Padalyta atmintis: atminties vietos Europoje, kaip politinis ir kultūrinis reiškinys

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Kultūra.pl
AUTORIUS: Krzysztof Pomian
DATA: 2014-04

Lenkijos instituto, Vilniaus universiteto ir Europos humanitarinio universiteto Vokiečių studijų centro (EHU Center for German Studies) kvietimu prof. Krzysztofas Pomianas 2014 m. balandžio 29 d. 17.30 val. Vilniaus universitete (Mažoji aula, Universiteto g. 3) skaitys viešą paskaitą apie europinę atmintį ir jos formas.

Krzysztofas Pomianas (g. 1934), lenkų istorikas ir filosofas. 1952–1957 m. studijavo Varšuvos universiteto Filosofijos fakultete; ten įgijo daktaro (1965) ir habilituoto daktaro (1968) laipsnius. 1968 m. už viešą valdžios kritiką buvo atleistas iš darbo. 1973 m. emigravo į Prancūziją. Čia 1984 m. tapo Nacionalinio mokslinių tyrimų centro (Centre national de la recherche scientifique) profesoriumi. 2001 m. paskirtas Europos istorijos muziejaus Briuselyje moksliniu direktoriumi. Venecijos Ateneo Veneto ir Bolonijos Accademia Clementina narys.

Akademinę karjerą pradėjo tyrimais apie vėlyvųjų viduramžių ir naujųjų laikų istorinę savimonę („Praeitis kaip tikėjimo objektas”, „Praeitis kaip žinojimo objektas”). Tarptautinį pripažinimą pelnė jo novatoriškos, įvairiomis kalbomis pasirodžiusios studijos apie kolekcionavimo ir muziejų istorijos pradžią, laiko suvokimą ir matavimą („Žmogus tarp daiktų”, „Muziejų pradžia: apie rinkimą”, „Laiko tvarka”). Pastaruoju metu rašo Europos kultūros istorijos, atminties istorijos temomis („Europa ir jos tautos” ir kt.).


b_200_315_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-04-18_nr._3470_photo.jpg

Bet kokia žmogiškoji atmintis priklauso kokiam nors subjektui – individualiam arba kolektyviniam. Pastaruoju atveju ji išlieka dvejopai: individų, spaudžiamų pareigos ją išsaugoti ir perduoti, atmintyje bei objektuose ir erdvėje, bet apie tai – vėliau. Kolektyvinės atminties depozitoriai paprastai perduoda ją kitiems bendruomenės nariams per iniciaciją ir vis atnaujina periodiškai kartojamų apeigų metu. Moderniose visuomenėse iniciacijų atitikmuo yra auklėjimas šeimoje ir mokykloje, papildytas kitomis pasiruošimo savarankiškam gyvenimui formomis, o periodinės apeigos yra valstybinės ir bažnytinės šventės bei metinių minėjimai. Kolektyvinė atmintis kyla iš individų atminčių ir veikia jas grįžtamuoju ryšiu: jas įvelka į bendrus rėmus, joms primeta bendrus kriterijus, nors tik iš dalies, bei įskiepija joms tam tikrą bendrą turinį. Bet kad egzistuotų kolektyvinė atmintis, būtina sąlyga yra individų atmintis. Jei visus individus ištiktų amnezija arba išnaikintų epidemija, iš jos liktų tik nebylūs objektai ir tuščios vietos.

Atmintis ir jos vietos

Bet kokia spontaniška žmogiškoji atmintis – ar individuali, ar kolektyvinė – yra susijusi su įvykiais. Jos turinys priklauso nuo subjekto išprusimo bei jo jautrumo, nuostatų, lūkesčių ir prietarų, o registruoja ji būtent tai, kas jos subjektą sukrečia, kas išsiskiria iš fono, iškrinta iš rutinos, stebina, stulbina – t. y. įvykiai. Be to, ji juos atsirenka ir sudėlioja pagal jų svarbą subjektui ir saugo tokiu pavidalu, kokiu jis juos išgyveno, su visais jausmais, kurie buvo sužadinti, kai tuos įvykius pirmą kartą patyrė.

Čia neatskiriamai susipynę trys atminties matmenys, kuriuos išnarplioti gali tik analizė. Pažinimo matmuo –­ kai ji pretenduoja tiksliai atkurti buvusius įvykius, jų dalyvius ir aplinkybes, kuriomis jie nutiko, t. y. papasakoti tiesą apie tai, kas kadaise įvyko. Emocinis matmuo – kai minėti įvykiai pagyvinami jausmais, kuriuos tada jie sukėlė, ir gal net, susidarius tinkamoms sąlygoms, vėl sužadina būseną, kuri buvo išgyventa per tuos įvykius. Egzistencinis matmuo – kai įsimenami įvykiai skiriasi nuo dabar patiriamų ar kitaip pažįstamų būtent tuo, kad jie su juos įsimenančiu subjektu susiję tam tikru ypatingu būdu: yra įsivaizduojami kaip priklausiniai jo asmenybės, tos pačios, kuri buvo susidūrusi su jais pirmą kartą, o dabar, kai juos prisimena, šie jam praneša apie asmenybės tęstinumą, jos pokyčių nenutrūkstamą grandinę.

Šie trys atminties matmenys kreipiasi atitinkamai į praeitį, dabartį ir ateitį. Į praeitį todėl, kad atmintis praneša apie tai, kas kadaise buvo suvokimo ar pergyvenimo objektas, tačiau kas dabar jau negali juo būti savo originaliu pavidalu. Į dabartį, kadangi jausmai, kuriuos ji sukelia, yra patiriami šiuo metu prisimenant jau pasibaigusius įvykius. Pagaliau į ateitį, nes tapatybė, leidžianti suvokti, yra ne tik tam tikra duotybė, bet ir projektas, atvirumas vis naujoms situacijoms, ir parengtumas keistis nenutraukiant nuolatinio ryšio su savimi esamu ir buvusiu. Nors joje yra ir pergyvenimai, ir anticipacijos, kaip tik sugebėjimas išlaikyti ir išsaugoti kažką, kas įvyko ar praėjo, ir sugrąžinti tai į sąmonę, suformuoja atmintį ir ją išskiria. Taigi atminties pažinimo matmuo vaidina pagrindinį vaidmenį ir individų psichiniame gyvenime, ir bendruomenių kultūroje.

Atmintis išlaiko ypač glaudžius ryšius ne tik su fizine, bet ir su socialine, semiotine ir minties erdve. Tai liečia individualią atmintį, esančią kiekvieno asmens smegenyse, kartu ir išorėje: užrašuose, vaizduose, ženkluose ir kitose pagalbinėse mnemotechnikos priemonėse. Turbūt dar labiau tai susiję su kolektyvine atmintimi, nes ji saugoma ne tik individų, bet ir – sudaiktinta – institucijų, kurios yra jos depozitoriai arba yra tam skirtos, t. y. muziejai, bibliotekos, archyvai, paminklų apsaugos tarnybos, sukakčių minėjimo komitetai, arba tai daro vykdydamos savo pagrindinę veiklą –­ žiniasklaida, bažnyčios, tam tikrų teritorijų valdžia ir kitos įstaigos, švietimo, mokslo ir kultūros įstaigos, kariuomenė, politinės partijos, draugijos, tarptautinės organizacijos – priklausomai nuo jų interesų ir kompetencijų – prižiūri kapines, finansuoja archeologinius kasinėjimus, restauravimo darbus, istorinius ir etnografinius tyrimus, sprendžia, kaip pavadinti gatves, kariuomenės dalinius, civilinius ir karinius laivus, mokyklas ir universitetus, dėl senų pastatų – palikti ar nugriauti, dėl paminklų ir atminimo lentų, dėl žmonių ir įvykių – ar verti paminėti mokykliniuose vadovėliuose, radijo ir televizijos laidose, didelių tiražų leidiniuose, kalendoriuose arba vietinės, nacionalinės, europinės ar pasaulinės reikšmės iškilmėse.

Visos šios institucijos susiduria su sudaiktinta kolektyvine atmintimi, kartais įasmeninta, sykiu įmontuota į fizinę, socialinę ir semiotinę erdvę, kuriai ji suteikia papildomų reikšmių ir kurioje palieka nuorodas į praeitį, padaro ją matomą, įmanomą pasiekti žvilgsniu, prisišaukti ir padaryti dabartimi. Taigi ši erdvė taip pat yra ir atminties erdvė, iš to – bet ne vien iš to – seka, kad yra ir objektas veiklos politiko, kuris, trokšdamas kurti ateitį, turi ją priskirti įsimintai praeičiai, ir objektas tyrimų istoriko, kuris, norėdamas pažinti praeitį, turi kritiškai pažvelgti į reikšmių, suteiktų laikui bėgant, sluoksnius.

Kaip socialinė erdvė, taip ir atminties erdvė nėra visiškai vienalytė. Abiejose yra vietų, kurios kelia asociacijas su praeitimi tik šeimose ar vietinėse bendruomenėse. Ir tokių, kurios – iš esmės dėl ilgo ir efektyvaus kai kurių institucijų veikimo –­ yra nepaprastai prisotintos prisiminimų, kurie yra bendri didelėms profesinėms ir teritorinėms grupėms, socialinėms klasėms, visoms tautoms, kokios nors religijos ar ideologijos šalininkams, bet tai nereiškia, kad tos vietos yra pažįstamos visiems tų bendrijų nariams, o reiškia, kad jomis dalijasi dauguma –­ būtent tie, kurie tam tikrą grupę, jos pačios nuomone, atstovauja. Šie atsiminimai prižiūrimi, įvairiais būdais įteigiami pavieniams asmenims, įamžinami daiktuose ir atnaujinami per iškilmes. O vietos, kuriose jie susikaupia, paprastai būna apylinkės, kur tariamai kas nors kadaise vyko, arba datos, kada kas nors svarbaus susirinkusiesiems, jų manymu, įvyko, arba vietos, kuriose yra gamtos ar žmogaus kūriniai, kurie žadino ir tebežadina emocijas, arba yra laikomos ryšio su ankstesnėmis kartomis simboliais, asmeninėmis relikvijomis ar liekanomis įvykių, įamžintų žodinėje tradicijoje, paveiksluose, raštijoje, elgesyje ir pripažintų esminiais grupės, klasės, tautos ar viršnacionalinės religinės ar idėjinės organizacijos tapatybei. Jos taip pat yra nešėjos reikšmių, kurios ilgai buvo, o dažnai ir tebėra aistringo garbinimo ar aršių ginčų objektas ir kurios dėl to pasiekė masinę sąmonę. Būtent tokios materialios ir įsivaizduojamos vietos, kuriose yra nepaprastai didelė kolektyvinių atsiminimų koncentracija, vadinamos atminties vietomis.

Kiekviena atminties vieta turi savo istoriją. Ir kiekviena pasižymi tuo, jog per dešimtmečius, kartais net amžius apauga įsitikinimais ir įpročiais, kad apie ją kalbėta ir rašyta, kad jos atvaizdas daugintas, kad su ja įvairiais būdais – priklausomai nuo jos formos –­ užmegztas akių kontaktas, kad dėl jos likimo kilo visuomenės susirūpinimas ir imta diskutuoti, kad vieni jas ėmė saugoti, o kiti stengėsi sunaikinti. Pastangų, kurios tai vietai suteikė naujų reikšmių ir atminties vietos rangą, kadaise buvo imtasi, kad būtų pasiektas būtent toks efektas, kaip tada, kai jo siekė valdžia, norėjusi įteisinti savo politiką: įtraukti į tai institucijas ir žmones, nuo seno kompetentingos nuomonės laikomus sektinais ir vertais būti matomais. Bet dažniausiai tokių pastangų buvo imamasi spontaniškai; tiesiog viskas taip vyko dėl to, kad čia, o ne kur kitur susikaupdavo jausmai ir atsiminimai, kultivuoti iš pradžių individų, šeimų ar mažų grupių ir po truputį pradėti savintis vis didesnių bendrijų, kol galų gale tapo visų nuosavybe ir net buvo oficialiai konsekruoti. Šios spontaniškos pastangos paprastai būdavo kur kas efektyvesnės už apgalvotus valdžios veiksmus. Tiesą sakant, iš viršaus nuleistu sprendimu atsiradusi atminties vieta ilgai negyvuodavo po to, kai jo autoriai pasitraukdavo iš valdžios. Tačiau yra daug atminties vietų, kurios radosi ir išliko neremiamos valdžios, o dažnai ir prieš jos valią. Atmintis dažniau geba būti atspari išoriniams veiksniams, nei jiems pasiduoti. Taigi „istorinės politikos”, kurios stengiasi primesti praeities vaizdą, neatitinkantį išlikusio kolektyvinėje atmintyje, paprastai baigiasi, anksčiau ar vėliau, visiška nesėkme.

b_600_410_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-04-18_nr._3470_skaidres154.jpg

Būtent dėl to, kad atminties vietos yra visuomenės emanacija, sudaro – įvairių lygmenų – jos simbolinę nuosavybę, bendrą paveldą. Tai pasireiškia apsauga, kurią atlieka tam skirtos institucijos, ir dar labiau tikėjimu, kadaise įskiepytu individams auklėjimo šeimoje, taip pat dažnai švietimo sistemos, žiniasklaidos, bažnyčių, draugijų ir valdžios institucijų –­ tikėjimu, kuriuo remdamosi būtent atminties vietos visuomenę padaro kolektyviniu subjektu, kadangi primena jos praeitį, privalomą perkelti į ateitį. Šis tikėjimas atminties vietas paverčia kolektyvinės tapatybės atstovėmis, ne vienintelėmis, bet labai svarbiomis visuomenei, pagal kurias ji atpažįstama. Tai paaiškina, kodėl taip jautriai reaguojama į atminties vietų likimo vingius, kai po karų, gyventojų kraustymųsi ar sienų perkėlimo jos lieka kitoje šalyje. Apie tai dar pakalbėsime.

Atminčių konfliktai

Konkretaus laikotarpio kolektyvinės atminties topografija yra daugelio veiksnių įtakos rezultatas. Vis dėlto pirmiausia kolektyvinės atminties topografija kinta priklausomai nuo atminties subjekto. Kiekvienos grupės ar kiekvienos organizacijos atveju ji kitokia, o ypač kiekvienos Europos tautos ir joje esančios kiekvienos ją sudarančios visuomeninės kategorijos. Be to, kiek mažų grupių atmintis būna vieninga ir veikia jų narius taip stipriai, suvienodindama jų atsiminimus ir suteikdama jiems tą pačią prasmę, tiek didelių organizacijų atmintis visada yra padrika, dažnai net tokia, kad galima ir reikia paklausti, ar iš tikrųjų čia viena padalyta atmintis, ar tai tik jos iliuzija, kurioje slypi daugybė viena kitai prieštaraujančių atminčių. Nepaisant susidarančio įspūdžio, tai nėra grynai teorinis klausimas. Iš tiesų atsakymas yra požiūris į kolektyvinę atmintį, jos atmetimas arba priėmimas, kartu santykis su kitomis atmintimis, su kuriomis ji turi sieti tą, kurią laikome savąja, pripažinimas to, kas jas skiria, esant priimtina skirtybe ir ryškia priešingybe, kuri turi sukelti grumtynes, pasibaigsiančias vienos pusės pergale. Tai politinis atsakymas, kaip kartu teorinis ir politinis yra klausimas apie padalytą bendrą atskiros tautos ir visos Europos atmintį.

Kiekvienos Europos tautos atmintis apima įvairias atmintis, netgi prieštaraujančias, nes visos tautos patyrė vidinius kruvinus konfliktus: religinius karus, valstiečių sukilimus, revoliucijas, pilietinius karus, darbininkų sukeltus neramumus, santvarkų kaitas, politinius konfliktus. Tokie dalykai kartais baigiasi kompromisu. Vis dėlto po kiekvieno jų dažniausiai būna nugalėtojai ir nugalėtieji, kurių atsiminimai skiriasi ir kurie netgi tuos pačius įvykius prisimena kitaip ir vertina nevienodai bei savo atsiminimus perduoda kitoms kartoms. Staigus konfliktas niekada nemiršta kartu su savo protagonistais, bet tebegyvuoja atminčių konflikte. Laikui bėgant, kiekvienas atminčių konfliktas užgęsta; vis dėlto, kad taip atsitiktų, paprastai reikia dešimtmečių ir tinkamų sąlygų, o ypač vengti visko, kas jį vėl gali įplieksti.

Šias pastabas, tik kiek pakoreguotas, taip pat galima taikyti europinei atminčiai. Juk ji yra kvestionuojama visų tų žmonių, kuriems tauta yra aukščiausia visuomenės forma – jeigu ne apskritai, tai bent jau laikinai. Bet net jei europinė atmintis, kartu ir Europa, pripažįstama kaip tikra, klausimas dėl jos santykio su nacionalinėmis atmintimis lieka atviras. Ar ji yra tik jų vedinys, ar taip pat sui generiskūrinys? Čia neverta argumentuoti atsakymo. Pakaks pastebėti, kad šis klausimas yra kartu ir istorinis, ir politinis, ir be įrodymų tvirtinti, kad bendrą europinę atmintį įmanoma sumažinti iki nacionalinių atminčių dydžio, nors ji ir veikiama jų konfliktų.

O pastarųjų nestinga. Kadangi tautų atmintys dažnai tarpusavy nesutaria; tai dažniausiai nutinka toms tautoms, kurios gyveno arba gyvena šalia viena kitos. Be to, kiekviena tautinė atmintis, nors viduje ir susiskaldžiusi, paprastai laikoma vieninga, kai priešpriešinama kitoms. Tai, kad visos tautos turi tik sau būdingas atminties vietas, neturėtų kelti konflikto. Vis dėlto praeities karai paliko laimėtojus ir pralaimėtojus, tapo žmonių nelaimių, kultūros turtų naikinimo ir plėšimo, materialinių nuostolių, perkeltų valstybinių sienų ir žmonių perkraustymo priežastimi. Po jų nutinka taip, kad tuos pačius daiktus, teritorijas, miestų aglomeracijas skirtingos tautos ima laikyti savo atminties vietomis; jeigu visos šios tautos siekia, kad tos vietos priklausytų tik joms, o jų plėtojama atmintis yra vien prisimenamos skriaudos, patirtos nuo kaimyno ir varžovo, atminčių konfliktas tampa neišvengiamas. Kartais jis gali būti grėsmingas; tai nutinka būtent tada, kai atmintis tampa abiejų pusių politinių manipuliacijų objektu. Tada atminčių konfliktas gali virsti tikru konfliktu, atgaivinančiu ir vienos, ir kitos pusės, atrodytų, nurimusius mirtino pavojaus jausmą ir abipusio priešiškumo pojūtį, šitaip sukeldamas seną karą nauju pavidalu, tokį pat žiaurų kaip jo pirmtakas. Pakanka priminti, kaip iširo Jugoslavija, kai atminčių konfliktas, rūpestingai prižiūrėtas ir atitinkamai įpliekstas, baigėsi nusikaltimu žmoniškumui.

Būna ir kitų atminčių konflikto priežasčių. Europos tautų istorijos labai susijusios, tad kiekviena atskirai yra tik didesnės visumos dalis. Daugybė asmenybių, įvykių ir procesų yra bendri daugeliui tautų; kai kurie bend­ri netgi visoms. Bet bendros atminties sudėtinės dalys labai dažnai turi priešingus ženklus. Vienos tautos didvyriai gali būti kitos prakeikti. Kas čia švenčiama kaip pergalė, ten apverkiama kaip pralaimėjimas. Tie save laiko vien tik aukomis, anie juose įžvelgia engėjus, jei ne žudikus. Anoje sienos pusėje kalbama apie neteisėtus trėmimus, o toje – apie tarptautinių nutarimų įgyvendinimą. Ką vieni prisimena kaip nacionalinę katastrofą, kitiems tai išsivadavimas iš svetimo jungo. Šitą sąrašą galima tęsti be galo. Taip pat tokiais atminčių konfliktais gali būti ir yra naudojamasi kaip politiniu instrumentu jėgų, kurios stengiasi jais pagrįsti materialines ir simbolines pretenzijas, taip pat – dar blogiau –­ unifikuoja savo nacionalinę atmintį ir tokią primeta visiems piliečiams. Tada išorinis atminčių konfliktas turi numalšinti tokį patį vidinį konfliktą, susikuriant priešą, kuriam reikia priešpastatyti jėgą, vienybę ir parengtumą kovai. Visi autoritariniai ir totalitariniai judėjimai naudojosi šia sociotechnika, kad užsitikrintų paramą.

Kaip elgtis su vis dar gyvuojančiais atminčių konfliktais? Ar įmanoma rasti sprendimus, kurie neimituotų pradinio konflikto, kad ir kiek švelnesnės jo formos, vengiant bet kaip užmiršti jį ir vaizduoti praeityje fiktyvų sutarimą? Sprendimus, kurie leistų kiekvienam protagonistui likti savimi, t. y. išlaikyti savo atmintį, taip pat sugyventi su kita puse, pripažįstant prieštaraujančių atminčių kitoniškumą, kad tai jų skirtybėms neleistų virsti smurtiniu konfliktu, bent jau apsunkintų jo kilimą? Prieš atsakydamas paminėsiu, kad šitoks klausimas atsirado iš politinių sprendimų slopinant atminčių konfliktus, bent jau atsisakant veiksmų, kurie tą konfliktą dar pakurstytų ir šitaip komplikuotų ir taip jau blogus abiejų pusių santykius. Toks politinis sprendimas nėra akivaizdus. Tik priimtas politinis sprendimas laikyti kitą pusę ne priešu, o partneriu siekiant santarvės, ir nuostata, kad ji yra įmanoma, padaro prasmingus samprotavimus, kaip geriausia šią galimybę įgyvendinti.

Trys atminčių konfliktų matmenys

Atminčių konfliktą taip sunku išspręsti, nes bet kokia atmintis įsivaizduoja, kad tik ji vienintelė žino, kas iš tikrųjų kažkur atsitiko. Taigi jei dvi atmintys apie ką nors turi dvi skirtingas ir nesuderinamas nuomones, situacija atrodo beprasmiška. Vis dėlto taip nėra, nes abi pusės susitarusios gali kreiptis į kokią nors instanciją, kurios autoritetą abi pripažįsta, ir sutikti su jos sprendimu. Taip elgtasi amžių amžius. Vis dėlto šiais laikais imta manyti, kad ginčus dėl praeities jų kognityviniame matmenyje galima išspręsti visai kitaip: paliekant atminties teritoriją ir pasinaudojant istorija, nes istorija, šiuolaikine prasme, neturi būti įrašas atmintyje, kaip buvo didžiąją dalį laiko. Ir neturi būti įrašas, nes ji, pasitelkus prisiminimus, gali peržengti įsivaizduojamą praeitį, kad ši būtų pažinta visiškai nuo atminties nepriklausomu būdu: tarpininkaujant šaltiniams arba kitoms praeities liekanoms, kurios išgyveno iki mūsų dienų ir kurias galima tyrinėti.

Nesileisiu į smulkmenas, jos jau daugybę kartų yra išdėstytos. Užteks paminėti, kad istorinės žinios apie praeitį teikia informaciją, liekančią nepasiekiama atminčiai, ką geriausiai liudija tai, kad istorija nepriklauso nuo atminties. Bet tai neišsprendžia jų tarpusavio santykių problemos. Kadangi ir istorijai yra aktualus praeities vaizdavimas iš perspektyvos, kuri nėra atminties perspektyva ir netgi nuo jos skiriasi iš esmės tuo, kad neleidžia istorikui susitapatinti su žmonėmis iš praeities – būtent su vienu ar kitu buvusių konfliktų protagonistu. Istorikas, kaip istorikas, neturi būti šališkas. Turi tarnauti vien tik istorijai –­ mokslo šakai ir tyrimų disciplinai. Jo pareiga, kitaip sakant, yra visiškai susitapatinti su idealiu subjektu etinių ir epistemologinių (neatskiriamai) normų, kurios reguliuoja jo santykius su asmenine profesine ir kita aplinka, be to, nustato jo tyrimų kryptį taip, kad šie atlaikytų kitų istorikų kritiką ir kad jiems rezultatai būtų priimtini, taip pat ir plačiajai publikai, kad įgautų, kitaip sakant, visuotinę svarbą.

Tikrovėje visiškas suderinamumas niekada nepasiekiamas, o nuokrypis nuo idealaus varianto būna labai didelis, ir tokių pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Palikime nuošaly profesionalumo ir raštingumo stygių bei koncepcijų trūkumus. Už juos kur kas pavojingiau yra tai, kad istorikai išduoda savo profesines pareigas ir apgaudinėja visuomenę, pavadindami istorija tai, kas iš tikrųjų yra atminties įrašas. Bet visiškai nereiškia, kad istorikai negali jo fiksuoti. Priešingai. Vienas iš jų vaidmenų, be to, labai svarbus, yra kurti šaltinius, užrašyti atsiminimus žmonių, kurie dėl psichologinių ar socialinių priežasčių patys negali to padaryti. Vis dėlto skirtingi dalykai –­ išsaugoti atmintį ir ją pateikti kaip istoriją bei suteikti visuotinę svarbą praeities paveikslui, kuris neišvengiamai yra nepilnas ir šališkas. Ypač dažnai taip nutinka naujausiųjų laikų tyrinėtojams, kur kas labiau spaudžiamiems politinių institucijų ir žiniasklaidos, disponuojančių įtikinėjimo priemonėmis ir iš istorikų reikalaujančių, kad šie susitapatintų su viena įvykusio konflikto puse ir pateiktų jo vaizdą iš šios perspektyvos. Tai nepateisina pasidavimo spaudimui, nes kai kas sugeba prieš jį atsilaikyti. Tačiau tai iliustruoja visuotinę taisyklę, kad istorijai yra tuo sunkiau visiškai išsilaisvinti nuo atminties, kuo pastaroji yra gyvesnė ir kuo skaudesni – dėl savo pobūdžio ir vis dar jaučiamų pasekmių – prisimenami įvykiai. Tai iš tiesų vyksta pirmiausia konfliktų dėl atminties vietų atvejais.

Bet visa tai nepaneigia fakto, kad išspręsti atminčių konfliktus jų pažinimo matmenyje galima tik perkeliant juos į istorijos teritoriją. Tai iš abiejų pusių reikalauja priimti politinį sprendimą: nieko nepradėti, kas galėtų įplieksti ginčą, ir duoti istorikams visišką laisvę ieškoti atsakymo į klausimą apie tai, kas atsitiko, tuo pat metu būti pasiruošusioms priimti tą atsakymą, kai jis bus pateiktas. Istorikams tai nėra labai lengvas uždavinys kad ir dėl to, jog iš abiejų pusių juos spaudžia atmintis. Bet net jei istorikai sutartų, o politikai būtų linkę jų sprendimą aprobuoti, tai liestų tik tai, ką įmanoma išspręsti pasitelkus šaltinius, kas gali, kitais žodžiais tariant, būti pažinimo objektu. O juk čia įtakos turi kiti du atminties matmenys –­ emocinis ir egzistencinis, kurie yra už istorikų kompetencijos ribų. Kaip sutaikyti ne tik požiūrį į tai, kas kadaise atsitiko, bet dar ir jausmus bei tapatybes?

Dėl to būtina į pradinį konfliktą pažvelgti jau ne iš istorinės perspektyvos, o iš hermeneutinės ir ten įžvelgti tragediją. Už istorikus tam tinkamesni yra rašytojai ir menininkai, sugebantys pavaizduoti įvykusius konfliktus per individų likimo prizmę, nevengdami aprašymų, kokių istorikai, suvaržyti savo profesijos, negali sau leisti. Sugebantys įsijausti į protagonisto vaidmenį ir pavaizduoti jo motyvacijas, bandydami jas perprasti be jokių leidimų. Sugebantys apeliuoti į žiūrovo ar skaitytojo asmenines patirtis, sužadinti jam bendrumo su vaizduojamais herojais ir kartu visišką svetimumą, sukeldami emocijas, kurios verčia pakeisti nuomonę. Tada abiejų pusių konflikto dalyviai vaizduojami kaip tragiškos asmenybės, nes yra valdomi dievų, kuriuos patys sukūrė ir kurie, priešingai puoselėtiems lūkesčiams, veda juos į neišvengiamą pražūtį: per kolektyvinius tikėjimus, religijas ir ideologijas, kurioms leido save valdyti nekreipdami dėmesio į pasekmes ir neišsigąsdami –­­­ dėl jų šūkių įgyvendinimo –­ baisiausių nusikaltimų. Bet tragiškų asmenybių aklumas nėra lengvinanti aplinkybė. Juk buvo tokių, kurie nepasidavė religijoms ir ideologijoms, ir tokių, kurie, nors ir priėmė jas, bet nenuėjo taip toli, kad dėl jų padarytų nusikaltimą. Tie, kurie ėmėsi kraštutinumų, turėjo kažkokią, kad ir labai ribotą, pasirinkimo laisvę, todėl jiems gali būti taikomos atsakomybės, kaltės ir bausmės kategorijos.

Pradinio konflikto pripažinimas tragedija leidžia atmesti manicheistinę jo, kaip gėrio ir blogio kovos, interpretaciją ir atsisakyti traktuotės, pagal kurią mūsų pusėje būtų vien tik aukos, o priešingoje – vien budeliai. Toks pradinio konflikto supratimo pokytis labai stipriai paveikia jausmus, kurie apėmė po jo. Neapykanta ir keršto troškimas iš tragedijos perspektyvos yra sukėlusių konfliktą jėgų kūriniai, o jiems pasiduoti, vadinasi, nusileisti –­ kad ir mintimis ar žodžiais –­ iki pačių atgrasiausių jo dalyvių lygio. Tai veda prie jausmų apsivalymo, arba jų edukacijos, kuri gailestį saviesiems ir neapykantą svetimiesiems pakeis užuojauta visiems, išskyrus tuos, kurie peržengė žmoniškumo ribas. Ir gebėjimu atleisti. Čia baigiasi rašytojų ir menininkų kompetencija. Užtat žodžio teisė suteikiama pasaulietiniams ir dvasiniams moralės autoritetams. Vienas iš nuostabiausių atleidimo akto pavyzdžių yra neužmirštamas lenkų vyskupų laiškas vokiečių vyskupams. Tik gaila, kad niekada panašus aktas, jeigu neklystu, nebuvo skirtas rusų ir ukrainiečių stačiatikių vyskupams.

Atminties vietos lieka, kaip pastebėjome, glaudžiai susijusios su bendros tapatybės pojūčiu. Faktas, kad kai kas vienu metu priklauso kelioms skirtingoms bendruomenėms, – pvz., pagal tautybę ir tikėjimą, – nieko nekeičia. Vis dėlto tai įgauna labai grėsmingą reikšmę, kai vienas iš atminties vietų savininkų jas pasiglemžia ir vienas jomis naudojasi, taigi likusieji turi jaustis netekę dalies savęs. Dar grėsmingesnę reikšmę įgauna jų naikinimas ar perdarymas, be abejo, suvokiamas kaip noras paslėpti pėdsakus, paliktus gyvenant toje teritorijoje arba vykdant veiklą bendruomenėje – ne toje, kuriai jie dabar priklauso. Tai simbolinė eksterminacija. Taigi ginčas dėl atminties vietų neabejotinai turi egzistencinį matmenį, o jis negali ilgai išsilaikyti išspręstas, kol visos suinteresuotos kolektyvinės tapatybės nebus patenkintos. Praktiškai tai reiškia, kad valstybės, kurios teritorijoje yra kitų bendruomenių atminties vietos, pareiga – ne tik jomis rūpintis ir saugoti – ko mes, lenkai, ilgai nedarėme su vokiečių ir žydų paminklais, išsibarsčiusiais po visą mūsų žemę. Jos pareiga yra dar ir suinteresuotiesiems suteikti galimybę pasiekti juos ir atlikti įamžinimo ritualus pagal jų tikėjimą ir įsitikinimus.

Tokie sprendimai, nors ir numalšina konfliktą, vis dėlto negali jo užgesinti amžiams ir net rimčiau sutrukdyti jam įsiplieksti iš naujo, kol neįvyks abiejų pusių kolektyvinės tapatybės persitvarkymas, kuris iš jų pagrindinių elementų sąrašo pašalins priešiškumą kitai pusei. Dabar scenoje turi pasirodyti auklėtojai, pačia plačiausia šio žodžio prasme, kuri apima ne tik visų lygmenų mokytojus, bet ir politikus, dvasininkus, žurnalistus ir kitus žiniasklaidos atstovus. Jie gali ir privalo naudotis istorikų bei literatūros ir meno darbais, nors teisingai nustatyti faktus ir tragiškai suvokti įvykusius konfliktus jiems nėra tikslas, o tik priemonės, papildančios jausmų edukaciją tokiu kolektyvinės tapatybės formavimu, kuris pakeis čia asmeninio nekaltumo jausmą nuopelnų ir kalčių suvokimu, išskirtinį teisumo jausmą – įsitikinimu, kad teisūs gali būti keli, o kitų keliamos grėsmės pojūtį – siekiu ilgalaikio sambūvio, kuris leis peržvelgti įsivaizduotą savo praeitį iš naujos perspektyvos.

Naujos perspektyvos

Istorikų tyrimų, rašytojų ir menininkų kūrybos bei auklėtojų darbo vis dėlto nepakanka pasiekti padėtį, kurioje skirtingos atmintys sugyventų ir kiekviena pripažintų likusių teisę būti kitokioms. Kad ji susidarytų, pirmiausia politikai turi atsisakyti sprendimų, kalbų ir veiksmų, kurie apsunkina ar tiesiog padaro tokią padėtį neįmanomą. Iš jų tikimasi, kaip iš gydytojų, kad bent jau nepakenktų. Kad nemanipuliuotų atminčių konfliktais partijų varžybose ir kovoje dėl valdžios, kad nesėtų nepasitikėjimo, kad nežadintų agresijos ir nedidintų nevilties, sukeldami jausmą grėsmės, kurią viduje kelia „sistema”, tariamai slapta vadovaujanti viskam, o išorėje – amžini priešai, kurie tyko mūsų tarsi vilkai. Ir tai yra mažiausia, ko iš jų tikimasi. Nes iš politikų būtina reikalauti teigiamų sprendimų, kurie padėtų formuoti atvirą požiūrį į kitokią nuomonę ir gerbiantį svetimą atmintį neatsisakant savosios, tikint, kad kiekvieną tautą sudaro kategorijos, kurios nevienodai išgyveno bendrą istoriją, tad joms liko skirtingi atsiminimai. Tai taikytina ir Europai, sudarytai iš įvairių tautų, kurių kiekviena bendrą istoriją prisimena savaip, o skirtumai gali būti tokie, kad neperžengtų ribų, nustatomų ir, jei reikia, koreguojamų tarptautinės diskusijos, kurioje dalyvauja istorikai, rašytojai, menininkai, auklėtoja ir politikai. Šiuo nuostatų formavimu reikia vadovautis rengiant mokymo programas, pavadinant gatves, statant paminklus, organizuojant sukakčių minėjimus, rūpinantis savo ir svetimomis atminties vietomis.

Pradėjau nuo to, kad bet kokia atmintis priklauso kokiam nors subjektui – individualiam arba kolektyviniam. Bet kolektyvinis subjektas nėra abstrakcija ar hipostazė. Jis yra daugybės individų susivienijimas įvairiais saitais, bendradarbiavimu, sąveika, empatija. Todėl požiūris į kolektyvinę atmintį, svetimą arba savą, galiausiai susijęs su gyvais žmonėmis, kurie yra jos nešėjai, atnaujinantys ją dažniausiai per vietas ir objektus, kuriuos jie pripažino esant atminties koreliatais ir kurie dėl to jiems tapo labai artimi, kad net juos laiko savo pačių dalimi. Taigi požiūrio į svetimas kolektyvines atmintis negali diktuoti vien tik politikų sprendimais priimami teisės aktai, nors jie ir vaidina svarbų vaidmenį. Jie taip pat turi, gal net visų pirma, būti išraiška individų priimtų moralės normų, padiktuotų abipusiškumo principo, reikalaujančio kitame asmenyje įžvelgti kitą save, o kitose bend­rijose – ekvivalentą tos, kuriai patys priklausome. Ir atitinkamai elgtis.

Pastaruoju metu pas mus dažnai kalbama apie „istorijos politiką”. Siūlau ją pakeisti atminties etika.

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas