Nesibaigiantis Donelaitis

ŽURNALAS: METAI
TEMA: Kristijonui Donelaičiui – 300
AUTORIUS: Jonas Juškaitis
DATA: 2014-01

Donelaitį savo rankose esu turėjęs tokį, koks man skaitant buvo išleistas: visą, sutrumpintą, parinktą, pritaikytą, kaip ir apie Donelaitį skaičiau, kas tada lietuviškai parašyta. Žinau Donelaičiui skirtus kūrinius, mačiau dailininkų darbus. Vytautui Urbanavičiui, skirsnemuniškiui (su kuriuo mokiausi Jurbarko gimnazijoje), sukūrusiam po mokslinės komisijos Donelaičio palaikams ieškoti (1967–1968) poeto skulptūrinį atvaizdą, esu prasitaręs: dailininkai gali daryti ką nori, o ką daryti su tuo, ką tu padarei? Daug parašyta, o su prirašymais tyliai nesutikome ir jų laikais, dabar visko dar nė neskaičiau, bet vargu ar kas nustebintų. Nebent netikėtai kur atrastas tikras Donelaičio atvaizdas. Nesu bandęs tikrinti ir gausių Donelaičio vertimų, kadangi abejodavau, kaip tokį kūrinį, savo laiko lietuvių kalba su visomis jos savybėmis ir svetimybėmis taip užkonservuotą savitu hegzametru, jog nepakeisi net lietuviškai, galima būtų perteikti kitomis, kurių nė vienos aš visai nė nemoku. „O tu miels Dieve, tu dangiškas geradėji!“ yra visų Donelaičio bruzdėjimų viršūnėje, o kuo arčiau žmogaus – krikščionybės universumas. Tėvemūsuje „supynimas sakralinis visko“ lietuvių kaimiečių kalba. Taip vaizdingai, jog galima nupiešti kiekvieną sakinį, panašiai kaip Nyderlandų dailininko Pieterio Bruegelio (Bruegel, apie 1520–1565) paveiksluose. O pirmiausia – didelis teksto malonumas.

Jurbarkas prie pat Klaipėdos krašto. Šakių apskritis, iš kur mano mama, prie pat Mažosios Lietuvos. Ne kartą rašiau ir kalbėjau, kad Tilžė, Ragainė, Gumbinė nuo mažens man nuolatos minėtos žmonių, kalbančių kaip Donelaičio „Metuose“. Ūkininko vaikas, pirmiausia – ne į mokyklą, o žingsnis į žingsnį paskui tėvą. „Kodėl šitai karvei atnešei glėbį šieno, o anai šiaudų, kodėl anos išėdas padėjai avims?“ – „O todėl, kad šitos pieną ir tu geri, o ana užtrūkus, tegu braškin žolėtus vasarojienius šiaudus kaip kratinį, kad per žiemą išneštų uodegą su ragais ir skūrą ant kaulų, karvės snukis platus, nė liežuviu neprisitrauks kiekvienos žolės, o avys su smulkiais snukiais tegu išrankioja, kad liktų vieni šiaudai pakraikams padraikyti.“

Dar tada kuldavo arklinėmis kuliamosiomis, arkliai kieme ratu sukdavo maniežą, o vaiką užsodindavo arklius pavaryti. Kabojo ir spragilai. Nesulaukę kūlimo eilės, ant dviejų ožių malkoms pjauti padėdavo iškabintas daržinės duris ir, duodami pėdus varpų galais, prasiblokšdavo. O kai ėmė rastis visokie motorai, pasitaikydavo ir tokių, jog negalėdavo paleisti po kelias dienas. „Kad perkūns! Kad velniai!“ – rašo Donelaitis lyg iš talkininkų lūpų, o vėliau iš kolūkiečių, apsirupūžiuojančių su brigadininkais. Kai paleisdavo motorą, kuldavo per dieną ir per naktį, kad nesustotų… O ir pats – basas ir pusnuogis po laukus, tarp šieno pradalgių, su paukščiais, su žiedais, visko tyrinėtojas, rytą iš lovos ir – pro langą, kur tik vienas žinai pirmutinę prisirpstančią uogą ar prinokstančią kriaušę. Nepraeisi tiktai per slenkstį: nusiplauk, nusiprausk! – visada padėta vandens.

Taip tokį vieną dieną sugauna, apvelka, apauna ir – į mokyklą! Klišių pradžios mokykloje buvo šeši skyriai, paskui pamažu su vokiečių okupacijos metais nunyko iki keturių. Eidavo pusmergės su ilgomis puošniomis suknelėmis iki žemės ir ne ką už mokytoją žemesni pusvyriai. Tų aukštesnių skyrių. Nė nepagalvojau, kad šitaip man bus! Šalia, iškištą liežuvį net prikandęs, vargsta nepažįstamas vaikas, nuo lentos nurašantis kokią raidę, o aš – nė mokytojos Ždankuvienės neprakalbinamas. Visos mintys – kaip iš čia ištrūkti. Mokytoja prie stalo netoli palangės, dešinėje lenta, kairėje fisharmonija, o man prieš akis – didelis šūkis „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę“. Pritykinu prie durų, tyliai prasivėręs išbėgu, bet pasiųstas pusvyris sugauna ir įneša atgal, prisispaudęs prie šono kojomis į priekį, lyg pėdą. Jeigu kas prisimena, nepriklausomybės pradžioje po stotį taip gaudydavo pabėgusius mažus vaikus ir nešdavo lyg pėdus po du prie abiejų šonų. Kiek visaip tik bandau, visada sugauna ir įnešęs pasodina prieš tą šūkį. Lyg man vienam parašytą… Neatsimenu, kiek tas truko, bet ilgai. Kol vieną dieną, kankynės palaužtas, matyt, susitvenkus pasiutimui, be jokio vargo nuo lentos nurašau ir prirašau pilną dailyraščio sąsiuvinį: „Gandras. Genė.“ Mokytoja stebisi ir kitiems rodo: žiūrėkit, kas pasidarė!

Tais dviem žodžiais Klišių mokykloje pasirašęs kapituliacijos aktą, esu perkeliamas į kitą patalpą pas mokytoją Vincą Ždankų. Jurbarke per susitikimą kultūros centre 2008 m. sakiau, kad jeigu dabar sutikčiau savo tėvą ir mokytoją Ždankų, visą dieną verkčiau, kaip kitas visą dieną gertų. Susidraugauju su vaikais, galima dūkti pertraukų metu, užšokti, kai šuoliuoji per suolus kito vejamas, pro langą šešto skyriaus panelei ant sprando – netyčia, ar tyčia – per pamoką sugundyti, kad švilptelėtų koks žioplys, atsinešęs didelę iš gluosnio išsuktą švilpynę. Mokytojas tik pabara ar blogiausiu atveju pastato į kampą. Net apie įsiūlytą pirmą knygą, Kazio Binkio „Dirbkirbaiki“, nesuprasdamas dar, kad čia du žodžiai tyčia parašyti vienu, pasakau: man visai nepatinka, nelaikykit kvailiais, visus juokindamas. Prašau duoti „Snaigės istoriją“. „Bet ar tu, vaike, suprasi?“ – „Tik jūs visi supraskit“, – atsakau dar labiau juokindamas didžiuosius. Nubalsuoja duoti man, o mokytojas pabaugina, kad paklausinėsiąs. Kai paklausinėja, duoda ką noriu, net „Baltuosius Meksikos užkariautojus“.

Pradunda 1941 metų mūšiai, Kuturiai dega iš rytų, o Geišiai – iš vakarų. Pradedu vartyti tėvo spaudą – „Į laisvę“, „Ateitį“, „Ūkininko patarėją“, „Naująją sodybą“. Šio žurnalo 1944 metų sausio numerį turiu išlaikęs, su trimis nuotraukomis: komunistų agentai Amerikoje nužudė prezidentą Antaną Smetoną, Paryžiuje mirė poetas Jurgis Baltrušaitis ir – Povilas Plechavičius šaukia: „Vyrai, už ginklų.“ Tai, žinoma, vėliau. O 1942 metų žiemą mokytojas su kitais keturiais mane išvaro iš mokyklos. Siautė karas. Kaune vokiečiai Laisvės alėją užsodino bulvėmis, nebuvo ant ko rašyti. Mokytojas išdalijo kiekvienam po sąsiuvinį: tai visiems metams. Suolo draugas Romas Dirvelis, neatsargiai mosikuodamas plunksnakočiu, man, besilenkiančiam prie knygos, netyčia vos neišduria dešinės akies, ačiū Dievui, persmeigia tik antakį. Be kraujo, vien rašalas išbėga į akį. Ištraukęs išpeizoju su tuo plunksnakočiu jam sąsiuvinio lapą, jis – mano, ir… „Kad perkūns! Kad velniai!“ Tiek įsismarkaujame. Per pamoką nešūkausi, o tokiais žodžiais ir nešūkautume, bet nesustabdomai vienas kitam priterliojame sąsiuvinius. Atėjęs su savo uždaviniais mokytojas randa tokius ir patikrina visą klasę. Kurie panašiai „pribaigę“, ką davė „visiems metams“, paklupdo į kampą, paskui už ausies kiekvieną nuveda į suolą ir – be sąsiuvinio neateikite!

Mama namie – „vaikeli, vaikeli“, aplaksto Jurbarke visas atviras skyles, visas slaptas Saldakulnes, kur galima gauti už lašinius ar samagoną, bet niekur nėra. O tėvas – tegu eina karvių girdyti! Prakertu eketę, pripilu lovį, karvė siurbčioja ant danties ledinį vandenį, sesuo pareina iš mokyklos, peržiūriu, kas jai užduota, vaikštau po sniegynus, tyrinėdamas pėdas, kilpomis gaudau paukščius ir, susiradęs tetų ar dėdžių, kai mokėsi, knygą tamsžaliais viršeliais, skaitau Donelaičio „Metus“. Ar ilgos ištraukos, ar viskas, nežinau, o ir negaliu žinoti, bet skaitau smagus, pasisklaidydamas. Mokytojas išvijo mane prie Donelaičio „Metų“! Pareinu iš lauko sniegynų, prisivargęs, nenusiaunu veltinukų, nenusivelku skrandutės, nenusiimu žieminės kepurės, nevalioju, o ir minkščiau nuvirsti tarp keturių pastalkojų po stalu prieš ugnį:

Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų

Mus jau vargint vėl pulkais iš visur susirinko

Ir ponus kaip ir būrus įgelt išsižiojo.

Juokdamasis skaitau nustebintas. Ne kad ir ponus, o kad – įgelt išsižiojo. Tokiais pasakymais išdidinta kaip kokios pragaro baidyklės. Arba kalbama kaip namie. Kaip vėliau universitete profesorius Balčikonis sakydavo: kalbėkit kaip namie:

O kai iš tikros širdies jiems pameti pluoštą,

Tuo su liežuviu jį krimst į gomurį traukia

Ir savo šiaudus vis į mus žiūrėdami braškin.

O kai kada ir pats lyg įgelt išsižiojęs nustembu – kaip įsismagina tie žmonės, kas per vieni tokie žmonės: „<…> mušė per ausį, / Kad snargliai perdėm iš nosies šokti pagavo“, „Tau, žinai, daugsyk taipo per nugarą drožiau, / Kad iš skrandos tavo senos sklypai pasidarė.“

Blogi darbai mus neša kaip vėjas… Dabar pasakyčiau. O tada parėjęs vieną vakarą nuvirstu po stalu, o už stalo gale sėdi tėvas ir stovėdama, išsirengusi iki gelsvų apatinių, nes prikūrenta, tiek imasi su juo, tiek šūkauja atvažiavusi teta, jauniausioji tėvo sesuo, mokytojavusi Paantvardžiuose, Ugionyse, o tais metais – Girkalnyje. Nesiklausau, kas čia supras tuos suaugusiuosius, kartais net šalia būdami šaukia vienas kitam, lyg negirdėtų. Pro šalį eidama sesuo atsiklaupia ant grindų ir sako man į ausį per žieminę kepurę: „Tai dėl tavęs.“ Pasirodo, gandas, o gal ir su gandeliais, net karo vieškeliais, per kuriuos skersai prie savo gyvulių net po kelias dienas negali pereiti per visokias lekiančias mašinas ir pabūklus, pasiekė Girkalnį, kad aš sėdžiu namie, ir teta atvažiavo tvarkos daryti – ne man, o tėvui donelaitiškais pamokslais: „Neprieteliau, pats nueik pas mokytoją dėl vaiko išdaigų, juk neišdaužė langų, nieko neapvogė, nesmaugė.“ Taip juodu abudu vienas prieš kitą ir žaibuoja kaip Donelaičio žaibai. Išgirstu tiktai užsispyrėlį tėvą šūkaujantį – tegu girdo karves, rytoj turiu su Greičiaus Dzidorium ir Stankų Petru važiuot į Raseinius liudininkais, nes Klimuks Antans kalėjime, reikia gelbėt, gali sušaudyt žmogų, poryt – į Tauragę, į „Maistą“, paskui į Šakius su skolomis. Teta jį išvadina avinu, mane – užaugsiančiu aviuku, o tėvas jai – o tu bergždinė avis! Teta dar buvo netekėjusi, skubiai apsirengia ir pikta vidurnaktį išeina per sniegynus į Jurbarką nakvoti pas kitą tetą Petronėlę Maskolaitienę, gyvenančią Vydūno gatvėje prieš pat gimnaziją. Gerai dar, kad mėnesiena… Pavasarį pats nueinu pas mokytoją. Atsiprašyti. Paduoda ranką: „Kodėl anksčiau neatėjai?“ Mano galva jam tik aukščiau kelių. „Nedrįsau“, – sakau, žiūrėdamas iš apačios. Kaip į Klišių mokyklą atėjau su ašaromis akyse, nenorėdamas eiti, taip 1945 metų pavasarį išėjau su ašaromis, nenorėdamas išeiti, kada baigiau. Po tuo pačiu šūkiu „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę!“

Kai 1944 m. birželio pradžioje sąjungininkai išsilaipino ir įsiveržė į Normandiją, pas mus kaimuose pasirodė daug vokiečių kareivių. Seniūnas Antanas Špatkauskas (kaime buvo trys tuo vardu) su auliniais batais, rusvomis ripsinėmis galifė, tamsmėlyniu naminiu megztiniu, susagstomu per petį, rusva atgal atsmaukta stačia kepure, donelaitiškai užsimetęs ant kumelio, be balno, perjojo per kaimą ir perspėjo, kad vokiečiai Jurbarką ruošią stipriai gynybai, o jeigu bus nušautas nors vienas kareivis, bus sudegintas visas kaimas. Nuo mažų vaikų tėvai tą slėpė, bet nugirsdavo ir vaikai, ypač tokie, kur patys pirmutiniai žiūrėti ir klausytis: nelaikykit kvailiais! Jurbarką rusai bombardavo. Tarp teismo ir Pušinsko namų Vytauto Didžiojo gatvėje bomba išmušė tokią duobę, jog paskui į ją atbula įvažiuodavo rusiška „polutorka“ su šiukšlėmis ir jas versdavo, o į gimnaziją eidavome takus nusimynę jos krantais. Pas kaimyną Izidorių Greičių ir kitą už Imsrės, Kazimierą Endriulaitį – buvo vokiečių štabai. Adjutantas nuo vieno pas kitą juodbėriu trakėnu lėkdavo ir šokdavo per užkeltus vartus. Mano pradinis mokslas, Pirmoji komunija, Sutvirtinimo sakramentas sutapo su vokiečių okupacija.

Kauno rusams dar nepaėmus, kaimuose kilo kažkokia panika, visi kėlėsi toliau, palikę sodybose po vieną žmogų. Žmonės ir mašinos kasė apkasus, Imsrės pakrančių ir intakų medžiais užvertė vagas nepraeinamai. Mes išvažiavom mėnesiui į Pažėrų kaimą pas tetą Žiūraitienę – tarp Mituvos ir Antvardės. Ten buvo tokios pačios nuotaikos, tik daugiau pafrontės kvapo. Karštą vasarą gulėdavom daržinėje, gyvenome, kol vieni kitiems atsibodome, o vaikai, savo buvimu prisitraukę dar kaimynų vaikų, vietoj varnėnų nuėdėme vyšnias ir išvažiavome namo rugpjūčio pradžioje, kai paėmė Kauną. Frontas sustojo Raudonės-Raseinių ruože. Valėme javus ir, kaip sukvailę, daiktus išnešdavome į sodą, paskui vėl susinešdavome. Aš vienas bėgdavau į Jurbarką per apkasus, į knygyną, į bažnyčią. Pilnas miestas nežinomų besitraukiančių. Dabar tik sužinojau, kaip skulptoriaus Vinco Grybo dirbtuvėse su Vytautu Kašuba dirbo visi Meno mokykloje studijavę skulptūrą ir kokie rašytojai ar kariškiai pro čia traukėsi. Tada įsidėmėjau tik vieną rausvaplaukį, giedojusį bažnyčios chore – operos solistą Vladą Baltrušaitį. Kai pradėdavo naktį, iškabinę lempas, lėktuvai ieškoti dieną nusižiūrėtų vokiečių stovėjimo vietų, net virš mūsų sodybos, sulįsdavome į žemės plyšius.

Prieš rugsėjo pirmąją nuėjome pas mokytoją. Liepė išmėtyti pro tą langą, kur, šuoliuodamas per suolus, užšokau panelei ant sprando, vokiečių kareivių prisineštus šiaudų kūlius, kai per vasarą čia gulėdavo, ir atsivertėme Stepo Zobarsko „Aušrelę“ ties Donelaičio „Pavasario linksmybių“ pradžia, pritaikyta mokykloms. Mokytojas dažnai bėgdavo į Jurbarką, prie knygų palikdavo vienus. Paskui pradėjo mokyti jaunas Lietuvos karininkas iš Kuturių – Jonas Blažys. Spalio pradžioje per pamoką į šiaurės rytus pasigirdo baisi kanonada, su tankų šaudymu lyg puodo pleškėjimu ir reaktyvinės artilerijos žviegimu. Kitą dieną su tėvu skubiai išvažiavome į Kalnėnus, Basčio malūnėlyje tarp šilų susimalti duonai. Kelyje tarp Naujasodžių ir Klišių link Jurbarko iš abiejų pusių ant kuolelių – balti kaspinai su raudonais užrašais „minen, minen“, spygliuotų vielų laukas, prieš apkasus užmaskuotos prieštankinės patrankos, o kareivis nusikabina šautuvą nuo peties ir mudu išlaipina. Taip ir judame: tėvas prie kumelės, paskui vežimas su grūdais, tada kumeliukas, už jo kareivis, ištiesęs šautuvą, o aš paskutinis. Šautuvas paruoštas prieš kumeliuką, jeigu šoktų į minų laukus, bet eina mūsų, vaikų, nuglamonėtas sartas kumeliukas, nuleidęs gražią galvelę. Prie malūnėlio retų lentinių statinių aptvare sudeginti paruoštos dokumentų ir popierių krūvos, pastatytos geležinės statinės. Kol nieko nėra, prisikemšu tris maišus ir parsivežu. Kitą dieną, išbuvus slėptuvėje per naktį, viskas nutyla, mama išbėga į bažnyčią ir parbėga: apkasai pilni vokiečių kareivių su šalmais. Pasigirsta didelis sprogimas, kitas. Susprogdinamas pontoninis tiltas ties Jurbarku per Nemuną ir rusų 1940 m. bunkeris, vadinamas „darželiu“, Antkalniškiuose, o mus iš namų išveja artilerijos sviedinių sprogimai ir kareiviai, uždegę ne tik mus, bet ir apie keturiasdešimt sodybų Rotuliuose, Naujasodžiuose, Kuturiuose, Klišiuose, Dainiuose.

Imsrės lankutės pilnos rusų kareivių, Kuturių laukuose pakrikę šaukia: „Aaa, dajte vodki.“ Kur geiškelis iš rytų įbėga į Kuturius ir 1941 m. degė Kuturiai ir Geišiai per mūšį, mus susistabdo trijų pasosčių naujas „vilis“. Pirmoje du vairuotojai su vairais rankose ir žvaigždėtais antpečiais, nuo antros nušoka generolas su žemėlapiu rankose – „Kakaja zdies’ derevnia?“ – „Kuturiai.“ – „Kuturiai?! A zdies’?!“ – „Zdies’ Geišiai.“ – „Geišiai?! A gdie Dainiai, gdie Dainiai!“ – šaukia šaukte. Tėvas parodo į šiaurės vakarus, pats generolas bėga ir duoda ženklą trauktis didžiulėms patrankoms, prikabintoms prie studebekerių, nes beveik įlindę tiesiai vokiečiams į ugnį. Ant paskutinės pasostės du gruzinai ir 39-osios rusų armijos vadas generolas Ivanas Liudnikovas. Man vienuolika metų, pats tikrasis amžius žiūrėti iš arti ir įsižiūrėti į viską. Paantvardžiuose pas tetą Elžbietą Vabalienę išdrebame per naktį slėptuvėje, o kaip ten buvo prie Jurbarko, aprašyta rajono laikraštyje „Šviesa“ (1974 m. spalio 9 d. Nr. 118, su generolų Liudnikovo ir Usačiovo atsiminimais ir Usačiovo, to, kuris iššoko iš „vilio“, nuotrauka). Susiradau Liudnikovo atsiminimų knygą „Doroga dlinoju žizni“, iš nuotraukos pasitikrinti, ar tas pats. Dokumentiniame filme „Apokalipsė“ jis minimas ir prie Stalingrado, iš ten atžygiavo mūšiais prie Jurbarko, paskui – į Rytprūsius, o iš ten – prie Didžiojo Chingano. O tokių pakrikusių kareivių, kaip Kuturių laukuose, kur šaukė „aaaa“, Chruščiovo įsakymu sušaudyta prie Stalingrado penkiolika tūkstančių. Savų. Pagal „Apokalipsę“.

Spalį išgyvenę Paantvardžiuose, lapkričiui sugrįžome į Kuturius ir dabar prie rusų Klišių mokykloje atsivertėme Donelaitį ties ta vieta, kur užvertėme prie vokiečių, bet neilgam, ir naudos buvo tiek, jog iš Jurbarko prisinešėme dokumentų, suverstų prie valsčiaus Donelaičio gatvėje, nes sąsiuvinių ir dabar nebuvo, rašėme tų dokumentų kitoje pusėje. O gruodis buvo toks šaltas, jog paleido iš mokyklos, ir atsitraukę rusai užėmė visų sodybų visus kambarius, palikę po vieną savininkams, kol buvo atgal ištraukti į žemę drebinančius mūšius vakaruose. Rudenį vokiečiai varė į vakarus galvijų bandas per Jurbarką, ant tvoros Vydūno gatvėje užsilipęs žiūrėdavau iki vakaro, o pavasarį – rusai arklių bandas į rytus. Palaidi ganėsi po kaimus ant želmenų ir pirmųjų žolių.

1945–1953 m. mokiausi Jurbarko gimnazijoje, dirbdamas per atostogas po kaimus. Ant pjovelkų, ant grėbelkų, ant arklių, ant kūgių, ant šalinių, ant stogų, šienapjūtėse, rugiapjūtėse, prie kūlimo. „Kad perkūns! Kad velniai!“ – brigadininkai keikdavosi su darbininkais lyg su būrais. Su lietuvių kalba ir literatūra problemų neturėjau, kaip matematikai neturi su matematika. Mokytojai lituanistai mėgo mane, o aš – juos. Mokytoja Regina Prasauskaitė, su rašytoja Ale Rūta viename kurse baigusi Klaipėdos mokytojų seminariją, 1945–1947 m. iš Skirsnemunės su keliais mano klasės draugais kas rytą ateidavo pėsčia, po pamokų pareidavo atgal. Ėjome tokie, kaip kas ką turėjome, buvo net basų, bet jokių patyčių nebuvo. Lituanistas Benediktas Siliūnas, Kazio Bradūno kartos, spausdinęs savo eilėraščius „Ateities spinduliuose“, „Ateityje“, karo metų „Žiburėlyje“. Mokytojai atsirasdavo ir pranykdavo dėl aplinkybių. Prasidėjo partizaninis karas.

1948 m. lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė mokytoja Matilda Raičinskienė. Konstantinas K. Raičinskis dėstė fiziką, mokėjo aštuoniolika kalbų (tarp jų sanskritą, hebrajų, graikų), buvo baigęs Teologijos-filosofijos fakultetą, ruoštas studijoms į užsienį, nepriklausomybę atkūrus išleido trijų dalių veikalą „60-ties metų IEŠKOJIMAI IR ATRADIMAI po Majos skraiste 1933–1983“. Raičinskienės pamokos buvo nuostabios. Apie Donelaičio stilių, kalbą, gilinosi į vaizdų ekspresyvumą, sintaksės ypatybes, žodžių junginius parinkdama tokių vietų, kaip „Ant dargana rodos / Ir saulės stulpai ant debesių prasiplatin“, „Poniškai pasirodydams kožnam pasitursin“, „Pons apjekelis, velniop šuoliais besisukdams“. Dėstė pajuokaudama, mokė skirti lyriką, humorą, stebėti vaizdų turtingumą. Dėstė ramiai ir giliai, o svarbiausia – labai norėjo išmokyti. Antrą taip norinčią išmokyti sutikau Vandą Zaborskaitę universitete. Kai parašydavau savo rašto darbuose – „senis su boba važiuoja ilgais šlapiais keliais per balas pliurpiančiu vežimu, nieko nematydami pro lapkričio miglą, aplinkui kaimuose plėšia gerkles gaidžiai, lyg juodu dar gyvus apgiedotų“, Raičinskienė ragindavo „neužmesti tos gyslelės“, kaip ir Prasauskaitė su Siliūnu.

1948 m. išvežė Jurbarko gimnazijos biblioteką. Iš tos vietos paskutinio aukšto, kur dabar Krašto muziejus. Po apačia buvo mūsų klasė. Nuo 1945 m. susidraugavau su užnemuniečiu Benjaminu Uždraviu. Gerai, kad beveik visą dar spėjome perskaityti. Dariui reikia Girėno. Ta prasme, kad ką nors darai, o kitas giria, kaip Girėnas, Girskis. Arba atvirkščiai – jis darius, o tu girėnas. Jurbarke taip man buvo Uždravis, universitete – Juozas Tumelis, o „Literatūroje ir mene“ – Juozas Aputis. Jei kas mokosi užduotą eilėraštį keiksnodamas arba per visas pertraukas vaikščiodamas skaito knygas, praleisdamas aprašymus ar gamtos vaizdus, su tokiais mudu nesišnekame.

Kaip išgelbėti nors kokią išvežamą knygą? Bibliotekos vedėja, geografijos mokytoja Dėjienė paprašo mokinių talkos: sukrauti į vežimą. Pasisiūlome ir mudu, prieš tai iš krūvos knygų išplėšę visų rašytojų portretus: iš „Antrųjų vainikų“ – Petro Vaičiūno, Antano Miškinio, Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Bernardo Brazdžionio, Stasio Santvaro, Kazio Inčiūros, Adomo Lasto, Teofilio Tilvyčio, Juozo Tysliavos, Antano Rimydžio, Juozo Žengės, Salomėjos Nėries, Kazio Borutos, Leono Skabeikos, Petro Karužos, Gražinos Tulauskaitės, Jono Graičiūno, Vytauto Sirijos Giros, iš „Žemaičių“ – Vydūno, Ievos Simonaitytės, Butkų Juzės, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, Mykolo Vaitkaus, Stasio Anglickio, Fabijono Neveravičiaus, Jono Šimkaus, Nelės Mazalaitės, Stasio Santvaro, Prano Genio, Stasiaus Būdavo, Klemenso Dulkės, Petro Gintalo, Mykolo Linkevičiaus, o atskirai dar Kazį Binkį ir Petrą Vaičiūną, – iš jų knygų, abu su ordinais prie krūtinių. Sutinkame ir palydėti, kai prašo. Atskirai gale susidedame tris plonas knygeles gelsvais viršeliais: Jono Kossu-Aleksandravičiaus „Užgesę chimeros akys“, Vytauto Sirijos Giros „Mergaitės ir asonansai“, Henriko Radausko „Fontanas“. Vydūno gatvė visa apstatyta, tvoros tebėra, gal pavyks nors tas kur į daržą išmesti.

Taip ir einame. Šaligatviu mokytoja Dėjienė su rusvu rudeniniu paltu, rankoje laikydama sąsiuvinį ir pieštuką, prie savo arklio, vadžias nusitvėręs, kažkoks žmogelis, vienkinkis, ratais drebindamas į grindinį šūdlenteres, su kaupu primestas knygų, o paskui vietoje kumeliuko – mes, du vagys. Paimu tas tris knygeles šalia vieno jurginų krūmo, besilaužiančio pro tvorą, mokytoja tuojau – berniukai, ar krinta? Krinta, sakau. Pati padeda ant pat viršaus. Nujaučiame, kad rankoje nešasi sąrašą. Direktorius, Titas Dėjus, pats lituanistas, parašęs gramatiką mokykloms, nors mums ir nedėsto, bet ne vien mudu žinome visus visų klasių mokinius. Mokytoja numano, kodėl einame. Jau seniai kažkieno viskas nuspręsta, suregistruota, be reikalo vargstam, bet vis tiek… Nors pamatysim, kas, kur, kaip, kada. Partijos komiteto kieme, kur nuo senų senovės buvo paštas, prie kažkokios patalpos atidarytų durų laukia keli vyrai, o mokytoja mums sako – dabar galite eiti.

Ateiname, galvas nuleidę, kur antroje Vytauto gatvės pusėje ties teismu – ilgas žemas medinis namas, tenai „ant kambario“ mano bičiulis. „Pasilikome kaip didžiausi kvailiai“, – sako jis. Aš tyliu. Kas tiesa, tai tiesa. Mano bičiulis visada kalba tiesą. Kai neišsprendžia uždavinio, pabraukia po sąlyga ir surimuoja kelių posmų donelaitišką eilėraštį prieš matematiką. Matematikos mokytojas Kazys K. Grigas, kartais ateinantis įgėręs, visų rašomuosius padeda ir, donelaitiškai atsikirsdamas, nagrinėja per visą pamoką tą jo eilėraštį. „Pirmą kartą gyvenime sutinku tokį matematikos puolimą, – sako, – bet – nieko nebus!“

Kur Uždravis gyvena, kambarys didžiulis, visas tuščias, žemas, kampe pastatyta lova, stalas, prie jo kėdė, o pasieniais ilgas suolas. Rytais iš kaimo į gimnaziją ateinu anksčiau – pažaisti kamuoliu, po pamokų turgadieniais vaikštau po turgų, o teismo dienomis salės kampe ant grindų sėdžiu ir klausausi teismo posėdžių. O su bičiuliu mudu svarstome literatūrą, ranka nusirašę turime penkias Zigmo Kuzmickio „Lietuvių literatūros“ dalis kone ištisai, ten yra ir apie Donelaitį, turime Juozą Ambrazevičių. Mokytoja Raičinskienė nustemba, kai beveik neranda skyrybos klaidų mudviejų rašto darbuose, o tiek būdavo. Pripratom iš praktikos – knygas nurašinėdami… Kuturiuose ant sienos dideliuose rėmuose po stiklu sukabinu išplėšytus rašytojų portretus, Kazį Binkį, kaip antologijų sudarytoją, įdedu pirmą su ordinu, o visų pabaigoje Petrą Vaičiūną, nes taip pat su ordinu. O čia, žiūrėdamas į teismo pastatą pro langą po medžiu ir vaikštinėdamas po tokią erdvę, sumanau klasėje leisti antrą sienlaikraštį. Banalybės ant sienos su dvejetais ir pamokų praleidinėjimais mudviejų netenkina. Priešais ant kitos sienos pakabinsime kitą. Leisiu aš vienas, nupiešiu vinjetes, prirašysiu be pavardės, kai kada gal ir pasirašęs, bičiulis man padės, nes reikės perrašyti viską, priklijuoti.

Pavadinu „Plunksnelė šypsos“. Numiręs Balys Sruoga – rašau apie Balį Sruogą, numiręs Butkų Juzė – apie Butkų Juzę. Kaip juodu seniai vertinti… O apie  Sruogą ir su jo eilėraščiais – „Rūtos daržely, lauke purienos, / Balta mergaitė rūtose miega“, „Supasi supasi lapai nubudinti“, „Mano sieloj šiandien šventė“. Žinoma, patirties turime, pirmame numeryje užsimename, „koks platus tarybinis pasaulis“. Mokytojai, ypač mokytojos, kai ką paskaito, piešimą dėstęs Juozas Kriaučiūnas, apžiūrėjęs antrojo numerio vinjetę, pataria nenaudoti per daug geltonos spalvos, sakau – „čia saulėlydis“. O visą galą prirašau aš vienas antrašte „Kalba Lauras pakamorė“. Po Donelaičio pamokų, apie mokinių gyvenimą, sakiniais kaip apie senį su boba per balas pliurpiančiame vežime. Uždravis parašo eilėraštį apie saulėleidį, trijų posmų, kaip nusileidžia saulė, peizažinis eilėraštis, žara dar gęsta pamažu vakaruose, iš rytų daugiau sutemę. Per pamoką komjaunuolis pakelia ranką: „Politinė klaida: iš rytų tegalima tik šviesą vaizduoti.“ Klasės auklėtojas, chemiją dėstęs Mečislovas Andreika, priėjęs perskaito ir labai taktiškai, nekaltindamas politikomis, pataria – gal neleiskite. Politinė klaida atrodė tik tam vienam komjaunuoliui, bet kas ginčysis dėl politinės klaidos, kai aplink visur viena politika ir mums išleista „Už tarybinę lietuvių literatūrą“. O gal ir Lauras pakamorė per daug donelaitiškai prisišnekėjo. Leidimo sienlaikraščiui mudu neprašėme, sumanėme kambaryje prieš teismo pastatą, o dar lyg tyčia – politinė klaida, kur man ir dabar atrodo, kad jos nebuvo, ir tada bičiulis rašė lyg Balio Sruogos balta mergaitė rūtose miegotų. Pasijuokiame vienas iš kito – kad po ketvirto numerio ir „Keturi vėjai“, ir „Trečias frontas“ žlugo.

Šiandien sutikti anų laikų bendraklasiai pasakoja, kad matematikos mokytojas Grigas apie mudu sakydavęs visai be juokų: juodu nors mąsto – kaip yra, nors taip ir nebus. O mokytojai keitėsi. Pasirodė universitetą baigusios jaunos lituanistės. 1952 m. Angelė Matulionytė dėstė tarmes: dešiniojoje panemunėje aukštaičiai vakariečiai – prie Jurbarko, prie Veliuonos, aplenkia Kauną, ir – prie Rumšiškių. Mažojoje Lietuvoje buvusi striukių tarmė, kaip Rėzos „avatė“, Donelaičio „lėlatė“ sakydavę, o dabar išnykusi. Aš nesutinku: sakau – ten gyventojai išnaikinti, o kaip ten, ir dabar visi šneka pas mus, su visomis „Metų“ kalbos ypatybėmis.

Kai ten gyvenau, kitaip negalėdavau kalbėti, negu ten kalbama. Net pavardės – Ambrazatis, Baltrušatis, Giedratis, Povilatis, Tamošatis. Jeigu kas žodžio „Jurbarkas“ vietininką kirčiuoja pirmame, o ne paskutiniame skiemenyje, tas ne jurbarkiškis. Knygoje „Tolimos dainos. Lyrika“ (2006) Uždravio nufotografuota mūsų lauko didelė vieniša pušis. Visi Kuturiai ją vadino pušate. 1953 m. profesorius Balčikonis per pirmą paskaitą universitete paklausė, ar yra aukštaičių vakariečių – „pasiklausysime, kaip taria jie“. Kitų nebuvo, o gal tik tą dieną, išklausinėjęs pagal „parapijas“, kai pasisakiau, iš kur, kol tik dėstė, turėdavau jam ištarti ne vien kaip aukštaitis vakarietis, bet ir kaip apskritai iš vakarinės dalies, kur užsilikusi Donelaičio kalba.

Apie Donelaitį universitete dėstė profesorius Jurgis Lebedys. Taip neatsimenu po tiek metų, kad išskirčiau kokių specifinių jo dėstymo ypatybių, kas nebūtų, bent man, susilieję su kitur gautomis žiniomis. Dėstė viską – nuo Donelaičio hipochondrijos iki Donelaičio hegzametro. Atsimenu tik du klausimus per egzaminus: kaip Donelaitis savo galva susigalvojo „Metus“ ir – kas ten „Metuose“ apie lakštingalą. Kai atsakiau, parašė „gerai“, bet ne „labai gerai“. Apie lakštingalą bent kiek reikėjo pratarti banalybės, kad pilkas paukštis, o gražiausiai gieda, kaip tam komjaunuoliui apie politinę klaidą su saule. Neprisimenu, ar šioje vienoje iš gražiausių „Metų“ vietų atsakiau visa, kas dar ir aplinkui lakštingalą, kad lakštingala būtų girdėti lakštingališkiausiai kaip vienintelė lakštingala. „Pulką šį Sutvertojas į vandenį leido, / O anam ant orų plaukt sparnus dovanojo“, „Gervins ik debesių juodų dyvinai kopinėdams / Ir nei verkdams irgi dejuodams skambino dangų“… Ko verti vien tokie pasakymai, kaip „birbina galvas“ arba „vabalą margą“, kai per vienaskaitą daugiskaita sumirga visas vabalų margumynas. Dar sakiau, kad Kristijonas Donelaitis buvo didis lietuvis, gyveno užkampyje, todėl taip į viską galėjo įsižiūrėti, sąmoningai rašė paprastų kaimiečių kalba, ją išdidindamas – parodyti, kur ir koks pavojus tyko mažos tautos, nuoširdžiai tikėjo Dievą ir pats turėjo galvą.

1958 metų vasarą, dirbdamas „Literatūroje ir mene“, pamačiau Donelaičio žemę. Paimtas į kariuomenę. Įsrutyje, gal tose 1610 m. statytose mūrinėse kareivinėse lipdavome laiptais, kur kareivių batų išdaužytos duobės, o eidavome ir antkapiais išgrįstais takais. Tylėdavau ir stebėdavau miestą, vaizdus, nuo horizonto iki horizonto aplinkui, kokios ten pasidaro prieblandos, dangų, Įsruties mėlynuojančius bokštus, galvodamas apie Donelaičio ir dabartinius laikus. Vasarą ten tokios rasos rytais, jog einant dulkėtais keliais ant batų raitosi moliai. Kareivių nepriversdavo kitaip eit į koją, kaip tik priekyje pastačius būgnininką. Kieme bataliono neišrikiuodavo skyrių, būrių ir kuopų vadai. Tada ateidavo pulko politrukas Biskopel, iš kaktos, nosies ir krūtinės išpūtimo panašus į erelį, ir pradėdavo šaukti: „Chujovo raschujovyvalis’, chujovyje chujovščiki, chujovoi chuinioj“ ir taip toliau, varijuodamas tą vieną žodį, visi pradėdavo klausytis, o vadai suskirstydavo patylomis priėję prie savų.

Su bendrakursiu kalbininku Algiu Kinderiu buvome paskirti pas ryšininkus. Be visiems bendrų užsiėmimų, turėjome ir skirtingų. Kareiviai būriais ateidavo į šaudymo pratybas. Su telefonu prie ausies išsėdėdavau gelžbetonio statiny, įleistame į žemę ir apkastame žeme, tarp kareivių, laikančių taikinius, perduodamas gaunamas komandas – pakelti, nuleisti, pakreipti, rodyti judantį. Serijomis šaudydavo iš rankinių kulkosvaidžių ir automatų, tas visas gelžbetonis drebėdavo už nugaros nuo kulkų smūgių, pro priekinę angą matėsi į žolę krintantys ugnies lašai, kada šaudavo šviečiančiomis.

Susidėję radijo aparatus į sunkvežimį, išvažiuodavome ir labai toli į apylinkes, link Ragainės, link Gumbinės, link Karaliaučiaus, bet atstu nuo miestų. Pietuose prieš saulę sublizgėjo gal Mozūrų ežerijos šiauriniai vandenys ir pasirodė kūpsančios kalvos, iš nemažo tolio, žemėlapių neturėjome. Atsibosdavo taikos metu tie patys šaukiniai, kartoti ir nukartoti iki rutinos, kareiviai išsirengę suguldavo degintis prieš saulę, ant galvų ką nors užsimetę, o mudu prašydavome vežti kuo toliau į visas puses, vaikščiodavome po sodybų griuvėsius, nesutikdami nė gyvos dvasios, kol kartą apėmė baimė, kad galime užrėplioti ant kokių sprogmenų, užsilikusių nuo karo. Visus bendrai vesdavo užsiėmimams ir už miesto, žinoma, mums komanduojant, išsimaudydavome Priegliuje, vedė ir į bažnyčią kino žiūrėti, gerai, kad Čaplino. Prie raudono mūro šventoriuje raudonavo šermukšniai. Visi miesteliai ir gyvenvietės arba griuvėsiai taip pat raudonavo – iš raudonų plytų.

Mudu, jauni sovietinės kolonijinės armijos leitenantai, atsiskyrę nuo visų, prisižiūrėję ir prisibastę, suguldavome pasikalbėti, kas istorijos apskritai padaryta, kas daroma ir kas dar bus padaryta. Rytprūsiai Sovietų Sąjungai pavesti laikinai, bet mūsų laikais laikinai reiškia ir amžinai, o amžinai – ir laikinai. Universitete susitikdavome tik pas Leoną Valkūną ir pas Eugeniją Vengrienę per lotynų ir per vokiečių kalbas. O dabar kalbėjomės ir dalijomės ką tiktai kuris žinojome apie slaptas ir kitokias sutartis, jausdami amžių likiminį šaltį kaip vėją nuo jūros. Mudu savo svetimumą tarp svetimų gelbėjome Donelaičiu, jo žavingais apibendrinimais, vienas kitam sakydami ir aptardami – „kirmyt į patalą žergia“, „ilgų naktų tamsybės jau nusitrumpin“, „gnyba žolelę“, „Dievs ir žodei jo, bažnyčių mūsų grožybės, / Giesmės nabažnos taip jau, kaip poteriai mūsų / Neprieteliams tokiems nei smarvė mėžinio smirdi“, „Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia“, „rudenį kumpą“, „boba su diedu blogu“. Pasijutome, kaip tą patį jausdami ir galvodami, kitur prasilenkdavome, o kaip čia viskas veržte išsiveržia – svetimiems tarp svetimų.

Kada nuo 1962 metų apsigyvenau kaime, viską teberadau, kaip mano palikta. Tiktai susėdus su keliais prie stalo, jie sakydavo, kad važiuoja apsipirkti į Sovietską, o aš atsakydavau – į Tilžę. Jau net mano kartos tebekalbantiems donelaitiškai buvo Sovietskas. Jie savo laukų ežias dar tebežinojo. Važinėdavau sesers dviračiu, kur tik man reikėdavo į ką atsižiūrėti, ką sutikdavau, klausdavau, ko jaunas nebūčiau drįsęs. Aš dirbau dabar tik pas tėvus, o su kitais buvau dirbęs nuo mažens. Jurbarką ne kartą norėta nusiaubti, dabar pasigirdo, kad bus statoma naftos perdirbimo gamykla. Atvažiuodavo pas mane Kaišiadorių rajono laikraštyje tada dirbęs Benjaminas Uždravis ir fotografuodavo visa, kas bus nušluota melioracijos ir kolūkinių gyvenviečių. Prašydavau, kad kuo daugiau iš mūsų kiemo parodytų kaimo vaizdų. Nemuno slėnis aplink Rotulių salą buvo paverstas tankodromu, tankai šaudydavo kaip 1944 m. per Kalnujų mūšį, birdavo sodybų langų stiklai. Per Kubos krizę rašiau Apučiui, kad pasaulyje pakvipo paraku. Čekoslovakiją užimti lėktuvai su desantininkais lėkė tiesiai virš galvos per visą dieną.

Buvo paleista daug iš lagerių. Per televiziją kartą mačiau dokumentinį filmą, kaip Himleris Lietuvoje lanko vokiečių ūkius. Visas nustėrau: juk tai Jurbarko kapitalisto žydo Josifo Grinbergo ūkis Rotuliuose, mūsų kaimyno. Jis 1941 m. išvežtas į Sibirą, o 1942 m. iš Vokietijos į jo ūkį atsikėlė mūsų senas pažįstamas, Jurbarko vokietis, 1941 m. repatrijavęs Gustavas Vilkaitis. Grinbergas buvo nupirkęs dviejų ūkininkų Degliaus ir Birgiolo žemes, kai po Pirmojo pasaulinio karo, skundę žmones vokiečiams, juodu iš čia turėjo bėgti, nes visas kaimas atsisakė su jais kalbėtis ar ką nors padėti. Grinbergas, kaip ir jo kaimynas Sabaliauskas, pasistatė naujoviškas stubas, kitaip negaliu vadinti, be palėpių, kurios reikalingos tiktai „katinams purškytis“. Prasidėjus karui, į tą ūkį parvažiavo Vilkaitis. Tiktai šiame pavyzdiniame ūkyje dirbusieji pasiliko tie patys. Rusai, išvežę kapitalistą žydą, ūkį atidavė savo žmogui, o vokiečiai įkėlė savo. Vilkaičio niekaip negalėjo sovietinis teismas po suėmimo nuteisti už „tėvynės išdavimą“ dvidešimt penkeriems metams, kaip repatriantų, nes jis rėmėsi 1939 metų Molotovo-Ribbentropo sutartimi kaip vokietis. Jam davė perpus mažiau, kadangi nevilkėjo rudmarškinio uniformos, neskriaudė savo darbininkų, Jurbarke namus turėjo iš susitaupytų pinigų, kai dar prieš 1918 m. nepriklausomybę, nusipirkęs arklį, Vilniuje dieną dirbo vežiku, o naktimis plaudavo restoranų grindis. Liudytojai aplinkui liudijo kaip apie dorą žmogų, koks jis ir buvo, o 1942 m. vokiečių valdžios paskirtas administruoti turto. Pro žmonių likimus prasišviečia 1939 m. sutartimi pradėta vykdyti bendra kolonizavimo politika.

Per karą, kaip ir mūsų, tas ūkis sudegintas. Kadangi gyvenome kaimynystėje, tėvas dažnai lankydavosi ten, o Vilkaitis – pas mus, ūkiniais reikalais. Aš taip pat išvaikščiojau ir pastatus, ir apie pastatus. Kai pamačiau tą filmą, nustėręs žiūrėjau – ta pati stuba vakarinėje dalyje galais iš pietų į šiaurę, klėtis pietuose, rytuose įsidėmėtinos būdingos statybos tvartai, šiaurėje daržinė, o aplinkui žardyje juodmargių karvių banda. 1942 ar 1943 metų vasarą su tėvu tenai beeidami buvome sugrąžinti kareivio. Tėvas, didesnis, arčiau buvo priėjęs ir motinai pasakojo, kada parėjome: pas Gustavą tankai, iš visų pusių, vamzdžius atstatę į visas puses, o kieme už stalų susėdę uniformuoti vokiečių kareiviai su aukštomis kepurėmis. Paleistas iš lagerio, Vilkaitis važiuodavo mūsų keliuku pas kaimyną Blažį. Kai dirbdavau, atremdavo dviratį į gluosnį ir kalbėdavomės. Jo nenorėjo išleisti į Vakarų Vokietiją, rajono laikraštyje pasirodydavo straipsnis po straipsnio. Su juo kalbėdavausi atvirai, su manimi jis taip pat, o kartą papasakojau apie tuos metus, kai ten buvo tankai su aukštais kariškiais, ir apie parodytą dokumentinį filmą. Sakau – viskas lyg tada matyta, net mūsų sodybų medžiai pro tarpus iš tolo. Jis nei paneigė, nei patvirtino, bet atsakė diplomatiškai: sūnau (taip kreipdavosi kalbantis į mane), aš gyvenau prie tokio vieškelio, ir kas tik pas mane atvykdavo, visus turėjau priimti.

Kokie aukščiausio rango sovietiniai kariškiai dalyvavo Karaliaučiuje 1946 m., kai žymiausi lietuvių skulptoriai pastatė pergalingas skulptūras Karaliaučiuje, kaip ir Vilniuje, vėliau, ant dar ne Žaliojo tilto, manęs nedomino, bet Kuturių bei Rotulių kaimuose domėjausi visais – ką savo akimis mačiau ir ką paskui pasitikrinau ar apie ką girdėjau ir norėjau pasitikrinti. Vilniuje prie stoties verčiant Staliną, su Romu Mačiuliu, dirbdami „Literatūroje ir mene“, pabėgome darbo metu pažiūrėti. Jau buvo nuversta, tik žmonės šurmuliavo. Stovėjome rankas į kelnių kišenes susikišę kaip Juozo Kėdainio „Kolūkio arklininkas“, gera skulptūra, premijuota vertai. Įsidrąsinę dailininkai redakcijoje po tokių nuvertimų apie žymiausius mūsų skulptorius Juozą Mikėną, Bronių Pundzių, Napoleoną Petrulį, Juozą Kėdainį, Bronių Vyšniauską, Petrą Vaivadą pasakodavo, kaip Karaliaučiuje aplaistymo metu vienas, pats mažiausias pagal ūgį, protestavęs – „a ja nebudu pit’“. Kariškiai nustėrę, o jis plonu balsu atsakęs – „mne nenalili“. Atsiprašę, ir kada „nalili“, neprotestavo ir – „pili“. O ką daugiau galėjo daryti tarp tokių karo vadų? Tik Juozas Mikėnas gavo Stalino premiją 1947 metais, vienas žymiausių mūsų skulptorių. O ką jūs darote, pripratę prie kareivių ant tilto, su kiniškais vienodais drabužiais dabar juoduojantys gatvėmis, kai skvernų skudurai bučiuojasi su skvernų skudurais?

Kaime klausydavausi užsienio radijo ir apie visą tenykštį lietuvių kultūrinį gyvenimą papasakodavau atvažiavęs pas Juozą Aputį į Trakų gatvę, o ką ten sutikdavau, pasakodavo man apie visą lietuvių kultūrinį gyvenimą sostinėje. Įtartinas atrodė Sartre’o ir Beauvoir atvažiavimas. Daugiau domino Donelaičio „Metų“ vertėjas Hermannas Buddensiegas. 1966 m. pas Aputį susitikome su Sigitu Geda. Jis man deklamuodavo tik Antaną Strazdą, o aš atsakinėdavau tik Donelaičiu:

Vei, kaip vėl aukštyn saulelė kopti paliovė

Ir, aukščiaus savo žėrintį nuritusi ratą,

Ant dangaus išgaidrinto sėdėdama žaidžia.

Vei, kaip jos skaistums, kūrendams žiburį karštą,

Žemės vainikus pamaži jau pradeda vytint

Ir grožybes jų puikias su pašaru maišo.

Ak! kaip tūla mūsų žolelių taip nusirėdė,

Kad nei boba jau didei sukrošusi kumpso.

<…>

Taip visiems bedejuojant, štai pažars pasidarė,

Ir tuo žiemiškai visur plezdendami vėjai

Darganas į pietus, kur gandras miegti, nubaidė.

Nelabai domėjausi Donelaičio skulptūrinio atvaizdo veidu, nes man tas toks pats atvaizdas neįmanomas. Kai atvažiavęs ėmiau kalbėti, neprisimenu, kas dar dalyvavo, gal Marcelijus Martinaitis, gal Sigitas Geda, gal Petras Repšys (vėliau, kada pozavau darant medalį, rodęs, kaip „Metus“ susiskirstęs pagal didžiausias nuodėmes“), Juozas Aputis papasakojo, kad „Lebedys nepasirašė“. Ar atsakiau profesoriui Lebedžiui per egzaminus? Dabar nežinau. Tarp kompiuterinių kartų, kurios į „vabalą margą“ panašiais renginiais „mums birbina galvas“. Man atrodė, kad Donelaitis yra didžiausias modernistas.

„Ak kaip veikiai žmogiškos nudyla dienelės“… Bet ne Donelaičio teksto malonumas. Pačiam skaityti. Pirmojo grožinio teksto, patekusio man į rankas, besiblaškant per nesibaigiantį imperijų kūrimą ir pasaulio dalybas. Kristijonas Donelaitis gyvas jo pats nematė, o mums paliko ne savo veidą, bet perspėjimą kiekvienam prieš veidą. Pirmas didysis ir vienas didžiausių lietuvių poetų per visus laikus.