Svetimo miesto beieškant

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Recenzijos
AUTORIUS: Bazilijus Agripa
DATA: 2014-03

Bene kiekvienas sveiko proto eilinis, kiek ilgėliau šaltu žvilgsniu skrodęs archyvų krapštukus, mintančius rankraštiena, piktinasi jų vargana puota. Tuo tarpu kai dabartis plūsta iš gausybės rago ir sotina jusles tikrovės skanėstais, o vaišintis jais galima kiek įtelpa, nes šiuo atveju esi atleistas nuo egzistencinio antsvorio, jie kramsnoja įvykių, minčių, jausmų ir patirčių fosilijas, kurias meiliai vadina faktais ir, nerišliai murmėdami, mėgina mums papasakoti istorijas apie tai, ko jau nėra. Nekroromantikai, giltinės vedžiojami už nosies po užgesusį praeities sodą, negi manote, kad vyniodami supuvusius jo vaisius į ankštas savo straipsnių ir knygų eilutes, laidodami juos išnašų kapinėse, aukodami juos savo mokslinėms išvadoms, sugundysite mus paragauti jų skonio?

Beveik kelis dešimtmečius Kalifornijos Berklio universiteto profesorius Davidas Frickas mėgdavo lėtai vaikštinėtis po Vilnių. Pradėdavo nuo Pilies gatvės žiočių ir kildavo link Rotušės aikštės, o apėjęs Rotušę įžengdavo į Arklių gatvę iš kurios pasukdavo kairėn į skersgatvį link Aušros vartų gatvės, tačiau ją pasiekęs tarytum apsigalvodavo ir grįždavo atgal link Rotušės, ir jau tuomet nueidavo link Aušros vartų, o iš čia į Rūdninkų gatvę ir vėl į Rotušės aikštę, tam, kad iš jos pasuktų į Stiklių gatvę, apeitų Žydų kvartalą bei pasivaikščiotų Vokiečių gatve ir jos apylinkėmis. Po to pereidavo visą Šv. Jono, Dominikonų ir Trakų gatvių kreivę, užsukdamas apsidairyti mažesnėse gatvelėse. Jau kiek pavargęs, pasukdavo į Šv. Ignoto gatvę, iš jos į Totorių gatvę ir ryždavosi eiti iki pat Lukiškių, iš kurių, aplenkdamas universitetą iš vakarų pusės, vėl pareidavo į Šv. Jonų ir Pilies gatvės kampą, nusileisdavo žemyn link Skapo gatvės, nuėjęs iki jos pabaigos apsigreždavo eiti atgal ir, išėjęs iš Pilies gatvės bei kiek pasižvalgęs aplinkui patekdavo į Bernardinų gatvę, uoliai išnaršydavo kiemus ir gatveles tarp jos ir Savičiaus gatvės, o iš ten, pro Augustijonų ir Šv. Kazimiero gatves keliaudavo į Subačiaus gatvę ir, nuėjęs iki Subačiaus vartų, laikydavo savo pasivaikščiojimą baigtu.

Nežinia kiek kartų, užtrukdamas bent keletą valandų, profesorius taip pasivaikščiojo Vilniuje iš tikrųjų, tačiau jo mintys klaidžiojo šita trajektorija tūkstančius kartų, mat 1636 m. pavasarį būtent taip Vilnių apėjo valdovo Vladislovo IV Vazos kvartermeisteris, aiškinęsis, kur galima apgyvendinti atvykstančio valdovo dvarionis bei surašęs miesto namus ir jų savininkus1. Vaikščiodamas profesorius nei pramogavo, nei mankštinosi, o rankiojo seniai subyrėjusios į šipulius XVII a. miesto kasdienybės smilteles, šykščiai įsiėdusias į bažnytines santuokų, krikšto ir mirčių metrikas, teismų bylas, testamentus, turto inventorius, gildijų ir cechų statutus, privilegijas, panegirikas, negausius amžininkų laiškus ir asmeninius užrašus bei atsiminimus2.

Profesorius Davidas Frickas parašė mums knygą apie svetimą miestą. Nes kas gi buvo visi tie rytinės Pilies gatvės pusės liuteronai ir vakarinės pusės evangelikai reformatai, daugiataučiai Rotušės aikštės pirkliai ir krautuvininkai, Subačiaus bei Arklių gatvių rusėnai: ir stačiatikiai, ir unitai, Lukiškių totoriai, skurstantys Skapo ir Bernardinų gatvių amatininkai katalikai, Žydų ir Mėsinių gatvių judėjai, gyvenę tuose pačiuose namuose drauge su krikščionimis, pasiturintys Vokiečių gatvės vokiečiai; kone visi, kad susišnekėtų tarpusavyje, kalbėję lingua polona? Bevardis internete budintis lietuviškos Vilniaus skaistybės sargas jau atsakė – „tuo metu Vilniuje tebuvo beveik vien kolonistai („atvykėliai“)“. Ir iš tiesų, kaip galima įsivaizduoti miestą, kuriame buvo smagu šaipytis iš religinių oponentų šešiakalbėmis eilėmis:

Du kanst greckie logos kadu tua burna hłaholi,

Os nori, francie, sasów, ducere flux na hłaholi?3

O kas galėtų pagalvoti, kad maždaug ten kur dabar, vos išėjęs iš namų, šleivomis arijomis orą tarp „Ledainės“ ir „Vaivos“ bei turistų nervus drebina įkaušęs kunigaikštis Vildaugas, gyvenę namuose vienas prieš kitą Kornelijus Vinholdas, turtingo olandų kilmės evangeliko reformato Vilniaus pirklio ir prancūzės pirklienės atžala bei Kotryna, vokiečio liuterono bei ilgamečio Vilniaus burmistro Jokūbo Gibelio dukra, pamildami vienas kitą ir prieš 392 metus susituokdami, puikiai iliustruoja topografinę endogamiją, būdingą to meto Vilniui, aptiktą profesoriaus XVII a. Vilniaus gatvėse?

Ar kam šautų į galvą, kad vadovėlines tiesas apie nesiliaujantį konfesinį karą galima paklibinti prisiminus, jog prieš 405 metus maždaug ten, kur dabar ŠMC, negaluojantis tėvas Gruževskis, Jėzuitų akademijos profesorius, atėjęs pasitarti su barzdaskučiu chirurgu Matu Vorbeku Letovu bei sužinojęs, kad šešiolikmetis moksliukas, kurį jis pamatė kieme su knyga po pažastimi yra šio sūnus Motiejus, įkalbėjo Matą pasiųsti jį mokytis į akademiją, ne tik pažadėdamas, kad per pusę metų Motiejus išmoks ten daugiau nei per visus anksčiau praleistus įvairiose mokyklose metus, bet ir nesikėsinti atversti būsimo karaliaus gydytojo iš liuteroniško tikėjimo?

Kith, Kin, and Neighbors (Pažįstami, giminės ir kaimynai) išvengė abiejų uolų, į kurias akademinės rinkos bangos nubloškia ne vieną istoriko tekstą: arba savitikslio įdomybių porinimo, mėgavimosi iš spalvingų šukių sudurstyta dėlione, arba sociologinės tuštybės, karpančios praeitį popierinėmis definicijų žirklėmis. Knyga apčiuopia kasdienių sąveikų, įsipareigojimų bei pasitikėjimo voratinklius, kuriuos regzdavo ir sutraukydavo, tačiau netrukus vėl neišvengiamai pradėdavo regzti, sugyvenančios ir susipykstančios etnokonfesinės bendruomenės, besimokiusios nelengvo komp­romisų meno. Iš ideologinio fronto esame nuolat politinformuojami apie mūšius už tolerancijos ribas, moralinės panikos šamanai iš kairės ir dešinės šiurpiai stūgauja televizijos dykumose ir interneto pievose, reikalaudami atgailauti už tai, kad pritvinkę pilietinių nuodėmių, kasdien išduodame tradiciją arba lygybę, laisvę arba brolybę, pareigas arba teises. Mažiau dėl tų dalykų sielosimės sužinoję, kaip išmaniai pakantumo minimumą kadaise sulygdavo vilniečiai, paklusę skirtingiems kalendorinių švenčių ir pasninkų ritmams ir neprivalėję vieni kitų suprasti, tačiau kartais, vardan koegzistencijos pragmatikos, net paaukodami dalelę savo konfesinio bei tautinio grynumo, kai reikėjo pakrikštyti naujagimį, priimti santuokos sakramentą ar išsirinkti cecho vyresniuosius. Tačiau sielosimės, kai skaitysim kaip laisvai neapykanta cirkuliavo miesto arterijomis, kai susipažinsim su Vilniaus vyskupo Mikalojaus Stepono Paco pastoraliniu laišku, uždraudusiu paskutinio patepimo procesijoms eiti Žydų gatve bei nurodžiusiu garsiau skambinti varpeliais, kad klaidatikiai judėjai, kuriuos žemindami ir mušdami, linksminosi procesijų dalyviai, apsaugotų savo prekystalius ir spėtų išsislapstyti.

Galima kirsti lažybų, kad profesorius pažįsta daugiau XVII nei XXI a. vilniečių ir kad paklaustas kas dabar gyvena kažkuriame senamiesčio name, tik bejėgiškai skėstelėtų rankomis, tačiau dažnusyk tučtuojau išvardytų ne tik toje vietoje prieš daugiau nei tris šimtus metų gyvenusius asmenis, bet ir pademonstruotų stebėtinas žinias apie jų sutuoktinius, vaikus bei gimines, jų profesiją bei apytikrę turtinę padėtį, jų tikybą ir santykius su kitatikiais, jų bičiulius ir priešus, bei dar kelis dalykus, kuriuos šiais laikais priskiriame saugotinai nuo pašalinių smalsumo asmens privatumo teritorijai. Pamestos stingti nebūtyje šių žmonių rutinos, įžiūrimos knygoje, yra tokios mums svetimos, kad vaikščiodami po mūsų miestą drauge su profesoriumi valdovo kvartermeisterio maršrutu, turėsime pripažinti, jog patys esame tik trumpalaikiai kolonistai, pašaukti šlovinti jo amžinybę.

Profesorius parašė knygą apie tai, ką visada norėjote pasiklausti apie Vilnių, tačiau nedrįsote apie tai sužinoti. Rėmėjai, leidėjai ir vertėjai, neabejokite, nesiteisinkite ir neišsisukinėkite – Kith, Kin, and Neighbors laikas pasirodyti lietuvių kalba.

 

1   Šis surašymas yra publikuotas originalo ir lietuvių kalbomis: Mindaugas Paknys, Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006.

2   Dalį Vilniaus kasdienybę liudijančių dokumentų profesorius paskelbė atskiru rinkiniu: David Frick (sud.), Wilnianie: Żywoty siedemnastowieczne, Warszawa: Studium Europy ­Wschodniej, 2008.

3  „Žinai graikiškus žodžius kada tavo burna byloja / Ar nori, niekše tu nutempti saksus greitai į kartuves?“ Čia cituojame tik kelias viso antiliuteroniško jėzuitų paskvilio eilutes, visą jį perskaitysite Kith, Kin, and Neighbors p. 100 bei sužinosite, kodėl „hłaholi“ yra ir „byloja“, ir „kartuvės“.