Tema "Bendrakultūriniai tekstai"


Nuo laisvės iki stoties ir atgal

Petro Vileišio vardu pavadinta gatvė Mažeikių centre remiasi į dvi prie geležinkelio besijungiančias Stoties ir Laisvės gatves. P. Vileišio (1851–1926), garsaus inžinieriaus, matematiko, geležinkelininko, verslininko, visuomenės veikėjo, politiko, literato, vertėjo – universalaus žmogaus, gatvė įsikirtusi čia kaip viena šių trijų gatvių trikampio kraštinė. Ji tarsi saugo menką erdvę tarp Laisvės ir Stoties gatvių, laisvės ir stoties dimensijų.

Skaityti toliau

Svečiuose pas mešką

– Va, šitoje vietoje meška du žmones sudraskė, – prisiminęs bene septynerių metų senumo įvykį, Antanas rodo nedidelę laukymę prie pat mokyklos pastato. – Vyrą ir jo žmoną. Jiedu ėjo į mišką uogauti. Baisu, ar ne?

Skaityti toliau

Teatras ir mirtis Rygoje

(…) Būtent prie Laisvės paminklo lapkričio 18-ąją latviai rinkosi minėti savo šalies Nepriklausomybės 95-erių metų sukakties, dainavo tautines dainas. O jau po keleto dienų čia buvo deginamos žvakės, tyliai meldžiamasi. Šalį prislėgusio gedulo fone Laisvės paminklas tapo ženklu, bylojančiu, kad vienos laisvės žmogus tikrai niekada neturės – laisvės nemirti.

Skaityti toliau

Kova už Bowie

Menas yra nuolatinė kova, greičiausiai tokia pati, kaip ir bet kuris kitas žmonijos užsiėmimas šioje planetoje. Teikiantis džiaugsmą, keliantis pasidygėjimą ir šleikštulį, varantis žiovulį, dirginantis vaizduotę ir užkrečiantis tą pačią akimirką pasiryžti didžiausiai beprotybei. Akademikai, amatininkai, pradinukai ir profai, visi jie puikiai supranta, apie ką aš čia. Atokesnės stovylos, tiesa, abejingos šiai ištarai. Savo chrestomatinėmis povyzomis jos sako – jokia tai kova. Nes kovoja tik pamišėliai. Vyrai. Arba ligoniai, bandantys tokiu būdu susitvarkyti santykius su pasauliu. Kad jis nepriverstų jūsų iššokti iš oro baliono ar iššaudyti visų saloje reziduojančių skautų, susirinkusių į rudens šventę. Bet kova toks jau žodis. Jei nebūtų buvę kitatikių ir kitaverčių, ilgus metus naikinusių vienų kitus vardan teritorijos, kalbos ar klasinės priklausomybės, šis žodis būtų reiškęs labai paprastus dalykus. Pavyzdžiui, kovo mėnesį. Laiką, kai paprasčiausiai ima skeldėti gyvybę kaustantis sąstingio lukštas. Kai užgimsta vidinis poreikis įveikti sunkio jėgą, atsispirti sapno gravitacijai ir grįžti į šitą pasaulį.

Skaityti toliau

Gera turėti gerą kaimyną…

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos užsakymu 2008 metais drauge su fotomenininku Rimantu Dichavičiumi išleidome fotoalbumą „Lietuva–Lenkija: suartėjimo kelias“, skirtą abiejų šalių diplomatinių santykių atkūrimo 15-mečiui. Tiesa, dėl nuo mums nepriklausomų priežasčių jo išleidimas kiek užsitęsė, tačiau tuo metu politikai vienu balsu tvirtino, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra patys geriausi ilgaamžėje abiejų šalių istorijoje, nors atidesnis albumo skaitytojas jau galėjo atkreipti dėmesį į vieną faktą: nebuvo Lenkijos prezidento Lecho Kaczyńskio įžanginio žodžio, nors, pagal pirmykštį sumanymą, jis turėjo būti drauge su Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus kreipimusi į albumo skaitytojus. Padelsę porą mėnesių ir nesulaukę teksto, albumą išspausdinome. Praėjus vos kelioms savaitėms, lenkų politikai prabilo apie dvišalių santykių suprastėjimą – jie staiga tapę vos ne patys blogiausi tarp abiejų valstybių.

Skaityti toliau

…politinio korektiškumo rojuje*

Gali susidaryti įspūdis, kad pranešimo pavadinimas semantiškai prasilenkia su tuo, kas bus dėstoma. Teksto gamintojas taip nemano, jis tiesiog bandys politinį korektiškumą aptarti funkcionalumo kontekste, nes linkęs daryti išvadą, kad visi, taigi ir politiniai, naratyvai yra sumaniai konstruojami pagal rinkodaros jau išbandytą ir įtvirtintą metodiką. Įsigali (nemanau, kad čia tiktų žodis „įsitvirtina“) globalus „bepasaulis“ kapitalizmas, kurio drausminantis ir organizuojantis instrumentas yra politinis korektiškumas, pagrįstas rinkodaros naratyvu. Jei vis dėlto kils įtarimų, ar šio termino interpretacija pagrįsta, siūlyčiau situaciją vertinti kaip dar vieną „sąvokos privatizavimo“ precedentą – tokių jau netrūksta ir vis daugėja.

Skaityti toliau

Mintijimai

Atmintis ir sąmonė – tarsi aruodai, talpinantys gyvenimo patirtį. Jų neištrinsi kaip magnetofono juostelės. Kasdienybė vis gausiau ir gausiau pripildo aruodus. Atmintis dirba pasirinktinai. Ji fiksuoja tai, kas atrodo svarbu, ir tarsi atmeta kitą informaciją. O sąmonė, gyvas organizmas, alsuoja, nuolatos kinta, priversdama mus vis kitaip žvelgti į supantį pasaulį. Jos valia staiga gali prasiveržti prisiminimai, vakar tvyroję atminties paribyje – po daugelio metų atsklidus pažįstamam kvapui, šmėkštelėjus matytai spalvai, suskambus motyvui, kažkada tam tikroje situacijoje labai reikšmingam, iškyla prieš akis anuometiniai vaizdai.

Skaityti toliau

Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo

Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei. Kas pasikeičia šiandien, kai klasikinius žmogaus ir valstybės parametrus keičia postmodernūs modeliai, konstruojami ir įtakojami ne tik tautinių, bet ir kosmopolitinių nuostatų, naujų darinių, sąjungų? Kai moderniosios epochos bandymai suderinti skirtingus žmogiškojo pasaulio lygmenis vis labiau išvirsta nebeužglaistomomis nedermėmis? Žmogaus savasties, savumo ir kitumo suderinamumo problema neišnyksta. Neišnyksta ir nacionalinės savigarbos, nacionalinio orumo jutimas.

Skaityti toliau

„Metų“ anketa

Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.

Rengdamiesi pasitikti šį išskirtinį mūsų kultūros įvykį, kviečiame rašytojus, kultūros žmones, skaitytojus atsakyti į „Metų“ anketos klausimus.

Skaityti toliau

Saulėtai

Koridoriaus gale – langas. Saulė pro jį grindyse iškerta nelygų stačiakampį. Jis slenka gerą pusdienį nuo vienos sienos prie kitos. Visi, kurie eina tuo blizgiu linoleumu, kažkodėl stengiasi tos švytinčios geometrinės formos išvengti. Aš – irgi. Ne todėl, kad nemėgčiau šviesos.

Tiesiog ligoninėje tokia akinama šviesa pernelyg primena operacinę. Sakyčiau, ta skaisti saulė kontrastuoja su daugelio čia esančiųjų savijauta. Jos spinduliai pernelyg aitrūs.

Moteris iš trys šimtai penkiasdešimt šeštosios prisidengia akis. Iš koridoriaus gelmės atskrieja metalinis seselės: „O kur jūs einate? Ar gydytojas leido?“ Moteris atsidūsta. Jos akis prikausčiusi ta švytinti dėmė ant koridoriaus grindų.

Skaityti toliau