Tema "Bendrakultūriniai tekstai"


Sovietų armijoje

Išvykau tais gūdžiais 1973 metais į sovietinę armiją vienas, niekieno nelydimas tamsų rudens rytą, lynojant nesmarkiam, bet įkyriam lietui. Nenorėjau varginti tėvų ta nemalonia karinio komisariato aplinka ir primygtinai prašiau atsisveikinti namie – tarpdury…

Skaityti toliau

Sovietinė armija: kovos už būvį pamokos

Tomo Rekio prisiminimai iš tarnybos sovietinėje armijoje – unikalus epochos dokumentas ir įdomus, įtraukiantis pasakojimas. Tokių tikroviškų, realistinių paliudijimų apie rūsčią to meto būtinybę – visiems vaikinams pereiti armijos girnas, ištverti „vyriškumo mokyklą“ – daugiau kaip ir neturime. Žinoma, sovietinės armijos tema mūsų literatūroje išnyra, bet atsitiktinai, o prisiminimų autentiką deformuoja meninės saviraiškos tikslai. Armija beletristikoje atrodo tarsi netikras pasaulis, lyg kokia fantastinė, sąlygiška realybė. Meninis armijos aprašymas dažniausiai neturi vertinimo jėgos, kūrybinė fikcija vaizduojamajam objektui suteikia savotišką alibi: atrodo, kad visa tai išgalvota, pramanyta, tik menininko vaizduotės vaisius, kuriuo nebūtina tikėti.

Skaityti toliau

Tristanas, liūdesio vaikas

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto „Tristanas ir Izolda“ premjera (rašau apie spektaklį, matytą rugsėjo 19 d.) palieka prieštaringą įspūdį, kelia abejonių, drauge liudija aukštą profesinį visų spektaklio komponentų lygį. Čia šoka net 11 solistų, visa baleto trupė, griežia orkestras (muzikinis vadovas Modestas Pitrėnas, diriguoja ir Modestas Barkauskas), dainuoja solistė (tą vakarą – Inesa Linaburgytė).

Skaityti toliau

Paskęsti, sudegti, ištirpti… arba Wagnerio magija Helsinkyje

Violetos UrmanaviA?iA�tA�s-Urmanos dar 2011 metA? rudenA? nupasakotas Richardo Wagnerio operos a�zTristanas ir Izoldaa�? pastatymas paskatino leistis kelionA�n A? Helsinkio muzikos festivalA?, skirtA� miesto 200-osioms metinA�ms. A�vairioje festivalio programoje iA?skirtinA� vieta teko du vakarus rodytai Wagnerio operai.

Skaityti toliau

Lituanofilai ir Lietuvos patriotai

Visi maždaug žinome, kas yra frankofilas. Tai žmogus, kuris yra Prancūzijos, prancūzų ir visko, kas prancūziška, gerbėjas. Jis moka prancūzų kalbą, žavisi jos literatūra, išmano šalies istoriją. Ne vienas frankofilas yra geriau ir giliau susipažinęs su Prancūzijos kultūra, jos regionų ypatybėmis ir papročiais negu eilinis šalies gyventojas. Frankofilai dažnai lankosi Prancūzijoje ar ten gyvena, mėgina įsilieti į šalies ir tautos gyvenimą. Jie mano, kad Prancūzija ir prancūzai yra verti pagarbos dėl savo pasiekimų, kad prancūzų gyvensena yra sektina. Frankofilai nėra retenybė. Į jų gretas galime įrikiuoti rašytoją Samuelį Beckettą, istoriką Richardą Cobbą, daugelį į Paryžių atvykusių ir jo niekada nepalikusių menininkų. Bet kad ir koks neribotas būtų jų entuziazmas visko, kas prancūziska, atžvilgiu, šitie žmonės yra frankofilai, o ne Prancūzijos patriotai. Kodėl?

Skaityti toliau

Venecijos miniatūros

Adamas Szczucińskis (g. 1978), gydytojas iš Poznanės, išleidęs esė rinkinį „Włoskie miniatury“ („Itališkos miniatiūros“, 2008), nuolatinis literatūros žurnalo „Zeszyty Literackie“ autorius.

Skaityti toliau

Dokumentinės miniatiūros

VaikA?tinA�ju po labai modernA? dailA�s muziejA? Taline. Per tA� modernumA� net sunku suvokti, ar viskA� jau esi apA�jA�s, nes kai kurie koridoriai A?iek tiek primena labirinto mA?sles. Kai jau atrodo, kad viskA� apA?iA�rA�jau ir nusileidusi A? pirmA�jA? aukA?tA� lA�kuriuoju savo kompanijos, dar a�ztebeblA�dinA�janA?iosa�? po labirintus, pamatau kaA?kaip keistai paslA�ptA� salA� a�� visai A?one, tolokai nuo kitA? koridoriA?.

Skaityti toliau

Vapsvos efektas

Vapsvos ir drugio simbiozė – gamtos reiškinys, kurį stebėjęs Charlzas Darwinas pagrįstai suabejojo, ar Dievas, kuris yra absoliutus gėris, summum bonum, – tikrasis siaubo filmo apie vabzdžių gyvenimą Kūrėjas? Šiuolaikinė filmavimo kamera ir mikroskopas leidžia dar kruopščiau ištirti dramą. Štai vapsva prakiurdo nieko nenutuokiančios riebios kirmėlės odą ir prifarširuoja kūną kiaušinėlių. Kiaušinėliai pamažėle virsta lervomis. Laisvai naudodamosios gyvybinėmis užgrobto organizmo funkcijomis, jos ramiai sau minta kūno viduriais, o kai suauga, per odą išlenda lauk – beje, ne iš eilės per vieną skylę, kaip reikalautų neregėtu svetingumu pasinaudojusiųjų etiketas, o iš karto daugybėje vietų, – ir pradeda kokonų vijimo stadiją. Tada leisgyvė „maitintoja“ suskanta elgtis dar keisčiau: ne ropoja šalin pagaliau paėst ar gydytis žaizdų, o gina neapsaugotas lėliukes. Dengia jas savo kūnu, be atilsio mojuoja galva, raitosi.

Skaityti toliau

Apie pilietiškumą ir lietuviško velnio gaudynes

Mūsų žmonės yra gana patiklūs. Stebėtinai lengvai pasiduoda įvairiems nepatikrintiems ar nepatikrinamiems gandams, patiki keisčiausiomis nusikaltimų istorijomis, ypač jeigu jos neišaiškintos arba neišaiškinamos, pasibaigiančios niekuo. Po to laukiama vėl „ko nors nauja“.

Ko lietuvis laukia? Gal per daug nesuklysiu sakydamas, kad jam apskritai būdinga laukti. Jis turi tiek kasdieninės, tiek istorinės kantrybės, kol kartais ta jo kantrybė sprogsta.

Skaityti toliau

Kas nutrynė šypseną Europai?

Kraudamasi ir užjausdama daiktais permaitinamą lagaminą, mintyse skenavau prieš kone du dešimtmečius autobuso ratais išmatuotą Europą. Kas iš to lėkimo risčiomis bus likę? Žagsulį varantys ir daužytų obuolių jausmą viduriuose paliekantys Lenkijos keliai, naktinis lietus Prahoje – toks ilgas ir šlapias, kad net pro langą žiūrint lašai per kaktą varvėjo, nuobodokos Vokietijos miestų vitrinos, įkyrokai taisyklingi Austrijos laukų kvadratai, pilni išdailintų karvių (buvo sunku patikėti, kad jos moka gaminti mėšlą), balta pirštinaitė, kas rytą šeštą valanti tą patį palėpės langelį Šveicarijos Alpių kaimelyje, simpatiškai susivėlusios Italijos saulėgrąžos, pietų Prancūzijos levandų ūkas ir siestos paslaptimi prakvipusi Ispanija.

Skaityti toliau