Tema "Kinas"


Lietuviškos kino pasakos. Vaikystės pažadas

Pasaka – tai, pavyzdžiui, Čiurlionis, jo „Zodiakas”. Tolyje skendi mįslingas pavidalas. Jis tarytum atpažįstamas, bet aiškiai nepriklauso jokiai kasdienių esinių rūšiai. Mat jis milžiniškas: ne šiaip labai didelis, o milžiniškas. Kitaip sakant, nors buitiškajai akiai atrodo esąs kažkur toli, iš tiesų šis kosminis gyvis yra esmiškai didesnis, jis iš esmės daugiau, svarbiau nei tai, kas arti, kas čia pat. Tai – kitapusybės ženklas. Jis išnyra iš nujaučiamo, neišvengiamo ir būtino kitur, kuriam yra pašauktas kiekvienos pasakos herojus.

Skaityti toliau

Kaip Čiurlionis vos netapo Sibiro kirpėju

Ilgą laiką galvojau, kad aukščiausiu piniginiu nominalu esame įsivertinę Vincą Kudirką, tarp kurio ir vieno lito vertės jau iš apyvartos iškritusios Žemaitės – neįveikiamos prarajos (prisiminus dar ir „vargšą” Valančių, stebiuosi, kaip žemaičiai nesukilo dėl tokios diskriminacijos). Pasirodo, 1991 m. išleistas nemažas kiekis tūkstančio litų vertės banknotų su Čiurlionio portretu averse ir „Karalių pasakos” reprodukcija reverse (dail. Rytis Valantinas) „brandinami” Lietuvos banko saugyklose euro įvedimo valandai – kad papuoštų muziejų ir numizmatų kolekcijas. „Karalių pasaka”, žinia, priklauso karaliams. Su Čiurlioniu mūsų šalies plačiojoje visuomenėje yra atsitikę panašiai kaip su stambiausiu –­ 1000 litų – banknotu lietuviškoje valiutoje: jis tapo kultūriniu kapitalu, sutelktu šalies intelektualinio elito rankose, ne laisvai kursuojančiu ir čiupinėjamu kieno tik įsigeidus.

Skaityti toliau

Posovietinė erdvė Vakarų kine: tarp spalvingo barbariškumo ir niūrios kasdienybės

Smalsumas yra rimtas ar net intelektui pavojingas reiškinys. Jis gali paskatinti nusisukti nuo Scanoromos ar Kino pavasario repertuarų ir žvilgtelėti ten, kur, rodos, nieko, paglostančio smegenų vingius, nerasi. Vis dėlto ieškoti posovietinės erdvės atvaizdų Vakarų kinematografijoje gali būti patraukliau nei analizuoti perversiškumu persunktą skandinavų problematiką ar stebėti romantiškumo vaidmenį jau seniai praradusį Paryžių. Dabar didžioji kino romantika – naujai atrastos Afrikos antropologija. Penktoji legendinio Kalniečio (Highlander) dalis buvo planuota filmuoti būtent Afrikoje, bet, tikėtina, dėl finansinių subtilumų nuspręsta, kad Afrikai parašytą scenarijų galima puikiai lokalizuoti ir Lietuvoje. Posovietinė erdvė dabartiniame Vakarų kine tampa nauja, ypatinga dimensija kūrybiniams vaizduotės proveržiams ir Šaltojo karo metu prarasto laiko paieškoms.

Skaityti toliau

Smetoniški kino prioritetai

1897 m. liepos 3 d. Vilniaus Botanikos sode įvyko pirmasis brolių Lumière‘ų „sinematografo“ seansas Lietuvoje. Ir visiškai natūraliai jis buvo pradėtas nuo kronikos „Jo Imperatoriškosios Didenybės karūnacija Maskvoje 1896 m. gegužės 14 d.“ Mat ši juosta buvo viena pirmųjų „judančių fotografijų“, kurias išvydo visų Rusijos imperijos miestų pramogų ieškotojai. Pirmą kartą prieš akis įvykęs kino stebuklas veikiausiai daugeliui visam gyvenimui paliko atmintyje įrėžtą ištaigingos Nikolajaus II karūnacijos vaizdinį. Taip pirmasis kino seansas Rusijos imperijos valdiniams tapo ne tik nekalta pramoga, bet ir tiesioginiu susidūrimu su kinu kaip naujausia auklėjimo ir ideologijos sklaidos priemone.

Skaityti toliau

Tarp formos ir turinio

Tai, su kokiu užsidegimu bei išmanymu apie Žemaitiją, jos istoriją, kultūrą pasakoja Plungėje gimęs režisierius Justinas Lingys, ne tik atskleidžia jo asmeninį santykį su gimtine, tačiau parodo, jog atmintis, jos išsaugojimas ir puoselėjimas visų pirma yra save gerbiančio žmogaus rūpestis bei uždavinys.

Skaityti toliau

Nuo pasaulio stogo

Teatrologė Daiva ŠABASEVIČIENĖ pristato 2012 metais išleistą kino režisieriaus, knygų, eilėraščių, dainų autoriaus ir atlikėjo Vytauto V. LANDSBERGIO (g. 1962) filmų antologiją. 5 DVD rinktinėje – dvidešimt keturi režisieriaus kino kūriniai. Tarp jų – vaidybiniai filmai „Jonukas ir Grytutė“, „Kai aš buvau partizanas“, kino menininko Jono Meko, rašytojų Nijolės Miliauskaitės, Vytauto Bložės, Grigorijaus Kanovičiaus – dokumentiniai portretai, filmai, skirti Lietuvos istorijos temoms: „Baladė apie Daumantą“ (apie partizaną Juozą Lukšą), „Partizano žmona“ (apie Nijolę Lukšienę), „Vilties prezidentas“ (apie politiką Kazį Lozoraitį), metafizinių temų link krypstančios kino juostos „Apie apreiškimus“ ir „Vilius Orvidas“.

Skaityti toliau

Keturi tūkstančiai kilometrų iš tamsos į šviesą

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI TEMA: Kinas AUTORIUS: Irena Alperytė DATA: 2012-12 Keturi tūkstančiai kilometrų iš tamsos į šviesą Irena Alperytė  Su režisieriumi Jokūbu Vilium Tūru kalbasi Irena Alperytė Yra tik viena kelionė. Tai kelionė į save. Rainer Maria Rilke Irena Alperytė. Scanorama 2012 pristatė Jūsų filmą „Sapnuoju, kad einu“ apie piligriminę kelionę į Santjago de Kompostelą. Įstrigo […]

Skaityti toliau

Civilizacijos, kultūros ir meno medis

Šviesa, autentiškas gyvenimas ir pasitikėjimas menu bei grožiu – tokios Jono Meko vertybės, taip jis supranta pasaulį kasdien. Nuėjęs netrumpą gyvenimo atkarpą, menininkas išsaugojo gebėjimą gyvai reaguoti į besikeičiančią kultūrą (ją vadina tikraisiais savo namais) ir pasakoti nuoseklią savo kelio istoriją.
Kalbantis su avangardinio kino „krikštatėviu“, akimirksniu dingsta vidiniai barjerai. Aiškėja, kad savęs suvokimas yra raktas, perprantant išorinę gyvenamąją aplinką. Ir visai nebūtini dideli užmojai, grandioziniai tikslai bei siekiai. Paradoksalu, bet, uždavus abstraktų klausimą, Jonas Mekas neima filosofuoti – yra įsitikinęs, kad metafora galima pasakyti daugiau nei mokslingu žodžiu. Filmininkas ir poetas supranta, jog yra realybės aspektų, kurie privalo likti vidiniai – apie juos nereikia kalbėti, juolab rėkti.

Skaityti toliau

Žmonės ir daiktai Otaro Joseliani kine

Kodėl neretai atrodo, kad Otaro Joseliani filmų veikėjai yra ne tik žmonės, bet ir daiktai? Sudužusi senovinio servizo lėkštė, iš rankų į rankas keliaujantis vogtas paveikslas, Afrikos genties dievukų skulptūrėlės, kilmingų damų baldai, nesunešiojamas senelio švarkas… Visi šie daiktai patiria daugybę permainų ir gyvena kupiną nuotykių gyvenimą. O žmonės, atvirkščiai, dažnai primena prisukamas lėlytes, neištrūkstančias iš inertiško gyvenimo rato, – jas „prisuka“, t. y. šį grakštų mechaninį „baletą“ valdo ir įdėmiai stebi, sąmojingas, bet sykiu negailestingas nematomas lėlininkas.

Skaityti toliau

Tuštuma kaip įkvėpimas

Kinui visai nesvarbu, kad Jurgos Ivanauskaitės romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ niekuo ypatingu neišsiskiria iš literatūros proceso, – ryškus, rišlus ir „ne iš gyvenimo“ paimtas siužetas, į visas puses besišakojantis daugiau ar mažiau skandalingomis (žinoma, laikraštinėmis) personažų istorijomis istorijėlėmis, veržte veržiasi į ekraną. Kiekvienas romano sakinys parašytas taip, kad atrodytų kuo įmantresnis, mandresnis – imkit mane ir vartykit į visas puses…

Skaityti toliau