NetikAi??tai palietAi??s ir mano gyvenimAi??

A?URNALAS: KRANTAI
TEMA: LietuviA? inteligentai
AUTORIUS:Ai??Jurgis Pekarskis
DATA: 2012-09

NetikAi??tai palietAi??s ir mano gyvenimAi??

Jurgis Pekarskis

RugsAi??jo 4-Ai??jAi?? sukanka 110 metA?, kai gimAi?? Juozas Keliuotis,Ai?? redaktorius, A?urnalistas, meno kritikas

Ai??Ji buvo labai graA?i prancAi??zaitAi??. Jis, vienas anA? laikA? impulsyviA? romantikA?, A?simylAi??jo jAi?? vos iA?vydAi??s. JautAi??si beprotiA?kai apsvaigAi??s ne tik nuo iA?gerto vyno. Pirmoji spontaniA?kai A?ovusi mintis ai??i?? A?Ai??tbAi??t gauti jai didA?iulAi?? puokA?tAi?? gAi??liA?.

ParyA?ius, vidurnaktis. Jis niekam nieko nesakAi??s iA?Ai??jo A? gatvAi??, susistabdAi?? taxi ir ilgai vaA?inAi??jo po miestAi?? ieA?kodamas tA? vieninteliA?, nepakartojamA? gAi??liA?, kurios bAi??tA? tokios graA?ios kaip jo staiga uA?siliepsnojusi meilAi??. Kai tokiA? rado, prisiminAi??, jog nebeA?ino adreso namA?, kuriuose jo laukia vakarAi??lio draugai ir A?avioji prancAi??zaitAi??.

Jis blaA?kAi??si visAi?? naktA?, o paryA?iui A? ParyA?iA? A?A?engAi?? vokieA?iA? armija.

Jis niekada jos taip ir nesurado. VisAi?? gyvenimAi?? buvo vienas ai??i?? laukAi?? jos.

Ai??Aplankiau ir aA? ParyA?iA?… Po kurio laiko, praAi??jus metams, iA? atminties iA?plaukAi?? bene ryA?kiausia mano, tenai nuvykusio, bAi??sena. Kai kelionAi??s biA?iulis nutarAi?? pakilti A? Eiffelio bokA?tAi??, aA? nusipirkau prancAi??ziA?ko vyno butelA? ir nuAi??jau A? Sorbonos universiteto kiemAi??.

KodAi??l? Sunku paaiA?kinti, kaip A?mogA? veikia prisiminimai ai??i?? tolimi ir tiesiogiai nesusijAi?? su tavimi. Ir tam tikrA? pasaulio vietA? trauka sunkiai paaiA?kinama.

Taigi aA? gurkA?nojau vynAi?? ir niekaip negalAi??jau atsikratyti paikos minties, kad stoviu kaip tik toje vietoje, kur prieA? daugelA? metA? stovAi??jo Juozas Keliuotis, Sorbonos universiteto studentas, bAi??simasis tarpukario Lietuvos A?urnalistikos tAi??vas,Ai?? ai??zNaujosios Romuvosai??? A?kAi??rAi??jas, didelis estetas, eruditas ir intelektualas, optimistas ir romantikas, kurio taip ir neA?stengAi?? sulauA?yti sovietA? mAi??smalAi??.

Mes kurA? laikAi?? bendravome, tas bendravimas man buvo neA?kainojamas, bet stovAi??damas prie Sorbonos universiteto aA? galvojau ne apie KeliuoA?io gyvenimo ir kAi??rybos keliAi??, jo gulagus, o apie man papasakotAi?? meilAi??s istorijAi??. Ai??iandien ji gali pasirodyti neA?tikAi??tina, o gal net ir naivi. Keliuotis mAi??go fantazuoti.

Ai??Ar tos meilAi??s herojus buvo pats Juozas Keliuotis, dabar nedrA?sA?iau teigti, nors tada, leisdamas vakarus jo kukliame bute Vilniuje, virA? kavinAi??s ai??zKregA?dutAi??ai???, Ai??dAi??l to neabejojau.

AmA?inAi?? jam atilsA? Valdas Kukulas yra sakAi??sAi?? apie vienAi?? savo A?urnalistikos studijA? dAi??stytojAi??, jog jam buvo ne taip svarbu, kAi?? jis dAi??stAi??, kaip tai, kad tas A?mogus penketAi?? metA? buvo A?alia. Tiesiog buvo.

Ko gero, tAi?? patA? galiu pasakyti ir aA?. Tik man tas A?mogus buvo kitas ai??i?? Juozas Keliuotis.

Ai??ventai tikiu, jog daug kAi??, o galbAi??t ir viskAi??, gyvenime lemia atsitiktinumai, skirti mums nepavaldA?iA? jAi??gA?.

Lygiai taip atsitiktinai, bAi??damas tik antro kurso studentas, A?sidarbinauAi?? tuometinAi??s ai??zTiesosai???, kompartijos ruporo, redakcijoje. Ne, ne korespondentu, o kurjeriu, tai yra pasiuntinuku. Darbas nesunkus (jeigu virA?ininkas ne koks nors despotas, o tiesiog A?mogus su visomis A?mogui bAi??dingomis silpnybAi??mis): neA?ioji popierius iA? redakcijos A? spaustuvAi?? ir atgal, ir tiek. Na, dar nueini A? gastronomAi??, kasdien, tuo paA?iu laiku, per pietus. Monotonija.

TaA?iau vienAi?? dienAi?? jis man liepAi?? sAi??sti A? redakcijos ai??zVolgAi??ai??? ir, nuvaA?iavus A? AntakalnA? ai??zpas tokA? prieA?kario senukAi??ai???, paimti jo atrinktus rankraA?A?ius ir atveA?t A? redakcijAi??. Tam senukui ai??i?? jubiliejus, reikiaAi?? paminAi??ti. UA?duotis paprasta kaip dvi kapeikos.

Vairuotojas nuveA?a mane nurodytu adresu, aA? stoviu laiptinAi??je prie nurodyto buto durA? ir spaudA?iu skambutA?. Pro akutAi?? matau, kaip viduje ima mirksAi??ti elektros lemputAi??, o skambuA?io nesigirdi. Pagaliau duris atidaro graA?iai A?ilas senuA?iukas, aA? pasakau, kas esu ir kokiu reikalu, jis plaA?iai iA?skeA?ia rankas ir kvieA?ia vidun.

Pirmi A?ingsniai nesAi??kmingi ai??i?? suklupAi??s vos nepargriAi??nu po senuA?iuko kojomis. Ai??is A?ypsosi ir sako: niekis, A?ia po linoleumu tokia duobutAi??, niekas man nenori jos uA?taisyti (o ta ai??zduobutAi??ai???, pasirodo, besanti didA?iulAi?? A?griuva). Ir paaiA?kina, kodAi??l lemputAi?? prie durA? mirksi: mat jis gerokai neprigirdintis.

Taigi, pereinu prie reikalo, sakau: atvaA?iavau redakcijos vadovybAi??s palieptas paimti jAi??sA? rankraA?A?iA?; duokite greiA?iau, nes apaA?ioje laukia nervingas vairuotojas, todAi??l aA? labai skubu.

O tas senukas, A?iAi??riu, nAi?? kiek neskuba ir toliau pasakoja ai??zduobutAi??sai??? koridoriuje istorijAi??. Imu nekantrauti. Jis tai pastebi ir netikAi??tai atvirai man prisipaA?A?sta: taigi kad aA? nesu paruoA?Ai??s jokiA? rankraA?A?iA?, daugelis jA? iA?vogta, kiti LietuviA? kalbos ir literatAi??ros institute, neA?inau, kAi?? ir duoti.

Mane apima lengva baimAi?? ai??i?? grA?A?iu tuA?A?iomis, virA?ininkas tikrai nepagirs, o ir gastronome A?iandien dar nebuvau.

Bet po ilgokos pauzAi??s tas A?ilagalvis, matyt, supratAi??s mano jaudulA?, sako: A?tai virtuvAi??lAi??je visokiA? mano popieriA? mAi??tosi, gal kAi?? nors rasite. Ir nueina ieA?koti kavos.

Puolu A? virtuvAi?? ai??i?? ten kalnai A?vairiausiA? popieriA?, netvarkingai iA?mAi??tytA? rankraA?A?iA?. A?iumpu pirmus pasitaikiusius ir padrikai imu skaitinAi??ti. Niekas neuA?kliAi??va. LiteratAi??riniA? ambicijA? turinA?iam studentui net pasirodo, jog tai grafomanija, ir tiek. Galiausiai tarp rankraA?A?iA? randu popieriaus lapelA? su ranka raA?ytu eilAi??raA?A?iu. Du ketureiliai. Skaitau ai??i?? naivoka, bet labai jau graudAi??s tie posmai, dvelkiantys kaA?kokia nostalgija.

Keliuotis A?eina A? virtuvAi??lAi?? su kava ir klausia: ar radote kAi?? nors? Sakau, radau, ir parodau tAi?? eilAi??raA?tA? (gaila, kad neiA?saugojau, nepamenu, ir ar jis buvo iA?spausdintas ai??zTiesojeai???, ai??i?? regis, ne).

AkimirkAi?? jis tarsi sustingsta, bet tik akimirkAi??, o po jos Ai??mai veidas jo nuA?vinta, ir jis klausia: iA? kur jAi??s A?inote, kad tas eilAi??raA?tis man paA?iam yra labai brangus?

AA? tik gAi??A?teliu peA?iais ai??i?? na iA? kur man A?inoti?

Geriame tirpiAi??, bet labai aromatingAi?? kavAi??, ir aA? matau, jog tas senuA?iukas vis ai??ztempia gumAi??ai???, pasakodamas man visokias istorijas, ai??i?? neskuba manAi??s paleisti. Po valandAi??lAi??s, man iA?einant, staiga, lyg tarp kitko, pasiAi??lo: gal jAi??s norAi??tumAi??te bAi??ti mano asmeniniu sekretoriumi? SutvarkytumAi??te mano rankraA?A?ius, nes aA? jau nebepajAi??giu; kadangi esate studentas, galAi??tumAi??te kada panorAi??jAi??s A?ia ir pernakvoti; esu labai vieniA?as, draugA? beveik neturiu, kone visi mane A?nipinAi??ja ir laukia mano mirties.

Nieko nepaA?adAi??jau, bet jau iA?Ai??jAi??s intuityviai suvokiau, jog A?ia dar ne kartAi?? sugrA?A?iu; pajutau niekuo nepaaiA?kinamAi?? begalinAi?? traukAi?? A?iam A?mogui, apie kurA? tuomet nieko neA?inojau.

Dabar neA?inau, ar tai galima pavadinti draugyste ai??i?? daA?nAi?? jauno ir seno A?mogaus buvimAi?? kartu.

Jau po keliA? dienA? aA? jam paskambinau ir prisistaA?iau. PrisiminAi??. Greitai ateikite, tepasakAi??.

Ir A?tai aA? jau jo bute, jaudinuosi. O jis man: niekada daugiau skambindamas neprisistatykite savo vardu ai??i?? mane seka saugumas.

Ir mes sugalvojome man slapyvardA?, primityvA?: aA?. PasijuokAi??me ir sAi??dome prie stalo, stovAi??jusio kambario viduryje, apkrautoAi?? kavos dAi??A?utAi??mis, A?urnalais. Mano A?vilgsnis uA?kliuvoAi?? uA? daugybAi??s knygA? lentynose ir paveikslA?, gausios fonotekos ir… neA?tikAi??tino materialaus skurdo. Viskas, pradedant baldais ir baigiant sienomis, nutriuA?Ai??. DulkAi??s, voratinkliai… Ir kaA?koks sunkiai nusakomas salstelAi??jAi??s liAi??desys tvyro A?iuose namuose. Negi tik tiek nusipelnAi?? prieA?kario A?viesuolis?

PamaA?u, diena po dienos, prieA? mane vAi??rAi??si A?io A?mogaus gyvenimas, jo asmenybAi??s ir jo epochos drama. Tada pirmAi?? kartAi?? iA?girdau ir iA? jo lAi??pA? paA?inau tokius A?mones kaip Juozapas Albinas HerbaA?iauskas, Jonas Aistis, Liudas Truikys; paA?inau SalomAi??jAi?? NAi??rA? ir AntanAi?? VenclovAi??… Net JustAi?? PaleckA?…

NegalAi??A?iau pasakyti, kad jis buvo liAi??dnojo veido riteris, anaiptol: jo humoras liejosi per kraA?tus. (Su daugeliu dabartiniA? inteligentA?, ar bent vadinanA?iA? taip save, net lyginti bAi??tA? nepadoru.)

Pamenu, sAi??dime ai??zKregA?dutAi??sai??? lauko terasoje, geriame kavAi??, o jis ir sako: A?iAi??rAi??k, kaip vaikA?to tarybinAi??s merginos. A?iAi??riu, bet nieko lyg ir nematau ai??i?? eina tos merginos normaliai, sakytum, ir puoA?nios, pasitempusios. Ne, prieA?tarauja Keliuotis, jos neina, jos A?ygiuoja kaip sovietiniai kareiviai, girdi, kaip kaukA?i jA? batai? O ten, A?iAi??rAi??k, prie to stalelio aiA?kiai sAi??di KGB A?nipas. AA? juos iA?kart atpaA?A?stu, visa savo esybe uA?uodA?iu… Jis nuolat taikliai ir A?maikA?A?iai paA?iepdavo tarybinio gyvenimo bAi??dAi?? ir tarsi nebijojo, kad jA? gali iA?girsti.

Bet vis primindavo, kad niekada netarA?iau garsiai savo vardo. Turiu likti anonimu, aA? gi sekretorius. Paradoksas, bet apie mane jis beveik nieko neA?inojo, gal tiesiog jautAi??, kad aA? ai??i?? ne A?nipas?

Daug vAi??liau, jau NepriklausomybAi??s metais skaitydamas KeliuoA?io ai??zAutobiografijAi??ai???, supratau, kad jo iA? pirmo A?vilgsnio perdAi??tas A?tarumas dAi??l totalinio sekimo nebuvo iA? pirA?to lauA?tas. JA? sekAi?? visAi?? gyvenimAi?? ai??i?? nuo tada, kai paskutinA? kartAi?? grA?A?o iA? lagerio. SekAi?? ir visaip bandAi?? sunaikinti. Jo bute buvo prikaiA?iota visokiA? ai??zblakiA?ai??? (paA?iam teko ardyti, jo praA?ymu, senAi?? telefono aparatAi??, ai??i?? jA?, beje, sugadinau).

Dabar galvoju: kaip A?is itin jautrus A?mogus visa tai atlaikAi?? daugelA? metA?? Ir nejuA?iom randu atsakymAi??. Tai humoro jausmas, subtilus ir A?taigus, toks bAi??dingas daugeliui prieA?kario inteligentA?, padAi??jo nepalAi??A?ti paA?iomis sunkiausiomis gyvenimo valandomis.

Gerai prisimenu jo papasakotAi?? istorijAi?? apie pirmAi??jAi?? kelionAi?? gulagan.

Mus susodino A? vienAi?? vagonAi?? kartu su kriminaliniais nusikaltAi??liais. StengAi??mAi??s nesutikti jA? A?vilgsniA?, taA?iau jie vAi??rAi?? mus kiaurai. Staiga vienas kriminaliniA?, matyt, vadeiva, atsistoja ir garsiai pareiA?kia: viskAi??, kAi?? turite su savimi, tuA?tuojau suneA?at A? vienAi?? vietAi??. Kas bandys kAi?? nors nuslAi??pti, tam pasigailAi??jimo nebus.

Visi pradAi??jo nusirenginAi??ti, kraustyt savo daiktus ir vienon krAi??von dAi??ti. AA? vis dAi??lto nutariau surizikuoti ir neatiduot vieno man labai brangaus daikto ai??i?? dovanoto laikrodA?io. PaslAi??piau jA? apatiniuose baltiniuose. Pasielgiau neprotingai, nes zekas, suprantama, iA?krAi??tAi?? kaip reikiant mane ir laikrodA? rado. Sakyk, klausia jis, kuri akis tau brangiausia? Galvoju ir A?iaip, ir taip… Abi brangios.

Mane kaA?kuo apsvaigino, deganA?iAi?? cigaretAi?? gesino A? akA?… A?ymAi?? liko visam gyvenimui.

Kad tai tiesa, o ne iA?galvota istorija, bylojo po akimi susiformavusi nudegiminAi?? atauga.

NumetAi?? mus pusnuogius paryA?iui per didA?iulA? A?altA? prie lagerio vartA?, nes kalAi??jimo virA?ininkas dar pusgirtis miegojo ir todAi??l nesiteikAi?? priimti. Tad glaudAi??mAi??s viens prie kito ir todAi??l mirtinai nesuA?alome. NuA?alau ausis, gal todAi??l apkurtau…

Juozas Keliuotis mokAi??jo pasakoti taip, kad nepajusdavai, kaip prabAi??ga diena. Nustojau lankyti paskaitas universitete (tai, be abejo, vAi??liau man skaudA?iai atsiliepAi??), nesibaigianA?iA? istorijA? tarsi hipnozAi??s paveiktas, jau nuo pat ryto skambindavau, o jis manAi??s laukdavo. Beveik kaskart praA?ydavo: nupirk man saldainiA? ai??zVeliuonaai???. Buvo tada tokie ai??i?? vienas kainavo 14 kapeikA?. Nupirkdavau maiA?elA?, ir taip visAi?? dienAi?? mes prasAi??dAi??davome jo kambarAi??lyje, paskendAi?? cigareA?iA? dAi??muose, be saiko gerdami jam iA? uA?sienio draugA? siunA?iamAi?? kavAi??, klausydamiesi muzikos. RAi??kAi?? labai daug, o dAi??mus pAi??sdavo A? virA?A?; dabar, pastebAi??jau, niekas taip nerAi??ko.

Mane, jaunAi?? studenA?iokAi??, A?avAi??jo jo didA?iulAi?? biblioteka, kurioje daugiausia buvo prancAi??zA? literatAi??ros, gausybAi?? retA? muzikos A?raA?A?, retA? paveikslA?. Jis viskuo dalydavosi, nes tai buvo ne materialAi??s, o dvasiniai dalykai. Tada pirmAi?? kartAi?? gyvenime sklaidA?iau ai??zNaujosios Romuvosai???, ai??zGranitoai??? numerius. ViskAi?? iA?vogAi??, liko labai nedaug, ai??i?? dejuodavo Keliuotis. PerskaiA?iau jo prieA?karinA? romanAi?? ai??zSvajonAi??s ir siaubasai???, jis nepadarAi?? didelio A?spAi??dA?io. Keliuotis iA?gyveno dAi??l neiA?sipildA?iusiA? beletristo ambicijA?, pats sakydavo, jog stipriausias jauA?iasi vertindamas menAi?? ir juo groA?Ai??damasis, o ne kurdamas jA?.

Labiausiai nerimavo, kad kaA?kada tuometiniam ai??zPergalAi??sai??? A?urnalui (dabar ai??i?? ai??zMetaiai???) A?teikti rankraA?A?iai nebuvo nei iA?spausdinti, nei grAi??A?inti. Gal tu galAi??tum kaip nors juos iA?gauti, jie su manimi nesileidA?ia A? kalbas… ai??i?? praA?ydavo jis, tikriausiai nuoA?irdA?iai manydamas, kad bAi??simasis tarybinis A?urnalistas turi tokiA? galimybiA?…

Tuos visus metus, iki jo mirties 1983-iA?jA? kovo 25-Ai??jAi??, gyvenau jo virtuvAi??lAi??je. MaA?ytAi??je, bet jaukioje savo chaotiA?ka, kaip ir A?eimininko, dvasia. Turiu pripaA?inti, jog sekretoriaus pareigA? beveik nevykdA?iau ai??i?? rankraA?A?iA? netvarkiau. Tam turiu ir pasiteisinimAi?? ai??i?? buvo per maA?ai laiko, nes mes iA?tisai kalbAi??davomAi??s. Tiksliau ai??i?? jis pasakodavo, o aA? valandA? valandas, tarsi prikaustytas, klausydavaus. Dabar A?inau ai??i?? tai davAi?? daugiau nei penkeri metai Vinco Kapsuko universitete.

Jo 80-metis buvo A?venA?iamas tris dienas. Pirmoji diena buvo skirta dailininkams, antroji ai??i?? muzikams, treA?ioji ai??i?? literatams. Mano uA?duotis buvo merkti gAi??les A? voniAi?? ai??i?? jA? buvo tiek daug, kad ir vonioje sunkiai tilpo. Prisimenu nenutrAi??kstamu srautu plAi??stanA?ius lankytojus, kurie vienu metu netilpdavo maA?ame butelyje, ir nuoA?irdA? dA?iaugsmAi?? jubiliato akyse. Ar visais tais A?monAi??mis, jautusiais charizmatiA?kAi?? KeliuoA?io aurAi??, jis taip pat nuoA?irdA?iai tikAi??jo ai??i?? ne man sprAi??sti.

ai??zDabar, nors kas mAi??nuo mane aplanko apie trisdeA?imt ar penkiasdeA?imt A?moniA?, aA? vis tiek jauA?iuosi begaliniai vieniA?as ir visiems svetimas, apsuptasAi?? prieA?iA?kos ir siaubingos tikrovAi??s, iA? kurios visA? kampA? manAi??s tyko A?vairiausi pavojai…” ai??i?? raA?Ai?? jis savo ai??zAutobiografijojeai???.

Palikau Juozo KeliuoA?io namus likus gal mAi??nesiui iki jo mirties. Atsirado A?moniA?, mananA?iA? apie tariamai A?tartinas mano intencijas. Kad ir kaip galvotum, gyvenime neretai nugali racionalus siekis, o ne A?moniA? tarpusavio santykiA? idealizmas ar estetinAi?? jA? pajauta.

O iA?sineA?iau tik vienAi?? vienintelAi?? A?io A?viesaus A?mogaus nuotraukAi??, kurioje jis A?siamA?inAi??s su profesoriais Dunduliais. IA?sineA?iau tarsi koks slaptas vagis, ir man ji ligi A?iol primenaAi?? A?mogA?,Ai?? palikusA? gilA? A?spaudAi?? gyvenime.

Jurgis Pekarskis