Siurrealizmo kvapas

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Bendrakultūriniai tekstai
AUTORIUS: Stasys Eidrigevičius

DATA: 2012-04

Siurrealizmo kvapas

Stasys Eidrigevičius

 Kai keliauju iš vieno Europos miesto į kitą, beveik visada perku Franfurter Allgemeine Zeitung. Mėgstu ant to laikraščio tapyti, palikdamas kai kuriuos jo fragmentus. Be to, randu jame daugybę žinių iš meno pasaulio. Pavyzdžiui, sausio 27 d. buvo išspausdinta plati informacija apie parodas, kurios vasario mėnesį vyks 230 miestų – Europoje ir JAV. Tame sąraše nebuvo Vilniaus, Rygos, Talino… Peršasi išvada, kad vasario mėnesį čia nieko svarbaus neplanuota arba kad niekas nesurinko žinių iš Pabaltijo. Iš vadinamųjų rytinių kraštų sostinių paminėta tik Praha, Budapeštas, na ir, žinoma, Maskva. Teatrinių ir muzikinių premjerų atranka kuklesnė – pranešama daugiausia apie premjeras Vokietijoje. Studijuodamas menų meniu keliauju vaizduotėje, nes realiai to aprėpti vis tiek neįmanoma. Bet kas žino, gal kelias nuves į vieną kitą iš tų 230 miestų? Mano dirbtuvė prie pat traukinių stoties Warszawa – Wschodnia, kartais juokauju, jei nebeturėsiu minčių ką kurti, galėsiu dirbti traukinių palydovu. Net mano juodas krepšys, su kuriuo niekada nesiskiriu, panašus į konduktoriaus…

 Klaus Ensikat

Berlynas, Potsdamer Strasse 33. Miesto bibliotekos parodų salė. Esu pakviestas į žymaus iliustratoriaus Klauso Ensikato 75-mečio ceremoniją. Stenduose sudėtos jo iliustruotos knygos, skirtos daugiausia vaikams. Nuo seno gerbiu šį dailininką, taiklia plunksnelės linija piešiantį raganas, pilis, augmeniją. Jo iliustracijose gausu, sakyčiau, juvelyrinio tikslumo detalių. Gerbiu jo stilių, bet pats to vengiu. Tai ir įdomu, kad esame skirtingi.

Čia galima įsigyti Ensikato iliustruotų knygų. Vieną imu į rankas – Biblija. Įdomu, kaip jis iliustravo tokią rimtą temą? Žiūriu – Jėzus… riestanosis. Sunku patikėti. Na ir nukrito mano nuotaika. Tie piešiniai ne Biblijai – nėra juose dieviškos dvasios.

Vokiečiai ir miškas

Berlyno Istorijos muziejus – tikras milžinas. Įėjau į jį atsitiktinai pro kitas duris, pro naują priestatą, kuris man priminė naująjį įėjimą į Luvrą. Čia aibė parodų, iš kurių išsirinkau „Po medžiais“ (Unter Baumen). Viskas apie mišką. Paveiksluose miškas romantiškas, su briedžiais, fotografijose miškas po karo – sulūžę, sudegę medžiai. Filme rodoma, kaip medkirčiai „šienauja“ medžius. Miškas pasakoje – Raudonkepuraitė ir vilkas. Gaminiai iš medžio ­– pavyzdžiui, medinės knygos, muzikos instrumentai. Net medinis natūralus nepapuoštas karstas. Pasigedau medinio Pinokio. Bet jo gimtinė – Italija, o šios parodos antrasis pavadinimas „Vokiečiai ir miškas“.

Muziejaus parduotuvėje perku du sąsiuvinius eskizams ir sidabrinio briedžio skulptūrėlę, kuri primena jau istorinį mano spektaklį „Baltas briedis“.

Pas poetą

Arminas Senseris – šveicarų poetas, gyvenantis Berlyne. Laiške parašė, kad kviečia pietų, pasidžiaugė ką tik išleidęs naują poezijos knygą „Šekspyras“. Aš jam parašiau, kad atvykęs į Vilniaus dailės akademijos Doktor Honoris Causa teikimo ceremoniją buvau apgyvendintas viešbutyje „Šekspyras“. Arminas turi humoro jausmą.

Duoda man knygą, išverstą į lenkų kalbą „Wielkie przebudzenie“ (Grosses Erwachen). Vaišina šampanu. Po to einam į italų restoraną. Sėdėdami prie stalo prisimename metų viešnagę Paryžiuje, Cité des Arts Internationale (1998–1999). Tada mūsų linksmajai trijulei priklausė ir australų dramaturgas Justinas Flemingas. Kiek linksmų paryžietiškų vakarų! Po to mūsų keliai išsiskyrė ir susitinkam nebent atsitiktinai.

Ateljė traukinyje

Pastaruoju metu pamėgau keliauti traukiniu. Jei nėra kamšaties ir patogiai sėdžiu, jaučiuosi tarsi savo dirbtuvėje. Peržiūriu laikraštį – pranešama apie artėjantį Gustavo Klimto 150 metų jubiliejų. Nuotraukoje Klimtas laiko rankose katiną, labai panašų į mano. Net širdį nuveria. Kadangi dažnai keliauju, savo murklį palikau prižiūrėti sūnui. Katinas apdraskė (gal iš ilgesio, gal iš įniršio) baldus. Kad atsikratytų nenaudėlio, sūnus padovanojo jį savo merginai. Jos tėvams katinas taip patiko, kad nutarė pasilikti jį visam laikui. Atsiverčiu naująjį eskizų sąsiuvinį, nes jau žinau, ką piešiu – Klimtą su manuoju katinėliu.

Salvadoro Dali adata

Dabar įsijauskime į tokią sceną: 1971-ieji, Vilniaus dailės institutas. Studentai rengiasi darbų peržiūrai, kabina piešinius, tapybą. Dėstytojų komisija eina iš vienos salės į kitą. Kaip tik tada vyko šioks toks remontas. Palubėje pamačiau skylę. Su keliais kursiokais nubėgom į palėpę ir žiūrim per plyšį į mūsų parodėlę. Ateina komisija. Girdžiu, kaip piešimo dėstytojas, žiūrėdamas į mano darbus, sako: čia kvepia siurrealizmu. Dabar baigta, galvoju. Bet pažymiai vis tiek nebuvo blogi. Tada mane tikrai traukė siurrealizmas. Iš rankų į rankas ėjo Salvadoro Dali albumas, kažkieno atsivežtas iš užsienio. Aš net vakaro šviesoje fotografavau jo reprodukcijas – toks neįprastas mums buvo tasai meno reiškinys. Kūriniai atrodė tiesiog genialūs. Ir štai dabar esu Bazelyje, apžiūrinėju gatvėje kabantį parodos „Surrealismus in Paris“ plakatą. Jame – Dali paveikslas „Nuoga Gala“, nutapytas 1944 m. Pirmame plane nuogalė. Dangaus fone – šuolyje jos link sustingę du tigrai aštriais nagais ir dantimis. Jos pusėn lekia ir šautuvas, o pačiame priekyje matome aštrią adatą, kuri, rodos, už akimirkos įsmigs į Galos kūną. Grėsmė? Taip. Bet čia dar ne viskas. Dangaus fone ant plonyčių kojų tarsi voras žengia dramblys, ramiai nešdamas ant pečių kažkokį lyg ir paminklą. Vienas tigras iššoka iš žuvies vidurių, o gal ta žuvis vejasi tigrą, norėdama jį praryti? Tame paveiksle – keletas paveikslų, tiek daug siužetų, kad nustoju juos analizavęs, tik žiūriu išsižiojęs, gėrėdamasis, kaip puikiai nutapyti tigrai. Jie pritvinkę energijos, galėtų akimirksniu bet ką sudraskyti. Dali paveikslas plakate smarkiai padidintas, todėl galiu iš arti tyrinėti smulkiausias detales, kurių šiaip knygoje net neįžiūrėtum.

Kitas genialus siurrealizmo atstovas – Magritte’as. Jis yra poetas. Ramus burtininkas arba magas. Jo spalvų kultūra daug subtilesnė negu Dali. O fantazija man daug artimesnė. Pavyzdžiui, vyras su skrybėle. Veido nematyti, vietoj jo – žalias obuolys su žaliais lapais. Čia nėra stingdančio siaubo, tik kažkokia vylinga paslaptis. Rūbai, obuolys, dangus nutapyti labai stropiai. Magritte’as padarė didžiulę įtaką šiuolaikiniam plakatui, iliustracijai, tapybai. Akmeniniai paukščiai, sudužęs dangus, pypkė, kuri, pasak dailininko, visai ne pypkė, ir taip toliau.

Vaikštau po parodą. Daug kūrinių pasiskolinta iš privačių kolekcijų – tuos matau pirmą kartą.

Kelio skausmas

Iš krašto į kraštą, iš muziejaus į muziejų. Einu ir einu. Kol pristabdo kelio sąnario skausmas. Prieš pusmetį kasdien lankydavausi Konstancino miestelio ligoninėje, klusniai vykdžiau gydytojų nurodymus, kad tik tas skausmas praeitų. Buvau vadinamasis dienos ligonis. Pratimai ant matraco, vandenyje, kelio šildymas, šaldymas ir taip toliau. Tarp tų procedūrų kartais būdavo valandos ar dviejų pertrauka. Tada piešdavau, ką matau koridoriuose. Scenos kaip iš Bruegelio paveikslų – žmonės be rankų, be kojų, sugipsuoti, sėdintys vežimėliuose, įkalinti kažkokiuose rėmuose, matyt, po avarijų, paralyžiuoti. Koks tas gyvenimas keistas. Tarsi nepaisytų kančios, tų žmonių veidai giedri, besišypsantys, o gydytojų, sesučių – rimti, net niūroki.

Baigiasi mėnesinis mano gydymas, siunčia į apžiūrą, ar yra rezultatas. Gydytojas skaito mano pavardę. Lietuviška. Apima skaudamą kelią, spaudo ir staiga klausia: „Gal man paaiškintumėte, kodėl Lenkijos ir Lietuvos santykiai taip pablogėję?“ Guliu, apstulbintas tokio klausimo. Bet turiu kažką sakyti: „Užaugau kaime tarp barnių. Mano tėvas turėjo lenkų kraujo, o mama – lietuvė. Visą gyvenimą jiedu barėsi, bet kai tėvas mirė, mama prie jo karsto nepaguodžiamai raudojo…“ Daktaras įdėmiai klausosi, patylėjęs sako: „Man dabar aiškiau.“

Burliokai ir metalinė saulė

Šį kartą maršrutas veda į Maskvą. Varšuvos oro uoste nusiperku Frankfurter Allgemeine. Įdėta didelė Iljos Repino paveikslo „Burliokai prie Volgos“ (1873) reprodukcija, nes Chemnice rodomi peredvižnikai – rusų tapytojai realistai. Žiūrėdamas į tą paveikslą pamaniau, kad tai savotiška mano kelionės į Rusiją metafora. Apie 30 metų nesu ten buvęs. Sovietmečiu žodį Maskva lydėjo baimė ir nerimas. Tai buvo sostinių sostinė, visagalis centras, iš kurio ir Lietuvai atvežta metalinė saulė. Sovietijoje viskas buvo iš metalo, net Feliksas geležinis… Maskva tardavo lemtingą nuosprendį ir mums, dailininkams, ­– ar to autoriaus kūrinius bus leista parodyti pasauliui, ar ne, ar tam autoriui galima vykti į turistinę kelionę po Vakarus, ar ne. Net knygos, siunčiamos iš Vakarų, būdavo peržiūrimos – jei Maskvai nepatikdavo, adresato jos nepasiekdavo. Bet ir knygas, kurios labai patikdavo, Maskva konfiskuodavo ­– pasilikdavo sau. Gražina Didelytė kadaise mane mokė: paprašyk, kad siuntėjai iš užsienio ant knygų nugarėlių užrašytų – For Stasys, für Stasys, pour Stasys, Stasiui. Atseit aprašytos knygos nedingsta… Dabar žvelgdamas į Repino nutapytus apiplyšusius varguolius, tempiančius laivą per Volgą, suprantu, kad kiekvienas personažas – tai individualus vergo simbolis. Kadaise buvau vienas iš jų, nes vergystė būna ne tik fizinė, bet ir dvasinė.

Ilgai svarstau, važiuoti ar nevažiuoti? Viena vertus, smalsu – girdėjau, Maskva smarkiai pasikeitusi, bet kažkodėl netraukia tas miestas… Dovilė Tomkutė iš Arkos galerijos įkalba mane, kad skrisčiau, esą tarptautinis menų salonas negali būti be autorių, jei organizatoriai kviečia juos individualiai.

Šeremetjevo oro uoste be didelio vargo susitvarkęs kontrolės formalumus, pamačiau vairuotoją, kuris laikė kartoninį lapą su mano vardu. Pūga. Važiuojame lėtai per spūstį. Tylėdamas svarstau: gal jis koks „angelas sargas“, kas čia žino? Gal ko paklausus neutraliai? Pavyzdžiui, kiek kainuoja tokia kelionė iš Šeremetjevo oro uosto iki Maskvos centro? Atsako: pradedant nuo 1500 rublių ir daugiau, tai priklauso nuo taksi kompanijos. Apstulbęs svarstau: Varšuvoje išsikeičiau 100 zlotų – gavau apie 750 rublių. Vadinasi, tų pinigų užtektų vos pusei kelio. O kadaise mano seserys Panevėžyje uždirbdavo po 70 ar 80 rublių per mėnesį… Tiesa, man Vagos leidykla už iliustruotą knygą kartais sumokėdavo apie 1500 rublių. Vadinasi, už tą honorarą pigiausiu taksi gal patekčiau iš oro uosto į miesto centrą.

Tarptautiniame menų salone „Keliai – keleliai“ mane pasitinka besišypsančios, nuoširdžios kuratorės Margarita Karlova ir Jekaterina Kijanickaja: Sadisj, Stasys, kofe ili čaj popjom. Atvežamos dėžės su mano darbais, ieškoma meistro, kuris turi specialų raktą varžteliams atsukinėti. Su Margarita svarstome, kaip geriau eksponuoti. Sutariame, kad ant vienos sienos kabės dvi didelės pastelės – „Kiškis“ ir „Klounas“, ant kitos – fotografijų ciklas su dviem aliejinės tapybos paveikslais, ant trečios – pastelių ciklas „Veidai“ ir du plakatų originalai su kelio motyvu… Erdvės centre – stalas, prie kurio sėdėsiu dešimt dienų, kartais kaip autorius, kartais kaip Arkos galerijos „direktorius“, mat Dovilė prieš pat kelionę susirgo ir neatvažiavo. Taigi Lietuvai Maskvoje atstovauju vienas aš.

 Trys realistai

Šalia manęs – Estijos erdvė. Pamenu, studentas būdamas nuvažiavau į Taliną, nežinau, kodėl susiradau grafikės Vive’s Tolli adresą ir pasibeldžiau į jos namų duris. Ji mielai priėmė nepažįstamąjį, paneigdama gandus apie tariamą estų šaltumą. Paskambino keletui dailininkų, taip susipažinau su Malle Leis, Toniu Vintu ir kitais. Estijos menas tais laikais man darė didelį įspūdį. Bet dabar čia, salone, kažkodėl viskas atrodė pilka. Tapyba, apie kurią sunku ką nors pasakyti. Simpatiškam estų dailininkų sąjungos pirmininkui Jaanui Elkenui to, žinoma, nesakau. Kviečia atvažiuoti į Taliną. Gal kada nors…

Vaikštau po saloną skersai išilgai, ieškau meno, bet jo čia mažoka. Vienos rankos pirštų per daug, kad išvardyčiau tai, kas patiko. Aleksandras Petrovas 1972 m. tarnavo kariuomenėje ir ant atvirukų dydžio kartonėlių tapė likimo draugų portretus, aplinką, apšnerkštas kazarmas. Viskas tikra, paprasta, nuoširdu. Vėlesni jo darbai tą jau praradę. Dabar jis gyvena Ispanijoje. Po parodą sukiojosi ir jo gyvenimo draugė, suknelę papuošusi dirbtinėmis rožėmis. Lankytojai įsiminė ją kaip keistuolę. Antras vertas dėmesio dailininkas – Viktoras Popkovas, kurio realistinis paveikslas „Bobutė su pieno bidonėliu“ puikus, bet tik tas vienas. Kiti ne. Sako, mėgęs pašėlti. Girtas norėjo pajuokauti su pinigų inkasatoriais, o tie jį nušovė. Ši jo ekspozicija – pomirtinė. Trečiasis mane sužavėjęs autorius – Andrejus Jakovlevas, 12 realistinių paveikslų „Metų laikai“ nutapęs taip, kad žiūrėdamas į juos pajunti ore tvyrančią ramybę, net laimės nuojautą. Autorius buvo atvykęs pats, susipažinom, lengvai pasiautėjom. Kviečia atvažiuoti į Peterburgą, kur jis dabar gyvena…

 Kiek kainuoja „Žiguli“

Praalkęs užeinu į salono bufetą. Pasirinkimas kuklus – imu pablyškusios lašišos gabaliuką, ryžių, salotų ir alaus „Žiguli“. Kasininkė atidžiai apžiūri valgius, spaudo klavišus, tik pokšt pokšt, ir sako: 550 rublių. Valgis jau šaltas. Tik alus skanus, tikras. Kitą dieną dailininkams buvo išdalytos kortelės, kurių turėtojus bufetas aptarnavo už pusę kainos. Išskyrus tą „Žiguli“…

 Trys draugai

Prieina Sergejus Serovas ir sako: atsimeni, buvome susitikę Pietų Korėjoje, Seule, grafinio projektavimo simpoziume. Vizitinėje jo kortelėje parašyta: Art director. Neblogai žino mano kūrybą. Nori, kad susitikčiau su jo studentais. Sakau, gerai, tegu ateina. Atsidėkodamas Sergejus sodina mane į mašiną ir veža į Puškino muziejų. Paveikslai, matyti įvairiuose albumuose, čia paslėpti už stiklo, todėl irgi atrodo kaip reprodukcijos. Sergejus man sako: Puškino muziejuje buvo lenkų plakato paroda, bet be Stasio darbų. Čia man ne naujiena.

Plakatistą Vladimirą Chajką irgi susitikau Seule. Dabar jis įteikė man dovaną – tai knyga „Iz klasiki“. Šiuolaikinė menininkė Irina Zatulovskaja įžymių rašytojų portretus tapo ant daiktų, rastų šiukšlyne. Tapo lengvai, vos keliais potėpiais. Rengia tų darbų parodas ne muziejuose, o apleistose vietose. Puškinas ant sudužusio veidrodžio, Pasternakas ant faneros gabalo, Platonovas ant metalinės skalbimo lentos, Mandelštamas ant akmens…

Vladimiras – tikras humoristas, jis sako: mano buvusi žmona švenčia gimtadienį, važiuojam? Kodėl ne! Valandą praleidžiame Maskvos metro. Stebiu „pogrindžio“ žmones. Ar jie pasikeitė per tuos 30 metų? Sunku pasakyti…

Antonas Fiodorovas – žurnalo Vokrug sveta grafinis redaktorius. Prieš keletą metų jis parašė man laišką. O susitinkame pirmą kartą. Atsineša knygelę su mano darbais, pirktą GGG galerijoje Tokijyje. Prašo autografo. Nupiešiu jam tokį profilį – stasys. Kviečia vakarienės. Einame į suši restoraną. Skanu.

 Pavargau kariauti

Apsistojęs Lietuvos ambasados svečių namuose, vakarinę vienatvę paįvairinu įsijungęs televizorių. Ala Pugačiova dainuoja: Žiznj nevozmožno povernutj nazad… Tokia už širdies griebianti daina. Kitą vakarą pamatau parodos iš Ermitažo grafikos rinkinių atidarymą Vilniuje, Dailės muziejaus direktorius Budrys ekrane kaip gyvas rėžia sveikinimus. Po to kalba Ermitažo direktorius Piotrovskis. Tai kovo 8-osios minėjimas ir parodos atidarymas. Kitą naktį trys meno kritikės diskutuoja, kada šiukšlės yra menas, o kada ne. Viena iš jų – garsioji Olga Sviblova. Tos laidos įdomybė ta, kad pradžioje parodo animacinį filmuką su žmogeliu, kuris įtartinai panašus į tuos, kokius piešiu aš. Bet čia ne mano kūrinys. Kultūros barų vyriausiojo redaktoriaus šviesaus atminimo Bronio Savukyno sūnus Aistis prieš keletą metų internete buvo aptikęs šį apsukrų mano darbų padirbinėtoją. Pasirodo, tas veikėjas visapusiškai reiškiasi ir dabar. Bet aš pavargau kariauti…

Nekrasivo!

Kasdien važiuodamas į Meno saloną stebiu žmones, situacijas, architektūrą. Pirma scena: rytas, aplūžusi troleibusų stotelė. Sėdi stora suvargusi gatvės šlavėja su mobiliuoju telefonu rankoje, tartum žinutes skaitytų. Netrukus užsnūsta. Stūkso kaip skulptūra. Jei būčiau tapytojas realistas, ji man taptų puikiu dabartinės Maskvos simboliu.

Atvažiuoja troleibusas. Įlipu, sėduosi ant į apiplyšusios kėdės. Žiūriu pro purvu aptaškytą langą. Matau aukštą pastatą su smailiu bokštu. Pamenu, kažkas pasakojo tokią istoriją: anais laikais architektūros projektus ir statinius tvirtindavo Stalinas. Kai buvo pastatytas šis namas, atvažiavo priėmimo komisija su vadu priešakyje. Žiūri generalisimas į namą ir nieko nesako. Visi dreba: jei kas ne taip – tiesus kelias į Sibirą. O Stalinas vis tyli, rūko pypkę. Pagaliau įvertina: Nekrasivo! Pasirodo, namui trūksta smailės. Po trijų mėnesių ji kaip raketa įsirėmė į dangų…

Staiga troleibusas sustoja ir stovi visa amžinybę, nes jam kelią užtvėrusi inomarka – prabangus automobilis, kurio vairuotojas laukia savo šeimininko. Tokius čia vadina oligarchais. Troleibuso vairuotoja negailėdama riebių žodžių rėkia, kad mašina trauktųsi iš kelio, keleiviai įpykę, bet ką gi gali troleibusas – juk jis prijungtas prie laidų, todėl kliūties neaplenks. Sakoma, toks reginys čia dažnas. Kas turtingas, tas teisus. Todėl žmonių nepasitenkinimas auga, auga ir auga.

Šedevras gigantas

Jeigu kas nors manęs paklaustų, kokį didžiausią įspūdį patyriau Maskvoje, atsakyčiau, kad pribloškė Aleksandro Ivanovo paveikslas Tretjakovo galerijoje „Kristaus pasirodymas liaudžiai“ (Javlenije Christa narodu, 1837–1857). Būtina atkreipti dėmesį į formatą – daugiau kaip penki metrai aukščio ir septyni su puse pločio. Dydis dydžiu, tačiau ne jis lemia šito paveikslo galią, jėgą, įtaigumą. Esu matęs įvairaus meno daugybėje pasaulio muziejų, bet šis yra išskirtinis. Kiek kūrybinės jėgos turėjo dailininkas! Jei kitą sykį važiuočiau į Maskvą, būtinai ateisiu pasižiūrėti į stačiatikių Kristų…

Legendos demonai

Per viešnagę Maskvoje tikėjausi pamatyti ir vieną kitą spektaklį. Lyg būtų atspėjęs mano mintis, Lietuvos ambasados kultūros atašė Faustas Latėnas pasiūlė nueiti į generalinę repeticiją Vachtangovo teatre. Garsusis Jurijus Liubimovas, nors jam jau 94 metai, bet vis dar kupinas jėgų, pastatė spektaklį pagal Dostojevskio romaną „Demonai“ (Besy). Pirmąsias 2 valandas praleidau salėje stebėdamas, kaip režisierius duoda nurodymus aktoriams, o šie bando viską paversti scenos vaizdais. Per antrą spektaklio dalį teatro direktoriaus Rimo Tumino kabinete gurkšnojau šampaną, vis užmesdamas akį į ekraną, transliuojantį tą repeticiją. Spektaklis nepadarė man įspūdžio, atrodė tarsi studentiškos pratybos. Tik aktorių įsijautimas kėlė pasigėrėjimą. Sako, iš pradžių jie protestavo, nenorėjo klausyti Liubimovo, Tuminui teko juos taikyti… Iškart matyti, kad čia jis – tikras šeimininkas. Man tai buvo pirmas pašnekesys su Tuminu.

Ar verta?

Salone, mano ekspozicijoje, žmonės dažnai fotografavosi prie didelės pastelės „Kiškis“. Tarsi prie kokio paminklo. Viena žiūrovė, sužinojusi, kad autorius esu aš, paklausė: ką reiškia tas kiškis? Matote, tai toks mano kiškis, – paaiškinau. Bet ji būtinai norėjo konkretaus atsakymo, nors prisipažino, kad menu nelabai domisi, tiesiog mano paveikslai, jos manymu, smarkiai skiriasi nuo kitų salono dalyvių kūrybos. Prieina kita moteris, kailiais išsipuošusi. Klausia, kodėl iš Lietuvos tik vienas autorius. Įsijaučiu į galeristo vaidmenį ir sakau: vienas, bet geras. Ji pakraipė galvą, pasisukiojo ir pasigyrė apie lietuvių meną rašiusi žurnale Dekorativnoje iskusstvo. Norėjau pasakyti jai komplimentą, kad gražiai pasipuošusi, bet kol svarsčiau, ar verta, ji lėtai nužingsniavo Estijos pusėn…

Truputis garbės

Išgirdau kalbas, esą kovo 27 d. man bus suteiktas Rusijos menų akademijos Garbės nario vardas. Malonus sutapimas, kad viza galiojo kaip tik iki kovo 27-osios. Įsimintinas antradienis: 11 valandą stoviu prie įėjimo į Menų akademiją. Iškilmingai renkasi išsipustę akademikai. Mane pasodina pirmoje eilėje. Pirmiausia kviečiami naujieji Akademijos nariai, po to nariai-korespondentai. Jų visas pulkas. Matau keletą pažįstamų veidų – rusų mados guru Judaškinas, „Metų laikų“ tapytojas Andrejus Jakovlevas, ekrane matytoji menotyrininkė Olga Sviblova… Naujųjų Garbės narių tik keturi. Tarp jų ir aš. Štai tokia staigmena baigėsi mano kelionė į Maskvą.