Svetimas tobulumas. Kristinos Gentvainytės fotografija

ŽURNALAS: FOTOGRAFIJA
TEMA: Fotografija Lietuvoje
AUTORIUS: Kristina Sadauskienė

DATA: 2012-12

Svetimas tobulumas. Kristinos Gentvainytės fotografija

Kristina Sadauskienė

Uostamiestyje jau trimis bangomis ritosi fotografijos projektas „Kiti“. Projekto tikslas – miesto fotografų bendruomenę paįvairinti „kitais“, naujais, veidais ir vardais.

Projekto dalyviai eksperimentavo fotografijos galimybėmis. Įdomiausi (mano subjektyviu vertinimu) darbai, kuriuose fotografija susitinka su kompiuterinėmis manipuliacijomis. Į visus „fotošopus“ senieji fotografai dažnai tebežvelgia gana paniekinamai, esą tai žaidimai, mėginimai užmaskuoti nekompetenciją, net fotografijos išdavystė. Visgi negalima nepastebėti, kad medijų sintezė leidžia atverti naują platų prasminį lauką. Be to, nauja meninė kalba yra natūrali kintančio pasaulio išdava.

Iš projekto dalyvių norisi išskirti eksperimentinius Kristinos Gentvainytės darbus. Tamsios, abstrakčios, iš pažiūros tylios, kiek gotiškos industrinės konstrukcijos – mąslios, tobulos simetrijos fotocitatos.

Projekto parodose buvo eksponuoti K. Gentvainytės darbai, kuriuose vyrauja industrinės abstrakcijos. Tiesa, jaunosios kūrėjos portfolio esama ir kitų teminių krypčių. Tačiau pagrindinė ir ryškiausia juos vienijanti gija – tamsus koloritas.

Nenorint blaškytis šiame tekste bus paliestos tik „Kiti 2“ projekte pristatytos serijos „Simetrija“ fotografijos.

Pirmas žvilgsnis į fotografijas, be visų kitų nuo stebinčio subjekto kultūrinio skonio priklausančių potyrių, kelia sutrikimą. Sutrinkama, nes vaizdas, nors ryškus ir, rodos, iškalbingas, sunku perprasti, kas yra regima. Kosminio laivo variklis? Mutanto egzoskeletai? Transformatorinės? Kažkokios sudėtingos technikos fragmentai? Stebėtojas yra paklaidintas gūdžioje spėlionių erdvėje, jis priverstas judėti apčiuopomis. Nesinori klijuoti abstrakcijos etiketės: nors ir niekaip nepavyksta identifikuoti fotografijos erdvę užpildančių objektų, jų struktūriniai elementai priklauso mūsų suvokiamam pasauliui – štai laidas, štai varžtas, štai tas, ką mačiau kompiuterio viduriuose. Akivaizdu, kažkas iš technikos pasaulio. Čia norisi prisiminti natūralistų kritiką žmogaus ir įrankio atotrūkiui, kuris randasi įsigalint sudėtingoms technologijoms (ne bet kuris paaiškintų paprasčiausio buities prietaiso veikimo principus ir konstrukciją). K. Gentvainytės atvejis, jei ne intencionaliai, tai vis tiek kažkuo siejasi su minėta kritika – detalės atrodo pažįstamos, bet visuma, į kurią jos jungiasi, lieka paslaptis.

K. Gentvainytės fotografijos nepasiduoda staigiai akistatai. Jos ragina ieškoti kitų atpažinimo ir suvokimo būdų. Tad skaitymo procesas prasideda nuo vaizdo organizacijos analizės. Fotomontažuose gausu detalių, kurių priklausomybės ryšiai sunkiai suvokiami, tačiau netrukus pastebi šį tą bendro – centravimą: tiesios ar gaubtos linijos tęsiasi link centrinio elemento arba jį apsupa. Centrinis elementas – dažniausiai masyvus, vientisas ar sudėtinis objektas. Centro ir periferijos santykis darbuose gali būti išreiškiamas kaip smulkaus ir stambaus opozicija. Ir nors skaitant figūratyviai sunku suprasti, kas yra vaizduojama, kuriama regimybė, jog vaizduojamas darinys yra didžiulis ir, galbūt, dar didesnio objekto dalis. Prielaida, jog kūriniuose užfiksuotas tik kažkieno fragmentas, kyla dėl to, jog daugeliu atveju periferijoje esantys elementai dingsta už rėmų, pasėdami įtarimą, kad jie tęsiasi toliau, jungiasi su dar kažkuo.

Atkreipiant dėmesį į chromatines kategorijas pirmiausia pastebimas vyraujantis monochromiškumas. Dauguma darbų nespalvoti. Jei esama kitų spalvų – jos dažniausiai tik išskiria kai kuriuos vaizdą sudarančius elementus ir taip pabrėžia visumos masyvumą. Fotomontažuose galima pastebėti ir vienodas medžiagines elementų savybes, kurias galima apibūdinti kaip metališkumą. Vieni paviršiai blizga šaltu metalu, kiti yra ardomi gruoblėtumo, tarsi sugraužti rūdžių, paveikti laiko. Dėl savo metališkos sandaros konstrukcijos suvokiamos kaip statiškos, nes metalas juk tvirtas, nelankstus. Taigi regimi objektai nejudrūs. Metalinė sudėtingųjų darinių prigimtis juos taip pat apibrėžia kaip dirbtinus. Fotografijų fono plokštuma – nebyli. Joje neaptinkama jokių daiktų – tik arba akinanti šviesa, arba sugerianti tamsa. Šalia metalinių konstrukcijų nematyti „aptarnaujančio personalo“, taip pat neišduodamas procesas, kuriam jos tarnautų. Nežinia, žmogiškojo faktoriaus buvimo trūkumas, tamsa ir šaltuma ar statiškumas kuria nekasdieniškos, neįprastos erdvės pojūtį. Ji atrodo tarsi priklausanti kitam pasauliui – svetima mūsiškiam. Ta fono tuštuma kartu su vaizduojamų objektų statiškumu ir masyvumu taip pat nurodo ir nebylumą. Žvelgiant į fotomontažus atrodo, kad tie didžiuliai konstruktai yra nebylūs. Apie temporalinius parametrus kalbėti sunku, nors fantastinių filmų išpaikinta sąmonė tuoj atpažįsta kai kuriuos fragmentus kaip futuristinius ar net priklausančius kosminių užkariavimų ateičiai.

Skaitant šių industrine dvasia dvelkiančių kūrinių topologines gaires pastebima, kad visus juos dalija vertikali centrinė ašis, o viena kūrinio pusė veidrodiniu būdu atkartoja kitą. Dešinėje ir kairėse vaizdo pusėse esantys elementai identiški. Įsižiūrėjus į centrinius masyvius objektus kai kur pastebimos „nenatūralios“ jungtys, gaubtai susieinančios pačiame centre, – primena suveriamus veidrodžius, kurie atspindį gali padauginti begalę kartų. Aiškėja konstrukcijų prigimtis – paskiri fragmentai dubliuojami veidrodiniu principu, o vėliau suglaudžiami užmaskuojant sandūros liniją.

Tiesa, tai, kaip regimieji objektai yra sukurti, nėra svarbiausia. Nors intriguoja jų funkcija, ji taip pat nėra svarbi. Jie, nebyliai išsirikiavę jaunosios fotografės darbuose, suteikia progą pasvarstyti apie tobulumo svorį. Prisiminkime, kad serija pavadinta „Simetrija“. Termino pasitikrinimas – Tarptautinių žodžių žodynas padeda išskleisti visas jo reikšmes: Simètrija [gr. symmetria – atitikimas]: 1. dalių, esančių priešingose skiriančiosios linijos (simetrijos ašies) arba centro (simetrijos centro) pusėse, veidrodiškas tapatumas; 2. fiz. sistemos erdvinis arba jos fiz. dėsnius išreiškiančių matematinių struktūrų taisyklingumas.

Taigi žodyne minimas tapatumas ir taisyklingumas. Jie siejami su proporcingumu, tolygumu, sutikimu su taisyklėmis, taigi ir su normalumu, tvarka, pastovumu. Nereikia giliai atmintyje ieškoti asociacijos su aukso pjūviu, mėginimu atrasti universalų grožį, matu. Elementų tvarkingumas siejasi su estetiškumu. Simetrija yra įprastas dalykas, gamtoje jos esti įvairių atmainų (spindulinė, veidrodinė), bet dažniausiai ji nėra ideali. Medžio lapas ar žmogaus veidas iš pirmo žvilgsnio atrodo simetriški, bet įsižiūrėjus geriau pasimato daugybė skirtumų.

K. Gentvainytės fotomontažai – tobulos veidrodinio atspindžio simetrijos eksperimentas. Jo rezultatas stebėtojui sukelia estetinį pasigėrėjimą, traukia akį. Vaizduojami objektai yra šalti, neizoliuoti montažų erdvėje (lyg besikėsinantys prasitęsti už rėmų), nutolę, nepažinūs.

Taigi tobulumas pasirodo galimas tik būdamas neorganinės kilmės. Jis sukonstruotas, paslaptingas, svetimas, negyvas.

Kiberpanku alsuojantys fotomontažai – nepaneigiamai įdomus eksperimentas, viliojantis įdėmiau pasvarstyti apie stereotipinę grožio ir tobulumo sampratą. Šiuose kūriniuose tobulumas stoja viename polyje su mechaniškumu, šaltumu, statiškumu, tad natūraliai kitame polyje iškyla gyvumas, šiluma, dinamika ir… asimetrija – tai, kas apibrėžia žmogų.