Ai??alis, kurion su aA?ara grA?A?tu

A?URNALAS: KelionAi?? su Bernardinai.lt
TEMA: BendrakultAi??riniai tekstai
AUTORIUS:Ai??Justinas Lingys

DATA: 2013-02

Ai??alis, kurion su aA?ara grA?A?tu

Justinas Lingys

PradA?ia ir pabaiga

A?ydintys laukai, Ai??v. Jono kalnas, kur daA?nai rinkdavau A?emuoges, Cedrono upelis, kuriame Vytautas Didysis krikA?tijo A?emaiA?ius, visa taiAi??ai??i?? mano vaikystAi??s A?alis, kurion su aA?ara grA?A?tu.

Viskas A?ia prasidAi??davo ir baigdavosi didA?iaisiais A?emaiA?iA? Kalvarijos atlaidais, kuriA? laukdavom visi: seni ir jauni, vyrai ir moterys, sveiki ir ligoti. Atlaidams kiekvienas ruoA?Ai??mAi??s kaip iA?manydami. Visas geriausias A?emaiA?iA? mintis ir paproA?ius A? save susAi??mAi?? atlaidai.

Kvapas

UA?gniauA?Ai?? kvapAi??, A?vytinA?iomis akimis nedrA?sdavome net pakrutAi??ti, matydami, kaip, atvaA?iavAi?? iA? kitA? A?emaitijos parapijA?, A?monAi??s puoA?davo koplyA?ias. KiekvienAi?? koplyA?iAi?? puoA?davo vis kita parapija. Kaskart viskas bAi??davo nuostabu, nematyta ir graA?u.

Kai pasiruoA?imo darbai bAi??davo baigti, A?ventorius, kryA?iai, seni koplytstulpiai ir koplyA?ios pakvipdavo tujomis, vAi??drynais ir ramunAi??mis. Tas kvapas plauAi??kioAi??daAi??vo po visAi?? A?emaiA?iA? KalvarijAi??, nustelbdamas kasdienA? A?ieno, tvarto, dirbanA?iA?jA? kvapAi??. Viskas tAi?? vakarAi?? kvepAi??davo daug labiau.

A?monAi??s

Ai??iandien aA? slapA?ia didA?iuojuosi tais A?monAi??mis, kurie turi to keisto pasitikAi??jimo savimi ir tvirtybAi??s. Jie neslankioja kaip kokie blankAi??s A?eA?Ai??liai, jie nieko nebijo, kad ir koks A?iaurus bAi??tA? A?is pasaulis. Jie yra garantuoti, jog niekas jA? nesunaikins, jie atsiradAi?? visiems laikams, ir jiems nieko pikta negali atsitikti. Jie tarytum priklauso senai giminei, kuri egzistavo visAi?? laikAi??, nuo pat pradA?iA? pradA?ios; nors ir kAi?? likimas iA?darinAi??jo, nuolat juos skriaudAi??, bet jie lengviausiai viskAi?? iA?tvAi??rAi??. Jie buvo ir bus, kol tvers gyvenimas.

Rytas

Ai??alia viso A?ito mes augom. Po A?temptos ir spalvingos pasiruoA?imo dienos atsigulAi??s sapnuodavau nesuvokiamA? ir keistA? dalykA?, o pabudAi??s bAi??gdavau prie baA?nyA?ios A?sitikinti, kad atlaidai dar nesibaigAi??, margaspalvAi??s ai??zcukierkosai??? ir A?ventieji dar neparduoti.

TAi??vas

TAi??vas buvo keistas A?mogus. RodAi??s, jis moka nuoA?irdA?iai dA?iaugtis, taA?iau tai nedaA?nai pasitaikydavo, retkarA?iais. KaA?kas tarytum slypAi??jo jo sieloje ir jA? varA?Ai??. Jis negalAi??jo nuo to iA?trAi??kti, todAi??l paprastai bAi??davo rimtas, net prislAi??gtas. Jis turAi??jo daug rAi??pesA?iA?, bet ne rAi??pesA?iai jA? slAi??gAi??. Tiesiog buvo tokio bAi??do ir tramdAi?? nerAi??pestingumAi??, lyg tai bAi??tA? kas negarbinga. Rimtumas buvo tarsi nugalAi??jAi??s jo linksmumAi??.

Mama

Kito tokio A?mogus kaip mama nerasi visame pasaulyje.

Ai??ventoriuje

Ai??ventoriuje visada daug senuA?iA?, kurios ne tik mane, bet ir mano tAi??tA? vadino vaikeliu. Tikriausiai jos be akiniA? negalAi??jo atskirti, kas vaikas, o kasAi??ai??i?? ne. Kai uA?sidAi??davo akinius, aA? galAi??jau su jomis rimtai pasikalbAi??ti apie viskAi??.

AA? atidA?iai klausiausi ir norAi??jau suprasti, kAi?? kalba A?monAi??s, suklupAi?? A?ventoriuje, bet niekada man to nepavykdavo. Vos tik iA?tarti jA? A?odA?iai, greitai nuplasnodavo kaA?kur toli ir susimaiA?Ai?? su kitais virsdavo raminamu laukinAi??s kamanAi??s dAi??zgimu.

DAi??doriai

Nors toje mano senelAi??s nuA?iupinAi??toje Ai??ventojo RaA?to knygoje graA?us kaip baltas paukA?tis arkangelas Gabrielis, pAi??sdamas blizganA?iAi?? dAi??dAi??, skelbAi?? baisiAi?? paskutinio teismo dienAi??, dAi??doriai A?ventoriuje tikrai nesiruoA?Ai?? to daryti. Jie visados bAi??davo kantrAi??s ir pasiruoA?Ai?? eiti ten, kur yra reikalingi.

Kai muzikantai A?alia, visados visiems smagiau, o jei dar ir dAi??dAi?? papuA?ia, galima pakvaiA?ti iA? dA?iaugsmo. Atlaidai be muzikantA?Ai??ai??i?? ne atlaidai.

BaA?nyA?ioje

Po savaitAi??s darbA? ir karA?A?iA? A?ventAi?? dienAi?? A?monAi??s ieA?kodavo atgaivos baA?nyA?ioje. BaA?nyA?ioje visada gaivu ir vAi??su. Tada neA?inojau, kad ten irgi A?monAi??s A?kaisdavo, kai karA?tai ir nuoA?irdA?iai suklupAi?? melsdavosi.

Ant laiptA?

Kol vykdavo pamaldos, didieji baA?nyA?ios laiptai ir visas A?ventorius priklausAi?? mums, vaikams. Mes kruopA?A?iai surinkdavome visus vikA?riukus nuo A?iltA? laiptA?, pagaliukais krapA?tydami patikrindavome jA? siAi??les, ieA?kodami A?strigusiA? monetA?. SuradAi?? jas iA?traukdavome ir tuoj pat uA? A?ventoriaus paversdavome saldainiais. Vienos monetos niekaip nepavyko iA?traukti. Ji ir A?iandien tame paA?iame plyA?elyje tebAi??ra A?strigusi, tik labai pajuodusi.

Ubagai

Ubagai mAi??go atlaidus nAi?? kiek ne maA?iau negu mes. SaulAi??s iA?kamuoti tai vienur, tai kitur jie sAi??dAi??davo iA?tisAi?? dienAi??, bet naktA? jie atsigriebdavo. Dainos skambAi??davo vienoje ar kitoje palaukAi??je, kur susirinkAi?? krAi??von jie linksmai uliavodavo.

VarpininkAi??

VarpininkAi??s santykiai su mumis, vaikais, bAi??davo ypatingi. TAi?? pastebAi??davai iA? karto, kai pamatydavai jAi?? besisukiojanA?iAi?? po A?ventoriA?. Ji tarytum gyveno gyvenimAi?? ne tokA? kaip kitA?, o kaA?kuo geresnA?. Ji buvo tarsi baA?nyA?ios A?irdis. KasdienAi??ai??i?? rytAi??, vakarAi??, A?iemAi?? ar vasarAi??Ai??ai??i?? ji skambindavo varpu, kviesdama A?mones A? jos paA?ios iA?plautAi?? baA?nyA?iAi??. IA?girdAi?? varpA? skambesA?, nesvarbu, ar kramtytume A?irnius, ar A?vejotume upelyje, visi mesdavome savo uA?siAi??mimus ir bAi??gdavome prie varpinAi??s. VarpininkAi?? mylAi??jo mus ir daA?niausiai neA?iojosi kokA? nors skanAi??stAi??. KaramelAi?? visada yra karamelAi??, ir mes virpanA?iomis rankomis paimdavome iA? jos po stambA?, lipnA? saldainA?.

Procesija

BAi??davo keista, kai procesija dingdavo man iA? akiA?, o po kurio laiko netikAi??tai iA?nirdavo iA? uA? kalnelio. Nors aA? ir A?inojau, kad visos procesijos eina tuo paA?iu keliu, bet visados su jauduliu laukdavau jos ir nerimaudavau, jei ji vAi??luodavo ar kur nors ilgiau uA?silaikydavo.

NuodAi??mingi A?monAi??s

Procesijos Ai??jo viena po kitos, ir aA? vis galvojau, iA? kur tiek A?moniA? imasi, ir dar visi nuodAi??mingi. A?ia tiek daug nuodAi??mingA? A?moniA?. Kokie jie visi pasenAi?? ir susiraukA?lAi??jAi??. Ir kvapas jA? nuodAi??miA? visai kitoks negu mano draugA?, visai kitoks. NuodAi??mAi??s kvapas. Jam trAi??ksta gaivumo. KodAi??l negirdAi??ti, kaip kvAi??puoja nuodAi??mingi A?monAi??s? Mes tik girdime, kaip jie A?nopuoja. Nejaugi tos nuodAi??mAi??s tokios sunkios, kad uA?dAi??sti jas beneA?damas? Negi iA? tikrA?jA? neA?manoma iA?girsti, kad lengvai kvAi??puotA? nuodAi??mingi A?monAi??s, nors visur bAi??tA? tylu tylu.

Senelis

Mano senelis buvo labai raukA?lAi??tas. GirdAi??jau kalbant, kad gilios raukA?lAi??s veide ir palei burnAi?? atsirado gyvenant audringAi?? gyvenimAi??. Apie tai niekas garsiai nekalba, taA?iau aA? galiu patvirtinti, kad mano senelis buvo dievobaimingas ir daug meldAi??si, o moA?iutAi?? A?iAi??rAi??davo A? jA? sunAi??rusi pirA?tus ir negalAi??davo atplAi??A?ti akiA? nuo jo lAi??pA?.

MoA?iutAi??

Gera eiti su moA?iute, nes ji rimta, nuovoki ir A?velni, nors tai sunku pastebAi??ti, visai kaip mama, ir kai bAi??ni ar vaikA?A?ioji su ja, viskAi?? matai taip aiA?kiai, todAi??l jautiesi nepaprastai ramus.

Dideli moA?iutAi??s A?ingsniai. Jos kojos vejasi viena kitAi??, bet niekaip negali pavyti. NorAi??A?iau eiti jos pAi??domis, bet jA? nesimato. Visi keliai uA?pilti pilku asfaltu. KAi?? man daryti, jeigu aA? noriu eiti moA?iutAi??s pAi??domis, bet jA? nematau?

ai??zEik, vaikeli, iki kelio pabaigos, ir asfaltas pasibaigs, tu tada pamatysi ne tik mano A?mintas pAi??das, bet ir A?minsi savoai???,Ai??ai??i?? daA?nai iA? dangaus sukuA?da moA?iutAi??.

Ai??iandien aA? vis dar einu asfaltuotu keliu ir savo pAi??dsakA? nepalieku, nors moA?iutAi??s pAi??dsakA? jau aptikau.

Malda

Mano Dievas buvo A?ia. NeA?inau, kodAi??l, bet tiesiog taip buvo. BaA?nyA?ioje melstis negalAi??jau, nes malda buvo nepakankamai karA?ta ar stipri, kad bAi??tA? iA?klausyta, todAi??l meldA?iausi eidamas procesijai iA? paskos, A?sikibAi??s tAi??vui ar moA?iutei A? rankAi??, ir visAi?? laikAi?? praA?iau vieno dalyko, kad nenumirtA? niekas, niekas. Kad gyventA? tAi??tis, mama, broliai ir seserys, seneliai, visi, visi. Kad tik niekas nenumirtA?, kad tik viskas liktA? po senovei. Kad niekas nepasikeistA?. Daugiau nieko nemeldA?iau, tik gyvenimo. Visa kita tegu bus, kaip bus. Nesvarbu. A?ia nieko nepadarysi.

Prie koplyA?ios

Tada A?mogus gulAi??jo apkabinAi??s A?emAi??, ir A?emAi?? buvo jo motina, o dangusAi??ai??i?? jo tAi??vas, kuris verkAi?? ir gailAi??jo paklydusio savo sAi??naus. A?mogus buvo iA?vargAi??s po ilgo Ai??jimo naktyje ir nenumaldomo snaudulio dienAi??.

A?inojimas

Atlaidai A?emaiA?iA? Kalvarijoje man yra lyg A?rodymas, kad gerasis Dievas iA?klausAi?? mano maldA?, ir niekas nepasikeitAi??, viskas liko taip, kaip ir anksA?iau, nors mano senoliai ir iA?Ai??jo A? kitAi?? pasaulA?. Ai??iandien su palengvAi??jusia A?irdimi ir nuskaidrAi??jusia siela A?velgiu A? tolstanA?iAi?? procesijAi?? ir tikrai A?inau, kad kada nors mes vAi??l susitiksim. Tada jau bAi??siu uA?augAi??s ir tapAi??s tikru A?mogumi.