Pianistą užvaldė dideli ciklai

ŽURNALAS: Muzikos Barai
TEMA: Muzika
AUTORIUS: Asta Andrikonytė
DATA: 2013-12

„Man atsivėrė naujos durys, ir aš pro jas žengsiu“, – sakė Lukas Geniušas, 2010-aisiais laimėjęs 16-ojo tarptautinio Fryderyko Chopino pianistų konkurso Varšuvoje sidabro medalį ir prizą už geriausią F. Chopino polonezo atlikimą. Luko gyvenimas nuo tada iš esmės pasikeitė – įvyko milžiniškas profesinis šuolis. Jau kitąmet po konkurso muzikas surengė apie 70 koncertų – grojo ne tik Europoje, bet ir JAV, Brazilijoje. 2012-aisiais koncertų maršrutai iš Senojo žemyno jį nuvedė į Kanadą, Japoniją. Šiemet pianisto laukia debiutas Kinijoje.

Neatsitiktinai vartus į pasaulio scenas L. Geniušui atvėrė F. Chopinas. „Jau nuo vaikystės žinojau, kad kada nors dalyvausiu F. Chopino konkurse Varšuvoje“, – prisipažino pianistas. Mat ilgametė jo mokytoja, taip pat ir močiutė, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos profesorė Vera Gornostajeva visą gyvenimą gilinosi į F. Chopino fortepijoninį palikimą ir troško perduoti jo išmanymą, atlikimo patirtį anūkui ir vienam gabiausių savo mokinių.

Luko gebėjimas perteikti veržlų F. Chopino muzikos polėkį ir lyrizmą, nepaprastas virtuoziškumas kilstelėjo jį į aukštumas, kokių nebuvo pasiekęs joks lietuvių instrumentininkas. Negana to, kaip pabrėžė F. Chopino instituto vadovas Waldemaras Dąbrowskis, nuo pat 1927 metų F. Chopino konkurso lygis nebuvo toks aukštas kaip 2010-aisiais.

Lenkų klasiko muzika tapo L. Geniušo vizitine kortele. Jis skambino F. Chopiną kompozitoriaus gimtadienio proga Varšuvos filharmonijos didžiojoje salėje – tokia garbė suteikiama nedaugeliui. Lenkijoje išleisti jau trys Luko albumai su F. Chopino kūryba, vienas iš jų dvigubas.

F. Chopino programos užkrėtė Luką didelių monografinių ciklų trauka. Dvidešimtmetis pianistas padarė tai, ko ilgus metus Lietuvoje nesiryžo joks fortepijono meistras – per vieną vakarą Nacionalinėje filharmonijoje be pertraukos atliko visus 24 F. Chopino etiudus, sužavėdamas publiką ištverme ir technine meistryste. Pianistui pavyko ir savitai įprasminti dramaturginę kūrinių vienovę.

Netrukus po to Lukas sukėlė furorą Vilniaus fortepijono festivalyje atlikdamas visas tris F. Chopino sonatas. Panašu, kad pianistas užsimojo sau ir kitiems įrodyti galintis įveikti bet kokią viršukalnę.

 „Sąmoningai renkuosi sunkias užduotis – man labai įdomu įprasminti didžiulius ciklus, – aiškino L. Geniušas. – Kartu tai yra savotiškas psichologinis triukas, suteikiantis man energijos ir įkvėpimo sėsti prie fortepijono ir dirbti kasdien su malonumu, neprisiverčiant.“

Pernai Lukas ryžosi į vieną muzikinę drobę suausti visus per 25 metus parašytus Sergejaus Rachmaninovo preliudus. Šį didžiulės ištvermės ir meistriškumo reikalaujantį ciklą pirmieji išgirdo kauniečiai. Šiemet, minint S. Rachmaninovo gimimo 140-ąsias metines, lietuvis pakviestas atlikti preliudus Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje bei kitose šalyse.

„Mažai kas ryžtasi groti tokius didelius ciklus, – pripažino L. Geniušas. – Mane jie traukia, nes leidžia pažvelgti į kompozitorių kūrybos raidą, suvokti ją kaip visumą.“

Jauno pianisto produktyvumas stebina. Per metus Lukas parengia kelias naujas solines programas ir kelis fortepijoninius koncertus su orkestrais. Būna, kad į vieną mėnesį „sukrinta“ dešimt koncertų ir kelios programos.

„Man tai nėra alinantis maratonas, tai – malonumas, – džiaugėsi gausiais koncertų pasiūlymais L. Geniušas. – Mėgstu apsikrauti darbu, nes tada jaučiu didesnį stimulą groti. Aš stengiuosi neperžengti savo galimybių ribos. Jei įsipareigočiau groti daugiau, negu galiu, pajusčiau nuovargį. Bet man lieka laiko viskam.“

Lukas net per atostogas ieško poilsio vietos su instrumentu. „Visada yra ir bus ko išmokti“, – teigia pianistas, jau dabar gerbėjų pavadinamas genijumi. Jis prisipažino kol kas nedaug grojęs baroko muzikos, jaučiantis šio stiliaus perteikimo spragų. Bet kol kas nutarė tobulėti kita kryptimi – kibti į Vienos klasiką.

Naujas profesinis 23 metų virtuozo išbandymas – Ludwigo van Beethoveno fortepijoninių koncertų ciklas, aprėpiantis daugiau kaip 20 metų klasiko kūrybos laikotarpį. Balandį „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ L. Geniušo iniciatyva penkis paskutinio Vienos klasiko fortepijoninius koncertus su papildytos sudėties Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus), diriguojamu austro Johanneso Wildnerio, per vieną vakarą atliko penki jauni pianistai, suvažiavę į uostamiestį iš skirtingų šalių, tarp jų – ir Lukas.

Birželio mėnesį L. Geniušas pats interpretavo visą ciklą per vieną dieną su Genujos Carlo Felice teatro orkestru, diriguojamu italo Pietro Borgonovo. Premjera įvyko Genujos teatre, muzikas kilo į jo sceną ryte, dieną ir vakare. Šį spalį L. Beethoveno koncertų ciklą per vieną dieną Lukas skambino su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Lietuvoje.

„Dėl šio projekto teko paaukoti daug kitų sezono koncertų“, – atskleidė pianistas. Mat pasiūlymų banga, užliejusi Luką po F. Chopino konkurso, neslūgsta.

„Jaučiuosi privilegijuotas, kad galiu, kilus netikrumui ar problemoms, gauti geriausių patarimų, kokie tik įmanomi, iš savo šeimos, – džiaugėsi pianistų dinastijos atžala. – Bendravimas su artimaisiais yra visų mano kelionių akompanimentas. Svarbiausiais gyvenimo momentais jaučiu jų paramą. Ji man labai svarbi.“

Kai Varšuvoje vyko F. Chopino konkursas, Luko tėvas Petras Geniušas buvo Amerikoje. Tačiau jis keldavosi 4 valandą ryto žiūrėti tiesioginių konkurso transliacijų internete. Per Ginos Bachauer tarptautinį konkursą Solt Leik Sityje JAV P. Geniušas sūnaus pasirodymus sekė iš Lietuvos ir „šoko iki lubų“, sužinojęs apie Luko pelnytą aukso medalį. Tėvas nuvažiuoja ir į Luko koncertus – klausėsi jo Italijoje, Danijoje, Lenkijoje.

Susitikę pianistai Geniušai gali nuo ryto iki vakaro kalbėtis apie muziką. P. Geniušas, galima sakyti, buvo trečiasis (po močiutės profesorės Veros Gornostajevos ir mamos – Maskvos konservatorijos profesorės Ksenijos Knorrė) neoficialus sūnaus fortepijono mokytojas, kartkartėmis – ir koncertų partneris, bet jis nelinkęs prisiimti Luko karjeros vedlio nuopelnų.

 „Lukas nuo vaikystės daug ką muzikoje matė savaip, buvo labai kūrybingas – ne tik aš, bet ir kiti aplinkiniai iš jo daug sėmėmės. Jis – tikras muzikos intelektualas, labai įdomi asmenybė“, – didžiavosi atžala Nacionalinės premijos laureatas.

Tiesa, muzika L. Geniušui ne visada buvo gyvenimo centras. Jis, kaip visi vaikai, išgyveno kompiuterinių žaidimų maniją, paauglystėje mieliau brazdino gitara Grebenščikovo dainas ir repavo, negu grojo fortepijonu. Tačiau, paragintas tėvo, vaikinas įniko į klasiką ir greitai tapo autoritetu netgi šeimos muzikantams.

Šiandien Lukas skambina Europoje, Azijoje ir Amerikoje, rengia premjerą po premjeros. Gausėja ir aštuonių tarptautinių konkursų laureato L. Geniušo apdovanojimų kolekcija: 2012-ųjų kovą ją papildė Vokietijos pianistų prizas („Deutsche Pianistenpreis“), įsteigtas tarptautinės „Piano Forum“ organizacijos kartu su Vokietijos aukštosiomis muzikos mokyklomis.

Lukas tvirtina, kad menas reikalauja aukų, nors ant jo tarsi pilasi Dangaus malonės. „Nebūna taip, kad atsisėdu prie fortepijono ir man viskas yra aišku. Kasdien braunuosi per klausimų brūzgynus, ieškau atsakymų. Juos randu per didelį darbą“, – neslėpė menininkas, dažnai jaučiantis nepasitenkinimą savimi. „Jei tik užliūliuos gerovė, pradėsiu atsipūsti, menui galas“, – juokavo Lukas.

 „Aš tikiu, kad mano lavinimosi ambicijų niekada neišstums karjera ir pinigai – mokysiuos visą gyvenimą: ne tik grosiu, bet ir skaitysiu, seksiu, kas vyksta aplinkui, bendrausiu su intelektualais“, – dėstė pianistas po savo didžiosios pergalės Varšuvoje. Toks jo kredo. Lukas visada prisimena savo pirmojo mokytojo Aleksandro Belomestnovo, kuriam jaučiasi už daug ką dėkingas, žodžius: „Menki rūpestėliai, tokie kaip šlovė ir pinigai, neįkrauna gyvenimo patirties.“

L. Geniušas prisiekė eidamas meno keliu visada atstovauti Lietuvai: „Kaip muzikantas aš atstovauju rusų pianistinei tradicijai. Bet kaip piliečiui ir asmenybei man svarbu, kad mano laimėjimais didžiuotųsi Lietuva.“ Lukas aktyviai dalyvauja Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai kultūros programoje – jau surengė rečitalį Karalių rūmuose Varšuvoje, rugsėjį su Čiurlionio kvartetu koncertuos Norvegijoje ir Švedijoje.

Deja, pirmininkavimo proga išleistame „Lietuvos kultūros gide“ Luko Geniušo pavardės nėra. Negi Lietuva nepripažino ją populiarinančio Maskvoje gimusio ir augusio lietuvių pianisto? Netiesa. Gausi gerbėjų auditorija nekantriai laukia kiekvieno Luko pasirodymo Lietuvoje.