Politika pavasario fone

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Kultūrinė politinė eseistika
AUTORIUS: Juozapas Kazimieras Valaitis
DATA: 2012-03

Politika pavasario fone

Juozapas Kazimieras Valaitis

Per kelis pastaruosius mėnesius užgriuvo visos valstybės problemos. Dirbtinai sukelta gili valstybės krizė ir neaišku, kokie bus jos rezultatai. „Snoras“, FNTT, R. Palaitis, prokurorai –­ tai tik įžanga.

Atrodo, kad giliausios tos krizės šaknys –­ tai atominės elektrinės ir kiti energetiniai projektai, reiškiantys esminį valstybės gyvenimo raidos, net jos geopolitinės padėties pokytį. Todėl buvo ištraukta ilgai atsargoje laikyta „Snoro“ korta. Vyriausybei neįprastai sėkmingai išsprendus (bent jau kuriam laikui) banko bankroto problemą, buvo žengti tolimesni žingsniai su FNTT vadovais. Bet čia nebus sustota. 2012 metais gyvensime permanentinės krizės sąlygomis. Krizė baigsis, kai bus sužlugdyti energetiniai projektai.

Krizės režisieriai – tikrai ne gerb. R. Pa­laitis ar jo partijos vadovai. Juos stebint, kyla abejonių, ar jie suprato, ko siekiama FNTT vadovų skandalu. Tačiau sąmoningas konflikto gilinimas rodo, kad tai nebuvo klaida ar nesusipratimas.

Jei sukėlus valstybėje krizę, bus sužlugdyti energetiniai projektai (pirmiausia Visagino atominės), tai reikš, kad Lietuva strateginiais klausimais nepajėgia priimti sprendimų, kai jie prieštarauja didžiųjų kaimynų interesams. Taptų akivaizdu, kad mes jau nebevaldome savo valstybės. Turint omenyje, kad Lietuvos atžvilgiu Rusija yra užsitikrinusi Lenkijos neutralumą ar net palaikymą, ši nesėkmė reikštų tragiškai susikomplikavusią mūsų nepriklausomos valstybės ateitį. Čia verta susimąstyti ir Lietuvos verslui, apskritai įtakingiems žmonėms.

Atėjo laikas atsakyti į klausimą, ar mūsų karta gali išsaugoti savo valstybę. Ar tariamos įtakos žaidimai verti rizikos, prieš kurią stovime. Pernelyg akivaizdi grėsmė pakartoti Ukrainos kelią, kai nepajėgiančią savo interesų apginti tautą likimo valiai paliko tie, kurie lyg ir turėjo jai padėti. Bet niekas negali padėti tam, kas pats sau nepadeda.

Daug prirašyta apie Visagino atominės elektrinės projekto energetinį, ekonominį reikšmingumą visam regionui. Mažiau akcentuotas geopolitinis aspektas. Geopolitine reikšme šį projektą galima sugretinti su Lietuvos naryste NATO ir Europos Sąjungoje. Sėkmingo jo įgyvendinimo atveju išsiplėstų ne tik Lietuvos ir kitų Baltijos šalių ekonominės ir energetinės laisvės ribos, bet ir išaugtų Lietuvos reikšmingumas JAV, skandinavams, Japonijai. Tai taptų rimta atrama Lietuvos ateičiai net ir galimos Europos Sąjungos dezintegracijos atveju. Geopolitinis atominės elektrinės projekto aspektas turėjo kai kam susukti vidurius labiau, nei galimai prarasti milijardai iš kasmet gaunamų įplaukų už dujas ir elektrą. Komplikuotųsi ir apie Lietuvą numatytų statyti atominių elektrinių perspektyvumas.

Iš tiesų faktas, kad kažkas sugeba prireikus Lietuvoje sukelti tokias krizes, rodo, kad „kažkieno“ galimybės mūsų valstybėje yra labai plačios. Ar tai kokia nors naujiena? Toli gražu, ne. Ir anksčiau buvo pavojingų signalų. Jau po V. Pociūno mirties žuvusio karininko šmeižtu visuomenei pasakyta: „Mums viskas galima.“ Neapsiriko, žūtis nebuvo ištirta. Valstybė apsiribojo pomirtiniais apdovanojimais. O šmeižto faktas net nebuvo tirtas. Ar tai neapsižiūrėjimas? Greičiausiai baimė. Baimė konfliktuoti su žmonėmis, kurie ne kartą naudodamiesi informaciniu įtakingos žiniasklaidos palaikymu demonstravo savo galias skiriant reikšmingų institucijų vadovus, šalinant iš kelio jiems neįtinkančius.

Valstybės valstybėje egzistavimas yra tikra pragaro mašina po jos pamatais. Keistas tik politikos didžiųjų abejingumas ilgametei grėsmei. Tiesiog stebinantis lengvabūdiškumas skiriant valstybei esminių institucijų vadovus. O prieš kiek metų įvairiais lygmenimis buvo keliamas aliarmas dėl nacionalinio transliuotojo. Dienraščių ar privačių televizijos kanalų savininkai turi teisę rašyti ir transliuoti tai, už ką jiems mokama. Tai jų biznis. Tačiau visuomenė turi teisę kelti reikalavimus vadinamajam visuomeniniam transliuotojui, išlaikomam mokesčių mokėtojų pinigais.

O ką matome? Atrodo, kad LTV yra privati jos vadovų politinės informacijos firma.  Politinės-informacinės LTV laidos yra nuolatinėje „opozicijoje“ dabartinės Vyriausybės politikai. Per LTV iš esmės transliuojama viena nuomonė. Štai kad ir FNTT skandalas. Ką matėme per LTV? R. Miliūtės poziciją, E. Kūrio versiją. Jei kurioje laidoje tarp 10 parinktų pašnekovų ir sėdėjo koks „kitos“ nuomonės turėtojas, tai ta nuomonė galėjo būti išreikšta vienu dviem sakiniais. Atrodo, kad Lietuvoje nebėra rimtų žurnalistų ar analitikų. LTV žinių ar politinių diskusijų laidose reikšmingesniais politiniais klausimais nuolat kalba „etatiniai“ kalbėtojai, o ekonomikos ar socialinės politikos temomis –­ Laisvosios rinkos instituto ekspertai. Jų nuomones iš anksto galime atspėti, nes mintinai išmokome.

Koks tokio „informavimo“ rezultatas? Štai iškalbingas pavyzdėlis. Neseniai šmėstelėjo žinia: Andriui Kubiliui skirtas Pasaulio lyderio apdovanojimas. Lietuvos informaciniame lauke tai nuskambėjo kaip anekdotas. Kaip? Už ką? Paklauskit Lietuvos žmonių, kaip jie vertina tą faktą. O kaip galinti vertinti tai, kas netapo jokia žinia? Gal kartais LTV pasikvietė Kubilių ar kokį rimtą ekspertą ir pabandė atsakyti į klausimą, už ką taip pagerbtas Vyriausybės vadovas. Nieko panašaus nebuvo. Neteko matyti jokios analizės, bandymo pasiaiškinti, kodėl, už ką įvertintas Kubilius. Visuomenė taip ir neįsisąmonino, kad dabartinė Vyriausybė Lietuvą ištraukė iš beveik garantuotos ekonominės griūties. Iš kur paprastam žmogui suprasti, kas vyksta? Galima garantuoti, kad daugelis Lietuvos gyventojų negalėtų pasakyti, už ką būtų galima pozityviai vertinti ministrą pirmininką ir koalicinę Vyriausybę. Ir kaipgi kitaip gali būti, jei žmogus laikraščiuose ir ekranuose mato ir girdi tik depresiją varančią kasdienę dezinformaciją. Nutylimos ar iškraipomos esminės problemos. Analizė, įvairių požiūrių, alternatyvių vertinimų pateikimas turėtų būti svarbi visuomeninės televizijos misijos dalis. Vietoj to matome apgalvotai parinktų veikėjų „diskusijas“ ir niekaip nesibaigiantį bėdų turgų.

Ko reikalauti iš visuomenės, jei patys valdantieji taip ir neįsisąmonino, kad šiuolaikiniame pasaulyje tikrovė yra ne tai, kas iš tiesų egzistuoja, bet tai, ką žmogui apie tikrovę papasakoja žiniasklaida? Šiandienos pasaulyje informacija reiškia daugiau nei pati tikrovė. Jei valdantieji būtų įsisąmoninę tą esminį dalyką, gal per 4 metus būtų išsireikalavę kokios nors alternatyvos R. Miliūtei. Tegul R. Miliūtė ir net pats A. Siaurusevičius turi savo laidas, bet kodėl jiems nėra alternatyvos? Visuomenei reikalinga nešališka, objektyvi nuomonė, rimta procesų analizė. Nedovanotinas valdžios, visuomenės ir ypač inteligentijos abejingumas valstybės ir visuomenei egzistenciniams dalykams, atsipalaidavimas prieš Lietuvą daug metų kariaujamo informacinio karo akivaizdoje. Tas demoralizuojantis karas nemaža dalimi lemia visuomenės pasimetimą, orientyrų praradimą.

Informacinis karas, smegenų plovimas šiais metais turėtų pasiekti naujas aukštumas. Net sunku prognozuoti, ar kuris nors komercinis TV kanalas, didesnis dienraštis atlaikys pagundą pinigams, skiriamiems už naujos atominės jėgainės ir apskritai atominės energetikos žalos Lietuvai „išaiškinimą“. Gyventojai privalo būti įtikinti, kad japoniškos technologijos yra daug blogiau, nei Kaliningrado srityje, vos ne ant Nemuno kranto, ar Baltarusijoje, praktiškai ant Lietuvos sienos, statomos rusiškos elektrinės.

Esame ant svarbių įvykių ir sprendimų slenksčio. Niekas negali garantuoti, kad nenutiks blogiausia, tačiau tokia galimybė akivaizdi ir reali. Jei kam nors kyla abejonių dėl padėties rimtumo, rekomenduoju paskaityti, ką parašė D. Kuolys tekste keistoku pavadinimu „Gyvuok, Tarybų Lietuva!“ (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-02-29-darius-kuolys-gyvuok-tarybu-lietuva/77924) ir Č. Laurinavičius straipsnyje „Kodėl reikėtų sugyventi su kaimynais“ (http://www.voruta.lt/wp-content/uploads/voruta_4_epastas.pdf). Labai skirtingų žmonių rimti perspėjimai. „Jei neturėsime savo logikos, turėsime svetimą…“

Bet ar verta nerimauti? Nacionalinis transliuotojas ką tik pranešė: „Viščiukų sparneliai šį savaitgalį mažesnėmis kainomis.“ Ir dar pridūrė: „Apie viską pagalvota.“

Tačiau gal ir mes pagalvokime, gal dar verta galvoti?