Tema "Bendrakultūriniai tekstai"


Išlaisvintas laikas

„Laisvas laikas“ visuomet buvo suvokiamas kaip vertybė. Tai siejama su aristokratišku gyvenimu bei visai kitokia gyvenimo kokybe nei tuo atveju, kai „laisvo laiko“ neturima bei esama panirus darbuose. Išlaisvintas laikas kaip vertybė vis pasirodydavo įvairiose žmonijos ateities utopijose ar svajonėse. Vis dėlto ir šiandien išlaisvintas laikas yra labiau darbo papildinys ar jo atspindys nei atsvara.

Skaityti toliau

bangų purslai

Viliaus MIZARO biografinė esė apie iš Biržų kilusį teisės mokslų daktarą, profesorių Joną BERGHOLCĄ (1934–2003), kurio vaisingiausi veiklos metai prabėgo Latvijoje. Už idėją įamžinti Jono Bergholco atminimą autorius dėkingas biržiečiui kraštotyrininkui Jonui Dagiliui.

Skaityti toliau

Apie meilę Islandijai, „Sielos krantus“ ir kitus apreiškimus

Argi gali lietuvis nemylėti Islandijos – mažytės tolimos šalies, kuri kone iškart po Sausio įvykių pirmoji drąsiai pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe? Savo dėkingumą esame reiškę ne viena skambia pilietine ir kultūrine akcija: jau tapo tradicija birželio 17-ąją, Islandijos nepriklausomybės dieną, šios šalies garbei pavadintoje gatvėje garsiai tarti: „Ačiū tau, Islandija.“ Pilietinių iniciatyvų dirbtuvės „Balta arbata“ atstovo Manto Tito Urbono pastangomis šią akciją lydi smagūs islandiškos tematikos renginiai: kultūriniai, politiniai, kulinariniai.

Skaityti toliau

Kino režisierius Gytis Lukšas: „Reikėtų paremti kokią nors savarankiško mąstymo programą“

Jei dar gyveni, tai negali atsiriboti nuo kitų žmonių: pasmerktas girdėti jų keliamą triukšmą, valgyti nevalgomą maistą, kvėpuoti užterštu oru… „Gyventi visuomenėje ir būti laisvam, nuo jos nepriklausomam, neįmanoma” – jums, be abejo, gerai žinoma šita mūsų kartai į smegenis implantuota frazė.

Skaityti toliau

Kompozitorius Šarūnas Nakas: „Menininkai tėra patarnautojai kūrybos pasaulyje“

Skaitau tekstus užsienio portaluose, žiūriu britų ir prancūzų kultūrinę televiziją, ir neatrodo, kad žiniasklaida bruktų kokius nors man nereikalingus dalykus. Atvirkščiai, tai aš renkuosi, ką noriu, džiaugdamasis, kad atsirado toks informacinis komfortas. Seku ir lietuvišką internetinę žiniasklaidą, atsirinkdamas tai, kas man svarbu: ši procedūra visai nesudėtinga.

Skaityti toliau

Dailininkas Mikalojus Vilutis: „Ar gali Muncho „Šauksmas“ konkuruoti su degtine?“

Stengiuosi priklausyti nuo savęs, bet ne nuo pasaulio, esančio šalia. Esu atsiribojęs, bet ne todėl, kad man neįtinka tai, kas vyksta aplink, bet mano prigimtis tokia. Kitokiame pasaulyje taip pat būčiau atsiribojęs, bet kitokius paveikslėlius pai­šyčiau. Vadinasi, aplinka mane veikia. Bet mano prigimtis išlieka ta pati ir paveikslėliuose gražumo tiek pat išlieka. Esmė liktų ta pati, tik forma kita. Ne nuo pasaulio stengiuosi atsiriboti, o nuo to, kas man neįdomu, nuo manęs nepriklauso, ko neišmanau.

Skaityti toliau

Poetas Tomas Venclova: „Kultūra autentiškiausiai plė­tojasi be dotacijų“

Lietuvoje lankausi gal dažniau negu dauguma emigrantų, bet tik porą kartų per metus – kartais po kokį mėnesį, kartais trumpiau. Todėl lietuviškos žiniasklaidos pasaulis manęs negali itin aktyviai veikti, nors jį ir seku. „Brukamos pramogos” manęs neveiktų net ir tada, jei gyvenčiau Lietuvoje –­ jos man absoliučiai neįdomios. Politinėse diskusijose, kaip žinia, kartais dalyvauju, bet ne konkrečiais klausimais, apie kuriuos nenusimanau (be to, jiems dažniausiai gaila eikvoti laiką), o tada, kai diskutuojama apie svarbius visuomenės gyvenimo vektorius, apie kuriuos, tikiuosi, turiu šiokį tokį supratimą.

Skaityti toliau

Rašytoja Undinė RADZEVIČIŪTĖ

Absoliutus eskapizmas į save gana greitai sunaikintų ir žmogų, ir kūrėją. O kultūra negali būti vien intelektualioji.
Šiuo metu paversti oficialiąją kultūrą dominuojančia būtų įmanoma tik smurtiniu keliu, ir tokiu atveju didžiąją dalį visuomenės paliktume be jokios kultūros ir be jokių pramogų. Tai būtų kultūrinė intravertų represija prieš ekstravertus, kurie tiesiog gyvenime labiausiai nori šokti ir dainuoti įlindę į rožinius kombinezonus.

Skaityti toliau

Du rytmečiai su Salomėja

Takelis, vedantis nuo Salomėjos pirkelės iki mano tvoros, atrodo kaip beveik užakusi arterija. Pavasarį ja buvo atplukdžiusi savo ašaras, kai atidaviau sėklų likučius. Vieną gražų rytmetį nustebau išgirdusi, kaip kažkas dejuodamas pukši už ką tik susprogusių serbentų krūmų. Pakeliu galvą ir matau didelį, nuniokotą Salės kūną, besistengiantį pasiekti dirvą. Jau ketverius metus ji nėjo iš savo lūšnos, nesilietė prie jokios gyvybės, vasaromis suvešėdavusios taip, kad nebebūdavo matyti namelio langų. Jos kiemelyje įsivyravusi dilgėlių ir kiečių tyla reiškė ne pagaliau atėjusią pabaigą, o nesibaigiantį varginantį nykimą, kurį išduodavo viena kita pro lūšnelės duris prasprūdusi, šiaip jau uoliai nuo kitų akių saugoma paslaptis: girti vogravimai, trūkinėjančiom trajektorijom atšlitiniuojantys ir iššlitiniuojantys svečiai, apgirtę keiksmai ir juokas, labiau panašus į raudą.

Skaityti toliau

Kam reikalingos senos knygos ir profesoriai?

Aš, būdamas akademikas, visą gyvenimą primygtinai siūliau studentams, kad jie pasilaikytų geras jau perskaitytas ir pilnas pastabų knygas, neparduotų jų, o kauptų savo bibliotekas. Deja, netikėtai patyriau sukrečiantį šoką. Knygos, kaip ir aš pats, sensta. Jos sunkios ir nelengva jas gabenti. Kiekvienas bibliotekininkas ar knygininkas tai patvirtintų. Vis dėlto, kalbant apie mano knygas, – jos nesensta ir neapsunkina.

Skaityti toliau