SAKRALIOJI ŠIAUDINIŲ „SODŲ“ SIMBOLIKA REGIONINIAME IR PLATESNIAME TARPKULTŪRINIAME KONTEKSTE

ŽURNALAS: TAUTODAILĖS METRAŠTIS
TEMA: Dekoratyvinė dailė
AUTORIUS: Vytautas Tumėnas
DATA: 2013-12

Šiaudiniai sodai – viena įspūdingiausių lietuvių paprotinės, dekoratyvinės dailės rūšių, gyvybingų iki šių dienų. Tai tūriniai griežtai geometrinės formos šiaudų dirbiniai. Lietuvoje vyrauja keturšlaitės piramidės silueto ir iš jos kilusių sudėtingesnės struktūros sodai. Labiausiai mėgiamas sodų pavidalas grindžiamas oktaedru – tai dvigubos vieno keturkampio perimetro piramidės, kurių viršūnės simetriškai nukreiptos į priešingas puses – viršų ir apačią. Tokie šiaudų dirbiniai žinomi ne tik Lietuvoje, jie plačiai paplitę ir Baltarusijoje, Latvijoje bei Estijoje, Šiaurės Rytų Lenkijoje.

Šiaudiniai sodai – būdingas lietuvių tradicinių vestuvių atributas, pasižymi savita mitologine simbolika. N. Vėlius dėl sodo aiškios vertikalios-horizontalios struktūros įžvelgė jame pasaulio Medžio ir Pasaulio modelio arba sutvarkytos Visatos dalies, chaoso priešingybės, vadinamos Kosmosu, simbolį[1]. Panašiai mano J. Vaiškūnas[2] bei  latvių tyrinėtojas V. Celms‘as, kuris sodą aiškina kaip sutvarkytos Visatos simbolį[3]. Tačiau įdėmesnis žvilgsnis į šį reiškinį įgalina jo sampratą praturtinti naujais aiškinimais ir apibrėžimais.

Iškilminga šiaudinių sodų paskirtis ir itin savitas, sudėtingas dizainas byloja apie ypatingą šio objekto simbolinę reikšmę bei estetinę vertę kultūroje, kuri iki šiol atskleista nepakankamai. Todėl aktualu išsamiau pasiaiškinti kokia yra sodo simbolika žvelgiant platesniu regioniniu ir tarpkultūriniu aspektu. Pravartu išnagrinėti koks yra sodo įvaizdžio mitopoetinis kontekstas? Koks jo ryšys su archajiška mitine pasaulėžiūra, kurios analogijų gausu Europos bei Rytų kultūrų mitologinėse koncepcijose.? Šiuo tikslu sutelkime dėmesį į simbolinius, metaforiškus sodo papročių, jo technologijos bei formos kompozicijos (geometrijos) aspektus.

Šiaudinių sodų funkcijos ir papročiai teikia svarių duomenų, nagrinėjant jų simboliką. Šiaudiniai sodai buvo kabinami ištaigingiausioje trobos dalyje virš stalo palubėje arčiau kerčios ir krikštasuolės, prie garbingiausios namų vietos. Juos įrengdavo vestuvių, taip pat Kalėdų ir Velykų švenčių proga.

Turtingiausiai papročiais apipinti vestuviniai sodai, kurie buvo būtinu vestuvinių apeigų atributų. Šiaurės ir Rytų aukštaičiai per vestuves jį pakabindavo pakūtėje palubėje. Vėliau stalo užsėdikai, neleisdami jaunųjų pulkui sėsti už stalo, reikalauja iš jo išpirkos ne tik už vietas prie stalo, bet ir už sodą[4], kadangi jis labai vertingas, nes teikia visokeriopą laimę, džiaugsmą ir gerovę.

            Ką kalba įvairūs tarmiški šiaudinių sodų pavadinimai: sodas, voras, pajonkas, agradnykas? Nors iš pirmo žvilgsnio šie pavadinimai gali pasirodyti atsitiktiniais, bet giliau panagrinėjus, jų prasmė ryškėja, kaip semantiškai pagrįsta.

Voras (pajonkas) neatsiejamas nuo voratinklio, o šiaudinis sodas primena voratinklį – savotišką geometrinių modulių tinklą, tvarkingą struktūrą, turinčią hierarchiją – centrą ir periferiją, viršų-apačią, kairę-dešinę. Todėl ir voratinklį galima žiūrėti, kaip mitopoetinė pasaulio tvarkos metafora.

Lietuvių tradicijoje voras siejamas su laime: tikima – jeigu voras ant siūlo leidžiasi, reiškia, kad jis neša laimę[5]. Vadinasi, voras siejamas su mitine Laima, kuri ir yra tos laimės dalintoja. Lietuvių tradicijoje Laima-Dalia, kaip gyvenimo trukmės ir likimo lėmėja, yra artimai susijusi su laiku. O laikas susijęs su likimu, nes pastarasis įsikūnija laike. Panašiai ir Arijadnės siūlas graikų mitologijoje susijęs su laiko tėkme, atmintimi laike, nes padeda prisiminti kelią atgal iš tamsaus labirinto į šviesą. Voras lietuvių tikėjimuose siejamas ir su saulės laiku: jei jis ant siūlo prieš akis leidžiasi iki vidurdienio – tai neša laimę, jei po vidudienio – nelaimę[6]. Tikima, kad voras gali „pranašauti“ ir mirtį, jei nusileidžia ant galvos[7]. Baltarusiai tiki kitaip – jeigu voras nusileidžia priešais iki pietų – lauk nelaimės, jei po pietų ar vakare – tai lemia laimę. Jei leidžias ant galvos – gausi dovanų, laišką arba lauk kelionės. Jeigu bevalgant voras nusileidžia ant stalo arba į lėkštę tai pranašauja turto prieauglį sodyboje. Baltarusijoje tikima, kad voro negalima žudyti, tai užtraukia nelaimę. Baltarusių tyrinėtojai U. Lobač ir S. Sanko įžvelgia vorui teikiamą šeimos ir jos gerovės globėjo vaidmenį, kadangi pakūtėje virš stalo Kalėdų ir Velykų proga buvo kabinamas šiaudinis sodas, vadinamas voru (паук)[8].

Voras neria voratinklį, todėl šiam gyviui teikiamos maginės reikšmės susiję su įvairių tekstilinių technologijų, ypač audimo mitinėmis prasmėmis. Nereikia pamiršti, kad ir pačių šiaudinių vorų atlikimo technologijose neapsieinama be audimo srities technikos – siūlų rišimo.

Galima pastebėti, kad taip veikia ir similinė magija – tikima, kad manipuliuojant simboliu, su tikėjimu atliekant ritualinius arba simbolinius veiksmus, galima paveikti ir keisti tikrovę, viso pasaulio gyvenimą, keisti likimą. Šį ryšį liudija gausūs lietuvių tikėjimai, susiję su audėjiškos veiklos draudimais tam tikru laiku ir tam tikromis oro sąlygomis. Pavyzdžiui, negalima tarpušventyje austi, nes tai gali pakenkti gyvuliams, jų sveikatai. Nevalia vilnos verpti tuo metu, kai pučia smarkus vėjas, nes vilna susivels, trūkinės siūlai ir t.t. O vėjas mitologinėje pasaulėžiūroje siejamas su erdvės sfera ir gyvybės kvėpavimu. Vadinasi, audimo technologijos perkeltine prasme taip pat siejamos su šiomis sferomis. Vadinasi, šiaudinis sodas/voras mitopoetiškai gali išreikšti audimo, laiko ir erdvės sąryšio Visatoje idėją.

Tekstilės artefaktai pasitelkiami Visatos metaforose ir kitose kultūrose. Panašų kosminio tinklo vaizdinį aptinkame ir vedų tradicijoje. Brahma vaizduojamas audžiančiu iš savęs pasaulio įstatymų voratinklį (kosminis audinys čia simbolizuoja pirmapradę medžiagą)[9]. Gerai žinomas yra hinajanos budizmo išpuoselėtas Indros brangakmenių tinklo įvaizdis. Pasakojama, kad tolimoje dangiškoje griausmavaldžio dievo, dievų valdovo Indros buveinėje yra iškabintas nuostabus tinklas, kuris driekiasi į begalybę visomis kryptimis. Pagal įnoringą dievų skonį, audėjas kiekvienoje tinklo akyje patalpino po vieną žvilgų brangakmenį, kurių yra nesuskaičiuojama begalybė. Brangakmeniai, nuostabiai džiuginantys akį, spindi kaip pačios ryškiausios žvaigždės. Jeigu mes išsirinkę vieną iš jų įdėmiau iš arti įsižiūrėsime, atrasime, kad jo nugludintame paviršiuje atsispindi visi kiti tinklo brangakmeniai, kurių skaičius begalinis. Be to, kiekvienas atspindėtas brangakmenis taip pat savyje atspindi visus kitus brangakmenius. Tokiu būdu kyla atspindžių begalybė[10]. Vadinasi šio įvaizdžiu Visata aiškinama, kaip itin tampriai susijusi holograma. Visata prilyginama dideliam voratinkliui. Taip išreiškiama idėja, jog visi reiškiniai Joje yra neatsiejamai vienas su kitu susiję – juk voratinklis, patemptas vienoje vietoje, atitinkamai pasitemps, sujudės ir kitose.

Kokios kitos prasmės slypi lietuvių šiaudinių sodų pavadinime? Kokios metaforos buvo teikiamos vaismedžių sodui? Kai į mūsų kraštą paskui tirpstančius ledynus atsikraustė medžiotojai, žemė dar nebuvo dirbama. Tik vėliau, išplėtojus žemdirbystę, iš pietų atkeliauja sodų veisimo tradicija. Sodų reiškinys tiesiogiai susijęs su sėsliu gyvenimo būdu, žemdirbyste ir civilizacija, tai ypatingų visuomenės pastangų pareikalavęs išradimas. Matyt todėl jo įvaizdis toks reikšmingas seniausiuose mituose. Kadangi sodas reiškia ypatingai žmogaus pertvarkytą gamtą, todėl jo metafora pasitelkiama siekiant išreikšti mintį apie tobulą, idealų ir sutvarkytą pasaulį. Todėl ne tik lietuvių, bet ir daugelio kitų tautų mitiniuose įvaizdžiuose kalbama apie sodą, augantį rojuje.

Viduramžių Europoje buvo paplitęs krikščioniško Rojaus ir Meilės sodo/ darželio įvaizdis – Hortus Conclusus, Hortus Apertus, tęsiantis Biblijinio Edeno sodo įvaizdžio tradiciją. Sodo viduryje už aptverto šaltinio ar fontano auga rožių krūmas, prie kurio sėdi šv. Mergelė Marija. Sode gausu ir kitų medžių, gėlių, paukščių ir žvėrių. Panašus rojaus įvaizdis įsitvirtino ir viduramžių arabų pasaulio kilimuose, vaizduojančiuose rojaus sodą su fontanu – Gyvybės Medžiu viduryje.

1. Šv. Marija Rojaus darže (viduramžių ikona)

Dangiško sodo įvaizdį aptinkame ir lietuvių pasakose. Pavyzdžiui, paplitusiame siužete apie senelį ir bobutę, kurie pasodina po lova pupą (žirnį), pupa augdama, perauga lovą, pasiekia namo stogą, praauga stogą, išauga virš debesų ir užauga iki dangaus. Senelis su senele užsilipa pupa virš debesų ir, papuolę į dangų (pomirtinį pasaulį), sutinka Dievą, kurio pasiprašo nakvynės. Dievas pasiūlo nakvoti savo obuolių sode, tik neleidžia stebuklingos obels obuolių valgyti[11] Kokios šios pasakos perkeltinės prasmės? Lova – tai meilės, šeimos, vaikų kūrimo simbolis. Pupa – tai erotinis Gyvybės Medžio simbolis, nes ja lipama į dangų ir pasiekiamas Dangus. Pasirodo ir Danguje yra stebuklingų obuolių sodas. Galbūt tuo norima pasakyti, kad šeimyninė meilė gali atvesti į rojų.

Panašios yra ir latvių liaudies dainos apie didžiąją pupą (gara pupa), kuriose įvykio pasakotoja(s) pasodina baltą pupą baltų rožių darželyje ant balto smėlio kalno. Ši išauga iki dangaus. Tada veikėja(s) pupos šakomis, lapais užlipa į Dangų ir ten sutinka Dievą bei dvynius Dievo sūnelius, žirgelius bebalnojančius, kinkančius ir sužino, kad jo(s) tėvai Sulės dukrai kelia vestuves svečioj žemėj Vakaruos[12]. Auseklis ima Saulės dukrą, Perkūnas, į vestuves įjodamas pro vartus, nuspiria aukso obelytę. Saulės dukra graudžiai rauda aukso obuolius rinkdama[13]. Taigi latvių dainose dangiško sodo auksiniai obuoliai siejami su vestuvių drama.

Ir lietuvių pasakose, kalbama apie tai, kad senelė, kopdama pupa į viršų, arba leisdamasi žemyn, žūsta. Taigi, čia erotikos, meilės, anapusybės, Dangaus ir mirties temos supinamos į vieną kompleksą, atitinkantį simboliką, būdingą iniciacijos, perėjimo apeigoms, ypač vestuvių papročiams.

Lietuvių vestuvinėse stalo vadavimo dainose šiaudinis sodas iškyla kaip dangaus, dieviškas sodas, rojaus simbolis. Dainuojama, kad mūsų sodas, labai brangus – virš jo matos dangus[14], kad mūsų sode visko ỹra, vynuogių uogos byra, skersai sodo upė teka, viršuj medžių paukščiai šneka, viduj sodo obuolėliai, o aplink jį – ,,žibulaliai“ (žiburėliai, žvaigždės). Reikšminga ir vynuogių bei obuolių, kaip kultūrinių sodo vaisių simbolika. Vynuogės ir obuoliai krikščionybės simbolikoje siejami su Gyvybės Medžiu. Obuolius lietuvių tautosakoje matome ne tik Dievo, bet ir Vėjų Motinos sode. Kaip aiškino J. Basanavičius, obuolys – meilės simbolis: obuolių valgymas įkvepia meilę, padaro žmogų gražų, sergančiam gražina sveikatą[15]. Vaisių, uogų, paukščių, upės ir žiburėlių įvaizdžiai sode atitinka persų kilimuose vaizduojamus sodų augalus, vandens versmę, paukščius ir žvaigždes[16]. Vadinasi, šiaudinis sodas simbolizuoja visą gražų, kupiną klestinčios gyvybės ir darnoje gyvuojantį pasaulį. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad sodo gyvenimą saugo ypatingas asmuo. Dainuojama, kad viduryj sodo yra agradnykas. Be to ir visas šiaudinis sodas dar yra vadinamas ir agradnyku. Šis žodis reiškia aptvertą sodą arba daržą (rus. ogorod) – todėl tai kelia asociacijas su viduramžių Hortus apertus bei įvairiais vestuvinės simbolikos lietuvių liaudies žaidimais-rateliais, darželiais vadinamais, kuriuose žaidėjai susikibę rankomis daro vartelius – taip simbolizuodami vartelius į aptvertą darželį. Agradnyku buvo vadinamas ir kupiškėnų šiaudinio sodo viduryje ,,pasodintas žmogelis, išpjautas iš buroko“[17]. Apie šį sodininką/daržininką sodo/agradnyko išpirkimo dainose dainuojama: Mūsų sodas yr nedykas, /Saugo sodų agradnykas. / Agradnykas labai slaunas, / Žilu barzdu, nebejaunas[18]. Taigi, žilabarzdis šlovingasis tobulo sodo prižiūrėtojas labai panašus į lietuvių pasakose apie senelį ir pupą sutinkamą dangaus sodo šeimininką Dievą. Vadinasi tautosaka rodo, jog į šiaudinį sodą reiktų žiūrėti, kaip į dangiško tobulo ir laimingo pasaulio simbolį, kurio prisiminimas yra palankus šeimos puoselėjimui.

            Sodininko įvaizdis turi tipologinių atitikmenų musulmoniškoje viduramžių Irano dailėje. Persų kilimuose, miniatiūrose ir poezijoje neretai vaizduojamas Būties Sodas, kuriame žemiška erdvė ir Rojaus sodas drauge išreiškia idėją apie nedalomą Pasaulio Vienovę. Gyvybės Sode (Rojuje) augantį Gyvybės Medį saugo pirmasis žmogus – Adomas, kuris yra ir šio sodo Sodininkas. Sode kasantis žemę, gėles prižiūrintis sodininkas buvo vienas svarbiausių eschatologinių personažų. Jis simbolizuoja bėgantį laiką, likimo klastingumą. Sodo priežiūra reiškia ir asmeninį vidinio pasaulio tobulinimą, kiekviename žmoguje slypinčio Sodo puoselėjimą[19]. Reikia atkreipti dėmesį į dar vieną panašumą: lietuviai apdainuoja šiaudiniame sode byrančias vynuogių uogos, o persų mitopoetiniame sode taip pat auga vynuogės (puikiai žinomos, kaip vyno žaliava) ir kurias, kaip aiškina simbolikos tyrinėtojas Š. Šukurov‘as, Sodininkas augina tam, kad kenčiantys, tikintieji, jų paragavę, apgirstų ir apsvaigtų bei išskaistėtų nuo Meilės Sodininkui-Absoliutui[20].

Simboliškai iškalbingos ir sodų atlikimo medžiagos: sudžiūvę javų šiaudai arba nendrės. Šie augalai ne tik praktiška, technologiškai optimali žaliava pagaminti palubėje besisukantiems lengviems dirbiniams. Sudžiūvę šiaudai bei nendrės asocijuojasi su mirties ir amžinybės idėja. Sudžiūvęs, kitaip sakant, miręs augalas daugiau nebekinta, tai paskutinis ir ilgalaikiškiausias, simboliškai amžinas jo pavidalas. Į šį šiaudinių dirbinių simbolikos elementą galima būtų nekreipti dėmesio, matant šiame reiškinyje vien praktinius aspektus, jeigu kituose kraštuose, nepažįstančiuose žiemos šalčių ir turtinguose vešlia augalija, apeiginiais tikslais nebūtų naudojami būtent sudžiūvę žolynai.

Pavyzdžiui, Šiaurės Indijoje, Arunačial Pradeše iš šiaudų įrengiami įvairių dievybių altoriai (pvz., Donyi Polo / Saulė-Mėnulis). Šiaudų dirbiniais apkabinami šventi medeliai, kuriuose gyvena moteriškos dievybės-dvasios, dovanojančios vedybinio gyvenimo laimę[21].

2. Saulės-Mėnesio dievybės Donyi Polo altoriai Arunačal Pradeše (Indija)

Vedų tradicijoje Yadžnių (sanskr. Yagna – aukojimo apeigos) aukurai vėdžiai (sanskr. Vedi) aptiesiami šventa žole – kuša/darbha (Desmostachia Bipinnata). Tikima, kad ši Vedose minima antiseptinė žolė turi visokeriopų apvalymo ir apsaugos nuo piktų jėgų galių. Šventikų brahminų namuose paprastai visada jos laikoma. Hinduizme sudžiūvusia kušios žole puošiami kulto objektai. Seniausi daugiakampės taburetės pavidalo vedizmo altoriai buvo daromi iš šios žolės gniutulų. Tai buvo tarsi kėdės atsisėsti dievybėms. Kušios žolė prie aukurų ir dabar paklojama vedizmo šventikams ant jos atsisėsti apeigų metu[22].

Ir Lietuvoje šiaudams buvo teikiama simbolinė prasmė, susijusi su mirtimi ir anapusybe. Juk mirties, atgimimo, gyvybės amžinumo ir vestuvių temos buvo glaudžiai susijusios mitiniame mąstyme. Neatsitiktinai lietuvių pasakose ir latvių dainose apie pupą kalbama ir apie dausas, ir apie vestuves, ir apie mirtį. Šiaudų paprotinis panaudojimas Lietuvoje patiesiant juos po šventine Kūčių vakarienės staltiese panašus į indų vedizmo aukurų paruošimo tradicijas – įvairūs aukojimo objektai padedami ant žolės kušios. Kūčių stalo šiaudų sakralumą liudija ir ateities spėjimas pagal jų išvaizdą, ištraukus iš po staltiesės. Sodams daryti naudojamos ir nendrės, kurių mitopoetinė simbolika ypač ryški žemaičių vestuvinėse dainose apie antelę – ,,Plaukė pylelė, per ežerėlį lendreles lankstydama“[23]. Jose kalbama apie plaukiojančią ežerėliu antelę, belaužančią nendreles ir medžiotoją, ketinantį ją nušauti. Antelė pataria veltui nešaudyti, nes ji pasiners vandenin kartu su vaikais. Ši scena simbolizuoja bernelio įsimylėjimą ir mergelės drovumą. Laužomos nendrės čia reiškia mirties grėsmę antelei, o antrine, platesne prasme, šis įvaizdis tampa meilės, vestuvių, perėjimo apeigų simboliu.

Apie ką byloja šiaudinio sodo sandara, jo sudėtinės dalys ir kompozicinė vieta tradiciniame interjere? Aiškinantis sodo simboliką, reikšminga jo vieta patalpos erdvių hierarchijoje. Jis yra kabinamas patalpos palubėje, ore – aukščiau žmogaus. Vadinasi sodai gali būti siejami su padangių ir dangaus sfera, panašiai, kaip prie lubų prikabinamos žvakidės sietynai yra siejami su Sietyno žvaigždynų arba apskritai žvaigždynų idėja.

Dangaus bei padangės srities simbolikos gausu ir mėgiamuose papildomuose sodų elementuose. Prie šiaudinio sodo yra pritvirtinami šiaudiniai paukščiukai, kartais sodai puošiami plunksnomis, kiaušinių kevalais. Prie sodo kampų kartais rišami kaspinai galėjo simbolizuoti lietų arba visus dangaus vandenis. Šiaudiniams sodams – reketukams priskirtini ir akivaizdūs šiaudiniai dangaus šviesulių simboliai – ratai ir žvaigždės.

Piramidinių ir rombinių sodų trikampis geometrinių formų modulis pirmiausia sietinas su aukščiausio kraštovaizdžio iškilimo, švento kalno, kaip jungiančio žemę su dangumi archetipine simbolika. Į viršų nukreipto trikampio, kaip aukuro kalno, analogiško namo kraigui su žirgeliais simbolis buvo paplitęs viduramžių lyvių vilnonių skarų sagšų dekoro pakraštyje[24].

3. Lyvių sagšų (vilnonių skarų) dekoro fragmentas XII a., Latvija

Reikia atkreipti dėmesį, jog iš tos pačios javų žaliavos, kaip ir šiaudiniai sodai, yra daromi ir kiti apeiginiai piramidės pavidalo dirbiniai – rugiapjūtės pabaigtuvių vainikai, turintys atnešti šeimininkui gerovę.

4. Rugiapjūtės pabaigtuvių ,,vainikas“, Šiaulių vls., XX a. I p., J. Burčo nuotr.

Ne tik šie vainikai primena piramidinį sodų siluetą, bet ir Kupiškio krašto piršlio, kvieslio ir kraitvežių kūgines šiaudinės karūnos.

5. Kupiškėnų kraitvežiai su šiaudinėmis karūnomis, XX a. I p., J. Burčo nuotr. (fragmentas)

            Piramidinių, kūginių ir rato formų karūnų giminingumą rodo Mažojoje Lietuvoje, Priekulės apylinkėse gyvavęs paprotys iš eglišakių daryti vainiko pavidalo šiaudinio sodo atitikmenį, vadinamą karūns[25].

Galvos apdangalai tradicinėse kultūrose paprastai įkūnija dangaus sferos simbolius. Kūginės piramidės formos sakralumą ir archajiškumą liudija tai, kad kupiškėnų vestuvininkų šiaudinių karūnų pavidalo tipologinių atitikmenų aptinkama archajiškų vidurio Indijos genčių kultūrose – čia vyrai savo galvas švenčių proga puošia panašiomis kaspinuotomis šiaudų-povo plunksnų karūnomis.

6. Archajiška Varli genties galvos puošyba (Maharaštra valst., Indija). 2009 m. Nagpuras, Indija. Autoriaus nuotrauka.

Panašias į kupiškėnų šiaudinių karūnų formas matome ir hinduizmo tradicijose. Čia gyvuoja bambuko stiebų piramidės, šėtros (tarytum savotiškos apsauginės pašiūrės) statymo paprotys virš laikinų lauko altorių su kulto reikmenimis ir objektais. Pavyzdžiui, Goa apylinkėse pavyko užfiksuoti vandenyno deivės Mahalasa (Višnu moteriškas įsikūnijimas žemėje), siejamos su šeimos gyvenimo gerove ir vestuvėmis, garbinimo apeigas. Ant vandenyno pakrantės buvo pastatyta daug įvairaus dydžio bambukinių piramidinių pašiūrių, kurios savotiškai karūnavo liepsnojančius dagčius, smilkstančius smilkalus, pagarbiai sudėtą aukojamą maistą – bananus, paplotėlius ir kt.

7. Sakralios piramidinės konstrukcijos Mahalasa deivės šventėje Colvoje, Madgaono apyl., Goa, Indija, 2007 m. Autoriaus nuotr.

Taigi, visų šių kiek skirtingos formos kepurių-karūnų-vainikų kilmė ir archetipinė simbolika yra artima.

Tradicinių šiaudinių sodų geometrinės sandaros pamatą sudaro trikampiai su kvadratiniu pagrindu. Trikampis ir kvadratas – itin archajiški sakraliosios geometrijos ženklai. Tai rodo gausybė senosios maginės tradicijos pavyzdžių kitose kultūrose, senosiose civilizacijose. Pavyzdžiui, senovės indų tradicijoje trikampio geometrijai buvo teikiama milžiniška sakralinė reikšmė. Vedizme didžioji ugnies altoriaus erdvė mahavedi ir penki ugnies aukurai vedi buvo statomi iš daugybės trikampių, kvadratinių ir daugiakampių plytų. Ugnies altoriaus plytų skaičius reiškė dienų skaičių metuose, o penkiais sluoksniais sukrautos plytų eilės simbolizavo penkis metų laikus. Pagal vėdizmo kosmologiją, statant aukurą, buvo ne tik atkuriama Visata, bet ir atnaujinamas laikas, naujai sukuriami naujieji metai, kaip laikinas laikotarpis. Taigi, vedi aukuro įrengimas simbolizuoja pašventinamą erdvę ir laiką – baigtinį ir drauge amžiną. Yadžnos apeigos vyksta konkrečioje žemiško laiko atkarpoje, tačiau jomis siekiama atkurti kosminį laiką[26]. Vediškoje pasaulėžiūroje lygiašonis trikampis, stovintis ant kraštinės simbolizuoja pirminį kosminį žmogų, pasiaukojusį dievams – Purušą, taip pat simbolizuoja tris apeigos ugnis arba ugnies dievybę Agni bei dievą Višnų (pasaulio palaikytoją)[27].

8. Trikampio modulio vėdiškas ugnies altorius, sudarytas iš trikampių plytų

Dievą Narajaną (Višnu) simbolizuojančio penkiasparnio erelio Garudos pavidalo ugnies altorius Chithi Panchapatrika pagal Vedų instrukcijas daromas, remiantis panašiomis taisyklėmis. Jam padaryti naudojamos penkios atmainos plytų, dedamų penkiais sluoksniais (viso apie 1100 plytų). Trikampių ir kvadratinių plytų panaudojimas bei paukščio įvaizdis tipologiškai asocijuojasi su mūsų šiaudinių sodų geometrine sandara.

9. Garudos ugnies altoriaus ritualinis medinis maketas, 2011 m. Kerala, Indija

Panašiai ir klasikinės indų dramos teatro pavėsinės plano, grįsto Natjašastros šventraštyje nusakyta geometrijos estetika, viena iš schemų – Tryasra Natyagrha yra sudaryta iš 65 lygiašonių trikampių, o jo erdvės nusakomos, kaip mikrokosmosas[28]. Griežtai apibrėžtos skirtingos indų teatro scenos zonos simbolizuoja namą, miestą, upę, mišką, žemę. Atitinkamos vietos yra skirtos ir trijų pasaulių, septynių sferų gyvenimui perteikti, jose veikia visų pasaulio sferų personažai – žmonės, dievai ir velniai: scenos priekyje kairėje pusėje vaidinami dievai (devas), dešinėje – demonai (assura), o pačiame scenos centre – aukščiausios dievybės Brama ir Višnu[29].

10. Trikampės Indų teatro scenos planas Tryasra Natyagrha

Hinduizmo tantrinėje tradicijoje trikampių figūros yra vyraujančios čakrų simbolikoje. Pavyzdžiui, Anahatos čakros (širdies dvasinio centro) jantros geometrinį simbolį sudaro dviejų persidengiančių priešingomis kryptimis nukreiptų trikampių viršūnių kombinacija, simbolizuojančios tobulą visuotinę vyriško ir moteriško prado, kūno ir dvasios darną. Šio geometrinio simbolio archajiškumą ir universalumą liudija žydų tradicijoje jam teikiama Dovydo žvaigždės ir judaizmo tikėjimo simbolika. Trikampiais ženklais grįsta ir deivės Gayatri tantrinė simbolika hinduizme.

11. Anahata čakra ženklas indų tantrizme ir deivei Gajatri skirtos trikampės Jantros. Gayatri Teerth, Shantikunj, Haridvaras, Uttarkand valst., Indija, 2012 m. Autoriaus nuotr.

Įvairūs rombiškų ir trikampių kryžių ir žvaigždžių pavidalų ženklai, primenantys mūsų sodų geometriją, būdingi Pietų Indijos moterų kas rytą atliekamuose (ryžių) kreidos piešiniuose rangoli / kolam prie namo slenksčio tam, kad į namus būtų pakviesta laimė ir apsisaugota nuo nelaimių.

12. Rangoli kreidiniai ornamentai ties namų slenksčiu, Puttaparthi, Andhra Pradeš valst., Indija, 2007 ir 2009 m. Autoriaus nuotr.

Trikampių perimetrai sudaro ir žydų Kabalos tradicijos Sefirot‘o Medžio (Sephyrot) arba Gyvybės Medžio schemos pagrindą. Trikampių linijų susikirtimuose patalpinta 10 Sefirot‘o simbolių. Simboliai pagal vertikalią hierarchiją grupuojami į trikampes triadas, kurių pagrinde patalpintieji du simboliai išreiškia poliarines opozicijas. Opoziciškai suvokiami vyriški ir moteriški, dangaus ir žemės simboliai, saulės ir mėnulio, dvasios ir materijos simboliai. Triadų viršūnėse patalpinti simboliai išreiškia priešpriešų sintezę ir išmintį. Mistinio Sefirot‘o medžio sąvokų sąsajų pagrindas – ta pati trikampių geometrija. Sefirot‘as aiškinamas daugiareikšmiškai. Pavyzdžiui, jis simbolizuoja pirminį Adomą, kartu jis yra Dievo instrumentas kurti pasaulį. Sefirot‘as išreiškia mintį, kad Apatinis žemiškasis pasaulis yra tam tikra Aukščiausiojo pasaulio kopija, inversija[30].

13. Žydų kabalistinis simbolis Sefirot‘o Medis

Panašiai ir šiaudiniuose soduose kaspinėlių, plunksnų, kitų elementų dėka yra pabrėžiamas jų formos centras, viršus, vidurys ir apačia bei išoriniai keturi kampai. Tai rodo, kad sodas yra hierarchiška struktūra, tipologiškai atitinkanti universalią Pasaulio Medžio schemą, vertikalioje ašyje vaizduojančią trijų lygmenų pasaulius (pvz., požemis, augalija, dangus); o horizontalioje ašyje – keturias pasaulio šalis, kraštus arba pasaulio centro vietą pašventintoje žemės erdvėje bei laiką, kurį rodo saulės ir žvaigždžių judėjimas žemės atžvilgiu.

            Panašiu trikampio moduliu grįsti ir sakralios geometrijos dirbiniai šiuolaikinėje kabalistinėje juvelyrikoje. Populiarūs yra talismanai Merkabos pakabukai, kurių forma erdviškai perteikia Dovydo žvaigždę. Tikima, kad jie neša laimę, meilę, gydo sielą, padeda jai augti ir susijungti su „aukštesniuoju Aš”.

14. Šiuolaikinis juvelyrinis Merkabo pakabukas

Merkabaho pavidalą sudaro erdviškai interpretuota Dovydo žvaigždė. Jis simbolizuoja dangiškus važius, kurių dėka mistikai keliauja dangumi ir gali pasiekti Rojų[31]. Žydų viduramžių mistinių praktikų aprašymuose aiškinama, kaip siekiant ,,pakilti į dangų“ reikia vizualizuoti dieviškus važius merkabah, su kurias pakilus išvystamas Dievas, sėdintis dangiškajame soste[32].

Taigi, galima daryti išvadą, jog šiaudiniai sodai itn daugialypis reiškinys, kurio atitikmenų aptinkama tiek kitose tradicinėse kultūrose, tiek Rytų civilizacijų tradicijose (indų, persų, žydų), tiek šiuolaikiniame mene.

Lietuvių šiaudinių sodų pavadinimų įvaizdžiai – voras, sodas ir daržininkas/sodininkas yra artimi baltų tradiciniams mitiniams-poetiniams įvaizdžiams, kurie susiję su likimo, laimės, audimo, kaip kosminės tvarkos, Gyvybės Medžio/didžiosios pupos, rojaus sodo, darželio ir sodininko-Dievo koncepcijomis. Panaši sodininko, kaip dieviško personažo samprata žinoma ir viduramžių persų mene. Jais išreiškiama idėja apie visų reiškinių tarpusavio sąryšį ir centrinį organizuojantį principą.

Sudžiūvusios šiaudo medžiagos, iš kurios daromas sodas, atitikmenų matome archajiškose Indijos tradicijose, kuriose iš šiaudų daromi dievybių simboliai-altoriai. Simboliškai šiaudai sietini su gyvybės amžinumo bei abipuse mirties/vestuvių ir bendravimo su anapusybe samprata.

Išskirtinė sodų vieta interjero erdvėje palubėje virš stalo bei jiems itin artimo pavidalo kupiškėnų vestuvininkų šiaudiniai galvos papuošalai vainikai rodo šių formų simbolinę sąsają su dvasinio, aukštesniojo pasaulio bei dangaus simbolika.

Aptinkame sodų formos ir simbolikos akivaizdžių sąsajų su ,,šventosios geometrijos“ apraiškomis senosiose religinėse tradicijose: pvz., trikampio moduliu pagrįsti Indijos vedizmo ugnies altoriai, dėliojami iš trikampės  formos plytų, bei klasikinės indų dramos scenos kompozicijos kanonai. Šie geometriniai simboliai indų kultūroje siejami ir su Pasaulio Medžio koncepcija. Trikampio formomis grįsta ir kabalistinio Pasaulio Medžio simbolio Sefirot‘o sandara žydų tradicijoje.

Aiškėja, kad lietuvių šiaudiniai sodai yra ne tik savitas mūsų krašto bei regiono kultūros reiškinys, bet ir universalaus pobūdžio archetipinės simbolikos elementų gausa.



[1] Vėlius, N. 1983. Senovės baltų pasaulėžiūra. Vilnius: Mintis, p. 186, 198-200.

[2] Vaiškūnas, J. 1992. Sodas ir Visata, Liaudies kultūra, Nr.4, p. 26-30.

[3] Celms, V. 2010. Baltų raštai ir ženklai. Baltų pasaulio modelis, struktūra, simboliai. Vilnius: Mintis., p. 317-320.

[4] Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto Etnomuziklologijos sk. Muzikinio folkloro archyvas (LMTA , MIEMFA): KF 5894(18), KF 6242(6), KF 5803(16), KF 6070(26), KF 5988(24).

[5] Lietuvos istorijos instituto Etnologijos sk. rankraštynas (LII ESR), ES, b. 1963, l. 5, Plungės r.; ES 1961, l. 1, Skuodo r. užr. V. Tumėnas.

[6] LII ESR: ES, b. 1955, l. 3, Švenčionių r., užr. V. Tumėnas.

[7] LII ESR: ES, b. 1954, l. 16, Varėnos r., užr. V. Tumėnas.

[8] Лобач, У, Санько, С. 2011, с. 336.

[9] Топоров, В. Н. 1988. Паук, Токарев, С. Мифы народов мира. Москва: Советская Энциклопедия, c. 295.

[10] Cook, F. H. 1977. Hua-Yen Buddhism: The Jewel Net of Indra, Penn State Press.

[11] Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos rankraštynas (LLTI TR), LTR 1038 (418), Vilkaviškio aps.; LTR 2750(356), Zarasų aps.; LTR 4318(132), Varėnos r.

[12] Krišjāņa Barona Dainu skapis. 34036-1; 34039-2; 34047-16.

[13] Ten pat, 34036-1; 34039-2; 34047-16.

[14] Dulaitienė-Glemžaitė, E. 1958. Kupiškėnų senovė: etnografija ir tautosaka. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. p. 348.

[15] Basanavičius, J. 1970. Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaga. p. 393-403.

[16] LMTA , MIEMFA: KF 5894(18), Molėtų r.; KF 6242(6), Kupiškis.

[17] Dulaitienė-Glemžaitė, E. 1958, p. 347.

[18] LMTA , MIEMFA: KF 6242(6).

[19] Шукуров, Ш. 1991. „Охота за смыслом” в искусстве Ирана, Пригарина Н. И. (сост. и отв. ред.) Сад одного цветка: статьи и эссе. Москва: Наука. с. 99-101.

[20] Ten pat., с. 103.

[21] Autoriaus duomenimis, surinktais 2007 m. ekspedicijoje Arunačal Pradeše (Indija).

[22] Mahdihassan, S. Three Important Vedic Grasses. Indian Journal of Science. 1987, No 22(4), p. 286.

[23] Pvz., LLTI TR: LTRF pl 466 (6), Gargždų vls.

[24] Dzērvīte, A. and Ģinters, V. 1936. Ievads latviešu tautas tērpu vēsturē. Rīga: J. Grinbergs. att. 36.

[25] LII ESR: ES 1652, l. 3, Klaipėdos r., užr. V. Tumėnas.

[26] Vatsyayan, K. 1997. The Square and the Circle in Indian Arts. New Delhi: Abhinav Publications.

p. 46.

[27] Ten pat, p. 55.

[28] Vatsyayan, K., p. 45-46.

[29] Ten pat, p. 45-47.

[30] Sherwin, B. L. 2006. Kabbalah. The Introduction to Jewish Mysticizm. Maryland: Rowman & Littlefield Publishers, Inc. p. 62 – 67.

[31] Scholem, G. G. Jewish Gnosticism, Merkabah Mysticism and Talmudic Tradition: Based on the Israel Goldstein Lectures, Delivered at the Jewish Theological Seminary of America, New York. New York: The Jewish Theological Seminary of America, 5725-1965, p. 7, 20.

[32] Huges, A. W. The Texture of the Divine: Imagination in Medieval Islamic and Jewish thought. Bloomington: Indiana University Press, 2004, p. 43−44.