Tema "Asmenybės"


Pianistą užvaldė dideli ciklai

„Man atsivėrė naujos durys, ir aš pro jas žengsiu“, – sakė Lukas Geniušas, 2010-aisiais laimėjęs 16-ojo tarptautinio Fryderyko Chopino pianistų konkurso Varšuvoje sidabro medalį ir prizą už geriausią F. Chopino polonezo atlikimą. Luko gyvenimas nuo tada iš esmės pasikeitė – įvyko milžiniškas profesinis šuolis. Jau kitąmet po konkurso muzikas surengė apie 70 koncertų – grojo ne tik Europoje, bet ir JAV, Brazilijoje. 2012-aisiais koncertų maršrutai iš Senojo žemyno jį nuvedė į Kanadą, Japoniją. Šiemet pianisto laukia debiutas Kinijoje.

Skaityti toliau

Čiurlionio raštai

1908 m. lapkričio 16 d. laiške Sofijai Gimbutaitei iš Peterburgo Čiurlionis rašė apie sumanymą prie Dailės draugijos steigti muzikos skyrių („muzikos šaką”), papunkčiui išdėstė jo tikslus ir veikimo būdus, tarp kurių numatytas ir toks: Dailės draugija „paskelbia lietuvių kompozitoriams konkursą lietuviškoms originalioms kompozicijoms”; laiško prieraše pridūrė: „Dėl konkurso, tai aš jame nedalyvausiu, nes norėčiau būti žiuri komisijoje, kad galėčiau budėti dėl premijuojamų kompozicijų lietuviškumo. Savo veikalus aš ir taip galiu paaukoti D. dr., ar ne tiesa?” (M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Laiškai, užrašai ir straipsniai. Paruošė V. Čiurlionytė-Karužienė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960, p. 232–234).

Skaityti toliau

Dar apie Kristijoną Donelaitį

Kristijonas Donelaitis – mūsų kultūros neišsemiamas šulinys: vis pasisemiame, kiek kas galime, kiek kam kada reikia. Kūrėjo didumas ir iš to, ar jis prisišaukia įspūdingesnių tyrėjų, matančių daugiau, labiau rizikuojančių. Liudvikas Rėza – pirmas paskelbė „Metus” (1818), išvertė į vokiečių kalbą, priskyrė prie neoklasikinės kultūros paminklų, lietuvių kalbos paminklų; metai keturiomis giesmėmis. Akcentavo gilų lietuviškumą: „Visame veikale, be to, vyrauja atitinkanti lietuvio charakterį romi, kūdikiška dvasia, tauri mąstysena, kuri bodisi bet kokia priespauda ir nedorybe, tyra tėvynės meilė ir neveidmaininga Dievo baimė, taip kad mes poetą dėl šitų dorybių, dėl jo sielos paprastumo bei tiesumo ir nekaltumo tiesiog pamilstame.” Pamilti ir didžiuosius mūsų, mylėti kaip pačius artimiausius. Kur nėra meilės, nėra ir gyvybės.

Skaityti toliau

Igno Šeiniaus gyvenimas Švedijoje (2)

Kitokį Šeinių regime ne politinėje, o kasdienio gyvenimo aplinkoje, tiesa, susijusioje su diplomatine tarnyba ar jos vėlyvaisiais atgarsiais. Rašytojas, matyt, buvo įtarus ne tik dėl jo karjerą ištikusių nesėkmių, bet ir dėl kitų asmenų, kaip jam atrodė, įtartinų reikalų. Iš Jurgio Savickio, tuomet tarnavusio Kaune, Užsienio reikalų ministerijoje, laiško (1929 04 04) Šeiniui galima numanyti, kaip įsisukta į gandų karuselę.

Skaityti toliau

Igno Šeiniaus gyvenimas Švedijoje

2014 m. balandžio 3 d. minėsime rašytojo, publicisto, Lietuvos diplomato Igno Šeiniaus (Igno Jurkūno) 125-ąsias metines. Širvintose susibūrusi iniciatyvinė grupė siekia, kad kraštiečio atminimui įprasminti būtų sukurtas paminklas. I. Šeiniaus tėviškėje, Šeiniūnų kaime, Širvintų rajone, esantis medinis koplytstulpis tik žymi gimtųjų namų vietą.

Skaityti toliau

Šventoji maištininkė Dorothy Day

2012 metais Amerikos vyskupai vieningai rekomendavo kanonizuoti žurnalistę, Katalikų darbininkų judėjimo JAV kūrėją Dorothy Day. Šventasis Sostas jau yra suteikęs jai Dievo tarno titulą, o tai jau pirmasis žingsnis kanonizacijos link. Vilčių, kad ši daug ginčų kėlusi katalikė anarchistė bus paskelbta šventąja, pridėjo ir tai, kad popiežius Benediktas XVI, prieš pat pasitraukimą Gavėnios pradžios homilijoje pavadino D. Day krikščioniško atsivertimo pavyzdžiu.

Skaityti toliau

Literatūriniai pusryčiai su Bernardu Brazdžioniu

Po „Varpų“ vakaro į namus grįžome vėlai, jau prasidėjus 1999 metų birželio ketvirtajai: pavakarieniavus „Akropolyje“, drauge su mumis buvęs Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pakvietė apsilankyti vyskupijoje.

Po įspūdingo literatūros vakaro Šiaulių universiteto Baltojoje salėje ne mažiau įspūdingas jo tęsinys užsibaigė Bernardo Brazdžionio autografais tiems, kurie dar neturėjo savo bibliotekose „Poezijos pilnaties“. Knygomis netikėtai apdovanojo vyskupas.

Skaityti toliau

Jonas Basanavičius Vilniuje 1914–1927 m.

Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Mykolas Biržiška daktaro Jono Basanavičiaus biografijos, parašytos lituanisto ir artimo tautininkams žurnalisto Adolfo Nezabitausko, recenzijoje „Mūsų senovėje“ pareiškė, kad karo metais J. Basanavičius dėl sveikatos negalėjęs būti aktyvus lietuvių viešajame gyvenime. Taip teigė iš arti jį pažinojęs Vasario 16-osios akto signataras, tokią mintį pakartodamas ir vėliau. Tačiau ši nuomonė, kad ir žinoma, „praėjo pro šalį“ kaip netinkama herojiniam patriarcho vaizdiniui, gal nekėlė pasitikėjimo dėl M. Biržiškos išpažįstamų socialdemokratinių įsitikinimų. Tačiau herojai taip pat būna pasiligoję. Žvilgterėję į šaltinius, rasime dorai savo pareigas atliekantį garbingo amžiaus lietuvių inteligentą, autoritetą moraliniais klausimais, bet ne veikėją ir organizatorių. Gal tai ir nulėmė, kad Kauno universitetas gavo Vytauto Didžiojo vardą, o istorinėje sostinėje J. Basanavičiui taip ir neatsirado paminklas.

Skaityti toliau

Nesibaigiantis Donelaitis

Donelaitį savo rankose esu turėjęs tokį, koks man skaitant buvo išleistas: visą, sutrumpintą, parinktą, pritaikytą, kaip ir apie Donelaitį skaičiau, kas tada lietuviškai parašyta. Žinau Donelaičiui skirtus kūrinius, mačiau dailininkų darbus. Vytautui Urbanavičiui, skirsnemuniškiui (su kuriuo mokiausi Jurbarko gimnazijoje), sukūrusiam po mokslinės komisijos Donelaičio palaikams ieškoti (1967–1968) poeto skulptūrinį atvaizdą, esu prasitaręs: dailininkai gali daryti ką nori, o ką daryti su tuo, ką tu padarei? Daug parašyta, o su prirašymais tyliai nesutikome ir jų laikais, dabar visko dar nė neskaičiau, bet vargu ar kas nustebintų. Nebent netikėtai kur atrastas tikras Donelaičio atvaizdas.

Skaityti toliau

Donelaitis kaip duona

Kristijonas Donelaitis mums yra lietuvių kultūros laiminga lemtis. Gimęs prieš 300 metų pačioje laiko ciklo pradžioje, sausio pirmą dieną, apdovanotas ypatingu agrariniu vardu, skambančiu tarsi sakralioji žemdirbio duona, pirmuoju grožiniu lietuvišku žodžiu iš karto pakylėjo mūsų etninę kultūrą iki pasaulinių žmonijos vertybių lygmens. Kad ir kaip atsirado tas UNESCO pripažinimas – Donelaičio įtraukimas į pasaulinės kultūros paveldą (1977), – toks autoriaus įvertinimas yra tikras, pagrįstas ir nepaneigiamas. Svarbiausia, kad savo paveldą gebėtume įvertinti mes patys. Kuo labiau daromės kultūringesni – apsiskaitę, kūrybingi – tuo labiau suvokiame savo kūrybingojo pradininko vertę. Apskritai su metais ir su šimtmečiais Donelaičio reikšmė tik didėja, mes prie jo galime tik artėti – pagal savo meninio suvokimo galimybes, pagal estetinio sprendimo galią. Iki Donelaičio reikia tiesiog išaugti, jis yra duotas visiems, bet ne visi jį bus išgirdę. Iki jo išaugti dar sunkiau nei iki Žemaitės.

Skaityti toliau