Prieš sugrįžtant į Itakę

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Dailė
AUTORIUS: Luc Aubry

DATA: 2012-10

Prieš sugrįžtant į Itakę

Luc Aubry

 

Gyvenimas turėjo būti rašomas. Ne mano gyvenimas, kitų – jau išėjusiųjų ir gyvųjų, kurių nepažinojau, ir dar negimusiųjų – visų tų žmogiškųjų brolių, kurie ateis po mūsų. Rašymas sustabdė laiką ties vienu gyvenimu, kuris man buvo duotas, tačiau man nepriklausė. Rašymas atsakė į man nepateiktą klausimą. Mane jaudino tai, kas nepažįstama, paslaptinga, kas byloja man svetima kalba, bet ne tokia svetima, kad negalėčiau ja kalbėti savyje. Rašyti – reiškia išklausyti, nustebinti, dar stipriau išgyventi… Sekiau instinktu, pasišvęsdamas tam, kas buvo iki manęs ir kas turėjo likti po manęs – tai prasmė ir grožis. Viskas, ko negalima nei nusipirkti, nei pavogti.

Jean-Marc Parisis, Spalvos paieškos, 2012

Nebuvau pakankamai prancūzas, kad įžvelgčiau komplimentą ten, kur paprastai man jo nesakydavo.

Ten pat

Laisvė – tai toks dalykas, kurio nepaprastieji reiškiniai yra individai.

Novalis

Esu Lucas Aubry, Lotaringijos mieste Nancy gimęs prancūzas, beveik trisdešimt metų paryžietis. Jau metus dirbu Vilniuje, esu Prancūzijos ambasados Lietuvoje kalbos atašė.

Mano kaimynės ir brangios draugės Eglė Ganda Bogdanienė ir Jūratė Stauskaitė šią vasarą sumanė įtraukti mane į spontanišką meninį renginį, pavadintą „7 mano (meno) dienos“. Palangoje, galerijoje „Ramybė“, abi eksponavo savo darbus, sukurtus per septynias dienas, ir paprašė, kad per šios mažytės parodos atidarymą rugpjūčio 23 d. tarčiau keletą žodžių lankytojams ir svečiams, visiškai savęs nevaržydamas nei pasisakymo laiku, nei tematika, nei pataikūnišku tonu. Tiesiog turėjau pažvelgti prancūzo (sakyčiau, „paprasto prancūziuko“, kaip įvardija Charles’is Trénet savo dainoje „Vėl išvysti Paryžių“) žvilgsniu.

Kai kurie šių dailininkių kūriniai man buvo žinomi, nes nuo darbo Lietuvoje pradžios įsikūriau nuostabiame name Tilto gatvėje, todėl mūsų draugystė ir kaimynystė suteikė ne vieną progą „geriems pašnekesiams“, kaip savo eilėraštyje rašo Charles’is Baudelaire’as. Sujaudintas pasitikėjimo, kvietimą priėmiau, nes mėgstu spontaniškus pasisakymus, kai galima čia pat išlieti intuityviai išjaustą tiesą. Laikausi principo, kad reikia kalbėti nedumiant akių ir iš visos širdies trokštant, kad toji akimirka taptų tikru susitikimu.

Šiuo atveju kalbame apie menininkes, kurios, kaip sako prancūzai, „ne vakar gimusios“. Jos žinomos ir pripažintos tiek gimtojoje šalyje, tiek užsienyje, kur jų kūryba dažnai eksponuojama. Stabtelėję pamedituoti prie jų kūrinių, pajuntame išskirtinę energiją, atkaklų ieškojimą ir troškimą, verčiantį apie tai mąstyti ir kalbėti.

Būtų lengva, ypač prancūzui, susižavėti šiomis moterimis – jos gražios, visada elegantiškos, net, drįsčiau sakyti, puošnios. Visos tikros lietuvės, aš tuo jau įsitikinau,  visada yra šiek tiek burtininkės, fėjos, gal net raganos, – tokios ir jos abi. Atidus protas netrukus suvoks, kad puikus išsilavinimas, intelektas, jautrumas, atvirumas ir paprastumas, lydimas šypsenų, pramaišiui su humoro jausmu, – tai tikrasis autentiškos šio krašto inteligencijos ženklas.

Vis dėlto kai atsidursite priešais jų kūrinius, jums nebus leista pasiduoti gležnam sentimentalumui, apatiškam lengvabūdiškumui – švelniai, bet įsakmiai iš jūsų bus atimta bet kokia galimybė lengvai susivilioti.

Eglei rūpi medžiagos (tekstilės ar kokios nors kitos) panaudojimas, technikos įvaldymas ir tam tikra estetinė dimensija, todėl, kai atsidursite priešais jos kompozicijas ar instaliacijas, atrodys, kad jus visiškai užvaldė atkakli autorės energija. Retas kas geba taip stipriai ir vaisingai kurti kontrastą, taip drąsiai, ramiai ir ryžtingai atverti pačią nusikaltimo scenos esenciją. Eglė yra toji Morta, kuri mąsto panašiai kaip nonkonformistė Marija, taikanti tiesiai į esmę, be to, ji dar ir maištinga. Tačiau namų niekada nesugriaus – atmesdama tuščią nerūpestingumą, ji atkakliai, skrupulingai kuria kažką, kas primena mandalą, tarsi austi be atvangos ją verstų poreikis prieštarauti. Šį jausmą dažnai mums primeta gyvenimas. Nežinau nieko pavojingesnio už tą pasyvų priešinimąsi triūso šviesoje, kai pradeda veikti savęs ardymo, savęs provokavimo mechanizmas.

Palangoje Eglės darbai buvo sukabinti ant dviejų baltų priešpriešinių sienų mažytėje erdvėje, greta didžiosios parodų salės. Dešinėje pusėje – vertikaliai pakabinta moteris, atkurta „iš gabalėlių“, tarsi nukirsdinta, bekepurė, su balta Milo Veneros kauke, su vėriniu ir ilga balta nėriniuota suknele, nusidriekiančia iki pat grindų. Ši suknelė priklauso XX a. pirmųjų trijų dešimtmečių nemadingos ir prėskos, nepavojingos ir romantiškos moters tipui. Tačiau detonatoriaus siūlo nereikėtų ieškoti toli, ypač jeigu jo niekas neslepia, o Eglės darbuose jis visada po akių. Šiuo atveju tai būtų nuo šios tylios alegorijos tiksliu atstumu (Eglės instaliacijoms privalomas aukso pjūvis) prie pat smilkinio įtaisytas baltas pistoletas, matyt, išimtas iš rankinės, nes joje matyti dar vienas toks ginklas. Tai iš tikrųjų gerai apsiginklavusi moteris, kurios neužklupsi netikėtai. Ji be rankų, tik su dviem baltomis plonomis pirštinaitėmis, lyties lygmenyje tarsi „antrankiais prisegtomis“ prie suknelės nėrinių. Ant priešpriešinės sienos matome neprabangius papuošalus – vėriniai sukabinti ant plataus įsivaizduojamo kaklo be galvos ir be biusto. Septyni – po vieną kiekvienai savaitės dienai, kiekvienai nuotaikai. Kosminis vėrinys sklidinas humoro, labai išradingos faktūros, su medžiagą išryškinančia elementarumo ir brutalumo žyme. Juste juntame, kaip malonu autorei kurti daiktus. Po kiekvienu papuošalu Eglė paprastu pieštuku brūkštelėjo komentarą, tarsi ragintų prieiti arčiau ir jį iššifruoti. Komentaras atspindi patirtą nuotaiką, įgarsina pačios kūrėjos ar jos išgalvoto alter ego mintis.

Voilà. Puota akims, virtuoziškas menkniekis. Vien moterys moka tokį sukurti, panašiai kaip keletu mostų patobulina savo išvaizdą prieš išeidamos į gatvę. Bet nepamirškime, kad tarp kūrybingai įsivaizduotų, kantriai pagamintų papuošalų padėtas ir pistoletas – su tokiu kasdien įvykdoma kažkas panašaus į savižudybę maištaujančio grožio akivaizdoje.

Jūratės ofortų, piešinių, akvarelių linija kyla iš tuštumos, iš prarajos, iš „bedugnės“, kaip mėgo sakyti Baudelaire’as. O kartu ši linija tarsi nugalėtoja, nors irgi nukentėjusi, pereina mūšius, atlaiko milžiniškas griūtis, drebėjimus, kad pasprukusi nuo purvino, painaus ir žeminančio chaoso gyvuotų toliau. Jos pastangų išgyventi kelias prasideda šiapus drobės ar lapo erdvės ir nusitęsia anapus. Įsitempęs žvilgsnis fiksuoja begalybę tarp linijos pradžios ir pabaigos, kol staiga suvokiame, kad drobė yra tik pereinamoji erdvė.

Laikinai sutramdyta, nugalėta ar vėlesniam laikui atidėta, bet vis tiek nujaučiama chaoso ir prarajos grėsmė sustiprina jausminį malonumą, kurį patiria akys, sekdamos štrichą, kovojantį su savo autonomija, kol jis virsta paukščiu, šokančia moterimi ar judančia linija, stebėdamos tikslų, kaligrafišką jo atspaudą popieriuje.

Nepamirškime, kad Eglė yra eglė – stipri, nes tvirtai įleidusi šaknis į žemę. Bet ji taip pat ir Ganda, o gal tolimoji Gondos giminaitė? Kad ir kaip būtų, Eglė apdovanota žemiškais talentais, kokius tik gali turėti moteris, puoselėjanti savo namus ir kurianti šeimos laimę. Be to, ji puiki šokėja, kupina gracijos ir energijos. Tačiau, vos ją apsėda meno „demonas“, ši eglė savo noru atsiplėšia nuo žemės ir ryžtingu žingsniu traukia jūros link, į gilaus vandens tylą ir neaprėpiamybę, kur šaknimis įsikibti nebeįmanoma. 

Nepamirškime, kad Jūratė yra undinių undinė, išnyranti iš jūros gelmių ir trokštanti atsikratyti būtent to, ko ieško Eglė. Laisva, niekieno nevaržoma, ji nori veržtis, sklandyti erdvėje lyg paukštis, kuris iš vieno pasaulio nuskraidina į kitą, arba šokti, nusileidusi ant žemės, tik kitaip, panašiai kaip vilnija bangos ar net susiliedama su bangomis. Tačiau kaip ir Hanso Christiano Anderseno pasakoje, kurios iliustracijos buvo Jūratės diplominis darbas ir prisistatymas Lietuvos publikai, įgyti sparnų be skausmo ir nekraujuojant neįmanoma. Gerai įsižiūrėkite į jos nupieštas šokėjas – tie svaigūs sūkuriai, toji judesių ekstazė kruvinai dilgčioja…

Pažvelkime šioms dviem lietuvių amazonėms į akis, priimkime jų kvietimą šokti kartu, atsakykime į jų keliamą Klausimą, būkime jų liudytojai, tapkime jų kritikais, „sumaniais ir teisingais skaitytojais“, kaip pasakytų Montaigne’is, arba bent jau jų vertais pašnekovais, nes jodvi to prašo. Ir darykime tai su džiaugsmu, pasidavę jų apžavams.

Tai svarbu, nes šią akimirką žvilgsnis koncentruojamas į kitą, iš kito laukiama reiklaus liudijimo, ir kartu – tai poetiška akimirka, glaudžiai susijusi su kūrybos procesu, kai troškimas užmegzti ryšį verčia mus rimtai pasverti tiek malonumą duoti, tiek malonumą priimti. „Lankytojau, tik nuo tavęs priklauso, ar būsiu durpės, ar lobis, – neapimtas troškimo, kojos čia nekelk.“ Prisimenate? Tai Paulio Valéry citata ant Paryžiaus Trocadéro Žmogaus muziejaus frontono. Tačiau mes buvome ne Paryžiuje, o Palangoje, ne muziejuje, o galerijoje. Mano tikslas, kaip mėgsta prancūzai, – pasidalyti savo troškimais su atostogaujančiais ir į parodos atidarymą atėjusiais lankytojais. Jiems tai buvo visiškai netikėta. Jie nežinojo, kad ketinau juos nustebinti, šiam pristatymui suteikdamas šiek tiek erotiškumo ir tikėdamasis paversti vakarą tikru susitikimu.

Norėčiau kiek nukrypti nuo temos, kaip vėliau įsitikinsite, – dėl svarbios priežasties. Kad į meno kūrinį žvelgiantis žmogus galėtų pajusti malonumą, reikia atmesti mąstymo ir jutimo įpročius. Klasikinis (Corneille’o, Racine’o ar Molière’o) prancūzas pasakytų: „Reikia būti perkeltam.“ Kad galėtum vėl pajusti troškimą, reikia palikti gimtinę, nebebūti naiviam (prancūzų kalba gimtasis ir naivus yra tos pačios šaknies žodžiai), atsisakyti štampų, pasijusti ištremtam, apleistam, apnuogintam. Tik tada būsi pasirengęs tikram susitikimui, kai prisiliečiama prie gyvos plazdančios realybės, suvokiant jos laikinumą, ir apima nepaprastas svaigulys. Ilgainiui, kai viskas baigsis, suprasime, kad tai buvo „kerėjimas“, savaime poetiška akimirka, gyvenimo vynas.

Kas mane pastūmėjo imtis geranoriškai kritinio ir poetiško liudijimo? Ar vien tik šių kūrinių jėga? Koks mano troškimo pagrindas? Kaip aš pasiekiau Lietuvos krantus? Kaip susipažinau su Egle ir Jūrate? Ką man davė ši pažintis?

Kad būčiau geriau suprastas, dar šiek tiek nukrypsiu nuo temos ir praturtinsiu pasakojimą palyginimais iš Homero ir jo „Odisėjos“.

Esu „ekspatrijuotas“ prancūzas. Ekspatrijuotasis – tai žmogus, kuris savo paties noru, tačiau brutaliai, per vieną dieną išplėštas iš gimtinės ar iš tos šalies, kurioje gyveno ir dirbo prieš tai, atsiduria nežinomoje saloje, kaip daugybę kartų po audros nutiko Odisėjui.

Gyvenimas ir mane, klajoklį prancūzą, atvijo į Lietuvos pakrantę, tarsi Odisėją į karaliaus Alkinojo salą paskutiniuoju klajonių etapu, prieš sugrįžtant į Itakę. Kaip Homeras aprašo į krantą išmestą Odisėją? Nuogas, apžėlęs, purvinas, viską – ir laivą, ir kompanionus – praradęs jis guli ant kranto be gyvybės ženklų.

Kas bus pirmoji būtybė, kurią jis sutiks, kuri jį suras, grąžins jam orumą ir kalbą, atkurs atmintį ir primins kelionės prasmę? Tai karaliaus Alkinojo dukra Nausikaja.

Susitikimo istorija ir aplinkybės jums žinomos.

Naktį per sapnus aplankyta deivės, Nausikaja sužino, kad rytoj ant kranto, kur su tarnaitėmis velės skalbinius, ji sutiks vyrą.

Deivė parengia ją šiam susitikimui, kad nekalta mergelė neišsigąstų nuogo vyro, nesvarbu, kokį baisų jį išvys.

Ryžtinga ir tvirta, ji paprašo, kad tėvas pakinkytų vežimą skalbiniams sukrauti. Lydima tarnaičių, nuvyksta prie jūros.

Baigusios skalbti, tarnaitės žaidžia ir viena iš jų aptinka Odisėją – netekusį sąmonės, nuogą, apžėlusį, purviną. Jis viską praradęs: kompanionus, laivus, maisto atsargas, geriamąjį vandenį, drabužius, garbės ir tapatybės įrodymus…. Išsigandusi tarnaitė sprunka, kartu su ja – ir kitos palydovės. Vienintelė Nausikaja išdrįsta prieiti arčiau. Odisėjas atsigauna, atmerkia akis, žvelgia į Nausikają ir, net būdamas sužavėtas, nepraranda sveikos nuovokos, todėl ištaria brandžiam vyrui tinkamus žodžius, kuriems jautrios širdies moteris neįstengia atsispirti: „Esi dievaitė ar mirtingoji?“

Pridengusi Odisėjo nuogumą, Nausikaja klajoklį parsiveža į tėvo rūmus. Čia jį vergai išmaudo, įtrina aliejais, kvepalais ir aprengia švariais drabužiais.

Alkinojo pasodintas prie stalo, Odisėjas pasakoja savo nuotykius, bet atsisako karaliaus pasiūlymo vesti jo dukrą. Tada Alkinojas duoda Odisėjui laivą, kuriuo šis pagaliau grįš į gimtąją Itakę.

Jūs, be abejo, suvokiate, ką noriu tuo pasakyti. Jūratė ir Eglė, kiekviena savaip, sąmoningai ar nesąmoningai man buvo nausikajos nuo tos dienos, kai susipažinau su Jūrate (dingus elektrai buvau priverstas pasibelsti į kaimynės duris), nuo tos dienos, kai ji supažindino mane su Egle… Tyrinėjau jų kūrinius, joms tyrinėjant mano kitoniškumą. Kiekviena man pasakojo savo istoriją, kuri kartu yra ir Lietuvos istorija, rodė man tai, ką pačios turi – save ir Lietuvą. Leidosi tyrinėjamos svetimšalio žvilgsniu. Reikėtų pridurti, kad tokiu būdu aš išbandau savo žvilgsnį ir prancūzišką jautrumą, kuris laukia naujos apibrėžties, o tai ir yra šio iššūkio tikslas.

Savo ketinimus atskleidžiau nuo pat pirmo pokalbio. Pažinti nepažįstamą šalį man yra tarsi galimybė atlikti tyrimą, laikantis aktyvios pozicijos. Savo vidinėje laboratorijoje be jokios diskriminacijos stengiuosi išsaugoti visas jaudinančias išskirtines detales, – tie mozaikos akmenėliai yra surinkti tiek iš žemiškos kasdienybės, tiek iš mitologijos, istorijos, ekonomikos, meno, filosofijos, kalbos, peizažo, klimato, aplankytų vietų ar asmeninės patirties, susijusios su veidais ir žvilgsniais žmonių, sutiktų kelionėse ar gyvenant šioje šalyje… Kiekviena detalė yra įdomi, nes primena būtąją harmoniją, tuo ir ypatingas tasai, kaip pasakytų Baudelaire’as, „ankstesniojo gyvenimo“ šukių spindesys. Tuos blyksnius tarsi dėlionės gabalėlius sujungus vieną su kitu atsiranda visuma. Reikia svajoti, kad išlaikytume viduje tai, kas buvo išskaidyta, išblaškyta, kas dažnai yra jau tik praeities šešėlis, kad vėl iškeltume į šviesą tą gyvastį, kovojančią su šiuolaikinio pasaulio bejėgiškumu, destrukcija, kurios grėsmę nujautė jau Baudelaire’as, rašęs: „Kiekvieno mąstančio žmogaus prašau, kad parodytų man tai, kas lieka iš gyvenimo.“ Reikia išsvajoti gyvenimą savo viduje, kad galėtume ištraukti iš jo dar gyvą realybę, statydami ant kortos poetinį pasaulio ir būties pažinimą.

Eglės ir Jūratės paklaustas, koks mano viešnagės Lietuvoje tikslas, atsakiau: „Parašyti eilėraštį lietuvių kalba (žinoma, leisiuosi padedamas), kukliai, bet itin poetiškai, minimaliai, bet taikliai, neišsamiai, tik iš dalies, bet iš pagrindų ir organiškai, išgaunant teisingą Lietuvos garsą ir spalvą, suvokiant, ką ši žemė ir kultūra turi unikalaus, ką dar niekada neišsakyto ir negirdėto ji duoda žmonijai.“ Ir tik lietuvių ausimis ir akimis juntamas intensyvumas, emocijų ir troškimų vibracijos bus ženklas, kad man pavyko išgauti garsus ir spalvas su ypatingu jų virpėjimu.

Tąsyk Eglė pristabdė mane sakydama: „O gal lietuviams, kuriems tu nori rašyti, tavo eilėraščio ir subjektyvaus prisilietimo visai nereikia, kad ir koks nuoširdus jis būtų?..“

Mano draugas Jean-Marcas Parisis, kurį pacitavau straipsnio pradžioje, šiemet išleistame naujausiame romane „Spalvos paieškos“ rašo, kad gyvenimas negali būti „keičiamas“, anot Rimbaud, gyvenimas turi būti rašomas. Tai nereiškia pasipasakoti, apžvelgti savo arba artimųjų gyvenimus ar tuščiai susireikšminti, griebiantis teminės dingsties. Tačiau rašymui, kaip ir bet kuriai kitai meninės kūrybos formai, svarbiausia byloti apie „gyvenimus kitų, jau išėjusių ir dar gyvų, kurių neteko pažinti“, gyvenimus tų, „kurie dar negimę – visų žmogiškųjų brolių, kurie ateis po mūsų“. Mūsų gyvenime, „kuris mums duotas, bet mums nepriklauso“, kūryba „pagauna laiką“. Ji „atsako į klausimą“, kuris asmeniškai kiekvienam iš mūsų nebuvo pateiktas. Mane jaudina ir masina viskas, „kas [man] nepažįstama, paslaptinga, kas byloja kita kalba, bet ji ne tokia man svetima, kad negalėčiau kalbėti ja savyje. Rašyti – tai reiškia įsiklausyti, nustebti ir dar stipriau išgyventi“. Turime susikoncentruoti į tai, kas buvo iki mūsų ir kas bus po mūsų, į prasmę, grožį – į „visa tai, ko negalima nei nusipirkti, nei pavogti“.

Štai vėl grįžtame prie temos. Taigi ką dvi mano nausikajos atskleidžia man apie Lietuvą? Kokį Ariadnės siūlą meta, kokį neįkainojamą gyvenimo ženklą rodo jų kūriniai? Ką galėčiau pasakyti savo dviem fėjoms, būdamas prancūzas, laimingas svečias (be jokios abejonės, saugomas Perkūno), tapęs trokštamu ir trokštančiu atspindžiu?

Visų pirma, tai, ko prancūzas negalėtų iškart nepastebėti – jų kūriniuose pabrėžtinai trūksta vieno dalyko ir nuolatos keliamas esminis klausimas, kurį užduoda savo pašnekovui ir amžinoji Lietuva: kur vyras? Akylai paieškokite vyro – Jūratės piešiniuose ir tapiniuose jis beveik neegzistuoja, drįsčiau teigti, yra silpnas, o Eglė subtiliai, su vos jaučiamu sarkazmu, su švelnia, bet ne mažiau veiksminga ironija jį apklausia, net atvirai tardo. Šių dviejų moterų tokie skirtingi kūriniai turi bendrą bruožą – jais išsakomas moteriškas troškimas, kad jį išgirstų vyrų ausys. Vyrų, kurie, netgi tapę moterų pašnekovais, išlaiko savo prigimtį, – yra tylūs, nekalbūs arba, nepaisant tariamų žodžių, tragiškai nesantys net patys savyje, pasak Kierkegaard’o.

Laikinos apibrėžties, pasitelkiant poetinį suvokimo principą, bandymas nr. 1:

Lietuva vadinu šalį, kur vyrai kalba, tačiau vis tiek yra stojiškai užsisklendę savo tyloje, kurią moterys lietuvės pripažįsta, ja dalijasi, ją gina ir saugo, bet kuri jas slegia ir kankina. Šios šalies vyrai neišreiškia savo jautrumo, jo neįvardija, todėl neišlaisvina moters troškimų iš nuolatinio nerimo ar klaidžiojimų. Visur esančios lietuvės moterys yra atsidavusios ir dažnai pavyzdingai globoja savo vyrus – tėvus, sutuoktinius, sūnus, nepaisydamos jų tylėjimo. Moterys brangina juos (istorija dažnai priversdavo vyrus skausmingai pradingti!). Tačiau privalu konstatuoti, kad lietuvės, įpratusios taip dažnai žingsniuoti vienos, meta atidų žvilgsnį aplink save, tarsi tikėtųsi išvysti veidrodį, kuris patvirtins jų troškimų prasmę. Gatvėje sutiktų lietuvių moterų žvilgsnis yra toks gyvas, toks jautrus! Tarsi burė, pasirengusi plakti, pūstelėjus menkiausiam brizui, kuris jas, tiek jaunas, tiek vyresnes, išmeta į švytinčių šypsenų krantą, o kai jos žvelgia nustebusios, atsiduria  prie trykštančio guvumo slenksčio. Šis žvilgsnis būtinai sujaudins prancūzą vyrą, nes jo kasdieninė ir dažnai beveik maniakiška dvasinė pareiga yra nepaleisti iš akių moters, kuri yra jo minčių, jo veiksmų centre (o dažnai net ir pabaigoje), lyg socialinis, o kartu emocinis, estetinis, beveik mistinis orientyras.

Laikinos apibrėžties, pasitelkiant poetinį suvokimo principą, bandymas nr. 2:

Prancūzija vadinu šalį, kur kultūrinis dėmesys moteriai yra labai sena tradicija ir dažnai peržengia ribas. Paminėsiu keletą vardų, keletą gana svarbių šaltinių, neleisiančių man tuščiažodžiauti: Dievo Motina – Notre Dame, Karalienė, kuriai meilinamasi („faire sa court“, rašoma su anglų kalboje išsaugota „t“, kurios nebeturi šiuolaikinė prancūzų kalba, bet kuri leidžia suprasti etimologinį ryšį su „kurtizaniška meile“, ta „fine amor“ ir pirmuoju „Rožės romanu“, su žodžiu kurtuazija, reiškiančiu ištisą ypatingąją civilizaciją). Po to – tarp fikcijos ir istorijos – gražioji Ginevra, Dama su vienaragiu, Marija Prancūzė, Eleonora Akvinietė, Jeana d’Arc, Mariana, vadinama Respublika, ir Šarlotė Kordė, Kamilė Klodel, Paryžiaus „padegėjos“, Colette ir Coco Chanel. Kiekvienas atras kokią nors šio originalaus simbolinio statuso variaciją.

Tokie kūrėjai kaip Coco Chanel, Christianas Dioras, André Courrèges’as, Yves’as Saint-Laurent’as ar Guerlainas (neįmanoma jų visų išvardyti) dirbo dėl Moters meilės. Prie jų prisijungia prisiekusieji moters grožio kultui: Balzacas, Baudelaire’as, Toulouse-Lautrecas, Renoiras, Maupassant’as. Pastarasis tvirtina, kad joks sukurtas meno šedevras, kad ir koks puikus jis būtų, negali prilygti gyvos moters grožiui. Tačiau nesuklyskime – šie kūrėjai nepagražina, neidealizuoja moteriškumo, nekuria iš jo stabo, jiems moteriškumas yra neišsemiamas tyrinėjimo ir kūrybos objektas, kuriam įvardyti nerasime vieno tikslaus žodžio ar baigtinės formuluotės. Jie stengiasi išvaduoti moteriškumą iš visko, kas galėtų slėpti įvairiausias emocijų reiškimo ar stiprumo puses, susižavėjimo šaltinius, kurie glūdi giliai mūsų žvilgsnyje ir vaizduotėje.

Kadangi aš irgi esu prancūzas, matydamas moterį ar patirdamas stiprias emocijas, negaliu liautis „degustavęs“, t. y. noriu ne vien paragauti ir įvertinti, bet ir analizuoti, išreikšti žodžiais savo pojūčius ir potyrius.

Kodėl? Ogi todėl, kad tiek mene, tiek skonio pajautimo (degustavimo) srityje (ar tai būtų virtuvė, vynas ar mada, kvepalai, erotiškumas ar bet koks kitas tiek socialinis, tiek meninis malonumas) prancūziškas jautrumas yra taip surėdytas, kad kyla iš pastangų geidulingai atkurti pasaulį, paverčiant jį subtilesniu. Emocijos skatina imtis tikslios, griežtos ir reiklios išjaustų dalykų analizės, be jokios abejonės, naudojantis atitinkama kalba kaip priemone. Tarsi Prousto kūryboje, skrupulingai tiriantis menininko stebėjimas reikalauja puikiai įvaldyti techniką, tačiau neprarasti emocionalumo, pradinio susižavėjimo. Tai leidžia subjektyviai pereiti prie vidinio veiklos plano, kartais vedančio savistabos link. Šio kūrybinio proceso tikslas visada yra dvasinis pasaulio matmuo. Išgyvenus malonės akimirką, svarbu fiksuoti ir išskirti esmines sudedamąsias dalis, atskleisti jų veikimo principus ir vėl iš naujo jas sudėlioti, praturtinant intensyvumą to, kas nuo šiol tampa jau atskleista tiesa.

Paradoksalu, bet šis komponavimas tradiciškai remiasi ne ryškiais kontrastais, o veikiau niuansais, pripažįsta saiką, savitą geometriją, litotę arba „begarsį efektą“, kaip rašė Roland’as Barthes’as, tam tikrą elegantišką ir išlaikytą santūrumą, kuris neatmeta prabangos, kraštutinių emocijų ar geidulingumo, bet tarsi uždaro jas viduje.

Kūrėjas prancūzas, nors išpažįsta saiką ir pusiausvyrą, iš tikrųjų lieka toks pats nepataisomas malonumų ieškotojas, puikiai suvokiantis lemiamą jų poveikį. Jis išplečia vidinės kontempliacijos erdvę, kad aiškią formą ir ritmą įgaunančiomis akimirkomis leistų nušvisti visiems įmanomiems atspindžiams ir žaismingiems niuansams, kad nauji pojūčiai galėtų laisvai spindėti, žėrėti ir rezonuoti.

Bet įsivyravus modernumui ir pasiduodant ryškių užsienio menininkų įtakai, šis tradicinis prancūzų skonis akimirksniu subyrės.

Laikinos apibrėžties, pasitelkiant poetinį suvokimo principą, bandymas Nr. 3:

Prancūzų kultūra vadinu tą, kuri nuo XVIII a. pabaigos, siekdama visuotinumo, išsiveržė lyg upė iš nacionalinių ir tradicinių savo klodų. Atskirta nuo šaknų, ji gali būti drėkinama ir maitinama bet kokių iš svetur atitekančių upelių, kurie, prisisotinę universalumo, įsilies į šią nepaprastą kūrybos srovę.

Gal šis išdėstymas leis rasti ryšį tarp tokių nesuderinamų dalykų kaip liaudies daina „Prie tyro šaltinio“ ir Camille’o Saint-Saënso, Prousto ir Rameau, Chardino ir Monet, Baudelaire’o ir Debussy, Rimbaud ir Guerlaino, Bressono ir Gauguino, Rohmer ir Damos su vienaragiu, Racine’o ir Maillolio, Odilono Redono ir Jacques’o Callot?

Grįžkime prie pradinių mūsų paieškų ir paanalizuokime giliau. Ar toks prancūzas kaip aš, išgirdęs moterišką Eglės ir Jūratės kvietimą, atliepiantį lietuvės praeivės akių žvilgsnį ir gilią vyrišką lietuvių skulptoriaus Antano Mončio kūrybos tylą (tai greičiausiai bus kito straipsnio tema), atras ką nors, kas padėtų, kad pasitelkdamas vaizduotę suvokčiau paslaptį jėgos, kylančios iš ryšio su gamta, su medžiaga, ir proto realybę? Tai leidžia atsidurti archajiškiausioje ir labiausiai kerinčioje padėtyje – tampi mediumas, kuris remiasi kertinėmis žiniomis, jautiesi esąs perėjūnas iš vieno pasaulio į kitą ir menininkas, formų kūrėjas, estetas. Pagaliau pamatai, ką slepia intymus ir nepaaiškinamai tiesus, todėl toks jaudinantis žvilgsnis iš garsaus gobeleno „Dama su vienaragiu“, eksponuojamo Paryžiaus Viduramžių muziejuje. Tai tiesus žvilgsnis į „tą kitą pasaulį“, kurį prancūzai Viduramžiais puikiai sugebėjo fiksuoti ir įtvirtinti, palydėdami poezija, o šios išraiškingumas tebėra vienas stipriausių ir labiausiai žavinčių mūsų kultūros bruožų. Apie tai byloja ir Viduramžių prancūzų literatūra, pavyzdžiui, vienas iš Marijos Prancūzės (remiuosi Genovaitės Dručkutės vertimu) personažų išvyksta medžioti, vaikštinėja po mišką ir nejučiomis peržengia nematomą sieną tarp mūsų ir to „kito pasaulio“. Jį galime įvardyti kaip „anapusybę“, kur žmogaus balsu prabyla sužeistos stirnos, kur galima mylėti bokšte įkalintą moterį, o vėliau pasiimti ją su savimi į kelionę, kurioje galima sutikti vienaragį…

Tačiau ar neatsitiko taip, kad prancūzų kūrėjai, ieškodami universalumo, Viduramžių pabaigoje, t. y. jau labai seniai, pametė raktą nuo durų tarp šių dviejų realybės rūšių, iš kurių kaimynystės ir susikuria pasaulis, kupinas „susižavėjimo“?

Lietuviškas kūrybiškumas ir troškimas palaiko glaudų ryšį su gamta, dar nepraradusia primityviojo savo kerėjimo galių. Vaizduotė, pasitelkdama jusles (visas penkias ir, žinoma, – šeštąją!) kuria realistines, bet „kitame pasaulyje“ egzistuojančias formas.

Jūratė vadovauja dailės mokyklai, kur dažnai nueinu pasigėrėti vaikų kūrinėliais. Kaip ir daugelyje Lietuvos mokyklų, kuriose lankausi darbo ambasadoje reikalais, ten surandu tą jaudinančią kokybę, nulemtą autentiškos vaizduotės. Kiek jau kartų buvau giliai nustebintas jėgos, sklindančios iš paprastų vaikiškų kūrinėlių, – keraminė žuvis, piešinys ar skulptūra vis dar sklidinos šio onirinio realizmo. Gal taip yra todėl, kad Lietuvos girios, išsaugojusios stebuklines savo galias, ir toliau daro poveikį šios šalies žmonėms?

Ar šiomis aplinkybėmis toks prancūzas kaip aš – kritiškas ir kalbantis, taigi plepus – galėtų būti tinkamas veidrodis Eglei ir Jūratei? Susitikimas poetiškas, intensyvus, net svaiginantis, bet siekiantis krantus.

Ar žiūrėdamas į lietuvę moterį, kuri po ilgo vienišo pasivaikščiojimo po girią ir maudynių švelniame ežero vandenyje nuoga atsigulė ir užmigo aukštose žolėse, prancūzas vyras sugebės nutilti? Ar liausis analizavęs troškimą ir nebandys įvardyti jo žodžiais, išvydęs išdidžią karūnuotąją gervę, žingsniuojančią šlaitu, kur ilsisi jos žmogiškoji sesuo? Regėdamas, kaip su atidžiausiu subtilumu ji kilnoja ilgas kojas lyg niekada nenuilstanti sargybinė, judesiais ir elegancija slepianti savo liūdesio nuobodulį?

Jeigu ne, – reikės paklusti, kad susitikimas išliktų efemeriškas ir prasilenktume, kaip atsitinka nuostabiame Baudelaire’o eilėraštyje „Praeivei“:

Aplink mane kurtinamai ūžė gatvė.

Aukšta, liekna, su gedulu ir sielvartu didžiu

Praėjo moteris, mostu prabangiu

Pakeldama ir pasūpuodama karpytą puošnų rūbo raštą.

Rodės guvi ir prakilni, skulptūriška, nepaprasta.

Kaip įbestas sustingau ir girtau

Nuo akyse jos audrą telkiančios mėlynės,

Nuo kerinčio švelnumo ir malonumo pragaištingo.

Tik trumpas nušvitimas… Ir vėl naktis! – Prabėganti

         grožybe,

Žvilgsnis kurios mane staiga gyvent prikėlė,

Ar pamatysiu aš tave po amžinybės?

Kažkur kitur, labai toli nuo čia! Ir vėlei, o gal jau

       niekada!

Nes nežinau, kur tu skubi, tu nežinai, kur aš keliauju.

O toji, kurią būčiau mylėjęs, toji, kuri žinojai tai.

Jeigu taip, vadinasi, savo giliai paslėptoje, bet gyvoje kultūroje suradęs magišką tylos šaltinį, stengdamasis nenubaidyti gervės ir neišgąsdinti moters, jis bandys prisiartinti kaip gyvūnas, kurio šiluma ir kvėpavimas pajuntamas pirmiausia. Realus virpulys atkils iš miegančiosios sapno ir ji dieviškai priims šį troškimą, tarsi alsavimas glostantį jos odą…

Nuo vienos digresijos pereidami prie kitos, peržengėme nematomą ribą tarp poetinės kalbos ir kritikos, tarp racionalaus diskurso ir intuicijos su vaizduotėje glūdinčiais „atitikmenimis“, pasinerdami į bodleriškąją sinesteziją.

Jūratės grafikos ciklai, dažnai keturių dalių, pavyzdžiui, „Baltas paukštis meta juodą plunksną“, – kviečia mus pereiti iš vieno pasaulio į kitą, iš mirusiųjų pas gyvuosius ar atvirkščiai. Paukštis, ypač juodas varnas, kurį Rimbaud vadino „rinktiniu“, yra keliautojas tarp dviejų pasaulių. Mes einame iš vienos plotmės į kitą, tikėdamiesi, kad buvo ir bus tęstinumas, kuris, tarsi moteris paukštis, visada nukreiptas atgimimo link.

Beje, Jūratės paukščiai, kurių akys visada fiksuoja patį intymiausią ir jautriausią vidinį tašką, kvieste kviečia mus „pereiti“. Jie imobilūs, hieratiški, kaip ir jų pusbroliai iš senovės Egipto, vos matomi, paslėpti po tylos štrichais, nešantys savyje ištisą baltos spalvos ir tuštumos pamoką, tarsi tolimi jų analogai iš senovės Kinijos.

Eglė ir Jūratė, kaip ir Lietuva, nori pasakyti kažką esminio, siekia priversti mane, prancūzą, turėti troškimų. Prancūzija ir Lietuva turi apie ką pasikuždėti, viena kitoje gali daug ką atrasti ir pamėgti.

© Luc AUBRY

Išvertė Snieguolė KAVOLIŪNIENĖ