Pasakėlės iš rūsio, arba Kodėl mes vis dėlto ne europiečiai?

ŽURNALAS: METAI
TEMA: Svarstymai
AUTORIUS: Jonas Balčius

DATA: 2013-02

Pasakėlės iš rūsio, arba Kodėl mes vis dėlto ne europiečiai?

Jonas Balčius

Lietuvių tautos ir jos valstybės istorija iš tikrųjų yra didžiulė mįslė ir istorikams, ir sociologams, ir kultūros tyrinėtojams, ir netgi filosofams. Viena vertus – tai stebuklas, liudijantis, kad tauta gali išlikti susidūrusi su, regis, jos egzistavimui beveik neįmanomomis sąlygomis. Kita vertus, tai rodo, kad, net ir gyvenant geografiniame Europos centre, tapimas „europiečiu“ visada buvo daugiau fantazija, iliuzija ar ideologija, t. y. viso šios tautos socialinio, kultūrinio ir politinio gyvavimo siekiamybė, o ne kasdienybė. Todėl visai pagrįstai kyla klausimas, kodėl ir kokiu būdu taip atsitiko ir kodėl tai tęsiasi per visą šios tautos, jos periodiškai besikartojančio valstybingumo atkūrinėjimo istoriją?

Tiesą sakant, kai įvairiomis progomis pabandai suformuluoti ir iškelti į dienos šviesą mintį, pavyzdžiui, kad lietuvių tauta, kaip etnosas, iš tikrųjų yra unikali jau vien dėl to, jog per visą savo istoriją ji niekada taip „iki galo“ ir netapo nei tikra valstybe, nei tikra, europietiško pavyzdžio visuomene, iš karto susiduri su nieko nenorinčių suprasti klausytojų nuostaba – audringa emocine reakcija, kuri pasireiškia ir kaip visiškas nesusigaudymas, apie ką čia kalbama, ir su nepaprastu priešiškumu, vaidingumu, apriorišku, absoliučiu nenoru nieko nei girdėti, nei suprasti apie tai. Ir tai man visada pasitarnauja kaip nenuneigiama prielaida, argumentas, kad ši tauta, deja, taip ir neišlindo iš savo mitologinės praeities – emocinių, mitinių ir mistinių imperatyvų, grindžiamų anaiptol ne logika ir faktais, o bet kokį – net ir musulmoniškąjį – fanatizmą pranokstančiu užsispyrimu. Deja, būtent tokiame, mano čia ką tik įvardytų nuotaikų, nuostatų ir įsitikinimų „fone“ ypač tragiškai ir, pasakyčiau, –  netgi beviltiškai atrodo pastarojo dvidešimtmečio lietuvių tautos bei jos išsirinktosios valdžios desperatiškos pastangos sukurti ilgaamžę europinio pavyzdžio Lietuvos valstybę.

Tačiau pradėkime nuo pačių pradžių. Šiuolaikinė etnologija, sociologija, istorija, politologija ir netgi filosofija neneigia ir negali paneigti minties, kad tautos europietiškumas, jos kultūrinis, socialinis ir politinis mentalitetas neatsiranda tuščioje vietoje ir netgi nėra absoliučiai sąlygojamas nei tautos teritorinės, nei geografinės padėties ar klimato. Tai – tik daliniai, nors ir labai reikšmingi veiksniai, prielaidos, apie kurias, beje, taip įtikinamai ir vaizdžiai dar prieškariu, t. y. XX a. pirmoje pusėje, savo „Pedagogikoje“ yra kalbėjęs mūsų filosofas Antanas Maceina, visą šį procesą apibrėždamas pilnutinio tautinės individualybės ugdymo sąvoka.

Vienu iš pamatinių, lemiančių, formuojančių kiekvieno dorovinio individo tautinę ir pilietinę tapatybę veiksnių A. Maceina įvardija būtent istorinį tautos likimą. Ši sąvoka – išskirtinai reikšminga, turinti lemiamos reikšmės ne tiktai šiam tautinės individualybės formavimosi procesui, bet ir jo rezultatui – istorinei tautos dabarčiai.

Jei kada nors tai suprasime ir įsisąmoninsime, suvoksime ir visus savo tiek istorinės, tiek dabartinės politinės bei socialinės sąmonės paklydimus, praradimus, lygiai kaip ir iš šio kartaus suvokimo vienareikšmiškai išplaukiančią dabartinės mūsų tautos bei valstybės slinktį visiško išnykimo link! Ypač tai pasakytina analizuojant kad ir šiuos – 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimus bei jų rezultatus! Žinoma, naivu būtų tikėtis, kad kas nors šiuos mano samprotavimus bent perskaitys, juo labiau – susimąstys, nes, kaip minėjau, būtent su europinio pavyzdžio piliečių, politinių partijų bendravimo etika bei tradicijomis Lietuva taip pat neturi nieko bendra! Tačiau apie visa tai – kiek vėliau.

Dar kartą grįžkime prie jau ne kartą įvairiomis progomis plačiai nagrinėto klausimo, tapusio ir labai rimta politine, socialine ir pasaulėžiūrine krašto problema: tad kuo gi jau taip ypatinga toji lietuvių tautos ir valstybės istorinė bei socialinė praeitis, kurią filosofas A. Maceina laiko raktu ir į mūsų tautos bei valstybės istorinę ateitį?

Norint atsakyti į šį pagrindinį klausimą, reikia labai trumpai, tačiau kartu ir labai konceptualiai peržvelgti esminius baltų etnoso raidos etapus, vertusius jį tūkstantmečiais tyliai, ramiai egzistuoti pirmapradžių bekraščių miškų ir tyvuliuojančių pelkių apsuptyje. Visa tai, be abejo, negalėjo neturėti įtakos dar tik pradėjusiam formuotis į tautines grupes baltų etnosui, žmonių charakteriui bei vertybinėms orientacijoms. Dėl to pagrįstas mūsų etnologės Marijos Gimbutienės teiginys, kad senieji baltai savo kultūrą, vertybines orientacijas puoselėjo remdamiesi nuostata – gražiai, darniai, dorai sugyventi su gamta ir su savo artimu.

Būtent taip tolimieji mūsų protėviai, sprendžiant pagal išlikusius šios Europos žemyno dalies geografinius etnonimus ir hidronimus, ir gyveno ištisus tūkstantmečius. Teritorijoje nuo Volgos aukštupio (rusų baltistas Vladimiras Toporovas latvių dienraščiui „Diena“ taip pat patvirtino, kad garsiosios rusų upės pavadinimas Volga yra kilęs iš bendrinio baltų kalbų žodžio ilga). Pasirodo, jau tolimieji mūsų protėviai žinojo, kokia tai ilga upė, nors jos žiočių greičiausiai nebuvo pasiekę…

Pietinė ir vakarinė baltų genčių gyvenama teritorija lingvistų ir etnografų tradiciškai apibrėžiama ir įvardijama kaip teritorija, siekianti dabartinį Kijevą pietuose ir Berlyną vakaruose. Didžiosios lenkų upės hidronimas Vysla lengvai iššifruojamas, sugretinus jos dabartinį vardą su baltų kalbos žodžiais vislus, visli, kitaip tariant, – žuvinga.

Žvelgiant į dabartinį šios Europos žemyno dalies žemėlapį, vis dar gausiai „apkaišytą“ prabaltiškais toponimais ir hidronimais – vietovių, upių ir ežerų vardais – negalima, bent jau giliai širdyje, nenusistebėti ir nepabandyti pasiaiškinti, kodėl ir kaip čia atsitiko, kad iš visų šių milijonus kvadratinių kilometrų užimančių teritorijų, kažkada mūsų protėviams tūkstantmečiais priklausiusių, beliko tiktai mažas žemės gabalėlis, droviai ir baikščiai prigludęs prie Baltijos jūros?

Atsakymo į daugelį tokio pobūdžio klausimų tikslinga ieškoti ne vien tik geografinėje, bet ir socialinėje bei politinėje etnoso praeityje. O tai ir reiškia, kad tūkstantmečius trukęs mūsų tolimųjų protėvių glūdėjimas šioje dar žmogaus rankos nepaliestoje Europos žemyno dalyje, kur supo biblinio rojaus laikus menantys pirmapradžiai planetos miškai, pelkės, upės ir ežerai, įspaudė mums, mūsų etniniam charakteriui tokį įspaudą, kad dar ir šiandien negalime būti ir jaustis esą tikri europiečiai. Nes dauguma dabartinės Europos tautų – ypač tai pasakytina apie Vakarų Europos tautas: italus, ispanus, prancūzus, vokiečius ir anglus – įeina į kažkada egzistavusios Romos imperijos vakarinių teritorijų dalį, kurią mes, laikydami juos europiečiais, kaip tik ir tapatiname su Europa. Rytinė buvusios Romos imperijos teritorija tradiciškai priskiriama graikams ir slavams. Tačiau pastarieji ir savo etnogeneze, ir charakteriu, arba būdu, mūsų nežavi, todėl jų visose savo svajonėse apie sotų ir laimingą gyvenimą niekada neprisimename. Kodėl?

Mat lemtingai suskilusi kažkada buvusi vieninga ir galinga Romos imperija rutuliojantis istorijai įgavo skirtingų geopolitinių ir geosocialinių dimensijų, istorikų ir politologų taip ir apibrėžiamų: Bizantija ir Vakarų Europa. Pastaroji, tiesa, daug kartų mėgino politiškai atsikurti ir kaip Merovingų karalystė, ir kaip Šventoji Romos imperija, tačiau ne itin sėkmingai. Turbūt tokiam buvusios Romos imperijos teritoriniam siekiniui galutinai politiškai realizuotis bene labiausiai sutrukdė itin toli pažengusi šių teritorijų feodalizacija ir nevisiška kai kurių Vakarų Europos etnosų, tapusių tautomis, romanizacija.

Rytinėje buvusios Romos imperijos dalyje visi šie procesai vyko nepalyginti sėkmingiau. Centrinė imperijos dalis, apimanti dabartinę Graikiją ir Mažąją Aziją, buvo žymiai labiau helenizuota bei romanizuota. Todėl save šių kraštų (Bizantijos) gyventojai laikė romėjais.

Vis dėlto ir Rytinė, ir Vakarinė buvusios senovės pasaulio supervalstybės, įvardijamos kaip Romos imperija, dalys jos žlugimo metu paveldėjo tai, ką mes ir šiandien įvardijame kaip krikščionybę, suskilusią į Rytų, arba stačiatikių, ir Vakarų, arba katalikų, o nuo XVI a. – dar ir protestantų, tikėjimus. Tai abejonių nekeliantis istorinis ir intelektualinis senosios Romos imperijos paveldas, kartu su graikų ir romėnų raštu, filosofija, skulptūra, tapyba bei architektūra galutinai įtvirtinęs kultūrinį, o ne vien tik etninį žmogaus, kaip vertybių pasaulio „kūrėjo“ ir šio pasaulio „piliečio“, prototipą. Bėda čia tik ta, kad „rytinėse“ buvusios imperijos provincijose sukrikščionintoji šios imperijos galia įgavo vadinamojo orientalistinio despotizmo bruožų, kadangi žymiai labiau helenizuotas ir romanizuotas šių kraštų etnosas ir pačią krikščionybę priėmė kaip vientisą ir nedalomą intelektualinę dorovinę antikinio pasaulio patirtį, grindžiamą Apreiškimu ir graikų bei romėnų filosofija.

Ši visuma, remiantis rytietiškąja valstybės ir visuomenės valdymo tradicija, buvo itin griežtai hierarchizuota ir pavaldi imperatoriui, kaip valstybės ir bažnyčios vadovui.

Vakarinėje Romos imperijos dalyje dėl hunų, germanų, vikingų ir kitų tautų karinių antpuolių, plėšikavimų bei nukariavimų šis procesas gerokai sulėtėjo arba ir visai sustojo. Baltijos kraštai kalaviju ir ugnimi grindžiamos „artimo meilės“ religijos jėgą, karinę galią ir įniršį pajuto tik nuo XII a., kai po nepavykusių Kristaus žemės atkariavimų prasidėjo abiejų teutonų ordinų, žinomų kaip kryžiuočiai ir kalavijuočiai, karinė ekspansija į baltų kraštus. Prūsams, latviams ir lietuviams ši ekspansija, užtrukusi beveik 130 metų, reiškė vos ne tą patį, ką patyrė ikikolumbinės Centrinės Amerikos indėnai – ir nepriklausomybės praradimą, ir niekada iki tol neregėtas, nepatirtas kančias, žudynes bei visos senosios baltų kultūros paminklų sunaikinimą. Kitaip tariant, viskas, ką tūkstantmečius senieji mūsų protėviai laikė savo dorovės pagrindu – gražiai, harmoningai, darniai sugyventi ir su savo artimu, ir su gamta, – buvo paversta velnio išmone ir pagunda – absoliutaus, transcendentinio blogio versme ir priežastimi.

Kaip rodo konkretūs istoriniai pavyzdžiai, tarkime, ir mano jau minėtasis actekų imperijos užkariavimas ir jų kultūros sunaikinimas, analogiškos bet kurio etnoso tradicinių vertybių griūtys, vykstančios dėl svetimųjų invazijos, užkariavimų, visada labai liūdnai baigiasi vertybiškai „išprievartautiems“ etnosams. Ne išimtis ir baltai: prūsai ir latviai ištisiems šimtmečiams prarado teisę į valstybingumą, lietuviai to išvengė, bet irgi tik dėl paskubom sudarytos Didžiojo kunigaikščio Jogailos vedybinės sąjungos su lenkų karalaite Jadvyga. Lietuva buvo „prišlieta“ prie teritoriškai tuo metu kelis kartus mažesnės karalystės – de facto ir de jure ištisiems šimtmečiams išnyko iš feodalinės Europos savarankiškų valstybių žemėlapio.

Dar baisesnes dorovines transformacijas patyrė tradicinė baltų, taigi ir lietuvių, šeimos sankloda bei samprata. Tūkstantmečiais tarp pelkių ir pirmapradžių miškų ant aukštesnių kalnelių milžiniškuose Rytų Europos plotuose gyvenusios lietuvių šeimos buvo išsiugdžiusios labai ištobulintą jos narių giminystės supratimą. Visa tai turiningai atsispindi ne tiktai lietuvių tautosakoje, bet ir lietuvių pavardžių rašyme, nors pounijiniais laikais ir gerokai suslavintame. Pavyzdžiui, dar ir mūsų laikais merginos turi kiek kitokią iš tėvo ar vyro pavardės kilusią pavardę, svarbi jos galūnė: ištekėjusios moterys visada yra -ienės, o netekėjusios priešingai – visada yra -ūtės, -ytės ir -aitės. (Pastaraisiais metais ši tradicija daugeliui lietuvaičių, susižavėjusių iš Vakarų sklindančia panfeministine ideologija, tapo nepakeliama našta, todėl griebiamasi įvairiausių būdų nuslėpti skirtumą.) Mūsų protėviams tai buvo tik vienas iš būdų konkrečiau ir reikliau apibrėžti ir socialinį, ir dorovinį moters šeimoje statusą. Taip atsitiko ne dėl feminisčių išgarsinto vyrų seklizmo, apie kurį vis nesiliaujama trimituoti, o todėl, kad nesantuokiniai vaikai buvo didelė našta itin sunkiai besiverčiančiam, neretai net badaujančiam Lietuvos kaimui, ką jau kalbėti apie pačius ankstyviausius baltų bendruomenės gyvavimo laikus.

Dėl tos pačios priežasties ir jaunosios lietuvių šeimos buvo kuriamos kaip galima vėliau: Jono Lasickio ir Simono Daukanto liudijimais, lietuvaitės tekėdavo sulaukusios ir trisdešimties metų, o lenkaitės – šešiolikos–devyniolikos, rusaitės – trylikos–keturiolikos metų!

Visa tai mums, lietuviams, karčiai atsirūgo prasidėjus vadinamajam tautų kraustymuisi, kurio metu labai negausios, toli viena nuo kitos milžiniškuose plotuose išsibarsčiusios baltų šeimos be didesnių karinių konfliktų demografiškai buvo asimiliuotos slavų, o prasidėjus kryžiuočių ir kalavijuočių karinei invazijai į baltų žemes ir joms ištuštėjus, kaip tai atsitiko, tarkime, Suvalkijoje (vietovardis, kilęs nuo žodžio suvilkti, kai nuolat kryžiuočių puldinėtose lietuvių žemėse po Žalgirio mūšio Lietuvos didieji kunigaikščiai ėmėsi prievartinės jų apgyvendinimo politikos).

Nepaisant atskirų atvejų, visi didieji mūsų kunigaikščiai, deja, nepasižymėjo itin dideliu politiniu įžvalgumu: užtenka prisiminti Mindaugą, kuris už abejotinos vertės iš kryžiuočių ir kalavijuočių gautą karaliaus karūną padovanojo Žemaitiją, Jogailą – kaip jaunavedžio kraitį – prie Lenkijos karalystės prišliejusį visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vytautą Didįjį – po pergalingo Žalgirio mūšio 1424 m. Ordinui atidavusį visą mūsų numylėtąjį gintarinį pajūrį – mainais už vandens malūną Palenkėje!

Kaip matome, nė vienas jų taip ir nesuprato, kad pretendentą karaliumi daro ne karūna ant galvos, o valstybė ir jos valdoma teritorija. (Analogiškai pasielgta ir XX a. pabaigoje, kai neaiškios reputacijos JAV kompanijai „Williams“ mūsų faktinis prezidentas pusvelčiui atidavė „Mažeikių naftą“, o išrinktasis prezidentas – broliukams latviams padovanojo gerą Baltijos jūros šelfo „gabalą“!) Taigi lietuviai jau nuo XIII a. prasidėjusios abiejų teutonų ordinų karinės invazijos į Lietuvą pagrįstai nemėgo jūros, iš kurios nieko kita, išskyrus nelaimę, negalėjai tikėtis. Tai nulėmė tradicinį Lietuvos valdovų abejingumą savo karinio laivyno problemoms, kai kitos Europos valstybės, ypač Rusija ir Švedija, dėjo visas įmanomas pastangas, kad neatsiliktų viena nuo kitos šioje srityje.

Apibendrinant galima teigti, kad būtent prievartinis Lietuvos valstybės susikūrimas dėl Baltijos regione prasidėjusių religinių karų lėmė daugelį negerovių, iš kurių svarbiausia, be abejo, buvo prievartinė christianizacija bei didžiosios dalies Lietuvos gyventojų įbaudžiavinimas! Be to, lietuviai, nors ir suspėjo sukurti valstybę, deja, taip ir nesugebėjo sukurti savo raidyno (skirtingai nei rusai ar lenkai – pirmieji graikų, o antrieji lotynų alfabeto pagrindu) ir buvo priversti naudotis senovės slavų, lotynų, lenkų kalbomis. Todėl lenkams suteikė pagrindą laikyti lietuvius laukiniais ir pagonimis – žodžiu, necivilizuotais. Ši situacija turėjo lemiamos įtakos ir lietuvių bajorijai, pasirinkusiai nutautėjimą ir susitapatinimą su lenkų šlėkta. Tai iššaukė lietuvių valstiečių socialinį kultūrinį priešiškumą vadinamajam „dvarui“ bei jo gyvenimo būdui, o kartu užtikrino ir Lietuvos, kaip valstybės, istorinį progiškumą!

Būtent nuo unijos su Lenkija laikų Lietuva tampa progine valstybe, tai pasirodančia pasaulio valstybių politiniame žemėlapyje, tai vėl iš jo pranykstančia. Šiuo požiūriu mes dabar gyvename Trečiosios Respublikos laikais. Pirmoji, arba bajoriškoji, savo šlovingąją egzistenciją užbaigė labai gėdingai – 1795 m., po vadinamojo trečiojo Žečpospolitos padalijimo, Antroji, arba valstietiškoji, – 1940 m., po bolševikų invazijos, o Trečioji, arba posovietinė, kai daugiau nei dvidešimt metų tęsiasi visų Lietuvos politinių partijų permanentinė klaninė konfrontacija ir iki tol Lietuvos istorijoje neregėtas gyventojų skurdimas, pagimdė masinę tautos emigraciją į visus įmanomus užsienius, daugelio žurnalistų ir politologų įvardijamą dar ir kaip evakuacija. Taigi kaip valstybė, o ypač – kaip vakarietiško pavyzdžio demokratija, Lietuva vis dar neužbaigia pradinės mokyklos. Šią politiškai ir socialiai unikalią Lietuvos situaciją galima įvardyti ir kaip latentinį procesą, pasibaigsiantį dar pajėgiančių dirbti gyventojų evakuacija į svetimus kraštus ir Lietuvos seimo transformacija į milijonierių klubą kitų gyventojų sąskaita. kaip žinoma, mafijozinės ir kriminalinės politinės struktūros pastūmėjo daugelį pasaulio valstybių į ekonominį ir politinį bankrotą. individai, pasižymintys išsivysčiusia socialine uosle, sprunka iš tokių kraštų kaip žiurkės iš skęstančio laivo. kodėl gi Lietuva turėtų būti išimtis? Juoba kad į šią – proginę – nepriklausomybę mes taip pat atėjome iš mūsų estrados grandų apdainuoto Raudonojo pragaro, kitaip tariant, iš rusiškai bizantiško totalitarizmo, prakiurksoję ten ištisus penkiasdešimt metų!

Rusiškąjį totalitarizmą, kurio ištakų visai pagrįstai turi būti ieškoma dar Rusijos carų suformuotoje ir šios imperijos įtvirtintoje socialinėje politinėje struktūroje, kurios pagrindą sudarė trys didžiosios vertybės: patvaldystė, stačiatikybė ir vadinamasis liaudiškumas (narodnost’), Leninas ir bolševikų partija tik idėjiškai revidavo bei suabsoliutino. O tai reiškė, kad partijos viršūnės liumpenizavo proletariatą bei vargingąją valstietiją ir pavertė tarybine liaudimi. Tai nulėmė ne tik Rusijos tautų asimiliaciją, bet ir šimtmečiais ar netgi tūkstantmečiais ugdytos tradicijos iškelti žmogaus, kaip būtybės, dvasinės prigimties unikalumą, pasireiškiantį tautiškumu, nuosavybės formų įvairove bei religija, praradimą.

Sąvoka tarybinis žmogus (rus. sovetskij čelovek) turėjo ideologiškai ir pasaulėžiūriškai įprasminti naują darinį. Leninas nurodė, kad socialistinę valstybę gali valdyti netgi virėjos! Šią nuostatą mūsų tautiniai posovietinukai taip pat atkakliai ir nenukrypstamai vykdo, stengiasi įgyvendinti. Todėl ir posovietinių visuomenių milijonierius ar milijardierius radikaliai skiriasi nuo vakarietiškojo. Pastarasis, pavyzdžiui, Billas Gatesas ar Steve’as Jobsas, paprastai ką nors išranda, sugalvoja ir užpatentavę savo išradimus įdiegia į gamybą. Posovietinukas – visiškai kitoks: jis, kaip visai teisingai yra nurodęs dar Karlas Marxas, sugeba tik „parazituoti“, t. y. arba etatizuoti, arba prichvatizuoti… Todėl net į aukščiausius valstybės valdymo, administravimo postus patekusiuosius, kartais demaskuotus, kaip kyšius imančius, aš visiškai suprantu ir netgi… užjaučiu. Ypač tada, kai jie, nevilties pagauti, staiga ima ir sušunka visu balsu: tai politinis susidorojimas! Nors iš tikrųjų į šiuos aukštus postus posovietinukai atėjo ne dirbti, o užsidirbti!

Pamiršusiems praeitį siūlau bent akimirką įsivaizduoti, kaip, pavyzdžiui, turėtų jaustis Lenkijos pilietis, vadinamas ne lenku, o czlowiek sejmowy! Tikrai ne veltui užsienio šalių sociologai ir politologai taip plačiai išgarsintą „tarybinį“ žmogų įsivaizdavo ir vadino homo sovieticus, suprasdami jį kaip vienmatę, tradicines žmogiškąsias apibrėžtis, vertybines orientacijas praradusią būtybę, tarsi tašką tuščiame mokyklinio sąsiuvinio lape. Taškas juk taip pat neturi jokių geometrinių charakteristikų: nei ilgio, nei pločio, nei aukščio. Stalinas, jei pamenate, tarybinius žmones vadindavo vintikais, t. y. sraigteliais, o lietuvių tarybinė poetė Valerija Valsiūnienė – smiltelėmis prie kietojo mūro!

Naujai susiformavusi lietuvių tautinė daugiapartinė nomenklatūra, kuri, kaip žinoma, visur ir visada kuo ryžtingiausiai „kovoja“ su bet kokio plauko privilegijomis, ideologine prasme ne itin skriaudžia eilinius savo tautiečius. Sovietų Sąjungoje gyvenusieji, kaip žinoma, bent kartą savo gyvenime tarsi ir privalėjo nuvykti į Maskvą aplankyti stebuklingo bolševikų Kaabos akmens, vadinamo dar ir Lenino mauzoliejumi.

Dabar to jau nebereikia. Užtenka, pavyzdžiui, bent kartą metuose ateiti į Pilies gatvę pasiklausyti iš Signatarų namų balkono sklindančio Balso. Svarbiausia tai, kad dar vis norima ir įstengiama ateiti. Vadinasi, vis dar esame nepriklausomi…