Talentinga provincijos tango A?okAi??ja, muA?kietininkAi??

A?URNALAS: LITERATA?RA IR MENAS
TEMA: Poezija
AUTORIUS:Ai??Viktorija DaujotytAi??

DATA: 2012-02

Talentinga provincijos tango A?okAi??ja, muA?kietininkAi??

Viktorija DaujotytAi??

buy elocom in australia.

Gerai bAi??ti iA? PanevAi??A?io ai??i?? A?ia nenutrAi??kstamai sruvena kultAi??rinio gyvenimo tAi??kmAi??, suglobdama jau iA?Ai??jusius, pasiA?aukdama jaunesnius, pratAi??sdama bendrystAi?? ir kurdama naujas jos formas. Nuo GabrielAi??s PetkeviA?aitAi??s-BitAi??s iki Juozo Miltinio, nuo jo iki Elenos MezginaitAi??s ai??i?? dabar taip matomas PanevAi??A?io kultAi??rininkA? rAi??pesA?io laukas: literatAi??ra, muzika, teatras. Dirba bibliotekininkAi??s ai??i?? neA?tikAi??tina, bet jauni A?monAi??s bibliotekoje ieA?ko Elenos MezginaitAi??s tekstA?, juos dainuoja. Aktoriai skaito poezijAi??, Albino Kelerio skaitymas leidA?ia pasakyti, kad poezija ir yra tai, kAi?? galima perskaityti kaip poezijAi??, iA?girsti kaip poezijAi??. Kas paraA?yta ir kas perskaityta, nAi??ra tas pats. Elena MezginaitAi?? galAi??jo pasakyti: gyvenau teatru ir teatre. Miltinio teatras PanevAi??A?A? yra persmelkAi??s.

Elvyra PaA?emeckaitAi??, kviesdama pasakyti A?odA? Elenos MezginaitAi??s septyniasdeA?imtmeA?io vakarui Vilniuje RaA?ytojA? klube, ir juokais, ir rimtai A?pareigojo pasakyti, kas buvo A?is A?mogus, A?i poetAi??. Supratau, kAi?? Elvyra turAi??jo galvoje, ji klausAi??, kodAi??l Elena MezginaitAi?? taip menkai teA?inoma, taip tyliai teskamba (garsiau nebent ai??zBaltas lino gyvenimasai???), ar jos kukli vieta atitinka jos stipriAi??, savitAi?? prigimtA?. Valdas Kukulas, vienas artimA?jA? A?ios poetAi??s biA?iuliA?, straipsnyje ai??zElenos MezginaitAi??s fenomenasai??? yra aiA?kiai sakAi??s, kad A?ios poetAi??s ai??zkAi??rybos svoris neatitinka jos recepcijosai???, bet tai ai??zgraA?iai sutampa su tos kAi??rybos autorAi??s laikysena: kad ir nuolat vadinama garsiausia savo kraA?to poete, ji niekad nesijautAi?? didelAi?? poetAi??ai???. Na, jausena gal ir ne kriterijus: dideliais A?iandien jauA?iasi, deja, ne patys didA?iausi. Kad Elenos MezginaitAi??s likime slypi kaA?koks skaudus neatitikimas ai??i?? tiesa. Bet juk pats Vytautas Kubilius poetAi?? apraA?Ai?? ai??zLiteratAi??ros enciklopedijojeai???, apraA?Ai?? ir taikliai, ir teisingai: ai??zGimtA?jA? laukA? ir ai??ztAi??viA?kAi??s slenksA?ioai??? poetizacijAi??, ryA?kiAi?? ankstyvuosiuose eilAi??raA?A?iuose, vAi??liau iA?stAi??mAi?? gyvenimo pilkumo, nerimo, grAi??smAi??s jausena, kuriai prieA?inasi romantinis laimAi??s lAi??kestis ir vidinis verA?lumas. KontrastiA?ki vaizdiniA? deriniai, melodingi eilutAi??s pakartojimai, stiprAi??s ritminiai kirA?iai, intonacijA? kaita, aforistinAi??s uA?sklandos suteikia eilAi??raA?A?iams dinamiA?kumo ir lyrinio polAi??kioai???. Ko dar reikia, ko dar reikia poetui, poetei, kad jis bAi??tA?, bAi??tA? matomas, girdimas, kad A?gytA? vietAi?? literatAi??roje? Per daugiau nei dvideA?imt metA? iA?leisti keturi eilAi??raA?A?iA? rinkiniai: ai??zVasarA? vieA?keliaisai??? (1975), ai??zSkardisai??? (1982), ai??zProvincijos tangoai??? (1989), ai??zAi??altas ginklasai??? (1999). ParaA?yta daug kitA? tekstA?, daugiausia A?urnalistinAi??s publicistikos. KeiA?iantis gyvenimui, veriantis nepriklausomybAi??s laikui, Elena skaudA?iai klausAi??, kas laukia manAi??s, tarybinAi??s A?urnalistAi??s? SuvokAi??, kad gyvenimas nebus lengvas, bet visa A?irdimi jA? sveikino, net tyliai rezignuodama: ai??zMan jau nieko nereikia, / net teisybAi??s, / kad tik mano vaikams jos uA?tektA?ai??? (ai??zNepataisomas laikasai???).

Po netikAi??tos mirties 2005 m. vasario 9 d. Vilniuje (ir atsitiktinAi??s, kai nukrito nuo RaA?ytojA? sAi??jungos laiptA?, ir tarsi neiA?vengiamos) biA?iuliA?, gerbAi??jA? sutelktinAi??mis pastangomis iA?leista didelAi?? Elenos MezginaitAi??s knyga ai??zMano senas draugeai??? (PanevAi??A?ys, 2006), ji pristatyta ir Vilniaus kultAi??rinei bendruomenei.

Ir vis dAi??lto ai??i?? klausimas, ko pritrAi??ksta neabejotinai talentingai prigimA?iai, kad ji iA?sipildytA?, kad iA?nyktA? neatitikimo jausmas, lieka, lieka atviras. Man ElenAi?? MezginaitAi?? labiausiai yra paaiA?kinAi??s Jonas StrielkAi??nas. Bet pirmiausia StrielkAi??nAi?? man aiA?kino MezginaitAi??; A?strigusios eilutAi??s iA? eilAi??raA?A?io ai??zVietoj iA?paA?intiesai???: ai??zAA? supratau, kad iA?imtis, / tokia reta kaip iA?mintis, vis tiek man kartAi?? pasitaikAi??ai???. Reikia daug nepasakyto, kad pasisakytA? taip taupiai ir tikrai. Jau nuo 1966 metA? A?iA? A?moniA? artimA? ryA?iA? pAi??dsakas matomas dienoraA?tyje: ai??zStrielkAi??nui reiktA? parodyti tai, kAi?? raA?auai???. Nekalbanti nei apie poezijAi??, nei apie eilAi??raA?A?ius, Elena (kaip ir apskritai daug A?moniA?) pasitikAi??jo StrielkAi??nu. Jis raA?Ai?? ir rekomendacijAi?? A? RaA?ytojA? sAi??jungAi??, tikAi??jo jos galimybAi??mis, labiausiai A?mogiA?ku raA?ymo tikrumu. Ir man Jonas labiau aiA?kino ne Elenos poezijAi??, ne vietAi?? literatAi??roje, o A?mogA?, jo buvimAi??, artimAi?? buvimAi??. Pokalbyje 2007 m. pavasarA? (knygoje ai??zGyvenimas prie turgausai???) sakAi??, kad Elena atvaA?iavo A? PanevAi??A?A? iA? KupiA?kio jau raA?anti, pasikvietAi?? jAi?? A? savo bAi??relA?, ai??zpaskui susidraugavom ir jau iki mirties. Deja, mudu paskutiniai ir kalbAi??jomAi??s…ai???. Tas susidraugavom iki mirties turi jau iA?nykusio graA?umo dulsvAi?? sidabrinA? atspalvA?, kaip ir ai??zMano senas draugeai???. Pasakojo man, kad kai nuvaA?iuodavAi??s A? PanevAi??A?A?, anksA?iau daA?niau, o paskui vis reA?iau, tai Elena paA?iupdavusi jo uA?raA?A? knygutAi??, (daugelis dar atsimename jAi??, maA?Ai??, nuA?iurusiAi??, laikomAi?? apatinAi??je A?varko kiA?enAi??je, kai tAi?? priraA?ydavo persiraA?ydamas iA? lapeliA?, A?sigydavo kitAi??) nusiraA?ydavusi eilAi??raA?A?iA? ir iA?spausdindavusi savo laikraA?tyje. Jono raA?tas buvo beveik neA?skaitomas: ai??zO Elena perskaitydavo, ji dar iA? senA? laikA?, mat buvo A?pratus dar iA? tA? laikA?…ai??? Seni laikai ir seni draugai… PanevAi??A?y buvo tokia atskira literatA? bendruomenAi??, kuriai priklausAi?? ir jaunas StrielkAi??nas (dar B. Ribokas, P. A?iplys, J. Ai??uAi??kys, Z. LukoA?iAi??tAi??, E. PaA?emeckaitAi??…). EilAi??raA?A?iA? skaitymas, deklamavimas ai??i?? iki svaigulio; svaigti nuo poezijos kaip nuo vyno, nors ir ne kaA?kokio. ai??zMAi??gdavom su ja (su Elena) tuos paA?ius: ir Ai??imkA?, ir MaldonA?, vis deklamuodavom, mes iA?vis mAi??gdavom deklamuoti poezijAi?? /…/ susirinkdavom kieno nors bute ir deklamuodavom… deklamuodavom…ai??? ai??i?? tai vAi??l iA? pokalbio su Jonu StrielkAi??nu. Atmintinai, ai??zkaA?kaip greitai A?simindavom mes poetusai???. Kai mAi??gsti, kai pajunti atitikimAi?? tarp poezijos ir savo sielos, A?simeni greitai.

Jonas skaudA?iai iA?gyveno Elenos mirtA? ai??i?? nutrAi??ko jo ryA?ys su PanevAi??A?iu, lyg kokia gili A?aknis buvo iA?rauta. 2007 m. pavasarA? sakAi??: ai??zParaA?iau tokA? cikliukAi??, bet kai taip staigiai raA?ai, tai… tai aA? jo ir nespausdinu iki A?iol, neA?inau, galima ir spausdint, bet didelAi??s poezijos nebus, per daug arti… Reikia kaA?kaip nutolt nuo to A?vykio…ai???

Vis dAi??lto tA? paA?iA? metA? rudenA? vienuoliktame ai??zMetA?ai??? numeryje Jonas StrielkAi??nas paskelbAi?? ciklAi?? ai??zRequiem Elenaiai???. Tai requiem Elenai Mezginaitei, paraA?ytas 2005 m. vasario 10, kitAi?? dienAi??, o gal ir iA?kart, suA?inojus apie biA?iulAi??s mirtA?. Jonas turAi??jo tokiAi?? momentinAi??s poetinAi??s reakcijos galimybAi??. EilAi??raA?A?iais atsiliepdavo A? artimA? A?moniA? mirtis, pasisakydavo, iA?sisakydavo, atsisveikindavo. ai??zRequiem Elenaiai??? iA? keturiA? eilAi??raA?A?iA?. Epigrafas: ai??zIr negraA?i buvo graA?i / MAi??sA? jaunystAi?? PanevAi??A?yai???. Pirmasis eilAi??raA?tis iA? trieiliA?, kuriA? kiekvienas baigiamas kartojama eilute: ai??zMirtis visada artiai???. Prasideda klausimu, susijusiu su Elenos mirties aplinkybAi??mis: ai??zKodAi??l, kai A?iemAi?? tiek saulAi??s, / Tamson staA?ia galva krenti? / Mirtis visada artiai???. Antrasis ai??i?? ketureilis, su atpaA?A?stamais Elenos A?vaizdA?iais:

Gaila pasaulio, kurio su tavim netenku,
Gaila tAi??A?tanA?io galuA?iemio ledo.
Gaila lapino, einanA?io gimtinAi??s miA?ku,
Kurs tavAi??s A?iandie nebesurado.

iliustracija
E. MezginaitAi?? UpytAi??je 1981 metais

LabiausiaiAi??requiemAi??intencijas atliepia ketvirtasis eilAi??raA?tis, su gilaus gailesA?io, raudos intonacijomis:

Dabar jau tikrai sugrA?A?ti A? apdainuotAi??jA? kraA?tAi??,
Ai?? kraA?tAi??, kur buvome kartais laimingi, kur buvom jauni,
Ai?? A?emAi??, kur dA?iaugsmo ir skausmo per amA?ius nemAi??A?ta,
Bet, aA?aroms byrant, sukandAi??s dantis gyveni.

Dabar tavo A?emAi?? tavAi??s nepaliks jau, ir tu jos nebepaliksi,
Nei KupiA?kio smAi??lio, nei PanevAi??A?io akmenA?.
Tik jausi, kaip vasarAi?? vieA?keliams tylint,
lyg laibos A?vakelAi??s sublyksi
Linai mAi??lynieji iA? tavo dainA? ir dienA?…

Likimui ir kaip iA?likimui gali uA?tekti ir tokio ryA?kaus A?sispaudimo-atsispaudimo A?ymaus poeto sAi??monAi??je. Kad taip atsispaustum, reikia turAi??ti galios. Jono StrielkAi??no ai??zRequiem Elenaiai??? yra Elenos MezginaitAi??s ir poetinio likimo argumentas. Bet tik tada, kai jA? suvokiame. Kai suvokiame ne tik emocingAi??, bet ir protingAi?? laikysenAi??, lyg perspAi??jimus A?monAi??ms siA?stus signalus ai??i?? ir su paradokso A?ymAi??m: ai??zToksai skaudus gyvenimas, / kad nuodAi??mAi?? bAi??tA? / nebAi??ti laimingamai???; ai??zToksai graA?us gyvenimas, / kad baisu bAi??tA? / nematyt, kas baisuai???.

Bet klausimas apie kaA?ko stokojanA?iAi??, nors kai kuriais atA?vilgiais gal ir perpildytAi?? sAi??monAi??, vis vien lieka neatsakytas. Tikriausiai ir nAi??ra atsakomas. BAi??ta energijos, kuri persmelkia stiprias metaforas (ai??zBalti A?irgai per mAi??lynAi?? gyvenimAi?? — / toks laimAi??s pieA?inysai???), bet nepertekAi??jo tolesne eilAi??raA?A?io vaga. BAi??ta stiprios ritminAi??s pagavos, bet trumpai tepulsuojanA?ios, lyg uA?stringanA?ios. Kartus, bet pusiausvyrAi?? atstatantis suvokimas, kad mano vardas bendrinis. Bet ir graA?us blaivumas, su lengvos ironijos atA?eA?Ai??liu:

O gerai pagalvojus ai??i?? tai kuo negera mano pieva?
Ar neauga A?olAi??? Ar nAi??ra akmenA? ir vandens?
Ar man gaili maloniA? paA?A?stamas, draugiA?kas dievas?
Tai kodAi??l man ieA?kot svetimA?? Ir dar ten?

    ai??zIA?eikvojau save ir taveai???

Ai?? kAi?? mus kreipia Elenos MezginaitAi??s pomirtinAi??s knygos pavadinimas (ir eilAi??raA?A?io eilutAi??) ai??i?? ai??zMano senas draugeai??? ai??i?? kaip seniai girdAi??tas, romansiA?kas kaA?kas, ataidintis iA? tokiA? A?moniA? ryA?iA?, kuriA? tikrA?jA? pavidalA? mes jau nebegalime apA?iuopti, kas labai greitai tolsta nuo mAi??sA?. Kaip tolsta ir graA?Ai??s lemties romansai, mylimA? eilAi??raA?A?iA? deklamavimas atmintinai (ne skaitymas), romantiniai lyrikos pasaA?ai, kuriA? mirgAi??jimAi?? staigiu judesiu dar gebAi??jo sulaikyti Jonas StrielkAi??nas: ai??zlyg laibos A?vakelAi??s sublyksi linai mAi??lynieji iA? tavo dainA? ir dienA?…ai??? Ai??ioms jau iA?nykusioms A?mogaus prasmAi??ms, tai kreipinio ai??zMano senas draugeai??? galimybei reikia bendrijos, bendrystAi??s, kuriAi?? nuo seniausiA? laikA? teikAi?? gera poezija ir geras vynas. Svaigulio, dvasinio svaigulio bAi??sena, kuri kelia, neA?a, skatina dalintis meile, pasitikAi??jimu, atsiminimais, eilAi??raA?A?iais. Tokios bendrijos centru Elena ir bus buvusi; bus turAi??jusi prigimtinAi??s galios traukti, veikti A?mones ir paA?iai nuo A?moniA? uA?sitvieksti, A?siA?iebti, A?simylAi??ti, A?ventai tikint, kad amA?inai. Buvo valdoma to neA?inomo dvasios vAi??jo, toAi??duende, apie kurA? yra kalbAi??jAi??s GarcAi??a Lorca; Elenos A?odA?iais, tai gali bAi??ti ir provincijos tango: tas pats karA?tas neA?inomos galios alsavimas A? veidAi??, bet ir provincijos nuosAi??dis, tai, kas pakerpa sparnus.Ai??Duende, tango A?sukantis vAi??jas; galia, kuri vertAi?? ElenAi?? vaikA?A?ioti tiltA? turAi??klais, lyg provokuojant likimAi??. Tie patys SalomAi??jos NAi??ries bedugniA? pakraA?A?iai ar Marinos Cvetajevos A? lemties sfinksAi?? A?smeigtos akys. BAi??senos, kai siela netelpa savyje, kai turi iA?siskleisti; teisAi??tai Elena atpaA?ino savyje Marinos Cvetajevos pAi??dsakAi?? ir teisAi??tai Valdas Kukulas tAi?? pAi??dsakAi?? jai pripaA?ino. Bet kodAi??l eilAi??raA?A?iai nepasiekia to, kAi?? pasiekia bAi??sena? Elena MezginaitAi?? pati savAi??s to klausAi??: kodAi??l tad neraA?au taip gerai kaip Marina Cvetajeva, klausAi?? su skaudA?ia autoironija, kuri jAi?? bus ne kartAi?? ir gelbAi??jusi. IA?vedusi ir iA? sunkiA?jA? nuojautA?: ai??zir bAi??tinai turAi??jAi??s kristi, krisai??? (ai??zViena menka ir didelAi?? viltisai???). NuojautA?, iA?sipildA?iusiA?.

Elena MezginaitAi?? turAi??jo prigimtinAi?? poetinAi?? struktAi??rAi??: gamtos jutimAi??, dainos, muzikos jausmAi?? (nemaA?ai dainA?, dainuojamA? tekstA?), stipriAi?? sAi??monAi??s reakcijAi??, rizikos traukAi??. Ai?? savo galimybiA? zenitAi?? iA?kilusi rinkiniu ai??zAi??altas ginklasai???, ji liko poezijAi?? maitinanA?ioj terpAi??j, palaikanA?ioje tikAi??jimAi??, kad poezija bAi??tina, kad be jos kaip be oro. MaitinanA?ioji terpAi?? ai??i?? be jos neiA?dygsta nei grybai, nei berA?ai. Nesusidaro A? kAi??rybAi?? ar A? kultAi??ros veiklAi?? nukreipiamA? bendrijA?. IA? maitinanA?ios terpAi??s Elenos MezginaitAi??s poezija leido Ai??glius, graA?ius, iA?bAi??nanA?ius tarp kitA?, bet neiA?siskirianA?ius, neA?gyjanA?ius bAi??tinojo vienkartiA?kumo. Skaitant ElenAi?? ai??i?? ir ai??zProvincijos tangoai???, ir ai??zAi??altAi?? ginklAi??ai??? ai??i?? graA?iai, kartais liAi??dnai, kartais ir dA?iaugsmingiau, gaudA?ia bendras jos laiko poezijos tonas, gal labiausiai uA?duotas dar jauno Jono StrielkAi??no. GalAi??jo taip atsitikti, kad tame gaudime ir jis galAi??jo likti, taip lengvai jo iA?tariamos romansinAi??s eilutAi??s, bet vAi??jas, stipresnis uA? jA? patA?, pakAi??lAi??, nuneA?Ai?? tolyn nuo A?okanA?iA? svaigA? provincijos tango.

DidA?ioji dalis Elenos MezginaitAi??s poezijos liko bendrojo poetinio gausmo galimybAi??se, bet atidA?iau skaitant A? sAi??monAi?? A?siraA?o ir atskiresni, savitesni jos posmai ar tik atskiros eilutAi??s ai??i?? lyg kokie prasitarimai: ai??zViskas tikra. Gyvenimas ai??i?? neai??? (ai??zNebelaukia gyvenimasai???); ai??zMAi??sA? sielos ai??i?? jos mums nepriklausoai???; ai??znorAi??jo gyvent kaip vilku pasivertus avisai???. Posmas iA? eilAi??raA?A?io ai??zPagrindinis vaidmuoai???:

Tas vaidmuo ai??i?? A?kyrus ir vienintelis,
visada pagrindinis. Jame
tarsi A?pagos kryA?iuojasi viltys
ir juodA? nevilA?iA? neA?inia.

Savo vienintelio, pagrindinio vaidmens, tokios gyvenimo muA?kietininkAi??s su A?paga rankoj atlikAi??ja. To pagrindinio vaidmens uA?tenka, to turAi??tA? uA?tekti ai??i?? tikriausiai taip pasakytA? ir Valdas Kukulas, kartu su Jonu StrielkAi??nu sudarAi??s Elenos MezginaitAi??s didA?iAi??jAi?? knygAi??, paraA?Ai??s paaiA?kinimus ir lydimAi??jA? A?odA?. Tai draugA?, senA? draugA? gestai. NeA?kainojami. Daugiausia, kAi?? galima uA?gyventi, palikti.

ozomen tablet cost.

Ai??siklausydamas A? Elenos likimAi??, Valdas Kukulas galAi??jo pasakyti ir tai, kAi?? sakAi?? jau ir apie save: ai??zTenorAi??A?iau iA?sakyti tik nuolat persekiojanA?iAi?? eretiA?kAi??, bet vis dAi??lto testamentinAi?? mintA?: poetai mirA?ta, A?Ai??sta visada laikuai???.