Tema "Atmintis"


101 metai be M. K. Čiurlionio. Tabu

Ką tik nuaidėjo 100-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio išėjimo metinės. Skaičių magija primena, kad pasitikęs savo gimimo šimtmetį kūrėjas pateikia paraišką amžinybei, o minint jo mirties šimtmetį patikrinama, ar paraiška priimta. Tapo klasiku? – laukia amžinas gyvenimas. Akivaizdu, kad M. K. Čiurlionis iš amžinųjų menininkų kohortos ir todėl ne mažiau akivaizdu, kad jo kūrybos horizontai plėsis. O kartu turės gilėti ir jo asmenybės pažinimas.

Skaityti toliau

Stanislovo Kuzmos vasara

A�velniai rudenA�janA?ios, kur ne kur gelstanA?ios ir raustanA?ios laukA? ir miA?kA? platumos, dar A?iltas eA?erA? ir upiA? vanduo, dar skambantys vaikA? balsais paplA�dimiaia�� Tokia paprastai bA�na vasaros pabaiga a�� brandus ir romus rugpjA�tis, tyliai, nenumaldomai pranaA?aujantis artA�jantA? rudenA?. RugpjA�tA? iA?A�jo skulptorius Stanislovas Kuzma, palikA�s daugybA� po visA� LietuvA� pasklidusiA? skulptA�rA?, antkapiniA? paminklA?, portretA?.

Skaityti toliau

Netikėtai palietęs ir mano gyvenimą

Ji buvo labai graži prancūzaitė. Jis, vienas anų laikų impulsyvių romantikų, įsimylėjo ją vos išvydęs. Jautėsi beprotiškai apsvaigęs ne tik nuo išgerto vyno. Pirmoji spontaniškai šovusi mintis – žūtbūt gauti jai didžiulę puokštę gėlių.

Paryžius, vidurnaktis. Jis niekam nieko nesakęs išėjo į gatvę, susistabdė taxi ir ilgai važinėjo po miestą ieškodamas tų vienintelių, nepakartojamų gėlių, kurios būtų tokios gražios kaip jo staiga užsiliepsnojusi meilė. Kai tokių rado, prisiminė, jog nebežino adreso namų, kuriuose jo laukia vakarėlio draugai ir žavioji prancūzaitė.

Skaityti toliau

Meno pasaulio klajūnas

Žemaitija, kaip ir visa Lietuva, nuo seno garsi ne vien kasdiene duona. O būta šioje žemėje ir neeilinių talentų, peržengusių ne tik Žemaitijos, bet ir Lietuvos, net Europos ribas ir išėjusių į platųjį pasaulį. Ir kadangi ne tiek daug jų turėjome, juo labiau brangintinas kiekvienas – ypač kūręs prieškariu, kai Lietuva dar tik kėlėsi iš šimtmečių vergijos, ar neramiais Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu, kai mūsų Tėvynės vardas veik merdėjo už geležinės uždangos (šį terminą 1946 m. kovo 5 d. savo kalboje, pasakytoje Misūrio valstijos Fultono koledže, pirmasis pavartojo Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Winstonas Churchillis).

Skaityti toliau

Vito Luckaus atminimui

ŽURNALAS: FOTOGRAFIJA TEMA: Fotografija Lietuvoje AUTORIUS: Margarita Matulytė DATA: 2012-09 Vito Luckaus atminimui Margarita Matulytė Vitas Luckas, žymiausi Lietuvos fotografai,  albumas “Požiūris į senovinę fotografiją” Šiemet sukako 25-eri metai po Vito Luckaus, vieno žymiausių XX a. Lietuvos fotografijos meno kūrėjų, žūties. Kaune gimęs ir subrendęs fotomenininkas padarė įtaką visai lietuvių fotografijos raidai. Kartu su Antanu Sutkumi, Aleksandru Macijausku, […]

Skaityti toliau

Politikos gimimas

Užmerkiu akis, ir vėl, kaip vaikystėje, girdžiu seną močiutės sieninį laikrodį. Klausausi nakties garsų. Negaliu užmigti, sukaustytas artimųjų netekties, nesuvokiamos mirties baimės. Širdis daužosi – niekaip nepajėgiu tos grėsmės realumo suvokti, suvaldyti užplūdusio egzistencinio nerimo…

Skaityti toliau

Laiškas Redaktoriui

Rašau Jums laišką apie Juozą Brazaitį-Ambrazevičių. Rašau todėl, kad prašėte. Imu plunksną į rankas, bet žodžiai sunkiai sugula į sakinius. Įjungiu kompiuterį – prieš akis monitorius, tarsi neparašyto Stéphane Mallarmé eilėraščio lakštas. Agonie de la page blanche, sakydavo prancūzų poetas. Per daug susikaupė įspūdžių nuo šių metų gegužės 14-osios, per daug pažerta kaltinimų Brazaičiui, per daug nutylėta. Esu literatė, mėgstu poeziją, derindama šią dieną su Maironio metais galėčiau Jums priminti, kad Brazaitis buvo vienas pirmųjų, Maironio raštuose įžvelgęs atgimstančios tautos poetą. Galėčiau pasidžiaugti Brazaičio kalbėsena, talpiu, lanksčiu žodžiu, lengvai priimančiu autoriaus mintį, nesvarbu, paprasta ji ar sudėtinga. Bet pats Brazaitis – prieštaringai vertinama asmenybė.

Skaityti toliau

Suvaidintas rokas

Kiekvienas žmogus gyvena ko nors slegiamas. Vienas – kad kuo nors nusikalto, kitas – kad nepajėgė net nusikalsti, trečias – kad nežino, kas jį slegia. Trys autobiografijų modeliai: reikia tik pasirinkti ir pritaikyti sau pačiam.

Skaityti toliau

Kaunas, Balio Sruogos 21

Kauno senbuviui, solidžiam VDU profesoriui, žinomam rašytojui, teatralui Baliui Sruogai nusibodo svetimuos palociuos glaustytis su sava šeimynėle – išmintingąja žmona Vanda, numylėtine dukrele Dalia, nutarė, kad būtų puiku savus namus turėti… Ir išdygo Laikinosios sostinės pakrašty, dar kone plyname lauke, nors tai jau vadinosi gatvė – Ramioji – dviaukštis medinių rąstų namas su atvira veranda, dar nemenko sklypo daržui-sodui apsuptas… Buvo 1938-ieji. Regis, vėrėsi ilgas laimingas gyvenimas…

Skaityti toliau

Inteligentijos pesimizmas ir pasyvumas man nepriimtinas

Šalkauskiai priskiriami žymiausioms Lietuvos inteligentų šeimoms. Dar Mykolas Biržiška knygoje „Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą“, kalbėdamas apie mūsų tautai didžiai nusipelniusius, itin reikšmingus darbus nuveikusius žmones, greta Čiurlionių, Šalčių, Alseikų, Žemkalnių, Zubovų paminėjo ir Šalkauskius. Iškiliausia asmenybė – prof. Stasys Šalkauskis, kurio nuopelnus sunku net išvardyti. Tai vienas iš lietuvių filosofinės minties pradininkų, žymus pedagogas, paskutinis tarpukariu Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, Lietuvos katalikų mokslų akademijos įsteigimo 1922 m. iniciatorius, o 1938–1940 m. jos vadovas. Nepaprastai svarus Šalkauskio indėlis į Lietuvos ateitininkų ideologiją – jis sudarė jų programą, o 1927–1930 m. vadovavo jų federacijai. Šis nepriklausomos Lietuvos veikėjas yra daugelio ne tik filosofijos, bet ir pedagogikos, kitų mokslo sričių veikalų autorius, katalikiškų žurnalų Romuva, Židinys, Ateitis ir kitų redaktorius arba bendradarbis.

Skaityti toliau