Patriotizmo pagrindai

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Patriotizmas
AUTORIUS: Žygimantas Pavilionis
DATA: 2013-03

Patriotizmo pagrindai

Žygimantas Pavilionis

Popiežiškasis mokymas ir Lietuvos politinė tapatybė

Švenčiant 23-iąsias atkurtosios nepriklausomybės metines, rengiantis pirmajam pirmininkavimui Europos Sąjungoje, kalbų apie būtinybę gilinti tolesnę ES integraciją sūkuryje, o kartu iš šalies stebint vis labiau iš kairės bei dešinės radikalėjančią visuomenę, dažnai susimąstau apie patriotizmo prasmę, tikslą, mūsų – lietuvių tautos – misiją pasaulyje, kuris tampa vis sudėtingesnis. Lietuva patyrė labai daug pokyčių, transformacijų, ir prieš pasineriant į tolesnius eksperimentus norisi apmąstyti tą kelią, kurį nuėjome bei ramiai pažvelgti į ateitį. Jaučiu, kad turime savo misiją, savo pašaukimą, kurį dėl įvairių totalitarizmo traumų bei pokyčių sunku aiškiai suvokti, tačiau žinau, kad jis yra daugelio žmonių širdyje, tik jį sunku išsakyti. Gal ir todėl, kad iki šiol niekas per daug neklausė – visa mūsų 23 metų nepriklausomybės istorija iš esmės buvo nukreipta į materialios, o ne dvasinės laisvės atstatymą. Materiali laisvė iš esmės atkurta, galų gale jos niekada nebus gana ir nuolat turėsime dėl jos kovoti, nes materialus pradas savaime bus visų kitų tautų ar interesų taikinys. Atėjo pats laikas susirūpinti dvasiniais mūsų patriotizmo pagrindais, suvokti savo misiją, ilgalaikę tautos išlikimo strategiją, taip pat ir uždavinius, kuriems esame išskirtinai gabūs, kuriems turime pašaukimą. Juk būtent dėl to išlikome visą tūkstantį metų, sugebėjome pasipriešinti ir palaužti nuožmiausią totalitarizmo mašiną, kokia tik egzistavo pasaulyje.

Esu dėkingas Dievui, kad ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus turėjau galimybę įsigilinti į paskutiniųjų dviejų popiežių – Jono Pauliaus II bei Benedikto XVI – darbus, veiklą, kūrinius, be kurių, tikėtina, mūsų kova už laisvę nebūtų buvusi sėkminga. Ypač ne­tikėtai pasibaigus Benedikto XVI pontifikatui prieš mus atsiveria savita tuštuma ir nežinomybė. Karštligiškai bandome dar geriau suprasti ką mums norėjo pasakyti šie du ypatingi žmonės, kurie užbaigė epochą, atvedusią mus į laisvę ir paliko mus lyg vienui vienus su savo laisve ir atsakomybe prieš sudėtingą pasaulį su visais pasirinkimais. Jonas Paulius II savo pontifikato metu pasikliovė ir visada rėmėsi kardinolu Josephu Ratzingeriu, o šis visada buvo laikomas genialiu teologu filosofo pašonėje, jie papildė vienas kitą. Abiejų popiežių poveikis buvo giliai socialinis, nukreiptas į dabarties pasaulį, abiejų popiežių poveikis Katalikų Bažnyčiai, ypač pasauliečiams, buvo beprecedentis. Esu įsitikinęs, kad Šventojo Sosto bei JAV „šventoji sąjunga“ įveikiant komunizmą buvo viena svarbiausių išorinių, taip pat ir vidinių atramų mūsų kelyje į Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją.

Tačiau, deja, dalies žinios, kurią skleidė popiežiai, mes iki galo nepriėmėme. Po nepriklausomybės atga­vimo labai greitai paskendome medžiaginio, technokratinio, neoliberalaus buvimo terpėje, kuri šiandien išsikerojusi visoje ES, praėjusiame dešimtmetyje oficialiai atsižegnojusi nuo savo krikščioniškų šaknų ir paveldo. Tektoninis lūžis, atsivėręs prieš mus tik įstojus į ES, deja, iki šiol nėra suprastas. Neįžvelgdami strateginės, dvasinės grėsmės mūsų Europos projektui, žinoma, negalime suprasti pavojų, kylančių mūsų pačių patriotizmui, kurį palengva pamirštame, kadangi jo iš esmės nereikia lengvoje būtyje, mums siūlomoje ES kasdienybės. Net atvirkščiai, patriotizmas, kaip ir religinė tapatybė, dabartinėje ES realiai suvokiamas kaip atgyvena, blogis, prieštaravimas „bendrajam kompromisui“, „Briuseliui“, nesusimąstant, kad toks Europos projektas palengva tampa svetimas mūsų vertybėms, tapatybei, pašaukimui.

Politikos filosofijos, strategijos trūkumas suvokiant mūsų tautos misiją ypač išryškėjo įstojus į ES, kuomet Lietuvą užgriuvo informacijos, pasirinkimų, dalyvavimų lavina. Netruko atsiverti šimtai sektorinių pjūvių, receptų, prioritetų, dažnai prieštaraujančių tarpusavyje, stokojančių vientisumo ir bendros programinės krypties. Lietuva skęsta materialiose horizontalaus buvimo ES detalėse, tačiau iki šiol nėra bandžiusi savo veiklą ES įvertinti vertikaliu, dvasiniu pjūviu, metafiziškai, kaip Europą ir pasaulį vertina Katalikų Bažnyčia – vienintelė institucija Europoje, kuri nepertraukiamai veikia du tūkstančius metų, ir kuriai niekas kitas tverme ir indėliu į Europos kūrimą prilygti negali. Jeigu Lietuva nori ES išlikti kaip tauta, daranti strateginę įtaką regionui, Europai, pasauliui, tai ji privalo atpažinti savo veikimo principus ir misiją, kurią – anot Jono Pauliaus II – kiekviena valstybė įgauna Krikšto momentu.

I. Krikščioniškoji Europos ir tautinė tapatybės: ieškant harmonijos

Ar įmanoma suderinti mūsų krikščionišką europinį pašaukimą, kurį įgijome su 1387 m. krikštu, su mūsų senąja lietuviška, gal net iš dalies pagoniška tapatybe? Kaip dera lietuviškoji tapatybė su modernios ir visas mažumas po savo stogu apjungiančios valstybės koncepcija, juolab su iki įtarumo bei kraštutinumų tolerantiškos ES vaizdiniu? Arba su globaliu būsimuoju pasauliu, kur išnyksta bet kokios tradicinės ribos, tapatybės, kur lyg Dangus ir Žemė, Rojus ir Pragaras, Juoda ir Balta, Tiesa ir Melas, Tamsa ir Šviesa neatskiriamai susilieja?

Jono Pauliaus II ir Benedikto VI atsakymai į tokius klausimus yra unikalūs, nebūtinai sutampa, tačiau juos verta išgirsti prieš mums apsisprendžiant dėl tolesnės integracijos į… ką konkrečiai pasakyti sunku, nes tai, kas išnyra prieš mūsų akis, yra iš esmės nepriklausoma nuo mūsų sąmonės, ketinimų, tikslų ar interesų. Tai yra tiesiog „tai“. Žinoma, jeigu mes norime „tai“ formuoti, turime paprasčiausiai sustoti ir susimąstyti, pabandyti atsikratyti kasdienybės bei dabartinės konjunktūros siūlomo pasaulėžiūrinio diktato. Kaip tai jau šimtmečius daro Katalikų Bažnyčia ir kol kas veda paskui save dalį pasaulio. Beje, geresniąją dalį.

Jonas Paulius II tautiškumą traktuoja kaip kiekvieno žmogaus lemtį, misiją, lyg tarpinę tapatybę, derančią ir su individualia žmogaus, ir su platesne regionine ar pasauline krikščioniškąja tapatybe – kiekvienas (asmeninis, tautinis, regioninis, religinis) jos lygmuo užima deramą vietą, kiekvieno jų praradimas sukelia egzistencinę tuštumą, suardo prigimtinę harmoniją, metafizinę tvarką.

Tuo tarpu Ratzingeris į tautiškumą žvelgia kur kas negatyviau – kaip į savitą sekuliarizuotą religijos pakaitalą, kuris dėl globalizacijos vis labiau praranda savo prasmę, kadangi išnyksta ribos tarp objektyvaus ir subjektyvaus pasaulio, žmogaus ir tautos, žmonės vis mažiau save sieja su žeme, parapija, tauta, regionu ir vienijasi interesų ar kitokių tapatybių pagrindu, tarp jų ir krikščioniškuoju. Pačią tautinę valstybę Ratzingeris laiko tiesiogine XVII–XVIII a. sekuliarizacijos pasekme, kai krikščionio ir pasauliečio sąvokos Europoje atsiskyrė, tautiškumui vis aiškiau tampant suabsoliutintu sekuliarios valstybės egzistencijos pagrindu, o religijai vis labiau teliekant privačiu piliečių reikalu. Būtent ši sekuliarizuotos tautinės valstybės koncepcija, sekuliarizuotos politikos atskyrimas nuo moralinių ar dvasinių pamatų, Ratzingerio nuomone, ir atvedė Europą prie didžiųjų konfliktų XX a., fašistinio ir komunistinio totalitarizmo iškilimo1.

Panagrinėkime šiuos skirtumus atidžiau. Jono Pauliaus II žmogus – įgavęs prigimtinę metapolitinę laisvę būtent dėl savo individualios, tautinės, krikščioniškos tapatybės, įsijungęs į prigimtinius darinius, nugalėjęs totalitarizmus, sukūręs „tautų Europą“. Jonas Paulius II išryškino tikinčiosios tautos vaidmenį bendrame pasaulinio išsigelbėjimo lauke. Savo ruožtu jis aiškiai atskiria patriotizmą nuo nacionalizmo – kadangi niekas negali turėti priekaištų „teisėtai savo šalies meilei arba jos tapatybės vertinimui“2. Jonas Paulius II iškelia „misijinį patriotizmą“ – tautos gebėjimą suvokti savo istorinę misiją globalaus išsigelbėjimo fone, suvokti savo gilią vertybinę, dvasinę tapatybę, užpildyti šiuo dvasiniu turiniu savo nacionalinį, regioninį ar globalų veikimą, nes tik tokiu keliu tauta gali tapti išgelbėto, išpirkto pasaulio dalimi, tik šitaip ji gali išlikti žemėlapyje. Jono Pauliaus II teigimu, sąvoka „tėvynė“ yra susijusi su „tėvo“ arba „motinos tėvynės“ sąvoka – ji esanti „tapatinama su paveldu, su iš mūsų tėvų gauta gėrybių visuma – palikimu“3. Jono Pauliaus II manymu, „tėvynės sąvoka apima vertybes ir dvasinį turinį, kurį sudaro kurios nors konkrečios tautos kultūra“4. Anot Jono Pauliaus II, tėvynės atspindi „gilų ryšį tarp dvasinių ir materialių dalykų, tarp kultūros ir teritorijos – iš tautos jėga atimta teritorija tampa lyg prašymas ir net šauksmas, pasiekiantis pačios tautos dvasią“5. „Tėvas“ Kristaus lūpose skamba kaip esminis žodis – „visa man yra mano Tėvo duota“ (Mt 11, 27; plg. Lk 10, 22). Net ir pati krikščionybė yra „šis paveldas, kuriame labai svarbus yra Motinos indėlis, todėl Bažnyčia vadinama motina: mater ecclesia6. Todėl, anot Jono Pauliaus II, „palikimas, kurį gauname iš Kristaus – tai žmogaus tėvynės ir kultūros paveldo dalis, kreipiantis amžinosios Tėvynės link“7. Tauta yra labai svarbi dalis šio pamatinio ryšio su dvasiniu paveldu, kuris, savo ruožtu, veda į visuotinį išsigelbėjimą. Taigi Jonas Paulius II atskleidė dvasinį ryšį tarp žmogaus ir jo tautinės, kultūrinės ir globalios religinės tapatybės. Žmogus, atitrūkęs nuo savo kultūros, tautos, paveldo, praranda ryšį su savo paties pašaukimu. Savo ruožtu, funkcionalistinis ES modelis iš esmės atmeta galimybę gilintis į Europos, juo labiau jos tautų prigimtį ir tapatybę, buvimo Europoje prasmę ar tikslą.

Benedikto XVI žmogus – Vakarų Europos žmogus, ateities žmogus, kuris praranda ar jau prarado savo tautinę tapatybę, skęsta medžiaginiame vartotojiškume, palengva grimzta į nebūtį. Jonui Pauliui II tautiškumas buvo vienas svarbiausių prigimtinių principų, leidusių pasipriešinti komunizmui, tarytum atspindintis Vidurio ar Rytų Europos revoliucijų entuziazmą ir viltį. O Benediktas XVI kalba apie vienišą jau išsiplėtusios Europos žmogų, kuris yra praradęs viltį, tapatybę, jaučiantis savo tradicinės civilizacijos pabaigą. Išrinkto Jono Pauliaus II pirmieji žodžiai „Nebijokite“ buvo nukreipti į pasipriešinimą, dvasios laisvę, kovą už savo krikščionišką, istorinę, tautinę prigimtinę tapatybę, tikėjimą ateitimi, o Benediktas XVI savo apmąstymus skiria vienišam žmogui, kuriam siūlo surasti savo tapatybę „šventųjų bendrijoje, komunijoje“8, kuriai negalioja nei laiko, nei vietos (atitinkamai ir tautiškumo) apibrėžimai. Šiai krikščionių bendrijai priklauso visi anksčiau mirusieji, šiuo metu gyvenantieji ir ateityje gyvensiantys krikščionys, eschatologinės Dievo Karalystės nariai. Ne atsitiktinai savo kūryboje Ratzingeris tokį didelį dėmesį skyrė sekmadieninei Šventųjų litanijai, kurioje susivienija visi krikščionys, gyvieji ir mirusieji.

Simboliškas ir Ratzingerio popiežiaus vardas – Benediktas, nurodantis į po Vakarų Romos imperijos žlugimo atėjusius vadinamuosius Tamsiuosius laikus, pripildytus reliatyvizmo, skepticizmo, netikėjimo. 480 m. po Kristaus Umbrijoje gimęs Benediktas savuoju pavyzdžiu, mokymu ir ypač Regula padėjo tvirtus pagrindus ne tik vakarietiškai vienuolinei gyvensenai, bet ir vienuolijų sistemai, dar vadinamai krikščioniškąja akademija, kuri karų, ekonominių sunkumų, socialinių neramumų, imperijos žlugimo sąlygomis išsaugojo klasikinės kultūros idėjas, krikščioniškos tradicijos tekstus, tiesiog – moralines normas, kurių pagrindu vėliau susikūrė tai, kas vadinama „Europa“9, – neatsitiktinai 1964 m. spalio 24 d. popiežius Paulius VI šv. Benediktą paskelbė Europos globėju. Vienas ryškiausių šiuolaikinių britų filosofų Alasdairas MacIntyre‘as dar 1981 m. pasirodžiusiame moralės filosofijos veikale teigė10, kad dabartiniai laikai iš esmės panašūs į šv. Benedikto laikus, kai pradėti kurti vienuolynai, padėję išsaugoti Vakarų civilizaciją: „šiandien svarbiausia sukurti tokias vietinės bendruomenės formas, kuriose artėjant naujiems tamsiesiems amžiams būtų išsaugotas pilietiškumas, intelektualus ir moralinis gyvenimas“11. MacIntyre‘as pastebi, kad kaip ir V a., dabar Europoje dominuojanti barbarų kultūra, kurioje reliatyvizmas yra sumišęs su nepamatuojamais norais, kurioje emocija yra pakeitusi protą. Kartu jis taikliai ir ironiškai įžvelgia vieną skirtumą: „šį kartą barbarai jau nelaukia už sienų, jie jau kuris laikas mums vadovauja. [...] šiandien mes visi laukiame ne Godo, o šv. Benedikto“12.

Galima sakyti, kad 2005 m. ir stojusiais naujojo „Benedikto laikais“ religinė tapatybė tapo viena svarbiausių egzistenciškai pasimetusiam, savastį beprarandančiam žmogui. Daugelis net ir nesusijusių su Bažnyčia šiuolaikinių tyrinėtojų pastebi šį fenomeną – „aplink pasaulį – nuo pietinių JAV valstijų iki Artimųjų Rytų – visur kyla religijos reikšmė“13, o ją skatina būtent globalizacija – „naujieji megapoliai tampa rojumi religiniam atgimimui“14. Krikščioniškoji tapatybė įgyja ypatingos reikšmės ypač šiais laikais, kai pasaulis tampa globaliu kaimu, kai nyksta tradicinės bendruomenės, nuo parapijų iki tautinių valstybių, yra tradiciniai politiniai, socialiniai, religiniai, moraliniai ar kiti orientyrai, kai dvasinis pasaulis tampa tik vidinės psichologinės būsenos išraiška, o išorinis pasaulis – paties žmogaus sukurtų prasmių rinkiniu. Ratzingeris šią būseną įvardija grįžimu į „pagonybės amžių“15, o gal net į „dar baisesnį“ periodą, kadangi pagonybės laikais buvo tikima dievais, o dabar ir šio tikėjimo nebelieka, vertybės niveliuojamos, prasmės ir tiesos tampa reliatyvios. Bažnyčia, kaip ir visas pasaulis, lyg grįžta į savo ištakas – Bažnyčia šiuo metu ir vėl buriasi iš pagonių, ir ta prasme kartojasi patyrimas, įgytas Jėzaus mokinių ir paties Jėzaus, pasakiusio, kad „niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo“ (Mt 8, 10), kaip tarp pagonių16. Ratzingeris tiki, kad tame perdėm pagoniškame, susiskaldžiusiame pasaulyje būtent krikščionybė atliks svarbų apjungiantį vaidmenį, Bažnyčia taps stipria ir dvasinga mažuma, „kupina gyvybės“ kankinių Bažnyčia. Ratzingerio svarstymu, „matyt, turime atsisveikinti su mintimis apie tautinę Bažnyčią; galimas daiktas, mūsų laukia kitoniška, nauja Bažnyčios istorijos epocha“17, „Bažnyčia [...] daugiau panašės į mažumų Bažnyčią, ji gyvuos kaip nedideli, gyvi tikrai įsitikinusių ir tikinčiųjų, iš savo įsitikinimo ir tikėjimo veikiančių rateliai“18. Savo ruožtu, šie mažumų rateliai kartu bus ir naujos, globalios vienybės pagrindas.

Taigi Jonas Pauliaus II Europos ir tautiškumo klausimais buvo atgimimo šauklys ir vienytojas, o Benediktas XVI – post-Europos pranašas, skelbiantis tradicinės Europos, tautiškumo pabaigą, siūlantis kurti vienuolynus, remtis krikščioniška metapolitika ir ruoštis postistoriniam laikotarpiui. Jonas Paulius II atstovavo XX a. Europai ir jos triumfui prieš totalitarines sistemas, o Benediktas XVI – XXI a. nusivylimui, laukiantiems iššūkiams, kartu ir dutūkstantmetei krikščioniškai stip­rybei ištverti ir įveikti šiuos pokyčius, remiantis Bažnyčios socialine doktrina, krikščioniška metapolitika. ES Lisabonos sutartis buvo lyg simbolinis lūžis tarp šių dviejų popiežių reprezentuojamų dvasinių epochų. Žinia, šie popiežių požiūrio į tautiškumą skirtumai atspindi ne tik skirtingas epochas, bet kartu ir skirtingas ES šalių istorines patirtis. Jono Pauliaus II pažiūros artimesnės Vidurio ir Rytų Europos tautoms, o Benedikto XVI – labiau atspindi postistorinės Europos dramą, į kurią palengva žengia ir Vidurio ir Rytų Europa, nors šiuo metu ES šios dvi tradicijos koegzistuoja ir konfliktuoja. Daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių (iš dalies ir Jungtinė Karalystė, dešinieji šios ideologijos laikosi ir Prancūzijoje, vis labiau – ir Vokietijoje) atstovauja vadinamajai „tautų Europai“ (žinoma, tai priklauso ir nuo konkrečių vadovaujančių politinių jėgų ar lyderių asmeninių nuostatų), daugelis šių šalių piliečių sieja save su savo tauta, jos misija platesnėje ES. Savo ruožtu, išblėsus plėtros entuziazmui ir ypač po paskutinės didžiosios finansų bei ekonomikos krizės Rytų Europos šalyse atsiranda vis daugiau nusivylimo, skeptiškumo, vienišumo, kurį pranašauja Benediktas XVI. Dar Jonas Paulius II pastebėjo, kad „Vakarų Europos šalys jau pasiekė būseną, kurią galėtume pavadinti „post-tapatybe“, tačiau, deja, ši būsena šiuo metu tampa artima ir naujoms ES šalims.

Iš esmės Europa – kaip ir Lietuva ar kiekviena Europos tauta – gali pasirinkti tarp šių dviejų metapolitinių vizijų – susivienyti į tautą, suvokiančią savo misiją bei pašaukimą, atsiremti į pamatines krikščioniškas vertybes ir siekti pasaulį padaryti geresnį, arba – kaip kad Benediktas XVI ne vieną kartą įspėjo savo pontifikato metu – ruoštis „post-tapatybės“ periodui, kuris paleng­va tampa dabartinės ES esme, kai Lietuva kaip tapatybė tiesiog išnyks, bet liks stiprios ir besipriešinančios vertybinės grupės, kurios turės jungtis į platesnius geo­politinius, funkcinius ar kitokius darinius, kovojančius už savo išlikimą iki galo.

II. Katalikiškumo ir tautiškumo sintezė kaip Lietuvos išlikimo pagrindas

Bažnyčios socialinė doktrina Lietuvoje niekada nebuvo bandyta nuosekliai įgyvendinti. Krikščionių demokratų valdymas Lietuvoje buvo epizodinis ir prieškario (Antrosios) Respublikos metais, ir atkūrus Nepriklausomybę 1990 m. – abiem atvejais krikščionys demokratai buvo iš politinės arenos labai greitai išstumti, sužlugdyti, aktyvesni katalikų socialiniai sąjūdžiai (pavyzdžiui, ateitininkai) nuo 1926 m. buvo uždrausti, o po sovietų okupacijos nesugebėjo savo veiklos pakankamai plačiai išvystyti. Pati Bažnyčia Lietuvoje po sovietų okupacijos iš esmės nesugebėjo pažadinti aktyvaus pasauliečių socialinio veikimo, neišskleidė proaktyvios visuomeninės, valstybinės ar net regioninės metapolitinės vizijos, nors jos nariai bent jau formaliai sudaro daugumą šalies gyventojų. Bažnyčia iš esmės apsiriboja savo vidiniu instituciniu gyvenimu, tiesioginių bažnytinių pareigų atlikimu, gynybiškomis reakcijomis į atskirų jautresnių socialinių klausimų sprendimą. Katalikų bendruomenė nesugeba sukurti realios alternatyvos sekuliarioms žiniasklaidos priemonėms. Katalikų bend­ruomenė Lietuvoje iki šiol nesugebėjo sukurti ir jokios rimtesnės alternatyvos sekuliariam švietimui (Lietuvoje veikia tik kelios katalikiškos mokyklos)19. Iš esmės iki šiol Lietuva taip ir nesugebėjo atsikratyti po 1926 m. perversmo įsigalėjusios pozityvistinės tautininkų tradicijos suvokti tautiškumą be gilesnio religinio turinio, atsieti tautinę ir krikščionišką tapatybes, kas iš esmės prieštarauja Jono Pauliaus II mokymui apie tikėjimo ir patriotiškumo darną. Po 1990 m. šią ideologiją iš dalies perėmė Sąjūdis, o vėliau ir Tėvynės Sąjunga, Lietuvos konservatoriai. Patriotizmo religinį, krikščionišką turinį giliau suvokti trukdo ir abiejų XX a. sekuliarių totalitarinių režimų pėdsakai tautos atmintyje. Abi totalitarinės ideologijos siekė anihiliuoti žmogaus orumą, ištirpdant individą tariamai aukštesniame bei šventesniame sekuliariame kolektyviniame darinyje, bandant visapusiškai ištrinti sąsajas tarp patriotizmo bei religinio, metafizinio ar metapolitinio pašaukimo.

Katalikiškoji tapatybė buvo ir išlieka viena svarbiausių ne tik susiejant Lietuvą su ES, bet ir pasipriešinant Rusijos agresijai regione – būtent Bažnyčia ir jai artimi socialiniai sąjūdžiai buvo didžiausias pasipriešinimo šaltinis tiek (at)kuriant valstybę po Pirmojo pasaulinio karo, tiek partizaninio karo prieš sovietus metu. Ateitininkai, įpratę veikti pogrindžio sąlygomis Smetonos režimo metais, buvo viena pagrindinių atramų įsteigiant Kaune 1940 m. spalio 9 d. Lietuvos aktyvistų frontą, kuris 1941 m. birželio 22 d. priėmė sprendimą pradėti sukilimą, vėliau paskelbė apie laisvos ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimą ir Laikinąją vyriausybę; ateitininkai sudarė žymią dalį ir pokario partizanų20. Bažnyčia nuosekliai rėmė rezistenciją ir per visą sovietmetį, kadangi valstybei sužlugus Bažnyčia likdavo vienintelė nepriklausoma organizuota metapolitinė institucija, prie kurios natūraliai prisišliedavo dauguma pokario ir sovietmečio rezistentų. Galbūt dėl šio vidinio gebėjimo priešintis ir Antrosios, ir Trečiosios Respublikos metais šį katalikišką Lietuvos visuomenės sparną buvo bandoma kuo greičiau nuslopinti – gal būtent šioje Lietuvos visuomenės tapatybėje Lietuvos valstybingumui priešiškos jėgos įžvelgdavo didžiausią grėsmę, tuo tarpu sekuliari tautinė ar „pagoniškoji“ Lietuvos tapatybė tokios grėsmės nekėlė, net atvirkščiai – iš esmės pasitarnavo imperijai.

Alfredo Bumblausko teigimu, Lietuvoje dominavo du istoriniai naratyvai, sąlyginai vadintini „patriotų“ ir „kosmopolitų“21. „Patriotai“ esą remiasi visų pirma pagoniškąja tapatybe, atmeta jogailaitiškąją ir kaltina uniją su Lenkija kaip visų būsimų nelaimių šaltinį, Lenkijoje įžvelgia didžiausią pavojų Lietuvos valstybingumui ir natūraliai (nors ir ne visada sąmoningai) ieško užtarimo Rusijoje, neįžiūri jokių Lietuvos sąsajų nei su Lenkija, nei su gudais/rusėnais ar žydais, aktyviai pasisako už Baltoskandijos idėjas – šią tradiciją 1792 m. pradėję Targovicos konfederatai (tiesa, 1792–1793 m. jie dar nebuvo linkę radikaliai priešinti Lietuvos ir Lenkijos), vėliau XX a. tęsę prieškario tautininkai, šiai tradicijai simpatizuojantys ir posovietiniai Lietuvos konservatoriai. Savo ruožtu, anot Bumblausko, „kosmopolitai“ rėmėsi visų pirma krikščionybe, visų bėdų šaltiniu laiko Rusiją, vertina uniją su Lenkija, taip pat ir gudų/rusėnų religinę ir etninę tapatybę kaip atskirą nuo maskvėniškos, pabrėžia žydų indėlį į Lietuvos modernizaciją, nesupriešina orientacijų į Šiaurės ir Vidurio Europą. Abu šie modeliai, be abejonės, nėra nuoseklūs ir baigtiniai, kadangi pirmuoju atveju „patriotai“ bando neteisingai monopolizuoti patriotizmą ar tautinę tapatybę, kurios iš esmės neatmeta antrasis naratyvas; savo ruožtu „kosmopolitai“ taip ir nesugebėjo, ypač moderniaisiais laikais, suformuoti visuomenei suvokiamo pasakojimo, bent jau vaizdinio, kuriuo tauta galėtų pasikliauti ir sekti.

Tačiau didžiausia klaida, matyt, yra ta, kad šiuos modelius bandoma dirbtinai supriešinti. Bažnyčios tradicijoje, kurią nuosekliai plėtojo Jonas Paulius II, ir kuri padarė didžiausią poveikį Europos tautų suvienijimui, patriotizmas yra suvokiamas kaip religinio pašaukimo dalis, kaip misija, kurią kiekvienai tautai suteikė Kristus kartu su krikštu – kiekviena tauta vykdo savo misiją bendrame pasaulio išganymo kontekste ir tik tie individai, kurie įsiklauso į šią misiją, pajunta savo šaknis bei vaidmenį minėtą misiją įgyvendinant, kartu pajunta ir gyvenimo pilnatvę. „Kosmopolitų“ ir „patriotų“ atskyrimas nei teoriniame, nei praktiniame lygmenyje neatspindi Vakarų krikščionybės tradicijos.

Trumpai XX a. trečią dešimtmetį valdę Lietuvos krikščionys demokratai negalėjo išplėtoti Bažnyčios socialinės politikos geopolitinėje ar užsienio politikos plotmėje, nes konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus (tiek dėl okupacijos, tiek dėl Lietuvos Bažnytinės provincijos nepripažinimo) neleido Lietuvos elitui įsisąmoninti Šventojo Sosto vykdytos Europos metapolitikos – konfliktas su Lenkija netiesiogiai buvo suvokiamas kaip konfliktas su katalikiška Lietuvos tapatybe ir katalikiška metapolitika, lenkiškumas ir katalikybė būdavo neteisingai sutapatinami. Galų gale Smetonos tautininkų režimas nušalino krikščionišką Lietuvos elitą nuo valdžios vairo, kadangi abiejų sparnų geopolitinės vizijos iš esmės nesutapo. Dabartiniai Lietuvos konservatoriai iš esmės tęsia šį pozityvistinį, liberalų, kiek romantizuotą prieškario tautininkų naratyvą, nedaug ką bendro teturintį su Vakarų Europos krikščioniška tradicija. Savo ruožtu dabartinių Lietuvos „kosmopolitų“ bėda yra ta, kad jie nesugebėjo išlaikyti krikščioniškojo politikos turinio, kuriuo pasižymėjo LDK elitas iki valstybės sugriovimo XVIII a. Žinoma, negalima paneigti, kad vadinamieji „kosmopolitai“ sukūrė alternatyvą prieškarinei tautininkų sekuliariajai tapatybei, argumentuojant tai siekiu „pereiti nuo XIX a. – XX a. susiformavusio gynybinio, etnocentrinio, uždaro, selektyvaus ar direktyvinio modelio prie atviro, ilgų istorinių distancijų atmintimi paremto europietiško Lietuvos tapatybės modelio – ne stereotipiniu, tradiciniu, nacionalistiniu lietuvybės etnocentrizmu, bet ir Adomo Mickevičiaus sanklodos lietuvių“22. Tačiau nei Istorinės atminties akademijos vadovai, nei juos įkvėpę Lietuvos kaip regiono centro idėjos autoriai23 nesugebėjo perimti senosios Lietuvos tradicijos esminių sąsajų su Bažnyčios metapolitika ir dabartine Bažnyčios socialine doktrina, nesusiejo šios Adomo Mickevičiaus, LDK laikus siekiančios vizijos su krikščioniška metapolitine tradicija, kuri buvo ir Lietuvos regioninės galybės, ir pasipriešinimo agresyviai Rusijos politikai regione stuburas.

Taigi 2004 m. atgimusi istorinė LDK regioninio cent­ro metapolitika buvo po kelerių metų atmesta kaip Lietuvoje nepritapęs projektas, tikėtina, dar ir užsienio šalių slaptosioms tarnyboms aktyviai tarpininkaujant. Rusija ir Antrosios, ir Trečiosios Respublikos laikotarpiu sugebėjo sėkmingai pasinaudoti istorine targovitėnų („patriotų“) ir unijos šalininkų („kosmopolitų“) priešprieša Lietuvoje ir sukurti reikiamas sąlygas tautinei ir katalikiškai tapatybėms Lietuvoje vystytis atskirai, lyg dviems paralelinėms visatoms, kurios tarpusavyje iš esmės nesusiliečia. Šitaip ne tik lieka susiskaldęs Lietuvos politinis elitas, bet ir įsitvirtina iš esmės prorusiška, antilenkiška Lietuvos geopolitinė orientacija, atskirianti Lietuvos elitą nuo Vakarų krikščioniškos tradicijos. Taigi Basanavičiaus Lietuva atgavo nepriklausomybę, išsaugojo tautinę tapatybę, bet kartu prarado religinę, padovanodama ją savo kaimynams lenkams, todėl ilgainiui, – ypač prie tautininkų, kuriems sovietų Rusija padėjo ateiti į valdžią, – iš esmės tapo geopolitine revizionistinės Rusijos sąjungininke. Galima teigti, kad būsima Lietuvos okupacija jau iš esmės buvo užkoduota pirminėje valstybės geopolitinėje vizijoje, todėl gali realizuotis ateityje, jeigu ir toliau valstybės politiniai naratyvai bus kuriami atsisakius krikščioniškosios tapatybės ir metapolitikos.

Šiandienė Lietuva, deja, vis dar yra tokioje pat kryžkelėje, į kurią buvo patekusi tarp dviejų pasaulinių karų. Tačiau lygiai taip pat ir Lenkija ir po Pirmojo pasaulinio karo, ir dabartiniu metu nesugeba surasti tinkamo balanso tarp tautinės (moderniosios, neoliberalios arba neopagoniškos) ir (universaliosios, tradicinės) katalikiškos tapatybės. Šią įtampą šiandien patiria visos krikščioniškos valstybės, bendruomenės, atskiri individai. Jono Pauliaus II liudijimu, „esame milžiniško, dramatiško gėrio ir blogio, mirties ir gyvybės, „mirties kultūros“ bei „gyvybės kultūros“24 konflikto liudytojai. Mes ne tik „susiduriame“ su šiuo konfliktu, bet ir neišvengiamai esame jo „viduje“ – jis paliečia mus visus, visi jame dalyvaujame ir esame neišvengiamai atsakingi už tai, kad apsispręstume besąlygiškai remti gyvybę“25. Lietuviška specifika čia tik ta, kad esame fronto linijoje, todėl šios įtampos turi didesnį poveikį pačios valstybės egzistencijai.

Apmąstydamas kalbamas įtampas regione Oskaras Milašius vienoje savo pranašystėje rašė: „lenkiškas katalikiškas tikėjimas, prisotintas atgimusiu fanatizmu, kitų tautų zoologine neapykanta, dar kartą pakels galvą. [...] Lenkija dar ryškiau atkartos amžinąją klaidą, besistengdama atnaujinti lenkišką katalikybę; tarptautinė, universali katalikybė jiems svetima, [...] tautiškumas negali nustelbti krikščioniško visuotinumo“26. Tiek lietuviškas, tiek lenkiškas nacionalizmas po pirmosios bendros Respublikos sunaikinimo (Rusijai aktyviai dalyvaujant) taip ir nesugebėjo atrasti harmoningo abiejų tautų sambūvio universalioje Katalikų Bažnyčios metapolitikoje, – perfrazuojant Milašių, pasmerkė save sunaikinimui. Milašius būsimą Lietuvos sunaikinimą Antrojo pasaulinio karo metu taip pat sieja su įsigalėjusiu materializmu, metafizinio pasaulio atsisakymu, tačiau tiki, kad būsima svetimtaučių engėjų prievarta sugrąžins lietuvius prie tikrųjų vertybių – lietuvių tauta atsigaus ir „Europoje atliks moralinį vaidmenį kaip Antikos laikais Atėnai“27. Įdomu, kad vienintelis iš Lietuvos vyskupų palaimintuoju paskelbtas Jurgis Matulaitis, simboliškai paskirtas Vilniaus vyskupu sunkiais lietuvių ir lenkų nesutarimų laikais (1918–1925), Jono Pauliaus II pavadintas „Vienybės apaštalu“28, ne kartą ir lenkų, ir lietuvių buvo apkaltintas politinio lojalumo stoka – nė viena tauta dėl savo tautinio uždarumo nesugebėjo iki galo įvertinti jo pastangų suartinti abi tautas dėl metapolitinių ateities uždavinių29, tačiau būtent jam 1927 m. pavyko sutaikyti Katalikų Bažnyčią ir Lietuvą, sudarant (prieš pat savo mirtį) Šventojo Sosto konkordatą su Lietuva30.

Jonas Paulius II yra pabrėžęs ypatingą metapolitinį senojo Vilniaus vaidmenį, kuriame harmoningai sugyveno įvairios tautos bei religijos. Popiežius pažymėjo, kad Vilnius jam yra ypač artimas ir būtent lietuviai suteikė Lenkijai „jogailaitišką“ tapatybę, kurios esminės savybės yra „daugialypiškumas ir pliuralizmas, o ne apsiribojimas ir užsidarymas“. „Jogailaitiškoji“ tapatybė yra visų pirma krikščioniškoji Lietuvos tapatybė, o Jogaila iš esmės buvo sėkmingiausias Lietuvos karalius katalikas, kuris atskleidė visą krikščioniškos Lietuvos potenciją regiono ir visos Europos mastu. Prieškariu sudievinta legenda apie taip ir nekarūnuotą Vytautą tiesiog atskleidžia vidinius targovitėnų, Smetonos tautininkų ir šiandienių Lietuvos dešiniųjų politinių jėgų nepilnavertiškumo ir provincialumo kompleksus akistatoje su krikščioniška Europos kultūra. Vytautas Didysis iki šiol yra kur kas labiau vertinamas nei, pavyzdžiui, šv. Kazimieras, kas taip pat atspindi vyraujantį sekuliarų tautišką ar net pagonišką, provincialų mentalitetą, – lietuvis iki šiol nesijaučia jaukiai apmąstydamas savo tikrai krikščionišką ir europietišką tapatybę, kuria kadaise didžiavosi patys lietuviai, o šiuo metu daugiau didžiuojasi likusi krikščioniška Europa bei jaukiau joje besijaučiantys lenkai.

Norėdama atgauti vaidmenį regione ir krikščioniškoje Europoje, Lietuva turi atkurti savo senąją, krikščionišką, „jogailaitiškąją“ tapatybę – surasti savyje jėgų susigrąžinti į tautinę savimonę ir krikščionišką metapolitiką, ir kitus Lietuvos krikščionis (lenkus, baltarusius, ukrainiečius, rusus), taip pat „vyresniuosius“ savo brolius žydus. Jonas Paulius II pripažįsta, kad „jogailaitiškasis“ matmuo mūsų laikais liovėsi būti savaime sup­rantamas dalykas, tačiau Lietuva ir Lenkija galinčios atnaujinti šią misiją, kurią vykdė abiejų tautų protėviai (taip pat ir tragiškai Katynėje žuvęs Lenkijos Prezidentas Lechas Kaczyńskis su savo komanda). Katalikiškoji tapatybė suteiktų Lietuvai metapolitinę gelmę, susietų jos patriotiškumą su krikščioniškąja Europos tradicija, harmonizuotų santykius su kaimyninėmis krikščioniškomis šalimis (visų pirma Lenkija), pristabdytų autoritarinės Rusijos vaidmenį regione, ką Jogailos dinastija suprato prieš daugiau nei pusę tūkstantmečio. Lietuva įgautų kultūriškai, geopolitiškai reikšmingo katalikiško forposto vaidmenį, kurį pripažintų ne tik konservatyvi Lietuvos visuomenė, bet ir daugiamilijoninė katalikų tauta, kuri ir ES, ir JAV sudaro stipriausią religinę bendruomenę. Būtent tokią misiją įgyvendino Jogaila ir Jogailaičiai, kurie „nusipelnė neginčijamos šlovės kaip aršūs tikėjimo gynėjai“31. Jogailaičiai bandė įsijungti į visas tuometines krikščioniškas Europos misijas ir siekė prisistatyti vienais svarbiausių Europos gynėjų nuo totorių ir turkų, – taip Jogailos laikais Lietuva perėmė krikščionybės pylimo metapolitiką, kurią regione pradžioje suformulavo Vengrija, o vėliau ir Lenkija su Lietuva32.

Thomasas Albertas Howardas knygoje God and the Atlantic: America, Europe, and the Religious Divide kalbėdamas apie amerikiečių unikalumą, – tarytum stebuk­lą, kurio dėka JAV susivienijo, įsitvirtino pasaulyje, išvengė Europą nusiaubusių totalitarizmų, – pabrėžia, kad ši sėkmė JAV lydėjo ir dėl sugebėjimo išvengti istorinės Europos klaidos – „nulinio požiūrio į religiją“. JAV sugebėjo išsaugoti harmoniją tarp modernios, liberalios visuomenės, savo patriotinės tapatybės ir religijos, išvengė savitos laukinės, bekompromisės dechristianizacijos, pradėtos Prancūzijos revoliucijos metais, kai Bažnyčia buvo supriešinta su modernia liberalia visuomene. Užuot supriešinę religiją su patriotizmu, amerikiečiai „įtvirtino religiją kaip tokią ir ypač krikščionybę (dažnai labai idealizuotomis formomis) kaip Amerikos visuomenės ir demokratinės tvarkos pamatą“33. JAV šiuo metu turbūt yra vienintelė Vakarų valstybė, kurioje „Aukščiausioji Esybė“, o ne civilinė valstybė yra įtvirtinta kaip žmogaus orumo ir žmogaus teisių pagrindas34, todėl niekur kitur pasaulyje žmogaus orumas nėra taip sureikšmintas. JAV lyderiauja pasaulyje pagal principą cuius religio, eius regio, nes, Paduvos universiteto sociologijos profesoriaus Andrea M. Maccarini teigimu, „tik tas, kuris sugeba susieti savo gelminę tapatybę su Dievo paveikslu ir kuris lieka atviras transcendencijai, gali savo šalį valdyti, vadinti ją savo šalimi ir kurti bendrą likimą savo šalies ribose bei pasaulyje kartu su kitomis žmonių bendruome­nėmis“35.

Žygimantas Pavilionis (g. 1971) – filosofas, politikos mokslų daktaras, diplomatas, Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV ir Meksikai. Skelbiamas tekstas parengtas pasiremiant daktaro disertacija Šventojo Sosto ir Lietuvos metapolitika, kurią autorius 2013 m. sausio 18 d. apgynė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

 1 Joseph Ratzinger, Europa – I suoi fondamenti oggi e domani, Milano: Edizioni San Paolo, 2004, p. 17–18.

2 Andre Dupuy, Pope John Paul II and the Challenges of Papal Dip­lomacy: Anthology (19782003), Vatican City: The Pontifical Council for Justice and Peace, 2004, p. 339.

3 Jonas Paulius II, Atmintis ir tapatybė: Pokalbiai tūkstantmečių sandūroje, iš italų kalbos vertė Juozas Ruzgys, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2005, p. 70.

4 Ibid.

5 Ibid., p. 72.

6 Ibid., p. 73.

7 Ibid.

8 George Weigel, God‘s Choice: Pope Benedict XVI and the Future of the Catholic Church, New York: Harper Perennial, 2006, p. 206.

9 Ibid., p. 215.

10 Alasdair MacIntyre, After Virtue: A Study in a Moral Theory, Noter Dame, Indiana: University of Notre Dame Press, 21984.

11 Robert T. Miller, „Waiting for St. Vladimir“, in: First Things, 2011, February, p. 37.

12 Alasdair MacIntyre, op. cit., p. 245.

13 Scott M. Thomas, „A Globalized God: Religion‘s Growing Influence in International Politics“, in: Foreign Affairs, 2010, November/December, p. 92.

14 Ibid.

15 Joseph Ratzinger, Žemės druska: Krikščionybė ir Katalikų Bažnyčia XXI amžiuje, pokalbis su Peteriu Seewaldu, iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė, Vilnius: Alma littera, 2007, p. 130.

16 Ibid.

17 Ibid., p. 17.

18 Ibid., p. 237.

19 JAV Katalikų Bažnyčia nuo pat JAV susikūrimo vienu pagrindinių savo tikslų paskelbė (ir tai puikiai įgyvendina) kiekvienoje parapijoje įsteigti po vieną katalikišką mokyklą. Dauguma privačių mokyklų JAV iki šiol yra katalikiškos.

20 Jonas Algirdas Antanaitis, „Birželio sukilimo reikšmė Lietuvos valstybingumui“, in: Ateitis, 2011, Nr. 7 (70), p. 7–10.

21 Alfredas Bumblauskas, „Lietuvos etninės įtampos kaip didžiųjų istorijos naratyvų priešpriešos išdava“, in: http://www.mdl.projektas.vu.lt/wp-content/uploads/2013/02/2011-lietuvos-etnines-itampos-kaip-didziuju-istorijos-naratyvu-priespriesu-isdava.pdf, p. 4.

22 žr. http://www.iaa.lt.

23 Vladas Sirutavičius, Raimundas Lopata, „Lenkiškasis“ istorijos veiksnys Lietuvos politikoje, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2011, p. 47. Lietuvos kaip regioninio centro politikos metmenys buvo paskelbti 2004 m. pavasarį laikinojo prezidento Artūro Paulausko kalboje „Naujoji Lietuvos užsienio politika“, o politiškai įtvirtintos politinių partijų susitarimu „Dėl pagrindinių valstybės užsienio politikos tikslų ir uždavinių 2004–2008 m.“

24 Kęstutis A. Trimakas, Tegaivina mus Kristus, Išleido Šiaurės Amerikos ateitininkų valdyba „Ateities“ žurnalo šimtmečio sukakties proga, 2011, p. 16.

25 Evangelium vitae, Nr. 28.

26 Oskaro Milašiaus pranašystės: http://mintys.lt/tikėjimas/pranašystės.

27 Petro Klimo įspūdžiai apie Oskarą Milašių, in: Šiaurės Atėnai, 1990, Nr. 18.

28 George Matulaitis-Matulewicz, Journal, translated and edited by Sister Ann Mikaila, MVS of the Sisters of the Immaculate Conception of the Blessed Virgin Mary of the Poor, Stockbridge, 2003, p. 18, in: http://www.padrimariani.org/assets/pdf/en/Bl_George_Journal.pdf.

29 „Kokia sunki čia vyskupo padėtis. Į visas puses jį traukia. Ir lietuviai ir lenkai norėtų jį į savo politikos ratelius įkinkyti. Ir vieni, ir antri stengiasi jį į politikos klampynes įmurdyti“ (Jurgis Matulaitis, Užrašai, Put­nam: Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos Seserys, 1991, p. 229).

30 George Matulaitis-Matulewicz, op. cit., p. 12.

31 Stephen C. Rowel, „Lietuva – krikščionybės pylimas?: Vienos XV amžiaus ideologijos pasisavinimas“, in: Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis, sudarė Darius Staliūnas, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2002, p. 31.

32 Ibid., p. 32.

33 Thomas Albert Howard, „The Dialectic and the Double Helix“, in: First Things, 2011, March, p. 25.

34 Šiuo metu šį unikalų ryšį JAV tarp religinių vertybių ir valstybės bandoma suardyti, nors kartu griaunamas JAV unikaliai sukurtas ir Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus laisvės projektas, kadangi laisvė be ontologinių pagrindų, be tikėjimo pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus orumu sunaikina pati save – arba atsiduoda visiškai nevaržomam liberalizmui, ilgainiui sunaikinančiam patį žmogų, arba sukuria vis didėjantį valstybės aparatą to paties žmogaus orumo sąskaita.

35 Andrea M. Maccarini, „Christian Europe?“, in: First Things, 2012, May, p. 53.