Tema "Istorija"


Trauminės atminties atšvaitai šiuolaikinėje lietuvių dramaturgijoje

Die Welt ist Traum/Pasaulis yra trauma“, – šios Sigito Parulskio eilutės iš eilėraščių rinkinio „Mortui sepulti sint“ taikliai perteikia patį traumos mechanizmą: semantiniai ryšiai prarasti, lieka tik asociatyvių vaizdinių pynė, susiejanti sapną su trauma, mat pažodinis vertimas iš vokiečių kalbos turėtų būti „pasaulis yra sapnas“. Trauminę patirtį – sukrėtimus, kurių padariniai ilgai neišnyksta, Parulskis tyrinėjo ir pjesėje „P. S. Byla O. K.“, aktualizuodamas sovietmečiu patirtas traumas, ypač susijusias su mokykla, su kariuomene. Gintaro Grajausko pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ tema – sovietų valdžios prievarta, nukreipta į asmenybę, beje, prasiveržianti dar ir dabar, tik jau kitomis formomis.

Skaityti toliau

Kai karas laimėtas, kaip ilsisi generolai?

Praėjo daug metų po Šaltojo karo pabaigos, ir pagaliau jis gali būti vertinamas kaip istorija, o ne kaip paskubomis papasakotas vakarykštis prisiminimas. Šaltąjį karą laimėjome mes, ir du taikos dešimtmečiai tai patvirtina aiškiau, negu triumfo pripildyti pareiškimai po jo pabaigos. Bet mes nemokame ir bijome tinkamai elgtis – kaip nugalėtojai.

Skaityti toliau

Blogas valdovas?

Formuluodamas šešis klausimus, susijusius su Mindaugo epocha, Zenonas Ivinskis didžiausią dėmesį skyrė politinėms, iš dalies krikščionybės priėmimo problemoms. Ir tai natūralu, nes Lietuvos valstybės susiformavimo, Mindaugo genealogijos, Mindaugo sostinės, Mindaugo donacinių dokumentų autentiškumo, Mindaugo apostazės ir jo veiklos vertinimo klausimai yra pamatiniai, lemiantys istoriografų interpretacijas. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Mindaugo giminės kilmė ir genealogija, dėl šaltinių trūkumo, ko gero, taip ir liks neišspręsti. Į kai kuriuos kitus jau duoti tam tikri atsakymai, pavyzdžiui, aptartas Mindaugo donacinių dokumentų autentiškumas.

Skaityti toliau

Kaliningrado srities prijungimo prie Lietuvos istorijos pėdsakais

Apie pokario metų Kaliningrado srities, tariant lietuviškai – Karaliaučiaus krašto prijungimą prie Lietuvos jau senokai sklando gandai. Vieni keikia Lietuvos komunistus, neva atsisakiusius prisijungti didelę dalį Rytprūsių – juk dabar Lietuva turėtų nemažą pramoninį regioną, dar vieną neužšąlantį uostą Baltijos jūroje, būtų galima rimčiau įpaveldinti Mažosios Lietuvos palikimą. Kiti gi porina apie tautines problemas, kurios grėstų Lietuvai atgavus nepriklausomybę: turėtume lietuvišką Padniestrės, Abchazijos, o „geriausiu“ atveju – Krymo variantą. Skeptikai geru nemini ir Kaliningrado ekonomikos bei karinių poligonų suniokoto kraštovaizdžio.

Skaityti toliau

Ar Lietuva turi teisę gintis?

Nutarimas priimti sovietų ultimatumą 1940 m. birželį ir nesipriešinti Lietuvos okupacijai yra laikomas vienu gėdingiausių Lietuvos istorijos momentų. „Paskutiniame posėdyje“, kurį nuodugniai aprašė keturi jo dalyviai, tarp jų prezidentas Antanas Smetona, nepasiruošę, pasimetę, neryžtingi valdžios vyrai nuleido rankas, naiviai save apgaudinėdami, kad viskas kažkaip baigsis gerai arba bent ne taip blogai. Pabėgęs į Vokietiją, Smetona po kelių savaičių parašė savo pro memoria, išskirtinį dėmesį skirdamas tam, ką jis laikė savo kaip prezidento pažeminimu, bet beveik neužsiminė apie sovietų gniaužtose paliktą tautą, kurios Vadu jis skelbėsi šešiolika metų. Jau prasidėjo kukli, ko gero, pateisintina Smetonos reabilitacija, bet toji pro memoria liks neištrinamas jo dvasinės menkystės priminimas.

Skaityti toliau

Jeruzalė: biografija

Anglų istorikas Simonas Sebagas Montefiore lietuvių skaitytojui jau žinomas iš dviejų knygų apie Staliną. Čia publikuojame ištrauką iš didelio užmojo Jeruzalės miesto istorijos.

Skaityti toliau

„Dingę“ LITUANICOS katastrofos tyrimo Akto priedai

Nauja patirtis suteikė atradimo džiaugsmą ir patvirtino seną tiesą: planinga archyvinių dokumentų paieška vis dėlto gali pateikti stebėtinų netikėtumų. Judant suplanuotomis tyrimo kryptimis, vienos pasitvirtina ir atveria tolesnių gairių, o kitos pasirodo tesančios informacinės aklavietės. Deja, nesama būdo tiksliai ir patikimai nustatyti, ar archyvuose trūkstami dokumentai yra sunykę, ar sunaikinti, ar atsitiktinai išblaškyti, ar sąmoningai paslėpti nežinomų asmenų nežinomoje vietoje. Juolab nėra metodo tiksliai nustatyti, ar tebeegzistuoja tokių dokumentų slaptavietė, ir jei taip, tai kur. Sėkmės atvejus, kai lyg iš niekur nieko išaiškėja ir viena, ir kita, matyt, reiktų vertinti kaip mažai tikėtinus, retus fortūnos šypsnius. Tačiau būtent taip susiklostė gilinantis į lėktuvo Lituanica katastrofos, įvykusios 1933 m. liepos 17 d. Vokietijoje (dab. Lenkijos teritorijoje), oficialių tyrimų medžiagą.

Skaityti toliau

Jogailaičių giminės valdovų įamžinimas lotyniškuose XVI–XVII a. LDK tekstuose: literatūrinių portretų emblemika

2012 m. sukanka 450 metA? nuo 1562 m. spalio 4 d. Vilniuje A?vykusiA? Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didA?iojo kunigaikA?A?io A?ygimanto Augusto sesers Kotrynos JogailaitA�s ir Suomijos kunigaikA?A?io Jono Vazos vedybA?. A�ios jungtuvA�s, A?vykusios Vilniaus katedroje ir iA?kilmingai A?vA�stos Lietuvos didA?iA?jA? kunigaikA?A?iA? rA�muose Vilniaus A?emutinA�je pilyje, tarsi A?kA�nijo dviejA? dinastijA? a�� JogailaiA?iA? ir VazA? a�� giminystA� bei sA�jungA� ne tik sunkiame Livonijos kare (1558a��1584), bet ir po 16 metA? A?vykusA? monarcho valdA?ios AbiejA? TautA? Respublikoje perdavimA� VazA? dinastijos atstovams a�� A?ygimantui Vazai (1587a��1632), o vA�liau a�� Vladislovui Vazai(1632a��1648) ir Jonui Kazimierui Vazai (1648a��1668).

Skaityti toliau

Ėjimas per Uteną Basanavičiaus gatve

Pirmas stabtelėjimas: esame prie pašto stoties komplekso – prie seniausių mūsų mūrinių pastatų (1830–1835). Pirmiausia atidžiai apsižvalgykime. Eisime Jono Basanavičiaus gatve, arba Sankt Peterburgo–Varšuvos traktu. Šalia Rapolo Šaltenio pagrindinė mokykla (labiau žinoma kaip 2-oji vidurinė mokykla). Iškart prisimename mokytoją, rašytoją Rapolą Šaltenį, kuris čia dirbo, prisimename rašytojus Saulių Šaltenį, Ireną Gansiniauskaitę, Vytautą Račicką, Reginą Katinaitę-Lumpickienę, Alvydą Katiną, kurie čia mokėsi. Dabar belieka žvilgtelti į Molėtų gatvę – jei pamirštume kokį faktą, užbėgtume pas Danguolę Jonaitienę pasiklausti, nes ji viską ar beveik viską apie Utenos istoriją žino.

Skaityti toliau

Istorija kaip politinės neutralizacijos objektas

Apie Europos atmintį rašysiu kaip politikos filosofas. Tam egzistuoja kelios pagrindinės priežastys. Pirma, politikos filosofija yra disciplina, kurią geriausiai išmanau. Antra, vadinamieji „kultūrinės atminties“ tyrinėjimai neišvengiamai atsiremia į politiką. Nėra kolektyvinės atminties be politikos.

Skaityti toliau