Pamiršti baimę: 7-oji Berlyno bienalė

ŽURNALAS: DAILĖ
TEMA: Menas
AUTORIUS: Aistė Paulina Virbickaitė

DATA: 2012-06

Pamiršti baimę: 7-oji Berlyno bienalė

Aistė Paulina Virbickaitė

Ar menas gali iš tiesų veikti ir iš esmės keisti realų pasaulį? Koks yra meno poveikis aplinkai? Tokius klausimus užduoti gatvėje sutiktam menininkui būtų kiek rizikinga ar bent jau nemandagu, o tikėtis tiesaus ir išsamaus atsakymo ir apskritai neverta. Klausimai sunkūs. Tačiau tai nereiškia, kad turime jų vengti, „pagal nutylėjimą“ sutikdami, kad menas tiesiog veikia ir tiek. Šie klausimai buvo užduodami balandžio 27 dieną atidarytos 7-osios Berlyno bienalės metu. Kas keisčiausia – bienalės kuratoriai ne tik klausia, bet ir pateikia savo atsakymo variantą, sutikdami, jog atsakymų gali būti ir kitokių.

Į šių metų Berlyno bienalę menininkai buvo atrenkami ne pagal portfolio grožį ar storį, bet pagal įsitraukimą į politinius ar visuomeninius procesus. Bienalės tema – politika ir menas, arba net menas kaip politika – visuomeniškas ir aktyvus, siekiantis konkrečiais veiksmais keisti konkrečią situaciją. Tokio meno efektyvumas apskaičiuojamas į protesto mitingus susirinkusių žmonių skaičiumi, į procesą įsitraukusiais asmenimis ar pakeistais politikų nutarimais. Dalyvauti bienalėje pakviesti labai įvairūs žmonės: menininkai, politikai, gatvės menininkai ar jų grupės, kuratoriai. Su jų idėjomis ir metodais, kaip ir pačia bienalės koncepcija, galima nesutikti ir ginčytis. Tačiau pirma reikėtų įdėmiai išklausyti ir, pamiršus įpročius bei baimę, ramiai pagalvoti.

Berlyno bienalė įsteigta 1998 metais kaip šiuolaikinio meno platforma, skirta jaunųjų menininkų kūrybai pristatyti. Šios bienalės tikslas – tapti atvira erdve eksperimentams, pristatančia ir tiriančia naujausias šiuolaikinio meno tendencijas. Bienalė nuo pat pradžių siekė rodyti nekomercinį, eksperimentinį meną, nebijodama kontroversijų ir – kartais – publikos šokiravimo. Nuo 2004-ųjų Vokietijos kultūros ministerija šiam renginiui skyrė nuolatinį 2,5 milijono eurų fondą, kas organizatoriams leidžia laisvai įgyvendinti keisčiausius sumanymus.

Praeitos, 2010 metų, bienalės, pavadintos „Kas laukia ten?“, kuratorė Kathrin Rohmberg savo tikslą įvardijo kaip meno ir tikrovės santykio tyrimą. Videofilmai ir instaliacijos kalbėjo apie realybę – viso pasaulio miestų gatves, skurdą, emigraciją ir meno vietą tarp jų. 6-ąją bienalę aplankiau gana atsitiktinai, tiesiog lėkdama per visus iš eilės vertus pamatyti Berlyno renginius. Turistaujančiai atvykėlei iš ramios, savo sultyse burbuliuojančios Lietuvos didelė bienalės kūrinių dalis pasirodė svetima ir asmeniškai neaktuali. Emigracijos Vokietijoje ar skurdo Afrikoje problemas galima suprasti, tačiau iš tiesų įsijausti – sunku. Toks nemalonus tolimo giminaičio iš provincijos jausmas didmiesčio gatvėse – supranti, kad pasaulis daug didesnis ir margesnis, nei tau atrodė, ir kartu truputį nori namo, kur pažįstamas kiekvienas gatvės ženklas, o mažos bei didelės kaimynų paslaptys seniai visiems žinomos ir apkalbėtos. Berlyno bienalė – nelabai jauki, tačiau maksimaliai aktuali ir jautri erdvė, kurioje nėra vietos pramogoms ir dvasiniam poilsiui. Žinoma, važiuoju ir į šiųmetę, jau 7-ąją, bienalę. Tik šį kartą jau atlikusi namų darbus – internete susipažinusi su koncepcija, kuratoriais ir kai kuriais projektais. Ar tai padėjo? Ir taip, ir ne.

 Įspūdinga kuratorių komanda

7-osios Berlyno bienalės kuratoriumi tapo lenkų menininkas ir parodų kuratorius Arturas Żmijewskis. Varšuvoje gimęs ir skulptūros studijas baigęs menininkas 1995 metais atstovavo Lenkijai Venecijos bienalėje. Taip pat jis – politinio judėjimo „Krytyka Polityczna“ narys ir to paties pavadinimo žurnalo redaktorius. A. Żmijewskio kūriniai – performansai ir videofilmai – provokuojantys ir skandalingi, labiausiai jį domina socialinės ir politinės temos. 2007 metais jis paskelbė kontroversišką manifestą „Taikomasis socialinis menas“, kuriame teigiama, jog dabartinis menas tapęs neveiksnus, o vadinamoji meno (ir menininkų) autonomija tėra apgaulingas mitas. Atsakymų ieškančiai visuomenei menininkai suteikia tik dar daugiau išradingų klausimų. Menas tolsta nuo gyvenimo, tampa elitinis ir bejėgiškas, teišgalintis užsiimti „aksomine kritika“. Jo manymu, išeitis iš šios padėties – meno poveikio išnaudojimas dalyvaujant ir aktyviai veikiant socialiniame lauke. Šiandien, praėjus penkeriems metams, idealistinė A. Żmijewskio pozicija meno ir jo galimybių atžvilgiu nepasikeitė, tik tapo dar konkretesnė. Todėl nenuostabu, jog 2012-ųjų Berlyno bienalę kuratorius siekė paversti nebe eksperimentų ar ieškojimų, o politinių veiksmų lauku.

A. Żmijewskis, rengdamas bienalę, pasikvietė dar du kuratorius: kolegę lenkę Joanną Warszą ir meno grupę iš Rusijos VOINA. J. Warsza (g. 1976) yra baigusi Varšuvos teatro akademiją. Jos tyrinėjimo sritis taip pat yra socialiniai ir politiniai klausimai. Iš Vilniaus kilusi kuratorė kelis kartus yra čia skaičiusi paskaitas, 2009 metais dalyvavo X Baltijos tarptautinio meno trienalėje. Labai iškalbingas trečiojo kuratoriaus – grupės VOINA pakvietimas. Tai visame pasaulyje itin radikaliais veiksmais išgarsėjusi, politiškai aktyvi grupė, protestuojanti prieš esamą politinę, ekonominę ir visuomeninę dabartinės Rusijos santvarką. Pasirinkę gyvenimą be pinigų, persekiojami teisėsaugos ir turintys milijonus gerbėjų visame pasaulyje, grupės VOINA nariai beatodairiškai laikosi savo principų ir įsitikinimų. „Mes paėmėm Berlyną. Kitas žingsnis – revoliucija Rusijoje“, – taip užbaigia savo trumpą bienalei rašytą pareiškimą grupės nariai.

Žinant kuratorius ir jų požiūrį į nūdienį meną, dar prieš prasidedant bienalei visiems buvo akivaizdu, jog tai nebus tradicinis vizualaus meno renginys. „Parodos žaloja šiuolaikinį meną. Visi menininkai šiandien tik ir tegalvoja, kur ir kada jiems surengti kitą parodą. Todėl kuo mažiau bienalėje bus meno kūrinių, tuo geriau“, – teigė VOINA atstovai. Pagrindinis kuratorius jiems antrino rašydamas: „Šiandien menui neužtenka tik rašyti projektus fondams ir dalyvauti ekonominės naudos dalybose kuriant ir parduodant. Visa tai nėra blogai, tačiau menas taip pat turėtų būti sumanus ir pakankamai kūrybiškas tam, kad užimtų savo vietą visuomeniniuose procesuose.“ Į Berlyno bienalę pakviestų menininkų tikslas – kurti ne objektus, o politinius įvykius. Rodyti meną, kuris veikia aplinką. Be cinizmo ir pozos, bet su didele idealizmo doze ir maksimaliu įsitraukimu, kartais net rizikuojant savo reputacija ar gyvenimu. „Pamiršti baimę“ (Forget Fear) – toks 7-osios Berlyno bienalės pavadinimas.

Atidarymas ir pagrindinė ekspozicija

Ketvirtadienio vakaras rožiniais žiedais žydinčiame Berlyne. Visur – gausybė žmonių. Tą patį vakarą, kai buvo atidaryta bienalė, prasidėjo ir Berlyno galerijų savaitgalis. Šio renginio metu visame mieste vyksta parodų atidarymai 51-oje meno galerijoje. KW šiuolaikinio meno instituto, pastato, kuriame vyksta pagrindinė bienalės dalis ir jos atidarymas, kiemas pilnas žmonių. Kvepia čia pat parduodamu alum, sumuštiniais ir kepsneliais. Yra ir policija bei greitoji. Šių, rodos, neprireikė – atidarymas praėjo be mums įprastinių oficialių ceremonijų, bet ir be incidentų. Pirmasis aukštas pažymėtas „Occupy Biennale“ ženklais – čia kuratorius pakvietė „Occupy“ judėjimo atstovus menininkus iš viso pasaulio, kurie ragino žiūrovus prisijungti ir tiesiog neformaliai bendrauti. Didžiulė pirmojo aukšto erdvė užgrūsta palapinėmis, įvairiausiais plakatais ir lozungais: „Jei mes visi tapome vartotojais, ar tai reiškia, kad menininkai ir politikai dabar yra tapę produktais?“, „Tai ne mūsų muziejus. Tai mūsų veiksmo vieta“, „Galią žmonėms“ – tokie ir panašūs užrašai anglų, vokiečių, ispanų kalbomis. Visą bienalės laiką čia vyks susitikimai, diskusijos ir pokalbiai.

Antrasis aukštas skirtas projektui „State of Palestine“ (Palestinos valstybė), čia galima pasiimti tokio paties pavadinimo lipduką ir įsiklijuoti į pasą, taip protestuojant prieš griežtą Izraelio režimą pasienio ruože. Tai tęstinis palestiniečio menininko projektas: lipdukai dalijami ne tik parodos metu, yra žmonių, iš tiesų juos įsiklijavusių į pasą. Vienoje iš projekto dalyvių nuotraukų atpažinau ir Slavojų Žižeką. Taip pat šis menininkas sukūrė ir su Vokietijos paštu išplatino 20 000 Palestinos valstybei skirtų pašto ženklų, kurie bus naudojami visame pasaulyje.

Trečiasis aukštas skirtas didžiausiam pasaulyje Jėzui Kristui. Čia dalyvauja du menininkai iš Lenkijos: skulptorius, didžiausios pasaulyje Jėzaus skulptūros autorius, ir videomenininkė, dokumentavusi skulptūros statymo ir atidengimo iškilmes. Pasakojimas apie tai, kaip lenkai 2001 metais sumanė ir atokiame miestelyje pastatė didžiausią pasaulyje Jėzaus skulptūrą. Kristaus figūra su postamentu siekia 50 metrų – yra maždaug 10 aukštų daugiabučio aukščio. Berlyno bienalėje dalyvaujantis skulptūros autorius Mirosławas Pateckis savo kūrinį vertina nevienareikšmiškai. Viena vertus, jis tapo išties įspūdingo projekto autoriumi, kita vertus – tai menas, kuriuo kaip įrankiu naudojasi Bažnyčia, pabrėždama savo galią ir autoritetą.

Visiškai priešingas strategijas pasitelkia lietuvių kilmės buvęs Bogotos (Kolumbija) meras Antanas Mockus. Jis buvo pakviestas dalyvauti Berlyno bienalėje kaip politikas, naudojantis menines strategijas. A. Mockaus veiksmai išsiskiria atviru požiūriu į visuomenę, pozityvumu. Jo kurta miestelėnų kultūra nukreipta į saviedukaciją, paremtą žaidybiniais ar vaidybiniais elementais. Bienalėje jis kalba apie Meksikoje siaučiančias žudynes tarp narkotikų prekeivių gaujų. Nuo neramumų nuolat kenčia ir vietiniai gyventojai. Bienalės lankytojai kviečiami pasirašyti pasižadėjimą niekada arba bent jau bienalės metu nevartoti narkotikų tam, kad padėtų sustabdyti šį žiaurų verslą Meksikoje. Pažadą galima patvirtinti, pasirašant savo krauju. Autorius viešai pareiškė, kad jei šios akcijos metu žmogžudysčių skaičius Meksikoje nesumažės, jis pripažinsiąs esąs nevykėlis menininkas.

Dar vienas aukštas pavadinimu „Breaking the News“ (Karščiausios žinios) skirtas įvairių menininkų iš skirtingų šalių videofilmams. Čia rodomi dokumentuoti realūs įvykiai, vykę ne be menininkų įsikišimo. Štai lenkų jaunimas mėgina blokuoti kelią neonacių eisenai Varšuvoje; Ukrainos „Femen“ aktyvistės, galvas pasipuošusios vainikais ir išsirengusios iki pusės, iš visų jėgų skambina bažnyčios varpais, protestuodamos prieš moterų diskriminaciją; dokumentuoti ir protestai prieš ACTA Niujorke, demonstruojami ir protestų kadrai iš Graikijos ar Egipto. Visus šiuos filmus galima pamatyti ne tik parodoje, bet ir „Youtube“ ar „Facebook“.

Kaip jau turbūt pastebėjote, Berlyno bienalės projektai niekaip netelpa į galerinės erdvės rėmus. Didelė jų dalis vyksta laike, bienalei palikdami tik lakonišką darbinę dokumentaciją. Gera žinia ta, kad fiziškai į bienalę galima ir neiti – nebent norint aktyviai dalyvauti jos diskusijose ar akcijose. Su visais projektais galima susipažinti internete bei bienalės leidiniuose, o dalis jų pasiekiami tiesiog gatvėse.

Parodos kuratorius A. Żmijewskis teigia, jog apie bienalę ir jos rezultatus bus galima spręsti tik jai pasibaigus, nes oficialus atidarymas daugeliui projektų buvo tik ženklas pradėti veikti. Štai, pavyzdžiui, iš teritorijos aplink Aušvico stovyklą atvežti jauni berželiai persodinti Berlyne. Projektui pavykus ir medžiams užaugus, tai bus iškalbingas atminimo ženklas. Berželių ūgliai vazonuose taip pat eksponuojami ir bienalės patalpose – pažadėjęs, jog reikiamai pasirūpinsi medeliu, gali pasiimti jį su savimi. Gali pasiimti ir baltarusės Marinos Naprushkinos išleistą laikraštį „Self-Governing“ (Savivalda). Bendradarbiaujanti su Baltarusijos opozicijos menininkais ir politikais menininkė išleido vizualiu komiksų principu pagrįstą laikraštį, kalbantį apie žmogaus teisių pažeidimus Baltarusijoje ir piešiantį viziją, kokia galėtų būti šalis, atėjus demokratijai. Laikraštis rusų kalba buvo dedamas į gyventojų pašto dėžutes, o į bienalę atvežtas angliškasis jo variantas. Bienalės sienos išpaišytos išdidintais laikraščio fragmentais.

Niekas nežino, kuo baigsis ir garsaus vyresnės kartos Vokietijos menininko Olafuro Eliassono projektas, į menų universitetą bendradarbiavimui pakvietęs… politikus. Vokietijos politikai kviečiami šešis mėnesius dalyvauti universiteto paskaitose, seminaruose bei kūrybinėse dirbtuvėse kartu su jaunaisiais menininkais. Šio eksperimento rezultatus sužinosime geriausiu atveju po pusės metų, o gal tai atsilieps visuomenei tik po metų ar kelerių. Arba – niekad.

 Tai kas gi vyksta?

Sutiksime su 7-osios Berlyno bienalės filosofija ir tikslais ar ne, tačiau pripažinkime – čia keliami klausimai iš tiesų aktualūs. Menininko autonomijos mitas vis labiau ir greičiau blunka vis keistesniame ir uždaresniame meno rinkos ir institucinio meno rate. Visoje Europoje mažinamos dotacijos menui, o menininkai ir kuratoriai užsiėmę naudingų pažinčių ir surengtų parodų bei gautų taškų skaičiavimu. Kažkas keisto vyksta meno pasaulyje, kuriame menininkai net neslepia, jog jų svajonių viršūnė – patekti į prestižinį muziejų arba brangią galeriją. Ir kam gi tuomet reikalingas toks menas, jei ne patiems jo atlikėjams, pirkėjams ir pardavėjams? Visą pasaulį purtant ekonominėms, politinėms ir ekologinėms krizėms, protestams bei suirutėms, neatsilieka ir meno pasaulis. Protesto akcijos „Occupy“ keliasi į muziejus teigdamos, kad kaip ir Volstryte, čia irgi valdo auksinis 1 procentas, kuris ir nulemia meno kūrinių ir jų kūrėjų vertę.

„Jaučiu, kad iš „post“ epochos atėjome į „prieš“ laikus“, – mintimis dalijasi jauna menininkė keturių šimtų puslapių bienalės leidinyje. Leidinys pavadinimu „Pamiršk baimę“ – dar vienas didžiulio kuratorių įdirbio rezultatas. Jame publikuojami interviu su įvairiais bienalėje dalyvaujančiais, jos idėjoms pritariančiais arba, priešingai, jas kritikuojančiais žmonėmis. Kultūros namų Mozūrų rajone (Lenkija) darbuotojas, kuris teigia, jog kultūros biurokratų pareiga yra pakilti nuo stalo ir pradėti bendrauti su menininkais bei rengti projektus, kurie įtrauktų ne elitą, o vidurinius ir pačius žemiausius visuomenės sluoksnius; gauja iš San Paulo (Brazilija) žemiausių sluoksnių, ženklinančių miestą savo pačių susikurtais rašmenimis, taip protestuojanti prieš visišką skurde skęstančių žmonių ignoravimą; menininkai iš Belgrado (Serbija), kuriantys sėkmingas strategijas taikioms pasipriešinimo akcijoms; menininkų grupė, įkūrusi partiją „Best Party“ (Geriausia partija) ir laimėjusi Reikjaviko (Islandija) savivaldos rinkimus, ir dar daug kitų įdomių, abejoti ir klausti verčiančių pokalbių. Kas juos vienija? Tikėjimas menininko galiomis ir sugebėjimais veikti ir keisti pasaulį. Trumpai tariant, rasti kelią pro gūdžius miškus, apgauti trigalvį slibiną ir išgelbėti nerimo kankinamą princesę – šiandieninę visuomenę.

Žinoma, tokias idealistines idėjas, kaip ir kitus tokio pobūdžio visuomeninius judėjimus, galima vadinti jaunatviškai naiviais. „Na, pakovos, tuomet patys pateks į tuos aukštus postus ir vėl viskas bus kaip buvę“, – atsainiai šypsodamiesi kalbasi ramūs stebėtojai. Ir nors atsainūs stebėtojai mėgo šypsotis visais laikais, permainos vyko, pasaulis keitėsi ir, matyt, dar keisis. Gali būti, jog besibaigiant šiai Berlyno bienalei paaiškės, kad jos dalyvių veiksmai ir projektai patyrė visišką fiasko: neįvyko, neįtraukė, nepavyko. Bent jau pati jos pradžia iš tiesų kiek paini ir „susivėlusi“, sunkokai sekasi komunikuoti tiek su plačiąja visuomene, tiek su meno atstovais. Gali būti ir taip, kad meno pasaulis vienbalsiai atsisakys siūlomos strategijos ir ieškos bei atras kitus ir kitokius meno kelius. „Aš taip pat bijau. Bet stengiuosi pamiršti baimę“, – rašo bienalės kuratorius A. Żmijewskis leidinio įžangos pabaigoje. Nenuostabu. Juk visiems būtų lengviau pamatyti tradiciškesnę bienalę, įprastai aptarti atskirus kūrinius, pasižymėti favoritus ir nesukti galvos apie tokius painius dalykus kaip politika ar menininko misija. Kita vertus, kelios dienos, praleistos skaitant didžiulės apimties bienalės medžiagą, buvo vienas įdomesnių pastaruoju metu įvykusių susidūrimų su šiuolaikiniu menu. Tačiau svarbiausia ir įdomiausia tai, kad Berlyno bienalėje keliami klausimai apie meno ir menininkų dabartį ir ateitį verčia galvoti ir spręsti kiekvieną asmeniškai.