Tema "Kryždirbystė"


Skaptorystė

Išmanus karvedys prieš eidamas į karą ar prieš stodamas į mūšį visados patikrina savo išteklius: kiek turi pulkų, karių, raitelių, pėstininkų, ginklų ir kitko, įvertina dvasią, kaip kariauna pasirengusi ir ar parakas parakinėse nesudrėkęs. Šiandien gal dar viliamės, kad „nelekia gulbių pulkelis“, o gal jau ir lekia, tik mes žiopli – nematome. Šiandien pasiutusiu greičiu į gana ramų mūsų tapatybės peizažą įsirioglina groteskiški svetimkūniai ir naujadarai, agresyviai reikalaudami sau vietos, tradicines gyvenimo sanklodas stumdydami į pašales. Rizikingas ir nieko gera nelemiantis yra eksperimentas iš šimtmečiais ręsto statinio pamatų išversti ir nuritinti šonan kertinius akmenis, ant kurių statinys išsilaikė didžiausių istorinių negandų metu. Tą mūsų buveinės tvarumą ir gyvybę lėmė kalba, tradicinė šeimos sankloda, tikėjimas Dievo ir pasitikėjimas savo artimu, be abejo, ir maitinanti žemė.

Skaityti toliau

Kauno kapinių mediniai kryžiai

Kauno mieste yra aštuonios kapinės, iš kurių Šančių (įsteigtos 1901 m.) ir Aleksoto (įsteigtos 1880 m.) pripažintos istorijos ir kultūros paminklais, todėl jose galima laidoti tik šeimų kapuose. Kauno miesto kapinių paminklai mažai tyrinėti – kol kas apžvelgti tik įvairūs Petrašiūnų kapinių paminklai ir Kauno miesto kapinių geležiniai kryžiai. Naudojant 2010 m. surinktą ikonografinę medžiagą šiame straipsnyje aptariami Aleksoto, Panemunės (įsteigtos 1917 m.), Seniavos (įsteigtos 1955 m.), Romainių I ir II (įsteigtos 1966 m., 1970 m.), Šančių, Petrašiūnų (įsteigtos 1939 m.) ir Eigulių (įkurtos 1880 m.) kapinių medinių kryžių bruožai. Esminiu tyrimo aspektu pasirinkta tipologinė sklaida, t. y. mediniai kryžiai aptariami pagal jų siluetą formuojančius elementus. Formų raidos aptarimą sunkina ankstesnių XIX a. pab. – XX a. vid. medinių kryžių pavyzdžių trūkumas ir fiksacijos pobūdis, problemiškas paminklų statymo laikotarpio klausimas, todėl ši tema nebus analizuojama.

Skaityti toliau

Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, sujungianti praeitį, dabartį ir ateitį

Lietuvos kryždirbystė 2001 m. UNESCO pripažinta pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru. Šalia kitų liaudies meno tradicijų būtent kryždirbystė įgavo ypatingos reikšmės ne tik pavienio žmogaus, bet ir tautos gyvenime. Puoselėta ir unikaliai kurta tradicija per savo istoriją patyrė ir carinės valdžios nemalonę, ir sovietmečio buldozerinį naikinimą, tačiau išliko gyva, giliai įaugusi žmonių atmintyje, kaip tiesos ir laisvės siekis. Ir šiandien šalia namų bei pakelėse visoje Lietuvoje vis dygsta nauji kryžiai – simbolinis ne tik tautos atminties, bet ir tikėjimo ženklas.

Skaityti toliau

Kryžiai ir koplytėlės svetur: po Europos šalis pasidairius

2011 m. dėka podoktorantūros stažuotės turėjau galimybę lankytis keletoje Europos šalių. Po mėnesį stažavausi Austrijos etnografijos ir liaudies meno muziejuje Vienoje, Nyderlandų Meertenso institute Amsterdame, kiek trumpiau – Slovėnijos etnologijos institute Liublijanoje, taip pat savaitę praleidau Prahos nacionalinėje bibliotekoje. Skaitytojui pateiksiu įspūdžius, patirtus stažuočių metu. Šiuo metu tyrinėju šiuolaikinę liaudies skulptūrą, taip pat kryždirbystės tradicijas, todėl buvo įdomu pasižiūrėti, ar kitose Europos šalyse dar gyvuoja panašios tradicijos.

Skaityti toliau