Paskęsti, sudegti, ištirpti… arba Wagnerio magija Helsinkyje

ŽURNALAS: Muzikos Barai
TEMA: Bendrakultūriniai tekstai
AUTORIUS: Audronė Žigaitytė
DATA: 2012-10

Paskęsti, sudegti, ištirpti… arba Wagnerio magija Helsinkyje

Audronė Žigaitytė

Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos dar 2011 metų rudenį nupasakotas Richardo Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ pastatymas paskatino leistis kelionėn į Helsinkio muzikos festivalį, skirtą miesto 200-osioms metinėms. Įvairioje festivalio programoje išskirtinė vieta teko du vakarus rodytai Wagnerio operai. Ir, kas nuostabiausia, rodoma ji buvo ne naujajame Suomijos nacionalinės operos teatre ir netgi ne legendinio suomių architekto Alvaro Hugo Henriko Aalto suprojektuotoje koncertų salėje „Finlandia“, o netoliese prieš porą metų iškilusiame nuostabiame Helsinkio muzikos centre, kuriame telpa apie 2000 klausytojų ir kuris – tuo pavyko ne tik įsitikinti, bet ir kaip reta pasimėgauti – pasižymi itin puikia akustika.

Žinoma, svarbiausias kelionės tikslas buvo išgirsti mūsų Violetos sukurtą Izoldą. Juo labiau kad dar 2001 metais Bairoite (Bayreuth) girdėta Violetos Zyglindė (tetralogija „Nibelungo žiedas“, „Valkirija“) liudijo ją jau pasirengusią šiam, ko gero, vis dar sudėtingiausiam operos istorijoje vaidmeniui. Tąsyk ji pasakojo apie būsimą „Tristano ir Izoldos“ pastatymą Bairoite ir kvietimą dainuoti jame. Paradoksas, tačiau minėtą operą Bairoite teko klausytis be Violetos Urmanos…

Urmanavičiūtės-Urmanos Izolda brendo palaipsniui: iš pradžių ji dainavo ir koncertiniuose, ir sceniniuose pastatymuose Brangėnę, po to operos fragmentus (antrąjį veiksmą) su garsiais dirigentais – Izoldą… Ir galiausiai sceninį „Tristano ir Izoldos“ pastatymą.

 Urmanos Izoldos geografija įspūdinga: nuo 2008 metų šią partiją ji dainavo Kobėje (Japonija), Brėgence (Austrija), Vienos valstybinėje operoje, Berlyno, Kelno filharmonijose, garsiausiose Londono salėse (Royal Albert Hall, Royal Festival Hall), taip pat Liucernoje, Dortmunde, Birmingeme, Helsinkyje. Izolda dainuota diriguojant Semyonui Bychkovui, Markusui Stenzui, serui Simonui Rattleʼui ir Esai-Pekkai Salonenui. Būtent pastarojo dirigento 2003–2004 m. pastatymas (drauge su bičiuliais režisieriumi Peteriu Sellarsu ir videoinstaliacijų kūrėju Billu Viola), į kurį lietuvaitė buvo pakviesta 2010 metais ir kuris yra pelnęs XXI amžiaus skambančio mito šlovę, ir buvo parodytas šių metų rugpjūčio 18 ir 21 dienomis Helsinkyje bei 24 dieną Stokholme.

Taigi metų ir prestižinių salių subrandintas R. Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ pastatymas leido Helsinkyje išgyventi meno poveikio akimirkas, dėl kurių vertėtų keliauti ir gerokai toliau… Juo labiau kad aukščiausią atlikimo lygį pademonstravo visi pastatymo dalyviai: Benas Heppneris (Tristanas), Mati Salminenas (karalius Markas), Michelle DeYoung (Brangenė), Jukka Rasilainenas (Kurvenalis), Waltteris Torikka (Melotas) ir jaunąjį jūrininką dainavęs Arttu Kataja.

Žavėjo visas tarpusavyje puikiai derančių balsų ansamblis. Galbūt šito net ir nepastebėtum, jei ne liūdna nūdienos praktika Lietuvoje. Pastaraisiais metais įspūdį dažnai menkina prasti solistų ansambliai – ne tik tarpusavyje nederantys, bet ir vienas kitam trukdantys balsai, verčiantys net ir puikiausius solistus galvoti ne apie kūrinio koncepcijos perteikimą, bet apie elementarų teksto (natų) išdainavimą. Matyt, Lietuvos kultūros vadybininkai kol kas savo specialybę suvokia dar tik verslo aspektu, pamiršdami, kad kur kas įdomesnis yra vadybos (organizavimo!) meninis aspektas.

Tenoras Benas Heppneris pastaraisiais metais įvairiose pasaulio scenose dažniausiai dainuoja Tristaną ir atlieka koncertines programas. Tad tiek muzikinis tekstas, tiek ir per daugelį metų subrandintos emocijos buvo perteiktos nepriekaištingai. O juk atliekant sudėtingą Wagnerio muzikinį tekstą dažnai pamirštama, kad jo operų personažams būdingas ir psichologiškumas, ir jausmingumas, ir charakterio kaita.

Pelnytai didžiausias ovacijas ir daugybę susižavėjimo šūksnių pelnė Izolda – Violeta Urmanavičiūtė-Urmana.

Helsinkio radijo simfoninis orkestras griežė ne orkestrinėje, o sėdėdamas scenoje. Esa-Pekka Salonenas penkias valandas trunkantį veikalą vedė nė akimirkai nepaleisdamas muzikos dramaturgijos gijos – kaip kad Wagnerio sumanyta, orkestras tapo pagrindiniu veikalo dalyviu, muzikos vandenynu, padedančiu skleistis dainininkams. Stebino viskas: orkestro tembras, frazuotė, instrumentų solo derėjimas, apskritai tobulas muzikinio teksto atlikimas. Taip puikiai atliekama Wagnerio „Tristano“ muzika veikė magiškai… Galėjo pakakti vien jos.

Tačiau ne mažiau už dirigentą Wagnerį subtiliai perprato ir kiti du statytojai. Režisierius Peteris Sellarsas meistriškai kuria iliuziją, kad kiekvienas žiūrovas tiesiogiai dalyvauja veiksme, jaučia tą patį, ką ir operos personažai. Tai pasiekiama, regis, pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis: dainininkai dainuoja ne tik scenoje, bet ir balkonuose, kaip, beje, ir choras.

Viena unikaliausių šioje Wagnerio dramoje – meilės gėrimo poveikio akimirka. Tuomet, kai muzikos garsų jūra ir salės tamsa leido kiekvienam asmeniškai išgyventi meilės gėrimo – aistros – poveikį, netikėtai salėje užsidegus šviesoms „užklupti“ buvo ne tik Izolda ir Tristanas: atrodė, kad tuo metu buvo apnuoginti kiekvieno mūsų jausmai. „Atsivėręs“ buvo ir dirigentas – dirigavo emocingai, plačiais mostais, atsisukęs veidu į publiką, nes vyrų choras dainavo salės centre esančiuose balkonuose.

Lygiai taip pat – daug intymiau nei „iš tolo“ (kaip įprasta tradiciniuose pastatymuose – iš scenos) – girdėjome audringąją Tristano ir Izoldos antro veiksmo dueto pradžią: Izolda kairėje, Tristanas dešinėje dainavo čia pat, mūsų eilėje… Peteris Sellarsas teisingai pajuto – dainuodami Wagnerio muziką dainininkai neturi nieko veikti. Jie, kaip ir orkestras, perteikia Wagnerio muzikos stichiją vilkėdami neišsiskiriančiais juodais drabužiais ir stovėdami avanscenoje arba pasirodydami įvairiose milžiniško Helsinkio muzikos centro salės vietose – netikėtai apšviečiami tai pačioje palubėje, tai balkonuose iš kairės ar dešinės… Bet jie neiliustruoja muzikos, nevizualizuoja siužeto.

Visas vizualusis kontrapunktas sutelktas milžiniškame ekrane, kuriame Billas Viola pasakoja savąją istorijos versiją. Vanduo ir ugnis – pagrindiniai to pasakojimo herojai. Taip pat – vyras ir moteris, Tristanas ir Izolda, o gal Adomas ir Ieva… Galima būtų be galo aprašinėti šių stichijų metamorfozes… Vanduo ir ugnis – jausmų vandenynas – skandino, degino, tirpdė… Ne tik Tristaną ir Izoldą – kiekvieną, sėdintį salėje…

Pavyzdžiui, finalinis operos epizodas – Izoldos mirties scena (vagneriškasis „numirti iš meilės“). Nuostabaus mirusio jaunuolio kūnas pašarvotas – reginys kelia mirties, o gal letarginio miego iliuziją. Staiga vandens lašai užvaldo mūsų regėjimo lauką, ir netrukus pamatome, kad jie ne krinta iš viršaus, o kažkokiu stebuklingu būdu kyla iš apačios į viršų, tarsi iš pačių žemės gelmių į dangų. Ir šis „atvirkštinis“ lietus mūsų akyse virsta liūtimi, o netrukus tiesiog potvyniu. Stiprėjančios srovės pakelia nejudantį jaunuolio kūną, šis atgyja ir ištirpsta dangaus aukštybėse… Ir scenoje sėdintis orkestras, ir dainininkai susilieja šiame reginyje: garsas tampa reginiu, o reginys – garsu…

Taigi dar kartą tapome Wagnerio muzikos stebuklo liudininkais: jai nereikia teatrališkumo, iliustracijos…

Tobula Wagnerio muzikos vizualizacija (sukurtas penkias valandas trunkantis videofilmas!) paskatino pasidomėti Billo Violos asmenybe. Pasirodo, iš pradžių jis pats muzikavo, vėliau mokėsi kompozicijos pas Karlheinzą Stockhauseną, domėjosi įvairiomis pasaulio religijomis, kol galiausiai pradėjo kurti videomeną.

Šis „Tristano ir Izoldos“ pastatymas išties įkūnija Wagnerio svajones apie ateities muzikinę dramą, kurioje svarbus ne siužeto vingis, o būsenų kaita. Tad yra į ką lygiuotis, iš ko mokytis, ko siekti ir mūsų muzikiniuose teatruose.