RaA?ytojai iA?eina, raA?ytojai ateina: kokia mAi??sA? literatAi??ros A?iandiena?

A?URNALAS: METAI
TEMA:Ai??LiteratAi??ros mokslas ir kritika
AUTORIUS:Ai??Regimantas TamoA?aitis,Ai??JAi??ratAi?? SprindytAi??,Ai??Elena BaliutytAi??,Ai??Laimantas JonuA?ys
DATA: 2012-04

RaA?ytojai iA?eina, raA?ytojai ateina: kokia mAi??sA? literatAi??ros A?iandiena?

Regimantas TamoA?aitis,Ai??JAi??ratAi?? SprindytAi??,Ai??Elena BaliutytAi??,Ai??Laimantas JonuA?ys

2011-A?jA? knygos

TradiciA?kai ai??zMetuoseai??? apA?velgdami praAi??jusiA? metA? knygA? derliA? kas kartAi?? vis kitaip pajauA?iame kAi??rybos, knygA? leidybos ir skaitymo situacijAi?? Lietuvoje. Antai, 2009 m. klausAi??me, kiek mAi??sA? raA?ytojas dar turi drAi??sos maiA?tauti ir keistis (suprantama, klausAi??me galvodami apie iA?kiliuosius mAi??sA? literatAi??ros tAi??vus ir spAi??liodami, kuris jA? dar mus galAi??tA? nustebinti kAi??rybiniais iA?A?Ai??kiais…). Ai??iemet, formuluodamas klausimus, su nuostaba suvokiau, kad apie tuos mAi??sA? tAi??vus jau visai nebegalvoju, ai??i?? tiesiog juos pamirA?au, tarsi mAi??sA? literatAi??ros gyvAi??jAi?? tradicijAi?? bAi??tA? perkirtAi?? ir praeitA? uA?darAi?? lemtingi riboA?enkliai: Jonas StrielkAi??nas, Sigitas Geda, Justinas MarcinkeviA?ius… Ai??jo ir iA?Ai??jo sau, iA?sineA?Ai?? ai??zsaulAi?? su savimai???. Kaip koks kAi??rAi??jA? kartas bei epochas skiriantis monumentas stovi fundamentalus Marcelijaus MartinaiA?io veikalas ai??zMes gyvenomeai???. Vieni autoriai yra likAi?? laike iki tos ypatingos knygos, liudijanA?ios kaimiA?kosios mAi??sA? literatAi??ros kilmAi??, kiti A?sitvirtina dabar ir savo tekstais uA?pildo greitai besisukanA?ius metA? ratus. LiAi??dna, aiA?ku, bet gyvenimas tAi??siasi, knygos turi bAi??ti raA?omos, nes be knygA? nAi??ra gerai.

Esame bandAi?? dramatiA?kai konstatuoti knygA? pertekliA? ir dvasios nuovargA? (2011 m.). Tie provokuojantys, apokaliptiniams apmAi??stymams nuteikiantys klausimai leisdavo pasiguosti, skausmingai prabilti ai??ziA? gelmAi??sai???, priminti visuomenei ai??zkurianA?iA? A?moniA? kanA?iasai???. Ai??iandien knygA? pasipylAi?? dar daugiau, jau ir akys jA? negeba aprAi??pti, neA?manoma pavadinimA? ir autoriA? A?siminti, bet ai??i?? jokio dvasios nuovargio! Smagu, kad taip yra. KaA?kas knygA? padangAi??je, kaip ir pavasario gamtoje, pasidarAi?? A?viesiau ir lengviau. Mus vargina gyvenimas, kuris yra A?alia knygos, bet ne paA?ios knygos. Skaitymas padeda gyventi ir iA?gyventi, literatAi??ra A?moguje kaA?kAi?? suderina, nuramina, suteikia pasitikAi??jimo.

Ir visuomenAi?? A?iandien kaip niekuomet godi knygoms: A?monAi??s domisi autoriais, perka brangokas knygas, dalijasi A?spAi??dA?iais. Matyt, net jas skaito. BAi??na, kad net aistringai ginA?ijasi dAi??l vienos ar kitos knygos vertAi??s. LietuviA? raA?ytojo knyga jau vAi??l darosi vertinga dovana. Reikia paminAi??ti ir visokias premijas, konkursus, vardus ai??i?? net sunku surankioti, kiek autoriA? buvo tokiais bAi??dais paskatinti, padrAi??sinti, visaip motyvuoti. Nemanau, kad literatAi??ra yra bAi??das pabAi??gti nuo realybAi??s, ji kaip tik leidA?ia tAi?? realybAi?? giliau suvokti ir oriai iA?tverti.

Regimantas TamoA?aitis

Taigi apie praAi??jusius mAi??sA? literatAi??ros metus mAi??gintume klausti taip:

1. Ar negaila, kad A?iandienos triukA?me nebesigirdi mus iA?auginusiA? autoriA?, tA? iA?kiliA?jA? literatAi??ros tAi??vA?, kurie formavo XX a. lietuviA? literatAi??ros peizaA?Ai??, diegAi?? vienus ar kitus estetinius kriterijus ar net gyvenimo principus? Kiek tolstanA?io amA?iaus klasikai dar gyvi mAi??sA? sAi??monAi??je, kiek jie veikia kAi??rybinio gyvenimo realybAi???

2. LogiA?ka klausti toliau: kas yra tie, kurie dabar garsiai ateina A? literatAi??rAi?? ir savo tekstais nustelbia tai, kas neseniai buvo taip fundamentalu? Kokie naujieji kAi??rAi??jai mums yra svarbAi??s, kokios jA? A?simintinos knygos, kokie jA? meniniai pasiekimai, literatAi??rinAi??s inovacijos, estetinAi??s ir net politinAi??s idAi??jos? Juk literatAi??ra, kaip ir A?vairovAi??s visuomenAi??, A?iandien darosi imli politinAi??ms idAi??joms.

3. KAi?? tos naujos, vienaip ar kitaip iA? bendros masAi??s iA?siskyrusios knygos duoda skaitytojui A?iandien? Kokius jo poreikius tenkina, kaip jam padeda gyventi? Ar neatrodo, kad A?iek tiek prigeso leidAi??jA? ir skaitytojA? aistra populiariajai literatAi??rai, kad skaitytojas literatAi??roje vis daA?niau ieA?ko A?mogaus, savAi??s, o ne pramogos? Nors tokia literatAi??ra tebAi??ra leidA?iama ir bus leidA?iama (kuo leidyklos padengtA? A?kvAi??ptosios kAi??rybos nuostolius), vis dAi??lto atrodo, kad populiarioji literatAi??ra darosi nepopuliari (apie jAi?? kartais nepadoru uA?siminti).

4. Ai??iandien nemadinga samprotauti apie ai??zeuroromanAi??ai???, kartais net nesmagu prisiminti A?itAi?? kadaise madingAi?? A?odA?. Kai kuriA? naujoviA? entuziazmas ilgai netveria. Ar teisingas A?spAi??dis, kad naujosios rimtesniA? lietuviA? autoriA? knygos jau yra europietiA?kos ne deklaratyviai ai??i?? kaip eksportui ruoA?iama prekAi??, ai??i?? bet iA? esmAi??s?

5. KaA?kur traukiasi ir prislopo niAi??rioji buitinio egzistencializmo eseistika, kuri taip tikdavo mokyklA? teksto suvokimo uA?duotims ir vidurinio amA?iaus krizAi??s iA?tiktiesiems. LietuviA?kas dvasios atgaivos bAi??das paneriant su visu protu bei intelektu A? kolektyvinAi?? savigrauA?Ai?? ir melancholijAi??. Nebepopuliarus A?iandien ir intelektualus valkataujantis eseistas, jA? lengvai nukonkuruoja vos raA?yti pramokAi?? emigruojantys bei reemigruojantys vikrAi??s tautieA?iai: A?tai jie tai turi kAi?? papasakoti! Kaip A?iandien atpaA?inti eseistAi??: koks jis yra, kaip atrodo, kAi?? ir kaip raA?o ai??i?? kam jis raA?o? Kas jA? palaiko? Ko jam reikia?

6. Nors literatAi??ros kritika visada atsilieka, ji maA?iausiai palaikoma ir finansuojama, o kartais kai kuriA? naujA?jA? iA?kiliA?jA? net uA?sipuolama, bet pats lietuviA? literatAi??ros procesas (raA?ymas ir skaitymas) ai??i?? ar jis nepasidarAi?? kiek profesionalesnis, stabilesnis, skaidresnis? Lyg raA?antieji imtA? geriau raA?yti kaA?kaip to amato pramokAi??? Tarytum kaA?kas Lietuvos raA?ytojA? ir skaitytojA? gyvenime pasikeitAi?? ai??i?? gal neA?ymiai, bet esmingai?

Bet gal tai tik pavasario nuotaikos, kurios praeina.

JAi??ratAi?? SprindytAi??

Ai??

Labai apsidA?iaugiau pozityviomis pokalbio organizatoriA? nuostatomis ai??i?? iA? tiesA? gana dAi??sauti dAi??l knygA? pertekliaus ar prastA? veikalA?, nes bendras procesas pakankamai A?domus, skaityti norisi ir yra kAi??. Vyresnieji raA?ytojai, tie ai??ziA?kilieji literatAi??ros tAi??vaiai???, dar gana daug raA?o, bet tiesiog maA?iau matomi vieA?umoje ir ne taip pastebimi kritikos, nes kultAi??rinAi?? A?iniasklaidAi?? uA?pildo vis jaunesnAi??s kartos vertintojai, kuriems A?domiau, kAi?? jiems bylo Marius Burokas ar Ieva ToleikytAi??, o ne Vytautas Skripka ar Leonardas Gutauskas. NatAi??ralu, kad aktualiausia tai, su kuo gali tapatintis, aiA?kintis savo individuacijos problemas ir svarstyti ai??i?? ar Aleksandros Fominos papAi??stA?andis romanas ai??zMes vakar buvom salojeai??? yra dar vienas ai??zprarastosios kartosai??? manifestas, A?ymintis jos ai??zpakilimAi?? ir krytA?ai???, ar tik paprasta emigrantiA?kos kasdienybAi??s kronika. Ai??iAi?? knygAi?? vertinu kaip gana reportaA?iA?kAi?? pasakojimAi??, kuriam tiesiog stinga literatAi??ros parametrA?, bet jei jaunimui ji kaitina kraujAi?? ir skatina diskusijas ai??i?? puiku.

2011 metA? knygA? visumoje A?A?velgiu ne tiek kartA? kaitos A?enklus, kiek A?siAi??buotas sAi??puokles tarp dokumentikos ir fikcijos. A?anriA?kai dokumentikos barui priklausytA? Zitos A?epaitAi??s A?urnalistinis londonieA?iA? emigrantA? gyvenimo tyrimas esAi?? knygoje ai??zEmigrantAi??s dienoraA?tisai???, AudronAi??s GirdzijauskaitAi??s menininkA? portretai ai??zNutolAi?? balsaiai???. Bet noriu paA?ymAi??ti kAi?? kita ai??i?? A?domiausia tai, kaip dokumentinis, faktologinis, autobiografinis pradas valdingai skverbiasi A? tuos tekstus, kuriuos anksA?iau laikAi??me grynai groA?ine (fikcine) kAi??ryba ai??i?? A?ia turiu galvoje Romualdo Granausko noveliA? romanAi?? ai??zTrys vienatvAi??sai???, Vytauto Martinkaus kalendorines noveles ai??zDvylika lieptA?ai???, Henriko Algio A?igriejaus noveliA? rinkinA? ai??zIr parneA?Ai?? apynio kvapAi??ai???, Leonardo Gutausko trumpAi??jAi?? prozAi?? ai??zAi??unA? dainosai???, Kazio Sajos prisiminimA? apmatus ai??zSkudurAi??liA? takasai???. Ant H. A. A?igriejaus 2007 m. iA?leisto noveliA? rinkinio ai??zVarna braukia aA?arAi??ai??? ketvirtojo virA?elio yra A?tai toks ai??ziA?kiliesiems tAi??vamsai??? gana tipiA?kas, nors ne visada jA? deklaruojamas, prisipaA?inimas: ai??zNorAi??A?iau pasakyt maA?daug panaA?iai kaip kitados VaiA?gantas ai??i?? kAi??rybos A?iA?ia ne tiek daug, A?ia tik apraA?ymai. A?ia tai, kas yra atsitikAi?? mano artimiesiems, paA?A?stamiems, draugams, pagaliau man paA?iam <...>. Taip, buvo ne visai taip… Betgi A?ia ne protokolai, o novelAi??s, kurioms iA?monAi?? privaloma.ai??? Vyresnieji raA?ytojai noriai ir intensyviai miksuoja autobiografinius, memuarinius momentus su prasimanytomis situacijomis. SimptomiA?kas pavyzdys bAi??tA? R. Granausko novelAi?? ai??zBaltas triuA?isai???, kur pasakojama pirmA? dviejA? jo knygA? leidybos istorija dar begyvenant MosAi??dyje, apysakos ai??zJauA?io aukojimasai??? raA?ymas, paskui bohemiA?kas tarpsnis Vilniuje, kur detalAi??s ir visos pavardAi??s autentiA?kos, bet po nugAi??rimo su biA?iuliais Rimanto Ai??avelio vonioje pamatytas baltas triuA?is ai??i?? pramanytas. Epizodo su triuA?iu iA? tiesA? nebuvo, tai A?terptas anekdotas. TokiA? maA?A? mistifikacijA? esama ir V. Martinkaus, ir L. Gutausko autobiografiniais motyvais perpintoje beletristikoje. Vyresni raA?ytojai dar nepereina A? grynai memuarinius A?anrus, kaip tai padarAi?? Marcelijus Martinaitis biografinAi??je prozoje ai??zMes gyvenomeai???, bet tendencija panaA?i, jauA?iamas asmeninAi??s ar / ir kolektyvinAi??s atminties spaudimas, poreikis retrospektyviai apmAi??styti tai, kas buvo. Tai ryA?kiai uA?fiksuota K. Sajos knygos paantraA?tAi??je: ai??zprisiminimai (apmatams) / pamAi??stymai (ataudams)ai???. Kad ir apie kokius bjaurius laikus pasakotA? H. A. A?igriejus novelAi??se ai??zIr parneA?Ai?? apynio kvapAi??ai???, jose A?yra humoro kibirkA?tys, sklinda rami iA?mintis. Kita vertus, pamAi??stymA? poreikis, kiekis ir kokybAi?? nebAi??tinai sietini vien su vyresniA?jA? ai??zrekolekcijomisai???, nes pastaruoju deA?imtmeA?iu fikcinA? prozos pasakojimAi?? smarkiai transformavusi esAi?? likvidavo ribas tarp vakar ir A?iandien, tarp vieA?a ir intymu, iA?laisvino visus raA?ytojus ir gyvenimiA?kai, ir struktAi??riA?kai.

Ai??tai V. Martinkaus novelAi??-esAi?? ai??zKarveliA? lesintojasai??? apipinta visokeriopomis kultAi??rinAi??mis aliuzijomis ir intertekstais. Senamiestyje vedA?iojant A?unA? galima reflektuoti ir istorijAi??, ir dabartA?, asmeninAi??s biografijos momentus, Vilniaus daugiakultAi??riA?kumAi??, Dievo ir velnio konfrontacijAi??, jA? ginA?Ai?? per SirvydAi?? ir t. t. ai??i?? taigi vienu A?uoliu V. Martinkus apima istorinAi?? retrospektyvAi??, aktualizuoja ryA?A? su paveldu ir padeda A?sisAi??moninti dabarties situacijAi??. IntelektualinAi??s esAi?? A?anras suteikia galimybAi?? aprAi??pti tikrovAi?? simultaniA?kai. A?ia priA?lieA?iau ir Lauryno Katkaus ai??zSklepas ir kitos esAi??ai??? ai??i?? kai kurie sovietmeA?io reiA?kiniai svarstomi ir apmAi??stomi A?neA?ant naujA? bruoA?A?, ypaA? A?sidAi??mAi??jau roko muzikos klausymo ir aprangos bei A?ukuosenA? stiliaus kodavimAi?? kaip ai??znepriklausomybAi??s ir iA?didumo A?enklAi??ai???. PrograminAi?? yra antraA?tinAi?? esAi?? ai??zSklepasai???, nurodanti A?iandieninio raA?ytojo vietAi?? kultAi??roje, jo lokalizacijAi?? lyg ir pogrindyje, lyg ir marginalioje nuoA?alAi??je, bet dAi??l to neverkA?lenama, tiesiog ramiai konstatuojama ir toliau dirbama.

SakyA?iau taip: memuaristikos tendencijos ryA?kiai bAi??dingos vyriausiems, psichologinis realizmas ai??i?? vidurinio amA?iaus raA?ytojams, o fikcija ai??i?? jaunesniems ir jauniausiems.

Psichologinio realizmo stipriAi??sias puses A?kAi??nija Lauros Sintijos A?erniauskaitAi??s romanas ai??zMedaus mAi??nuoai???. Tai A?viesi knyga apie bandymAi?? iA?bristi iA? krizAi??s per moteriA?ko iA?sipildymo troA?kimAi?? ir galutinA? pilnatvAi??s siekinA? A?kAi??nijanA?iAi?? dievoieA?kAi??. L. S. A?erniauskaitAi??s romanai pagrA?sti aiA?kia naratyvine struktAi??ra (kitaip tariant, pats siuA?etas daug pasako). Jauna disertacijAi?? raA?anti moteris vidurA?iemyje pabAi??ga A? tuA?A?iAi?? seneliA? sodybAi?? maA?ame baA?nytkaimyje. Ji iA?gyvena krizAi?? ai??i?? jauA?ia, kad vienatvAi?? nebepakeliama, o disertacijAi?? raA?yti nuobodu ir turbAi??t beprasmiA?ka. Staiga darA?inAi??je randa bAi??glA?, persekiojamAi?? nusikaltAi??liA?, iA?sigAi??sta ir nori sprukti atgal A? miestAi??, bet pasitinka iA?A?Ai??kA?, patiria meilAi?? ir sukrAi??timAi??. L. S. A?erniauskaitAi?? ai??i?? iA?tobulintA? jusliA? raA?ytoja. Romane uA?buria ypatinga emocinAi?? aura, sugestyviai kuriama lAi??kesA?iA? nuojauta ir trapiA? santykiA? nAi??riniai. PaA?ymAi??tinas raA?ytojos sensorinis jautrumas ir jo spektras ai??i?? apstu regAi??jimo, uoslAi??s, lytAi??jimo, girdAi??jimo A?vaizdA?iA?. Vyras ir moteris didelAi??je baltoje erdvAi??je girdi, seka, jauA?ia vienas kitAi??. Baltumas A?ia konceptualus ai??i?? veiksmo fonAi?? sudaro tyla ir A?varus sniegas, semantiA?kai koduotas AiA?kuA?iA? miestelis, o pagrindiniA? veikAi??jA? vardai prasideda A raide (Ada, Arkadijus, Andrius). PabrAi??A?tinai akcentuojama balta spalva, pasiseka perteikti tiesioginA? vizualinA? A?spAi??dA?, atliepiantA? herojAi??s apsivalymo ir atsinaujinimo viltis. Suvokiu A?A? romanAi?? kaip angaA?uotAi?? atsakAi?? A? destruktyvumo, ironijos ir kAi??no apologijos pertekliA? lietuviA? literatAi??roje. Tai psichologiA?kai niuansuotas kAi??rinys apie saviieA?kAi?? ir jausmus, ir galima sakyti, kad autorAi?? tais ieA?kojimais tiesiog uA?kreA?ia skaitytojAi??, infekuoja jA? emocijomis ir spindinA?ios gamtos refleksijomis. SvarbA? vaidmenA? atlieka religinis matmuo, deja, A?kAi??nytas perspaustai ir ne visai skoningai (herojei turguje perkant paprikas pasirodo Kristus, veikAi??jai masiA?kai iA?eina A? vienuolynus ar ima studijuoti teologijAi??). Atrodo, kad romano pradA?ia raA?yta su dideliu A?kvAi??pimu, antroje dalyje prasideda dirbtinis herojA? stumdymas, o pabaiga atsiranda iA? reikalo sumegzti intrigos mazgus. TaA?iau kaip tik religinAi??s dimensijos ekstrapoliavimas pelnAi?? L. S. A?erniauskaitei ai??zuA? kAi??rybinAi?? drAi??sAi??ai??? skiriamAi?? A?iemetinAi?? Jurgos IvanauskaitAi??s premijAi??.

BirutAi??s JonuA?kaitAi??s ai??zUA?sagstyk maneai??? taip pat priklausytA? psichologinio realizmo arealui, kur santykiA? narpliojimas ar moters savijauta yra kAi??riniA? centre. Man geriausi pasirodAi?? charakteriniai, dinamiA?kieji apsakymai, kaip antai ai??zSaldAi??s A?plyA?imaiai??? (aklas sodo kaimynas tampa meiluA?iu, o vAi??liau patenka A? psichiatrinAi??) ai??i?? jA? iki A?iol prisimenu su visomis detalAi??mis. Subtili ir gili moteriA?koji ai??zKordilinaai??? ai??i?? apie lelijiniA? A?eimos augalAi??, persodintAi?? kaip ir autorAi??.

NekalbAi??siu apie knygA? blokAi??, kur semiama iA? kultAi??riniA? bendrybiA? katilo, kaip antai Lolitos PiliA?iauskaitAi??s-NavickienAi??s romane ai??zSlAi??ptA? sapnA? tyrlaukiaiai??? ai??i?? A?ia nAi??ra savito sakinio, viskas rutuliojasi kaip pavyzdinAi??je sovietmeA?io prozoje ai??i?? veikAi??jA? santykiai draugiA?ki, aukA?tinamas tAi??viA?kAi??s ilgesys, atstatoma TrakA? pilis, vaikai svajoja, seneliai rAi??pinasi.

Kai kuriuose tekstuose klostosi gana naujoviA?kas santykis su istorine praeitimi, ieA?koma tarsi palengvintA? sprendimo variantA?, sudAi??tingi dalykai graA?iai A?pakuojami eksportui. TokiAi?? istorijos ai??zholivudinimoai??? tendencijAi?? turi visos nacionalinAi??s literatAi??ros, mes nemenkai vAi??luojame (RAi??tos Ai??epetys tremties interpretacija ai??zTarp pilkA? debesA?ai???, MeA?io Laurinkaus trileris ai??zElektraai???), bet ar ne prastesnis variantas ai??i?? istorijos didaktinimas? EglAi??s JuodvalkAi??s eilAi??raA?A?iai ai??zSakalai naktA? nemiegaai???, kuriuos iA?leido Lietuvos gyventojA? genocido ir rezistencijos tyrimA? centras, gal visai neturAi??tA? bAi??ti traktuojami kaip groA?inAi?? literatAi??ra, antraip teks apipilti priekaiA?tais, kad partizanA? aukos TAi??vynei eiliuojamos perdAi??m deklaratyviai. Ai??i knyga pirmiausia paA?intinAi??, patriotinAi??, aprAi??pinta paraliteratAi??riniais priedais: autorAi??s A?vadu, palydimaisiais liudininkA? tekstukais, dokumentinAi??mis nuotraukomis (tiesa, per knygA? aptarimAi?? LietuviA? literatAi??ros ir tautosakos institute buvo uA?siminta, kad aukA?tA? tonA? lyrikAi?? iliustruoti iA?niekintA? lavonA? fotografijomis nAi??ra geras sprendimas). Istorijos interpretacijos literatAi??roje (pernai pasirodAi?? gana daug tokiA? knygA?) jau gali tapti nauju pretekstu kritikA? diskusijai; Donata MitaitAi??, kvestionavusi PatriotA? premijos skyrimAi?? R. Ai??epetys romanui, tokiAi?? polemikAi?? yra pradAi??jusi (ai??zNemunasai???, www.bernardinai.lt). Man belieka atsidusti, kad serbA? reA?isieriaus Emilio Kusturicos stilingas A?aismAi??s ir gelmAi??s derinys, vaizduojant karinius / tautinius konfliktus, lietuviams dar oi kaip toli.

Bandymai ironiA?kai, komiA?kai traktuoti kai kuriuos istorinius epizodus ar datas palieka pakankamai prieA?taringAi?? A?spAi??dA?. Pirmiausia turiu mintyje Herkaus KunA?iaus romanAi?? ai??zLietuvis Vilniujeai???. KultAi??ros barbaras H. KunA?ius, dar pirmuoju kAi??riniu perAi??mAi??s dadaistA? principus, tAi??sia skaitytojo gluminimAi?? ai??i?? ypaA? tokio skaitytojo, kuris nepratAi??s literatAi??rai taikyti parodijos kodAi??. PradinAi??s mokyklos Ai??kvedys Napalys Ai??eputis iA? provincijos atvyksta A? Lietuvos TAi??kstantmeA?io dainA? A?ventAi??, ekstatiA?kai patiria Vilniaus, kaip A?vento miesto, gAi??rA?. Ai??eputis reprezentuoja ai??zkuo paprasti A?monAi??s gyvenaai??? (p. 85). H. KunA?ius parodijuoja banalybes ir mAi??stymo bei retorikos A?tampus, patriotines kliA?es, nepakantumAi?? kitatauA?iams, t. y. mAi??gdA?iodamas ironizuoja ai??zvidurkio mentalitetoai??? normatyvumAi??. Nuolat pilasi liaudiA?ka iA?mintis: ai??zA?lugs netrukus ta Amerikaai???, ai??zrusA? mafija valdoai???, ai??znegrA? mums A?ia betrAi??kstaai???, ai??zar jis katalikas?ai???, ai??zgeras lietuvis ai??i?? mirAi??s lietuvisai???, atstovaujamas interneto komentatoriA? iA?prusimo lygis: ai??zTai buvo raA?eivA? ir raA?inAi??jimo aukso amA?ius ai??i?? jA? civilizacija <...>, kAi?? nors be perstojo raA?inAi??ti buvo ne tik malonu, bet ir madinga.ai??? Skaitytojams vyrams patiks puslapiai iA? tarnybos sovietinAi??je armijoje (nors tas armijos vaizdavimas raA?anA?iA? vyriA?kiA? tekstuose jau tapo A?grystanA?ia mada). Ai??iuose epizoduose aiA?kus raA?ytojo nenuoseklumas ir pradinio kodo nesilaikymas ai??i?? apie armijos reikalus ir gyvenimAi?? komisariate plAi??tojasi beveik realistinis pasakojimas, dingsta kraA?tutinAi?? parodija. Nelabai sueina galai, nes Ai??eputis armijoje susidAi??rAi?? su tikru internacionalu, o jis pats yra visiA?kai nepakantus Vilniaus daugiatautiA?kumui. Nutolstama nuo Ai??epuA?io, kaip vidutinioko, mentaliteto; sovietinAi??s armijos epizodus interpretuoja jau ne provincialas Ai??eputis, o beveik visaA?inis pasakotojas, turintis platesnA? supratimAi??, sociopolitinAi?? orientacijAi??. Konceptualiai itin svarbus (kaA?kodAi??l recenzentA? praA?iAi??rimas) romano pabaigos kriminalinis akcentas: prieA? iA?vykdamas A? DainA? A?ventAi?? Ai??eputis nuA?udAi?? A?monAi?? (A?metAi?? A? A?ulinA?), nes A?i nenorAi??jo jo iA?leisti A? VilniA?. Tas individualus blogis, koreliuojantis su kolektyvine patriotine-religine ekstaze (kurioje galima saugiai uA?simaskuoti), ir yra pati bjauriausia A?io romano tiesa.

Fikcijos prozai aptarti pasitelkA?iau A?odA? ai??zdarymasai??? ai??i?? tai literatAi??rologAi??s Dalios StriogaitAi??s kertinAi?? sAi??voka, taikoma XX a. pirmA?jA? deA?imtmeA?iA? lietuviA? avangardizmo siekiams. Nutraukiami ryA?iai su imitacijos tradicija. Fikcijos tekstuose vis maA?iau ar visai nebAi??ra atpaA?A?stamos aplinkos, lietuviA?kA? realijA?, veiksmas persikelia A? kitas A?alis arba lokalizacija iA?vis nebesvarbi. Ai?? pirmAi?? planAi?? iA?keliami specifiniai formalAi??s ieA?kojimai, konceptualus kAi??rinio formavimas-tvarkymas, racionaliA? darymo bAi??dA? demonstravimas. A?ia neginA?ijamas lyderis bAi??tA? Andrius JakuA?iAi??nas, jo apsakymA? vainiko ai??zLalagAi??ai??? fenomenologiniai kAi??rAi??jo bAi??senA? apmAi??stymai ir nekomercinis uA?siangaA?avimas. RaA?ytojas pateikia itin sudAi??tingAi?? tekstAi?? ir taip ai??zA?stengia triumfuoti prieA? skaitytojo gaA?lius A?geidA?iusai??? (p. 149), juk paprastas skaitytojas trokA?ta paprasto suprantamo skaitinio. ai??zLalagAi??sai??? tema yra menas, erotikos, mirties ir kAi??rybos ryA?ys, kalbos galimybiA? ribos. Apskritai labai vertinu kAi??rAi??jo valiAi?? struktAi??ruoti pasaulA?, kurti ne imitacijas, o kaA?kAi?? visai nauja.

Vis dar bandoma iA?sinerti iA? A?anriniA? priklausomybiA?: RamAi??nas KasparaviA?ius deklaruoja kuriantis ai??zpitoreskasai???, Jurga TumasonytAi?? bAi??ga nuo novelAi??s (ai??ztrumpoji prozaai???) ir vis tiek raA?o noveles, o A. JakuA?iAi??nas, siAi??lantis ai??zapsakymA? vainikAi??ai???, sonetA? vainiko klonAi??, demonstruoja kAi??rybiA?kumAi?? ir truputAi??lA? blefuoja, nes pagal naratyvo vientisumAi?? tai ai??i?? romanas. IA? karto reikia paA?ymAi??ti, kad fikcijos nelygiavertAi??s, vienos pavykusios, kitos ne. Suirzusi skaitytoja komentuoja UndinAi??s RadzeviA?iAi??tAi??s ai??zBaden Badeno nebusai???: ai??zO kAi?? istorijos nori pasakyti? Netikros jos, veikAi??jai neegzistuojantys, vietos nesamos… Istorijos nepanaA?ios A? gyvenimAi??, dirbtinAi??s… Keista jA? logika ai??i?? nelogiA?ka.ai??? Ai??iuo atveju kritika privalo uA?imti gynybinAi?? pozicijAi??: U. RadzeviA?iAi??tAi??s raA?ymo impulsas yra idAi??ja, o ne istorija, todAi??l tai intelektuali proza, kur viskas skrupulingai apgalvota, stilius apvalytas ir nuo puoA?menA?, ir nuo skiedalA?. Gana efektingai kovojama su banalumu. U. RadzeviA?iAi??tAi?? patraukia ir bandymu uA?griebti skirtingA? kultAi??riniA? patirA?iA? sandAi??ras ir A?vairius tautinius mentalitetus. Ai??i raA?ytoja neturi lietuviA?ko konteksto, tai rodo ir jos atsiradimas ai??zBaltA? lankA?ai??? leidyklos serijoje ai??zOrientyraiai???, kur ji A?siterpia tarp uA?sienio autoriA?, naujA?jA? literatAi??ros formuotojA? ai??zvAi??jarodA?iA?ai???. Ji labai gerai pasimokiusi iA? uA?sienio literatAi??ros, atneA?a A? lietuviA? prozAi?? tai, ko visada stigo ai??i?? intelektAi??, A?aibiA?kAi?? personaA?o charakteristikAi??, kiekvienu kAi??rinAi??liu pasako svarbiA? dalykA? apie A?moniA? ydas ar socialinius procesus, o ne A?iaip siunA?ia atvirlaiA?kius pasigroA?Ai??ti. Yra perAi??musi kaA?kAi?? iA? A?ydA? ir iA? anglA? humoro, moka pasiA?aipyti ir iA? savAi??s, ir iA? kitA?.

Prie ai??zdarymoai??? autoriA? priskirtina ir debiutantAi?? J. TumasonytAi??, rinkinyje ai??zDirbtinAi?? muselAi??ai??? skelbianti devyniolika noveliA?kA? trumpos prozos kAi??rinAi??liA?. AutorAi?? chirurgiA?ka, nuemocintu ir negailestingu konstruktyvumu primena RiA?ardo Gavelio tradicijAi??. Jos akiratyje ai??i?? neelitiniai personaA?ai ir neprabangAi??s scenovaizdA?iai, atvirkA?A?iai, A?emoji socialinAi?? klasAi??, valdoma A?iauriA? iA?gyvenimo instinktA?. U. RadzeviA?iAi??tAi??s personaA?ai pakrikAi??, bet bando rasti iA?eitA?, kabinasi uA? iliuzijA?, o J. TumasonytAi??s veikAi??jams viskas A?iame pasaulyje atgrasu, santykis su artimaisiais ir mirtimi nusakralintas, bet autorAi?? stebina gyvenimiA?ka branda ir originalumu. Staiga prisiminiau niAi??riAi?? BitAi??s VilimaitAi??s novelAi??, kur pabaigoje sveikstant vaikui moteris ai??zuA?kiA?o uA? veidrodA?io ligustro A?akelAi??ai??? ai??i?? tai kaA?kaip atveria novelAi??, atsiranda literatAi??rai bAi??tino deguonies, o J. TumasonytAi??s prozoje oras iA?kvAi??puotas.

Kad egzistuoja organiA?kas ai??zdarymasai??? ir dirbtinis ai??zdarymasai???, pagalvojau sunkiai skaitydama R. KasparaviA?iaus ai??zDecameron medicusai???, kur pirmiausia autorius uA?siangaA?uoja raA?ysiAi??s naujAi?? A?anrAi?? ai??i?? pitoreskas, bet A?anro poA?ymiA? nerasta, tai gryniausia eklektika, menkai tarpusavyje susijAi?? fragmentai. ai??zDabar, sakau, padarysiu postmoderniaiai??? (tai citata iA? ai??zparaiA?kosai???, p. 9, bet kad postmoderno dabartis jau seniai tapo praeitimi). Pavadini visus iA? stalA?iA? suA?luotus juodraA?A?ius (tai rodo ir 1998ai??i??2010 paraA?ymo metai) pitoreskomis ir jau motyvuoji, kaip sumesti A? krAi??vAi?? bet kAi??, kAi?? esi kaA?kada raA?Ai??s ar pagalvojAi??s bet kuria proga ai??i?? pusiau istorijAi??, pasakojimo fragmentAi??, prisiminimAi??, eilAi??raA?tukAi??, nereta jungtis: ai??zKeiskim temAi??ai???. Skaitai A?iAi?? knygAi?? lyg megztum kokiAi?? absurdo kojinAi?? be pabaigos. IA? pradA?iA? atrodo, kad pagrindinis knygos personaA?as turAi??tA? bAi??ti XIX a. gydytojas ir keliautojas A?iogelis, bet uA?uominos apie jA? vos kur ne kur A?mAi??kA?A?ioja, A?iaip pasakojama viskas, kas ai??zuA?eina ant seilAi??sai???. R. KasparaviA?iaus savitumas ai??i?? tuteiA?iA?kas koloritas ai??i?? t. y. tautA? ir kalbA? maiA?alynAi?? ai??i?? atsispindi knygoje, tAi?? maiA?alynAi?? atkartoja stilistika, tai pagrindinis privalumas. R. KasparaviA?ius, kaip ir H. KunA?ius, atstovauja prasA?iokA? mentalitetui, bet kAi??rybiA?ko stilingumo A?iam uA?mojui trAi??ksta.

RyA?ki dabarties tendencija ai??i?? atsisakymas mistifikuoti kAi??rybos aktAi??. J. TumasonytAi?? pirmos knygos pasirodymo proga esAi?? ai??zApie tai, kaip tapau jaunAi??ja raA?ytojaai??? (ai??zMetaiai???, 2012, Nr. 1) apie savo kartAi?? raA?o: ai??zDomAi??tis menu, kaip ir bAi??ti kAi??rybiA?ku, yra madinga ai??i?? tik reikia tinkamai A?kinkyti kAi??rybAi?? ir iA? to iA?sunkti ai??zbabkiA?ai???. Ai??tai kiek puikiA? dizaineriA?, fotografA? ir kitA? vaizdo genijA?. Tiesa, lietuviA? literatAi??ra jaunimui nAi??ra pati svarbiausiaai??? (p. 5).

Pabaigai reikia pridurti, kad cai??i??est la vie kAi??riniA? nelaikau kuo nors pranaA?esniais uA? fikcijos kAi??riniA? grupAi?? ar atvirkA?A?iai. Cai??i??est la vie, jei talentingai papasakota, savaime A?domu ir naudinga ai??i?? tai turi pridAi??tinAi?? istorinAi??, paA?intinAi??, kultAi??rinAi?? vertAi??, svarbu, kad pasakotojas mokAi??tA? sijoti faktus, valdytA? kompozicijAi?? ir pasitelktA? apibendrinanA?ias detales (tAi?? ir R. Granauskas, ir V. Martinkus, ir A. GirdzijauskaitAi??, ir Z. A?epaitAi?? tikrai moka).

FikcijAi?? galima pavadinti gerokai dabitiA?ka. Dabita yra puoA?eiva, o konstruktyvumo, kitoniA?ko raA?ymo demonstravimo ir pasididA?iavimo, kad aA? esu ne toks, kaip kiti, tikrai esama. Ai??iandienos prozininkai nebebando A?pirA?ti, kad ai??zsermAi??ga apsivilkusi vaikA?to tikra iA?mintisai???, H. KunA?ius tokiAi?? nuostatAi?? sudrasko A? skutelius. KomiA?kai dabitiA?kas yra ir cai??i??est la vie atstovas R. Granauskas, MosAi??dyje aA?tuntajame deA?imtmetyje dAi??vintis raudonas treningo kelnes, nes kitokiA? A? vietinAi?? parduotuvAi?? neatveA?Ai??.

KAi??rybos kaip dieviA?ko A?kvAi??pimo samprata transformavosi A? meistriA?kai valdomo amato sampratAi??. Tik A. JakuA?iAi??no ai??zLalagAi??jeai??? atskleistos kAi??rAi??jo kanA?ios dar mena senAi??jA? ApsAi??dimAi??, bet tai irgi kombinuojama su meistrystAi??s tema.

Laimantas JonuA?ys

cheap kamagra supplier.

Ai??

1. PrisipaA?insiu ai??i?? klausimas man per sudAi??tingas. Apie tai, kaip baigiantis XX a. ir prasidedant XXI a. keitAi??si literatAi??rinAi?? raiA?ka ir estetinAi??s vertybAi??s, galima rengti atskirAi?? diskusijAi?? arba raA?yti veikalus. A?inoma, lengviau pasakyti, kas tapo nustelbta, negu kas nustelbAi??, bet ir tai tik jeigu bent sAi??lyginai pripaA?insime, kad XX a. lietuviA? literatAi??roje vyravo tradicinis realizmas, paremtas tradicinAi??mis etinAi??mis vertybAi??mis. TaA?iau, A?kiA?Ai?? rankAi?? ne tik A? XX a. palikimo skrynios virA?utinius sluoksnius (t. y. amA?iaus pabaigAi??), bet ir giliau, iA?trauksime ne tik kaimiA?kAi??jAi?? literatAi??rAi?? arba tradicinAi?? lyrikAi??, bet ir Antano Ai??kAi??mos ai??zBaltAi?? drobulAi??ai???. O A?i, regis, dar tebAi??ra visai gyva ir veikia mAi??sA? literatAi??rinAi??s vaizduotAi??s erdvAi?? (jau ne kartAi?? kalbAi??ta, kad tai yra knyga, literatAi??ros pamokose daranti A?spAi??dA? moksleiviams).

2. Man malonu, jog A?iais laikais jau ir Lietuvoje (laisvojo pasaulio erdvAi??se taip buvo ir visAi?? XX a.) literatAi??ra tokia A?vairi, kad vienareikA?miA?kai jos apibendrinti neA?manoma. Kai atrodAi??, kad poezijoje tradicinAi?? eilAi??dara palaidota ir jai pastatytas antkapis, pernai iA?Ai??jo svaigiai liAi??liuojanA?ios IlzAi??s ButkutAi??s ai??zKaravanA? lopA?inAi??sai???. Tokia poezija gerai nuteikia dar ir tuo, kad yra tarsi belaikAi??, t. y. iA?kilusi virA? konkretaus laiko ir jo laikraA?A?iA?.

Taigi, kai kurie ateina ne garsiai, o tyliai. Ir kai buvo kalbama, kad prozoje dabar vieA?pataus tik trumpi aiA?kAi??s sakiniai (ir esAi?? gal taip ir reikia A?ioje dideliA? greiA?iA? epochoje), pasirodAi?? dar svaigiau supanti Andriaus JakuA?iAi??no ai??zLalagAi??ai???. Ai??i knyga verta atskiro dAi??mesio, tai ne tik A?io autoriaus ir ne tik vienA? metA? savotiA?ka virA?Ai??nAi??. GalbAi??t tai tokia virA?Ai??nAi??, kurios nemaA?a dalis stovinA?iA?jA? papAi??dAi??je net nebeA?A?velgia, nes ji skendi Ai??kuose, bet tai liudija ypatingAi?? naujAi?? lietuviA? literatAi??ros vyksmo brandAi?? ir, manau, turAi??s iA?liekamAi??jAi?? vertAi??. Ai??i virA?Ai??nAi?? turbAi??t nebeturi perspektyvos kilti dar aukA?A?iau, bet tai nereiA?kia, kad A?alia negali bAi??ti kitA? ir kitokiA? virA?Ai??niA? ai??i?? jA? jau yra ir, manau, bus ateityje, ir tai iA? esmAi??s praturtina visAi?? mAi??sA? literatAi??rinA? peizaA?Ai??.

Herkaus KunA?iaus romano ai??zLietuvis Vilniujeai??? nelaikyA?iau nauja virA?Ai??ne, nes savAi??jAi?? (o kartu ir lietuviA? literatAi??ros) jis jau pasiekAi?? su romanu ai??zNepasigailAi??ti DuA?anskioai???, bet ir A?ioji knyga, manau, yra A?spAi??dingas kAi??rinys bent keleriA? metA? kontekste. Tai, kad jis nepakankamai A?vertintas, matyt, susijAi?? su tuo, kad pas mus iA?radingas komizmas nelaikomas literatAi??rine vertybe.

3. A?inoma, teiginys, kad populiarioji literatAi??ra darosi nepopuliari, suprastinas tik paradoksaliai, nes tai yra oksimoronas. LiteratA? ir apskritai intelektualA? sluoksniuose ta literatAi??ra niekada nebuvo populiari. Bet A?ia yra vienas svarbus aspektas ai??i?? galimas tiltas tarp pramoginAi??s ir rimtesniosios literatAi??ros. Vakaruose kAi??riniai, kurie nepretenduoja A? mano minAi??tas virA?Ai??nes, bet kartu, bAi??dami neprimityvAi??s, pritraukia nemaA?Ai?? skaitytojA? bAi??rA?, yra A?prastas dalykas. Mes popsinAi??s literatAi??ros paprastai nAi?? neskaitome, ja apskritai nesidomime, ir tai suprantama, bet kai, tarkim, JAi??ratAi?? SprindytAi?? pabandAi?? nusileisti A? A?A? mAi??sA? maA?ai paA?A?stamiems A?monAi??ms viliojamai spindintA? pasaulAi??lA?, ji atrado, kAi?? pasakyti. Ir tada paaiA?kAi??jo, kad, lyginant su tais populiariaisiais autoriais, Jurga IvanauskaitAi??, kuriAi?? nemaA?ai kas buvo linkAi?? patyliukais nuraA?yti A? lAi??kA?tos raiA?kos paraA?tes (o juk ir buvo ten to pavirA?utiniA?kumo), yra gana iA?kili. Dabar tAi?? patA? galima pasakyti apie visai kitokio tipo raA?ytojAi?? KristinAi?? SabaliauskaitAi??.

RAi??tos Ai??epetys romano ai??zTarp pilkA? debesA?ai??? neskaiA?iau, tad jo nevertinsiu, bet iA? daugelio pasisakymA? A?manoma susidaryti gana aiA?kA? A?spAi??dA? ir galima vertinti jo funkcijAi?? pasaulyje. IA? tikrA?jA? formaliai tai lyg ir uA?sienio autorAi??s knyga, tik iA?versta A? lietuviA? kalbAi??, bet vis dAi??lto Lietuvoje daugelio vertinama kaip sava (ir vAi??lgi daugelio literatA? ai??i?? neigiamai). O A?spAi??dis toks, kad kartais reikia suvokti, jog knyga nesipraA?o meniniA? kriterijA?. Jeigu nuolat pagrA?stai skundA?iamAi??s, kad Vakaruose apie mAi??sA? tragedijAi?? stalinistinAi??je tironijoje per maA?ai A?inoma, tai dabar atsirado apie tai (tegu ir literatAi??riA?kai netobulai) pasakojanti knyga, kuriAi?? visame pasaulyje skaito A?imtai tAi??kstanA?iA? A?moniA?. Vienas garbus literatas per radijAi?? piktinosi: esAi?? kam mums reikia tokios knygos, kai mes turime ne vienAi?? autentiA?kAi?? liudijimAi??, ir ne tik Dalios GrinkeviA?iAi??tAi??s. Labai gerai, kad turime, bet juos turime tik sau ai??i?? plaA?iajame pasaulyje jie (beveik) neA?inomi. A?ia problema visai ne ta, kad R. Ai??epetys knygoje sovietinis karininkas Sibire dantis krapA?tosi dantA? krapA?tuku, o ne degtuku (kaip bAi??tA? iA? tikrA?jA?), ai??i?? svarbu, kad apie mAi??sA? tragedijAi?? suA?ino pasaulis. Estams A?iAi?? gerAi?? paslaugAi?? padarAi?? suomAi?? Sofi Oksanen su savo irgi ne aukA?A?iausio literatAi??rinio lygio (bet to neblogo, priskirtino mano minAi??tam ai??ztiltuiai??? tarp rimtosios ir pavirA?utiniA?kos literatAi??ros) kAi??riniu (ai??zValymasai???), o mums ai??i?? R. Ai??epetys.

4. ai??zEuroromanasai???, kaip A?inoma, niekada nebuvo literatAi??rologinis terminas ir tai jokia literatAi??ros srovAi??. Tai tik A?urnalistinis apibAi??dinimas, atsiradAi??s Vakaruose, o A?iai kategorijai buvo priskirta ir visai neblogos literatAi??ros pavyzdA?iA? (taip pat ir Lietuvoje), nors pas mus tokia kAi??ryba buvo laikoma primityviu bandymu iA?eiti su savo knyga A? europinAi?? arenAi??. Ai??iaip ar taip, A?is terminas, regis, savo gyvenimAi?? jau baigAi??, o europietiA?ko uA?mojo knygA?, manau, mAi??sA? autoriai paraA?o.

ordering alli online.

5. Eseistika tebegyvuoja (Laurynas Katkus, Eugenijus AliA?anka ir kiti). O apie emigracijos patirtA? pasakojanti literatAi??ra kol kas dar nepateikAi?? nAi?? vieno tikrai gero kAi??rinio. JAi?? raA?o beveik vien moterys (gal tarp emigrantA? maA?ai raA?tingA? vyrA?), ir jA? raA?ymA?, kiek utriruojant, yra du tipai (A?ia kalbu ne apie praeitus, o apie ankstesnius metus): vienos apraA?o, kaip jos (atsipraA?au, jA? vaizduojamos personaA?Ai??s) sunkiai ten triAi??sAi?? ir kaip tai nyku. KitA? personaA?Ai??ms triAi??sti anaiptol nereikAi??jo, prieA?ingai ai??i?? jos mAi??gavosi vakarietiA?ko gyvenimo komfortu, nes susirado gerA? rAi??mAi??jA? vyrA?, ir tada jau galAi??jo dykaduoniaudamos leistis A? savosios tapatybAi??s ieA?kojimus. TreA?ias atvejis: Zita A?epaitAi?? emigracijAi?? apraA?Ai?? paA?alinAi??s stebAi??tojos A?vilgsniu, ir tai daug kAi?? atskleidA?ia, bet vertAi?? A?ia daugiau dokumentinAi??, o ne literatAi??rinAi??.

Kalbant apie pirmAi??sias dvi patirtis, gera literatAi??ra gali gimti iA? abiejA?, bet kol kas negimAi??. Net jeigu latvAi??s Laimos MuktupA?velos ai??zPievagrybiA? testamentoai??? (priskirtino prie juodai triAi??sianA?iA? herojA? kategorijos) nelaikysime virA?Ai??niA? literatAi??ra, lietuvAi??s A?io lygio vis tiek dar nepasiekAi??.

EmigrantA? kiekybAi?? negimdo literatAi??rinAi??s kokybAi??s. O juk galAi??tA? rastis naujojoje iA?eivijoje geras individualistinis kAi??rinys, kurio aplinka ir personaA?ai tik atsitiktinai bAi??tA? emigraciniai. Ar mes vadiname mano jau minAi??tAi?? A. Ai??kAi??mos ai??zBaltAi?? drobulAi??ai??? knyga apie emigracijAi??? O juk bAi??tA? galima jAi?? tokia pavadinti, bet talentingam autoriui nesvarbu, apie kAi?? raA?yti, ir skaitytojui nesvarbu. TaA?iau A?ia ir iA?lenda tas milA?iniA?kas kultAi??rinis skirtumas tarp anos, pokario, iA?eivijos ir dabartinAi??s literatAi??ros.

6. LiteratAi??ros kritikoje pavasario dar nematau, o tai, kaip jau ne kartAi?? esu sakAi??s, susijAi?? su apgailAi??tina mAi??sA? kultAi??rinAi??s A?iniasklaidos padAi??timi, kuri kol kas neketina keistis. Kita vertus, ta padAi??tis nAi??ra beviltiA?ka, tik daug ko stokojanti.

Elena BaliutytAi??

Ai??

Per keletAi?? pastarA?jA? metA? Anapilin iA?Ai??jus ryA?kiems vyresnAi??s kartos poetams (Sigitui Gedai, Justinui MarcinkeviA?iui, Alfonsui Maldoniui, Jonui StrielkAi??nui), kritikai, o ir kai kurie poetai Ai??mAi?? tvirtinti, kad su jais baigAi??si tikrosios poezijos epocha, lietuviA? poezijos aukso amA?ius. Bet S. Geda ar Just. MarcinkeviA?ius (jau reikia pridAi??ti ir ValdemarAi?? KukulAi??) naujomis, po jA? mirties pasirodA?iusiomis knygomis, galima sakyti, tebAi??ra literatAi??ros proceso dalyviai: pristatomos knygos ai??i?? ir jA? paA?iA?, ir apie juos, jiems dedikuojami eilAi??raA?A?iai ai??i?? niekas dar nepasimirA?o, nenutolo ir, kaip rodo praAi??jusiA? metA? poezijos knygos, neatsivAi??rAi?? jokios prarajos ar tuA?tumos.

Man rodos, sAi??kmingiausias 2011 metA? A?anras ir buvo poezija. Pirmiausia nustebino jaunA?jA? autoriA? knygos: IlzAi??s ButkutAi??s ai??zKaravanA? lopA?inAi??sai??? netikAi??tai grAi??A?ina poezijAi?? prie klasikinio, rimuoto jos vaizdinio, veA?lios, oA?ianA?ios metaforiA?kos kalbos. EilAi??raA?A?iai A?traukia ir priverA?ia jais patikAi??ti. Kito debiutanto Aido JuraA?iaus eilAi??raA?A?iA? rinkinys ai??zLuiso Alberto Salvatjeros gyvenimo apraA?ymasai??? patraukAi?? humoru, ironija, paA?ia knygos koncepcija: rinkinio tekstai yra A?gavAi?? lyrinio herojaus CV formAi??; o herojus ir lietuviA?ka jo aplinka vaizduojami su lengva ironija, suteikiant jiems LotynA? Amerikos kultAi??rA? atspalvA?. Tikra poezija yra antroji IndrAi??s ValantinaitAi??s knyga ai??zApie meilAi?? ir kitus A?vAi??risai???. Joje taikliomis metaforomis ir tiksliomis detalAi??mis talentingai sukurta meilAi??s jausmo istorija; sukurta taip nebanaliai ir tikrai, kaip mokAi??jo gal tik Judita VaiA?iAi??naitAi??.

Keletas gerA? pernykA?A?iA? poezijos knygA? (Eugenijaus AliA?ankos ai??zJeiguai???, Mariaus Buroko ai??zIA?mokau nebAi??tiai???, Antano A. Jonyno ai??zKambarysai???) galAi??tA? patvirtinti mintA?, kad konkreA?iu istoriniu laiku poezija natAi??raliai paklAi??sta bendroms pokyA?iA? tendencijoms. Kaip papildomAi?? argumentAi?? galima prisiminti ir minAi??tA? mirusiA? iA?kiliA? poetA? pastarojo meto kAi??rybAi??, kuri taip pat keitAi??si panaA?ia poetinio minimalizmo, proziA?kAi??jimo kryptimi. A. A. Jonyno naujojo rinkinio poetinAi?? kalba, palyginus su ankstesniais rinkiniais, maA?iau ornamentuota, lakoniA?kesnAi??, grafiA?kesnAi??. Metaforos meistras dabar daA?niau kliaujasi pasakojimu, kaip ir jaunesni jo kolegos. Patrauklus A. A. Jonyno poezijos bruoA?as tas, kad ji natAi??raliai ai??zsenstaai??? , t. y. keiA?iasi drauge su autoriumi: nuo melodingai ai??zoA?ianA?iA? peizaA?A?ai??? iki ai??zkambarioai??? verlibrinAi??s grafikos. Nors jis yra pirmiausia vidinAi??s, belaikAi??s tikrovAi??s poetas, bet A?ioje knygoje esama kAi??riniA? su ryA?kesniais dabarties laiko A?enklais: stipresnAi?? ironija, intensyvesnAi?? vienatvAi??s bAi??sena. Autoriaus meistriA?kumas ir gyvenimo patirtis A?ioje knygoje sudaro klasikai bAi??dingos harmonijos sAi??jungAi??. Kita vertus, toji sAi??junga A?vairiuose lygmenyse poeto neretai yra sAi??moningai trikdoma, ir tai eilAi??raA?A?iui suteikia gyvybAi??s, tikrumo, individualumo.

Gera intelektualios poezijos knyga yra E. AliA?ankos ai??zJeiguai???. Ji taip pat pasiA?ymi egzistencines patirtis sumuojanA?ia iA?mintimi, pusiausvyra, elegantiA?ka gyvenimo refleksija. RyA?kesniu joje yra tapAi??s autobiografinis motyvas, apimantis ne tik dabarties, europiniA? patirA?iA? erdvAi??, bet ir gilesnes A?eimos ir giminAi??s A?aknis. Jo eilAi??raA?A?iai stebina iA?radingomis metoniminAi??s dvikalbystAi??s formomis, besidvilypuojanA?iais pasakojimo siuA?etais, paradoksaliomis loginAi??mis jungtimis. Intriguoja pats eilAi??raA?A?io radimosi procesas, kai prasidAi??jAi??s, atrodo, iA? nieko, iA? kasdieniA?kA? situacijA?, nereikA?mingA? smulkmenA?, ai??zatsitiktiniA?ai??? pradA?ios eiluA?iA?, sukuriamas intelektualus siuA?etas. E. AliA?ankos poezija priklauso apA?viestajai sAi??monAi??s pusei ai??i?? net ir tada, kai jis raA?o apie lietuviA? eilAi??raA?tA? kaip apie virA?yto greiA?io vaisiA?, po kurio nors ir tvanas, nors ir vasaros sodai, ir kai pats Europos greitkeliuose renka nuobaudas uA? virA?ytAi?? greitA?, ir kai verA?ia A? vaizdinijAi?? sapno kalbAi??. Ir apskritai E. AliA?anka yra geras vertAi??jas ai??i?? taip pat ir perkeldamas kasdienybAi?? A? poezijAi??.

M. Burokas, iA?leidAi??s treA?iAi??jA? poezijos rinkinA? ai??zIA?mokau nebAi??tiai???, jau irgi suveda kAi??rybinAi??s ir A?mogiA?kos patirties rezultatus. Matyt, natAi??raliai ateina laikas, kai tampa svarbu ne tik mokAi??ti paraA?yti eilAi??raA?tA?, bet ir iA?reikA?ti egzistencines patirtis, ieA?koti atsakymo A? neatsakomus klausimus. M. Buroko eilAi??raA?tis yra labiau sAi??vokinAi??s, loginAi??s, neornamentuotos kalbos. PoetinAi??s raiA?kos minimalizmas atitinka emocinA? tekstA? santAi??rumAi??. Ai??domAi??s yra A?io rinkinio eilAi??raA?A?iai proza.

IroniA?ka, rAi??sti, A?varbi Valdo Gedgaudo poezijos knyga ai??zOlando kepurAi??ai???. Jos turinys yra ir egzistencinis, ir anarchistiA?kai socialus, kritiA?kas, dekonstruojantis. Tai poezija, turinti ai??zvalios vektoriA?ai???, pradedant konceptualia rinkinio struktAi??ra, baigiant energinga eiliA? ritmika ir raiA?kiai instrumentuotu garsynu. IroniA?kai traktuojami liaudies dainA? ar klasikinAi??s poezijos intertekstai tampa gelianA?ia totalaus bAi??ties absurdo iA?raiA?ka. Tokiu santykiu su tradicija V. Gedgaudas primena Algimanto Mackaus kAi??rybAi??. Dabarties bAi??vio diagnozAi??, pasitelkus klasikinAi??s kultAi??ros A?enklus, jo poezijoje taip pat negailestinga: prie A?iukA?liA? dAi??A?Ai??s stoviniuoja PenelopAi?? ir Teiresijas; Romeo laukia banali jaunesniojo projektA? vadybininko karjera, kitiems kultAi??ros personaA?ams (OrfAi??jui, Hamletui, DA?iuljetai ir kt.) vertybiA? krizAi?? iA?gyvenanA?ioje visuomenAi??je pasiseks ne kAi?? geriau.

Donaldo Kajoko knyga ai??zKurA?iam asiliukuiai??? turi galios atversti literatAi??rologus A? normalius skaitytojus ai??i?? taip apie LLTI dvyliktuko laureatAi??, A?teikiant autoriui premijAi??, sakAi?? uA? jAi?? balsavusieji. IA? tikrA?jA?, poetas nekomplikuoja santykiA? su skaitytoju, laikosi savo poetinio kalbAi??jimo stiliaus. Ankstesniuose rinkiniuose (ai??zMirti reikia rudenA?ai???, 2000; ai??zKarvedys pavargo nugalAi??tiai???, 2005) buvo atsiradAi?? ai??zA?erpetoto A?odA?ioai??? stilistikos, o A?iame vAi??l grA?A?tama prie harmoningo, glotnaus skambesio: A?odA?ius sieja niuansA?, pustoniA? ryA?iai, besitAi??siantys ir tyloje anapus teksto. Autorius taip subtiliai jauA?ia kalbAi??, kad gali sAi??kmingai kurti naujus A?odA?ius, kurie eilAi??raA?tyje atrodo atsiradAi?? natAi??raliai, tarsi savaime (kad ir S. Gedai dedikuotuose eilAi??raA?A?iuose). Skaitydama knygAi?? ai??zKurA?iam asiliukuiai??? ne kartAi?? esu pagavusi save kaA?kaip savaime besiA?ypsanA?iAi??; tokia kAi??no reakcija, manau, yra susijusi su A?ios poezijos savybAi??mis: ji yra kone vaikiA?kai naivi ir kartu gudriai paradoksali, ji ir rimta, ir A?aidA?ianti; ir lakoniA?kos formos, ir erdvios dvasios, iA? jos sklinda iA?mintis, ramybAi?? ir meilAi??. Jei reikAi??tA? D. Kajoko poezijos A?spAi??dA? iA?reikA?ti lytAi??jimu, jis bAi??tA? lyg lieA?iant vidinAi?? avikailio kailinukA? pusAi??.

PernykA?tAi??s prozos kraA?tines ribas man A?ymAi??tA? Andriaus JakuA?iAi??no ai??zLalagAi??ai??? ir Zitos A?epaitAi??s ai??zEmigrantAi??s uA?raA?aiai???. Vienoje pusAi??je ai??i?? kraA?tutinis literatAi??riA?kumas, uA?sisklendimas imanentiniame raA?ymo procese, skaitytojui beveik nepalikus A?ansA? A?siterpti A? tekstAi??, jame dalyvauti. LiteratAi??rologui nekyla abejoniA?, kad tai yra tikroji groA?inAi?? literatAi??ra. PrieA?ingame raA?ymo poliuje yra Z. A?epaitAi??s knyga, perskaitoma vienu ypu, tarsi koks detektyvas, bet vis dAi??lto laikyti jAi?? literatAi??ra tradicine A?io A?odA?io prasme dar nAi??ra paprasta. Ai??iuose tekstuose nAi??ra jokio signalo, kad autorAi?? tokiA? pretenzijA? turAi??tA?, kad jai rAi??pAi??tA? raiA?kos dalykai: tiesiog protinga moteris raA?tingai pasakoja savo ir kitA? emigrantines istorijas, kurias dAi??l A?vairiA? prieA?asA?iA? norisi skaityti: jos nereikalauja suvokimo pastangA?, tekstas suteikia aktualios informacijos, patenkina A?mogiA?kAi?? smalsumAi?? ir pan., ai??i?? lyg skaitytum kokio moterA? A?urnalo geros kokybAi??s tekstAi??. Taigi mano asmeniniame geriausiA? knygA? dvyliktuke ai??zEmigrantAi??s uA?raA?usai??? iA?stumtA? E. AliA?ankos, M. Buroko poezijos knygos ar RamAi??no KasparaviA?iaus A?elmiA?kai nuotykinga proza ai??zDecameron medicusai???.