TautiA?kumas / nacionalumas: kultAi??ros lygmuo

A?URNALAS: METAI
TEMA: BendrakultAi??riniai tekstai
AUTORIUS:Ai??Viktorija DaujotytAi??

DATA: 2013-08

TautiA?kumas / nacionalumas: kultAi??ros lygmuo

Viktorija DaujotytAi??

LaisvAi?? yra kultAi??ros sritis.

Marcelijus Martinaitis

Patikimai skambanti mintis: ai??zTautinAi?? savimonAi?? ir valstybinis mAi??stymas ai??i?? kiekvienos valstybAi??s pamatasai???1. TurAi??tume pridurti: klasikinAi?? mintis, taikytina klasikinei valstybei. Kas pasikeiA?ia A?iandien, kai klasikinius A?mogaus ir valstybAi??s parametrus keiA?ia postmodernAi??s modeliai, konstruojami ir A?takojami ne tik tautiniA?, bet ir kosmopolitiniA? nuostatA?, naujA? dariniA?, sAi??jungA?? Kai moderniosios epochos bandymai suderinti skirtingus A?mogiA?kojo pasaulio lygmenis vis labiau iA?virsta nebeuA?glaistomomis nedermAi??mis? A?mogaus savasties, savumo ir kitumo suderinamumo problema neiA?nyksta. NeiA?nyksta ir nacionalinAi??s savigarbos, nacionalinio orumo jutimas. Dar ir 1981 m. nelengvai galAi??jo iA?likti MeilAi??s LukA?ienAi??s sakinys straipsnyje ai??zJono BiliAi??no laiA?kaiai???: ai??zKaip individas identifikuoja save, suvokdamas savo bendraA?mogiA?kas ir iA?skirtinai individualiAi??sias savybes, taip ir tautos savimonAi?? grindA?iama tA? dviejA? komponentA?. Paneigiant nacionalinA? savitumAi??, t. y. savitos kultAi??ros turAi??jimAi?? ir sugebAi??jimAi?? jAi?? toliau ugdyti, paA?eidA?iamas nacionalinis orumasai???2. BendraA?mogiA?ka, bet ir atskira, daugiau ar tik vos vos. Kad tauta yra, kad A?moguje budi jo tauta, labiausiai matyti, kai paA?eidA?iamas tautos orumas, savigarba. IA? A?A?eisto tautos orumo kyla ir kraA?tutiniai, radikalAi??s veiksmai. FaA?izmo genezAi??je slypi ir vokieA?iA? tautos paA?eminimas po Pirmojo pasaulinio karo; net jei tolygus. Radikaliais, pavojingais nacionalizmo demonstravimais A? kaA?kAi?? atsakoma. Reikia teisingai suvokti, A? kAi??.

NacionalumAi?? atitinka lietuviA? tautiA?kumas;Ai?? tautiA?kumo ryA?ys su valstybingumu priklauso prie neiA?nykstanA?iA? klausimA?, skiriasi tik raiA?kos bAi??dai, poA?iAi??riai, vertinimai. KalbAi??dami apie tautiA?kumAi??, visada esame konkreA?iame visuomenAi??s raidos taA?ke, sAi??lygA?, aplinkybiA? sankirtoje. Bet negalime atsitraukti nuo bendrA?jA? dAi??sniA?. Gali bAi??ti, kad A?iandien juos per menkai juntame, pernelyg iA?didiname savo bAi??das, sunkumus. Ar kitose A?emAi??s vietose, toje paA?ioje mAi??sA? Europoje, lengviau? Ar visur nereikia dideliA? pastangA?, kad gyvenimas bAi??tA?, kad nesugriAi??tA? lengvai iA?judinami A?mogiA?kumo pamatai? Kad bAi??tA? suderinami ir skirtingi lAi??kesA?iai, norai, siekimai, skirtingos prigimtys ir patirtys? Bet kito kelio nAi??ra ai??i?? tik pastangos A?veikti sunkumus, derinti ir derintis, darant ir nuolaidA?. Niekad negalima laimAi??ti visko, laimAi??jimuose slypi ir nuolaidA?, kompromisA? dalis. Ar turime alternatyvA? Europai, Europos SAi??jungai? Neturime, bent A?iuo metu negalime jA? turAi??ti. Tad svarbu galvoti apie tautAi?? ne tik atskirame jos problemA? rate, bet ir bendresniame kontekste. Esame iA? indoeuropieA?iA?, savo senuosiuose A?odA?iuose iA?laikAi??me indoeuropieA?iA? prokalbAi??s A?aknis.

A?mogus yra bendrA?jA? visatos dAi??sniA? sistemose, struktAi??rose, kurioms bAi??dingas junglumas ir skaidymasis. A?monAi??s jungiasi A? maA?esnes ar didesnes bendrumas, jas stiprina, siekia pastovumo, bet kiekvienas pastovumas yra trapus, nykstantis. A?moniA? sukurti dariniai yra ir junglAi??s, ir iA?siskaidantys. Susidaro didA?iulAi??s imperijos, praeina amA?iai ir buvusiame A?moniA? vandenyne plAi??duriuoja maA?os, atskiros salos. Bet kai kurie dariniai lieka ilgalaikiai. Tautos priklauso prie ilgalaikiA? A?monijos dariniA?. Bet, deja, negalime pasakyti, kad amA?inA?. A?mogiA?kA?jA? dariniA? irumas dabar didesnis; silpsta A?eima, irdama ji ardo ir vis labiau ardys gimines, gentis, galiausiai tautas. Gali bAi??ti, kad A?monija A?eina A? vieniA?ojo A?mogaus erAi??, kad ratas apsisuko. Kuo daugiau organizacijA?, struktAi??rA?, socialiniA? tinklA?, tuo A?mogus vieniA?esnis. Tinklai tankAi??ja ir iA? A?mogaus vieniA?umo, kalbumo menkimo.

Gyvenimas su savaisiais, tarp savA?jA? ilgus amA?ius buvo laikomas norma. Priverstinis egzodas, tremtis ai??i?? nelaime, atimanA?ia tai, kas sukaupta, paliekanA?ia dykumoje, nutraukianA?ia ir kAi??rybos A?aknis. 1972 m. paraA?ytas Kazio BradAi??no eilAi??raA?tis ai??zEgzodo poetaiai???:

Egzodo poetai ai??i?? kaktusai dykumoje.

NAi??ra drAi??gmAi??s,

Aplinkui vien smAi??lis,

O jie auga ir A?ydi

Raudonais erA?kAi??A?iA? A?iedais.

Tikros iA?tvermAi??s reikia kAi??rybos iA?laikymui-iA?silaikymui svetimybAi??je.Ai??Ai??Ai?? K. BradAi??no metafora ai??i?? didelio tikrumo: ai??zEgzodo poetai ai??i?? kaktusai dykumoje.ai??? PanaA?iai galima sakyti ir apie daugelA? egzodo A?moniA? ai??i?? kaktusai dykumoje. LietuviA? egzistencinio egzodo laikas pasibaigAi?? Kovo 11-osios aktu, Lietuvos nepriklausomybAi??s atkAi??rimu. Nuo to laiko ir prasideda paskutinis egzodo veiksmas, atomazga. Kartu atsiveria ir kitas etapas ai??i?? laisvas A?moniA? traukimasis iA? tAi??vA? A?emAi??s. PaaA?trAi??jusi, skaudA?iau juntama bAi??tinybAi?? apmAi??styti savo kultAi??rinio egzodo lemtA?, tai, kas sukurta, kas priklauso Lietuvai, bet jau ir pasauliui. Bet ne maA?iau svarbu neiA?leisti iA? akiA? ir dabartiniA?, vadinamA?jA? ekonominiA? emigrantA?. Emigruojanti tauta tarnauja ir patarnauja kitoms. Ne, A?ia airiai nedirba, ne, norvegA? A?ia nAi??ra, ai??i?? girdime. Lyg tarp kitko pasakoma A?iauri tiesa, kad nesame lygAi??s. Ir nebAi??sime, be vienos kitos iA?imties. IA?vykdami iA? savosios A?emAi??s A?monAi??s to nesuvokAi??. IA?vykus grA?A?ti sunkiau nei neiA?vykti. IA?vaA?iavo studijuoti, liko kambarine, vAi??liau padarAi?? karjerAi?? ai??i?? padavAi??ja, iA? pradA?iA? ta, kuri su roA?e rankoj visAi?? darbo dienAi?? pasitinka uA?einanA?ius; tereikia A?ypsotis, toks darbas ai??i?? A?ypsotis… Kai televizijos ar radijo laidose girdime kalbant iA?vykusius, dirbanA?ius svetur, skaudA?iai jauA?iame, kad dauguma emigrantA? praranda gilesnA? sielos podirvA?, galiausiai ir orumAi??: vieA?buA?iA? kambarinAi??s, barA? padavAi??jai, A?lavAi??jai, namA? tvarkytojai, priA?iAi??rAi??tojai, juodadarbiai. O juk dauguma iA? gabiA?jA?, aktyviA?jA?. Akiratis susitraukia iki uA?darbio, iki alaus baro vakare. NebAi??ra krypties ai??i?? kaip upei: A? kur. Prarandame ne tik A?moniA? skaiA?iA?, prarandame dvasios energijAi??. IA? A?io praradimo labiausiai silpstame. Reikia pasirinkti, ai??i?? sako Lietuvos PrezidentAi??; priduria ai??i?? aA? pasirinkau. RenkamAi??s pagal savo galimybes, bet tikrai renkamAi??s. Kai tauta ar bent artimoji bendruomenAi?? yra aktyvi, gyvybinga, atskiram asmeniui padeda ir pasirinkti.

ai??zVisko turi A?mogus, pakol gyvas, patirtai???, ai??i?? panaA?ius A?odA?ius vienas kitam ramindami galAi??jo tarti ir politiniai lietuviA? emigrantai, ne vienas A?irdyje jautAi??, kad yra nepaklausAi?? Nikolajaus Rericho perspAi??jimo, jog niekad, jokiais atvejais laisva valia tAi??vynAi??s apleisti negalima. Bet ar ji buvo, ar bebuvo ai??i?? ta laisva valia 1944 m. vasarAi??? Ai?? A?A? klausimAi?? kiekvienam teko (ir tenka) atsakyti atskirai. Ir buvo atsakinAi??jama ai??i?? labiausiai kAi??ryba, kuri turAi??jo kompensuoti dvasios nerimAi??, atiduoti skolAi?? saviesiems, suteikti prasmAi?? gyvenimui. Paradoksas, lemtingas, labai gilus, kad egzodas gali sustiprinti kAi??rybinAi?? sAi??monAi??, kad egzodui priklauso iA?kilAi??s kAi??riniai. Egzode gali bAi??ti sukaupiamos lyg papildomos jAi??gos ai??i?? ir kaltAi??s, net jei tik metafizinAi??s, A?veikai, ai??i?? sustiprinama valia iA?silaikyti. Vytauto Kasiulio, vieno iA? paA?iA? didA?iausiA? iA?eivijos dailininkA?, kAi??rusio, varijavusio ir iA?Ai??jimo, ir bAi??gimo motyvAi??, prasitarimas, kad esAi??s apimtas ai??zdarbo ir iA?tvermAi??s karA?tligAi??sai???. Jei A?velgsime tik iA? literatAi??ros, ryA?ki egzodo linija eis nuo Danteai??i??s Alighieri ai??zDieviA?kosios komedijosai??? iki Adomo MickeviA?iaus ai??zPono Tadoai???. Ir iki CzesAi??awo MiAi??oszo, kAi??rusio ir iA? gimtA?jA? Ai??eteniA? prarasties. Thomas Mannas, XX a. vidurio laiku, katastrofA? laiku, irgi iA?gyveno daugeriopAi?? egzodAi??, atspindAi??jo jA? savo kAi??ryboje. Politinis emigrantas, iA? kurio hitlerinAi?? Vokietija buvo atAi??musi pilietybAi??, epochos romanAi?? ai??zDaktarAi?? FaustAi??ai??? raA?Ai?? Amerikoje, Kalifornijoje. Jam rAi??pAi??jo ir klausimas, kaip galAi??jo atsitikti, kad vokieA?iA? tauta, davusi pasauliui tiek filosofijos ir meno, pagimdAi?? ir faA?izmAi??, atneA?usA? tiek blogio; kAi?? menas ir menininkai aplenkAi??, kAi?? nutylAi??jo, kokiAi?? svarbiAi?? pakopAi??, kaip sakAi?? Jurgis BaltruA?aitis, praleido. UA?baigAi?? ai??zDaktarAi?? FaustAi??ai??? 1947-aisiais; lietuviA? iA?eiviai tuo laiku jau kAi??rAi??si ir Amerikoje. ai??zDaktaras Faustasai??? labiausiai A?prasmino epochos tragizmAi??, vis didAi??janA?iAi?? A?tampAi?? tarp klasikinio humanizmo ir karo bei pokario tikrovAi??s. Toje A?tampoje gyveno ir lietuviA? iA?eiviai.

A?ydA? tauta ai??i?? labiausiai egzodo tauta; daugeliu poA?iAi??riA?, nuo Senojo Testamento laikA?; A?ios tautos A?moniA? kAi??rybingumas susijAi??s su PaA?adAi??tosios A?emAi??s ilgesiu. Ir su dideliu atkaklumu saugoma, kuriama dabartinAi?? A?ydA? valstybAi??. Litvakai, iA?sibarstAi?? po visus A?emynus, sudaro atskirAi?? Lietuvos kultAi??rinio egzodo dalA?, labiausiai muzikos ir dailAi??s. NAi??ra abejonAi??s, kad per kelis A?imtmeA?ius vienos tautos A?monAi??s A?sigyvena kitos tautos A?emAi??je, laiko jAi?? sava. Gerbtina teisAi??; jautresni pamatinAi??s tautos A?monAi??s deda pastangA? tokiAi?? teisAi?? sustiprinti. Judita VaiA?iAi??naitAi?? dar 1970 m. sukAi??rAi?? ciklAi?? ai??zKaraimaiai???, vienAi?? paA?iA? graA?iausiA? lietuviA? A?vilgsnio A? kitus paliudijimA?. Ai??domus rakursas ai??i?? kalbama paA?iA? karaimA?, moterA? ir vyrA?, balsais: ai??zSavo laukinA? karingAi?? / juodAi?? klajokliA? kraujAi?? / perliejau Ai??kanA? slAi??niui, / A?iauriA?kai jAi??sA? erdvei…ai???; ai??zMAi??sA?. Sava. / Ai??augom A? TrakA? A?iaurietiA?kAi?? archipelagAi??.ai???

Kad egzodas bAi??tA? kAi??rybingas, reikia A?tampos tarp ten ir A?ia. BAi??ti A?ia, gerbti vietAi??, kurioje gyveni, bet mintimis, bAi??senomis nuolat grA?A?ti ten. Dabartinis lietuviA?kasis egzodas vargu ar begali bAi??ti kAi??rybiA?kai vaisingas, nebent technologiniais menais, bendrinanA?iais pasaulA?, nebeturinA?iais saitA? su prigimties kalba.

Kokios yra dabartinio pasaulio tendencijos? Kokioje situacijoje yra mAi??sA? gimtoji Europa, iA?tariant Cz. MiAi??oszo A?odA?iais? Europa iA?gyveno netikAi??tai vaisingAi?? junglumo, persiliejimo, pertekAi??jimo, sutekAi??jimo laikAi??, neabejotinai atnaujinusA? jos politinA?, ekonominA? ir kultAi??rinA? peizaA?Ai??. Ai??is junglumo periodas, kuriuo pasinaudojo ir Lietuva, buvo itin intensyvus, betAi?? liko ir duobiA?, kurios nelyginamos gilAi??ja. GilAi??ja ir naujosios emigracijos problemos. Galima jausti ar bent nujausti, kad integracijos energija senka, stiprAi??ja dezintegracijos tendencijos. NesusiklostAi?? bendresnAi?? Europos ideologija, buvo uA?mirA?ta miloA?iA?koji maA?A?jA? tAi??vyniA? programa. Politinis liberalizmas rodo didelA? lankstumAi??, bet jam stinga vertybiniA? pamatA?, to, kas ne tik atskiria, bet ir sujungia. Paradoksalu, bet aukA?tosios Europos kultAi??ros, jos literatAi??ros, muzikos, dailAi??s poveikis menkai tejuntamas. Jos vietAi?? uA?ima A?emieji kultAi??ros dariniai, kuriais naudojasi suinteresuotos grupuotAi??s, kartais ir maA?umos, siekianA?ios daugumos teisiA?. Politiniai, ekonominiai dariniai atitrAi??ksta nuo A?aknA?. IA? naujo svarstoma, ar bendruoju Europos tapatybAi??s pamatu neturAi??jo bAi??ti krikA?A?ionybAi??, jei tik ji rodytA? daugiau atvirumo, daugiau sugyvenimo ne tik su kitomis didA?iosiomis pasaulio religijomis, bet ir su skirtingomis A?mogaus tikAi??jimo bei pasitikAi??jimo projekcijomis. Negalime uA?mirA?ti Europos SAi??jungos himno, Ludwigo van Beethoveno Devintosios simfonijos finalo, puikiA? jo aranA?uoA?iA? fortepijonui, puA?iamiesiems instrumentams, simfoniniam orkestrui, Friedricho Schillerio ai??zOdAi??s dA?iaugsmuiai???, A?odinio himno pamato. KAi??rinys, turintis aukA?tAi?? vertybinA? statusAi??, skatinantis iA?gyventi laisvAi??s, taikos, A?mogiA?kojo solidarumo jausmus. Tai jau atitrAi??kAi?? nuo mAi??sA?, tai konservatyvu, mes jau kiti, ai??i?? kartais girdime. Taip, kiti, bet ir tie patys, Devintosios simfonijos ontologiniai pAi??dsakai iA?lieka ir lietuviA? muzikoje, poezijoje. VertybAi??s abstrakA?ios, abstraktAi??s visi aukA?tieji A?mogaus matmenys. Paversti juos gyvenimo orientyrais reikia pastangA?. Ir dvasinio darbo. Ne tik fizinio. Nuosekliai dirbant daug kas lyg savaime keiA?iasi. Svarbios ir pastangos keisti tai, kas trukdo keistis, keistis neprarandant pamatA?.

A?aidimo taisykliA? keitimas ai??i?? taip vadinama kryptis, kuria eina aktyviosios medijA? technologijos, sukoncentruotos A? maA?us mobiliA?jA?, bet iA?maniA?jA? telefonA? ekranus. Turime A? tai atidA?iau A?siklausyti, gal ir didA?iA?jA? politiniA? laikysenA? ir A?aidimA? taisyklAi??s yra sustabarAi??jusios, gal bAi??tina jas keisti. Gal A?moniA? A?aidimai dar tinkami, homo ludens dar gali jais pasikliauti, gal dar uA?tektA? keisti tik A?aidimA? taisykles. Dabarties A?mogus yra homo viator, keliaujantis, savo ne tik buvimo, bet ir gyvenimo, prigimties vietAi?? keiA?iantis. Gali bAi??ti, kad prisieis grA?A?ti prie pamatinAi??s vietos reikA?mAi??s A?mogui, pamatiniams A?mogaus dariniams, taip pat ir tautai. Kita vertus, pamAi??stykime: ar kartais gAi??A?imasis tautiA?kume nereiA?kia pasaulio baimAi??s, negalAi??jimo, negebAi??jimo jame bAi??ti, tinkamai orientuotis. NeuA?mirA?kime: ilgai iA?buvome uA?darytomis sienomis, A?gijome baimiA?. Bet vAi??lgi: ar pasaulio pilietybAi?? privaloma, ar A?mogus, kuris gerai jauA?iasi tik savo kraA?te, savo kalboje, neturi pakankamai galimybiA? atsiskleisti, A?gyti pasitikAi??jimAi?? darbu, kAi??ryba? BAi??tinas tik A?sipilietinimas savoje A?emAi??je. PilietybAi??s instituto negalima menkinti; atrodo neA?manoma, kad itin svarbias pareigybes valstybAi??je uA?imtA? ne pilietis. PilietiA?kumas reiA?kia pirminA? atsakingumAi??.

PagrindinA? dabartiniA? Europos politiniA? A?aidimA? kodeksAi?? apibrAi??A?ia demokratija, paA?odA?iui reiA?kianti liaudies arba daugumos valdA?iAi??. Bet kas A?iandien yra dA?mos? Kas yra ta dauguma, kuri sprendA?ia, lemia? Ar iA? daugumos dar kyla vaisingA? idAi??jA?, leidA?ianA?iA? jei ne pakeisti, tai bent pertvarkyti A?aidimo taisykles? Ar dauguma gali pajusti iA? paA?ios maA?iausios maA?umos kylanA?ios idAi??jAi??, jAi?? paremti? Ar daugumos ir maA?umos turiniai nAi??ra pakitAi??, maA?umai kartais A?gyjant nenumatytAi?? ir nenumatomAi?? galiAi??, tampant galios dauguma? Ar tikrai gyvensime posttapatybAi??s gyvenimAi??, ar tikrai iA?sicentruojantA? A?mogiA?kumAi?? rAi??mins kelios, dargi kintanA?ios, besimainanA?ios tapatybAi??s, pasirenkamos pagal tai, kuri geresnAi??, patogesnAi??? Ir jau be A?ypsenos sugrA?A? baudA?iauninko atsakymas A? pono klausimAi??, kokio esAi??s tikAi??jimo: o koks ponuliui geriau?

AtsakomybAi?? iA? esmAi??s yra vienasmeniA?ka, atsakingas yra tik asmuo, tik jis gali veikti savo valia, rizika, atsakomybe. Atskiros asmenybAi??s valia, kuri reikA?mingai paveikia savo tautos, valstybAi??s likimAi??, turi A?takos pasauliui. Margaret Thatcher, geleA?inAi?? ledi, pirmoji ir kol kas vienintelAi?? galingosios Britanijos premjerAi??, lieka A?tikinamu tokio asmeninio, valingo veikimo jau mAi??sA? laikais atveju, pavyzdA?iu. Nebuvo paA?eistos demokratinio anglA? atstovavimo taisyklAi??s, bet jos nesukliudAi?? premjerei veikti ir vienasmeniA?kai.

SudAi??tingoje dabarties situacijoje tautos, tautiA?kumo, nacijos, nacionalumo problemos vAi??l iA?kyla ir todAi??l, kad maA?esnAi??s tautos jauA?ia iA?nykimo, iA?tirpimo bendrame katile grAi??smAi??. Lietuvos situacijAi?? komplikuoja didA?iA?jA? kaimyniA? geopolitinAi??s programos. Galima bAi??tA? teigti, kad lietuviA? tautinius klausimus labiausiai aA?trina Vilniaus kraA?tas; ne vienu atveju reiktA? sutikti, kad lenkA? politikieriA? (ne atsakingA? politikA?) keliami reikalavimai yra nacionalistiniai, uA?gaunantys lietuviA?, ypaA? gyvenanA?iA? tame kraA?te, jausmus. Vykdoma nuosekli, palaipsniui reikalavimus didinanti politika. Nuolaidos valstybiniam lietuviA? kalbos egzaminui, pavardA?iA? raA?yba (nors A?i problema jau apima ir nelietuviA?kas lietuviA? pavardes), vietovardA?iA? raA?yba, vietinAi?? dvikalbystAi??. Kas toliau? Juk sustota nebus. Ar Lietuvos valstybAi?? turi valios ginti ne tik savo A?emiA?, bet ir pilietinA? vientisumAi??? Ar gali pasikliauti pilieA?iais? Kur menksta pilietinis lojalumas, ten neiA?vengiamai stiprAi??ja tautinis aktyvumas. Negalima prieA?inti kalbos ir teisAi??s, tai nelygiaverA?iai dariniai. DAi??l teisAi??s A?monAi??s susitaria, susitaria kalba, nei kieno nors sukurta ar sudaryta, nei lengvai pakeiA?iama. Kalba nepriklauso vien A?mogui, o ir gamtai, vAi??jui, medA?iA? oA?imui, vandens tekAi??jimui, tam, kas dar A?iapus, bet jau ir anapus A?mogaus. NeuA?mirA?kime, kad Europos SAi??jungoje tebesilaikoma kalbA? lygiateisiA?kumo, kad ir kaip tai bAi??tA? keblu, brangu. MaA?osioms tautoms ir kalboms tai labai brangintina nuostata.

Ar smarkAi??jantA? lietuviA? tautiA?kumo pulsAi?? A?iandien galime sieti su nacionalizmu, juolab su ultranacionalizmu? Vargu. Bet reikia analizuoti, gilintis. Demonstracijos labiau tAi??ra reakcijos. Turime suvokti patys save. Sutikime, kad mAi??stanA?iA?jA? A?vilgsniai pernelyg nukreipti A? didA?iAi??sias erdves, tuo tarpu esminAi??s A?mogaus problemos kaip visada yra jame paA?iame ir tuose dalykuose, kurie arA?iausia jo. GrAi??smAi??s signalai, matomi ir girdimi ir Kovo 11-osios eitynAi??se, instinktyvAi??s. Jie jau pasirodo iA?oriniu aktyvumu, tam tikrais A?enklais.

Ai?? tuos signalus, kuriuos matome, turime reaguoti, jie skirti mums visiems.

DaugiatautiA?kumas nAi??ra koks nors naujas dalykas. Kiekvienam laikui naujai iA?kyla tautA? tarpusavio santykiA?, sugyvenimo dalykA?. Bet ir tautos tebegyvena savo teritorijose, tebekalba savo kalba, tebekuria savo kultAi??rAi??, ekonomikAi??, sAi??kmingesnAi?? ar nebeiA?einanA?iAi?? iA? kriziA?. Daugumoje valstybiA? tebAi??ra titulinAi??s tautos, turinA?ios A?sipareigojimA? tautinAi??ms ir kultAi??rinAi??ms maA?umoms, gyvenanA?ioms toje paA?ioje teritorijoje. Tie A?sipareigojimai priklauso ir nuo istorijos, nuo kultAi??riniA? tradicijA?. Lietuviai kaip titulinAi?? Lietuvos valstybAi??s tauta labiausiai susieta su LDK istoriA?kai priklausiusiomis tautomis; gali bAi??ti, kad neproporcingai maA?ai, lyginant kad ir su lenkA? bendruomene, Lietuva dAi??mesio skiria baltarusiams, turAi??jusiems ir savo istorinA? vardAi?? ai??i?? gudai. Tautos intelektualinis ir moralinis pajAi??gumas matyti iA? santykiA? su kitA? tautA? A?monAi??mis, gyvenanA?iais kartu, toje paA?ioje erdvAi??je. Lietuviai kaip titulinAi?? savo valstybAi??s tauta ir turi sugyvenimo patirtA?, ir moka ja pasinaudoti. Problemos kyla ne iA? Lietuvos istoriniA? tautiniA? maA?umA?, o iA? didelAi??ms valstybAi??ms priklausanA?iA? bendruomeniA?, transliuojanA?iA? savo valstybiA? galiAi?? su aiA?kiomis pretenzijomis A? iA?skirtinumus.

ProblemA? A?iandien turi ne viena tauta ir ne viena valstybAi??. Ir politiniA?, ir ekonominiA?. PietA? Europos ekonominAi??s situacijos mums, A?iauresniA? ir atA?iauresniA? A?emAi??s sAi??lygA? A?monAi??ms, atrodo paradoksalios. Kad taip mums tiek A?ilumos, tiek A?iltA? mAi??nesiA?, apelsinmedA?iA? giraiA?iA?, antikos A?odA?io kultAi??ros sodA?, kur su savo mokintiniais vaikA?A?iojo Platonas, kur buvo pirmosios akademijos. LietuviA? eseistAi??, raA?ytoja, ilgai dirbusi Kipre, perspAi??ja LietuvAi??: neskubAi??kite, neA?siveskite euro, nepatekite A? eurozonAi??. Kas vyksta ir kodAi??l vyksta taip, kad Europos SAi??jungos projektai buksuoja, grimzta, kad vis daugiau klausimA?, kurie neiA?sprendA?iami, o tik atidedami? VakarA? idealai, VakarA? klasika brandino, ugdAi?? jaunesnio raA?to europieA?ius ai??i?? Ai??iaurAi??s, RytA?. Ar klasikinAi??s Europos kultAi??ros, ilgaamA?iA? tradicijA?, gyvybingos, veiksnios, dabar daugiausia ir nAi??ra tuose kraA?tuose, ar ji nAi??ra tarsi pasitraukusi A? savo pakraA?A?ius?

DaugiakultAi??rAi??s, daugiatautAi??s didA?iA?jA? Europos miestA? bendruomenAi??s: ParyA?iaus, Briuselio. Europos sostinAi??s, iA?sidalintos ir tautiniais, religiniais kvartalais. Patartina A? kai kuriuos ir Briuselio kvartalus vAi??lesniu laiku neuA?klysti. Problemos dAi??l musulmoniA?kA? moterA? dangalA? ir dAi??l krikA?A?ioniA? kryA?iaus vieA?ose vietose. DAi??ta tiek vilA?iA? A? dialogus ir polilogus, tiek programA?, projektA?, konferencijA?, tiek graA?iA? fraziA? iA? aukA?tA? tribAi??nA?. O grimztame ai??i?? daugAi??ja milijonieriA?, bet daug didesniu pagreiA?iu ai??i?? skurdA?iA?, nuskurdusiA?, gyvenanA?iA? A?emiau skurdo ribos. DaugAi??ja baigusiA? prestiA?inius universitetus, nors ir nebAi??tinai iA?mintingA?, bet daugAi??ja ir beraA?A?iA?. TrokA?tame vis aukA?tesnAi??s gyvenimo kokybAi??s, tad galingoms monopolijoms atiduodame paskutines gamtos A?sA?ias, kur dar gAi??las vanduo. Ar ne A?ia sustos paskutiniai civilizacijos A?ingsniai; kur nebebus gAi??lo vandens, nebebus ir gyvybAi??s. O baugiausia ai??i?? nemAi??A?ta konfliktA? ir tautiniu, etniniu pagrindu. IA? prigimties, iA? pirminio gyvenimo A?monAi??s yra palankAi??s vienas kitam, labiau linkAi?? sugyventi nei kariauti. IA? antikos, gal ir iA? Aristotelio mintis: kai pasiklysti tankmAi??se ir vAi??l randi keliAi?? A? A?moniA? namus, nebekreipi dAi??mesio, ar tai graikas, ar barbaras, bet pajunti, kokie mes visi artimi ir giminingi. Kas A?mones suprieA?ina? Labiausiai ai??i?? A?emiausia politikos klasAi?? ai??i?? politikieriai, turintys savA? tikslA?, arba politiniai samdiniai, kam nors tarnaujantys. Ai??iandien tAi?? tarnavimAi?? labai sunku suvokti, viskas uA?maskuota meistriA?kai valdoma frazeologija, manipuliavimas A?moniA? protais, elgsenA? bAi??dais itin iA?tobulintas. Kai skirtingA? tautiniA? grupiA? A?monAi??ms primygtinai, su galios intonacijomis kartojama, kad jie turA? bAi??ti dialogiA?ki, vieninteliA? teisingA? monologA? tik pagausAi??ja. Gal A?moniA? santykiai yra savotiA?ka laisvoji rinka, A? kuriAi?? nereikia kiA?tis ai??i?? arba daryti tai itin atsargiai. Vilniaus kraA?to A?monAi??s yra kirA?inami, kaA?kam tai apsimoka. KaA?kam apsimoka reikalauti dvikalbystAi??s, nors patys A?monAi??s susikalba savo A?prasta, vietine kalba. TuteiA?iai yra vietos A?monAi??s, prisiriA?Ai?? prie savo vietA?, prie savo kukliA? gyvenimA?, daug kAi?? atsimena, daug kas iA?liko jA? kalboje, lyg A?lydyta, apsaugota. Beveik tikra, kad paskutinius autentiA?kus liudijimus apie A?mogaus gyvenimAi?? savo vietoje, apie A?emAi??s, vandens, A?ventA? medA?iA? patyrimus uA?raA?ysime iA? tuteiA?iA?, iA? A?moniA?, kurie nuo amA?iA? gyvena tutaj, A?ia. Tas tutaj, zdesai??i?? yra A?emAi??je, kuri yra Lietuva,Ai?? ai??i?? paA?ia plaA?iausia prasme. KasdienAi?? kalba, namA?, A?eimos, artimiausios aplinkos, neturAi??tA? atskirti vietiniA? A?moniA? nuo Lietuvos, nuo jos valstybAi??s, bet valstybinAi??s kalbos svarba, privalomumas taip pat negali bAi??ti paneigtas. MAi??sA? naminiai vardai, kreipiniai, bendravimo formos juk nesutampa su mAi??sA? vieA?umu, vieA?ais vaidmenimis. KalbAi??kimAi??s kaip norime, kaip galime. PilietybAi?? yra vieA?asis A?mogaus vaidmuo, taip pat ir kalbinis vaidmuo, netrikdantis privatumo, A?eimyniA?kumo.

SudAi??tingi globaliojo pasaulio procesai iA? naujo ragina sprAi??sti, kur juose lieka tauta, tas ypatingas A?mogaus kultAi??ros darinys, ta galimybAi?? atpaA?inti A? save panaA?A? iA? antropologiniA? ypatumA?, kalbos, iA? to, kAi?? dainuoja, pasakoja, kAi?? valgo, kAi?? mato, kAi?? girdi, kAi?? mAi??gsta. Matyti save lyg daugybAi??je vienA? A? kitus atkreiptA? veidrodA?iA?. Tautos atvirumo ir atvirumo tautai laikas, Lietuvos iA?gyventas kaip paskutinis A?ansas: XIX a. pabaigaai??i??XX a. pirmieji deA?imtmeA?iai. Tautos A?odA?io A?kalinimas sovietinAi??s okupacijos metais, bet ir liaudis yra savas A?odis, tik jo reikA?mAi?? buvo susiaurinta, apkapota, iA?kreipta. Visa krAi??tine iA?kvAi??pAi??me tautAi?? atgimimo metais. TaA?iau Europos SAi??jungoje vAi??l pradAi??jome jausti: atsargiai su tauta, gali kAi?? ne taip pasakyti, A?A?eisti kitatautA?. Reikia mAi??styti apie daugiatautiA?kumAi??, daugiakultAi??riA?kumAi??. Bet kaip mAi??styti apie daugA?, nemAi??stant vienio? Kaip bAi??ti daugiatauA?iu, nebAi??nant tauA?iu? TauA?ius ai??i?? VaiA?ganto ai??zPragiedruliA?ai???, programinio lietuviA? kultAi??ros teksto (jo paantraA?tAi?? Vaizdai kovos dAi??l kultAi??ros A?iandien skamba itin prasmingai) veikAi??jas, Ai??kininkas. Rimtas, taikus, jo lyg ir niekas nebijo, nes nieko negAi??sdina, bet ir jis nieko: ai??zLygus buvo sau-A?mogus, savo vargu ir darbu rAi??pinAi??s nemaA?Ai?? savo A?eimynAi??lAi??, nieko svetima nesigvieA?iAi??sai???3. Nieko svetima nesigvieA?iAi??s, bet ir savo niekam neuA?leidA?iAi??s, ai??i?? pirminAi?? savo vietoje esanA?io A?mogaus laikysena. VaiA?gantui rAi??pi atskleisti kaip, iA? ko kilo sAi??moningieji lietuviai, kaip iA?augo to Ai??kininko, to sau-A?mogaus sAi??nus, kovos dAi??l savo kultAi??ros dalyvis Aleksys TauA?ius, turA?s paties VaiA?ganto bruoA?A?. ai??zNors jo tAi??veliai TauA?iai buvo prasti A?moneliai, nAi?? raA?to nemokAi??jAi??, dAi??lto jiems negalAi??jai nepripaA?inti aukA?tos vidaus kultAi??ros, kuria anksti uA?krAi??tAi?? ir savo lepAi??nAi??lA?. <...> AleksA? savo tautos mylAi??toju, net jos gerbAi??ju padarAi?? ta pati lietuviA? tauta, ta pati jA? tAi??vynAi??s gamta. PadarAi?? tautininku toje graA?iojoje pasaulio prasmAi??je, dAi??l kurios tautininkams paminklus stato, kaimynai gi iA? jA? mokosi ir savo vaikams rodo. Toks ai??ztautininkasai??? buvo Vilius Telis. TokiA?, didesniA? ar maA?esniA?, privalo turAi??ti bet kuri tauta, kai pajunta krypimAi?? A? kultAi??rAi?? ir laisvAi??ai???4. O kaip tada, kai tauta laisvAi?? lyg ir A?gyja, bet kelio A? kultAi??rAi?? gairAi??s neaiA?kios ir komplikuotos? Buvo laikas, kai kilome ir kryptA? matAi??me ar bent jautAi??me. Dabar esame sutrikAi??. SumaA?Ai??jAi?? skaiA?iumi, vis maA?iau beturintys jaunA? A?moniA?, gimnazistA?, studentA?, gyvosios energijos kamuoliA?. MAi??sA? tautiA?kumo A?ingsniai daA?nai demonstratyvAi??s, o tai reiA?kia, kad lyg palengvinti, be sunkaus vidinio turinio, kylanA?io iA? intelektualiniA? pastangA? ir dvasiniA? laikysenA?. Marcelijus Martinaitis ne vienAi?? kartAi?? kalbAi??jo apie pavojus, kurie iA?kyla tautai, kai ji ima nesusivokti savyje, savo pavelde, savo kalboje, savo vaizdiniuose: ai??zTautai iA?kyla pavojus, kai ji folkloro, tikAi??jimo, kalbos priemonAi??mis nesugeba perteikti svarbiausiA? tradiciniA? vaizdiniA?, jA? perkurti, perkelti A? profesionaliAi?? kultAi??rAi??ai???5. Taip, mes nebesugebame remtis savo kultAi??rinAi??s tradicijos vaizdiniais, iA? jA? natAi??raliai pereiti A? kitus lygmenis. Nebeskiriame pelA? ir pelenA?. O tai ne tik kuliamA? javA? ar sudegusiA? malkA? atliekos. Nuo amA?iA? jausta, matyta, kad A?iose sAi??vokose, reiA?kianA?iose paA?ius gyvenimo paA?emius, tame, kas tarsi lieka, atlieka, slypi iA?Ai??jimo, perAi??jimo A? kitas gyvenimo sferas keliai, reikA?miA? perkAi??limai.Tai rodo kalbos frazeologija: pelai eina su grAi??du, pelenai su nykimu, menkumu. PrieA?ingos kryptys: dAi??ti grAi??dAi?? prie grAi??do ir pelenais paleisti. Sukaupti ir leisti iA?nykti. GrAi??das kelia, pelenas menkina. TodAi??l: grAi??dus nuo pelA?, ne nuo pelenA? reikia atskirti, kaip iA?sitarAi?? nemenkas valdininkas. Neabejotinai jauA?iame atotrAi??kA? tarp prigimtosios kultAi??ros ir naujA? mAi??sA? sAi??monei reiA?kiniA?, kuriuos turime perimti, padaryti savais, tarp kultAi??ros tradicijA? ir to profesionaliojo meno, kuris orientuotas A? EuropAi??, pasaulA?, euromuzikos, euroromano, eurovizijos projektA?. Jau patikime, kad vaizdas ekrane geriau uA? kelis A?imtus A?odA?iA?. Negali bAi??ti nei geriau, nei blogiau. Viskam savo vieta. Vaizdo gelmAi??je juk irgi slypi kalba, idAi??ja. Labiausiai sAi??monAi?? slegia popkultAi??ra, galbAi??t tai ir yra vaizdinAi??, sceninAi?? demokratijos iA?raiA?ka, jos formos, pavidalai, niekuo nebepridengti. Savo Seimo kai kuriuos transliuojamus posAi??dA?ius juk galime A?iAi??rAi??ti kaip kokA? treA?iarAi??A?Ai??s televizijos A?ou. TAi??kstantinio Europos parlamento demokratizmo grimasos irgi panaA?iai atviros kaip ir popkultAi??ra.

Bandykime nors A?iek tiek susivokti A?iose problemose, grA?A?dami atgal, remdamiesi lietuviA? kova dAi??l savo kultAi??ros, mAi??stymo tradicijomis, kalba. Filosofas Arvydas Ai??liogeris, gal pirmas mAi??sA? A?iuolaikybAi??je aA?triai reagavAi??s A? popsinius politikos ir kultAi??ros reiA?kinius, A?veda ir lietuviA?ko galvojimo sAi??vokAi??, siekia jAi?? pagrA?sti ir iA?skleisti. Jei jo filosofinis mAi??stymas ir toliau eis A?ia kryptimi, turAi??sime patikimA? atramA? suvokimui, kas vis dAi??lto glAi??di mAi??sA? prigimtyje, per amA?ius pasiekusioje dabartA?, kAi?? mAi??stome ir kaip. Svarbias atramas jau galima matyti knygoje ai??zLietuviA?kosios paraA?tAi??sai???, kurios siekiniai taip suglaudA?iami: ai??zAi??ios knygos pagrindinAi?? tema ai??i?? lietuviA?kojo galvojimo savitumas, iki A?iol lietuviA? kultAi??roje vis dar neapmAi??stytas, nors lAi??mAi??s visas iA?kiliausias lietuviA? kultAi??ros apraiA?kas, pradedant poezija, architektAi??ra, muzika ir baigiant fotografija. KAi??dikiA?kas svetimA? kultAi??rA? mAi??gdA?iojimas, deja, lAi??mAi?? ai??i?? o A?iuo metu lemia ypaA? praA?Ai??tingai ai??i?? lietuviA? ideologinA? naivumAi??, pasireiA?kiantA? visokiais paranojiA?kais siekiais ai??zbAi??ti europieA?iaisai???, ai??zglobalizuotisai???, ai??ztapti tolerantiA?kaisai???, bet galiausiai A?kAi??nytAi?? tautiA?kame kategoriniame imperatyve ai??i?? ai??zmus vienija alus ir pergalAi??sai???, lygiai kaip anA? laikA? romAi??nA? cirkai bei seksualinAi??s orgijos liudijantA? mums svarbiausiAi?? dabarties A?vykA? ai??i?? Lietuvos agonijAi??. BarbariA?kai lietuviA? kultAi??ros savinaikai A?ioje knygoje ai??i?? be jokiA? naiviA? iliuzijA?, planA? ar ai??zvizijA?ai??? ai??i?? prieA?inama stojiA?ka iA?tikimybAi?? savo A?emei, savo kalbai ir savo debesims, pavadinta centriniu A?odA?iu ai??zfilotopijaai???6. Tai viena ryA?kiausiA? lietuviA?kumo manifestacijA? ai??i?? prie jos nuosekliai eita nuo pat filosofinio mAi??stymo pradA?ios, A?sukta A? A?A? keliAi?? tik nepriklausomybAi??s pradA?ioj galAi??ta iA?leisti monografija ai??zBAi??tis ir pasaulisai??? (1990). LietuviA?ko galvojimo filosofinAi?? tradicija, pradAi??ta paA?ioj XX a. pradA?ioj (RamAi??nas Bytautas, VydAi??nas, Stasys Ai??alkauskis, Antanas Maceina, Juozas Girnius), nuosekliai ateina iki A?iA? dienA?. NAi??ra taip, kad neturAi??tume A? kAi?? atsiremti. A. Ai??liogeris yra uA? juos radikalesnis. Tylus, atsargus kalbAi??jimas A?iandien jau nebegirdimas. Tai didelAi?? spraga, ai??i?? tylus mAi??stymas, tylus buvimas yra svarbios kultAi??ros atsargos. Ne tik A?urnalistai, bet jau ir mAi??slesni humanitarai siekia ne ramios kalbAi??jimo tiesos, o garsaus efektyvumo. Kitaip nebAi??si iA?girstas. Efektas arti defekto. MAi??stymo defektai pavojingesni, negu atrodo.

Lietuviai kaip ir latviai turi senAi?? A?odA? tauta. PrAi??sA? tauto reiA?kia kraA?tAi??, A?alA?. Senos A?aknies A?odis, indoeuropietiA?kos praeities, kaip mano kalbA? tyrAi??jai, tA?u ai??i?? galAi??jo reikA?ti didAi??jimAi??, apimties augimAi??, galbAi??t labiau daugAi?? nei daugybAi??. Tauta yra tarpusavyje kuriais nors poA?ymiais susijusi daugAi??, jei ir nedidelAi??, bet atskira, iA?siskirianti iA? kitA? daugiA?. SAi??skambis su dauge ai??i?? liaudis, A?inoma iA? paA?iA? ankstyvA?jA? lietuviA? raA?to paminklA?, pirmine reikA?me taip pat susijusi su augimu, didAi??jimu. IA? tautos ai??i?? tautybAi??, verA?iama kaip nationality, NationalitAi??t, reiA?kianti priklausymAi?? tam tikrai nacijai, suvokiamai kontekstiA?kai, etniniu ar valstybiniu pagrindu. LotynA? kalba natio. IA? tautos ir tautiA?kumas, kurA? atitinka nacionalumas. Politologija skiria pilietinA? tautiA?kumAi??; tautAi?? sudaro valstybAi??s pilieA?iai ai??i?? JAV bAi??tA? akivaizdA?iausias pavyzdys. Europai, labiau RytA? ir Ai??iaurAi??s, bAi??dingesnis etninis (prigimtinis) tautiA?kumas, glaudA?iau susietas su kalba ir kultAi??ra. Skirtumai priklauso nuo istorijos, nuo susiklosA?iusiA? aplinkybiA?, neiA?vengiamai ai??i?? ir nuo galios svertA?. Ar Amerikos tauta turi lygiavertAi?? savo kolonizuotos rasAi??s istorijAi???

LietuviA?ko tautos mAi??stymo, jutimo senumAi?? mums dar aiA?kiai liudija senieji (tikAi??tina, kad ir A?ventieji) lietuviA? vardai, abiejA? giminiA?: Tautvydas, TautvydAi??, Tautmilas, TautmilAi??, Tautginas, TautginAi??, Vytautas, VytautAi??, Gintautas, GintautAi??, BAi??tautas, BAi??tautAi??… Tai labai seni A?odA?iai, dar iki Kristaus eros, pirmieji mAi??sA? tekstai, pirmoji mAi??sA? poezija. Poezija iA? jungties: iA? praindoeuropietiA?kA? A?aknA?, sakysime, vyd- ir taut- (Vydtautas), reiA?kianti turimAi?? ar geidA?iamAi?? savybAi?? matyti savuosius, savAi??jAi?? daugAi??, jAi?? saugoti, ginti. Jei A?simAi??stome, A?sijauA?iame, juntame stebuklAi??, kaip iA? toli, kaip iA? giliai ateina tas A?mogaus susisaistymas su savaisiais, kaip jis iA?lieka; kaip atgyja, kai sunku, kai savumui iA?kyla pavojus. Ai??sidAi??mAi??kime, VytautA?, TautvydA? ir TautvydA?iA? daugiausia buvo sovietiniais metais, tai irgi buvo tylus gynimosi bAi??das. Dabar esame Motiejai, Dominykos, Rapolai. Ai??iuo metu nesuvokiame savo paA?iA? seniausiA? vardA? graA?umo, jA? kAi??limo, gaivinimo bAi??tinybAi??s. Ar tai reiA?kia, kad esame saugAi??s, nejauA?iame pavojA?? O gal, kad blAi??sta mAi??sA? atmintis, nebesame iA? tA?, kurie tais vardais buvo paA?aukti, lyg suteikiant galiA? ar pareigA? tiems, kurie didA?iuodamiesi tais vardais vadinosi? O gal paprasA?iausiai vardA? bangos keiA?ia bangas: VytautA? sAi??nai yra Rapolai ar Mykolai, o jA? gal vAi??l Vytautai. To neA?inome. A?mogui galiA? gyventi ir iA?gyventi teikia ne tik A?inojimas, bet ir neA?inojimas. DAi??l praeities nesame tikri ir dAi??l to, kad neA?inome ateities.

Kai pasiryA?tame svarstyti visiems svarbius klausimus, taip pat tautos ir tautiA?kumo problemas, visada turAi??kime prieA? akis Lietuvos Respublikos KonstitucijAi??, priimtAi?? 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos pilieA?iA? referendumu. Tai buvo dar tautos A?vitimo metas, stebAi??tinai gerai matAi??me, teisingai A?ymAi??jome ribas, riboA?enklius. 1988ai??i??1992 metA? lietuviA? tauta galima pasitikAi??ti, ji buvo tikrumo ir A?viesos taA?ke. Tie taA?kai labai reti, iA?tinka kartAi?? per A?imtmeA?ius. Konstitucijos preambulAi?? turAi??tume iA?mokti kaip poterius. Joje pateiktas konstitucinis lietuviA? tautos, jos praeities, jos siekiA? apibAi??dinimas. DrAi??sus ir A?viesus Konstitucijoje yra pats tautos A?odis, keliantis pasididA?iavimAi??. LietuviA? tauta, ai??ziA?saugojusi savo dvasiAi??, gimtAi??jAi?? kalbAi??, raA?tAi?? ir paproA?iusai???, siekia A?kAi??nyti ai??zprigimtinAi?? A?mogaus ir tautos teisAi?? laisvai gyventi ir kurti savo tAi??vA? ir protAi??viA? A?emAi??je ai??i?? nepriklausomoje Lietuvos valstybAi??jeai???, Lietuvos A?emAi??je puoselAi??ja ai??ztautinAi?? santarvAi??ai???, siekia ai??zatviros, teisingos, darnios pilietinAi??s visuomenAi??s ir teisinAi??s valstybAi??sai???.Ai?? PilietinAi?? visuomenAi?? ir turAi??tA? bAi??ti suprasta kaip moderni, A?iuolaikinAi?? jungtis tarp visA? Lietuvos valstybAi??je gyvenanA?iA? A?moniA?. Kas atviras tiems, kurie A?alia, atviras ir toliau esantiems.Ai?? NAi??ra Lietuvos tautos, bet yra, turi bAi??ti Lietuvos pilietinAi?? visuomenAi??. ValstybAi??s pareiga bAi??ti vienodai teisinga visiems savo pilieA?iams. PilieA?iA? pareiga savo valstybei turAi??ti vienodas priedermes ir pareigas. TitulinAi?? valstybAi??s tauta turi daugiau pareigA?,Ai?? daugiau ir atsakomybAi??s, ji turi laiku ir tinkamai reaguoti ir A? jai, jos pamatinAi??ms nuostatoms kylanA?ius pavojus.

Kas turi tautAi??, liudijamAi?? seniausiA? kalbos klodA?, turi ir tautiA?kumAi??, bendrAi??ja prasme nesiskiriantA? nuo nacionalumo. Kartais ta paA?ia prasme vartojamas ir nacionalizmas, bet nacionalizmas nebAi??ra neutralus, tai jau tautiA?kumAi?? iA?kelianti, vienu ar kitu bAi??du akcentuojanti, demonstruojanti ideologija, nebAi??tinai kraA?tutinAi?? ar agresyvi. Su tauta savo sAi??mone giliai susijAi??s A?mogus tam tikromis aplinkybAi??mis gali siekti gero, o jo siektas gAi??ris, sAi??lygoms pasikeitus, tampa A?kalA?iu, virsta teismu, kalte. Ypatingas Knuto Hamsuno, didA?iojo norvego, Nobelio premijos laureato likimas. UA? bendradarbiavimAi?? su faA?istais po karo buvo teisiamas. DevyniasdeA?imtmetis, kurA?ias ir beveik aklas, raA?Ai?? paskutinAi?? knygAi?? ai??zUA?A?Ai??lusiais takaisai???, pagal stenografuotAi?? referatAi?? pateikAi?? ir savo kalbAi?? teisme: ai??zKAi?? aA? raA?iau? AA? raA?iau, norAi??damas A?rodyti norvegA? jaunimui, kad kvailas, rizikingas pasiprieA?inimas neduos jokios naudos, tik ves katastrofos, A?Ai??ties link. Visa tai aA? raA?iau daugybe A?vairiausiA? bAi??dA?. <...> AA? galAi??jau pabandyti pabAi??gti A? Ai??vedijAi??. Daug kas taip ir padarAi??. <...> Arba galAi??jau dingti A? AnglijAi??, kaip nemaA?ai kitA?, paskui grA?A?usiA? didvyriais, nes jie paliko savo A?alA?, pabAi??go, dezertyravo iA? jos. AA? nieko panaA?aus nepadariau, nepabAi??gau, to man jau niekada neprimesite, neapkaltinsite. AA? maniau, kad geriausiai savo A?aliai padAi??siu likdamas kur buvAi??s, ir toliau pagal galimybes dirbdamas A?emAi?? tokiu sunkiu laiku, kai nacija prarado viskAi??, savo plunksna tarnaudamas Norvegijai, kuri dabar privalAi??jo uA?imti prideramai aukA?tAi?? vietAi?? tarp kitA? germanA? kraA?tA? Europoje. Tokia mintis patraukAi?? mane nuo pradA?ios. Dar daugiau, ji A?kvAi??pAi??, uA?valdAi?? maneai???7. Tautos idAi??jos yra A?kvepianA?ios, uA?valdanA?ios, iA? jos galiA? gimsta pasijonarijai, pasiaukojantys kitiems. Bet niekas negali pasakyti, kur yra riba, uA? kurios jau prasideda pavojai ir tautai, ir jos uA?valdytam asmeniui. Pernelyg daug kas priklauso nuo aplinkybiA?.

Nacionalizmas pasirodo XIX amA?iuje ai??i?? kaip Europos tautA? bAi??vA? ideologiA?kai persmelkusi galia, su tautA? pavasariu, iA?kAi??lusiu mums MaironA?, simbolinio pavadinimo poezijos knygos ai??zPavasario balsaiai??? (1895) autoriA?. Vytautas Kavolis, A?ymiausias lietuviA? sociologas, paA?ioje nepriklausomybAi??s pradA?ioje skaitAi??s vieA?as paskaitas Vilniaus universitete, nacionalizmo sAi??vokAi?? vartojo ir bendresne nacionalumo / tautiA?kumo prasme, reikAi??jo prie to priprasti. KalbAi??jo apie tai, kad archajinis nacionalizmas pasiA?ymi stipria ritualizacija, nacionalizmui modernAi??jant, ritualizacija silpsta. XIX a. iA?sivystAi?? ir pagrindinAi??s nacionalizmo teorijos, svarbiausios tezAi??s susijusios su pamatine kiekvienos tautos teise savarankiA?kai vystytis ir kurti savo valstybAi??. Nacionalizmas apima politines ir kultAi??rines programas, gali A?gyti ir ekstremaliA? socialiniA? iA?raiA?kA?. XX a. nacionalizmo iA?raiA?kos turAi??jo itin baugiA? padariniA?, karA?, A?udymA?, rasistiniA? programA? ir pogromA?. Itin pavojingi yra dideliA?, galingA? tautA? nacionalizmai, bet ir riboti etniniai konfliktai gali virsti nesuprantamomis, nepaaiA?kinamai kraupiomis A?udynAi??mis. Jas liudijantys kapai tebAi??ra visai A?ia pat, mAi??sA? erdvAi??je ir mAi??sA? laike, tad turAi??tA? labiau skatinti atsargumAi??. Ugnis A?siA?iebia greitai, gesinama sunkiai. Apie tautiA?kumAi?? bAi??tina kalbAi??ti atsargiai, bet nepaneigiant pamatinAi??s valstybAi??s tautos reikA?mAi??s, garbAi??s, orumo. Juk jei nebesvarbi tauta, nebesvarbi ir jos kalba, kultAi??ra, o kAi??rybingumas lieka nukreiptas tik A? technologijas, dingsta ar bent silpsta bAi??ties vertikalAi??s, vertybinAi??s nuostatos. IA? technologijA?, dabar suAi??musiA? skvarbiausius protus, turi bAi??ti tiesiami perAi??jimai A? kultAi??rAi??, tvirtinamos jungtys, kad ir keiA?iamA? A?aidimo taisykliA?.

Taip, XX a. nacionalizmai paliko gAi??sdinanA?iA? dalykA?, perspAi??janA?iA?. Bet juk yra ir A?viesioji A?io reiA?kinio pusAi??: iA? savo istorinAi??s patirties turAi??tume sutikti, kad paskutiniuoju XX a. deA?imtmeA?iu lietuvius kAi??lAi?? nacionalinAi??s idAi??jos, patraukusios savo pusAi??n ir kitA? tautA? A?mones, gyvenusius Lietuvoje, bendru laisvAi??s siekimu. Nauja tautA? pavasario banga perAi??jo per Baltijos A?alis, per kitas respublikas, iA?sivadavusias iA? sovietinio lagerio, atkAi??rusias savo valstybes. Tai, kas nuo 1988 m. prasidAi??jo dideliais vieA?ais susibAi??rimais, mitingais, demonstracijomis, neabejotinai sietina ir su tautiA?kumo reabilitacija. Jos dvasia iA?liko ir Lietuvos Konstitucijoje. Gali bAi??ti, kad atvirose tautiA?kumo manifestacijose glAi??dAi??jo ir kai kuriA? nacionalistiniA? ekstremumA? uA?uomazgos. AtidA?iomis sociologinAi??mis ir politologinAi??mis analizAi??mis jos galAi??tA? bAi??ti atskleistos; dabarA?iai suprasti, A?vertinti reikia praeities patyrimA?, jA? kritiniA? permAi??stymA?.

TautiA?kumas, nacionalumas, nacionalizmas kaip sAi??vokos ir kaip konkretAi??s dariniai yra visuomeniA?, bendruomeniA? raiA?kos ir saviraiA?kos bAi??dai, suvokiami, tiriami iA? sociologiniA?, politologiniA? ir kultAi??rologiniA? pozicijA?. A?velgiant A? A?iuolaikinAi?? situacijAi??, matyti, kad apskritai per maA?as yra kultAi??rologinis A?dirbis, per menka kultAi??rinAi?? refleksija. LietuviA? tautos, kalbos, kultAi??ros problema turi atskiro skaudumo, aA?trumo. UA?uomazgos LDK istorijoje; didAi??janti, besipleA?ianti Vytauto DidA?iojo imperija paradoksaliai traukAi??si nuo savo etninio branduolio, pirmiausia nuo lietuviA? kalbos, kanceliarijose, dalykinAi??je, valstybinAi??je korespondencijoje, metraA?A?iuose ir statutuose A?sigalint senajai slavA? kalbai. Tai neuA?glaistomas, neiA?lyginamas mAi??sA? istorijos plyA?ys; jei Lietuvos Statutai bAi??tA? buvAi?? raA?omi lietuviA? kalba, lietuviA? tautos galimybAi??s istorijoje ir dabartyje bAi??tA? buvusios kitos, kitokios. Paradoksalu ir tai, kad didelAi?? valstybAi?? nepadAi??jo susiformuoti valstybiniam nacionalumo supratimui, o atvirkA?A?iai ai??i?? pirmoji Lietuvos Respublika pasiryA?o telktis labiau etniniu pagrindu, susietu su lietuviA? kalba. To negalima uA?mirA?ti suvokiant dabartines nacionalumo ir jo komplikacijA? situacijas. Kaip negalima uA?mirA?ti ir to, kad jei 1918 m. valstybinAi??s nuostatos nebAi??tA? sutelkusios etninAi??s Lietuvos, lietuviA? kalba nebebAi??tA? tapusi modernia Europos kalba, viena iA? oficialiA?jA? ir Europos SAi??jungos kalbA?, prigimtoji kultAi??ra nebAi??tA? galAi??jusi vaisingiau iA?siA?akoti literatAi??roje, dailAi??je, muzikoje. Visuose meniniuose vaizdiniuose slypi prigimtosios kalbos duotybAi??s, pasaulio projekcijos.

Dabar kiek atsigrAi??A?kime A? lietuviA?kojo tautiA?kumo refleksijAi?? literatAi??roje, kas fiksuota, svarstyta, kelta. IA? kultAi??ros lauko tautiA?kumo svarstymams ir persvarstymams literatAi??ra teikia daugiausia galimybiA?.

Tauta kaip A?odis ir kaip sAi??voka fiksuota jau seniausiuose raA?tuose, mAi??sA? raA?to paminkluose, vartota Mikalojaus DaukA?os, pirmojo mAi??sA? tautininko, pirmojo tautos ideologo, ai??zPrakalboje A? malonA?jA? skaitytojAi??ai??? iA?tarusio: ai??zKurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturAi??tA? A?iA? trijA? savA? ir tarsi A?gimtA? dalykA?: tAi??vA? A?emAi??s, paproA?iA? ir kalbos? Visais amA?iais A?monAi??s kalbAi??jo savo gimtAi??ja kalba ir visados rAi??pinosi jAi?? iA?laikyti, turtinti, tobulinti ir graA?inti. NAi??ra tokios menkos tautos, nAi??ra tokio niekingo A?emAi??s uA?kampio, kur nebAi??tA? vartojama sava kalba.ai??? 1599 metai, pati XVI a. pabaiga, pirmasis tokio stipraus patriotiA?kumo manifestas, paveiktas Renesanso dvasios. Deja, A?ios aistringos frazAi??s iA?tartos ne lietuviA?, o lenkA? kalba. Justino MarcinkeviA?iaus atodAi??sis ai??i?? o, jei tai bAi??tA? pasakyta lietuviA?kai… Ir vis dAi??lto tai pirmoji teorinAi?? ir kartu poetinAi?? tautos samprata, iA?kilusi Lietuvoje, aidu kartojanti antikAi??; teritorija (tAi??vA? A?emAi??), paproA?iai ir kalba. GrA?A?kime prie Konstitucijos: preambulAi??je kalbama apie tAi??vA? ir protAi??viA? A?emAi??, dvasiAi??, gimtAi??jAi?? kalbAi??, raA?tAi?? ir paproA?ius. BAi??tinA?jA? tautos sandA? laukas iA?pleA?iamas dvasia ir raA?tu. KonstituciA?kai A?forminta tai, kas atrodo esanti gryna efemerija, metafora, ai??i?? tautos dvasia. Bet tautos dvasia yra, ji veikia ir nepasirodydama, bAi??draudama kraA?tovaizdA?iuose, kraA?tobAi??dA?iuose, iA?kildama muzikoje, poezijoje. Arba A?moniA? veiduose, Sausio 13-osios naktA? ar ir A?iandien, kai jie gina ar bando ginti savo A?emes, savo poA?eminius vandenis, kai stovi rAi??stAi??s, susitelkAi??. BAi??kime dAi??kingi savo Konstitucijai, jos preambulAi??je A?raA?ytai tautos dvasiai; ji ir lemia tautiA?kumAi??, net paA?iAi?? silpniausiAi?? jo galimybAi??. Juk gali taip atsitikti, kad kam nors pasirodys, jog programiniai mAi??sA? Konstitucijos teiginiai jau nebeA?iuolaikiA?ki ir bus pasiAi??lyta juos pakeisti. BAi??kime tam pasiruoA?Ai??, A?velkime A? priekA?.

Ar galAi??tume galvoti, kad M. DaukA?os tauta ir valstybAi?? yra vienis, kad mAi??stoma apie politinAi?? ar pilietinAi?? tautAi??? Vargu. Per stiprAi??s yra A?gimties, prigimties akcentai; A?mogus gimsta tAi??vA? A?emAi??je, iA?moksta tAi??vA? ir protAi??viA? kalbos, perima paproA?ius, A?sijungia A? tAi?? daugAi??, kuriAi?? sudaro A?ia gyvenantys, taip tarpusavyje ir su kitais bendraujantys, tokia kalba atsimenantys, susikalbantys, apsisprendA?iantys. M. DaukA?a jau savo ir vAi??lesniu laiku suvoktas kaip lietuvis, kalbantis lietuviams, ai??i?? kam kitam jis bAi??tA? vertAi??s ai??zPostilAi??ai???, ieA?kojAi??s lietuviA?kos kalbos galimybiA?, raA?tui tada dar tokiA? neaiA?kiA?, neA?tvirtintA?? RaA?to bAi??tinybAi?? tautai; teisinga, kad Konstitucija A?alia gimtosios kalbos mini ir raA?tAi??. Su M. DaukA?a lietuviA? raA?tija dar tik prasideda, nors jau smarkiai veikiama galingA? ideologijA?: reformacijos ir kontrreformacijos. Svarbiausio M. DaukA?os tyrinAi??tojo Jurgio LebedA?io nuomone, ai??zjeigu ne M. DaukA?a, ne jo patraukiantis pavyzdys ir A?naA?as, daug menkesnAi?? ir skurdesnAi?? bAi??tA? literatAi??rinAi?? kalba Lietuvos DidA?iojoje KunigaikA?tystAi??jeai???8. Atskira problema ai??i?? reformacijos likimas Lietuvoje, kAi?? ir kaip lietuviA? gyvenime bAi??tA? keitusi reformuota krikA?A?ionybAi??, tvirtinusi ir racionalesnius, pragmatiA?kesnius poA?iAi??rius, nuostatas, paprastesnius tikinA?iA?jA? santykius su BaA?nyA?ia.

Svarstant tautines aspiracijas, suvokiant jA? gyvumAi?? ir gajumAi??, pagalvotina ir apie tai, kodAi??l J. LebedA?iui, Vilniaus universiteto LietuviA? literatAi??ros katedros, sekamos ir draskomos, kritikuojamos ir kontroliuojamos,Ai?? vienam iA? atraminiA? A?moniA?, dar A?eA?tojo praAi??jusio amA?iaus deA?imtmeA?io pabaigoje atrodAi?? svarbu paraA?yti monografijAi?? apie MikalojA? DaukA?Ai??, o Vandai Zaborskaitei apie MaironA?. Dar turime galimybAi?? pamatyti, A? kAi?? tauta, tautiA?kumas rAi??mAi??si nuo pokario laikA? iki pat 1988 metA?. Vienas iA? centrA? ai??i?? Vilniaus universitete, LietuviA? literatAi??ros katedroje, iA? jos profesAi??ros ir iA? jos studentA?. Nepertraukiama, nors totalitariniA? galiA? ir traukoma, gniuA?doma grandinAi??: Vincas Mykolaitis-Putinas, J. Lebedys, M. LukA?ienAi??, V. ZaborskaitAi??, Donatas Sauka, Just. MarcinkeviA?ius, M. Martinaitis… IA? jA? pasisakymA? apie tautAi?? ir tautiA?kumAi??, apie tautos kultAi??ros integralumAi?? galAi??tume sudaryti antologijAi??. Taip, yra ir kitA? linijA?, iA? disidentA?, taip pat iA? katalikA? dvasininkA?. Bet paminAi??ta linija yra giluminAi??, eina nuo M. DaukA?os, sutelkta ir apibendrinta, drAi??si, bet ir atsargi, remiama literatAi??ros.

Tautos garbAi?? kelia ir gina kultAi??ra, menas, literatAi??ra. A?ia glAi??di tautos orumo A?aknys. NorAi??dama iA?silaikyti, iA?laikyti dvasiAi??, tauta savo A?viesuomenAi??s pastangomis turi nuolat kreiptis A? savo literatAi??ros klasikAi??. NAi??ra nieko aktualiau kaip nuolatiniai klasikos skaitymai, vertinimai ir pervertinimai. Kas yra klasika? Tai, be ko negalima apsieiti.

M. DaukA?os nuostatos lietuviA? tautinAi?? ideologijAi?? veikAi?? iki XX a. pabaigos, iki Just. MarcinkeviA?iaus ai??zKatedrosai???; 1791 metA? sukilAi??liai, susirinkAi?? Vilniaus Katedros rAi??syje. Vienas jA? sako: ai??zAA? atsitiktinai, / Vartydamas knygas, radau A?odA?ius, / PrieA? porAi?? A?imtA? metA? paraA?ytus. / Manau, kad mums jie A?iandien ypaA? tinka: / DaukA?os ai??zPostilAi??sai??? prakalba.ai??? Ir jAi?? pakartoja; kai M. DaukA?os A?odA?iai skambAi??jo iA? scenos, daugeliui atrodAi??, kad tai Just. MarcinkeviA?iaus tekstas, tokios artimos buvo jA? idAi??jos. Atkreipkime dAi??mesA?, kad Just. MarcinkeviA?ius, visur pabrAi??A?damas tautAi??, jos svarbAi??, apibendrindamas savo draminAi??s trilogijos (ai??zMindaugasai???, ai??zMaA?vydasai???, ai??zKatedraai???) siekimus, vartoja nacionalumo sAi??vokas. ai??zVisu A?iuo darbu norAi??jau parodyti, per kokA? vargAi?? ir skausmAi?? dygo mAi??sA? A?aknys, kaip sunkiai gimAi?? pirmosios mAi??sA? nacionalinio gyvenimo formos ai??i?? valstybAi??, raA?tas, menasai???; ai??zTad ir A?iAi?? draminAi?? trilogijAi?? laikyA?iau savotiA?ku nacionaliniu epu ar mitu apie mAi??sA? pradA?iAi??, apie tuos pagrindinius elementus, iA? kuriA? iA?augo, nuo kuriA? prasidAi??jo tai, kAi?? vadiname Lietuva: valstybAi??s kAi??rimas (ai??zMindaugasai???), raA?to ir knygos kAi??rimas (ai??zMaA?vydasai???), gAi??rio ir groA?io, dvasiniA? A?mogaus idealA? statyba (ai??zKatedraai???).ai??? IA? esmAi??s grAi??A?inama prie tautos, prie tautiA?kumo pamatA?, prie dvasios, prie dvasiniA? idealA?. Per Just. MarcinkeviA?iaus kAi??rybAi?? (prie trilogijos kaip epilogas prijungtas ai??zDaukantasai???, uA?baigtas 1984 m.), per bendrAi??sias refleksijas iki tos ribos, nuo kurios prasideda Atgimimas (1988), atiteka gilioji, daukA?iA?koji tautiA?kumo ar nacionalumo samprata. Ai??vedamos papildanA?ios dimensijos ai??i?? ne tik A?gimtos, duotos, bet ir susijusios su kAi??rybiniu A?gimties pratAi??simu; Just. MarcinkeviA?ius akcentuoja kAi??rimAi??: valstybAi??s kAi??rimAi??, raA?to, knygos. Oskaro KorA?unovo Nacionaliniame dramos teatre pastatytAi?? ai??zKatedrAi??ai??? reikia suvokti kaip labai reikA?mingAi?? kultAi??ros A?ingsnA?, kaip grA?A?imAi?? A? tautos dvasiniA? problemA? ratAi??. Ratas, kuris A?suko jaunus teatro kAi??rAi??jus, maA?daug vienmeA?ius su kAi??riniu, atradusius jame svarbiA? atramA?, tarp jA? ir kAi??rybingumo problemAi??. Ir Konstitucija pabrAi??A?ia teisAi?? ai??zlaisvai gyventi ir kurtiai???. Nacionalinio gyvenimo formos, A?gimtos ir paveldAi??tos, yra pratAi??siamos, atkuriamos, atnaujinamos, naujai sukuriamos. KAi??rybingumas, teikiantis kAi??rimo galiAi??, A?gilinamas iA? savosios daugAi??s kylanA?iomis aspiracijomis: esu ne dAi??l savAi??s, esu dAi??l tA?, iA? kuriA? ir dAi??l kuriA? esu. AtsiskyrAi??s nuo savA?jA?, nuo savo tautos, A?mogus lieka lyg medis be A?aknA?; tai iA? VydAi??no, artAi??jame A? jo 150-Ai??sias gimimo metines, per likusA? penkmetA? tikriausiai labiau paaiA?kAi??s, kas buvo ir kas lieka A?is paslapA?iA? kupinas lietuviA? tautos mAi??stytojas, leidAi??s A?mogui ir grA?A?ti, kurtis savo tapatybAi??s galimybAi??.

Ai?? tautiA?kumo linijAi??, pradAi??tAi?? M. DaukA?os ir uA?baigtAi?? (taip, uA?baigtAi??) Just. MarcinkeviA?iaus, A?eitA? svarbieji mAi??sA? XIX a. tautinio atgimimo ideologai su Jonu BasanaviA?iumi prieA?akyje, atskirAi?? vietAi?? suteikiant J. Tumui-VaiA?gantui, prigimtiniam pranciA?konui ir tautininkui; VaiA?gantas galAi??tA? iliustruoti bet kurA? lietuviA?kojo tautiA?kumo aspektAi?? ar laipsnA?. Ir nereikAi??tA? net jo specialiA? straipsniA? ai??i?? vien ai??zLaiA?kuose Klimamsai???9 rastume patriotizmo pasigedimAi?? (ai??zSako, kad kas dabar iA? A?alies uA?kluptA?, kad kepure visus apvoA?tA?, kaip susipeA?usius A?virblius. Jokiam reikalui nebebAi??tA? galima A?moniA? A? viena suburti!ai???, p. 64); tautinAi??s lietuviA? kultAi??ros sAi??vokAi?? (p. 93); didelAi??s pilietAi??s apibAi??dinimAi?? Marijos PeA?kauskaitAi??s pavyzdA?iu: ai??z<...> kiek gali geros valios ir netinginys A?mogus gera padaryti bet kuriame nuoA?alAi??lyjeai??? (p. 294). NegalAi??tume apeiti apie tautAi?? ir tautiA?kumAi?? mAi??sA?iusiA? filosofA?: jau minAi??to VydAi??no, A. Maceinos, S. Ai??alkauskio, galiausiai iA?eivio Vinco VyA?ino, prigimtosios kultAi??ros adepto. Pagaliau ir A. Ai??liogerio, A?akotos europinAi??s problemikos filosofo, skeptiA?ko vienaplaniam patriotizmui ar siauram tautiA?kumui, bet susitelkusio A? lietuviA?kAi??jA? galvojimAi??. Tautos ir tautiA?kumo sampratos pereina perAi?? istorikA? darbus: Adolfas Ai??apoka suteikia galimybiA? ir moderniai romantiA?kojo tautiA?kumo kritikai.

Atskira tautiA?kosios problemikos linija poezijoje, ryA?kiausia nuo Maironio iki Jono AisA?io, iki jo ai??zPrakalbosai??? esAi?? knygai ai??zDievai ir smAi??tkeliaiai??? (1935). Ai??i J. AisA?io ai??zPrakalbaai??? laikytina itin reikA?minga ai??i?? ir dAi??l prakalbos A?anro, sAi??sajos su M. DaukA?a. Ir dAi??l atnaujinto tautiA?kumo ir kaip sAi??monAi??s aktyvumo turinio. J. AisA?io kreipinys ai??i?? pirmieji A?odA?iai: ai??zMielas Tautietiai???, kitoje pastraipoje kreipinys vAi??l pakartotas. Tarsi teigiama: A? jus kreipiuosi, mano tautieA?iai, kreipiuosi pasisakydamas ir apie save, vienAi?? iA? jAi??sA? ar mAi??sA?: ai??zMAi??sA? A?viesuomenAi?? ir lietuviA? tautos likimas ai??i?? vienintelAi?? mano gyvenimo mA?slAi?? <...>ai???10. Siekia perspAi??ti, nes mato pavojA?, kylantA? iA? gilAi??janA?io A?viesuomenAi??s ir tautos plyA?io. ai??zMAi??sA? A?viesuomenAi?? su laisve nuo tautos atA?oko, kaip andai nuo jos buvo atA?okusi bajorija ir didA?iojo kunigaikA?A?io dvaras, dAi??l to, turAi??damas galvoje keleto amA?iA? sunkiAi?? tautos praeitA?, apeliuoju A? A?viesuomenAi??s sAi??A?inAi??, nes tikrai A?inau, jei pasikartos istorijos klaida ai??i?? tauta antro mAi??ginimo neiA?laikys ir ji greit susilauks prAi??sA? ir jotvingiA? likimo.ai??? Poetas, tada dar Jonas Kossu-AleksandraviA?ius, sakosi A?bridAi??s paA?ion gyvenimiA?kosios prozos tAi??kmAi??n; kalbantis iA? jos, iA? gyvenimo paA?inimo. Gerai jauA?ia, kad neuA?gaus savo tautos A?moniA? sielos, jei nepalies kaA?ko, kas yra daugei giliai A? sAi??monAi?? A?augAi??, A?gimta, sava. Tad kreipiamasi dar sykA? ai??i?? jau iA? to, kAi?? gali girdAi??ti, jausti, atpaA?inti kaip savAi??: ai??zMielas Tautieti, knygoje rasi refrenAi??: ai??ztykiai, tykiai NemunAi??lis tekaai???. AA?en jA? daug kartA? tyA?ia pakartojau, kad jis tau A?strigtA? A?irdin, kaip andai man jisai A?strigo, senelei ir sielininkams bedainuojant, o tuomet, manau, Tu manAi??s daugiau nebevadinsi kandA?iotoju, nes knygoje aptariami svarbAi??s ir skaudAi??s reikalai, kurie, rodos, kiekvienAi?? turAi??tA? iA?vesti iA? lygsvaros.ai???

Dabar prisiminkime vienAi?? Mikalojaus Konstantino A?iurlionio mintA? ai??i?? pirmAi?? kartAi?? jAi?? citavau savo knygoje apie J. BaltruA?aitA? (1974), kai bandA?iau sprAi??sti A?mogaus, jo A?gimtybAi??s ir jo laisvo pasirinkimo problemAi??. KodAi??l J. BaltruA?aitis, lietuvis nuo Nemuno, iA? paA?ios Lietuvos A?irdies, iA?vykAi??s studijuoti A? MaskvAi??, A?augo A? rusA? kalbAi??, kultAi??rAi?? ir kodAi??l vis dAi??lto jam buvo bAi??tina grA?A?ti ai??i?? ne tik kaip diplomatui, bet ir kaip lietuviA? poetui. M. K. A?iurlionis aiA?kino nepaaiA?kinamus dalykus, neabejotinai jo paties patirtus kaip A?gimtybAi??s paslaptA?. Straipsnis ai??zApie muzikAi??ai???, bet norint kalbAi??ti apie muzikAi?? M. K. A?iurlioniui reikAi??jo kalbAi??ti ir apie tai, kas nuo jos neatskiriama, ai??i?? tauta, jos bAi??das, kraA?tovaizdis, dainos: ai??zPaimkime kokA? neA?inomAi?? Lietuvos kampelA?. Tokia liAi??dna lyguma, maA?os kalvelAi??s kur ne kur stAi??kso, A?ia kadugys iA?siplAi??tAi??s, ten palinkusi sena koplytAi??lAi?? su VieA?paties JAi??zaus kanA?ios paveikslu, prie jos A?alies glaudA?iasi berA?as ir tarytum visomis A?akelAi??mis aA?aroja. Aplinkui, kur paA?velgsi, A?emAi??, A?alia puA?A? juosta apjuosta, tyla ir pilku dangum pridengta. Ir A?tai iA? tolo, iA? uA? kalneliA? atskrenda daina:

Oi, giria, giria,

GirelAi?? A?alioji!

Ir plaukia jautri gaida, ir atsiremia A? A?aliAi??jAi?? giriAi?? ai??i?? ir A? pilkAi??jA? dangA?. Plaukia niekieno nemokyta, tiesiai iA? A?irdies, ir A?adina kaA?kokA? keistAi?? ilgesA?, kaA?kAi?? amA?inAi?? primena. Eikit ir paklausykit, o kas nAi??ra tikras, ar jis lietuvis, tai dainos klausydamasis ir tAi?? pajusai???11. Senosios tautos dainos yra iA?suptos tA? bAi??senA?, jA? sAi??lyA?iA? su gamta ir kalba, iA? kuriA? formavosi ir visos esminAi??s lietuviA?kumo arba tautiA?kumo A?gimtybAi??s. Senosios dainos veikia kaip archetipai, tikrina ir leidA?ia paA?iam pasitikrinti: ar atpaA?A?sti, ar reaguoji, ar tebeturi ryA?A? su tautos dvasia, ar joje save randi. M. K. A?iurlioniui tai buvo svarbu, jis tikrinosi, suvokAi?? tebeturA?s ryA?A?, rado save, savo kAi??rybos keliAi??. ApsisprendAi?? lietuviA?kumui.

Taip, A?gimtybAi??s, prigimtybAi??s, duotybAi??s, kurios daug kAi?? mumyse nulemia. Yra A?gimtoji, prigimtoji lietuviA? kultAi??ra, pats pamatas, padas, patikimai susidarAi??s iA? gamtos, visatos jutimA?, iA? tylos ir iA? kalbos, iA? jos aukA?tesniA? kAi??rybiniA? dariniA? (dainA? pirmiausia), iA? pasirinkimA?, kaip turime elgtis tarpusavyje ir su kitais, gyvais ir mirusiais, kAi?? pripaA?A?stame autoritetu, kaip organizuojamAi??s, ginamAi??s ir giname, kur jauA?iame A?ventumAi??, kaip jA? saugome, kas yra graA?u, gera ir bloga. PrigimtAi??jAi?? kultAi??rAi?? turime suvokti kaip A?emAi??s kultAi??rAi??, kaip mAi??sA? buvimo savo A?emAi??je ir pasaulyje galimybes, kaip gyvAi??sias galimybiA? struktAi??ras. Kas paveldi galimybes, paveldi ir galiAi?? keisti, keistis, augti, auginti. Prigimtoji kultAi??ra kaip ir kiekvienas gyvas darinys yra taki, pertekanti, sugerianti tai, kas ateina, atiteka iA? kitA?, kas kelia, leidA?ia pereiti A? kitas formas, arba kas gramzdina, smukdo, ai??i?? sakysime, svetimybiA? nebeapgalinti savoji kalba, nebeapginama A?emAi??, atiduodama plAi??A?riA?jA? monopolijA? pelnui. Tuo metu, kai buvo kuriama Konstitucija, atrodAi??, kad galutinai iA?einame iA? per amA?ius mus slAi??gusiA? ginties pozicijA?, iA? Maironio apibendrinto raginimo: ginkime kalbAi??, A?emAi??, jos bAi??dAi??… Nebesiginsime, gyvensime atvirai, laisvai, nebejusime grAi??smiA?. Deja. Nedidelei ir vis mAi??A?tanA?iai mAi??sA? tautai lemta gintis. Ai??iandien tos ginties ribos sustojusios prie kalbos ir prie A?emAi??s (nemaA?a dalis jau parduota, laukiama tik A?teisinimo), prie A?emAi??s gelmiA? (nafta pumpuojama tik skatikams tenubyrant A? biudA?etAi??), prie skalAi??niniA? dujA?, realiai grasinanA?iA? mAi??sA? paskutiniam, galbAi??t ateityje itin brangiam turtui ai??i?? gAi??lam vandeniui. IA?siraA?ykime, pasibraukime, iA?kelkime kaip ginties dokumentAi?? Konstitucijos 47 skirsnA?: ai??zLietuvos Respublikai iA?imtine nuosavybAi??s teise priklauso A?emAi??s gelmAi??s, taip pat valstybinAi??s reikA?mAi??s vidaus vandenys, miA?kai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultAi??ros objektai.ai??? Ginkime A?emAi??s gelmes ai??i?? daugiau savo bAi??simoms kartoms jau nebeturime ko palikti. Juk mums dar nAi??ra taip blogai, kad jau viskAi?? iA?A?iulptume, viskAi?? ai??i?? iki paskutinio laA?o. Nuo ko ginamAi??s? Nuo ko privalome ginti vandenis, nuo kokios naujos privatizacijos grAi??smAi??s? Nuo svetimA?jA?? Nuo savA?jA?? Nuo kapitalo, kuris modernia Europos teisine kalba reiA?kia laisvAi?? kapitalo judAi??jimAi??, o kartu ir beribAi?? jo agresijAi??? Kapitalo pati prigimtis yra agresyvi ir kitokia bAi??ti ji negali. Negali A? niekAi?? atsiA?velgti. Lietuvos architektA? sAi??jungos valdos ai??i?? ta pilaitAi?? ant Neries kranto, kaip jAi?? uA?goA?Ai?? galingi pastatai ai??i?? monstrai. Kiek tokiA? atvejA?. Ne tik Vilniuje ir Kaune, Nidoje. A?emAi??, saldu mAi??styti apie jAi?? kaip apie pamatAi?? po kojomis, kaip ne tik A?moniA?, o ir A?emynos valdAi??, bet draudimais jAi?? pirkti ir uA?sienieA?iams neiA?silaikysime. Tik pasidauginsime spekuliantA? ai??i?? savA? ir svetimA?. Vienu metu negalima sakyti ai??ztaipai??? ir ai??zneai???.

LietuviA? kalba jau ir saviesiems, kalbantiems iA? prigimties, pasidarAi?? sunki, per sunki. Nors ir raA?ome diktantus, randame raA?tingA? ir raA?tingiausiA?. Bet nebesiekiame kalbinAi??s inteligencijos12, rodome daug vieA?o aplaidumo. TarmiA? metais parengtas ir iA?leistas videoperformansas (ar galAi??tA? bAi??ti vadinamas lietuviA?kai, kad ir vaizdo A?aidimu?) ai??zTarmAi??ai???, jA? lydi kalbinis paaiA?kinimas, pilnas A?iurkA?A?iA? raA?ybos, skyrybos, stiliaus klaidA?… NorAi??ta pasakyti, kad anksA?iausiai, o pasakyta, kad ankA?A?iausiai. Rodos, tas kAi??rinys anotuotas ir LietuviA? kalbos instituto leidinyje… Gimnazijas A?iandien baigia beraA?A?iai lietuviai, ai??i?? sako lietuviA? kalbos mokytoja, bent jau treA?dalis, nulis balA? uA? raA?tingumAi??. Ar mes turime kalbinAi??s savigarbos? Ar ne A?ia silpniausia mAi??sA? vieta? O norime, kad visi mAi??sA? valstybAi??s pilieA?iai gerai mokAi??tA? lietuviA?kai. NorAi??kime pirmiausia iA? savAi??s, iA? savA?jA?.

Taip, dabar J. Aistis ir iA?tartA?: mielas jaunas Tautieti, jei tau gimtoji kalba jau per sunki, jei jau negali ja paraA?yti keliA? A?imtA? A?odA?iA? raA?inio, tai laikas pasakyti ai??i?? tauta neiA?laikys, neiA?silaikys, nebus tai nei antras, nei treA?ias mAi??ginimas, bus paskutinis. Sunyks viena iA? trijA? M. DaukA?os nurodytA? atramA?, bent jau labai apsilps. Juk vis maA?iau kalbanA?iA? lietuviA?kai. MAi??sA? ainiai nebevargs su lietuviA? kalbos raA?yba, kirA?iais, apie priegaides jau nekalbAi??sim. UA?mirA?ime tarmes. Jei ir nesuabsoliutinsime raA?ybos kaip techniniA? susitarimA? ir prisiminsime VaiA?gantAi??, sakiusA?, kad senasis TauA?ius buvAi??s beraA?tis, o A?viesiausios sAi??monAi??s, vis dAi??lto turAi??sime sutikti, kad nulinis raA?ybos lygis yra gAi??dingas. Vis sunkiau lietuviams bus paraA?yti kad ir trumpAi?? lietuviA?kAi?? tekstAi??, kAi?? nors papasakoti, rankos raA?to nebeliks. LietuviA? kalba tarnaus tik elementariam susiA?nekAi??jimui ai??i?? maA?daug iA? tiek A?odA?iA?, kiek dabar reikia valstybiniam lietuviA? kalbos egzaminui, palengvintam variantui daliai Lietuvos pilieA?iA?.

Kalba ir kraA?tovaizdA?iai yra svarbiausi tautos dvasios A?altiniai ir prieglobsA?iai. VietA? vardai susieti ir su vaizdais, su paties kraA?to kalba. Pakeisi ai??i?? sunaikinsi. PaA?velkime A? KaraliauA?iaus A?emes. Vis pakartokime A?siklausydami ai??i?? kaip skamba senieji vietovardA?iai lietuviA?, prAi??sA? kilties ir kaip svetimA?jA? kalbomis. Kaip skaudA?iai atsiskiria A?emAi?? ir jos vardas. VietovardA?iai nAi??ra iA?kabos, jie yra mAi??sA? A?emAi??s vardai, A?enklai. Kartais ai??i?? stigmos, skaudA?ios, kraujuojanA?ios. Atrodo, kokia smulkmena lietuviA? kalbos abAi??cAi??lAi??, bet juk ji yra lietuviA? kalbos konstitucija. Bet A? savo pavardAi??, taip, kaip jAi?? suvokia, pasirenka, A?mogus turi teisAi??.

A?mogaus bAi??ties gelmAi??j slypi daug paradoksA? ai??i?? deja ar laimAi??. Paradoksai sunkiai suvokiami. Kartais imama grA?A?ti atgal ir iA? ten, kur, atrodo, kad jokio kelio nebAi??ra. Kartais ai??i?? kuo lengviau, tuo sunkiau. Kuo sunkiau, tuo lengviau pasirinkti ai??i?? taip, bet tai reikia pajusti savo kailiu, pasitikrinti.

Pasitikrinti, pasirinkti: lietuviA?ka tapatybAi??, moderni, A?iuolaikinAi??, tolerantiA?ka, atvira pasauliui, neiA?duodanti nieko savo, nepaA?eidA?ianti nieko, kas kito, kitA?. Ai??i tapatybAi?? skaudi, prieA?taringa, bet iA? paA?iA? A?aknA?, tad dar turAi??tA? bAi??ti gyvybinga. PaneuropinAi?? tapatybAi??, jau atvirai deklaruojama ir iA? universitetA? katedrA?, grynas konstruktas, ideologinis darinys, uA?mirA?Ai??s tAi??vynes, maA?Ai??sias tAi??vynes. TautiA?kumas ir kosmopolitizmas? Ar tai alternatyvos? Tikriausiai ne: lietuviA?kumas, kaip ir lenkiA?kumas, latviA?kumas ar A?ydiA?kumas netrukdo europinei tapatybei, netrukdo bAi??ti ir A?mogumi ne tik savo namuose, bet ir pasaulyje, jei nori, pajAi??gi. Bet namai visada namai. Tauta yra namai.Ai?? Kiekvienas nori turAi??ti namus, savo namus, nebAi??ti A?namiu.

AA? noriu likti A?ydAi??, ai??i?? teigia Ana Frank savo dienoraA?tyje, dar vaikas, paauglAi??, mergaitAi??, kurios liudijimai vis dar neA?auga A? mAi??sA? sAi??monAi?? taip, kad kiek galAi??dami giliau suvoktume A?ydA? tragedijAi??, atsiskleidA?ianA?iAi?? ne mus abejingus paliekanA?ia statistika, o vienu gyvenimu, jaunu, kAi??rybingu, vienkartiniu. A?ydA? tragedija vis dar tikrina EuropAi??, jos tautines ir paneuropines tapatybes. Aktyvios, tikrinanA?ios, kontroliuojanA?ios inspiracijos iA? tarptautiniA? A?ydA? organizacijA? nAi??ra tokios veiksmingos, veiksmai turAi??tA? labiau kilti iA? paA?iA? tautA?, iA? tA?, kuriA? A?emAi??je judAi??jA? kraujo pralieta daugiausia. Mes, lietuviai, turAi??tume savikritiA?kai suvokti, kad nesame visai pakAi??lAi?? iA?bandymo, kuris mus iA?tiko, nepaisant to, kad teisiA?jA? ir teisuoliA? turAi??jome. Ar ne todAi??l nepakAi??lAi??me, kad stigo kultAi??ros, intelektualiniA? resursA?, kad per maA?a mAi??sA?, lietuviA?, dalis buvo iA?mokslinti, iA?lavinti, pakilAi?? A? aukA?tesnA? sAi??monAi??s lygA?? IA?tarAi?? ar iA?girdAi?? ai??zJuden, rausai???, turime suvokti, kad tai ne uA? mus, tai prieA? mus, kad taip aA?triai, taip pavojingai prieA? mus, kad nepajAi??giame ir suvokti. Bet turi bAi??ti, kas suvokia, kas A?spAi??ja ir perspAi??ja, kas A?iuolaikinio J. AisA?io balsu iA?tartA?: tautieA?iai, kito iA?bandymo mums nebebus.

PaA?ioj laisvAi??s pradA?ioje, 1990 m. pavasarA? vykusiame Lietuvos kultAi??ros kong-rese Just. MarcinkeviA?ius kalbAi??jo: ai??zLietuviA? kultAi??rai, deja, istorijos rankos daA?niausiai buvo rAi??sA?ios ir grAi??smingos, jos rovAi??, lauA?Ai??, plAi??A?Ai?? ir prievartavo gleA?nAi?? dvasios augalAi??, iA?kilusA? amA?iA? apyauA?ryje paliudyti ir A?prasminti mAi??sA? nacionalinAi?? bAi??tA?. Ai??tai kodAi??l pagrindine mAi??sA? kultAi??ros dominante aA? laikyA?iau savigynos instinktAi??, jos neA?moniA?kas pastangas neA?moniA?komis sAi??lygomis saugoti, plAi??sti ir gilinti savo tautinA? tapatumAi??. Manau, jog A?is savigynos instinktas dar ilgai vyraus mAi??sA? kultAi??ros biografijoj, o gal ir niekada neiA?nyks. Lietuvio dvasia A?ydi tiktai bAi??dama namie arba namA? ilgAi??damasi, gindama juos arba juos apraudodamaai??? (ai??zUgnis nebuvo iA?blAi??susiai???)13. Sutiksime, kad daug kas pasikeitAi??, be abejonAi??s, A?iandien iA?oriA?kai esame saugesni; bet saugesnis tas, kuris pats saugosi. Savigynos instinktas turi likti gyvas. EA?iukas autostradoje A?Ai??sta tada, kai mano, kad yra saugus, ai??i?? tai iA? Jacquesai??i??o Derrida, iA? jo bandymo atsakyti A? klausimAi??, kas yra poezija.

NeiA?duoti nieko, kas savo, bet nepaA?eisti nieko, kas kito. Galiausiai visa atsiremia A? vertybes, ai??i?? A? A?itAi?? keliAi?? pirmiausia A?Ai??jo jaunoji lietuviA? kAi??rybinAi?? iA?eivija, pasiryA?usi neatsisakyti patriotizmo. V. Kavolis apie Algimanto Mackaus patriotizmAi?? kaip universaliAi?? vertybAi?? raA?Ai??: ai??zNieko lietuviA?ko neatsisakydamas, jis neiA?davAi?? nieko A?mogiA?ko. Jis yra pajutAi??s visuotiniausiAi?? A?moniA? giminystAi??s pagrindAi??: iA?tikimybAi??s A?sipareigojimAi?? tiems, kurie jau nieko neturi kaip tik mus. Jis yra supratAi??s, kad A?ito solidarumo negalime iA?duoti, net ir kai save savo kasdieniA?kais veiksmais iA?duodame, kad mAi??sA? pareiga gyventi ir uA? tuos, kuriA? jaudinanti egzistencija liko A?mogA? triuA?kinanA?ios istorijos plotmAi??je neuA?baigta, baigimo besiA?aukiantiai???14. Stabtelkime prie V. Kavolio sAi??vokos: patriotizmo kaip universalios vertybAi??s; patriotizmas yra vertybAi??, kol ji orientuota ir A? universalA?jA? planAi??, kad, ieA?kodami gAi??rio saviesiems, savo tautai, savo daugei, neiA?duotume nieko, kas A?mogiA?ka. PatriotiA?koji gintis, ne uA?sipuolant kitus, o kritiA?kai vertinant ir savuosius, kritiA?kumu stiprinant aktyvumAi?? ir kAi??rybiA?kumAi??, nuolat tikrinant dvasinius patriotiA?kumo pamatus.

Patriotizmas, kuris lietuviA?kai reikA?tA? tAi??vyniA?kumAi??, iA?augAi??s iA? tautiA?kumo, su juo suaugAi??s, keliA? pakopA?, skirtingo brandumo. Brandusis patriotizmas maA?daug ir nusakomas V. Kavolio A?odA?iais apie A. MackA? ir apie LiAi??nAi?? SutemAi??, teigiant, kad nuA?emintA?jA? (taip vadinama egzilio poetA? karta) patriotizmas ai??i?? jA? visuotinio humanizmo raiA?ka, atskleidA?iamaAi?? programiniu LiAi??nAi??s Sutemos eilAi??raA?A?iu ai??zNebAi??ra nieko svetimoai???:

NebAi??ra nieko svetimo ai??i??

ir niekad dar nebuvo manyje

tokia gaji, tokia saugi gimtoji A?emAi??.

Gimtoji A?emAi?? saugiausia tada, kai nebejauA?iame kitA? svetimumo. Tai A?manoma tik tada, kai kitas manyje nepaA?eidA?ia mano A?emAi??s, mano tautos ribA?. Tolerancija negali bAi??ti vienakryptAi??. DirektyvinAi?? tolerancija susipainioja sAi??vokose ir susinaikina. AukA?ta patriotizmo pakopa (pirmiausia kAi??rybinio mAi??stymo lygmeniu) buvo pasiekta lietuviA? kultAi??rinio egzilio. Tai, kas buvo sakoma poetA?, adekvaA?iai suvokta jA? kAi??rybos vertintojA? ir stengtasi perduoti tautai, ne tik tai daliai, kuri egzilyje, bet ir visai. NAi??ra nieko esmingo, kas galAi??tA? bAi??ti skiriama tik tautos daliai. Tauta turi turAi??ti ar bent jausti turinti teisingas gaires, tam tikras moralines normas, susietas su visuotinAi??mis vertybAi??mis. Tai itin svarbu jauniems A?monAi??ms, judriajai, aktyviajai, ekspansyviajai tautos daliai. Ji auga, ji formuoja veiksmingas idAi??jas, be kuriA? nAi??ra kelio nei mokslui, nei verslui. Turime jaunimo aktyvumu dA?iaugtis, vyresnieji turi elgtis taip, kad nebAi??tA? jauniems svetimi, kad galAi??tA? bAi??ti kartu. To mums trAi??ksta. Ai??viesuomenAi??s atplyA?imas, ai??i?? sakytA? J. Aistis. Taip, A?iandien niekam negali bAi??ti nurodoma, kaip jis turi elgtis. Bet gali bAi??ti parodoma. Kad ir tai, kaip svarbu bAi??ti uA?imtam, turAi??ti darbAi??, idAi??jA? laukAi??, nelikti svetimam tarp svetimA?. NebAi??ti alkanam ai??i?? tiesiogine ir perkeltine prasme. ViskAi?? kritikuoja, neigia ir niekina alkanos sAi??monAi??s; A?monAi??s, kurie ne tiek neturi, kiek neatpaA?A?sta jiems tinkamo maisto, nors jis ir A?ia pat, tad negali pasisotinti. Jie grauA?ia kitus ai??i?? ir negatyvia kritika, ir parodomuoju aktyvizmu. Dalis mAi??sA? aktyviojo jaunimo yra susitelkusi A? patriotizmo demonstravimAi??. Demonstravimas yra pirminio, instinktyvaus aktyvumo lygmuo. Jis yra svarbus, iA?judinantis, bet tAi?? lygmenA? turi lyginti, gludinti, A? aukA?tesnA?, brandesnA? lygmenA? kelti protai, jA? svarstymai, kritinAi??s refleksijos. Patriotizmas turi turAi??ti savikritikos ir jos pagrindu augti, brAi??sti. IA?orinis aktyvizmas, jei jo neuA?pildo intelektualinis aktyvumas, lieka panaA?us A? tuA?A?ius oro burbulus. Dar blogiau ai??i?? juo galima manipuliuoti, pajungti kokiems nors tikslams.

Pozityvo reikA?mAi?? patriotizmui: stiprinti savAi??sias A?aknis, skirti dAi??mesio prigimtajai kalbai, kultAi??rai. Nuolat mAi??styti apie prigimtuosius pamatus ai??i?? ne tik kaip A?emdirbiA?, bet ir kaip A?emAi??s kultAi??rAi??. A?emAi??s kultAi??ros iA?auginti ir A?emAi??s nedirbantys, iA? jos negyvenantys. A?emAi??s kultAi??ra kuria miestus, architektAi??rAi??, menAi??. Laikytis savumo, vengti savigyros, pompastikos, neklastoti faktA?, jei jie tautai nepatogAi??s. PasitikAi??ti savo kultAi??ra, bet neneigti kitA?. IA?vengti arba / arba, labiau pasikliauti ir, ir. Apskritai, dabartinAi?? A?monijos elgsena turAi??tA? bAi??ti ne kaktomuA?inAi??, o labiau arkinAi?? (tolima aliuzija A? vienAi?? Marinos Cvetajevos mintA?, kad susitikimas turi bAi??ti arka, artAi??jimas iA? abiejA? pusiA?…). NereiktA? prieA?inti ir senojo lietuviA? tikAi??jimo bei krikA?A?ionybAi??s; jau daug kas persipynAi??, susiliejAi??, iA?lavinta A?mogaus dvasia gali surasti sau tinkamA? formA?, kad tik bAi??tA? uA? ko laikytis, kuo paremti savo gyvenimAi??. Ir krikA?A?ionybAi??, tikAi??tina, labiau eis laisvesniu, pranciA?koniA?kesniu keliu. Gali bAi??ti, kad Lietuvoje grA?A?tama bus prie Adomo Dambrausko-JakA?to, kunigo, teologijos profesoriaus, poeto, kritiko, tautinio atgimimo veikAi??jo minA?iA? apie BaA?nyA?ios ir tautos ryA?A?. UA?tenka susikaupti Ai??ventybrasA?io ar VyA?uonA? A?ventoriuose, pajusti sakralinio statinio ir labai senos, A?venta laikytos aplinkos suaugimAi??, kad tAi?? ryA?A? apA?iuoptume. Just. MarcinkeviA?ius 1994 m. pradA?ioje mAi??stAi?? apie BaA?nyA?iAi?? ir visuomenAi??, tikAi??jo BaA?nyA?ios ir tautos ryA?iu: ai??zAr turi Lietuvos baA?nyA?ia kokius nacionalinius, tautinius uA?davinius, misijas, A?sipareigojimus? ManyA?iau, privalo turAi??ti. Priklausomai nuo evangelizacijos sAi??lygA?, jos problemA? geografijos. ai??zBaA?nyA?iai bAi??tina suteikti vietinA? pobAi??dA?ai??? (Karolis Vojtyla, 1974)ai???15.

GrA?A?tant prie 1935 m. J. AisA?io minties, kad pavojus lietuviA? tautai matyti, galAi??tume tarti, kad psichologiniu poA?iAi??riu esame artimoje situacijoje, nutolAi?? patys nuo savAi??s, nuo bendrA?jA? problemA?, patiriantys iA?vaA?iuojanA?iA? ir negrA?A?tanA?iA? prarastis, didAi??jantA? vienA? turtAi??, augantA? kitA? skurdAi??, paA?io tautos branduolio skaidymAi??si. Dviguba pilietybAi?? ai??i?? A?velgiant iA? iA?vykusiA? ir iA?vykstanA?iA? pozicijA? ai??i?? taip, suprantamas noras atgauti, ko laisvai atsisakyta, neturime uA?mirA?ti, kad Lietuvos pilietybAi?? iA? nieko nebuvo atimta. LiAi??nAi?? Sutema pragyveno gyvenimAi?? Amerikoje su savo senu lietuviA?ku pasu. Ir V. Kavolis taip pat. Ar neturAi??tume A? dvigubos pilietybAi??s problemAi?? labiau A?velgti iA? taA?ko tA?, kurie gyvena Lietuvoj, dirba jai, moka mokesA?ius, iA?laiko pensininkus, augina vaikus, kelia gyvenimAi??, gina ir ginasi. Juk pilietybAi?? ai??i?? pirmiausia pareigos: esu pilietis, tad privalau mokAi??ti mokesA?ius, rAi??pintis aplinka, kontroliuoti savivaldAi?? ir aukA?tesnAi?? valdA?iAi??. Ar pilietybAi??, reiA?kianti A?mogaus (pilieA?io) santykA? su savo valstybe, A?sipareigojimus jai, nepakimba ore, jei jau grieA?A?iau nebereglamentuojama? Ar ji nevirsta korta? Ar neatsiras problemA?, kuriA? dar ir numatyti nepajAi??giame? Referendumas dAi??l dvigubos pilietybAi??s, keiA?iant Konstitucijos 12 straipsnA?, bAi??tinas. Ir gal iA? tiesA? pasiteisintA? aukA?ta, labai morali Lietuvos valstybAi??s pilieA?iA? nuostata grAi??A?inti pilietybAi?? ir jos atsisakiusiems, palengvinti keliAi?? namA? pasiilgusiems, neatstumti tAi??vynAi?? atstAi??musiA?, suprantant, kad daugelis emigracijAi?? pasirinko ne iA? gero. Kad yra graA?iA? pastangA? neuA?mirA?ti savo A?emAi??s, palaikyti ryA?ius su tAi??vyne, mokyti vaikus lietuviA?kai. Ir seniausios mAi??sA? emigracijos tautiA?kumas labiausiai rAi??mAi??si pastangomis neuA?mirA?ti lietuviA? kalbos, mokAi??ti ja kalbAi??ti, raA?yti. Bet vAi??l: matome tik vienAi?? pusAi??. Nematomoji skatina pasitikAi??ti Konstitucija, jos neardyti. PradAi??jus ardyti, galo nebus. Motina turi bAi??ti A?velni, bet ir rAi??sti, kai to reikia. Teisingumas labiau rAi??stus nei A?velnus. Tai sakytina ir apie vaikA? auklAi??jimAi??.

Gyvas reikalas grA?A?ti prie tautiniA? bendrijA?, tautiniA? maA?umA? sAi??vokA?, preciziA?kai jas vartoti. TautiniA? maA?umA? Lietuva turi maA?iau, nei kartais atrodo. Pasikliauti Konstitucijos 10 straipsniu, kad ai??zLietuvos valstybAi??s teritorija yra vientisa ir nedalijama A? jokius valstybinius dariniusai???.

PolitinAi?? ir geopolitinAi?? situacija, vAi??l grA?A?tant prie J. AisA?io, A?iandien kita, nei buvo 1935 m., bet ir ji gali pasikeisti. NAi??ra ir negali bAi??ti taip, kad tauta neturAi??tA? savo nacionaliniA? interesA?, taip pat ir dAi??l A?vairiA? grAi??smiA?, nors apie juos A?iandien garsiai nekalbame. Oficialioji mAi??sA? politika, suderinta su Europos SAi??jungos nuostatomis, politkorektiA?ka, verA?ia mus iA? apaA?ios A?velgti aukA?tyn, esame A?tikinAi??jami, kad vakarieA?iai jau pasiekAi?? daugiau, mes dar A?emai, tad viskAi?? reikia skubiai perimti, skubiai demokratAi??ti, skubiai modernAi??ti. Skubinami skubame. NebejauA?iame, kad kokio proteguojamo genderizmo mums neduoda nei kalba, nei patirtis. Kad svetima sAi??voka kybo pakabinta, nuleista iA? aukA?A?iau. Svetimos, perimtos sAi??vokos sekina ir A?vietimAi??, mokyklAi??, kurioje kraupiai mAi??A?ta moksleiviA?. NebeA?inome, ko imtis. O mAi??sA? kultAi??ros A?monAi??ms dar 1990 m. buvo aiA?ku, kAi?? turime daryti, kuo remtis. M. Martinaitis, ai??zGimtojo A?odA?ioai??? A?urnalistAi??s paklaustas, ar ai??znepasikeiA?ia sAi??vokos ai??ztautinAi?? mokyklaai??? reikA?mAi?? ir prasmAi??, jAi?? priA?liejus prie tokios sampratos, kaip ai??zVakarA? Europos mokyklaai???, atsakAi??: ai??zNesu tos ai??zVakarA? Europos mokyklosai??? A?inovas, taA?iau viena aiA?ku, kad tautinAi??s mokyklos pagrindus turi sudaryti A?eima, su visuomenAi??s gyvenimu, kultAi??ra, kalba bei valstybe paveldimos vertybAi??s.ai??? Svarbiausieji mokymo bei auklAi??jimo pagrindai: ai??zper artimAi?? ai??i?? paA?inti tolimAi??, per savo kalbAi?? ai??i?? pasaulA?, per savo namus ai??i?? A?monijos civilizacijAi??ai???16. Ar ne taip mAi??stAi?? ir MeilAi?? LukA?ienAi??, kurios A?imtmetA? iA?kilmingai minime? Bet ar nenutolome nuo jos ir nuo jos bendraminA?iA? klotA? pamatA?? Mes netekome pasitikAi??jimo patys savimi, savo prigimtAi??ja kultAi??ra, savo iA?mintingais A?monAi??mis. Mes dar sykA? prisitaikome, nors prisitaikymas ir nAi??ra toks bAi??tinas, koks jis yra buvAi??s, kad tauta galAi??tA? iA?likti ir likti kAi??rybinga. Gali bAi??ti, kad prisitaikome jau iA? inercijos. Inercija sunkiai A?veikiama.

A?velgiant iA? kultAi??ros pozicijos, A?mogaus pasaulyje nAi??ra nei absoliutaus aukA?A?io, nei A?emiausiu laikomo taAsko. Nepralenktas Dante ar Williamas Shakespeareai??i??as. Bet nepralenktas ir Kristijonas Donelaitis ar M. K. A?iurlionis. Nepralenkta tradicinAi?? lietuviA?koji moralinAi?? motinystAi?? ir tAi??vystAi??, A?eima ir vaikystAi??, nors pamatai ir iA?judinti. KodAi??l Europos SAi??jungos ideologinAi??se programose nesvarstoma, kas galAi??tA? A? bendrAi??sias nuostatas A?eiti iA? maA?A?jA? tautA? kultAi??rA?, jA? moraliniA? patirA?iA?, iA?bandytA? grAi??smingA? situacijA?? KodAi??l nuostatos juda tik viena kryptim ai??i?? direktyviA?kai, iA? virA?aus, iA? didA?iA?jA? maA?iesiems, iA? centro A? periferijas? O juk maA?A?jA? tautA? kultAi??ra dar gali bAi??ti (gal ir bus) suvokta ir kaip natAi??ralAi??s, stebuklingai iA?likAi?? rezervatai, rodantys A?mogui ir galimybAi?? grA?A?ti.

Rezervatai, saugantys ir gAi??lo vandens atsargas.

GAi??las vanduo yra ir moralinAi?? metafora.

1 Genzelis B. TautinAi??s savimonAi??s iA?likimas ir brendimas Lietuvos okupacijos sAi??lygomis. ai??i?? Vilnius: Lietuvos gyventojA? genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2012. ai??i?? P. 65.

2 BiliAi??nas J. RaA?tai. ai??i?? T. 3 / SudarAi?? MeilAi?? LukA?ienAi??. ai??i?? Vilnius: Vaga, 1981. ai??i?? P. 454.

3 VaiA?gantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dAi??l kultAi??ros. ai??i?? T. 2. ai??i?? Vilnius: Vaga, 1969. ai??i?? P. 14.

4 Ten pat. ai??i?? P. 45.

5 Martinaitis M. Papirusai iA? mirusiA?jA? kapA?. Atgimimo ir vilties knyga. ai??i?? Vilnius: Lietuvos raA?ytojA? sAi??jungos leidykla, 1992. ai??i?? P. 138.

6 Ai??liogeris A. LietuviA?kosios paraA?tAi??s. ai??i?? Vilnius: Vilniaus universitetas, 2011 (uA?raA?as ant virA?elio).

7 Hamsun K. UA?A?Ai??lusiais takais. ai??i?? Vilnius: Tyrai, 2001. ai??i?? P. 143.

8 Lebedys J. Mikalojus DaukA?a. ai??i?? Vilnius: ValstybinAi?? groA?inAi??s literatAi??ros leidykla, 1963. ai??i?? P. 357.

9 VaiA?gantas. LaiA?kai Klimams. ai??i?? Vilnius: LietuviA? literatAi??ros ir tautosakos institutas, 1998. ai??i?? P. 453.

10 Aistis J. Milfordo gatvAi??s elegijos. ai??i?? Vilnius: Lietuvos raA?ytojA? sAi??jungos leidykla, 1991. ai??i??Ai??Ai?? P. 9.

11 Apie muzikAi?? // PergalAi??. ai??i?? 1971. ai??i?? Nr. 3. ai??i?? P. 140.

12 Martinaitis M. Papirusai iA? mirusiA?jA? kapA?. ai??i?? P. 145.

13 MarcinkeviA?ius Just. TekanA?ios upAi??s vienybAi??. ai??i?? Kaunas: Santara, 1994. ai??i?? P. 247.

14 Kavolis V. A?mogus istorijoje. ai??i?? Vilnius: Vaga, 1994. ai??i?? P. 102.

15 MarcinkeviA?ius Just. PaA?adAi??toji A?emAi??. ai??i?? Vilnius: Lietuvos raA?ytojA? sAi??jungos leidykla, 2009. ai??i?? P. 199.

16 Martinaitis M. Papirusai iA? mirusiA?jA? kapA?. ai??i?? P. 107.