NeA?veiktas dvilypumas lietuviA? ir latviA? egzodo romanuose

A?URNALAS: METAI
TEMA:Ai??LiteratAi??ros mokslas ir kritika
AUTORIUS:Ai??Laura LauruA?aitAi??
DATA: 2012-01

NeA?veiktas dvilypumas lietuviA? ir latviA? egzodo romanuose

Laura LauruA?aitAi??

Tiesiog neA?tikAi??tina, kad lietuviai beveik nieko neA?ino apie latviA? pokarinAi??s emigracijos mastus (1) ir sveA?iose A?alyse sukurtAi?? jA? literatAi??rAi??, kuri ne tik kiekybiniais, bet ir kokybiniais rodikliais smarkiai pranoksta mAi??siA?kAi??. LatviA? ir lietuviA? egzodo romanA? bibliografijos, apimanA?ios 1945ai??i??1990 m. laikotarpA?, parodAi?? (2), kad bendrAi?? lietuviA? ir latviA? egzodo romanA? masyvAi?? sudaro daugiau kaip 700 kAi??riniA?: 220 lietuviA? ir 488 latviA? romanai. Paprastai nustembama ir klausiama, kodAi??l latviA? raA?ytojai iA?eivijoje buvo tokie produktyvAi??s. PrieA?asA?iA? A?ia daug: pirmiausia, iA? tAi??vynAi??s pasitraukAi?? labai daug kAi??rybingA? asmenybiA? (apie 150 aktyviai raA?anA?iA? A?moniA?, plg. iA? Lietuvos ai??i?? apie 100). Latvijoje stipresnAi?? prozos tradicija, nes A?ia buvo geresnAi??s sAi??lygos nacionalinei kultAi??rai augti (pusA?imA?iu metA? anksA?iau panaikinta baudA?iava ai??i?? 1809 m.), klestAi??jo laisva spauda ir knygos poreikis (pas mus ai??i?? spaudos draudimas); bAi??ta daug A?moniA? su aukA?tuoju iA?silavinimu; didmiestis Ryga ai??i?? europietiA?kiausias Rusijos imperijos miestas su knygynais, teatrais, koncertA? ir parodA? salAi??mis. Latvijoje daug ryA?kesnAi?? VakarA? Europos filosofiniA? ir estetiniA? idAi??jA? skverbtis; vaisinga vokieA?iA? kultAi??ros A?taka, ankstesni ir gausesni pasaulio literatAi??ros vertimai; jau XX a. pradA?ioje latviA? romanas buvo pasiekAi??s kitAi?? kiekybinAi?? ir kokybinAi?? pakopAi??. Bet, nepaisant A?iA? skirtingA? aplinkybiA? ir proporcijA?, pravartu paA?velgti A? lietuviA? ir latviA? egzodo romanus lyginamuoju aspektu ir paieA?koti veiksniA?, leidA?ianA?iA? identifikuoti abiejA? tautA? lemties panaA?umAi??, atspindAi??tAi?? literatAi??roje.

Ai??Hibridizacijos modelis

Ai??Pamatinis straipsnio teiginys bAi??tA? A?is: joks emigrantas nAi??ra tautinis grynuolis, jis nuolat kybo tarpinAi??je bAi??senoje, dreifuodamas link vienos ar kitos vertikalAi??s. Egzode sAi??monAi?? yra radikaliai pakitusi, nes stokoja apibrAi??A?tumo ir atskaitos taA?kA?. Dauguma migracijos teoretikA? ir diasporos prozos tyrAi??jA? pripaA?A?sta, kad iA?eiviai netenka dvasinio ir socialinio integralumo, gyvena ai??znei ten, nei A?iaai???, kad ai??zegzodas yra lAi??A?is laike ir perkAi??limas erdvAi??jeai??? (3). Patekusieji A? naujas A?alis bandAi?? ai??ziA?verstiai??? save A? naujAi?? kultAi??rAi??, bet, kaip yra pabrAi??A?usi naujoji emigrantAi?? Dalia StaponkutAi??, lietuviA? kalbos A?odis ai??zverstiai??? yra itin talpus, nes jis slepia ne tik vertimo, bet ir prievartos konotacijAi?? (4). Veikiamas tarpkultAi??riniA? sAi??veikA? formuojasi naujas subjektas, kuris iA? esmAi??s nebAi??ra tapatus nei buvusiam aA?, nei kitam, todAi??l ima vyrauti sAi??veikA? skatinamas kismas, decentralizacija, tapatybAi??s hibridiA?kAi??jimas. IeA?kodami metodologiniA? prielaidA? tirti A?iai trupmeninei egzistencijai, kurioje atsidAi??rAi?? lietuviA? ir latviA? pokario emigrantai, pamAi??ginsime paA?velgti, kokiA? galimybiA? teikia postkolonializmo A?tvirtintas hibridiA?kumo konceptas, nes jis tapo A?ios teorijos atsinaujinimo akstinu, vadinamuoju ai??zpostkolonijiniu posAi??kiuai??? (postcolonial turn) arba ai??zmigracijos posAi??kiuai??? (migrant turn). Biologine metafora pagrA?stas hibridiA?kumo terminas, postkolonializmo autoriteto Homio Bhabhos (5) A?vestas A? platesnAi?? vartosenAi?? ir reiA?kiantis naujA? formA? kAi??rimAi?? dviejA? kultAi??rA? kontaktA? zonoje, yra vienas iA? sudAi??tingiausiA? ir labiausiai diskutuojamA?. Viena vertus, patekAi?? A? svetimAi?? aplinkAi??, iA?eiviai patiria kultAi??rinA? A?okAi??, bet kita vertus ai??i?? tai lengviausias bAi??das identifikuoti save pagal kontrastAi?? su kitu. Tai tapatybiA? maiA?ymas, kryA?minimas, iA?vedant tarpkultAi??rinA? hibridAi??. Iki postkolonijinio posAi??kio hibridiA?kumas daA?nai turAi??davo tik negatyviAi?? konotacijAi??. Billas Ashcroftas, Homis Bhabha pirmieji pristato hibridizuotAi?? prigimtA? kaip stiprybAi??, ima kalbAi??ti ne apie vienos kultAi??ros sunaikinimAi??, nutildymAi??, bet apie dvipusAi?? proceso prigimtA?, jo poliariA?kumAi?? ir produktyviAi?? A?tampAi??, egzistuojanA?iAi?? tarp sAi??veikaujanA?iA? kultAi??rA? (6). IA?vietinimas prapleA?ia galimA? gyvenimo formA? sampratAi?? ir gali bAi??ti paverA?iamas privilegijuota padAi??timi. PanaA?iai ir daliai baltA? iA?eiviA? tarpkultAi??rinAi?? savAi??s kAi??rimo, atkAi??rimo ir konstravimo A?tampa tapo kultAi??riniu postAi??miu. Kad prarandant yra A?gyjama, pritarAi?? ir lietuviA? filosofas Juozas Girnius, teigdamas, jog ai??zkova su nutautimu turi pozityviA? pastangA? prasmAi??, nors pats nutautimo A?odis ir yra neigiamos formos. Kovoti su nutautimo grAi??sme ai??i?? tai visA? pirma ne iA?laikyti, o kurtiai??? (7). HibridiA?kumas padeda pabrAi??A?ti, kad kultAi??ros negali bAi??ti monolitinAi??s ar turAi??ti nesikeiA?ianA?iA? bruoA?A?, o A?mogus negali bAi??ti kultAi??riA?kai neutralus (toks poA?iAi??ris atitaria latviA? kultAi??rologAi??s, raA?ytojos Zentos Maurinios nuostatai, kad nAi?? viena kultAi??ra nesivysto pati iA? savAi??s, vien iA? savo tautos savitumo). TarpkultAi??rinis susidAi??rimas iA?gelbsti nuo formA? stagnacijos ir veda prie formA? sintezAi??s ai??i?? taigi transformacijos paA?ado. Gali bAi??ti labai A?vairiA? hibridiA?kumo registrA? ai??i?? nuo lengvo susimaiA?ymo iki labai agresyviA? kultAi??rinio susidAi??rimo formA?. TeoriA?kai bet koks egzilas yra tarpininkas tarp dviejA? kultAi??ros sistemA?, atsineA?damas savAi??jAi?? kultAi??rAi?? ir perimdamas svetimAi?? mAi??stymo bAi??dAi??, taip pat skleisdamas savosios A?alies kultAi??rAi?? naujoje A?emAi??je, bet praktiA?kai baltA? tautos buvo pernelyg maA?os kovoti dAi??l kultAi??ros erdvAi??s ir tapti savo A?aliA? ambasadorAi??mis svetur; tiesa, minima, kad A? Ai??vedijos sporto gyvenimAi?? latviai A?diegAi?? rankinA? ir krepA?inA?, o jA? meniu paA?vairino rugine duona (8).

HibridiA?kumas, svarbus A?iuolaikiniA? (e)migracijos romanA? analizAi??s aspektas, yra produktyvus ir egzodo romanams aptarti. Romano A?anras tapo vienu iA? bAi??dA? (po periodikos), kuriuo lietuviai ir latviai pradAi??jo kolektyviai patirti nacionalinio, kultAi??rinio identiteto jausmAi?? iA?eivijoje.

buy finpecia tablets in usa.

Dvilypumas tampa iA?eiviA? egzistencine norma, o ai??zdvigubas peizaA?asai??? (9) ai??i?? sAi??monAi??s susidvejinimo metafora. Daugelis baltA? egzodo autoriA? vaizduoja savo veikAi??jus dviejose lygiavertAi??se realybAi??se iA?syk, taip modeliuodami du prieA?ingus pasaulio projektus. PersonaA?us apibAi??dina ne vientisumas, o ai??zplaukiojimasai???, klaidA?iojimas, neapsisprendimas, laikini tarpiA?kumo momentai. Pusiausvyros ir susiliejimo pojAi??tis ima rastis tik pamaA?u pripaA?A?stant savo hibridiA?kumAi??, bet kokiA? tai turi pasekmiA? baltA? egzodo romano veikAi??jams?

Daugelyje hibridizacijos modelio romanA? ryA?kAi??ja egzistencialistinAi?? pajauta, paskatinta skaudA?iA? iA?eivio nepritapties patirA?iA?. Bandymas suvienyti dvi nesuvienijamas opozicijas ir dviejA? alter ego konfliktas, pasireiA?kiantis A?vairiapakope (ne)iA?verA?iamumo gradacija, suteikia galimybiA? A?iuo rakursu perskaityti GunA?io Zarinio, IlzAi??s Ai??kipsnos, Richardo Rydzinieko ir Antano Ai??kAi??mos romanus. Tai tekstai, pristatantys fragmentuotAi??, daugialypA? subjektAi??, kurio pagrindinis bruoA?as ai??i?? neurozAi??s apimta egzilo sAi??monAi??, o pasakojimas destabilizuojamas vartojant modernistinAi?? raiA?kAi??. A. Ai??kAi??mos ai??zBalta drobulAi??ai??? arba I. Ai??kipsnos ai??zUA? septinto tiltoai??? yra tiesiog chrestomatiniai pavyzdA?iai, kaip romanas gali sujungti tradiciniam pasaulAi??vaizdA?iui A?prastAi?? vaizdinijAi?? ir modernA? savirefleksyvA? pasakojimAi?? A? vientisAi?? naratyvinA? junginA? ir tapti raiA?kiais emigrantA? bAi??vio liudijimais.

Ai??Susidvejinusios tapatybAi??s A?kaitai

Ai??IlzAi??s Ai??kipsnos (1928ai??i??1981) romano ai??zUA? septinto tiltoai??? (ai??zAiz septAi??ta tiltaai???, 1965) sAi??rangos pagrindAi?? ir esminAi?? intrigAi?? sudaro psichologinis dviejA? opoziciA?kA? figAi??rA? konfliktas ai??i?? moters sAi??monAi??s susidvejinimas, vizualizuotas net siuA?etiA?kai. Pasakojimo plAi??tros centre atsiduria dvi draugAi??s Edita ir Solvita, kurios romano pabaigoje pasirodo esanA?ios vienas asmuo. DviejA? prieA?taringA? asmenybAi??s pusiA? koegzistencija viename asmenyje yra svarbus hibridiA?kumo A?enklas. Abi moterys reprezentuoja asmens nepakankamumAi??, viena kitos represuotAi?? pusAi??, jos tarsi dvynAi??s iA? senA? pasakA?, kurioms duota tik po pusAi?? rakto. PrieA?ingi psichikos poliai iA? pradA?iA? vaizduojami izoliuotai, abi pusAi??s prisimena visiA?kai skirtingus praeities A?vykius, tarsi neturAi??tA? sankirtos taA?kA? ir bendros atminties. VienodAi??jimo procesas vyksta pasAi??monAi??s lygmeniu ir romane skleidA?iamas beveik nepastebimai, uA?uominomis: ai??zAA? visai nenorAi??jau A?iAi??rAi??ti Solvitai A? veidAi?? ir matyti save paA?iAi?? kaip atvaizdAi?? veidrodyjeai??? (10); ai??zSAi??dAi??jau pati viena ir kaA?kuriame veidrodA?io kampe maA?iau pusAi?? savo veidoai??? (UST, 104).

Romanas prasideda Editos sutikimu vykti atostogA? A? uoA?viA? MelvijA? namus ai??i?? tai savotiA?kas ai??ziA?Ai??jimo A? pasaulA?ai??? ritualas, romane A?vardijamas kaip ai??zA?aidimo pradA?iaai???. Atskyrimas nuo savosios aplinkos yra reikA?mingas dAi??l dviejA? prieA?asA?iA?: tai pirmasis A?ingsnis savAi??s paA?inimo link, antra, Edita nori geriau paA?inti SolvitAi?? kaip svarbA? savo paA?ios asmenybAi??s aspektAi?? ir patirti hipotetinA? susiliejimAi??. KlaidA?iojimas po MelvijA? dvarAi?? traktuotinas kaip iniciacijos ritualas, kurio metu Edita patiria daugybAi?? situacijA?, verA?ianA?iA? jAi?? pripaA?inti savo skirtingumAi?? ir jA? integruoti.

I. Ai??kipsnos romane daA?nai eksploatuojama veidrodA?io, paveikslo kaip susidvejinimo metafora, bet veidrodinis atspindys, kurA? moteris bando pamatyti, iA? pradA?iA? tAi??ra iA?kreiptas, ambivalentiA?kas, sudvigubintas A?eA?Ai??lis, atstovaujantis nei-nei dialektikai, taA?iau jis interpretuotinas kaip A?enklas, kad susiliejimo viltis dar egzistuoja. LaipsniA?kai ima ryA?kAi??ti jA?dviejA? panaA?umas: ai??zKad mes su Solvita buvom vieno Ai??gio, pastebAi??jau tik tada, kai leisdamasi A?emyn didA?iA?jA? laiptA? gale pamaA?iau mus abi veidrodinAi??je sienojeai??? (UST, 61). Tokia citata liudija, kad Edita pamaA?u artAi??ja link savo hibridiA?kumo A?sisAi??moninimo, bet pasiklysta savo atspindA?iA? labirintuose, ir hibridiA?kumo A?veikos galimybAi??s darosi miglotos. Veidrodis yra tarsi visaregAi?? akis, kuri mato esmingiau, nei visi kiti A?iAi??rintieji. VAi??liau svainis Markas Melvijus supainioja EditAi?? su Solvita, taip A?vesdindamas jAi?? A? dar vienAi?? tapatybAi??s iniciacijos ratAi?? ai??i?? dabar jau ir A?mogiA?kosios bAi??tybAi??s pastebi jA? panaA?umAi??.

Edita yra atsigrAi??A?usi A? save, iA?oriniam pasauliui nedaug pavaldi asmenybAi??s dalis, jos centras yra joje paA?ioje, o Solvita simbolizuoja atgrAi??A?tAi?? A? iA?orAi??, permainingAi?? asmenybAi??s pusAi??. Pirmoji yra emigrantA?, nesugebAi??jusiA? asimiliuotis svetimoje erdvAi??je, metonimija, o antroji ai??i?? mimikrinAi?? tapatybAi??, prisitaikymo tremtyje pavyzdys. Su kiekviena sAi??monAi??s puse siejami opoziciA?kAi?? pasaulio A?iAi??rAi?? reprezentuojantys simboliai: Editos prisiminimuose iA?kyla akmuo, simbolizuojantis pastovumAi??, iA?tvermAi?? ir pasiprieA?inimAi?? kaitai (gyvena atsiminimais, ilgesiu), o Solvitos apmAi??stymuose dominuoja okeanas, sietinas su nuolatiniu judesiu, adaptyvumu ir aktyvumo energija (mAi??gaujasi gyvenimu, ai??zgeria okeanAi??ai???).

Editos ir Solvitos vardA? dichotominAi?? esmAi?? slepiasi romano tekste grafiA?kai iA?keltose pirmosiose raidAi??se ai??i?? E ir S. Kiekvieno skyriaus pirmojo sakinio iA?ryA?kinta raidAi?? E arba S atitinka Editos arba Solvitos A?iAi??ros A? pasaulA? rakursAi??. Paskutinis skyrius, kuriame susitinka ir po mirties galutinai susivienija abu psichikos poliai, simboliA?kai pradedamas A?odA?iu ES (liet. AAi??).

PanaA?iu principu konstruojamas ir A. Ai??kAi??mos (1910ai??i??1961) romanas ai??zBalta drobulAi??ai??? (1958), tik protagonistas jame vienas. A?ia eksploatuojama dar viena tarpinAi??s erdvAi??s atmaina ai??i?? A?mogaus dalis gyvena realiame pasaulyje (11), kita dalis ai??i?? iA?galvotame, kuriam tenka didesnis prasminis krAi??vis. A. Ai??kAi??mos veikAi??jui visais atA?vilgiais artimesnAi?? yra Edita. Analitinio proto intelektualui emigranto padAi??tis nAi??ra adekvati, todAi??l save ir aplinkAi?? jis reflektuoja ironiA?kai. Viena iA? GarA?vos susidvejinimo apraiA?kA? ai??i?? teatraliA?kumas. Kaip prieA?prieA?a automatizuotam hoteliui iA? baltiA?kosios atminties iA?nyra folkloriniai kaukai, su kuriais jis save identifikuoja: ai??zEsu lietuvis kaukas iA? Johann Strausso operetAi??sai??? (12). Loreta MaA?ianskaitAi?? tapatina kaukAi?? su kauke: ai??zGarA?va ai??i?? susidvejinusi figAi??ra. Keltuvininko uniforma (kaukAi??) pridengia kenA?iantA? poetAi??, kuris negali realizuoti savo asmenybAi??s nei kAi??ryboje, nei A?mogiA?kajame gyvenimeai??? (13). GarA?vos beprotybAi?? daugiasluoksnAi??; bAi??ti poetu ai??i?? kitokiu, skirtingu, reiA?kia bAi??ti beproA?iu kitA? akyse. A?ia aktualus ir klausimas apie poetAi?? kaip A?mogA?, turintA? keistuolio statusAi??, neatitinkantA? iA?orAi??s pasaulio normA?, kaip autsaiderA? ir persona non grata. GarA?vos susidvejinimas dvigubas, jis slypi opozicijose menininkas ai??i?? aplinka ir iA?eivis ai??i?? svetima tikrovAi??. Vaizduojant neurotiA?ko individo dramatiA?kAi?? bAi??vA?, akcentuojamas inteligento nesugebAi??jimas iA?saugoti neperskeltAi?? dvasiAi?? lAi??A?io laikotarpiu. Kiekvieno tikro menininko A?prastas konfliktiA?kumas su aplinka A?iuo atveju pasiekia praA?Ai??tingAi?? ribAi??.

GunA?io Zarinio (1926ai??i??1965) romane ai??zApkaltintasai??? (ai??zApsAi??dzAi??tsai???, 1961) protagonisto Arturo kAi??nas ir dvasia irgi yra atsidalijAi??, o savo tikrAi??jAi?? egzistencijAi?? jis tapatina su vidiniu pasauliu: ai??zJam atrodAi?? ai??i?? jo kAi??nas gyveno pats savo gyvenimAi??, be joai??? (14). Symanis Gruodas projektuoja savo neiA?sipildA?iusias viltis A? sAi??nA? ArturAi??, nori jame matyti ai??zpats savo atjaunintAi?? veidAi??ai??? ir didA?iuotis, jog tai yra jo, ai??zfabriko sargo, pamesto vyro, bAi??glio be gimtinAi??s sAi??nusai??? (A, 55). Tai dar viena priverstinio susidvejinimo forma: Arturas tampa klonuotu tAi??vo antrininku, A?eA?Ai??liu.

Dominuojantis G. Zarinio romano A?enklas ai??i?? irgi teatro metafora. Arturas yra bAi??dingas periferijos atstovas, kiti veikAi??jai yra tarsi pagrindiniai jo gyvenimo aktoriai, kuriuos jis stebi iA? uA?kulisiA?. Pasaulis romane reprezentuojamas kaip kaukiA? balius, kur tikrasis veidas privalo bAi??ti slepiamas: ai??zTai ir yra mAi??sA? nelaimAi?? ai??i?? mes elgiamAi??s taip, kaip iA? mAi??sA? tikimasiai??? (A, 83). Faktinei tiesai prieA?inama melaginga regimybAi??: Skotlandjardo inspektorius Grynas slaptai A?avisi poezija, leidAi??jas leidA?ia pradedanA?iuosius poetus ir pats kuria, bet oficialiai uA?siima juoduoju knygA? verslu, prostitutAi?? ai??i?? iA?silavinusi moteris, baigusi raA?tvedybos koledA?Ai??, taA?iau A?iAi?? autentiA?kAi?? asmenybAi??s pusAi?? maskuoja vulgarumo kauke. Poetai traktuojami kaip visuomenAi??s marginalija: ai??zKai bendradarbis paklausAi??, kAi?? jis veikia, jis tik burbtelAi??jo, kad A?iAi??ri televizoriA?, kurA? net nusipirko, kad turAi??tA? A?rodymAi??, bet beveik niekada neA?iAi??rAi??davo, ai??i?? nes tiesAi?? reikAi??jo slAi??pti, ai??i?? jis skaitAi?? eilAi??raA?A?iusai??? (A, 143). Komisaro Gryno teisminA? sprendimAi?? lemia subjektyvios nuostatos: policininkas A?ino, kad kaltinamasis nekaltas, bet nuslepia A?kalA?ius, nes A?avisi tikrojo nusikaltAi??lio poezija ir nenori jo nuteisti. Skotlandjardo vyresnybAi?? A?sitikinusi, kad Arturas kaltas, o Grynas teismo salAi??je tiesiog atstovauja aklai sistemai. Prisiekusieji irgi pristatomi kaip subjektyvAi??s ir neadekvatAi??s visuomenAi??s nariai.

Richardo Rydzinieko (tikr. Ervinas Grynas, 1925ai??i??1979) romane ai??zAukso motociklasai??? (ai??zZelta motociklsai???, 1976) viename asmenyje koncentruojamas tapatumA? konglomeratas: latvis Igoris rusiA?ku vardu (motina aistringai A?avAi??josi rusA? literatAi??ra), kariavAi??s vokieA?iA? pusAi??je, gyvena Ai??vedijoje, kur ai??zmieliau yra latvis, kartais grieA?tai akcentuodamas savo priklausomybAi?? rytamsai??? (15).

Ai??KryA?kelAi??s ambivalencija

Ai??Svetimumas aplinkai lemia disharmoniA?kAi??, iA?kreiptAi?? asmenybAi??s raidAi?? jos prigimA?iai prieA?iA?koje kultAi??roje. Neurozinis realybAi??s jausmo praradimas ir individualybAi??s skilimas romanuose pasiekia patologijos laipsnA? ai??i?? tokia baigtis bAi??dinga visA? hibridizacijos romanA? protagonistams, bet prieA? tai jie desperatiA?kai bando A?sivietinti ir save harmonizuoti.

A. Ai??kAi??mos ai??zBaltoje drobulAi??jeai??? jungiasi du pagrindiniai medA?iagos klodai: veikAi??jo dabartis ir jo retrospektyvus pasakojimas, kurie neturi nepertraukiamo siuA?eto. A. Ai??kAi??ma GarA?vos istorijAi?? nuolat perpina kitA? veikAi??jA? istorijomis, jo paties uA?raA?ais, pabrAi??A?damas jo gyvenimo nevientisumAi??, fragmentiA?kumAi??. Tekstas komponuojamas asociacinio punktyro principu: objektyvAi??s impulsai suaktyvina personaA?o sAi??monAi??je reminiscencijas ir vizijas. Vaizduote ir prisiminimais jis remiasi A? senovAi??s Lietuvos mitus ir etikAi??, o dabartyje nesAi??kmingai bando pritapti prie kosmopolitinAi??s VakarA? kultAi??ros. R. Rydzinieko ai??zAukso motocikloai??? protagonistas Igoris irgi nei vieno, nei kito kraA?to A?mogus, jo kAi??nas gyvena esamuoju, o sAi??monAi?? bAi??tuoju laiku: ai??zViskas vAi??l buvo nerealu, praeitis ir dabartis maiA?Ai??si, abi atrodAi?? vienodai aktualios… JauA?iausi kaip kryA?kelAi??jeai??? (16) (AM, 132). IntonacinAi?? romano dominantAi?? pagrA?sta A?iais ai??zkryA?kelAi??s jausmaisai???, kuriuos originaliai reflektuoja jo draugas Andris: ai??zJausmas toks, lyg angelas A?lapintA?si ant A?irdiesai??? (AM, 87). Tai ta pati egzistencialistA? akcentuota ribinAi?? situacija, kuriAi?? perA?engus gyvenimas iA? esmAi??s pasikeiA?ia: arba A?mogaus sAi??monAi?? ir psichika persijungia A? kitAi?? bAi??senAi??, arba gyvenimAi?? nugali mirtis.

I. Ai??kipsnos Editai namai yra kaip slAi??ptuvAi??, ji puoselAi??ja savo tautiA?kumo A?aknA?, besiskverbianA?iAi?? gilyn, o Solvita sAi??moningai pasirenka neigti savo praeitA?, raizgosi A? plotA? ir pasiA?ymi sugebAi??jimu pamAi??gdA?ioti bet kokA? socialinAi??s elgsenos ritualAi?? ar modelA? ai??i?? daA?o plaukus, rAi??ko, madingai rengiasi, skambiai ir sklandA?iai kalba, juokiasi, kai Edita melancholiA?kai grauA?iasi, verkia ir pan. DviejA? asmenybAi??s pusiA? skirtingumas I. Ai??kipsnos romane pabrAi??A?iamas suprieA?inant veikAi??jA? darbinAi?? veiklAi??. Solvita ai??i?? patalpA? dizainerAi??, jos uA?siAi??mimas susijAi??s su didele erdve ir paA?iais naujausiais mados A?Ai??ksniais, o Edita dirba archyve, A?enklinanA?iame uA?konservuotAi?? praeitA?, sustingusA? laikAi?? ir uA?darAi?? erdvAi??. Kaip ir daugelis A?moniA?, nenorinA?iA? pripaA?inti savo hibridiA?kos prigimties, ji nori bAi??ti nematoma. UA?sidarydama archyve Edita stengiasi susikurti saugumo iliuzijAi??, kuri pasirodo apgaulinga. Ji izoliuojasi ir tarsi uA?trenkia savo gyvenimAi?? vienoje iA? archyvavimo dAi??A?uA?iA? su mirusiA? tautieA?iA? vardais (toks atsiribojimas bAi??dingas hibridiniams subjektams). Archyvas iA?kyla kaip nykstanA?ios (iA?eiviA?) rAi??A?ies muziejus, buvusiA? gyvenimA? fosilijA? saugykla, kur A?mones pakeiA?ia archyviniai A?raA?ai. Kilnodama popierius su ai??zmirusiais vardaisai???, ji pasijunta praeities saugotoja ir A?io prikelto ai??zprieA?istorinioai??? pasaulio dalimi, iA?gyvena simbiotinA? ryA?A? su buvusiu laiku, be kurio ji neegzistuotA? ir kuris nustotA? egzistavAi??s be jos kaip archyvarAi??s. Ji neA?ino, kaip funkcionuoti visuomenAi??je, tarsi iA? esmAi??s stokotA? socialinAi??s elgsenos A?gAi??dA?iA?; geriausias to pavyzdys ai??i?? veiksmai MelvijA? pobAi??vyje. NesugebAi??dama uA?megzti pokalbio ir pateisinti savo buvimo socialinAi??je grupAi??je, Edita leidA?iasi A? paieA?kas namo labirintais ir verA?iau kalbasi su nebyliais svetimA? protAi??viA? portretais ant koridoriaus sienos nei su gyvais, bet pavirA?utiniA?kais sveA?iais.

Ir A. Ai??kAi??mos, ir I. Ai??kipsnos romanuose skleidA?iama Amerikos topografija, atspindinti naujojo A?emyno gigantizmAi?? ir didA?iulA? knibA?dAi??lynAi?? (A. Ai??kAi??ma), arba laukinA? pirmapradA? gamtos atA?iaurumAi?? (I. Ai??kipsna) ai??i?? tAi?? atitinkamai reprezentuoja milijoninis Niujorkas ir begalinAi??s Teksaso platybAi??s. BaltA? emigrantai atvyko iA? kamerinio landA?afto A?aliA?, kur viskas buvo jauku ir lengvai pasiekiama, todAi??l nauji parametrai, skaiA?iai ir atstumai juos pribloA?kia, paklaidina. I. Ai??kipsnos romane vyrauja topografijos rodmenys ai??i?? tankmAi??, labirintas, klampynAi??, kryA?kelAi??, o kelias tik vienas ai??i?? simbolinis ai??i?? savosios tapatybAi??s link. Pasirodo naujojo pasaulio ikona ai??i?? automobilis, A?enklinantis kitokA? mobilumAi?? ir technokratinAi??s visuomenAi??s galimybes. I. Ai??kipsnos kAi??rinys iliustruoja, kokia svetima A?i patirtis baltA? iA?eiviui. Paprasta Editos baimAi?? vairuoti A?gyja iA?vietinto individo egzistencinAi??s dilemos matmenis:

AA? nebeA?inojau, ar vairAi?? laikiau rankose, ar tik uA? jo laikiausi. <...> JauA?iau, kad be Solvitos ai??i?? be Solvitos greta aA? nesugebAi??A?iau nuvaA?iuoti nAi?? pusmylAi??s tiesiausiu keliu! Man norAi??josi rAi??kti. Supratau, kad esu A?kliuvusi A? mechanizuotus, nesulaikomus, iA?galAi??stus dantraA?ius, iA? kuriA? niekada nebesugebAi??siu iA?trAi??kti, kad per maA?iausiAi?? sekundAi??s dalA? bAi??siu sumalta be tikslo ir be prasmAi??s ai??i?? ir mano baimAi?? pamaA?u iA? vidaus nusidaA?Ai?? dA?iaugsmingu suvokimu, kad tai mano bejAi??giA?kumo akimirka ir todAi??l graA?i. Beliko tik darsyk pakartoti uA?keikimAi?? ir paleisti vairAi?? ai??i?? (17) (UST, 36).

SantykA? su svetima aplinka kandA?iai traktuoja R. Rydziniekas psichologiA?kai niuansuotame romane ai??zAukso motociklasai???. Auksinis motociklas pasirinktas kaip simbolinis A?vaizdis, tarnaujantis A?vairialypAi??s ironijos sklaidai (socialinAi??s, tautinAi??s, autoironijos). IA?vedama paralelAi?? su prieA?kario A?vaizdA?iais, kai uA? gerAi?? tarnybAi?? darbdavys A? pensijAi?? iA?einantA? darbuotojAi?? apdovanodavo auksiniu laikrodA?iu. XX a. A?eA?tojo deA?imtmeA?io jaunuolis vidurinAi??s mokyklos baigimo proga iA? tAi??vA? kaip dovanAi?? uA? pastangas gauna auksinA? motociklAi??. Ai??is A?velnus paironizavimas pamaA?u perauga A? didelA? kartAi??lA? dAi??l latviA? tautos lemties, transformuojasi A? likimo ironijAi??: galbAi??t ir latviai kada uA? savo kanA?ias bus apdovanoti aukso motociklais?

VakarA? visuomenAi?? vadovaujasi dAi??sniais, kuriuos G. Zarinis vadina ai??zmaA?inerijaai???, ai??i?? A?ia visi turi savo vaidmenA? ir privalo jA? teisingai atlikti. Kiekvienas A?mogus, nori to ar ne, yra maA?inerijos dalelAi??: ai??z[B]uvau A?aisliukas, aukA?tyn, A?emyn mAi??tomas A?aisliukas, kurA? kas panorAi??jAi??s gali sulauA?ytiai??? (UST, 29) ai??i?? A?is I. Ai??kipsnos herojAi??s patiriamas vertikalus svaidymas paradigmiA?kai sietinas su A. Ai??kAi??mos lifto judAi??jimo trajektorija. Jeigu individai ignoruoja esamAi?? socialinAi?? tvarkAi??, jie tampa atstumtaisiais arba sumalami maA?inerijos velenA?. Geriausiai A?iam atstAi??mimo mechanizmui atstovauja pagrindiniai G. Zarinio romano ai??zApkaltintasai??? veikAi??jai, visi vienaip ar kitaip iA?mesti iA? oficialiojo visuomenAi??s lauko, savotiA?ka ai??zpadugniA? galerijaai???: iA?eiviai iA? Latvijos, prostitutAi??, pornografiniA? knygA? leidAi??jas, A?mogA?udys, kalinys, apsimetAi??lis. Veiksmas daA?nai vyksta naktA? purvinuose vargA?A? kvartaluose.

Niujorkas A. Ai??kAi??mos romane ai??i?? sumaA?intas Amerikos modelis, o milA?iniA?kas vieA?butis funkcionuoja kaip visuomenAi??s mikrokosmas ai??i?? jis verA?ia A?mones prisitaikyti prie socialiniA? reikalavimA?, pavyzdA?iui, slAi??pti iA? gimtinAi??s atsiveA?tAi?? motinos A?iedAi?? ai??i?? tikrAi??jAi?? iA?eivio tapatybAi?? ai??i?? po balta uniformine pirA?tine tarsi savo paties tikrAi??jAi?? bAi??tA? po balta beprotybAi??s marA?ka. VieA?butyje GarA?va dirba liftininku, nors Lietuvoje buvo bepradedAi??s reikA?tis poetas. Toks socialinis neadekvatumas pabrAi??A?ia prieA?tarAi??: kAi??rAi??jas turi neribotAi?? erdvAi?? reikA?tis, o lifte A?mogus suspaustas ir svarbus tik kaip automatiniA? gestA? atlikAi??jas. GarA?va ima kurti alternatyvias realybAi??s versijas ai??i?? jo sAi??monAi?? gyvena vaizduotAi??s maitinama kAi??ryba, fantazija yra vidinAi??s egzistencijos branduolys, o psichikos susidvejinimas lemia pasakojimo raiA?kos modernumAi??. VaizduotAi?? kaip fiktyviAi?? tikrovAi??s atmainAi?? irgi galima laikyti viena eskapizmo ir alternatyvaus bAi??vio strategijA?. Mirties idAi??jos apsAi??stas GarA?va raA?ydamas pasitraukia A? tarpinAi?? introspekcijos erdvAi?? ir meno pasaulA? ai??i?? visiA?kai kitAi?? patirties ir sAi??monAi??s lygmenA?, nors esamoje realybAi??je bet kokia fantazijos apraiA?ka traktuojama kaip perversiA?kas A?mogiA?kosios minties nuokrypis. TechnologiA?koji visuomenAi?? paverA?ia A?mogA? bejausmiu automatu: ai??zJAi??sA? aukA?tas, praA?au, dAi??kui, mygtukAi??, dAi??kui, praA?au, dAi??kui…ai??? KaukAi??, imitacija, vaidyba, uniforminAi??s aprangos maskuotAi?? yra GarA?vos darbo ai??i?? ir sykiu gyvenimo ai??i?? sudAi??tinAi?? dalis. MinutAi??mis sekamas veiksmas, akcentuojami aukA?tA? numeriai, skaiA?iuojami A?lipantys ir iA?lipantys keleiviai nurodo robotiA?kAi?? svetimo pasaulio pusAi?? (frazAi?? ai??zranka rankenaai??? raA?oma be jokio skyrybos A?enklo, liftininkas A?vardijamas metonimija ai??zranka balta pirA?tineai??? ir pan.). SkaiA?iai ai??i?? dirbtinAi?? simboliA? sistema, jie dera dirbtinAi??je erdvAi??je, kur net A?mogus A?prasminamas kaip skaiA?ius, informacinis nuasmenintos A?enklA? kalbos vienetas, vienas iA? aA?tuoniA? milijonA? Niujorko gyventojA?: ai??zAi??tai GarA?va, A?tai GarA?va, A?tai 87-asis.ai??? VieA?buA?io erdvAi?? geometrizuota: staA?iakampis liftas ai??i?? erdvinAi?? figAi??ra, ai??zA?alia strAi??lAi??, raudonas kvadratasai???, judAi??jimas ai??zup ir downai???. JudAi??jimas ne tik vertikalus, bet ir horizontalus: vertikalA?jA? ai??zup ir downai??? atitinka horizontalusis ai??zA?einaai???, ai??ziA?einaai???. Nors vertikalioji ir horizontalioji trajektorijos lifte susikerta, keltuvininko kontaktai su keleiviais itin trumpalaikiai ai??i?? daA?niausiai jis tuos A?mones mato pirmAi?? ir paskutinA? kartAi??. VaA?iuojantieji romane A?vardijami ai??zsveA?iaisai???, bet A?is apibAi??dinimas labiau asocijuojasi su sAi??voka ai??zsvetimasai???, o ne ai??zlaukiamasai???; sutampa netgi A?aknis: sveA?-, svet-.

A. Ai??kAi??mos romanas paraA?ytas kaip dviejA? asmenybAi??s pusiA? (kAi??rAi??jo ir automatinio veiksmA? atlikAi??jo) keitimasis vaidmenimis, o I. Ai??kipsnos romano naratyvAi?? formuoja dvi iA? pirmo A?vilgsnio atskiros, prieA?ingo charakterio herojAi??s, nors abiem atvejais dualumAi?? ir pakrikimo bAi??senAi?? lemia vieno veikAi??jo suskilusi sAi??monAi??.

G. Zarinio romano veikAi??jo Arturo namA? jausmas deformuotas, nes tamsus ir A?altas butas, kuriame gyvena su tAi??vu, jam tAi??ra ai??zkalAi??jimo kameraai???, ai??zvieta, vadinama namaisai??? (A, 32ai??i??33). NamA? sAi??voka devalvuojama iki laikinos pastogAi??s, kuri neturi jokio tvaraus krAi??vio, be to, tai dar ir nepilnos A?eimos ekvivalentas. NepilnaverA?iuose namuose, kurie neturi centro ai??i?? motinos, gyvena tik tAi??vas ir sAi??nus, o motinos (platesne prasme ai??i?? savosios A?alies) trAi??kumas dar labiau pabrAi??A?ia egzistencijos apgailAi??tinumAi??. PsichiatrinAi??s ligoninAi??s kambarys, A? kurA? po saugumo tardymA? uA?daromas A. Ai??kAi??mos protagonistas, irgi atitinka kalAi??jimo vienutAi??s interjerAi?? ai??i?? ai??zJis buvo pailgas, ankA?tas, rudom sienom. GeleA?inAi?? lova, stalelis, langas ai??i?? uA?tvertas pinuA?iaisai??? (BD, 391) ai??i?? ir tampa Arturo kalAi??jimo invariantu. Prie A?ios draugijos natAi??raliai prisiA?lieja R. Rydzinieko Igoris, psichiatrinAi??s ligoninAi??s 17-os palatos pacientas. GarA?vos beprotybAi?? uA?programuota dar genuose, o R. Rydziniekas ir I. Ai??kipsna sAi??monAi??s uA?temimAi?? vaizduoja kaip integraliAi?? tremties sindromo pasekmAi??. IA?protAi??jimas traktuotinas kaip trapi sAi??moningumo ir jo praradimo riba, nugrimzdimas A? traumuotos psichikos uA?marA?tA?, sAi??monei izoliuojantis nuo absurdo perimto pasaulio. LaisvAi?? apriboja ir tremties situacija, kitA? egoizmas. IA?eivio nelaisvAi?? dviguba, nes ai??zvisuomenAi?? tendencingai nusistaA?iusi prieA? svetimus: siekiama ne pagelbAi??ti ir integruoti, bet izoliuoti, kad netrukdytA?ai??? (18). Svetima A?emAi?? pristatoma ne tik kaip iA?orinAi??s, bet ir kaip vidinAi??s tremties modelis.

IA?lindAi??s iA? savo tamsaus kambario A? vieA?umAi??, Arturas diskredituojamas kaip svetimas. Jis jauA?iasi emociA?kai ir psichologiA?kai nepriklausantis miestui, ieA?ko vieniA?umo minioje ir kultivuoja jA? kaip savo, egzilo, tapatybAi??s dalA?. KalAi??jimas yra tiesioginAi?? nuoroda A? vidinAi?? asmenybAi??s izoliacijAi?? ir totalios vienatvAi??s bAi??senAi??. Egzilas paA?ia savo tapatybAi??s esme yra autsaideris, todAi??l vienatvAi?? kaip egzistencialistinAi??s laisvAi??s formAi?? pasirenka dauguma G. Zarinio ir R. Rydzinieko romanA? veikAi??jA?. R. Rydziniekas pateikia spintos ir fotoaparato metaforAi?? kaip aliuzijAi?? A? klaustrofobijAi??. UA?darA? durA?, maA?os patalpos baimAi?? implikuoja paralelAi?? su asmens (Igorio) tapatybAi??s prarastimi. Ai??ios A?vairiabriaunAi??s konotacijos formuoja gyvenimo-kalAi??jimo metaforAi??, kuriAi?? viena ar kita briauna artikuliuoja visi aptariamieji tekstai.

ai??zBaltoje drobulAi??jeai??? Amerikos mikromodeliu galima pavadinti NiujorkAi?? ir hotelA?, o I. Ai??kipsnos romane mikromodeliu laikytini amerikieA?iA? MelvijA? namai, kuriuose Edita A?sikalina kaip miesA?ioniA?kame narvelyje ir pasidaro pavaldi primestoms normoms. Melvijai pristatomi kaip tuA?A?iagarbiai neautentiA?kai besielgiantys kaukiA? neA?iotojai, masinAi??s kultAi??ros adeptai, susirAi??pinAi?? tik vieA?uoju A?vaizdA?iu: ai??zMes nAi??maA? negalvojame apie DA?eraldAi?? nei apie [mirA?tantA?] tAi??vAi??, o vien apie tai, kAi?? pasakysim draugams ir paA?A?stamiems, jei nutiks blogiausia ir DA?eraldo nebus laidotuvAi??seai??? (UST, 151). MelvijA? namai reprezentuoja, kuo Edita taps, jei laikysis primetamos tvarkos. Slenkstis, vartai, laiptai, langas, kopAi??A?ios, klaidA?iojimas koridoriais kaip labirintu, takelis, tiltas yra iA?eities ieA?kojimo, perAi??jimo iA? vienos erdvAi??s A? kitAi?? A?enklai, ribiniA? simboliA? apraiA?kos.

Ai??Labirintas kaip saviieA?kos metafora

Ai??Analizuojant I. Ai??kipsnos romanAi??, paranku remtis ir labirinto motyvu, kuris iA?kyla reikA?mingose romano situacijose ir gali bAi??ti traktuojamas kaip galinga vidinAi??s sumaiA?ties metafora. Dar viena labirinto A?vaizdA?io simbolinAi?? reikA?mAi?? ai??i?? ieA?kant savojo centro leistis A? anapusinA? pasaulA? kaip Vergilijaus ai??zEneidojeai???. Edita patenka A? labirintAi??, kai ji priversta paklusti naujA? socialiniA? normA? gausai, o galiausiai per pobAi??vA?, kuris traktuotinas kaip kaukiA? balius, ji pasiklysta dvare ir tuA?A?iA? A?odA?iA? labirinte (norint pabrAi??A?ti pokalbiA? beprasmybAi??, nuolat kartojama ta pati forma ai??i?? ai??zpasakAi??ai???). Jos hibridizacijos A?sisAi??moninimas ilgainiui gilAi??ja ir labirinte pasiekia kulminacijAi??. Abi sielos pusAi??s turi po savAi??jA? labirintAi?? ai??i?? Edita klaidA?ioja nesibaigianA?iais MelvijA? namA? koridoriais ai??i?? aukA?tesniosios klasAi??s miesA?ioniA?kumo raizginyje, o Solvita paklysta gamtiA?kajame labirinte ai??i?? neA?inomoje ir pavojA? pilnoje sulaukAi??jusioje miA?ko tankmAi??je, kuri irgi primena milA?iniA?kAi?? labirintAi?? su aklavietAi??mis ir fataliA?kais spAi??stais. Kaip tik A?iose klaidA?iose erdvAi??se A?vyksta herojA? konfrontacija su savo vidiniais konfliktais, akistata su nuslAi??pta, iA?stumta savo asmenybAi??s puse, ir jos galiausiai leidA?ia prasimuA?ti savo tikrajai tapatybei. GamtiA?kasis kraA?tovaizdis mirtinas S pusei, o tuA?tybAi??s labirintas ai??i?? MelvijA? namai ai??i?? E pusei. Painus koridoriA? ir kambariA? raizginys atspindi Editos dvasios bAi??senAi??: ji visiA?kai sutrikusi, neA?ino, ko nori iA? gyvenimo, visos durys, visos perAi??jos ir visos galimybAi??s jai atrodo uA?kirstos. BeklaidA?iodama ji atsitrenkia A? uA?darytas duris ai??i?? tai efektyvi jos baimAi??s pripaA?inti savo hibridizuotAi?? prigimtA? metafora, kol galiausiai perA?engia slenkstA?:

Kitoje pusAi??je nieko nebuvo. Mane apsupo gili ir visiA?ka tamsa, stovAi??jau melsvai pilkoje A?viesoje, kuri po A?ilto ir saulAi??to A?mAi??kA?A?iojimo didA?iojoje salAi??je glumino ir A?iek tiek baugino, ypaA? todAi??l, kad oras atrodAi?? keistai drAi??gnas ir lipnus. Kai akys A?ia pamaA?u apsiprato, pamaA?iau atidAi??rusi kaA?kokioje pereinamoje patalpoje, platokAi?? koridoriA? ar prieA?kambarA? primenanA?ioje tarpinAi??je erdvAi??je (UST, 91).

Svarbi ES iniciacijos fazAi?? A?vyksta bibliotekoje ai??i?? savotiA?kame kalbA? ir kultAi??rA? babelyje, kur Edita sutinka A?eimininkAi??s sAi??nA? MarkAi?? MelvijA?. Ai??eimininkAi?? motina, A?diegusi namuose matriarchalinAi??s bendruomenAi??s versijAi??, yra gyvas galios A?sikAi??nijimas ir grAi??smingas monstras, bet kartu ji ir aiA?kiaregAi??, iA?pranaA?aujanti Editos ir Solvitos akistatAi??: ai??zA?mones reikia sutikti po vienAi??, kad juos uA?kariautumai??? (UST, 79). Markas Melvijus, nesusiformavAi??s individas, blankus savo autokratiA?kos motinos norA? atspindys, pagaliau iA?drA?sta pasiprieA?inti motinos (ir visuomenAi??s) nustatytoms normoms ir specialiai susikirtAi??s per egzaminus iA?krenta iA? prestiA?inio koledA?o, nes ai??ztai buvo A?domu. Atsakymus reikia A?inoti puikiai, kad klaidingus galAi??tum iA?sirinkti inteligentiA?kai ir skoningaiai??? (UST, 100). Paradoksalu, kad kaip tik koledA?o baigimo proga ir surengtas A?is iA?kilmingas pobAi??vis. Toks Marko A?ingsnis savosios tapatybAi??s link tampa postAi??miu ir Solvitosai??i??Editos suartAi??jimui.

A. Ai??kAi??mos labirinto ekvivalentas ai??i?? liftas ai??i?? sizifiA?kai dvikryptis, atitinkantis judAi??jimo trajektorijAi?? aukA?tynai??i??A?emyn ir apribotas dviejA? aklagatviA? ai??i?? pirmo ir paskutinio milA?iniA?ko vieA?buA?io aukA?tA?. VeikAi??jas neklaidA?ioja, bet ai??i?? tiesiogine to A?odA?io prasme ai??i?? yra pakibAi??s tarpinAi??je bAi??klAi??je tarp dviejA? kraA?tutinumA?. Liftas yra talpi tarpiA?kumo metafora: tarp realybAi??s ir fantazijos, tarp namA? ir rezidencijos A?alies, tarp kAi??rybiA?kos poeto prigimties ir mechaniA?ko liftininko darbo, tarp sAi??moningumo ir beprotybAi??s. I. Ai??kipsnos kAi??rinyje irgi gausu A?vairiA? pusiA?kumo formA?: ai??zVestuvAi??s ir laidotuvAi??s be gyvenimo per vidurA?, kanklAi??s ir rankos be skambesioai??? (UST, 135); Edita pobAi??vyje laiko pusiau nugertAi?? stiklinAi??; adresas, kurA? jos vyras DA?eraldas palieka giminaiA?iams, ai??i?? ai??zPusiaukelAi??ai???, viensAi??dis tarp dviejA? kaimA?, kur anksA?iau tebuvo vienas akmuo.

Centro nebuvimas labirinte yra nuoroda A? vidinA? marginalumo jausmAi??, kitaip tariant, A? asmenybAi??s buvimAi?? paraA?tAi??je ir savasties branduolio neradimAi??. LaipsniA?kas asmenybAi??s pusiA? suartAi??jimas vyksta patamsyje, rAi??ke, liminalioje siurrealistinAi??je atmosferoje, realybAi??s prieangyje, kur antgamtinAi?? ir pasAi??monAi??s sferos susilieA?ia su tikrove. BaimAi??, kaip ir labirintas, neturi aiA?kaus centro, ji sAi??kuriuoja ore, o logika yra tarsi siena, A? kuriAi?? dauA?osi Editaai??i??Solvita. Komunikacijos trAi??kumas, tuA?ti MelvijA? dialogai ir miesA?ioniA?kumas sukelia Editai nuobodA?io, bergA?dumo, A?leikA?tulio bAi??senAi??. GarA?vai ir Arturui analogiA?kus iA?gyvenimus inspiruoja mechanizuotos, technokratinAi??s civilizacijos svetimumas. Simbolinis auksinio motociklo A?vaizdis irgi yra uA?uomina A? sauso technologinAi??s kultAi??ros racionalizmo grAi??smAi?? A?moniA? etikai. Egzistencinio A?leikA?tulio prieA?astis A. Ai??kAi??mos ir R. Rydzinieko romanuose labiau globalizuota, I. Ai??kipsnos ai??i?? ribojama kamerinAi??s miesA?ioniA?kumo erdvAi??s.

Ai??IA?likimo iliuzijos A?lunga

Ai??Ir A. Ai??kAi??mos, ir I. Ai??kipsnos romanA? veikAi??jai turi A?izofrenijos poA?ymiA? (19) (tik I. Ai??kipsnos tekste tai labiau uA?maskuota). TapatybAi??s krizAi?? pagilina ir paspartina asmenybAi??s dezintegracijAi??. RomanA? struktAi??ra iA? esmAi??s remiasi A?iuo patologiniu principu, simetriA?kai vedanA?iu kAi??rinA? prie jo atomazgos ai??i?? dvasinAi??s (iA?protAi??jimas: R. Rydzinieko Igoris, A. Ai??kAi??mos GarA?va) ir fizinAi??s (autoavarija, saviA?udybAi??: I. Ai??kipsnos Editaai??i??Solvita, G. Zarinio Arturas) herojA? mirties. KomunikacinAi??s pastangos (su mylimaisiais, giminAi??mis, kolegomis) nepasiteisina; romanA? veikAi??jai jauA?iasi atstumti ir iA?stumti iA? visA? socialiniA? sluoksniA?. Jie iA?bando visus A?manomus iA?likimo bAi??dus ai??i?? meilAi??s ir erotinius ryA?ius, kultAi??rAi??, darbAi??, kAi??rybAi??. Deja, tokios bAi??gimo nuo tikrovAi??s priemonAi??s teikia tik laikinAi?? uA?marA?tA?, bet ne trokA?tamAi?? egzistencinA? iA?sigelbAi??jimAi??. Kita vertus, bAi??tent kAi??rybiA?kumAi?? Vytautas Kavolis laikAi?? iA?eiviA? stoiA?kumo A?altiniu: ai??zintrospekcijos atvirumas, savo paties egzaminavimas be jokiA? iA?gananA?iA? ateities iliuzijA?, be jokio iA?sigelbAi??jimo paA?adoai??? (20).

Edita romane pristatoma kaip individualistAi?? ir tikrovAi??s vengianti asmenybAi??s pusAi??. Ji bando apsiginti nuo jai svetimo pasaulio visiA?ku atsiribojimu, tapdama marginaline, A?centrine figAi??ra: ai??zPrimerkiau akis ir iA? visA? jAi??gA? troA?kau grA?A?ti A? savo A?viesiai A?aliA? sienA? ramiAi??jAi?? tylAi??, kur viskas buvo nuo manAi??s priklausoma, o aA? nuo niekoai??? (UST, 87). Raminanti sienA? A?aluma yra prarastos tAi??viA?kAi??s analogas. Saugi niA?a jai yra ir prisiminimai iA? Latvijos bei motinos laiA?kai. Kitas bAi??das A?veikti prieA?iA?kAi?? tikrovAi?? ai??i?? mAi??ginimas supanaA?Ai??ti su Solvita, bet jis taip pat A?lunga, todAi??l Edita patiria absoliuA?iAi?? iA?vietinimo bAi??senAi??, negalAi??dama niekur pritapti: ai??zNei po serbentA? krAi??mu, nei banginio pilve, nei A?alioje kambario kapsulAi??je, nei Solvitos akivaizdoje, nei MelvijA? name, nei motinos atmintyje, nei Marko mintyse, nei ViA?itos upAi??s kranteai??? (UST, 187).

Dar vienai nepritapimo atmainai I. Ai??kipsnos romane atstovauja ES vyras DA?eraldasai??i??Persijus ai??i?? astronomas, labiau susidomAi??jAi??s ne A?monAi??mis, o dangaus kAi??nais ir jA? ilgalaike spindinA?ia egzistencija, kuri kontrasto principu pabrAi??A?ia A?mogiA?kosios rasAi??s menkumAi??. A?vaigA?dA?iA? spieA?iai, mirganA?ios galaktikos, kosmosas ir laukinAi?? Teksaso gamta A?iuo atveju yra simptomiA?ki romano pagrindinei idAi??jai, nes iA?duoda gilA? Persijaus neadekvatumAi??, nesugebAi??jimAi?? bAi??ti tarp A?moniA? ir siekA? teleskopais priartAi??ti prie amA?inybAi??s. Jis jauA?iasi jaukiau ai??zbendraudamasai??? su prieA?istorinAi??mis A?vaigA?dAi??mis ir jau septinti metai tuA?A?ioje prerijoje stato iA? akmenA? namAi??, kuriame niekas negyvens, ai??i?? atminties saugyklAi??, paminklAi?? sau ir savo dvasios giminaiA?iams. Traumos paveldimumAi?? demonstruoja Editosai??i??Solvitos ir DA?eraldoai??i??Persijaus septynmetis sAi??nus Tomulis, kuris A?aidA?ia astronautAi??, nes taip gali likti pats su savimi ir savo fantazijomis. Tai dar viena ai??i?? atsiribojimo, vienatvAi??s ir egzodo kaip egzistencinAi??s (ne)laisvAi??s ai??i?? tema, ypaA? bAi??dinga egzodo romanams pirmuoju raA?ytojA? emigracijos deA?imtmeA?iu. Arturo tAi??vas Symanis Gruodas iliustruoja dar vienAi?? A?lugusiA? iliuzijA? variantAi??, iA?reikA?tAi?? per totaliAi?? komunikacijos nesAi??kmAi??. Jis priklauso tiems latviA? tremtiniams, kurie svetimoje A?emAi??je nenori A?siA?aknyti, nes yra kamuojami nostalgijos ir liguistai apsAi??sti Latvijos idAi??jos.

RomanA? pavadinimai, kaip teksto visumos dalis, implikuoja prarasties idAi??jAi??, nors paA?ios frazAi??s yra neutralios. RomanA? pabaigos taip pat suprojektuotos tragiA?kos: veikAi??jA? psichika neatlaiko A?tampos ir gyvenimo absurdiA?kumo. A. Ai??kAi??mos romano drobAi?? A?gauna papildomAi?? amA?inybAi??s konotacijAi?? kaip Leonardo da Vinci paveikslas (drobAi??) ai??zPaskutinAi?? vakarienAi??ai???. BaltAi?? drobulAi?? taip pat nurodo pamestinuko prijuostAi??, balti chalatai, tramdomieji marA?kiniai, balta drobule apsisiautusi vAi??lAi??, iA?nykusios sAi??monAi??s baltumas ir pan. (21). Albertas Zalatorius aptaria romano antraA?tAi??s nuorodAi?? A? Turino drobulAi??. Visi A?ie A?vaizdA?iai turi neigiamAi?? konotacijAi??, susijusiAi?? su tragiA?ku veikAi??jA? likimu. Nors giluminAi?? A?aknis ir atrofuojasi, atminties maitinama sAi??monAi?? vis dar pulsuoja atmintimi tarsi gyvas nervas. Nubraukus atsiminimus, palikus mAi??stymAi?? ir tapatybAi??s refleksijas nuoA?alyje, belieka sAi??monAi??s pavirA?iai, pakankami spaudyti mygtukams, bet galiausiai toks automatizuoto kAi??no ir dvasinio peno iA?troA?kusios sielos konfliktas veda A? tikrAi??jAi?? beprotybAi??, iA?trintAi?? atmintA?, tabula rasa. Romano finale Antanas GarA?va yra mirAi??s dvasiA?kai, jo egzistencijAi?? tAi??sia tik fizinis kAi??nas. ai??zNaujos A?emAi??s syvaiai??? neiA?maitina etninAi??s Senojo pasaulio dirvos iA?siilgusio augalo.

G. Zarinio romano pavadinimAi?? ai??zApkaltintasai??? pateisina per visAi?? kAi??rinA? plAi??tojama kaltAi??s A?sisAi??moninimo tema. IA? pradA?iA? Arturas jauA?iasi kaltas dAi??l savo uA?daro bAi??do, neveiklumo ir pasyvumo, o nesAi??kmingAi?? bandymAi?? socializuotis lydi suvokimas, kad A?mogus suklysta stengdamasis elgtis teisingai. Romano pabaigoje G. Zarinis vaizduoja ArturAi?? kaip savivertAi?? atgavusA? individAi??, kuris suvokAi?? visa apimanA?iAi?? gyvenimo beprasmybAi?? ir iA?sirinko laisvAi?? (t. y. saviA?udybAi??). DvideA?imt vienA? metA? vaikinas kaip laisvas A?mogus krenta A?emyn iA? didelio aukA?A?io: ai??zJis skrido ai??i?? laisvai, atitrAi??kAi??s nuo bokA?to, kuris buvo pastatytas be prasmAi??s…ai??? ir A?lepteli ant negyvA? A?uvA? ai??i?? iA?mestos sugedusios A?uvA? turgaus produkcijos. Tai A?spAi??dinga siurrealistinAi?? nepritapimo ir nereikalingumo metafora. Mirtis iA?laisvina ArturAi?? nuo visA? jA? kankinusiA? kompleksA? ai??i?? vienatvAi??s, svetimos A?alies izoliacijos, benamiA?kumo jausmo, seksualinio nepasitenkinimo. Nekaltai apkaltintas A?mogus yra visuomenAi??s tvarkos absurdiA?kumo pasekmAi??: ai??zPasaulis padalytas A? dvi A?moniA? rAi??A?is ai??i?? kaltinanA?iuosius ir kaltinamuosius, pastarieji privalo bAi??ti nuteistiai??? (A, 162).

Richardo Rydzinieko romane uA?gniauA?tA? dvasiniA? traumA? protrAi??kius iA?provokuoja dainA? A?ventAi?? ai??i?? vienybAi??s ritualas, kurio galios A?altinis ai??i?? paveldas, tAi??sa. BuvAi??s latviA? legionierius dabar mimikriA?kai supanaA?Ai??jAi??s su A?vedais ir gyvena ramA? gyvenimAi?? Stokholme su A?vede A?mona. Daugiau kaip po dvideA?imties metA? jis atvyksta A? latviA? dainA? A?ventAi?? Vokietijoje, susitinka senus karo biA?iulius ir vAi??l susiduria su latviA? kultAi??ra, kuriAi?? buvo savyje uA?slopinAi??s. Igorio akimis skaitytojas regi visAi?? spektrAi?? emigrantA? reakcijA? A? patriotizmAi?? ir nacionalinAi?? kultAi??rAi??: nuo neigimo iki tylaus susiA?avAi??jimo ar kraA?tutinio lojalumo. Staiga romanas nukrypsta nuo konvencinio mimikrijos siuA?eto: uA?gniauA?tos emocijos prasiverA?ia, ir Igoris patiria nervA? priepuolA?, pasinaudojant H. Bhabhos formuluote, atsiduria ai??zto, kas uA?gniauA?ta, sugrA?A?imo etapeai??? (22). DainA? A?ventAi??s kaip ribos, pereinamojo momento ir praregAi??jimo vaizdavimas ai??i?? daA?nas naratyvinis sprendimas latviA? literatAi??roje (23).

R. Rydziniekas pasiAi??lo atvirAi?? interpretacijoms romano uA?sklandAi??: pateikAi??s du skirtingus abiejA? hibridinAi??s tapatybAi??s pusiA? ateities scenarijus, jis leidA?ia skaitytojui paA?iam pasirinkti priimtinesnA?. Pirmasis variantas ai??i?? iliuzijos demistifikacija (Igoris iA?siskiria su A?mona, nugrimzta A? alkoholA? ir patenka A? psichiatrinAi?? ligoninAi??), antrasis ai??i?? iA?sipildymas (iA?siskiria su A?mona ir veda antrAi?? kartAi??). Pirmuoju atveju beiliuzinAi?? veikAi??jo esatA? charakterizuoja aptemusi sAi??monAi??, produkuojanti fantomus ai??i?? simbolinius auksiniA? motociklA? regAi??jimus. Ai??iame ironiA?kame motyve A?A?velgtinas sAi??skambis su romano pradA?ios mizanscena, kurioje regime zvimbiantA? motociklAi??: ai??zMotociklo ranktAi??rio galia daug tikresnAi?? nei pavarA? dAi??A?Ai??s, vaA?iavimas daug verA?lesnis; automobilA? vairuoti gali kiekvienas, o bailus motociklininkas neA?sivaizduojamasai??? (AM, 9). Taip tarsi pasakoma, kad bAi??ti latviu ir neA?ti likiminA? latviA?kumo svorA? gali ne kiekvienas: tam reikia iA?tvermAi??s ir drAi??sos. Vis dAi??lto pesimistinis pabaigos variantas atrodo A?tikimesnis.

Romano ai??zUA? septinto tiltoai??? herojei ES parenkama fizinAi??s mirties forma: ji A?Ai??sta autokatastrofoje, nes ai??zjungtinAi??ai??? tapatybAi?? (merged identity) yra neA?manoma. I. Ai??kipsnos romano finalas simboliA?kai rezonuoja su paties A. Ai??kAi??mos gyvenimo baigtimi ir primena keletAi?? kitA? iA?eivijos romanA? teminiA? sprendimA? (24). Jau kAi??rinio antraA?tAi?? lokalizuoja mirties vietAi?? ai??i?? uA? septinto tilto. Tilto konotacijos primena slenksA?io simbolikAi??: tai nebAi??ties riba, dviejA? atskirtA? dalykA? sAi??saja, paplitAi??s jungties ir tarpininkavimo simbolis (25). ai??zKas pravaA?iuoja septintAi?? tiltAi??, tam nebAi??ra kelio atgalai??? (UST, 57), ai??i?? sako I. Ai??kipsna, todAi??l hibridinAi??s asmenybAi??s integracija A?manoma tik po mirties. SkaiA?ius septyni gali reikA?ti septynias tobulumo pakopas (Edita ir Solvita pereina septynis vertybiA? ieA?kojimo kelius), be to, septynetas signifikuoja A?emiA?kAi?? gyvenimAi?? A?mogaus, susidedanA?io iA? kAi??no ir sielos (26). Susidvejinusios moters pavyzdys rodo, kas atsitinka, kai A?mogus arba besAi??lygiA?kai priima socialines normas, arba jas visiA?kai atmeta: tai jA? A?traukia A? savinaikos procesAi??, kuris galiausiai baigiasi mirtimi. JudAi??jimas vieningos tapatybAi??s link teoriA?kai galAi??tA? funkcionuoti kaip AriadnAi??s siAi??las, parodantis Editai keliAi?? iA? labirinto: ai??zJauA?iau poreikA? eiti palei patalpos sienas, tikAi??damasi, kad jos nuo manAi??s nebAi??gs, kad ten rasiu didesnA? saugumAi??, tarsi jos, panaA?iai kaip virvAi??s, aprAi??minanA?ios imtynininkA? arenas, galAi??tA? mane nuvesti prie iA?Ai??jimoai??? (UST, 89), ai??i?? taA?iau siAi??las lemiamu momentu nutrAi??ksta ir herojAi??(s) A?Ai??sta.

Romano pabaigoje simbolinAi??s galios A?gyja Editos Solvitos Melvijos kapo akmuo. Akmeninis obeliskas, kurio prieigose A?vyksta lemtingoji avarija, yra liminali riba, jis vienija ir sykiu skiria du pasaulius, tAi??vynAi?? ir rezidencijos A?alA?, realybAi?? ir antgamtiA?kumAi??, gyvenimAi?? ir mirtA?, A?enklina dviejA? sAi??moniA? sankryA?Ai?? (mitologinAi??je tradicijoje akmuo simbolizuoja ryA?A? tarp dangaus ir A?emAi??s). Po mirties Editaai??i??Solvita tampa kryA?kelAi??s dievaite, iA?eiviA? egzistencijos simboliu, kurA? apibAi??dina dalinAi?? tapatybAi?? ir lAi??A?io prigimtis ai??i?? dvi sielos viename kAi??ne. I. Ai??kipsna romane demonstruoja neveiksnA? adaptacijos mechanizmAi??: viena asmenybAi??s dalis prisitaiko, kita ne, bet abi vienodai A?Ai??sta, nes yra vienos sielos dvi pusAi??s. Tai liudija ir dvivardis uA?raA?as ant kapo akmens: ai??zEdita Solvita Melvija.ai??? AutorAi?? fataliA?kai uA?braukia vidurio kelio galimybAi??. Dualumas lieka amA?inai iA?rAi??A?tas akmenyje kaip monumentas iA?eivio neprisitaikymui ir hibridiA?kumo triumfui prieA? iA?vietintAi?? A?mogA?. Ai??iA? dviejA? asmenybAi??s pusiA? harmonija A?manoma tik kape, nes amA?inybAi??je nebelieka tremties sukurtA? prieA?ybiA?. SimboliA?kos ir A?Ai??ties aplinkybAi??s ai??i?? avarija A?vyksta iA?vaA?iavus A? prieA?ingAi?? eismo juostAi??. Tai gali implikuoti neteisingAi?? ES gyvenimo kelio pasirinkimAi??.

A. Ai??kAi??mos GarA?va irgi iA?gyvena nuolatinAi?? tapatybAi??s krizAi??, kuri paaA?trina paveldAi??tAi?? ligAi??, iA?kelia A? pavirA?iA? traumines patirtis ir ilgainiui priveda jA? prie beprotybAi??s. Ateina laikas, kai jis nebepajAi??gia egzistuoti tarpuerdvyje ir tarpulaikyje ir nuslopinti savo kaltAi??s dAi??l ruselio A?mogA?udystAi??s, todAi??l leidA?iasi tyrinAi??ti savo pasAi??monAi??s bei A?valgyti savo kaltAi??s gyliA?. Praeities intarpai nuA?vieA?ia GarA?vos patirtas traumas. PaskutinAi??je saviieA?kos fazAi??je GarA?va visiA?kai perA?engia sAi??monAi??s slenkstA? ir neria A? pasAi??monAi?? ai??i?? A?is epizodas turi katarsiA?ko krAi??vio. Ai??ios (ne)sAi??moningos kelionAi??s po A?vairius vaizduotAi??s ir realybAi??s klodus leidA?ia skaitytojui pajusti herojaus bAi??senAi?? ir tapti jo fantazijA? bei kaltAi??s bendrininku. GarA?va keiA?ia vaidmenis (vienoks su mylimAi??ja, kitoks pas psichoterapeutAi??, dar kitoks lifte), nebesugeba atskirti sapnA?, fantazijos, poezijos, haliucinacijA? nuo realybAi??s, todAi??l galima kalbAi??ti apie asmenybAi??s destrukcijAi??. SudAi??tinga romano struktAi??ra primena labirintAi??, kuriame skaitytojas turi pats prasibrauti pro A?vaizdA?iA? tankmAi?? ir susiorientuoti. TrAi??kA?iojantis romano naratyvas yra efektyvi fragmentuotos tapatybAi??s metafora: GarA?vos tapatybAi?? susideda iA? skiauA?iA?, sujungtA? A? vienAi?? visumAi?? be tvarkos, todAi??l neturinA?iA? vieningos reikA?mAi??s kaip ir chaotiA?ka personaA?o egzistencija. GarA?vAi??, kaip ir I. Ai??kipsnos veikAi??jAi?? ES, bAi??tA? galima palyginti su ai??zsupurtytu kaleidoskopuai??? (I. Ai??kipsnos frazAi??).

R. Rydziniekas, I. Ai??kipsna ir A. Ai??kAi??ma kaip integraliAi?? tremties komplekso pasekmAi?? vaizduoja sAi??monAi??s uA?temimAi??. Dvasios gelmiA? zondavimas, mAi??ginimai A?valgyti giliausias psichikos zonas iA?kelia A? pavirA?iA? lietuviA?kosios ir latviA?kosios mitologijos sluoksnA?, dainA? nuotrupas ir folklorinius vaizdinius. A. Ai??kAi??ma naudojasi archajiniu kalbos sluoksniu kaip galingu kalbos kodu: ai??zAi??liauA?ia smAi??liu gintariniai vabzdA?iai. Ai?? mAi??lynAi?? BaltijAi??. ai??sVai A?ydAi??k, A?ydAi??k, balta obelAi??leai???, dainuoja vAi??lAi??, balta drobule apsisiautusi. O felix culpa! Mano vaikyste, gyvenime, mirtie. Liojai??? (BD, 426). PanaA?ius vaizdinius produkuoja ir folklorizuota I. Ai??kipsnos herojAi??s pasAi??monAi??, nors A? realybAi?? rizomiA?kai A?siA?aknijusi sAi??monAi??s pusAi?? nebesuvokia jA? reikA?mAi??s ir kilmAi??s: ai??zJuoda gyvatAi?? miltus malAi?? vidur jAi??ros uA? akmens… GalbAi??t tai nebuvo tiesa. AA? neA?inojau, kodAi??l A?i daina man atAi??jo A? galvAi??. Seniai nebuvau jos prisiminusi. Taip pat niekada nesupratau, kAi?? ji reiA?kiaai??? (UST, 158). Romane iA?kyla pasakA? intertekstai: pAi??da, iA? kurios negalima gerti, aukso tiltas. Intertekstualumo ataudai A?iuose romanuose gali bAi??ti interpretuojami ne tik kaip problemiA?ka egzistencinAi?? reprezentacija, bet ir kaip troA?kimas perraA?yti praeitA? pagal naujAi?? kontekstAi??, kaip formalus noras uA?verti bAi??simiems skaitytojams plyA?A? tarp dabarties ir ateities. Ai??ios grupAi??s romanai knibA?da antrininkA? bei gyvavaizdA?iA? ir taip kAi??riniai A?gauna modernistinAi?? balsA? daugybiA?kumo iA?raiA?kAi??.

Prie A?io romanA? bloko pritaptA? ir Veltos Tomos romanas ai??zAldaunAi??ai??? (1960), kurio naratorAi?? ir pagrindinAi?? veikAi??ja AldaunAi?? dAi??l tremties traumos suformuoja dvigubAi?? asmenybAi?? ir paklysta tarp dviejA? (iA?)gyvenimo vizijA?, taip paklaidindama ir skaitytojAi?? (iki pat romano pabaigos lieka neaiA?ku, kad tai vienas ir tas pats asmuo). Kaip ir I. Ai??kipsnos romanas, kuris vadintas dviejA? sAi??moniA? dienoraA?A?iu, taip ir V. Tomos ai??zAldaunAi??ai??? subtiliai vaizduoja psichinA? moters susiskaldymAi?? kaip trauminAi??s egzodo patirties pasekmAi??. Dvi moterys ai??i?? naratorAi?? ir romano protagonistAi?? AldaunAi?? ai??i?? reprezentuoja dvi pasidalijusios tapatybAi??s dalis. Bandydama prisitaikyti prie dabarties egzistencijos, AldaunAi?? aktualizuoja savo atmintA?, prisimena laimingAi?? vaikystAi??, ankstyvus praradimus (palieka tAi??vas), karo ir pokario patirtis, prarastAi?? motinAi??, brolius, vyrAi??. Dviguba metafora uA?koduota topografiniame varde AldaunAi??. ai??zAldotai??? latviA?kai reiA?kia ai??zklaidA?ioti be tiksloai???, o AldaunAi?? ai??i?? niekada neuA?A?Ai??lanti upAi?? Latvijoje, kuri netikAi??tai uA?A?Ai??la kaip ir herojAi??s egzistencija. Toks asmenvardA?io pasirinkimas atkreipia skaitytojo dAi??mesA? A? du aspektus: visA? pirma, veikAi??jos kultAi??rines nuostatas iA?laikyti savAi??jAi?? prigimtA?, atsiveA?tinAi?? tapatybAi??, o antra ai??i?? jos klaidA?iojimAi?? tarp dviejA? kultAi??riniA? tradicijA?. TapatybAi??s ai??zatA?ilimasai??? prasideda naratorei skaitant Kanadoje gyvenanA?ios AldaunAi??s uA?raA?us. Ji iA? naujo patiria praeitA? ir sAi??moningai persvarsto prisiminimus bei egzodo patirtis, integruoja A? nejudriAi?? sAi??monAi?? naujus A?mones ir vietas. Stingdantis nostalgijos efektas pamaA?u atlAi??gsta, sykiu iA?tirpdydamas ir nacionalinio fetiA?izmo ribas. AldaunAi??s bAi??viui apibendrinti ypaA? tiktA? Vairos VykAi??s-Freibergos pasakymas, kad egzode ai??z[A?]mogus tarsi nustoja visavertiA?kai gyventi, jis A?lenda A? psichologinAi?? kapsulAi??, ai??suA?sidaro ledeai??? ir taip uA?siA?aldAi??s tikisi save kriogeniA?kai iA?saugoti galutiniam atlydA?iui gimtinAi??jeai??? (27). Romano pabaigoje AldaunAi??s gydytojas iA?reiA?kia viltA?, kad ji pasveiks, ir pakvieA?ia naratorAi?? aplankyti AldaunAi?? ligoninAi??je ai??zkitAi?? sekmadienA?ai???. PirmAi?? kartAi?? abi egzilo psichikos pusAi??s susitiks ai??i?? ir praeitis susilies su dabartimi. TaA?iau V. Tomos veikAi??ja galutinai nepasveiksta. RaA?ytoja nutiesia keliAi?? naujai tapatybei, bet trokA?tamas susiliejimas neA?vyksta, nes galiausiai ji nebeatlaiko atsiminimA? srauto pagilintos skausmingos egzilo savivokos ir veikAi??jos sAi??monAi?? skyla.

Tremtis A?mogA? A?traukia A? dvi kultAi??ras, todAi??l pagrindinis egzilo uA?davinys svetimoje A?alyje ai??i?? atrasti ir apibrAi??A?ti savo centrAi??, modeliuojant jA? tarp to, kas atsineA?ta, ir to, kas A?gyta, ai??zA?terptiai??? savo gyvenimAi?? tarp dviejA? kultAi??ros formA?, stengiantis iA?likti. HibridinAi?? tapatybAi?? yra fragmentiA?ka, iA?fokusuota, sunkiai ieA?kanti kompromiso ir daA?niausiai jo nerandanti. Kaip matyti iA? aptartA? baltA? egzodo romanA?, jie nepatvirtina pozityviojo hibridizacijos aspekto ir baigiasi tragiA?kai. HibridiA?kumas iA? esmAi??s yra paradoksalus reiA?kinys: herojus nesugeba A?teisinti hibridiA?kumo, nes vienu momentu pasireiA?kia ir dominuoja tik kuri nors iA? dviejA? galimA? tapatybiA?, o joms susiliejus, herojus neiA?vengiamai A?Ai??sta.

_____________________________________________

(1) Istoriko Ilgvaro Veignerio duomenimis, iA? gimtosios A?alies pasitraukAi?? iki 250 000 latviA?, iA? jA? ai??i?? 50 tAi??kst. A?uvo, po karo daugelis Latvijos bAi??gliA? rado prieglobstA? Ai??vedijoje (6 tAi??kst.), VakarA? Vokietijoje (120 tAi??kst.), Austrijoje (3 tAi??kst.), Danijoje (2 tAi??kst.). IA? viso latviai A?sikAi??rAi?? daugiau kaip dvideA?imtyje A?aliA? ai??i?? daugiausia JAV, Kanadoje, Anglijoje, Australijoje, Vokietijoje ir Ai??vedijoje.

(2) LietuviA? egzodo romanA? bibliografinA? sAi??raA?Ai?? yra sudariusi A?io straipsnio autorAi??, latviA? ai??i?? Ai??vedijoje gyvenantis literatAi??rologas Juris Ruozytis.

(3) RozAi??tis J. Displaced Literature ai??i?? Images of Time and Space in Latvian Novels Depicting the First Years of the Latvian Postwar Exile. ai??i?? Stockholm: Acta Universitatis Stockholmiensis / Almquist & Wiksell International, 2005. ai??i?? P. 22.

(4) StaponkutAi?? D. Egzilio fetiA?ai / KelioniA? antropologija / Sud. G. MaA?eikis. ai??i?? Ai??iauliai: VA?Ai?? Ai??iauliA? universiteto leidykla, 2004. ai??i?? P. 8.

(5) PlaA?iau A?r.: Bhabha H. K. Cultural diversity and cultural difference / The Location of Culture. ai??i?? London: Routledge, 1994.

(6) A. Maceinos vizija irgi buvo kultAi??rA? sintezAi??, kuri vyksta ne pasisavinimo, bet pasigelbAi??jimo svetimomis A?takomis keliu. PlaA?iau A?r.: Maceina A. RaA?tai. ai??i?? T. I. ai??i?? Vilnius: Mintis, 1991. ai??i?? P. 431.

(7) Girnius J. Tauta ir valstybAi??. ai??i?? Chicago: Ai?? laisvAi?? fondas lietuviA?kai kultAi??rai ugdyti, 1961. ai??i?? P. 162.

(8) KrAi??miAi??a B. Trimdas identitA?te dzAi??vesstA?stos / LiteratAi??ra un kultAi??ra: Process, mijiedarbAi??ba, problAi??mas. ZinA?tnisko rakstu krA?jums. ai??i?? Daugavpils: Saule, 2004. ai??i?? P. 24.

(9) A?verland O. Identities of Exile, Emigration and Immigration / Beginnings and Ends of Emmigration: Life without Borders in the Contemporary World. ai??i?? Vilnius: Versus aureus, 2005. ai??i?? P. 11.

(10) Ai??Ai??ipsna I. Aiz septAi??ta tilta. ai??i?? RAi??ga: Jumava, 2000. ai??i?? P. 8. Toliau cituojant nurodoma santrumpa UST ir puslapis.

(11) AutobiografinA? romano pamatAi?? pabrAi??A?ia LiAi??tas MockAi??nas: ai??zTarp Ai??kAi??mos popieriA? iA?simAi??tAi?? vieA?buA?iA? algalapiai ir unijA? kortelAi??s liudija, kad vieA?buA?io lifto ai??sopereitoriausai??? pragaras, taip A?tikinanA?iai atvaizduotas Baltoje drobulAi??je, yra nemeluotas.ai??? A?r.: MockAi??nas L. NelygiagretAi??s paralelAi??s: Publicistika ir kritika / Sud. D. DapkutAi??, D. KuizinienAi??. ai??i?? Vilnius: Versus aureus, 2007. ai??i?? P. 127.

(12) Ai??kAi??ma A. Rinktiniai raA?tai. ai??i?? T. I. ai??i?? Vilnius: Vaga, 1994. ai??i?? P. 282. Toliau cituojant nurodoma santrumpa BD ir puslapis.

(13) MaA?ianskaitAi?? L. Antano Ai??kAi??mos ai??zBalta drobulAi??ai???: pasaulis ir diskursas. ai??i?? Vilnius: LietuviA? literatAi??ros ir tautosakos institutas, 1998. ai??i?? P. 76.

(14) Z a r i Ai?? A? G. ApsAi??dzAi??ts. ai??i?? Mineapole: Tilta apgA?ds, 1961. ai??i?? P. 164. Toliau cituojant nurodoma santrumpa A ir puslapis.

(15) RAi??dzinieks R. Zelta motocikls. ai??i?? RAi??ga: Jumava, 1999. ai??i?? P. 211. Toliau cituojant nurodoma santrumpa AM ir puslapis.

(16) IdentiA?ka sAi??monAi??s krizAi?? moderniomis romano raiA?kos priemonAi??mis atskleidA?iama Gunaro Janovskio romane ai??zAi??eA?Ai??liA? menuetasai??? (ai??zAi??nu menuetsai???, 1969). RaA?ytojas taikliai A?vardija gyvenamojo meto diagnozAi??: ai??zJei kada nors istorikai norAi??s apibAi??dinti mAi??sA? metAi??, tiksliausias apibrAi??A?imas: yra ir nAi??ra.ai??? Romane glaudA?iai susiveja A?i yra ir nAi??ra A?tampa, realybAi?? ir sapnas. BuvAi??s legionierius Umuras spintoje randa Latvijos armijos virA?ininko aprangAi??, dienoraA?A?ius ir laiA?kus. Atsitiktinis susidAi??rimas su seniai mirusio A?mogaus daiktais taip sugestijuoja UmurAi??, jog jam susimaiA?o tikrovAi??: vyras staiga atitoksta A?sikAi??nijAi??s A? kitAi?? A?mogA? ir pradeda gyventi dvigubAi?? gyvenimAi?? (panaA?iai kaip I. Ai??kipsnos Edita ir Solvita). Jo sAi??monAi?? godA?iai produkuoja vaizdinius, kuriA? nAi??ra. Atskleisdamas stebuklingAi?? persikAi??nijimAi??, G. Janovskis aktualizuoja polisemantiA?kos veidrodA?io metaforos simbolinAi?? galiAi??: suteikia jam apnuogintos tiesos ai??zatspindAi??tojoai??? vaidmenA?. Veikia viena iA? absurdo taisykliA? ai??i?? gyvenime viskas sukonstruota taip, kad A?mogus savAi??s nepaA?intA?.

(17) BrAi??kA?nys I. Ai??kipsnos romano citatA? gale yra autorinis skyrybos A?enklas, nurodantis vidinAi?? veikAi??jA? kalbAi?? ir neapibrAi??A?tumo, nebaigtumo bAi??senas.

(18) TabAi??ns B. EksistenciA?lisma poAi??tikas iezAi??mes Gunta ZariAi??a prozA? / MateriA?li par pasaules strA?vA?m latvieA?u literatAi??rA?. ai??i?? RAi??ga: ZinA?tne, 1998. ai??i?? P. 76.

(19) L. MockAi??no nuomone, paties A. Ai??kAi??mos psichinAi??s sandaros labilumas inspiravo kAi??rybos iA?raiA?kos gelmAi?? ir sugestijAi??: ai??zPrileiskime, kad Antanas Ai??kAi??ma buvo neurotikas arba chroniA?kai prislAi??gtas klinikine prasme. MAi??sA? susipratusiame pasaulyje tokie dalykai neA?emina Ai??kAi??mos asmens ir nemenkina jo kAi??rybiniA? pasiekimA?. ChroniA?ka depresija padaro raA?ytojAi?? imlesniu kai kurioms temoms. Manau, tokia bAi??sena padeda raA?ant apie Antrojo pasaulinio karo iA?eivijAi?? ir jos traumas.ai??? A?r.: MockAi??nas L. NelygiagretAi??s paralelAi??s. ai??i?? P. 128.

(20) Kavolis V. Vyrai ir moterys lietuviA? kultAi??roje. ai??i?? Vilnius: Lietuvos kultAi??ros institutas, 1992. ai??i?? P. 125.

(21) MaA?ianskaitAi?? L. Ten pat. ai??i?? P. 78ai??i??79.

(22) Bhabha H. K. Apie mimikrijAi?? ir A?mogA?: kolonijinio diskurso dvilypumas / XX amA?iaus literatAi??ros teorijos: Chrestomatija aukA?tA?jA? mokyklA? studentams. ai??i?? II d. / Sud. A. JurgutienAi??. ai??i?? Vilnius: LietuviA? literatAi??ros ir tautosakos institutas, 2011. ai??i?? P. 396.

(23) Apsakyme ai??zDainA? A?ventAi??ai??? I. Ai??kipsna vaizduoja latvAi?? IlgAi??, kuri taip sujaudinta nacionalinio himno, kad giedodama vis uA?sikerta ir praryja A?odA?ius. Vardas Ilga kilAi??s iA? latviA?kA? ilgas, ilgoties (liet. ilgesys, ilgAi??tis) ir yra aiA?ki nuoroda A? praeities nostalgijAi??.

(24) Keliuose kituose latviA? egzodo romanuose pagrindiniai veikAi??jai irgi A?Ai??sta autokatastrofose: Ritos Liepos ai??zSvetima vasaraai??? (ai??zSveA?A? vasaraai???, 1955), Aidos Niedros ai??zJuodoji aguonaai??? (ai??zMelnA? magoneai???, 1956), Sandros Lazdinios ai??zKelio galeai??? (ai??zCeA?a galA?ai???, 1963).

(25) Mitologijos enciklopedija. ai??i?? T. II. ai??i?? Vilnius: Vaga, 1999. ai??i?? P. 442.

(26) Septynetas // Ai??iaurAi??s AtAi??nai. ai??i?? 1995. ai??i?? BalandA?io 1.

(27) Freiberga-VAi??Ai??e V. Pret straumi: Runas un raksti par latvietAi??bas tAi??mA?m. ai??i?? RAi??ga: Karogs, 1995. ai??i?? P. 64.

candaian pharmacies.