Tema "Asmenybės"


Jerzy Giedroyc: „Jaučiuosi ir lietuvis“

Sovietinėje Lietuvoje mūsų visuomenė mažai težinojo apie Jerzį Giedroycą, jo nuveiktus net Europos mastu labai reikšmingus darbus. Tad kai daugiau kaip prieš dvidešimt metų pradėjau Varšuvoje dirbti Lietuvos korespondente, buvau maloniai nustebinta šią pavardę nuolat girdėdama tiek Lenkijos žiniasklaidoje, tiek politikų, intelektualų susitikimuose. Juk Jerzis Giedroycas – tai, be jokios abejonės, lietuviškų šaknų Jurgis Giedraitis, o lenkai kalba apie jį su didžiule pagarba, – stebėjausi anuomet. Šis faktas išties atrodė neįtikėtinas, nes Lietuvai vos atkūrus nepriklausomybę iš daugelio Lenkijos organizacijų, net kai kurių partijų sklido begalės pretenzijų, reikalavimų, apskritai nepakantumo mūsų tautai. Na o iš lietuvių didikų kilęs Jerzis Giedroycas buvo kaimyninėje šalyje laikomas nepaprastu autoritetu, jį vadindavo tiesiog Redaktoriumi arba Kunigaikščiu (būtinai rašant didžiosiomis raidėmis), ir visi iškart žinodavo, apie ką kalbama, nors kunigaikščių palikuonių Lenkijoje daug.

Skaityti toliau

Ugdymas laisvei: Meilės Lukšienės programa

Prieš šimtmetį, 1913 m. rugpjūčio 20 d., Vienoje gimė Meilė Lukšienė – lietuvių literatūros ir kultūros istorikė, politikė, švietėja. Kartu su UNESCO minėdami dr. M. Lukšienės šimtąsias gimimo metines, siūlome jos idėjoms skirtą Dariaus Kuolio straipsnį.

Skaityti toliau

Richardas Wagneris – vieno aktoriaus teatras

Richardas Wagneris į XIX a. sceną, kalbant apibendrintai, įžengė kaip didžiai prieštaringa geniali asmenybė, kaip dar romantizmo epochos žmogus. Nors romantizmas literatūroje, dailėje jau buvo nužydėjęs, R. Wagnerio, iš dalies ir Ferenso Liszto dėka romantizmo muzikoje epocha Vokietijoje prasitęsė iki amžiaus pabaigos (su išlyga, nes vėlyvieji R. Wagnerio kūriniai nėra besąlygiškai romantiniai). XIX a. mene neįprastai lengvai randasi įvairios kryptys ir srovės, tarp kitų ir apie 1880–1890-uosius savo programą paskelbęs simbolizmas, atsiradęs per vėlai, kad tiesiogiai galėtų paveikti iš romantizmo šaknų išaugusią R. Wagnerio kūrybą. Bet literatūrinis fenomenas atsiranda ne per vieną dieną, palanki simbolizmui formuotis terpė radosi anksčiau ir galėjo veikti R. Wagnerio estetinę raišką. Kad ir kaip būtų, simboliniai įvaizdžiai ir paveikslai sujungia ankstyvąsias romantines operas ir mitologija besiremiančias muzikines dramas, sukomponuotas po „Tristano ir Izoldos“.

Skaityti toliau

Jerzio Giedroyco pamoka

Žinoma, nekalbu savo kartos ar kokios nors jos grupės vardu. Niekas man nepatikėjo tokio vaidmens. Vis dėlto kalbu kaip atstovė šios, o ne kitos kartos. Kartos, gimusios po Jaltos, išauklėtos socialistinėse mokyklose. Mūsų tėvai juk apskritai buvo idėjiniai komunistai, marksistai; ilgainiui Lenkijos jungtinės darbininkų partijos atžvilgiu jie užėmė revizionistines pozicijas, o dar vėliau daug jų negrįžtamai atsisakė komunistinių pažiūrų. Apie mano kartą vėliau buvo sakoma „1968-ųjų karta”, o mano politinė formacija Varšuvos universitete vadinta „komandosais”. Mums, man asmeniškai, Literatūros instituto publikacijų vaidmuo pasaulėžiūros susiformavimui buvo fundamentinis.

Skaityti toliau

Esu Pasaulio pilietė, gimusi, užaugusi Lietuvoje ir mylinti savo Tėvynę

Violeta Urmana (Urmanavičiūtė), g. 1961 m. Jūrėje, Marijampolės rajone, – garsiausia visų laikų Lietuvos dainininkė, pelniusi pasaulinę šlovę. Ji debiutavo kaip mecosopranas Kundry (Richardo Wagnerio „Parsivalis“) ir Eboli (Giuseppe’s Verdi’o „Don Karlas“) vaidmenimis, o lūžis įvyko, La Scaloje dainuojant Azučeną (Verdi’o „Trubadūras“), kai, anot dainininkės, pats balsas pasirinko kitą kelią, pasukęs į soprano repertuarą. Kaip sopranas ji debiutavo 2001 m. Bairoito festivalyje Zyglindos vaidmeniu (Wagnerio „Valkirija“), 2002 m. Milane atliko Christopho Willibaldo Glucko „Ifigenijos Aulidėje“ pagrindinę partiją, o 2003 m. Edinburgo festivalyje pasirodė, įsikūnijusi į ledi Makbet vaidmenį. Nuo to laiko jos atliekamas Aidos, Amelijos, Elizabetos, Džokondos, Leonoros, Normos, Zyglindos, Izoldos partijas visos pagrindinės pasaulio operos scenos įtraukė į savo aukso fondą. Solistė dainuoja, diriguojant žymiausiems dirigentams Claudio Abbado, Danieliui Barenboimui, Pierre’ui Boulezui, Jamesui Levine’ui, Zubinui Mehtai, Riccardo Muti’ui, Semionui Byčkovui ir kitiems.

Skaityti toliau

Miłoszo pamokos

Pirmoji grandis, kuri mane susiejo su Miłoszu, buvo mano motina, gimusi Vilniuje. Ji atidžiai ir dėmesingai vertino Miłoszą. Turėjo savą, asmeninį kelią į poeto kūrybą: per vaikystę Vilniuje ir Naručio ežerą, per savo lietuvės senelės religingumą ir narsumą, per okupacijos metus Varšuvoje, matytus labiau iš Miłoszo „Priemiesčio“ („Przedmieście“) perspektyvos negu iš inteligentų, Armijos Krajovos šalininkų, mitologijos, pokario gyvenimo ant lagaminų. Mano jaunystę lydėjo mamos nelegaliai iš Prancūzijos atvežtas pirmas 1959 metų „Gimtosios Europos“ („Rodzinna Europa“) Paryžiaus leidimas ir Miłoszo Londone 1967 metais išleista knyga „Eilėraščiai“ („Wiersze“). Nebuvo jokio kieno nors paskatinimo, tas knygas tam tikru metu į rankas paėmiau pats. Metams prabėgus galėčiau pakartoti Ernstą Jüngerį, kad tos knygos „spinduliavo“.

Skaityti toliau

Muzika niekada nenustos skambėjusi

Kaip rašė Anapilin išėjęs Skirmantas Valiulis, „vakarėlių su šokiais televizijoje vis gausėja. <...> Viskas dabar televizijoje atitinka dainą: „Šoka lapė, šoka kiškis, šoka visi žvėrys…“ Taip įpratome prie šokio siautulio, kad nebejaučiame kitokio tempo, kitokio polėkio… Rusų pianisto (Maskvos konservatorijos prof. Jakovo Fliero klasė), kompozitoriaus (prof. Jurijaus Šaporino klasė), pedagogo Rodiono Ščedrino 80-mečio paminėjimas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje priminė tą vaikišką dainelę: linksma, greita, garsu, lengvabūdiška. Vasario 2 d. koncerte skambėjo Sergejaus Prokofjevo Septintoji simfonija, bet svarbiausias akcentas buvo Rodiono Ščedrino kūryba.

Skaityti toliau

Pasitikome naują Jūratės Viliūtės knygą

Pirkdama Jūratės Vyliūtės knygą „Gyvenimas – simfonija…“ džiaugiausi. Muzikos istorikė, ilgametė LRT muzikos redaktorė, parengusi per 400 laidų, paskelbusi nemažai straipsnių periodikoje ir mokslinių įžvalgų rinkiniuose, išleidusi monografijų apie žymius mūsų dainininkus Ireną Jasiūnaitę, Eleną Čiudakovą, Valentiną Adamkevičių, egzodo muzikus, šį kartą prakalbo apie kompozitorių Justiną Bašinską (1923–2003).

Skaityti toliau

Mūsų superherojai

Per nepriklausomybės metus Lietuvoje nebuvo iškelta viešumon didvyrių, istorinių asmenybių, į kurias galėtume lygiuotis ir kuriomis didžiuotumės, – bent kiek panašių į Vytautą Didįjį. Galbūt pernelyg mažai stengtąsi? Gal Lietuva pasmerkta būti be didvyrių? O gal jų ieškoti reikia visai kitur?

Skaityti toliau

Jonas Basanavičius: „Aušros“ link

Rašytojo Julijono Lindės-Dobilo (1872–1934) nuomone, ir pažinęs Vakarų Europos kultūrą Jonas Basanavičius (1851–1927) netapo kokiu didvyriu, bet pasiliko kuklus, tylus, ramiai savo darbą dirbantis lietuvis. Tokį įspūdį paliko jo viešnagė Panevėžio valstybinėje gimnazijoje 1922 m. pabaigoje. Garbingasis svečias atrodė labai nesveikas ir silpnas, atsiprašė, kad jam sunku kalbėti. Atsakydamas į direktoriaus Jono Yčo žodžius, kad patriarcho veiklą vainikavo Lietuvos nepriklausomybė, greitai, lengvai ir aiškiai ištarė: „Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom. Mes žinojom, kad reikia tauta kelti, ir dirbom.“ Rašytojas žodžius įsiminė visam gyvenimui, džiaugdamasis, kad kuklus senelis ne tik kėlė tautą, bet vedė ir toliau į kultūrinį renesansą.

Skaityti toliau