Sovietinės nomenklatūros portretas siurrealistiniame planinės ekonomikos interjere

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: LITERATŪRA
AUTORIUS: Marija Drėmaitė
DATA: 2012-01

Sovietinės nomenklatūros portretas siurrealistiniame planinės ekonomikos interjere

Marija Drėmaitė

Industrializacija, urbanizacija ir regioninis planavimas – tai glaudžiai susijusios temos, atspindinčios gigantiškus užmojus ir ne menkesnio mastelio atliktus darbus, kurie ne tik pakeitė Lietuvos kraštovaizdį, miestovaizdžius bei gyvenamąją aplinką, bet ir apskritai gyvenimo būdą. Vis dėlto šios temos tyrimus šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje kurį laiką stabdė sovietinės istoriografijos šleifas, kuris buvo utriravęs industrializacijos istoriją iki primityvios klasių kovos, darbininkų streikų ar sovietinės industrializacijos pažangos lyginant su 1913 m. istorijos (su keliomis gražiomis išimtimis, pvz., Vytauto Merkio tyrimai). Tuo tarpu europinėje ir pasaulinėje istoriografijoje industrializacijos istorija, visų pirma kaip pasaulio racionalizavimo ir materialinės gerovės realizavimo idėja, visą laiką buvo ne tik spalvinga, bet ir ne vieną istoriografinės paradigmos slenkstį peržengusi istorijos tyrimų sritis. Tokio pobūdžio įžvalgų ir požiūrio taško ypatingai pasigendama mūsų istoriografijoje.

Sovietinės Lietuvos industrializacijos tema pastarąjį dešimtmetį netruko susilaukti revizijos – nuo šlovingų, vis gausėjančių buvusių proceso dalyvių memuarų Ir tuomet dirbome Lietuvai1 iki aštrios paniekos, kaltinančios vietinius inžinierius ir pareigūnus buvus tik „plano tarnais, savo entuziazmu (dažnai pagrįstu asmenine karjera) padėjusius stiprinti Tėvynės pavergėjo imperiją“2. Pasirodė ir tuometinių inžinierių kartos poziciją atstovaujanti knyga Istorija, kuria galime didžiuotis3, kurioje vyrauja to meto optimizmą ir pasidižiavimą liudijantis pasakojimas, iliustruotas populiariais motyvais „apgauti Maskvą“ ir „išmušti daugiau lėšų Lietuvos modernizavimui“. Keista, kad naujausiame sovietinės Lietuvos istoriją apibendrinančiame veikale4 industrializacijos istorijai ir pramonės vaidmeniui sovietizuojant respubliką skirtas tik frag­mentiškas dėmesys. Tad lig šiol Reino Taageperos ir Romualdo Misiūno knygoje Baltijos valstybės: priklausomybės metai5 pateikta Baltijos šalių industrializacijos analizė, nors ir glausta, išliko viena išsamiausių ir konceptualiausių.

Toks lietuviškosios istoriografijos kontekstas tiesiog reikalavo šiuolaikiško komentaro, kurį pasiūlė Saulius Grybkauskas, nusprendęs peržiūrėti ir persvarstyti sovietinės Lietuvos industrializacijos procesus, akcentuodamas valdymo saitų (veikėjų ir sprendėjų) susiformavimą ir funkcionavimą bei pasitelkdamas aktualias istorijos moksle socialinių tink­lų ir konfliktų teorijos prieigas. Paprasčiau tariant, Grybkauskas nutarė išsiaiškinti, kiek savarankiški ir veiklūs galėjo būti LSSR pramonės valdytojai visasąjunginiame valdymo aparate ir kodėl jie veikė vienaip arba kitaip. Pramonės sąsajos su nomenklatūra, o gal priešingai – nomenklatūros sąsajos ir iškilimas per pramonės valdymą – nauja ir aktuali ryšio įžvalga, kadangi XX a. šeštame dešimtmetyje Lietuvoje kompleksiškai pradėta vystyti pramonė lėmė ir naujos technokratų kartos bei valdžios susiformavimą. Gilindamasis į pagrindinį savo monografijos klausimą – kaip buvo formuojama respublikos ekonominė struktūra, – autorius taip pat naujai komentuoja ir vieną iš pastarojo dešimtmečio mitų – buvusių respublikos nomenklatūrininkų suformuotą „dirbusių Lietuvai“ teoriją.

Pirmuosius tyrimus šia tema autorius publikavo 2002 m.6, 2007 m. sėkmingai apgynė daktaro disertaciją7, o 2011 m. savo įžvalgas apibendrino čia aptariamoje monografijoje Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965–1985 metais. Knygą sudaro penkios dalys, kuriose skirtingais pjūviais nagrinėjami socialinių veikėjų santykiai, turėję įtakos Lietuvos pramonės struktūros formavimui, įtvirtinimui, kaitai ir valdymui: (I) pramonės valdymo sistema ir nomenklatūra; (II) pramonės valdymas ir lietuviškosios nomenklatūros ekonominis nacionalizmas; (III) sovietinės Lietuvos valdžios santykiai su sąjunginėmis ministerijomis; (IV) valdžios ir įmonių vadovų santykiai bei (V) sovietinė gamykla.

Solidų tyrimo teorinį pagrindą sudaro išsami Lietuvos ir užsienio autorių apžvalga (ypač naudinga akademiniam ratui bus įvairių užsienio istoriografijoje egzistuojančių sovietinės industrializacijos teorinių modelių analizė bei naujausios rusiškos istoriografijos kritinis aptarimas). Gausus brežnevinės epochos „popierizmo“ palikimas leidžia istorikui daugelį savo teiginių ir įžvalgų pagrįsti archyviniais dokumentais, iš kurių verta išskirti sumaniai autoriaus panaudotus tiek LYA, tiek Maskvos archyvuose saugomus LKP dokumentus (respublikinės organizacijos susirašinėjimą su Maskva, įmonių partinių organizacijų ir KGB skyrių dokumentus). Išskirtina ir nauja šaltinių bazė, kurią sudaro paties autoriaus atlikti gausūs interviu su „buvusiaisiais“. Ši medžiaga, taip pat autoriaus naudojama socialinių tinklų (neformaliųjų ryšių) teorija leido bent iš dalies įsigilinti į lietuviškųjų funkcionierių mentalitetą, daryti tam tikrus apibendrinimus, išaiškinti egzistavusius konfliktus ir įtampas bei jų priežastis, taip pat atskleisti „žmogiškojo faktoriaus“ vaidmenį respub­likos pramonės valdyme. Kitaip tariant, monografijoje tyrimo akcentas perkeliamas nuo sistemos, režimo ir planinės ekonomikos (t. y. išorinių veiksnių) įtakos link žmonių, priėmusių sprendimus, tų sprendimų priėmimo aplinkybių, biurokratų socialinių tinklų ir jų poveikio politikai.

Šaltinių gausa ir naujų teorijų pritaikymas neabejotinai sudomins ne vieną istoriką, besidomintį sovietinės valdžios ir įmonių vadovų santykiais respublikos viduje (planinės ekonomikos absurdai ir partijos vaid­muo gamyboje) ar sovietinės gamyklos „tradicijų“ susiformavimu (pramonėje dirbo trečdalis respublikos gyventojų, tad natūralu, kad formavosi legalūs ir nelegalūs santykiai, antisovietinė raiška). Vis dėlto vertėtų susitelkti į bendresnes ir bene aktualiausias monografijoje nagrinėjamas temas: kiek respublikos valdžia galėjo veikti Lietuvos SSR ūkio struktūrą ir kokie buvo lietuviškosios nomenklatūros ekonominio nacionalizmo motyvai?

Pirmosios temos svarstymą kiek komplikuoja tyrimo chronologijos pasirinkimas. Lietuvos industrializacijos laikotarpyje reikšmingiausiu periodu laikomas Sovnarchoz‘ų arba Liaudies ūkio tarybų devynmetis (1957–1965), kurio metu vykusi Lietuvos komunistų partijos lituanizacija drauge su ūkio ir institucijų vadovybės lituanizacija bei vietinių technokratinių kadrų rengimu ir išugdymu (Kauno politechnikos institutas) padėjo pagrindą ne tik institucinio nacionalizmo susiformavimui, bet ir ištisai krašto pertvarkai – urbanizacijai, elektrifikacijai ir modernizacijai. Mane čia labiausiai domino autoriaus požiūris į lietuviškos technokratinės nomenklatūros lopšį – sovnarchoz‘ų periodą ir tuo metu iškilusios respublikos valdžios mėginimus išlikti ir išlaikyti įsivaizduojamą ūkio valdymo galią tuos sovnarchoz‘us panaikinus (santykių su centru tema). Būtent to laikotarpio išsamesnės analizės vietomis pasigendama Grybkausko monografijoje, pavyzdžiui, ypač jo stinga antrame skyriuje. Kita vertus, autoriaus nagrinėjamas po sovnarchoz‘ų panaikinimo sekęs „Kosygino reformos“ laikotarpis (1965–1985), kai pramonės valdymo gijos buvo atimtos iš respublikų Liaudies ūkio tarybų ir sugrąžintos į sąjungines ministerijas, jau savaime yra iššūkis. Stagnacijos terminu paženklinto laikotarpio analizė gal net geriau atskleidžia smunkančios sovietinės pramonės ir nuolatinių bandymų ją reanimuoti valdymo absurdus.

Autorius atkreipia dėmesį, kad lietuviškosios nomenklatūros pastangų nereikėtų nuvertinti, o pagrindiniu pastarojo teiginio argumentu laiko tai, kad iš esmės lietuviškajai nomenklatūrai pavyko pasiekti sau palankios ekonominės struktūros formavimą. Kokie gi buvo tie siekiai? Grybkauskas vaizdžiai atskleidė Lietuvos industrializavimo politikos dinamiką nuo sovnarkhoz‘ų periodu vyravusio siekio gauti kuo daugiau investicijų bei plėtoti pramonę iki mėginimų ją stabdyti septinto dešimtmečio pabaigoje, kai respublikos pramonės formavimo laiktarpis baigėsi (1971), ir vietinė nomenklatūra susirūpino investicijų į pramonės plėtrą mažinimu. Faktais pagrindžiama, kad šie res­publikos pramonės nomenklatūros tikslai buvo įgyvendinti (p. 200–201).

Kur kas sudėtingesnis klausimas yra apie tų siekių motyvus. Aiškindamas pramonės nomenklatūros nacionalines nuotaikas, Grybkauskas pristato „ekonominio nacionalizmo“ terminą, diskutuodamas su išeivijos istorikų siūlytu „institucinio nacionalizmo“ sąvoka8, kurią laiko nepakankamai apibrėžta. Skyrius gali pasirodyti painus kaip ir pati problema, kurioje skleidžiasi lietuviškosios nomenklatūros nuotaikos. Natūralu, kad istorikas vengia kategoriškų vertinimų, ypač atsakydamas į klausimą, kokie buvo nomenklatūrininkų „ekonominio nacionalizmo“ motyvai (jų būta ne vienas), kadangi tautinis patriotizmas kaip altruistinis, kultūrinis jausmas ir fenomenas atrodo nelabai suderinamas su pragmatiškais interesais. Prieinama išvados, kad „Ekonominio nacionalizmo nuotaikos [...] nėra tapačios disidentinei veiklai. Jų tikslai ir idėjos „neišėjo“ už sovietinės politinės sitemos ribų“ (p. 204), o didžioji dalis sprendimų motyvuojama pragmatiniais valdžios atstovų siekiais.

Monografijoje nagrinėjamas dar vienas populiarus mitas, esą respublikos valdžios pastangomis buvo sustabdyta darbo jėgos imigracija iš kitų respublikų. Tyrimas parodo, kad problema buvo kur kas sudėtingesnė ir komplikuotesnė, o Grybkausko pateikta statistika patvirtina, kad nors minimu laikotarpiu darbo jėgos migracija visoje SSRS apskritai sumažėjo, tačiau į Pabaltijo respublikas migracija vyko gana intensyviai, o to priežastis glūdėjo mikroekonominiame (įmonių) lygmenyje, kadangi Sovietų Sąjunga taip ir neįveikė struktūrinės bedarbystės – „kadrų tekamumo“ (p. 204).

Į savitas homo sovieticus bendravimo gamykloje formas autorius gilinasi stambiame skyriuje „Sovietinė gamykla“, naudodamas „antrųjų namų“ metaforą. Iš esmės tai net ne metafora, kadangi sovietinio žmogaus priklausymas nuo darbo vietos, o šiuo atveju  nuo gamyklos, iš tiesų buvo realybė, pradedant įmonės suteikiamu gyvenamuoju plotu, kasdienį pragyvenimą užtikrinančiu atlyginimu ir baigiant kelialapiu į poilsinę bei naujametinėmis dovanėlėmis vaikams įmonės „eglutėje“. Tokios realybės egzistavimą patvirtina ir autoriaus aptartas uždaras problemų ar konfliktų sprendimo pobūdis („nenešti šiukšlių iš namų“), ir už viską atsakingo direktorius autoriteto analizė (gero ar blogo tėvo metafora ir paternalizmo išryškinimas sovietinės pramonės valdyme), ir paradoksгlios „vidinės demokratijos“ formos (streikai, reikalavimai, neformalių lyderių iškilimas). Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad santykių gamykloje problematika nesiskiria nuo universalios „modernios įmonės vidinės kultūros“, susiformavusios dar XX a. pradžioje. Tačiau gausi konfliktus ir įtampas fiksuojanti medžiaga, kuri iki šiol slypėjo archyvų protokoluose, skunduose, partinių susirinkimų paraštėse ir amžininkų prisiminimuose, parodo, kaip akivaizdžiai dėl sureikšmintos partinės linijos (partinės užduotys, partinės nuobaudos, partinė kontrolė, KGB skyriai įmonėse ir pan.) sovietinė įmonė skyrėsi nuo modernios Vakarų įmonės. Tiesa, knygoje nėra iki galo aptarta, ar lietuviška įmonė kuo nors išsiskyrė bendrame SSRS kontekste.

Pasyvią sovietinės įmonės kaip ekonominio objekto būseną patvirtina svarbiausiu gamyklos ar fabriko veiklos indikatoriumi laikyta ne pelno reikšmė (kaip Vakaruose), o dar Stalino laikais įsigalėjusi vienetais išreikšta bendroji produkcija. Nagrinėdamas šiuos ant klaidingų pamatų pastatytos pramonės gelbėjimo būdus ir gelbėtojų motyvus bei santykius, Grybkauskas atskleidžia absurdus, painiavą ir įtampas, vyravusias tiek santykiuose tarp sąjunginių institucijų bei respublikos valdžios, tiek ir santykiuose tarp įvairių valdžios sferų ir ekonominių agentų, kurių oficialus neigimas iš esmės trukdė valdymo racionalizacijai bei lėmė frustraciją ir nepasitenkinimą tarp pramonės vadovų, inžinierių ir darbininkų.

Monografija vertinga ne tik atsakymais (arba bent jau naujais pasvarstymais) apie aktualius Lietuvos sovietinės industrializacijos klausimus, bet ir naujų šaltinių bei teorijų įvedimo į mokslinę apyvartą bei sąvokų patikslinimo požiūriu. Nors tekstą kartais sunku būtų pavadinti literatūriniu, Sauliui Grybkauskui pavyko vaizdžiai nupiešti respublikos pramonės nomenklatūros portretą siurrealistiniame planinės ekonomikos sistemos interjere.

1   Algirdas Brazauskas, Ir tuomet dirbome Lietuvai: Faktai, atsiminimai, komentarai, Vilnius: Knygiai, 2007; ir kt. Plati apžvalga pateikta Grybkausko monografijoje.

2   Vladas Terleckas, „Knyga, kviečianti didžiuotis okupacija ir Sniečkumi“, in: Vladas Terleckas, Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu, Vilnius: Petro ofsetas, 2007, p. 149.

3   Jonas Rudokas, Istorija, kuria galime didžiuotis: Lietuvos liaudies ūkio taryba, 1957–1965, Vilnius: Gairės, 2002.

4   Lietuva, 1940–1990: Okupuotos Lietuvos istorija, vyr. redaktorius Arvydas Anušauskas, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005.

5   Romualdas Misiūnas, Reinas Taagepera, Baltijos valstybės: priklausomybės metai, 1940–1980, Vilnius: Mintis, 1992.

6   Saulius Grybkauskas, „Lietuviškosios sovietinės nomenklatūros požiūris į ūkio valdymo permainas Sovietų Sąjungoje 7-ojo dešimtmečio viduryje“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 2001–2, Vilnius, 2002.

7   Saulius Grybkauskas, Pramonės valdymas sovietinėje Lietuvoje 1965–1985 m.: įtampos ir konfliktai, Daktaro disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos istorijos institutas, 2007.

8    Augustinas Idzelis, „Commentary on „Institutional nationalism“ in Lithuania“, in: Lituanus, Chicago, 1983, t. 29, Nr. 2.