Teatras ai??i?? publika ai??i?? kritika

A?URNALAS: KULTA?ROS BARAI
TEMA: Teatras
AUTORIUS:Ai??RamunAi?? BaleviA?iAi??tAi??

DATA: 2013-10

Teatras ai??i?? publika ai??i?? kritikaAi??

RamunAi?? BaleviA?iAi??tAi??

Keletas poleminiA? pastabA?*

PermAi??styti ir iA? naujo apibrAi??A?ti teatro ir publikos santykius buvo vienas iA? svarbiausiA? tikslA?, kuriA? siekAi?? daugelis XX a. teatro eksperimentatoriA?. TaA?iau teoretikams ilgAi?? laikAi?? labiausiai rAi??pAi??jo apraA?yti reA?isAi??rines strategijas, o ne publikos dalyvavimo spektaklyje bAi??dus. Ai??iandien teatro publikos analizAi?? tapo aktualia, netgi madinga, nors ir problemiA?ka, teatro tyrimA? dalimi. Kas yra publika? Ar galima apie publikAi?? kalbAi??ti vienaskaita, ar tik iA?skiriant A?vairias publikos rAi??A?is? IA? ko teatro kritikai ir mokslininkai sprendA?ia, koks yra A?iAi??rovA? atsakas?

NedidelAi??s, bet koncentruotos ir A?A?valgios studijos ai??zTeatras ir publikaai??? autorAi?? Helen Freshwater teigia: ai??zKultAi??ros studijos atsisako suvokti publikAi?? kaip vienaskaitinA? ar homogeniA?kAi?? organizmAi??, jos uA?duoda tikslius klausimus, A? kuriuos gauna A?vairiapusius, kartais visai netikAi??tus atsakymus, etnografiA?kai atsiA?velgia A? daugybAi?? kultAi??riniA? sAi??lygA?, lemianA?iA? individo poA?iAi??rA?, ai??i?? tarp jA? yra jo ar jos klasAi??, lytis, pilietybAi??, religija, tautybAi??, seksualinAi?? orientacija, geografinAi?? padAi??tis, iA?silavinimas.ai???1 Nepaisant to, kad mes, teatro apA?valgininkai ir kritikai, kalbAi??dami apie ai??zpublikos atsakAi??ai???, remiamAi??s vien savo asmenine recepcija, daA?nai jauA?iamAi??s turintys teisAi?? apibendrinti publikos A?spAi??dA?ius, net kalbAi??ti visA? A?iAi??rovA? vardu. Kitaip tariant, su publika elgiamAi??s taip, kaip mums patogiau: jei reikia argumento prastam, mAi??sA? nuomone, spektakliui sutriuA?kinti, sakome: ai??zpublika nesuprantaai???, ai??zpublika nusivylusiai???, ai??zpublika jauA?iasi apgautaai???, tarsi bAi??tume A?sijautAi?? A? emocinAi?? jos bAi??senAi??. O jei mums nepatinkanA?iame spektaklyje A?iAi??rovai juokiasi, kur mums nejuokinga, arba susigraudina, kur mes ironiA?kai A?ypsomAi??s, iA?vadiname juos neiA?manAi??liais. Kai po spektakliA? einame A? vieA?us susitikimus su kAi??rAi??jais, maA?iausiai domimAi??s publikos nuomone. A?inoma, A?iek tiek perdedu, taA?iau ai??zpaprastiai???, ai??ztikriejiai??? A?iAi??rovai niekam (mums) iA? tiesA? nerAi??pi. Jais uA?siima teatrA? rinkodaros skyriai. Pasak Freshwater, teatro kritikai, mokslininkai ir teatro industrijos atstovai domisi publika dAi??l visiA?kai skirtingA? prieA?asA?iA?, todAi??l pateikia labai skirtingus tyrimA? rezultatus.

Kita vertus, kodAi??l turAi??tume domAi??tis ai??zpaprastaisai??? A?iAi??rovais? Juk dabar ne XIX amA?ius, kai spektaklio vertinimAi?? daugiausia lAi??mAi?? publikos nuomonAi??… Vis dAi??lto kalbAi??ti reikAi??tA? ne apie nuomonAi?? ir vertinimAi??, bet veikiau apie tai, kaip, anot Rico Knowleso, ai??zpublika kuria reikA?mes, susidAi??rusi su specifiniu, perdAi??m kontekstualizuotu, vietiniu teatro A?vykiuai???.2 Ji ne tik kuria reikA?mes, bet ir kitaip dalyvauja teatro procese.

KalbAi??dami apie aktyviAi?? publikAi??, tampanA?iAi?? spektaklio bendraautore, arba apie publikos indAi??lA? A? teatro A?vykA?, daA?niausiai turime galvoje netradicines teatro formas. Tai performansai, hepeningai, A?vairios akcijos, taip pat spektakliai, vykstantys netradicinAi??se erdvAi??se, ir pan., nes A?ia publikos vaidmuo yra aktyvesnis ir labiau pastebimas. Vis dAi??lto net ir tokiame teatre, kurA? laikytume labiau tradiciniu, santykis tarp scenos ir salAi??s nebAi??na visiA?kai vienodas, o A?iAi??rovai ne visada yra vien pasyvAi??s stebAi??tojai. PavyzdA?iui, filosofas Jacquesai??i??as RanciA?reai???as kategoriA?kai nesutinka, kad A?iAi??rAi??jimo veiksmas bAi??tA? laikomas intelektualiniu pasyvumu.3Ai?? Beje, A?iAi??rAi??jimo fenomenu, jo prigimtimi ir tuo, kokius jausmus ai??i?? malonumAi??, troA?kimAi?? ar konfrontacijAi?? ai??i?? jis sukelia, jau seniai domisi kino teoretikai.

Kokius sAi??veikos su publika bAi??dus taiko Lietuvos teatras? PasitelkAi?? komercinio teatro pavyzdA?, o jis yra mums dar gana naujas reiA?kinys ir kol kas akivaizdA?iai stokoja rimtesnio kritikA? ir mokslininkA? dAi??mesio, galAi??tume tvirtinti, kad A?ia tarp scenos ir salAi??s mezgamas romanas. Teatro ir publikos lAi??kesA?iai vienas kito atA?vilgiu yra absoliuA?iai sAi??A?iningi ir teisAi??ti, nes tai santykiai tarp paslaugos teikAi??jo ir vartotojo. Tokio teatro A?iAi??rovai yra ypaA? lojalAi??s. Be to, nors nusiperka gana brangius bilietus, jieAi?? apsimeta gavAi?? dovanA?. Pasak Nicholas Ridout, aplodismentus reikAi??tA? vertinti kaip dAi??kingumo iA?raiA?kAi??: ai??zPublika stengiasi A?sivaizduoti esanti apdovanota.ai???4 A?inoma, tai tinka anaiptol ne tik komercinio teatro publikai. TaA?iau priklausomybAi?? nuo bilieto kainos (kaip ir nuo ai??zA?vaigA?dA?iA?ai??? skaiA?iaus) iA?lieka: kuo brangesnis bilietas ai??i?? tuo karA?tesnAi??s ovacijos.

LojalAi??s santykiai tarp scenos ir salAi??s gali susiklostyti ir kitais atvejais, pavyzdA?iui, oficioziniame arba politiA?kai korektiA?kame teatre. Ai??iame kontekste galima paminAi??ti kai kuriuos lietuviA? nacionalinAi??s dramaturgijos pastatymus. AtlikAi?? nedidelA? mAi??gAi??jiA?kAi?? tyrimAi??, A?sitikinsime, kad daugelio teatrA? repertuare populiariausi spektakliai, sukurti pagal lietuviA? autoriA? pjeses. Ai??domu, kad sovietmeA?iu nacionalinAi??s dramaturgijos pastatymai daA?niausiai nuteikdavo visai kitokiam bendravimui ai??i?? A?iAi??rovai jausdavosi tapAi?? sAi??mokslininkais. O dabar lietuviA?ka pjesAi?? teatre yra arba tautinio solidarumo (panaA?iai kaip krepA?inis), arba konfrontacijos, jei scenos kAi??rinys kvestionuoja tam tikrus nacionalinius stereotipus, platforma.

Ai??iuo poA?iAi??riu A?domus precedentas bAi??tA? Oskaro KorA?unovo lietuviA? dramaturgijos pastatymai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ai??i?? Mariaus IvaA?keviA?iaus ai??zIA?varymasai??? (2011) ir Justino MarcinkeviA?iaus ai??zKatedraai??? (2012). Ai??ie spektakliai demonstruoja du skirtingus bAi??dus, kaip A? scenos veiksmAi?? A?traukti publikAi??. ai??zIA?varymeai???, nepaisant svaigios atmosferos, publika verA?iama permAi??styti savo A?sitikinimus, susijusius su tautine tapatybe. ai??zKatedrojeai??? tokios konfrontacijos nAi??ra, atvirkA?A?iai ai??i?? siAi??loma patirti pakilius tautinius jausmus. Ar tai blogai? Ar tai ai??zprasto teatroai??? poA?ymis? DrA?sA?iau sakyti ai??i?? ne. Mes, kritikai, esame A?pratAi?? laikytis brechtiA?kosios nuostatos, esAi?? geras teatras privalo griauti publikos lAi??kesA?ius, kad priverstA? reviduoti vertybes ir poA?iAi??rius. TaA?iau pakylAi??jimas, nekasdieniA?kA? jausmA? potyris gali numaldyti tikros kolektyvinAi??s patirties ilgesA?, kuris, pasak psichologA?, koduotas paA?ioje A?mogaus prigimtyje. Herbertas Blau teigia: ai??zPublikos, kaip panaA?iai apsiA?vietusios, tikAi??jimo suvienytos bendruomenAi??s, kuri, kliaudamasi teatro patirtimi, kaA?kokiu bAi??du iA?sklaido visas prieA?prieA?as, ilgesys egzistavo visada.ai???5

Kitas teatro ir publikos sAi??veikos bAi??das, kaip minAi??ta, primenantis sAi??mokslAi??, reiA?kiasi A?vairiais pavidalais ai??i?? galima susivienyti prieA? tam tikras galios institucijas arba tapti A?aidimo partneriu. Tinkamas pavyzdys A?ia galAi??tA? bAi??ti teatras, Hanso-Thieso Lehmanno pavadintas Cool Fun. Jis remiasi metateatriA?kumu, ironija, sarkazmu, parodija ir atsiribojimu: ai??zPrisimindama kitus tekstus (vaizdus, garsus) ir juoku patvirtindama jA? tinkamumAi?? parodijuoti, publika tampa teatro dalimi: kabaretui, komedijai ir Cool Fun interaktyvumas yra gyvybiA?kai svarbus. [ai??i??] A?iAi??rovas tarsi seka aliuzijA?, citatA? ir kontracitatA?, vietiniA? juokeliA?, kino ir popmuzikos motyvA? marA?rutAi??, staigiA? ir daA?nai labai smulkiA? epizodA? darinA?, kuriamAi?? ironiA?kai ir atsiribojus, sarkastiA?kai, ,ciniA?kaiai???, be jokiA? iliuzijA? ir cool tonu. Pats lAi??kA?A?iausias sAi??mojis A?ia mielesnis uA? nepakeliamAi?? melagingAi?? vieA?osios ir oficialiosios retorikos ,rimtumAi??ai???.ai???6

Nenuostabu, kad Cool Fun daugiausia traukia jaunus teatro kAi??rAi??jus. Tokie reA?isieriai kaip judAi??jimo No Theatre lyderis Vidas Bareikis arba ArtAi??ras Areima ir darbais, ir A?odA?iais pabrAi??A?ia, kad jA? pasaulAi??jautos pamatas yra ironija. Spektakliai su kaupu prifarA?iruojami trivialiosios kultAi??ros, aiA?ku, tai daroma ironiA?kai atsiribojus, nieko nesureikA?minant ir be skrupulA?. PavyzdA?iui, anarchistinis Areimos ai??zJulijus Cezarisai??? kai kam gali sukelti abejoniA?, ar taip elgiamasi maiA?to dAi??lei, ar vis dAi??lto slepiamas A?A?valgA? stygius? Bet panaA?ius klausimus keliantys A?iAi??rovai tokiam teatrui nereikalingi. Jam irgi reikia lojalios, bet sykiu ai??zsuprantanA?iosai??? publikos. Kitaip tariant, vertAi?? tokiam teatrui suteikia bAi??tent aktyvus kontaktas su tais, kurie jam lojalAi??s. TodAi??l ir Vidas Bareikis, ir ArtAi??ras Areima neabejotinai turi savo publikAi??. Bet kas vis dAi??lto atsitinka tada, jei nesutinki A?aisti tau siAi??lomo A?aidimo? Jei, nepaisant scenos vilioniA?, manai, kad tai, kas joje vyksta, yra pernelyg lAi??kA?ta, pernelyg primityvu, pernelyg nejautru? Regis, Cool Fun kAi??rAi??jai yra numatAi?? ir tokiAi?? galimybAi??. TodAi??l skeptikams teks per prievartAi?? tapti teatro A?vykio dalimi, nes, tarkime, erdvAi?? per ankA?ta, kad bAi??tA? A?manoma iA?vengti fizinio aktoriA? artumo, nelengva atsispirti kurtinanA?iai decibelA? atakai ir pan.

A?inoma, konfrontacijAi?? su publika teatras gali sukelti ir ai??zhumaniA?kesniaisai??? bAi??dais ai??i?? pavyzdA?iui, gundydamas A?iAi??rovA? protAi??, sujaukdamas moralinius A?sitikinimus arba surengdamas akistatAi?? su paA?iu savimi. Vienas iA? labiausiai paplitusiA? bAi??dA? sukurti prielaidas, kad A?vyktA? ai??zkonstruktyviai??? teatro ir publikos konfrontacija, yra netradiciniA? vaidybos erdviA? pasirinkimas. PavyzdA?iui, OskarAi?? KorA?unovAi??, repetuojantA? ir spektaklius rodantA? maA?oje savo studijoje, erdvAi?? akivaizdA?iai skatina ieA?koti naujo bAi??do, kaip aktoriams bendrauti su A?iAi??rovais. Ai??iuo keliu eina ir Vidas Bareikis, neretai ai??i?? Gintaras Varnas. Statydamas Henriko Ibseno ai??zVisuomenAi??s prieA?Ai??ai???, Jonas Vaitkus dekonstravo Nacionalinio dramos teatro DidA?iAi??jAi?? scenAi??. SprendA?iant tiek iA? recenzijA?, tiek iA? visuomeninio rezonanso, skaitant ai??zpaprastA?ai??? A?iAi??rovA? komentarus internete, akivaizdu, kad tai vienas sAi??kmingiausiA? A?iuolaikinio lietuviA? teatro bandymA? A?traukti publikAi?? A? scenos veiksmAi??.

Beveik visais minAi??tais atvejais pagrindinAi?? problema yra reikA?mAi??s kAi??rimas arba supratimas. Herbertas Blau teigia: publika yra tie, kurie supranta.7 Be to, jis tvirtina, kad publika atsiranda, atlikdama suvokimo veiksmAi??. O A?tai Hansas-Thiesas Lehmannas kalba apie ne-supratimo (Nichtverstehens) poreikA?, teikdamas pirmenybAi?? patirA?iai, o ne supratimui. Tarp jo argumentA? yra ir teiginys, kad supratimas siekia kAi??rinA? apibrAi??A?ti ir uA?baigti: ai??zMenas bAi??ti A?iAi??rovu, A?iAi??rAi??jimo menas nAi??ra geriausio supratimo menas; laikas, kurA? praleidA?ia publika, A?iAi??rAi??dama spektaklA?, yra gerokai talpesnis negu vien supratimo veiksmA? seka.ai???8 Be abejo, neturAi??tume to suprasti kaip raginimo apskritai atmesti supratimAi??. Pasak Lehmanno, tam tikra nedidelAi?? supratimo dozAi?? yra netgi bAi??tina, jei norime pasiekti ne-supratimAi??. Mokslininkas kalba apie tai, kad keiA?iasi hierarchija. Supratimas tampa mozaikiA?kas, prieA?taringas, jis trAi??kinAi??ja ai??i?? ai??zA?sijungiaai??? ir vAi??l ai??ziA?sijungiaai???, blykA?ioja ir mirksi. Taigi supratimas virsta asmenine patirtimi, o A?inojimas ai??i?? pAi??dsaku atmintyje. Lehmannas netgi ragina mokytis ne-supratimo. Eimunto NekroA?iaus spektakliai, panaA?u, irgi to moko. Kai A?iAi??rime juos iA? saugios tamsos, negalime taip paprastai nusakyti, kokiu bAi??du dalyvaujame tame, kas vyksta scenoje. TaA?iau aiA?ku viena ai??i?? daugelis nesijauA?iame esantys vien pasyvAi??s stebAi??tojai.

AiA?ku, sceninAi??s komunikacijos bAi??dai, kaip ir pati recepcija, nAi??ra kokia nors nekintama schema. Be to, teoriniai modeliai labiau padeda apibAi??dinti teatro kAi??rAi??jA? strategijas, kurias jie naudoja, kad A?trauktA? publikAi??, o ne paA?ios publikos recepcijAi?? ir percepcijAi??. Teatro kAi??rAi??jai gali projektuoti publikos suvokimAi??, bet negali jo kontroliuoti. O jA? lemia daugybAi?? veiksniA?. Vienas iA? jA? ai??i?? lAi??kesA?iA? horizontas. Susan Bennett, paraA?iusi bene A?takingiausiAi?? studijAi?? apie teatro publikAi??, pabrAi??A?ia: ai??zA?iAi??rovai ateina A? teatrAi?? kaip jau susiformavusios interpretacinAi??s bendruomenAi??s nariai ir atsineA?a su savimi ai??zikispektaklinAi??sai??? patirties nulemtAi?? lAi??kesA?iA? horizontAi??.ai???9 Antra, publikos recepcija niekada nebAi??na vienalytAi??. Net ir to paties A?iAi??rovo atsakas skirtingomis aplinkybAi??mis gali skirtis. TreA?ia, nepamirA?kime, kad publika reaguoja ne tik akimis. Bernardas Beckermanas ai??zDramos dinamikojeai??? raA?o apie ai??zraumenA? A?tampAi??ai???, kuriAi?? patiria A?iAi??rovai: ai??zNors atrodytA?, kad teatrinis atsakas kyla daugiausia iA? regimojo ir girdimojo suvokimo, iA? tikrA?jA? jis priklauso nuo percepcinAi??s visumos, kuriAi?? labiau tiktA? vadinti kinestezija. Suprasti spektaklA? mums leidA?ia skirtingas kAi??no susikoncentravimo ir atsipalaidavimo laipsnis. Galime drAi??siai sakyti, kad A?iAi??rovai mato ne akimis, bet plauA?iais, girdi ne ausimis, bet oda.ai???10

Ai??iA? prielaidA? kontekste negalima apeiti profesionalios teatro kritikos vaidmens. Lietuviai vis dar linkAi?? suvokti spektaklA? kaip kaA?kAi??, kas, Marvino Carlsono A?odA?iais tariant, ai??zsukurta ir pastatyta prieA? publikAi??, kuri iA? esmAi??s pasyviai???.11 Bet jei bandytume ieA?koti naujA? prieiA?iA?, kaip tada turAi??tume vertinti didA?iulAi?? publikos galiAi??? Kokio poA?iAi??rio turAi??tume laikytis emancipuotA? A?iAi??rovA? atA?vilgiu? Ar turAi??tume atsiA?velgti A? publikos percepcijAi?? ai??i?? ne jos nuomonAi??, ai??i?? analizuodami ir vertindami spektaklA?? Ko gero, ateities teatro mokslas turAi??s mesti iA?A?Ai??kA? paA?iam sau, kad iA?rastA? tokius analizAi??s metodus, kurie leistA? A?vertinti ne tik tai, kaip teatras kalbasi su publika, bet ir kAi?? publika jam atsako.

1Ai??Ai??Ai?? Helen Freshwater. Theatre and Audience. London: Palgrave and Macmillan, 2009, p. 28.

2Ai??Ai??Ai?? Ric Knowles. Reading the Material Theatre. Cambridge: Cambridge UP, 2004, p. 17.

3Ai??Ai??Ai?? Jacques RanciA?re. The Emancipated Spectator. Cit. iA?: Freshwater, 2009: 16.

4Ai??Ai??Ai?? Nicholas Ridout. Stage Fright, Animals and Other Theatrical Problems. Cambridge: Cambridge UP, 2006, p. 165.

5Ai??Ai??Ai?? Herbert Blau. Odd, Anonymous Needs: The Audience in a Dramatized Society. Performing Arts Journal, Vol. 9, No 2/3, 10th Anniversary Issue, p. 207.

6Ai??Ai??Ai?? Hans-Thies Lehmann. Postdraminis teatras. Vilnius: MenA? spaustuvAi??, 2010, p. 178-179.

7Ai??Ai??Ai?? A?r. Herbert Blau. The Audience. Johns Hopkins University Press, 1990.

8Ai??Ai??Ai?? ?i???i???i?????i??????, ???i????N?-?????i??N?, ?z ?i???i???i???i??Ni???i???i??N?????N?Ni???? ??N???N?N?N?Ni?????i?? ???i?????????????i??????N?. ???i???i??Ni??Ni???????i?????i???????i?? ?i???i??Ni?????i???????? :Ai??N???N?Ni???i?????i?? ??????Ni?????????i??Ni??. ???i??????Ni??-?Y?i??Ni???i??Ni???i??N?Ni????: ?i???i???i??Ni??????N??????i?? N??i???i??????Ni??, 2004, N?. 87.

9Ai??Ai??Ai?? Susan Bennett. Theatre Audiences. A Theory of Production and Reception. London and New York: Routledge, 1990, 149.

10Ai?? Bernard Beckerman. The Dynamics of Drama. Cit. iA?: Freshwater, 2009: 18.

11Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? Marvin Carlson. Theatre Audiences and the Reading of Performance. Cit. iA?: Freshwater, 2009: 11.



* Parengta pagal praneA?imAi??, skaitytAi?? tarptautinAi??je mokslinAi??je konferencijoje ai??zAi??iuolaikinio teatro pridAi??tinAi?? vertAi??: kam A?iandien reikalingas teatras?ai??? (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2013 m. spalio 1ai??i??2 d.).