Tamsos partneriai ir aukos. Recenzijos, anotacijos

A?URNALAS: METAI
TEMA:Ai??Recenzijos, anotacijos
AUTORIUS:Ai??Nerijus Brazauskas

DATA: 2013-10

Tamsos partneriai ir aukos.Ai??Recenzijos, anotacijos


Nerijus Brazauskas

Sigitas Parulskis. Tamsa ir partneriai. ai??i?? Vilnius: Alma littera, 2012. ai??i?? 256 p.

Lietuvos nacionalinAi??s kultAi??ros ir meno premijos laureato vardas A?iandien, regis, tAi??ra laikina ir neA?pareigojanti simbolinio kapitalo skraistAi??, kuriAi?? galima lengvai nusimesti ir grA?A?ti prie jau ne tokiA? svarbiA? visuomenei kAi??riniA? produkavimo. Tai liudytA? naujausias Sigito Parulskio romanas ai??zTamsa ir partneriaiai???, kuris kelia klausimA?, susijusiA? su kAi??rinio menine poetika, su pasirinkta holokausto tema ir jos panaudojimu (A?r. Mindaugo Kvietkausko recenzijAi?? ai??zLiteratAi??roje ir meneai???, 2013 m. vasario 22 d.). TaA?iau bAi??tA? naivu tikAi??tis, kad premijos laureatas visAi?? likusA? gyvenimAi?? raA?ys tokius aukA?to meninio lygio kAi??rinius, kokie jam atneA?Ai?? vardAi?? ir A?lovAi??. VertAi??s skirtumas tarp ai??zTrijA? sekundA?iA? dangausai??? (2002) ir naujausio romano yra gana reikA?mingas. Vis dAi??lto tikAi??tis atsakomybAi??s uA? meninA? A?odA? iA? neeilinio raA?ytojo, mano galva, galima ir bAi??tina. Ir ta jo atsakomybAi?? padidAi??ja A?imteriopai, kai pasirenkama holokausto tema. JAi?? Lietuvoje geriausiai apibAi??dintA? Roberto van Voreno knygos pavadinimas ai??zNeA?sisavinta praeitis. Holokaustas Lietuvojeai???. Knygos pabaigoje raA?oma, kad Lietuvos, kaip ir kitA? valstybiA?, gyventojai negali bAi??ti atleisti ai??z<...> nuo moralinAi??s atsakomybAi??s ir A?sipareigojimo atskleisti tikrAi??jAi?? istorijAi??, kad ir kokia sudAi??tinga ji bAi??tA?, ir perduoti jAi?? ateities kartoms tikintis, kad A?ios pasimokys ir galbAi??t ras moralinAi??s drAi??sos nekartoti jos ateityjeai??? (Robert van Voren. NeA?sisavinta praeitis. Holokaustas Lietuvoje. ai??i?? Kaunas: VDU, 2011. ai??i?? P. 180). Neabejoju, kad S. Parulskis skaitAi?? cituojamAi?? knygAi?? (kaip ir daugelA? kitA? holokaustAi?? nagrinAi??janA?iA? ar liudijanA?iA? A?altiniA?), taA?iau daugiausia, kAi?? jis sugebAi??jo padaryti, tai sAi??moningai konstatuoti kaltAi??s jausmAi??, kurA? nulAi??mAi?? lietuviA? dalyvavimas sprendA?iant ai??zA?ydA? klausimAi??ai???. Bet ar to uA?tenka?

ai??zPagyvenusio vyro pagundoseai??? yra eilAi??raA?tis ai??zKrokuvos A?ydA? kvartalasai???, kurio pabaigoje moteris ai??z<...> suA?luoja pelenus, sumiA?usius su pAi??ti / pradAi??jusiais lapais / ligi kitos turistA? grupAi??s / ligi kito rudens / ligi kito prisikAi??limo / kokio nors jausmingo / iA?krypAi??lio akivaizdojeai??? (p. 8). Tuo tarpu aptariamas romanas pradedamas dviem epigrafais, kuriA? antrasis yra toks: ai??zVisada maniau, kad fotografavimas nepadorus dalykas, dAi??l to man tai ir patiko, ir kai pirmAi?? sykA? padariau nuotraukAi??, jauA?iausi tikra iA?krypAi??lAi??. Diane Arbusai??? (p. 5). Kaip atskleidAi?? Gerardai??i??as Genetteai??i??as, viena epigrafo funkcijA? yra komentavimas teksto, kurio reikA?mAi?? jis netiesiogiai patikslina ar pabrAi??A?ia. Taigi A?is epigrafas yra meninio sumanymo dalis. Kokio? Kas jA? nulAi??mAi??? Kaip jA? dekoduoti?

Manau, kad fotografo Vincento istorija atskleidA?ia ne personaA?o egzistencinAi?? dramAi??, ne A?ydA? A?udyniA? Lietuvoje atmintA?, ne slegianA?ios istorijos pAi??dsakus ir ne istorinAi??s atsakomybAi??s jausmAi??, bet aiA?kA? autoriaus piktnaudA?iavimAi?? holokausto tema, kuris yra neatsakingas ir tamsus. ai??zAi??is karas nuplAi??A? visas kaukes nuo mAi??sA? veidA?ai???, ai??i?? sako Judita (p. 21). Ai??is romanas parodo S. Parulskio ir knygos leidAi??jA? moralAi??s horizontus, kurie holokausto atveju yra itin svarbAi??s, nes A?is diskursas iA?trina ribAi?? tarp meninAi??s tikrovAi??s ir (istorinAi??s) realybAi??s. Pats holokaustas buvo tai, kas iki tol buvo neA?sivaizduojama, taA?iau A?iandien apie jA? raA?ant ir mAi??stant esame kitoje ai??i?? jau A?sivaizdavimo (A?is A?odis taip pat neadekvatus) ir suvokimo situacijoje. Esame istorinAi??je situacijoje, o A?i suponuoja istorinAi??s atsakomybAi??s perspektyvAi??, ir menininkas, kaip ir istorikas, turAi??tA? suvokti, jog ai??zatsakomybAi?? suveda akistaton individus ir antindividualius veiksmo subjektus su idAi??jomis to, kAi?? jie privalo arba privalAi??jo padaryti arba nepadarytiai??? (JAi??rn RA?sen. Istorika: istorikos darbA? rinktinAi??. ai??i?? Vilnius: Margi raA?tai, 2007. ai??i?? P. 417).

Istoriniai kontekstai (1941 m. birA?elio sukilimas, ai??zLietAi??kioai??? garaA?as, 11-asis policijos batalionas, LAFai??i??o atsiA?aukimas etc.) A?iame romane yra butaforinAi??s dekoracijos, kurios Vincento istorijai visai nereikalingos, nes kAi??rinyje matau ne istorinA? A?ydus A?udA?iusiA? lietuviA? diskursAi??, bet fotografAi??, kuris mechaniA?kai pastatomas A? istoriniA? A?vykiA? rekonstrukcijas. Ar A?is romanas istorinis? Ne, nes tai romanas, kuriame panaudojami istoriniai faktai ir dokumentai. Ai??iuolaikinis istorinis romanas negali apeiti paA?ios istorijos klausimo, fikcijos ir istorijos, istorijos ir fikcijos problematikos, o istorinio romano autorius: ai??z<...> taip pat tiria disonansAi?? ir pakeitimAi?? tarp tada ir dabar, padarydamas praeitA? atpaA?A?stamAi??, bet tuo pat metu autentiA?kai nepaA?A?stamAi??ai??? (Jerome de Groot. The Historical Novel. ai??i?? London and New York: Routledge, 2010. ai??i?? P. 3). S. Parulskio romanas A?iA? dalykA? negvildena, jis nAi??ra ir istoriografinAi?? metafikcija, kuria galAi??tume laikyti Vytauto Martinkaus ai??zA?emaiA?io garlAi??kA?ai??? (2009). Taigi istoriniai (kon)tekstai yra tik nuoroda skaitytojui, nulemianti tam tikrAi?? skaitymo strategijAi??, o tuo paA?iu ir rinkodarAi??, kuriAi?? rodo galinio virA?elio anotacijos.

KAi?? pavyksta padaryti autoriui, ai??i?? tai suA?aisti istorijos ir istorijos (pasakojimo) diskursais. ai??zIstorijAi?? arba istorijas pasakoja ir dailAi??, ir kinas, ir literatAi??ra, ir, be abejo, muzikos kAi??riniai. Kitas dalykas ai??i?? skirtingi siuA?etai suteikia skirtingas galimybes vienokiai ar kitokiai meno A?akai parodyti savo priemones, pademonstruoti savo kalbAi??, savo sugebAi??jimusai???, ai??i?? sako esesininkas (p. 49). Holokausto istorija ai??i?? tai nauja Istorijos paradigma, kuri turi savyje tai, kAi?? J. RA?senas vadina radikaliu A?mogiA?kosios bAi??ties neigimu. To nAi??ra romane, tai nebAi??tinai ir privalo bAi??ti jo centre, bet vienaip ar kitaip tai turi bAi??ti reflektuojama, kai kalbama apie holokaustAi??. Tuo tarpu Vincentas, garaA?o kieme metaliniu strypu uA?muA?antis vyrAi??, yra parodomas tik kaip nesAi??moningos minios dalis. Tai negrindA?iama nei Vincento tapatybe, nei, pagaliau, visomis istorinAi??mis realijomis (liudijimuose fiksuota geleA?inAi?? lazda virsta metaliniu strypu, taA?iau praleidA?iama detalAi??, kad ai??zpo kiekvieno A?udiko suduoto smAi??gio minia plodavo, o kai jis Ai??mAi?? groti himnAi??, minia Ai??mAi?? giedoti pritariant akordeonuiai??? (Robert van Voren. NeA?sisavinta praeitis. Holokaustas Lietuvoje. ai??i?? P. 85). Pasielgia-ma lengviausiai ai??i?? herojus slepiamas uA? aparato, perkeliamas anapus tikrovAi??s ir tautieA?iA?. Skirtingi siuA?etai, A?vaizdA?iai, struktAi??ra, kalba, A?inoma, yra meno perpetuum mobile ir menininko pasirinkimo teisAi??. TaA?iau S. Parulskis sAi??moningai renkasi holokausto temAi?? ir atsiduria ne tik A?ios temos istorinAi??je paradigmoje, bet ir literatAi??rinAi??je tradicijoje, kuriAi?? iki tol kAi??rAi?? Antano Ai??kAi??mos apysaka, Icchoko Mero, Grigorijaus KanoviA?iaus romanai.

Esu A?sitikinAi??s, kad autorius A?ino A?iAi?? tradicijAi??, bet tuo paA?iu galvoju, kad S. Parulskis, raA?ydamas romanAi??, gyveno ai??zPagyvenusio vyro pagundA?ai??? pasaulyje. IA? A?ia A? romanAi?? ateina A?mogus, esantis eilAi??raA?A?iuose ai??zIA?maldaai???, ai??zKai gulime nuogi vienas A?alia kito, iA?varginti aistrosai???, ai??zPaskutinAi?? moterisai??? etc. TodAi??l ir romane, reflektuojant istorijAi??, skyriuje ai??zMenininkasai???, nuo istorijos klausimo pereinama prie moters, nes ai??znetgi nuogos moters kAi??nas gali mums daug kAi?? papasakotiai??? (p. 49). Vokietis, A?velgdamas A? Juditos nuotraukas, demaskuoja VincentAi??, o jo paskaita apie dailAi??s specifikAi?? ir galvos nukirsdinimAi??, apie BiblijAi?? parodo lietuvio primityvumAi??. Protas, kultAi??ra ai??i?? siejama su vokieA?iu, o aistra, kAi??nas, instinktai ai??i?? su lietuviu. TaA?iau A?i opozicija romane nAi??ra iA?plAi??tojama iki galo, o Menininkas kaip meninis tipaA?as, kaip psichologinis tipas jau ne kartAi?? buvo sukurtas ir lietuviA? romane. Algirdo Landsbergio ai??zKelionAi??sai??? (1954) vokietis Weissas taip pat buvo dailAi??s gerbAi??jas ir A?inovas, bet jo meilAi?? tapybai turAi??jo aiA?kiAi?? argumentacijAi?? ir vietAi?? kAi??rinio sAi??rangoje.

PersonaA?as Vincentas, fotografuojantis egzekucijas, primena naivA? tarpukario lietuvA?, kuriam A?ydo ai??i?? svetimojo ai??i?? vaizdinys buvo perteikiamas per socialinAi?? atmintA? ir kasdienio gyvenimo praktikas. Kita vertus, paties fotografijos diskurso pasirinkimas yra tikslingas, taA?iau jo iA?plAi??tojimas nepasisekAi??s, nepaveikus ir primena ne A?mogaus, menininko, dramAi??, o fotoaparato ai??i?? kaip atmintA? fiksuojanA?io daikto ai??i?? istorijAi??. Romane dAi??mesys daugiau skiriamas fotografavimo technikai, o ne fotografuojamam vaizdui. Negebama pasirinkti ir atskleisti to, kAi?? Rolandai??i??as Barthesai??i??as yra pavadinAi??s fotografijos punctum. Ai??iAi?? ai??zdetalAi??ai??? sunku pastebAi??ti, nes objektyvas romane fiksuoja ne holokaustAi?? Lietuvoje, bet jA?, fotoaparatAi??, laikantA?jA?, neva neutralA?, nekaltAi?? stebAi??tojAi??.

Akivaizdu, kad S. Parulskio raA?ymo plunksna nudilusi (tam ji turi teisAi??), taA?iau kodAi??l A?itai demonstruojama pasirinkus holokausto temAi??. ai??zDievo ir sekso / Sekso ir Dievoai??? formulAi??, kuriAi?? autorius naudoja ir vieA?ose erdvAi??se, A?A? kartAi?? nebeveikia. TeologinAi??s refleksijos primena jauno debiutuojanA?io autoriaus mintijimus, o jose atsiranda ir mases dominantis A?ydA? Dievo klausimas. Skyrius ai??zTikAi??jimo iA?bandymas: Baltramiejusai??? yra ta kAi??rinio dalis, kuri, regis, turAi??jo bAi??ti romano kvintesencija, taA?iau ja netapo. A?udyniA? vaizdavime svarbiausias vaidmuo tenka naminei degtinei ir drabuA?iams, o ne paA?iam A?udymo aktui, ne tikAi??jimo iA?bandymui, ne ai??ztamsybiA? tamsybeiai??? (p. 120).

Vincentas po A?udymo akcijos tesugeba parodyti ai??z<...> A? gAi??ralo butelA?ai??? (p. 130), o tokiai akcijai pavaizduoti nereikalingi nei istoriniai A?altiniai, nei dokumentai ar atsiminimai. Vienintelis pozityvas, mano galva, yra idAi??ja, kad ai??zA?iA? A?moniA? mirtA? jis pats greitai pamatys, ir jie liks tik jo nuotraukoseai??? (p. 126). Ai??is santykis tarp tikrovAi??s ir fotografijos realybAi??s, tarp kAi??no ir A?enklo galAi??jo bAi??ti plAi??tojamas, taA?iau nebuvo. Ai??ito atsisakyta, nes Vincentas tebAi??ra tas praAi??jusio amA?iaus A?ydA? nuskriaustas lietuvis, kuriam Jurgis Savickis dar 1938 m. raA?Ai??: ai??zDabar liAi??dna. Savyje Lietuvoje mes tikrai sukultAi??rAi??sime, kai nustosime sakyti: ai??zA?ydas!ai??? Ar ai??i?? A?ydelis. Save iA?skirdami kaip ir A? kokiAi?? iA?rinktA?jA? grupAi??ai??? (Jurgis RimoA?ius. KelionAi??s. ai??i?? T. 2. ai??i?? Kaunas: ai??zA?viesosai??? spaustuvAi??, 1938. ai??i?? P. 225). Vincentas A?ydA? A?udymo scenose tAi??ra mechanizmas, fotoaparatas, taA?iau iA? daikto jis virsta A?mogumi tada, kai lieka su Judita. Tada jis gyvas, emocingas, drAi??sus vyras, ir to negalAi??A?iau paaiA?kinti froidiA?ku libido, greiA?iau tai gamtiAi??kasis lietuvio pradas.

Senas ir patikimas S. Parulskio kAi??rybos partneris ai??i?? seksas ai??i?? A?iame romane yra taip sureikA?mintas, kad skaitant jau iA? anksto A?inai, kad kitoje pastraipoje vAi??l bus, perfrazuojant vienAi?? eilAi??raA?tA?, seksualiniai interesai. BAi??tent todAi??l man ai??zpasidarAi?? bjauruai??? (p. 142), o nenumaldomo malonumo A?vedimas po A?sako, skelbianA?io, kas A?ydams draudA?iama, net ir nesuprantamas bei nepaaiA?kinamas jokiomis autoriaus mAi??gstamomis binarinAi??mis opozicijomis. Juditos kAi??no ir malonumo apraA?ymas skatina mAi??styti apie iA?krypAi??lA? VincentAi??, kurio tapatybAi?? tik iA?ryA?kina nuogos Juditos uA?kliudytas ir nuverstas Baltramiejaus karstas.

Ankstesniuose autoriaus romanuose svarbus kAi??rybos klausimas reflektuojamas ir A?iame kAi??rinyje. SS karininkas Vincentui aiA?kina: ai??zNoriu tavo poA?iAi??rio, noriu tavo santykio, noriu, kad fotografuotum ne faktAi??, o vyksmAi??, ne konstatuotum, o kurtum [iAi??skirta mano ai??i?? N. B]. Kam ta lavonA? krAi??va? Noriu dramos, noriu istorijos, papasakok istorijAi??, fantazuokai??? (p. 149). MeninAi??je tikrovAi??je, A?inoma, galima demonstruoti kAi??rybiA?kumAi?? ir fotografuojant A?audomus / nuA?autus A?mones. TaA?iau Vincentas nekAi??rybingas, jis nesugeba uA?fiksuoti mirties iA?raiA?kos veide, negali rasti netikAi??to ir naujo rakurso. Kaip A?inoma, mirties akimirkAi?? fiksavo enkavAi??distai, kai fotografuodavo nuA?udytus ir turgaus aikA?tAi??je paliktus partizanus. BAi??tent mirties (iA?)raiA?ka veide turAi??jo perspAi??ti gyventojus. Tuo tarpu Vincentas yra prastas fotomenininkas, nes neturi savimonAi??s, vertybiA?, jis, kaip minAi??ta, tAi??ra tariamai neutralus ir nuskriaustas stebAi??tojas. BAi??tent todAi??l jis neskiria: ai??zKatras vaizdas tikras, o katras tik jo galvoje? Nuotraukoje ar tikrovAi??je? Katras?ai??? (p. 173).

Jis neapsisprendA?ia, kAi?? mato: kAi??nAi?? ar A?enklAi??. TaA?iau pasakotojas kreipia kAi??no diskurso link ir pabrAi??A?ia: ai??zNegana to, A?iAi??rAi??damas A? tas nuotraukas jis jautAi?? kaA?kokA? keistAi?? gAi??dingAi?? malonumAi??ai??? (p. 148). Tai perversija? Galima sakyti, kad taip, o ji argumentuotina tuo, kad ai??ztokie kAi??riniai gali veikti per pasAi??monAi??. Jie pasAi??ja mirties ir erotikos, erotikos ir kankinimo jungties sAi??klAi??ai??? (p. 154). Ai??ioji ir neleidA?ia Vincentui bAi??ti sAi??moningam, reflektuoti ir A?vertinti situacijA? ar netgi pajusti kaltAi??s jausmo, o autoriui ai??i?? atskleisti besikankinanA?io A?mogaus kolizijA?. Ai??iuo poA?iAi??riu nepriartAi??jama prie, pvz., Petro Tarulio ai??zVilniaus rAi??beai??? (1965) sukurto VedlAi??gos personaA?o.

ai??zTamsa ir partneriaiai??? ai??i?? tai prisipaA?inimas ar pri(si)minimas, kad lietuviai A?audAi?? A?ydus, taA?iau tai jau istorikA? ir liudininkA? patvirtintas faktas, nors jis dar tebAi??ra ai??zkarA?tasai???. TaA?iau faktas, problema, dilema yra viena, o jo pavertimas meno kAi??riniu jau visai kas kita. Ai??tai A?udiko Tado refleksija: ai??zMes A?audAi??m Devintajame forte… Devintame danguje, kaip mAi??gsta sakyti JokAi??bas Vyresnysis… Jie nusirengAi??, trypA?ioja prie duobAi??s, staiga girdA?iu savo vardAi??… Matau, Ema, ugninga rudaplaukAi??, nuoga, tiesia A? mane rankas, sako: iA?gelbAi??k mane, nenoriu mirti… <...> PirmAi?? sykA? maA?iau jAi?? nuogAi??. Ir paskutinA?, ai??i?? keistai sukikeno Tadasai??? (p. 208). Menininko teisAi?? kurti scenAi?? taip, kaip jis nori, taA?iau A?iuo atveju trAi??ksta argumentacijos, kodAi??l pasirenkamas ai??zDevintas dangusai???, o ne ai??zDevintas fortasai???. Beje, A?io epizodo genezAi?? recenzijoje atskleidAi?? M. Kvietkauskas, parodydamas, kas ir kaip S. Parulskio perimama iA? Judelio Beileso ai??zJudkAi??sai??? (2001). Kita vertus, skyriuje ai??zTalita kumai??? savitai perkuriama maA?ojo JudkAi??s iA?sigelbAi??jimo iA? duobAi??s istorija, akcentuojama ne berniuko, o fotografo elgsena. Taigi nuogumo diskursas ai??zJudkAi??jeai??? yra egzistencinis, to negalima pasakyti apie romanAi??: jame nuogumas eksponuojamas nuolat, bet juk mirti pasmerktas nuogas A?mogus ir eroso apimti nuogi S. Parulskio personaA?ai yra visai skirtingi dalykai. Juditos prievartavimo scena primena populiariosios literatAi??ros vaizdinius, nors autorius tai scenai prikabina ir fotografavimAi??, ir rabino galvAi?? bei J. Strausso operAi?? ai??zSalomAi??jaai???. Bet A?ie motyvai nesukuria gilesnAi??s prasmAi??s, egzistencinAi??s A?tampos, kuri, pavyzdA?iui, bAi??dinga Icchoko Mero ai??zSaraiai??? (1982).

Kai pristinga idAi??jA?, tai po ranka atsiranda ir Platono olos alegorija, ir A?ydA? kaltAi??, ir NKVD uA?verbuoti kunigai, ir istorijos, kodAi??l A?ydai nevalgo kiaulienos, ir Freudo libido bei tanato idAi??jos, ir Biblija kaip intertekstas (ji tik sukuria kontrastAi?? tarp sakralumo ir profaniA?kumo, o teologinAi?? ir simbolinAi?? prasmAi??s neveikia), ir A?ydA? verslo taisyklAi??s, ir Kafkos ai??zMetamorfozAi??ai???, ir muilo operai bAi??dingas raA?telis apie sAi??nA?. Ai??itas ai??zminA?iA? konteinerisai??? yra ne statybinAi?? romano medA?iaga, bet priemonAi??, leidA?ianti kuo greiA?iau uA?pildyti baltus lapus (p. 185). Ankstesni romanai, eilAi??raA?A?iai, dramos liudija, kaip talentingai S. Parulskis gali ir geba panaudoti analogiA?kAi?? medA?iagAi??. TaA?iau dabar menininkas primintA? vabalAi??, kuris apraA?omas skyriuje ai??zOdisAi??jas ar Kristusai???. Ir logiA?ka, kad tekste neA?vyksta jokia metamorfozAi??, o vabalas ai??i?? gete kalintis A?ydas ai??i?? galiausiai susiejamas su primityviausiais instinktais. Romanistas neparodo, kaip profesoriai, mokslininkai, seneliai, vaikai naciA? buvo paversti vabalais, neatskleidA?ia, kokia ta vabaliA?ka egzistencija, nes svarbiausia galA? gale yra Judita ir jos kAi??nas, kAi??niA?ki malonumai. Juos perteikia iA? ankstesniA? tekstA? paA?A?stama autoriaus stilistika, kuri nebAi??ra efektyvi ir estetiA?kai paveiki.

Ai??A? kartAi?? Sigitas Parulskis pademonstravo savo kAi??rybinA? iA?sekimAi?? ir paliudijo, kad moralinAi??s atsakomybAi??s problema ir atsakomybAi??s kultAi??ra tebAi??ra aktuali lietuviams. Gal autorius ir norAi??jo parodyti, kad ai??zkaras nuplAi??A?ia visas kaukesai??? (p. 223), bet A?A?kart jam to nepavyko padaryti. PasisekAi?? tik sukurpti tamsA? romanAi??, kurio partneriai yra seksas, degtinAi??, stereotipai apie A?ydus ir fotografija, o galAi??jo bAi??ti istorija, holokaustas, kaltAi?? ir atmintis. Kita vertus, galbAi??t A?ia kalta tema, o ne autorius, nes tokiai temai, regis, reikalingas asmeniA?kas patyrimas. Bet tai jokiu bAi??du nemaA?ina moralinAi??s atsakomybAi??s, kuri negali bAi??ti iA?keista A? leidyklos uA?sakymAi??. Holokaustas ai??i?? tai diskursas, nuplAi??A?Ai??s visas A?monijos kaukes, o jo reflektavimas romane visada bus kaA?kas daugiau.