – taigi transformacijos pažado. Gali būti labai įvairių hibridiškumo registrų – nuo lengvo susimaišymo iki labai agresyvių kultūrinio susidūrimo formų. Teoriškai bet koks egzilas yra tarpininkas tarp dviejų kultūros sistemų, atsinešdamas savąją kultūrą ir perimdamas svetimą mąstymo būdą, taip pat skleisdamas savosios šalies kultūrą naujoje žemėje, bet praktiškai baltų tautos buvo pernelyg mažos kovoti dėl kultūros erdvės ir tapti savo šalių ambasadorėmis svetur; tiesa, minima, kad į Švedijos sporto gyvenimą latviai įdiegė rankinį ir krepšinį, o jų meniu paįvairino rugine duona (8).

Hibridiškumas, svarbus šiuolaikinių (e)migracijos romanų analizės aspektas, yra produktyvus ir egzodo romanams aptarti. Romano žanras tapo vienu iš būdų (po periodikos), kuriuo lietuviai ir latviai pradėjo kolektyviai patirti nacionalinio, kultūrinio identiteto jausmą išeivijoje.

Dvilypumas tampa išeivių egzistencine norma, o „dvigubas peizažas“ (9) – sąmonės susidvejinimo metafora. Daugelis baltų egzodo autorių vaizduoja savo veikėjus dviejose lygiavertėse realybėse išsyk, taip modeliuodami du priešingus pasaulio projektus. Personažus apibūdina ne vientisumas, o „plaukiojimas“, klaidžiojimas, neapsisprendimas, laikini tarpiškumo momentai. Pusiausvyros ir susiliejimo pojūtis ima rastis tik pamažu pripažįstant savo hibridiškumą, bet kokių tai turi pasekmių baltų egzodo romano veikėjams?

Daugelyje hibridizacijos modelio romanų ryškėja egzistencialistinė pajauta, paskatinta skaudžių išeivio nepritapties patirčių. Bandymas suvienyti dvi nesuvienijamas opozicijas ir dviejų alter ego konfliktas, pasireiškiantis įvairiapakope (ne)išverčiamumo gradacija, suteikia galimybių šiuo rakursu perskaityti Gunčio Zarinio, Ilzės Škipsnos, Richardo Rydzinieko ir Antano Škėmos romanus. Tai tekstai, pristatantys fragmentuotą, daugialypį subjektą, kurio pagrindinis bruožas – neurozės apimta egzilo sąmonė, o pasakojimas destabilizuojamas vartojant modernistinę raišką. A. Škėmos „Balta drobulė“ arba I. Škipsnos „Už septinto tilto“ yra tiesiog chrestomatiniai pavyzdžiai, kaip romanas gali sujungti tradiciniam pasaulėvaizdžiui įprastą vaizdiniją ir modernų savirefleksyvų pasakojimą į vientisą naratyvinį junginį ir tapti raiškiais emigrantų būvio liudijimais.

 Susidvejinusios tapatybės įkaitai

 Ilzės Škipsnos (1928–1981) romano „Už septinto tilto“ („Aiz septīta tilta“, 1965) sąrangos pagrindą ir esminę intrigą sudaro psichologinis dviejų opoziciškų figūrų konfliktas – moters sąmonės susidvejinimas, vizualizuotas net siužetiškai. Pasakojimo plėtros centre atsiduria dvi draugės Edita ir Solvita, kurios romano pabaigoje pasirodo esančios vienas asmuo. Dviejų prieštaringų asmenybės pusių koegzistencija viename asmenyje yra svarbus hibridiškumo ženklas. Abi moterys reprezentuoja asmens nepakankamumą, viena kitos represuotą pusę, jos tarsi dvynės iš senų pasakų, kurioms duota tik po pusę rakto. Priešingi psichikos poliai iš pradžių vaizduojami izoliuotai, abi pusės prisimena visiškai skirtingus praeities įvykius, tarsi neturėtų sankirtos taškų ir bendros atminties. Vienodėjimo procesas vyksta pasąmonės lygmeniu ir romane skleidžiamas beveik nepastebimai, užuominomis: „Aš visai nenorėjau žiūrėti Solvitai į veidą ir matyti save pačią kaip atvaizdą veidrodyje“ (10); „Sėdėjau pati viena ir kažkuriame veidrodžio kampe mačiau pusę savo veido“ (UST, 104).

Romanas prasideda Editos sutikimu vykti atostogų į uošvių Melvijų namus – tai savotiškas „išėjimo į pasaulį“ ritualas, romane įvardijamas kaip „žaidimo pradžia“. Atskyrimas nuo savosios aplinkos yra reikšmingas dėl dviejų priežasčių: tai pirmasis žingsnis savęs pažinimo link, antra, Edita nori geriau pažinti Solvitą kaip svarbų savo pačios asmenybės aspektą ir patirti hipotetinį susiliejimą. Klaidžiojimas po Melvijų dvarą traktuotinas kaip iniciacijos ritualas, kurio metu Edita patiria daugybę situacijų, verčiančių ją pripažinti savo skirtingumą ir jį integruoti.

I. Škipsnos romane dažnai eksploatuojama veidrodžio, paveikslo kaip susidvejinimo metafora, bet veidrodinis atspindys, kurį moteris bando pamatyti, iš pradžių tėra iškreiptas, ambivalentiškas, sudvigubintas šešėlis, atstovaujantis nei-nei dialektikai, tačiau jis interpretuotinas kaip ženklas, kad susiliejimo viltis dar egzistuoja. Laipsniškai ima ryškėti jųdviejų panašumas: „Kad mes su Solvita buvom vieno ūgio, pastebėjau tik tada, kai leisdamasi žemyn didžiųjų laiptų gale pamačiau mus abi veidrodinėje sienoje“ (UST, 61). Tokia citata liudija, kad Edita pamažu artėja link savo hibridiškumo įsisąmoninimo, bet pasiklysta savo atspindžių labirintuose, ir hibridiškumo įveikos galimybės darosi miglotos. Veidrodis yra tarsi visaregė akis, kuri mato esmingiau, nei visi kiti žiūrintieji. Vėliau svainis Markas Melvijus supainioja Editą su Solvita, taip įvesdindamas ją į dar vieną tapatybės iniciacijos ratą – dabar jau ir žmogiškosios būtybės pastebi jų panašumą.

Edita yra atsigręžusi į save, išoriniam pasauliui nedaug pavaldi asmenybės dalis, jos centras yra joje pačioje, o Solvita simbolizuoja atgręžtą į išorę, permainingą asmenybės pusę. Pirmoji yra emigrantų, nesugebėjusių asimiliuotis svetimoje erdvėje, metonimija, o antroji – mimikrinė tapatybė, prisitaikymo tremtyje pavyzdys. Su kiekviena sąmonės puse siejami opozicišką pasaulio žiūrą reprezentuojantys simboliai: Editos prisiminimuose iškyla akmuo, simbolizuojantis pastovumą, ištvermę ir pasipriešinimą kaitai (gyvena atsiminimais, ilgesiu), o Solvitos apmąstymuose dominuoja okeanas, sietinas su nuolatiniu judesiu, adaptyvumu ir aktyvumo energija (mėgaujasi gyvenimu, „geria okeaną“).

Editos ir Solvitos vardų dichotominė esmė slepiasi romano tekste grafiškai iškeltose pirmosiose raidėse – E ir S. Kiekvieno skyriaus pirmojo sakinio išryškinta raidė E arba S atitinka Editos arba Solvitos žiūros į pasaulį rakursą. Paskutinis skyrius, kuriame susitinka ir po mirties galutinai susivienija abu psichikos poliai, simboliškai pradedamas žodžiu ES (liet. AŠ).

Panašiu principu konstruojamas ir A. Škėmos (1910–1961) romanas „Balta drobulė“ (1958), tik protagonistas jame vienas. Čia eksploatuojama dar viena tarpinės erdvės atmaina – žmogaus dalis gyvena realiame pasaulyje (11), kita dalis – išgalvotame, kuriam tenka didesnis prasminis krūvis. A. Škėmos veikėjui visais atžvilgiais artimesnė yra Edita. Analitinio proto intelektualui emigranto padėtis nėra adekvati, todėl save ir aplinką jis reflektuoja ironiškai. Viena iš Garšvos susidvejinimo apraiškų – teatrališkumas. Kaip priešprieša automatizuotam hoteliui iš baltiškosios atminties išnyra folkloriniai kaukai, su kuriais jis save identifikuoja: „Esu lietuvis kaukas iš Johann Strausso operetės“ (12). Loreta Mačianskaitė tapatina kauką su kauke: „Garšva – susidvejinusi figūra. Keltuvininko uniforma (kaukė) pridengia kenčiantį poetą, kuris negali realizuoti savo asmenybės nei kūryboje, nei žmogiškajame gyvenime“ (13). Garšvos beprotybė daugiasluoksnė; būti poetu – kitokiu, skirtingu, reiškia būti bepročiu kitų akyse. Čia aktualus ir klausimas apie poetą kaip žmogų, turintį keistuolio statusą, neatitinkantį išorės pasaulio normų, kaip autsaiderį ir persona non grata. Garšvos susidvejinimas dvigubas, jis slypi opozicijose menininkas – aplinka ir išeivis – svetima tikrovė. Vaizduojant neurotiško individo dramatišką būvį, akcentuojamas inteligento nesugebėjimas išsaugoti neperskeltą dvasią lūžio laikotarpiu. Kiekvieno tikro menininko įprastas konfliktiškumas su aplinka šiuo atveju pasiekia pražūtingą ribą.

Gunčio Zarinio (1926–1965) romane „Apkaltintas“ („Apsūdzēts“, 1961) protagonisto Arturo kūnas ir dvasia irgi yra atsidaliję, o savo tikrąją egzistenciją jis tapatina su vidiniu pasauliu: „Jam atrodė – jo kūnas gyveno pats savo gyvenimą, be jo“ (14). Symanis Gruodas projektuoja savo neišsipildžiusias viltis į sūnų Arturą, nori jame matyti „pats savo atjaunintą veidą“ ir didžiuotis, jog tai yra jo, „fabriko sargo, pamesto vyro, bėglio be gimtinės sūnus“ (A, 55). Tai dar viena priverstinio susidvejinimo forma: Arturas tampa klonuotu tėvo antrininku, šešėliu.

Dominuojantis G. Zarinio romano ženklas – irgi teatro metafora. Arturas yra būdingas periferijos atstovas, kiti veikėjai yra tarsi pagrindiniai jo gyvenimo aktoriai, kuriuos jis stebi iš užkulisių. Pasaulis romane reprezentuojamas kaip kaukių balius, kur tikrasis veidas privalo būti slepiamas: „Tai ir yra mūsų nelaimė – mes elgiamės taip, kaip iš mūsų tikimasi“ (A, 83). Faktinei tiesai priešinama melaginga regimybė: Skotlandjardo inspektorius Grynas slaptai žavisi poezija, leidėjas leidžia pradedančiuosius poetus ir pats kuria, bet oficialiai užsiima juoduoju knygų verslu, prostitutė – išsilavinusi moteris, baigusi raštvedybos koledžą, tačiau šią autentišką asmenybės pusę maskuoja vulgarumo kauke. Poetai traktuojami kaip visuomenės marginalija: „Kai bendradarbis paklausė, ką jis veikia, jis tik burbtelėjo, kad žiūri televizorių, kurį net nusipirko, kad turėtų įrodymą, bet beveik niekada nežiūrėdavo, – nes tiesą reikėjo slėpti, – jis skaitė eilėraščius“ (A, 143). Komisaro Gryno teisminį sprendimą lemia subjektyvios nuostatos: policininkas žino, kad kaltinamasis nekaltas, bet nuslepia įkalčius, nes žavisi tikrojo nusikaltėlio poezija ir nenori jo nuteisti. Skotlandjardo vyresnybė įsitikinusi, kad Arturas kaltas, o Grynas teismo salėje tiesiog atstovauja aklai sistemai. Prisiekusieji irgi pristatomi kaip subjektyvūs ir neadekvatūs visuomenės nariai.

Richardo Rydzinieko (tikr. Ervinas Grynas, 1925–1979) romane „Aukso motociklas“ („Zelta motocikls“, 1976) viename asmenyje koncentruojamas tapatumų konglomeratas: latvis Igoris rusišku vardu (motina aistringai žavėjosi rusų literatūra), kariavęs vokiečių pusėje, gyvena Švedijoje, kur „mieliau yra latvis, kartais griežtai akcentuodamas savo priklausomybę rytams“ (15).

 Kryžkelės ambivalencija

 Svetimumas aplinkai lemia disharmonišką, iškreiptą asmenybės raidą jos prigimčiai priešiškoje kultūroje. Neurozinis realybės jausmo praradimas ir individualybės skilimas romanuose pasiekia patologijos laipsnį – tokia baigtis būdinga visų hibridizacijos romanų protagonistams, bet prieš tai jie desperatiškai bando įsivietinti ir save harmonizuoti.

A. Škėmos „Baltoje drobulėje“ jungiasi du pagrindiniai medžiagos klodai: veikėjo dabartis ir jo retrospektyvus pasakojimas, kurie neturi nepertraukiamo siužeto. A. Škėma Garšvos istoriją nuolat perpina kitų veikėjų istorijomis, jo paties užrašais, pabrėždamas jo gyvenimo nevientisumą, fragmentiškumą. Tekstas komponuojamas asociacinio punktyro principu: objektyvūs impulsai suaktyvina personažo sąmonėje reminiscencijas ir vizijas. Vaizduote ir prisiminimais jis remiasi į senovės Lietuvos mitus ir etiką, o dabartyje nesėkmingai bando pritapti prie kosmopolitinės Vakarų kultūros. R. Rydzinieko „Aukso motociklo“ protagonistas Igoris irgi nei vieno, nei kito krašto žmogus, jo kūnas gyvena esamuoju, o sąmonė būtuoju laiku: „Viskas vėl buvo nerealu, praeitis ir dabartis maišėsi, abi atrodė vienodai aktualios… Jaučiausi kaip kryžkelėje“ (16) (AM, 132). Intonacinė romano dominantė pagrįsta šiais „kryžkelės jausmais“, kuriuos originaliai reflektuoja jo draugas Andris: „Jausmas toks, lyg angelas šlapintųsi ant širdies“ (AM, 87). Tai ta pati egzistencialistų akcentuota ribinė situacija, kurią peržengus gyvenimas iš esmės pasikeičia: arba žmogaus sąmonė ir psichika persijungia į kitą būseną, arba gyvenimą nugali mirtis.

I. Škipsnos Editai namai yra kaip slėptuvė, ji puoselėja savo tautiškumo šaknį, besiskverbiančią gilyn, o Solvita sąmoningai pasirenka neigti savo praeitį, raizgosi į plotį ir pasižymi sugebėjimu pamėgdžioti bet kokį socialinės elgsenos ritualą ar modelį – dažo plaukus, rūko, madingai rengiasi, skambiai ir sklandžiai kalba, juokiasi, kai Edita melancholiškai graužiasi, verkia ir pan. Dviejų asmenybės pusių skirtingumas I. Škipsnos romane pabrėžiamas supriešinant veikėjų darbinę veiklą. Solvita – patalpų dizainerė, jos užsiėmimas susijęs su didele erdve ir pačiais naujausiais mados šūksniais, o Edita dirba archyve, ženklinančiame užkonservuotą praeitį, sustingusį laiką ir uždarą erdvę. Kaip ir daugelis žmonių, nenorinčių pripažinti savo hibridiškos prigimties, ji nori būti nematoma. Užsidarydama archyve Edita stengiasi susikurti saugumo iliuziją, kuri pasirodo apgaulinga. Ji izoliuojasi ir tarsi užtrenkia savo gyvenimą vienoje iš archyvavimo dėžučių su mirusių tautiečių vardais (toks atsiribojimas būdingas hibridiniams subjektams). Archyvas iškyla kaip nykstančios (išeivių) rūšies muziejus, buvusių gyvenimų fosilijų saugykla, kur žmones pakeičia archyviniai įrašai. Kilnodama popierius su „mirusiais vardais“, ji pasijunta praeities saugotoja ir šio prikelto „priešistorinio“ pasaulio dalimi, išgyvena simbiotinį ryšį su buvusiu laiku, be kurio ji neegzistuotų ir kuris nustotų egzistavęs be jos kaip archyvarės. Ji nežino, kaip funkcionuoti visuomenėje, tarsi iš esmės stokotų socialinės elgsenos įgūdžių; geriausias to pavyzdys – veiksmai Melvijų pobūvyje. Nesugebėdama užmegzti pokalbio ir pateisinti savo buvimo socialinėje grupėje, Edita leidžiasi į paieškas namo labirintais ir verčiau kalbasi su nebyliais svetimų protėvių portretais ant koridoriaus sienos nei su gyvais, bet paviršutiniškais svečiais.

Ir A. Škėmos, ir I. Škipsnos romanuose skleidžiama Amerikos topografija, atspindinti naujojo žemyno gigantizmą ir didžiulį knibždėlyną (A. Škėma), arba laukinį pirmapradį gamtos atšiaurumą (I. Škipsna) – tą atitinkamai reprezentuoja milijoninis Niujorkas ir begalinės Teksaso platybės. Baltų emigrantai atvyko iš kamerinio landšafto šalių, kur viskas buvo jauku ir lengvai pasiekiama, todėl nauji parametrai, skaičiai ir atstumai juos pribloškia, paklaidina. I. Škipsnos romane vyrauja topografijos rodmenys – tankmė, labirintas, klampynė, kryžkelė, o kelias tik vienas – simbolinis – savosios tapatybės link. Pasirodo naujojo pasaulio ikona – automobilis, ženklinantis kitokį mobilumą ir technokratinės visuomenės galimybes. I. Škipsnos kūrinys iliustruoja, kokia svetima ši patirtis baltų išeiviui. Paprasta Editos baimė vairuoti įgyja išvietinto individo egzistencinės dilemos matmenis:

Aš nebežinojau, ar vairą laikiau rankose, ar tik už jo laikiausi. <…> Jaučiau, kad be Solvitos – be Solvitos greta aš nesugebėčiau nuvažiuoti nė pusmylės tiesiausiu keliu! Man norėjosi rėkti. Supratau, kad esu įkliuvusi į mechanizuotus, nesulaikomus, išgaląstus dantračius, iš kurių niekada nebesugebėsiu ištrūkti, kad per mažiausią sekundės dalį būsiu sumalta be tikslo ir be prasmės – ir mano baimė pamažu iš vidaus nusidažė džiaugsmingu suvokimu, kad tai mano bejėgiškumo akimirka ir todėl graži. Beliko tik darsyk pakartoti užkeikimą ir paleisti vairą – (17) (UST, 36).

Santykį su svetima aplinka kandžiai traktuoja R. Rydziniekas psichologiškai niuansuotame romane „Aukso motociklas“. Auksinis motociklas pasirinktas kaip simbolinis įvaizdis, tarnaujantis įvairialypės ironijos sklaidai (socialinės, tautinės, autoironijos). Išvedama paralelė su prieškario įvaizdžiais, kai už gerą tarnybą darbdavys į pensiją išeinantį darbuotoją apdovanodavo auksiniu laikrodžiu. XX a. šeštojo dešimtmečio jaunuolis vidurinės mokyklos baigimo proga iš tėvų kaip dovaną už pastangas gauna auksinį motociklą. Šis švelnus paironizavimas pamažu perauga į didelį kartėlį dėl latvių tautos lemties, transformuojasi į likimo ironiją: galbūt ir latviai kada už savo kančias bus apdovanoti aukso motociklais?

Vakarų visuomenė vadovaujasi dėsniais, kuriuos G. Zarinis vadina „mašinerija“, – čia visi turi savo vaidmenį ir privalo jį teisingai atlikti. Kiekvienas žmogus, nori to ar ne, yra mašinerijos dalelė: „[B]uvau žaisliukas, aukštyn, žemyn mėtomas žaisliukas, kurį kas panorėjęs gali sulaužyti“ (UST, 29) – šis I. Škipsnos herojės patiriamas vertikalus svaidymas paradigmiškai sietinas su A. Škėmos lifto judėjimo trajektorija. Jeigu individai ignoruoja esamą socialinę tvarką, jie tampa atstumtaisiais arba sumalami mašinerijos velenų. Geriausiai šiam atstūmimo mechanizmui atstovauja pagrindiniai G. Zarinio romano „Apkaltintas“ veikėjai, visi vienaip ar kitaip išmesti iš oficialiojo visuomenės lauko, savotiška „padugnių galerija“: išeiviai iš Latvijos, prostitutė, pornografinių knygų leidėjas, žmogžudys, kalinys, apsimetėlis. Veiksmas dažnai vyksta naktį purvinuose vargšų kvartaluose.

Niujorkas A. Škėmos romane – sumažintas Amerikos modelis, o milžiniškas viešbutis funkcionuoja kaip visuomenės mikrokosmas – jis verčia žmones prisitaikyti prie socialinių reikalavimų, pavyzdžiui, slėpti iš gimtinės atsivežtą motinos žiedą – tikrąją išeivio tapatybę – po balta uniformine pirštine tarsi savo paties tikrąją būtį po balta beprotybės marška. Viešbutyje Garšva dirba liftininku, nors Lietuvoje buvo bepradedąs reikštis poetas. Toks socialinis neadekvatumas pabrėžia prieštarą: kūrėjas turi neribotą erdvę reikštis, o lifte žmogus suspaustas ir svarbus tik kaip automatinių gestų atlikėjas. Garšva ima kurti alternatyvias realybės versijas – jo sąmonė gyvena vaizduotės maitinama kūryba, fantazija yra vidinės egzistencijos branduolys, o psichikos susidvejinimas lemia pasakojimo raiškos modernumą. Vaizduotę kaip fiktyvią tikrovės atmainą irgi galima laikyti viena eskapizmo ir alternatyvaus būvio strategijų. Mirties idėjos apsėstas Garšva rašydamas pasitraukia į tarpinę introspekcijos erdvę ir meno pasaulį – visiškai kitą patirties ir sąmonės lygmenį, nors esamoje realybėje bet kokia fantazijos apraiška traktuojama kaip perversiškas žmogiškosios minties nuokrypis. Technologiškoji visuomenė paverčia žmogų bejausmiu automatu: „Jūsų aukštas, prašau, dėkui, mygtuką, dėkui, prašau, dėkui…“ Kaukė, imitacija, vaidyba, uniforminės aprangos maskuotė yra Garšvos darbo – ir sykiu gyvenimo – sudėtinė dalis. Minutėmis sekamas veiksmas, akcentuojami aukštų numeriai, skaičiuojami įlipantys ir išlipantys keleiviai nurodo robotišką svetimo pasaulio pusę (frazė „ranka rankena“ rašoma be jokio skyrybos ženklo, liftininkas įvardijamas metonimija „ranka balta pirštine“ ir pan.). Skaičiai – dirbtinė simbolių sistema, jie dera dirbtinėje erdvėje, kur net žmogus įprasminamas kaip skaičius, informacinis nuasmenintos ženklų kalbos vienetas, vienas iš aštuonių milijonų Niujorko gyventojų: „Štai Garšva, štai Garšva, štai 87-asis.“ Viešbučio erdvė geometrizuota: stačiakampis liftas – erdvinė figūra, „žalia strėlė, raudonas kvadratas“, judėjimas „up ir down“. Judėjimas ne tik vertikalus, bet ir horizontalus: vertikalųjį „up ir down“ atitinka horizontalusis „įeina“, „išeina“. Nors vertikalioji ir horizontalioji trajektorijos lifte susikerta, keltuvininko kontaktai su keleiviais itin trumpalaikiai – dažniausiai jis tuos žmones mato pirmą ir paskutinį kartą. Važiuojantieji romane įvardijami „svečiais“, bet šis apibūdinimas labiau asocijuojasi su sąvoka „svetimas“, o ne „laukiamas“; sutampa netgi šaknis: sveč-, svet-.

A. Škėmos romanas parašytas kaip dviejų asmenybės pusių (kūrėjo ir automatinio veiksmų atlikėjo) keitimasis vaidmenimis, o I. Škipsnos romano naratyvą formuoja dvi iš pirmo žvilgsnio atskiros, priešingo charakterio herojės, nors abiem atvejais dualumą ir pakrikimo būseną lemia vieno veikėjo suskilusi sąmonė.

G. Zarinio romano veikėjo Arturo namų jausmas deformuotas, nes tamsus ir šaltas butas, kuriame gyvena su tėvu, jam tėra „kalėjimo kamera“, „vieta, vadinama namais“ (A, 32–33). Namų sąvoka devalvuojama iki laikinos pastogės, kuri neturi jokio tvaraus krūvio, be to, tai dar ir nepilnos šeimos ekvivalentas. Nepilnaverčiuose namuose, kurie neturi centro – motinos, gyvena tik tėvas ir sūnus, o motinos (platesne prasme – savosios šalies) trūkumas dar labiau pabrėžia egzistencijos apgailėtinumą. Psichiatrinės ligoninės kambarys, į kurį po saugumo tardymų uždaromas A. Škėmos protagonistas, irgi atitinka kalėjimo vienutės interjerą – „Jis buvo pailgas, ankštas, rudom sienom. Geležinė lova, stalelis, langas – užtvertas pinučiais“ (BD, 391) – ir tampa Arturo kalėjimo invariantu. Prie šios draugijos natūraliai prisišlieja R. Rydzinieko Igoris, psichiatrinės ligoninės 17-os palatos pacientas. Garšvos beprotybė užprogramuota dar genuose, o R. Rydziniekas ir I. Škipsna sąmonės užtemimą vaizduoja kaip integralią tremties sindromo pasekmę. Išprotėjimas traktuotinas kaip trapi sąmoningumo ir jo praradimo riba, nugrimzdimas į traumuotos psichikos užmarštį, sąmonei izoliuojantis nuo absurdo perimto pasaulio. Laisvę apriboja ir tremties situacija, kitų egoizmas. Išeivio nelaisvė dviguba, nes „visuomenė tendencingai nusistačiusi prieš svetimus: siekiama ne pagelbėti ir integruoti, bet izoliuoti, kad netrukdytų“ (18). Svetima žemė pristatoma ne tik kaip išorinės, bet ir kaip vidinės tremties modelis.

Išlindęs iš savo tamsaus kambario į viešumą, Arturas diskredituojamas kaip svetimas. Jis jaučiasi emociškai ir psichologiškai nepriklausantis miestui, ieško vienišumo minioje ir kultivuoja jį kaip savo, egzilo, tapatybės dalį. Kalėjimas yra tiesioginė nuoroda į vidinę asmenybės izoliaciją ir totalios vienatvės būseną. Egzilas pačia savo tapatybės esme yra autsaideris, todėl vienatvę kaip egzistencialistinės laisvės formą pasirenka dauguma G. Zarinio ir R. Rydzinieko romanų veikėjų. R. Rydziniekas pateikia spintos ir fotoaparato metaforą kaip aliuziją į klaustrofobiją. Uždarų durų, mažos patalpos baimė implikuoja paralelę su asmens (Igorio) tapatybės prarastimi. Šios įvairiabriaunės konotacijos formuoja gyvenimo-kalėjimo metaforą, kurią viena ar kita briauna artikuliuoja visi aptariamieji tekstai.

„Baltoje drobulėje“ Amerikos mikromodeliu galima pavadinti Niujorką ir hotelį, o I. Škipsnos romane mikromodeliu laikytini amerikiečių Melvijų namai, kuriuose Edita įsikalina kaip miesčioniškame narvelyje ir pasidaro pavaldi primestoms normoms. Melvijai pristatomi kaip tuščiagarbiai neautentiškai besielgiantys kaukių nešiotojai, masinės kultūros adeptai, susirūpinę tik viešuoju įvaizdžiu: „Mes nėmaž negalvojame apie Džeraldą nei apie [mirštantį] tėvą, o vien apie tai, ką pasakysim draugams ir pažįstamiems, jei nutiks blogiausia ir Džeraldo nebus laidotuvėse“ (UST, 151). Melvijų namai reprezentuoja, kuo Edita taps, jei laikysis primetamos tvarkos. Slenkstis, vartai, laiptai, langas, kopėčios, klaidžiojimas koridoriais kaip labirintu, takelis, tiltas yra išeities ieškojimo, perėjimo iš vienos erdvės į kitą ženklai, ribinių simbolių apraiškos.

 Labirintas kaip saviieškos metafora

 Analizuojant I. Škipsnos romaną, paranku remtis ir labirinto motyvu, kuris iškyla reikšmingose romano situacijose ir gali būti traktuojamas kaip galinga vidinės sumaišties metafora. Dar viena labirinto įvaizdžio simbolinė reikšmė – ieškant savojo centro leistis į anapusinį pasaulį kaip Vergilijaus „Eneidoje“. Edita patenka į labirintą, kai ji priversta paklusti naujų socialinių normų gausai, o galiausiai per pobūvį, kuris traktuotinas kaip kaukių balius, ji pasiklysta dvare ir tuščių žodžių labirinte (norint pabrėžti pokalbių beprasmybę, nuolat kartojama ta pati forma – „pasakė“). Jos hibridizacijos įsisąmoninimas ilgainiui gilėja ir labirinte pasiekia kulminaciją. Abi sielos pusės turi po savąjį labirintą – Edita klaidžioja nesibaigiančiais Melvijų namų koridoriais – aukštesniosios klasės miesčioniškumo raizginyje, o Solvita paklysta gamtiškajame labirinte – nežinomoje ir pavojų pilnoje sulaukėjusioje miško tankmėje, kuri irgi primena milžinišką labirintą su aklavietėmis ir fatališkais spąstais. Kaip tik šiose klaidžiose erdvėse įvyksta herojų konfrontacija su savo vidiniais konfliktais, akistata su nuslėpta, išstumta savo asmenybės puse, ir jos galiausiai leidžia prasimušti savo tikrajai tapatybei. Gamtiškasis kraštovaizdis mirtinas S pusei, o tuštybės labirintas – Melvijų namai – E pusei. Painus koridorių ir kambarių raizginys atspindi Editos dvasios būseną: ji visiškai sutrikusi, nežino, ko nori iš gyvenimo, visos durys, visos perėjos ir visos galimybės jai atrodo užkirstos. Beklaidžiodama ji atsitrenkia į uždarytas duris – tai efektyvi jos baimės pripažinti savo hibridizuotą prigimtį metafora, kol galiausiai peržengia slenkstį:

Kitoje pusėje nieko nebuvo. Mane apsupo gili ir visiška tamsa, stovėjau melsvai pilkoje šviesoje, kuri po šilto ir saulėto šmėkščiojimo didžiojoje salėje glumino ir šiek tiek baugino, ypač todėl, kad oras atrodė keistai drėgnas ir lipnus. Kai akys čia pamažu apsiprato, pamačiau atidūrusi kažkokioje pereinamoje patalpoje, platoką koridorių ar prieškambarį primenančioje tarpinėje erdvėje (UST, 91).

Svarbi ES iniciacijos fazė įvyksta bibliotekoje – savotiškame kalbų ir kultūrų babelyje, kur Edita sutinka šeimininkės sūnų Marką Melvijų. Šeimininkė motina, įdiegusi namuose matriarchalinės bendruomenės versiją, yra gyvas galios įsikūnijimas ir grėsmingas monstras, bet kartu ji ir aiškiaregė, išpranašaujanti Editos ir Solvitos akistatą: „Žmones reikia sutikti po vieną, kad juos užkariautum“ (UST, 79). Markas Melvijus, nesusiformavęs individas, blankus savo autokratiškos motinos norų atspindys, pagaliau išdrįsta pasipriešinti motinos (ir visuomenės) nustatytoms normoms ir specialiai susikirtęs per egzaminus iškrenta iš prestižinio koledžo, nes „tai buvo įdomu. Atsakymus reikia žinoti puikiai, kad klaidingus galėtum išsirinkti inteligentiškai ir skoningai“ (UST, 100). Paradoksalu, kad kaip tik koledžo baigimo proga ir surengtas šis iškilmingas pobūvis. Toks Marko žingsnis savosios tapatybės link tampa postūmiu ir Solvitos–Editos suartėjimui.

A. Škėmos labirinto ekvivalentas – liftas – sizifiškai dvikryptis, atitinkantis judėjimo trajektoriją aukštyn–žemyn ir apribotas dviejų aklagatvių – pirmo ir paskutinio milžiniško viešbučio aukštų. Veikėjas neklaidžioja, bet – tiesiogine to žodžio prasme – yra pakibęs tarpinėje būklėje tarp dviejų kraštutinumų. Liftas yra talpi tarpiškumo metafora: tarp realybės ir fantazijos, tarp namų ir rezidencijos šalies, tarp kūrybiškos poeto prigimties ir mechaniško liftininko darbo, tarp sąmoningumo ir beprotybės. I. Škipsnos kūrinyje irgi gausu įvairių pusiškumo formų: „Vestuvės ir laidotuvės be gyvenimo per vidurį, kanklės ir rankos be skambesio“ (UST, 135); Edita pobūvyje laiko pusiau nugertą stiklinę; adresas, kurį jos vyras Džeraldas palieka giminaičiams, – „Pusiaukelė“, viensėdis tarp dviejų kaimų, kur anksčiau tebuvo vienas akmuo.

Centro nebuvimas labirinte yra nuoroda į vidinį marginalumo jausmą, kitaip tariant, į asmenybės buvimą paraštėje ir savasties branduolio neradimą. Laipsniškas asmenybės pusių suartėjimas vyksta patamsyje, rūke, liminalioje siurrealistinėje atmosferoje, realybės prieangyje, kur antgamtinė ir pasąmonės sferos susiliečia su tikrove. Baimė, kaip ir labirintas, neturi aiškaus centro, ji sūkuriuoja ore, o logika yra tarsi siena, į kurią daužosi Edita–Solvita. Komunikacijos trūkumas, tušti Melvijų dialogai ir miesčioniškumas sukelia Editai nuobodžio, bergždumo, šleikštulio būseną. Garšvai ir Arturui analogiškus išgyvenimus inspiruoja mechanizuotos, technokratinės civilizacijos svetimumas. Simbolinis auksinio motociklo įvaizdis irgi yra užuomina į sauso technologinės kultūros racionalizmo grėsmę žmonių etikai. Egzistencinio šleikštulio priežastis A. Škėmos ir R. Rydzinieko romanuose labiau globalizuota, I. Škipsnos – ribojama kamerinės miesčioniškumo erdvės.

 Išlikimo iliuzijos žlunga

 Ir A. Škėmos, ir I. Škipsnos romanų veikėjai turi šizofrenijos požymių (19) (tik I. Škipsnos tekste tai labiau užmaskuota). Tapatybės krizė pagilina ir paspartina asmenybės dezintegraciją. Romanų struktūra iš esmės remiasi šiuo patologiniu principu, simetriškai vedančiu kūrinį prie jo atomazgos – dvasinės (išprotėjimas: R. Rydzinieko Igoris, A. Škėmos Garšva) ir fizinės (autoavarija, savižudybė: I. Škipsnos Edita–Solvita, G. Zarinio Arturas) herojų mirties. Komunikacinės pastangos (su mylimaisiais, giminėmis, kolegomis) nepasiteisina; romanų veikėjai jaučiasi atstumti ir išstumti iš visų socialinių sluoksnių. Jie išbando visus įmanomus išlikimo būdus – meilės ir erotinius ryšius, kultūrą, darbą, kūrybą. Deja, tokios bėgimo nuo tikrovės priemonės teikia tik laikiną užmarštį, bet ne trokštamą egzistencinį išsigelbėjimą. Kita vertus, būtent kūrybiškumą Vytautas Kavolis laikė išeivių stoiškumo šaltiniu: „introspekcijos atvirumas, savo paties egzaminavimas be jokių išganančių ateities iliuzijų, be jokio išsigelbėjimo pažado“ (20).

Edita romane pristatoma kaip individualistė ir tikrovės vengianti asmenybės pusė. Ji bando apsiginti nuo jai svetimo pasaulio visišku atsiribojimu, tapdama marginaline, įcentrine figūra: „Primerkiau akis ir iš visų jėgų troškau grįžti į savo šviesiai žalių sienų ramiąją tylą, kur viskas buvo nuo manęs priklausoma, o aš nuo nieko“ (UST, 87). Raminanti sienų žaluma yra prarastos tėviškės analogas. Saugi niša jai yra ir prisiminimai iš Latvijos bei motinos laiškai. Kitas būdas įveikti priešišką tikrovę – mėginimas supanašėti su Solvita, bet jis taip pat žlunga, todėl Edita patiria absoliučią išvietinimo būseną, negalėdama niekur pritapti: „Nei po serbentų krūmu, nei banginio pilve, nei žalioje kambario kapsulėje, nei Solvitos akivaizdoje, nei Melvijų name, nei motinos atmintyje, nei Marko mintyse, nei Vičitos upės krante“ (UST, 187).

Dar vienai nepritapimo atmainai I. Škipsnos romane atstovauja ES vyras Džeraldas–Persijus – astronomas, labiau susidomėjęs ne žmonėmis, o dangaus kūnais ir jų ilgalaike spindinčia egzistencija, kuri kontrasto principu pabrėžia žmogiškosios rasės menkumą. Žvaigždžių spiečiai, mirgančios galaktikos, kosmosas ir laukinė Teksaso gamta šiuo atveju yra simptomiški romano pagrindinei idėjai, nes išduoda gilų Persijaus neadekvatumą, nesugebėjimą būti tarp žmonių ir siekį teleskopais priartėti prie amžinybės. Jis jaučiasi jaukiau „bendraudamas“ su priešistorinėmis žvaigždėmis ir jau septinti metai tuščioje prerijoje stato iš akmenų namą, kuriame niekas negyvens, – atminties saugyklą, paminklą sau ir savo dvasios giminaičiams. Traumos paveldimumą demonstruoja Editos–Solvitos ir Džeraldo–Persijaus septynmetis sūnus Tomulis, kuris žaidžia astronautą, nes taip gali likti pats su savimi ir savo fantazijomis. Tai dar viena – atsiribojimo, vienatvės ir egzodo kaip egzistencinės (ne)laisvės – tema, ypač būdinga egzodo romanams pirmuoju rašytojų emigracijos dešimtmečiu. Arturo tėvas Symanis Gruodas iliustruoja dar vieną žlugusių iliuzijų variantą, išreikštą per totalią komunikacijos nesėkmę. Jis priklauso tiems latvių tremtiniams, kurie svetimoje žemėje nenori įsišaknyti, nes yra kamuojami nostalgijos ir liguistai apsėsti Latvijos idėjos.

Romanų pavadinimai, kaip teksto visumos dalis, implikuoja prarasties idėją, nors pačios frazės yra neutralios. Romanų pabaigos taip pat suprojektuotos tragiškos: veikėjų psichika neatlaiko įtampos ir gyvenimo absurdiškumo. A. Škėmos romano drobė įgauna papildomą amžinybės konotaciją kaip Leonardo da Vinci paveikslas (drobė) „Paskutinė vakarienė“. Baltą drobulę taip pat nurodo pamestinuko prijuostė, balti chalatai, tramdomieji marškiniai, balta drobule apsisiautusi vėlė, išnykusios sąmonės baltumas ir pan. (21). Albertas Zalatorius aptaria romano antraštės nuorodą į Turino drobulę. Visi šie įvaizdžiai turi neigiamą konotaciją, susijusią su tragišku veikėjų likimu. Nors giluminė šaknis ir atrofuojasi, atminties maitinama sąmonė vis dar pulsuoja atmintimi tarsi gyvas nervas. Nubraukus atsiminimus, palikus mąstymą ir tapatybės refleksijas nuošalyje, belieka sąmonės paviršiai, pakankami spaudyti mygtukams, bet galiausiai toks automatizuoto kūno ir dvasinio peno ištroškusios sielos konfliktas veda į tikrąją beprotybę, ištrintą atmintį, tabula rasa. Romano finale Antanas Garšva yra miręs dvasiškai, jo egzistenciją tęsia tik fizinis kūnas. „Naujos žemės syvai“ neišmaitina etninės Senojo pasaulio dirvos išsiilgusio augalo.

G. Zarinio romano pavadinimą „Apkaltintas“ pateisina per visą kūrinį plėtojama kaltės įsisąmoninimo tema. Iš pradžių Arturas jaučiasi kaltas dėl savo uždaro būdo, neveiklumo ir pasyvumo, o nesėkmingą bandymą socializuotis lydi suvokimas, kad žmogus suklysta stengdamasis elgtis teisingai. Romano pabaigoje G. Zarinis vaizduoja Arturą kaip savivertę atgavusį individą, kuris suvokė visa apimančią gyvenimo beprasmybę ir išsirinko laisvę (t. y. savižudybę). Dvidešimt vienų metų vaikinas kaip laisvas žmogus krenta žemyn iš didelio aukščio: „Jis skrido – laisvai, atitrūkęs nuo bokšto, kuris buvo pastatytas be prasmės…“ ir šlepteli ant negyvų žuvų – išmestos sugedusios žuvų turgaus produkcijos. Tai įspūdinga siurrealistinė nepritapimo ir nereikalingumo metafora. Mirtis išlaisvina Arturą nuo visų jį kankinusių kompleksų – vienatvės, svetimos šalies izoliacijos, benamiškumo jausmo, seksualinio nepasitenkinimo. Nekaltai apkaltintas žmogus yra visuomenės tvarkos absurdiškumo pasekmė: „Pasaulis padalytas į dvi žmonių rūšis – kaltinančiuosius ir kaltinamuosius, pastarieji privalo būti nuteisti“ (A, 162).

Richardo Rydzinieko romane užgniaužtų dvasinių traumų protrūkius išprovokuoja dainų šventė – vienybės ritualas, kurio galios šaltinis – paveldas, tąsa. Buvęs latvių legionierius dabar mimikriškai supanašėjęs su švedais ir gyvena ramų gyvenimą Stokholme su švede žmona. Daugiau kaip po dvidešimties metų jis atvyksta į latvių dainų šventę Vokietijoje, susitinka senus karo bičiulius ir vėl susiduria su latvių kultūra, kurią buvo savyje užslopinęs. Igorio akimis skaitytojas regi visą spektrą emigrantų reakcijų į patriotizmą ir nacionalinę kultūrą: nuo neigimo iki tylaus susižavėjimo ar kraštutinio lojalumo. Staiga romanas nukrypsta nuo konvencinio mimikrijos siužeto: užgniaužtos emocijos prasiveržia, ir Igoris patiria nervų priepuolį, pasinaudojant H. Bhabhos formuluote, atsiduria „to, kas užgniaužta, sugrįžimo etape“ (22). Dainų šventės kaip ribos, pereinamojo momento ir praregėjimo vaizdavimas – dažnas naratyvinis sprendimas latvių literatūroje (23).

R. Rydziniekas pasiūlo atvirą interpretacijoms romano užsklandą: pateikęs du skirtingus abiejų hibridinės tapatybės pusių ateities scenarijus, jis leidžia skaitytojui pačiam pasirinkti priimtinesnį. Pirmasis variantas – iliuzijos demistifikacija (Igoris išsiskiria su žmona, nugrimzta į alkoholį ir patenka į psichiatrinę ligoninę), antrasis – išsipildymas (išsiskiria su žmona ir veda antrą kartą). Pirmuoju atveju beiliuzinę veikėjo esatį charakterizuoja aptemusi sąmonė, produkuojanti fantomus – simbolinius auksinių motociklų regėjimus. Šiame ironiškame motyve įžvelgtinas sąskambis su romano pradžios mizanscena, kurioje regime zvimbiantį motociklą: „Motociklo ranktūrio galia daug tikresnė nei pavarų dėžės, važiavimas daug veržlesnis; automobilį vairuoti gali kiekvienas, o bailus motociklininkas neįsivaizduojamas“ (AM, 9). Taip tarsi pasakoma, kad būti latviu ir nešti likiminį latviškumo svorį gali ne kiekvienas: tam reikia ištvermės ir drąsos. Vis dėlto pesimistinis pabaigos variantas atrodo įtikimesnis.

Romano „Už septinto tilto“ herojei ES parenkama fizinės mirties forma: ji žūsta autokatastrofoje, nes „jungtinė“ tapatybė (merged identity) yra neįmanoma. I. Škipsnos romano finalas simboliškai rezonuoja su paties A. Škėmos gyvenimo baigtimi ir primena keletą kitų išeivijos romanų teminių sprendimų (24). Jau kūrinio antraštė lokalizuoja mirties vietą – už septinto tilto. Tilto konotacijos primena slenksčio simboliką: tai nebūties riba, dviejų atskirtų dalykų sąsaja, paplitęs jungties ir tarpininkavimo simbolis (25). „Kas pravažiuoja septintą tiltą, tam nebėra kelio atgal“ (UST, 57), – sako I. Škipsna, todėl hibridinės asmenybės integracija įmanoma tik po mirties. Skaičius septyni gali reikšti septynias tobulumo pakopas (Edita ir Solvita pereina septynis vertybių ieškojimo kelius), be to, septynetas signifikuoja žemišką gyvenimą žmogaus, susidedančio iš kūno ir sielos (26). Susidvejinusios moters pavyzdys rodo, kas atsitinka, kai žmogus arba besąlygiškai priima socialines normas, arba jas visiškai atmeta: tai jį įtraukia į savinaikos procesą, kuris galiausiai baigiasi mirtimi. Judėjimas vieningos tapatybės link teoriškai galėtų funkcionuoti kaip Ariadnės siūlas, parodantis Editai kelią iš labirinto: „Jaučiau poreikį eiti palei patalpos sienas, tikėdamasi, kad jos nuo manęs nebėgs, kad ten rasiu didesnį saugumą, tarsi jos, panašiai kaip virvės, aprėminančios imtynininkų arenas, galėtų mane nuvesti prie išėjimo“ (UST, 89), – tačiau siūlas lemiamu momentu nutrūksta ir herojė(s) žūsta.

Romano pabaigoje simbolinės galios įgyja Editos Solvitos Melvijos kapo akmuo. Akmeninis obeliskas, kurio prieigose įvyksta lemtingoji avarija, yra liminali riba, jis vienija ir sykiu skiria du pasaulius, tėvynę ir rezidencijos šalį, realybę ir antgamtiškumą, gyvenimą ir mirtį, ženklina dviejų sąmonių sankryžą (mitologinėje tradicijoje akmuo simbolizuoja ryšį tarp dangaus ir žemės). Po mirties Edita–Solvita tampa kryžkelės dievaite, išeivių egzistencijos simboliu, kurį apibūdina dalinė tapatybė ir lūžio prigimtis – dvi sielos viename kūne. I. Škipsna romane demonstruoja neveiksnų adaptacijos mechanizmą: viena asmenybės dalis prisitaiko, kita ne, bet abi vienodai žūsta, nes yra vienos sielos dvi pusės. Tai liudija ir dvivardis užrašas ant kapo akmens: „Edita Solvita Melvija.“ Autorė fatališkai užbraukia vidurio kelio galimybę. Dualumas lieka amžinai išrėžtas akmenyje kaip monumentas išeivio neprisitaikymui ir hibridiškumo triumfui prieš išvietintą žmogų. Šių dviejų asmenybės pusių harmonija įmanoma tik kape, nes amžinybėje nebelieka tremties sukurtų priešybių. Simboliškos ir žūties aplinkybės – avarija įvyksta išvažiavus į priešingą eismo juostą. Tai gali implikuoti neteisingą ES gyvenimo kelio pasirinkimą.

A. Škėmos Garšva irgi išgyvena nuolatinę tapatybės krizę, kuri paaštrina paveldėtą ligą, iškelia į paviršių traumines patirtis ir ilgainiui priveda jį prie beprotybės. Ateina laikas, kai jis nebepajėgia egzistuoti tarpuerdvyje ir tarpulaikyje ir nuslopinti savo kaltės dėl ruselio žmogžudystės, todėl leidžiasi tyrinėti savo pasąmonės bei žvalgyti savo kaltės gylių. Praeities intarpai nušviečia Garšvos patirtas traumas. Paskutinėje saviieškos fazėje Garšva visiškai peržengia sąmonės slenkstį ir neria į pasąmonę – šis epizodas turi katarsiško krūvio. Šios (ne)sąmoningos kelionės po įvairius vaizduotės ir realybės klodus leidžia skaitytojui pajusti herojaus būseną ir tapti jo fantazijų bei kaltės bendrininku. Garšva keičia vaidmenis (vienoks su mylimąja, kitoks pas psichoterapeutą, dar kitoks lifte), nebesugeba atskirti sapnų, fantazijos, poezijos, haliucinacijų nuo realybės, todėl galima kalbėti apie asmenybės destrukciją. Sudėtinga romano struktūra primena labirintą, kuriame skaitytojas turi pats prasibrauti pro įvaizdžių tankmę ir susiorientuoti. Trūkčiojantis romano naratyvas yra efektyvi fragmentuotos tapatybės metafora: Garšvos tapatybė susideda iš skiaučių, sujungtų į vieną visumą be tvarkos, todėl neturinčių vieningos reikšmės kaip ir chaotiška personažo egzistencija. Garšvą, kaip ir I. Škipsnos veikėją ES, būtų galima palyginti su „supurtytu kaleidoskopu“ (I. Škipsnos frazė).

R. Rydziniekas, I. Škipsna ir A. Škėma kaip integralią tremties komplekso pasekmę vaizduoja sąmonės užtemimą. Dvasios gelmių zondavimas, mėginimai žvalgyti giliausias psichikos zonas iškelia į paviršių lietuviškosios ir latviškosios mitologijos sluoksnį, dainų nuotrupas ir folklorinius vaizdinius. A. Škėma naudojasi archajiniu kalbos sluoksniu kaip galingu kalbos kodu: „Šliaužia smėliu gintariniai vabzdžiai. Į mėlyną Baltiją. ‚Vai žydėk, žydėk, balta obelėle‘, dainuoja vėlė, balta drobule apsisiautusi. O felix culpa! Mano vaikyste, gyvenime, mirtie. Lioj“ (BD, 426). Panašius vaizdinius produkuoja ir folklorizuota I. Škipsnos herojės pasąmonė, nors į realybę rizomiškai įsišaknijusi sąmonės pusė nebesuvokia jų reikšmės ir kilmės: „Juoda gyvatė miltus malė vidur jūros už akmens… Galbūt tai nebuvo tiesa. Aš nežinojau, kodėl ši daina man atėjo į galvą. Seniai nebuvau jos prisiminusi. Taip pat niekada nesupratau, ką ji reiškia“ (UST, 158). Romane iškyla pasakų intertekstai: pėda, iš kurios negalima gerti, aukso tiltas. Intertekstualumo ataudai šiuose romanuose gali būti interpretuojami ne tik kaip problemiška egzistencinė reprezentacija, bet ir kaip troškimas perrašyti praeitį pagal naują kontekstą, kaip formalus noras užverti būsimiems skaitytojams plyšį tarp dabarties ir ateities. Šios grupės romanai knibžda antrininkų bei gyvavaizdžių ir taip kūriniai įgauna modernistinę balsų daugybiškumo išraišką.

Prie šio romanų bloko pritaptų ir Veltos Tomos romanas „Aldaunė“ (1960), kurio naratorė ir pagrindinė veikėja Aldaunė dėl tremties traumos suformuoja dvigubą asmenybę ir paklysta tarp dviejų (iš)gyvenimo vizijų, taip paklaidindama ir skaitytoją (iki pat romano pabaigos lieka neaišku, kad tai vienas ir tas pats asmuo). Kaip ir I. Škipsnos romanas, kuris vadintas dviejų sąmonių dienoraščiu, taip ir V. Tomos „Aldaunė“ subtiliai vaizduoja psichinį moters susiskaldymą kaip trauminės egzodo patirties pasekmę. Dvi moterys – naratorė ir romano protagonistė Aldaunė – reprezentuoja dvi pasidalijusios tapatybės dalis. Bandydama prisitaikyti prie dabarties egzistencijos, Aldaunė aktualizuoja savo atmintį, prisimena laimingą vaikystę, ankstyvus praradimus (palieka tėvas), karo ir pokario patirtis, prarastą motiną, brolius, vyrą. Dviguba metafora užkoduota topografiniame varde Aldaunė. „Aldot“ latviškai reiškia „klaidžioti be tikslo“, o Aldaunė – niekada neužšąlanti upė Latvijoje, kuri netikėtai užšąla kaip ir herojės egzistencija. Toks asmenvardžio pasirinkimas atkreipia skaitytojo dėmesį į du aspektus: visų pirma, veikėjos kultūrines nuostatas išlaikyti savąją prigimtį, atsivežtinę tapatybę, o antra – jos klaidžiojimą tarp dviejų kultūrinių tradicijų. Tapatybės „atšilimas“ prasideda naratorei skaitant Kanadoje gyvenančios Aldaunės užrašus. Ji iš naujo patiria praeitį ir sąmoningai persvarsto prisiminimus bei egzodo patirtis, integruoja į nejudrią sąmonę naujus žmones ir vietas. Stingdantis nostalgijos efektas pamažu atlėgsta, sykiu ištirpdydamas ir nacionalinio fetišizmo ribas. Aldaunės būviui apibendrinti ypač tiktų Vairos Vykės-Freibergos pasakymas, kad egzode „[ž]mogus tarsi nustoja visavertiškai gyventi, jis įlenda į psichologinę kapsulę, ‚užsidaro lede‘ ir taip užsišaldęs tikisi save kriogeniškai išsaugoti galutiniam atlydžiui gimtinėje“ (27). Romano pabaigoje Aldaunės gydytojas išreiškia viltį, kad ji pasveiks, ir pakviečia naratorę aplankyti Aldaunę ligoninėje „kitą sekmadienį“. Pirmą kartą abi egzilo psichikos pusės susitiks – ir praeitis susilies su dabartimi. Tačiau V. Tomos veikėja galutinai nepasveiksta. Rašytoja nutiesia kelią naujai tapatybei, bet trokštamas susiliejimas neįvyksta, nes galiausiai ji nebeatlaiko atsiminimų srauto pagilintos skausmingos egzilo savivokos ir veikėjos sąmonė skyla.

Tremtis žmogų įtraukia į dvi kultūras, todėl pagrindinis egzilo uždavinys svetimoje šalyje – atrasti ir apibrėžti savo centrą, modeliuojant jį tarp to, kas atsinešta, ir to, kas įgyta, „įterpti“ savo gyvenimą tarp dviejų kultūros formų, stengiantis išlikti. Hibridinė tapatybė yra fragmentiška, išfokusuota, sunkiai ieškanti kompromiso ir dažniausiai jo nerandanti. Kaip matyti iš aptartų baltų egzodo romanų, jie nepatvirtina pozityviojo hibridizacijos aspekto ir baigiasi tragiškai. Hibridiškumas iš esmės yra paradoksalus reiškinys: herojus nesugeba įteisinti hibridiškumo, nes vienu momentu pasireiškia ir dominuoja tik kuri nors iš dviejų galimų tapatybių, o joms susiliejus, herojus neišvengiamai žūsta.

_____________________________________________

(1) Istoriko Ilgvaro Veignerio duomenimis, iš gimtosios šalies pasitraukė iki 250 000 latvių, iš jų – 50 tūkst. žuvo, po karo daugelis Latvijos bėglių rado prieglobstį Švedijoje (6 tūkst.), Vakarų Vokietijoje (120 tūkst.), Austrijoje (3 tūkst.), Danijoje (2 tūkst.). Iš viso latviai įsikūrė daugiau kaip dvidešimtyje šalių – daugiausia JAV, Kanadoje, Anglijoje, Australijoje, Vokietijoje ir Švedijoje.

(2) Lietuvių egzodo romanų bibliografinį sąrašą yra sudariusi šio straipsnio autorė, latvių – Švedijoje gyvenantis literatūrologas Juris Ruozytis.

(3) Rozītis J. Displaced Literature – Images of Time and Space in Latvian Novels Depicting the First Years of the Latvian Postwar Exile. – Stockholm: Acta Universitatis Stockholmiensis / Almquist & Wiksell International, 2005. – P. 22.

(4) Staponkutė D. Egzilio fetišai / Kelionių antropologija / Sud. G. Mažeikis. – Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2004. – P. 8.

(5) Plačiau žr.: Bhabha H. K. Cultural diversity and cultural difference / The Location of Culture. – London: Routledge, 1994.

(6) A. Maceinos vizija irgi buvo kultūrų sintezė, kuri vyksta ne pasisavinimo, bet pasigelbėjimo svetimomis įtakomis keliu. Plačiau žr.: Maceina A. Raštai. – T. I. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 431.

(7) Girnius J. Tauta ir valstybė. – Chicago: Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1961. – P. 162.

(8) Krūmiņa B. Trimdas identitāte dzīvesstāstos / Literatūra un kultūra: Process, mijiedarbība, problēmas. Zinātnisko rakstu krājums. – Daugavpils: Saule, 2004. – P. 24.

(9) Øverland O. Identities of Exile, Emigration and Immigration / Beginnings and Ends of Emmigration: Life without Borders in the Contemporary World. – Vilnius: Versus aureus, 2005. – P. 11.

(10) Šķipsna I. Aiz septīta tilta. – Rīga: Jumava, 2000. – P. 8. Toliau cituojant nurodoma santrumpa UST ir puslapis.

(11) Autobiografinį romano pamatą pabrėžia Liūtas Mockūnas: „Tarp Škėmos popierių išsimėtę viešbučių algalapiai ir unijų kortelės liudija, kad viešbučio lifto ‚opereitoriaus‘ pragaras, taip įtikinančiai atvaizduotas Baltoje drobulėje, yra nemeluotas.“ Žr.: Mockūnas L. Nelygiagretės paralelės: Publicistika ir kritika / Sud. D. Dapkutė, D. Kuizinienė. – Vilnius: Versus aureus, 2007. – P. 127.

(12) Škėma A. Rinktiniai raštai. – T. I. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 282. Toliau cituojant nurodoma santrumpa BD ir puslapis.

(13) Mačianskaitė L. Antano Škėmos „Balta drobulė“: pasaulis ir diskursas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. – P. 76.

(14) Z a r i ņ š G. Apsūdzēts. – Mineapole: Tilta apgāds, 1961. – P. 164. Toliau cituojant nurodoma santrumpa A ir puslapis.

(15) Rīdzinieks R. Zelta motocikls. – Rīga: Jumava, 1999. – P. 211. Toliau cituojant nurodoma santrumpa AM ir puslapis.

(16) Identiška sąmonės krizė moderniomis romano raiškos priemonėmis atskleidžiama Gunaro Janovskio romane „Šešėlių menuetas“ („Ēnu menuets“, 1969). Rašytojas taikliai įvardija gyvenamojo meto diagnozę: „Jei kada nors istorikai norės apibūdinti mūsų metą, tiksliausias apibrėžimas: yra ir nėra.“ Romane glaudžiai susiveja ši yra ir nėra įtampa, realybė ir sapnas. Buvęs legionierius Umuras spintoje randa Latvijos armijos viršininko aprangą, dienoraščius ir laiškus. Atsitiktinis susidūrimas su seniai mirusio žmogaus daiktais taip sugestijuoja Umurą, jog jam susimaišo tikrovė: vyras staiga atitoksta įsikūnijęs į kitą žmogų ir pradeda gyventi dvigubą gyvenimą (panašiai kaip I. Škipsnos Edita ir Solvita). Jo sąmonė godžiai produkuoja vaizdinius, kurių nėra. Atskleisdamas stebuklingą persikūnijimą, G. Janovskis aktualizuoja polisemantiškos veidrodžio metaforos simbolinę galią: suteikia jam apnuogintos tiesos „atspindėtojo“ vaidmenį. Veikia viena iš absurdo taisyklių – gyvenime viskas sukonstruota taip, kad žmogus savęs nepažintų.

(17) Brūkšnys I. Škipsnos romano citatų gale yra autorinis skyrybos ženklas, nurodantis vidinę veikėjų kalbą ir neapibrėžtumo, nebaigtumo būsenas.

(18) Tabūns B. Eksistenciālisma poētikas iezīmes Gunta Zariņa prozā / Materiāli par pasaules strāvām latviešu literatūrā. – Rīga: Zinātne, 1998. – P. 76.

(19) L. Mockūno nuomone, paties A. Škėmos psichinės sandaros labilumas inspiravo kūrybos išraiškos gelmę ir sugestiją: „Prileiskime, kad Antanas Škėma buvo neurotikas arba chroniškai prislėgtas klinikine prasme. Mūsų susipratusiame pasaulyje tokie dalykai nežemina Škėmos asmens ir nemenkina jo kūrybinių pasiekimų. Chroniška depresija padaro rašytoją imlesniu kai kurioms temoms. Manau, tokia būsena padeda rašant apie Antrojo pasaulinio karo išeiviją ir jos traumas.“ Žr.: Mockūnas L. Nelygiagretės paralelės. – P. 128.

(20) Kavolis V. Vyrai ir moterys lietuvių kultūroje. – Vilnius: Lietuvos kultūros institutas, 1992. – P. 125.

(21) Mačianskaitė L. Ten pat. – P. 78–79.

(22) Bhabha H. K. Apie mimikriją ir žmogų: kolonijinio diskurso dvilypumas / XX amžiaus literatūros teorijos: Chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams. – II d. / Sud. A. Jurgutienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. – P. 396.

(23) Apsakyme „Dainų šventė“ I. Škipsna vaizduoja latvę Ilgą, kuri taip sujaudinta nacionalinio himno, kad giedodama vis užsikerta ir praryja žodžius. Vardas Ilga kilęs iš latviškų ilgas, ilgoties (liet. ilgesys, ilgėtis) ir yra aiški nuoroda į praeities nostalgiją.

(24) Keliuose kituose latvių egzodo romanuose pagrindiniai veikėjai irgi žūsta autokatastrofose: Ritos Liepos „Svetima vasara“ („Svešā vasara“, 1955), Aidos Niedros „Juodoji aguona“ („Melnā magone“, 1956), Sandros Lazdinios „Kelio gale“ („Ceļa galā“, 1963).

(25) Mitologijos enciklopedija. – T. II. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 442.

(26) Septynetas // Šiaurės Atėnai. – 1995. – Balandžio 1.

(27) Freiberga-Vīķe V. Pret straumi: Runas un raksti par latvietības tēmām. – Rīga: Karogs, 1995. – P. 64.