Tema "Bendrakultūriniai tekstai"


Apsisprendimo ir ryžto žmogus

Minint Meilės Lukšienės aštuoniasdešimtmetį, Vanda Zaborskaitė pasveikino savo kolegę ir bendražygę straipsniu „Apsisprendimo ir ryžto žmogus“ („Dialogas“, 1993 08 20). Man regis, tokia bičiulės charakteristika taikliai apibūdina ir ją pačią.

Kai Vanda Zaborskaitė tvirtina: „Meilė Lukšienė – labai plastiškas, labai dinamiškas žmogus, greitai ir taikliai reaguojantis į kintančias situacijas, bet drauge išlaikantis nelūžinėjančią ir nenutrūkstančią pagrindinę gyvenimo liniją, esmingą požiūrį ir nuostatų kryptį“, – argi jinai nerašo ir apie save?

Skaityti toliau

Pasakėlės iš rūsio, arba Kodėl mes vis dėlto ne europiečiai?

Lietuvių tautos ir jos valstybės istorija iš tikrųjų yra didžiulė mįslė ir istorikams, ir sociologams, ir kultūros tyrinėtojams, ir netgi filosofams. Viena vertus – tai stebuklas, liudijantis, kad tauta gali išlikti susidūrusi su, regis, jos egzistavimui beveik neįmanomomis sąlygomis. Kita vertus, tai rodo, kad, net ir gyvenant geografiniame Europos centre, tapimas „europiečiu“ visada buvo daugiau fantazija, iliuzija ar ideologija, t. y. viso šios tautos socialinio, kultūrinio ir politinio gyvavimo siekiamybė, o ne kasdienybė. Todėl visai pagrįstai kyla klausimas, kodėl ir kokiu būdu taip atsitiko ir kodėl tai tęsiasi per visą šios tautos, jos periodiškai besikartojančio valstybingumo atkūrinėjimo istoriją?

Skaityti toliau

Sliekai, negatyvai, arba bebras ant ledo

Per LR „Kultūros savaitę“ sausio 19 dieną G. Kuprevičiui sriūbaujant apie visuotinį moralinį krachą, Lietuvos degradaciją, feisbukų, socialinių tinklų maro bacilas ir panašias labai siaubingas virusines ligas pagalvojau, kad žiniasklaidos komentatoriai, apžvalgininkai, šiaip „intelektualai specialistai“, analitikai, skiltininkai, visuomenės chirurgai, įvardydami neva problemas etc., viešą erdvę užverčia negatyvu, neišryškintais vaizdais, ne ką mažiau nei įprasti anoniminiai internetiniai komentuokliai… Dėdės, tetos dažnai konstatuoja situaciją esant neva „blogą“, „nepavydėtiną“, pabaksnoja pirštu į mėšlo krūvą, nesivargindami išmesti gelbėjimosi virvės, pasiūlyti variantą, kaip būti, į kurią pusę judėti… Tai tik stimuliuoja mums, lietuviams, būdingą „kanibalizmą“, t. y. savigraužą. Save graužti, ėsti nėra taip lengva, reikia sveikatos, raumenų. Aišku, kad tai diagnozė, bet žmonės nėra buki, mato ir žino, kokio riebumo ir tūrio tos mėšlo piramidės ar kiek metų nemėžtos vienos ar kitos arklidės.

Skaityti toliau

Vertimas kaip tarpkultūrinė saviprata

Kartą budistų vienuolis stebėjo, kaip indų mokslinčiai tarpusavyje kivirčijosi, protarpiais net apsikuldami, dėl to, ar pasaulis yra amžinas, ar ne; ar begalinis, ar vis dėlto baigtinis; ar kūnas ir siela yra vienis, ar veikiau atskirybės… Suglumęs vienuolis apie ginčą papasakojo Gautamai Budai, o šis atsikirto palyginimu: Gyveno sykį toks karalius, kuris vienądien iš apylinkių susikvietė visus, kurie nuo gimimo buvo akli. Jiems susirinkus, karalius atvesdino dramblį ir liepė vieniems liesti gyvūno galvą, kitiems – ausį, tretiems – iltį, ketvirtiems – straublį, o paskutiniams – uodegą. Tada paprašė, kad neregiai dramblį apibūdintų. Lietusieji galvą sakė: „Dramblys yra kaip puodynė.“ Lietusieji ausį porino: „Dramblys yra kaip rėtis.“ Lietusieji iltį aiškino: „Dramblys yra kaip noragas.“ Lietusieji straublį teigė: „Dramblys yra kaip plūgo stovas.“ Lietusieji uodegą tvirtino: „Dramblys yra kaip šluota.“ Tarp neregių kilo didelis sąmyšis. Vieni dramblį lygino su vienu, kiti – su kitu daiktu. Vieni tvirtino: „Jis yra toks.“ Kiti prieštaravo: „Ne, jis yra kitoks.“ Neregiai taip įsismarkavo, kad vienas kitą ėmė kumščiuoti, o karalius smagiai juokėsi.

Skaityti toliau

„Metų“ anketa. Kristijonui Donelaičiui – 300

Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.
Rengdamiesi pasitikti šį išskirtinį mūsų kultūros įvykį, kviečiame rašytojus, kultūros žmones, skaitytojus atsakyti į „Metų“ anketos klausimus.

Skaityti toliau

Traktatas apie rašytoją ir politiką(ę)

Rausdamasis po senus popierius savo archyve visai netikėtai aptinku segtuvą su amžiną atilsį tėvo, mirusio prieš dvejus metus, sukomplektuotais dokumentais. Popieriai įdomūs, didžioji jų dauguma – kopijos iš Lietuvos ypatingojo archyvo. Tai ištraukos iš pusės amžiaus senumo KGB sekimo bylos. Iš agentūrinių pranešimų matyti, kad tėvas nebuvo per daug atsargus žmogus. Pateiksiu iškalbingų citatų: „1964 m. sausio 14 d. su byla dirbantis agentas „Ąžuolas“ pranešė, kad sekamasis „Ja“ sistemingai klausosi užsienio radijo laidų per jo turimą baterijomis maitinamą radijo aparatą „Minsk“, kuris, anot agento, šiuo metu dirba be trukdymų. „Ja“ nurodytam šaltiniui pasakojo, kad JAV per daug kalba, bet mažai dirba, kad būtų išlaisvintos Baltijos respublikos. Jis paaiškino, kad prieš Naujuosius metus užsienio radijas perdavė, kad kiti Naujieji bus švenčiami jau laisvame Pabaltijyje“ (versta iš rusų k.).

Skaityti toliau

Sovietų armijoje

Lyderiavimo problema klasės seniūno išrinkimu nesibaigė. Maža to, kad vienas lyderis įteisintas oficialiai, gyventi reikia visiems ir kasdien, kovoti už savo vietą po saule, už duoną kasdienę, kad jos visada turėtum daugiau už kitus…
Armijoje žmonės negali būti lygūs, turėti vienodas teises. Individai čia tiesiog neišvengiamai skiriasi pareigybėmis, nuopelnais, patirtimi, sumanumu, o svarbiausia – jėga ir kareiviška drąsa, kuri dažniausiai yra tiesiog įžūlumas. Ir tokią reikšmę turi susikurti kiekvienas individas.

Skaityti toliau

Tada, kai metų laikų dar nebuvo

Dangus apžėlęs pilka šlapia samana, pro kurią lėtai košiasi šaltas vanduo. Jokio geltono saulės šiaudo. Įklampinu žvilgsnį, bandau ieškoti. Nepavyksta. Dangų paleidžiu. Pajuntu, kaip kūnas šaukiasi spalvų, vilnonių kojinių ir kakavos su pienu. Sėdėsiu pataluos ir barškinsiu kompiuterio klavišais. Gal kas išbarškės.

Skaityti toliau

Sovietų armijoje

Formaliu požiūriu armija skirta, savaime suprantama, karo tikslams. Ir mums toje mokykloje svarbiausias dalykas buvo atitinkamos karinės specialybės įsigijimas tolesnei tarnybai radiotechniniuose daliniuose tęsti. Tačiau ne vien tai. Nesunku kariui išaiškinti, kad jo pareiga ginti tėvynę. Bet Sovietų sąjunga juk ne šiaip tėvynė – tai visas socialistinis lageris… Jis nuo likusio pasaulio skyrėsi unikalia komunistine ideologija. Štai tuo komunizmu ir turėjo būti pakaustyti visi iki vieno sovietų armijos kariai.

Skaityti toliau

Apie Nidos meno koloniją ir santykių estetiką

Nidos meno kolonija oficialiai atvėrė duris 2011 m. pavasarį ir per maždaug pusantrų metų tapo aktyvia šiuolaikinio meno scenos dalyve. Daugelį meninink(i)ų dažniau galima išvysti kokios nors parodos atidaryme ar seminare Nidoje negu solidžių šiuolaikinio meno institucijų projektuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Kita vertus, jau dabar pasigirsta balsų, kad Kolonija, nepaisant jos atvirumo, tampa elitizuota erdve, besiorientuojančia į sostinės kontekstą ir garsias pavardes. Apie Kolonijos strategiją, veiklą ir iššūkius, su kuriais susiduriama, kalbėjomės su Nidos meno kolonijos meno direktoriumi Vytautu Michelkevičiumi.

Skaityti toliau