Tema "Kultūra"


Nuo krizės prie galimybių: naujųjų humanitarų manifestas

Humanitariniai mokslai, kaip pabrėžia daugelis šaltinių, šiuo metu patiria daugialypę krizę, kuri apima keletą organiškai susijusių aspektų: humanitarinių mokslų vaidmuo ir įtaka visuomenėje silpsta, jų populiarumas tarp studentų ir mokslininkų mažėja, o humanitarų – žinių kūrėjų ir skleidėjų – įvaizdis blanksta.

Skaityti toliau

Lietuviškų tradicijų skrynelę pravėrus. Pokalbis su Libertu KLIMKA

2013-ųjų pabaigoje leidykla „Didakta” išleido Lietuvos edukologijos universiteto Baltų proistorės katedros profesoriaus, hab. dr. Liberto Klimkos knygą „Lietuviškų tradicijų skrynelė”.
Apie šį leidinį su Libertu Klimka kalbasi Irena Seliukaitė.

Skaityti toliau

Dvi „Pelenės“ ir paryžietiškas BoBo kontekstas

Kelių mėnesių (kovas–balandis) viešnagė Paryžiuje, Tarptautiniame menų miestelyje (Cité internationale des arts), asocijuojasi su keliomis ją apibendrinančiomis sąvokomis, raktiniais žodžiais. Tai mano ausiai stulbinamai muzikalus ir labiau nei patiems prancūzams prasmingas kreipinys Madame, tarsi įpareigojantis laikytis atitinkamų etiketo normų, prancūziškojo savoir vivre (mokėjimo elgtis). Jis lyg įeina į pirmąją sudėtinės sąvokos BoBo dalį, iššifruojamą žodžiu bourgeois (buržua). Antroji sietina su žodžiu bohème, kuris suponuoja kitokį turinį – nereglamentuotą laisvųjų profesijų asmenų gyvenseną. Prancūziškąjį BoBo įtvirtino matyti skirtingi „Pelenės“ spektakliai.

Skaityti toliau

Vietovė–kultūra–lietuvybė

Ateina metas, kai vis aiškiau suvokiame privalą vėlei kelti paprastus klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, kurie dar visai neseniai atrodė tarsi savaime aiškūs. Kas mes – lietuviai, kas ta lietuvių tauta, kam reikalinga valstybė, galop – kas yra kultūra ir kam ji reikalinga. Prieš geras dvi dešimtis metų, laisvindamiesi iš sovietinės okupacijos, jautėmės esą lietuvių tauta, išgyvenome nacionalinio išsivadavimo proveržį, kurį iki šiol mūsų istorikai gėdijasi įvardyti nacionaliniu, aiškiai suvokėme savos kultūros reikšmę ir svarbą, nes pakelti buvome kultūros ir joje išlaikytos lietuvybės galios.

Skaityti toliau

Nacionalumo atgimimas, arba kuo stebinsime Europą

Mažosios tautos XXI a. netikėtai vėl gavo galimybę atsidurti dėmesio centre. Visai neseniai Europos Sąjungos Tarybai pirmininkavo Airija, dabar to ėmėsi Lietuva. Šalis, kurios įvaizdis pasaulio žiniasklaidoje nėra itin patrauklus, pretenduoja nustebinti ne tik atvykstančius aukščiausius Europos pareigūnus, bet ir visus, kas šį pusmetį apsilankys mūsų sostinėje. Visi įvykiai, kultūrinės programos tiesiog privalo tapti begaline superlatyvinių šūkių virtine, demonstruojančia nacionalines vertybes ir privalumus. Gal net eilinis Europos pilietis pagaliau liausis Lietuvos sostine vadinti Rygą, gal atgaus prarastą populiarumą net seniai nusivainikavusi „antroji“ lietuvių religija – krepšinis … Žodžiu, desperatiškai bandome, nes privalome, o gal ir galime, nustebinti Europą.

Skaityti toliau

Išnykusio proto ieškojimas

Būtų tikrai keista, jei kultūra kaip vertybė Lietuvoje netikėtai įgautų neginčijamą svorį tarp kitų svarių sričių. Kol kas daugiau esama veidmainiavimo ir apsimestinio susirūpinimo, vis padejuojant „dėl tokios neteisybės“. Pats kultūros ministras stebisi, kaip čia gali būti, kad jo kuruojama sritis atsidūrusi užribyje, tarsi anapus visuomenės interesų. O mes stebėsime, ką reikšmingo jis padarys, kad kitam ministrui nebereikėtų lieti nuostabos dėl tų pačių dalykų… Gal naujasis kultūros gyvenimo vairininkas neapsiribos tuo, kad pakeis vieną kitą iškabą, pavyzdžiui, Kultūros ir meno tarybą jau greitai pakeis (gal papildys?) Kultūros taryba, sako, nusižiūrėta nuo švedų… Matysime, ar lietuviška „kopija“ veiks taip skaidriai kaip švediškas originalas.

Skaityti toliau

Kas yra gyva, o kas yra mirę lietuvių kultūros filosofijoje?

Knyga monumentali – virš šešių šimtų puslapių. Storesnę savo knygų lentynoje matau tiktai Bibliją. Kaip ir Biblija, ši knyga nėra laisvalaikio skaitiniai. Su ja reikia tiesiog būti. Valstietis, žemės žmogus buvoja su medžiu, akmeniu, matomu horizontu. Todėl gali ramiai tylėti. Miesto žmogus tam tikru aspektu priklauso Vytauto Kavolio aprašytiems „nužemintiesiems“: jis yra emigrantas kita to žodžio prasme, nes irgi yra praradęs žemę kaip egzistencinę atramą. Jo pasaulį struktūruoja papasakotos istorijos. Todėl jei pavargęs valstietis gali pailsinti galvą priglaudęs ją ant akmens, tai miesto žmogus po ja turėtų pasidėti knygą, pasakojančią apie Lietuvos kultūros istoriją, ypač apie jos filosofinę dramą. Bet ar dėsis?

Skaityti toliau

Projektas „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms (AKIM)“ –­ pusiaukelėje

Apie projekto „Aukštosios kultūros impulsus mokykloms“ (AKIM), kurį vykdo Lietuvos meno kūrėjų asociacija (LMKA), intencijas, užmanymą, įgyvendinimo gaires, tikslus plačiau buvo rašyta ir pristatyta žurnale „Literatūra ir menas“ (2012 03 02, Nr. 3369). Turbūt ne vienam: tiek projekte dalyvaujantiems menininkams, mokykloms, tiek patiems idėjos autoriams, vykdytojams, administratoriams kėlė nuogąstavimų kaip visos iki šiol Lietuvoje precedento neturinčio ir neturėjusio projekto idėjos, užmanymai virs realiu kūnu, įgaus formą. Deklaruota projekto esmė buvo daugiau nei paprasta: tai profesionalaus meno, menininkų, kultūros ir mokyklos, plačiąja prasme, suartinimas. Pagal sumanymą, dvejus – 2012–2013 metus į 600 Lietuvos mokyklų turėjo keliauti menininkai, kultūros žmonės ir kultūrinė spauda, vykti meninės kūrybos pamokos.

Skaityti toliau

Kas nutinka, kai remiame demokratiją ir neremiame kultūros

Pavadinimą šiam rašiniui pakuždėjo kolegų pasakojimas apie tai, kaip prieš keliolika metų jie kreipėsi į Amerikos centrą Vilniuje, prašydami nedidelės paramos vienam labai simpatiškam, džiazo gerbėjų pamėgtam nekomerciniam projektui. Iš tuometės direktorės buvo gautas stulbinantis atsakymas: Mes neremiame kultūros, mes remiame demokratiją.

Taip jau sutapo, kad po keleto dienų du Boeingai rėžėsi į Niujorko bokštus dvynius… Žinoma, tai grynas sutapimas. Tačiau ilgalaikis principo „mes neremiame kultūros, mes remiame demokratiją“ taikymas vis dėlto gali turėti iš tikrųjų katastrofiškų padarinių.

Skaityti toliau

Vilniaus prisiminimai (1830–1835)

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS TEMA: Kultūra AUTORIUS: Józef Ignacy Kraszewski DATA: 2012-06 Vilniaus prisiminimai (1830–1835) Józef Ignacy Kraszewski I. Žvilgsnis į miestą ir gyventojus Kažkada Vilnius turėjo savo nepakartojamą, originalų, būdingą, išskirtinį veidą, kurį matydami šiandien labai džiaugtumėmės; bet ką darysi, kai dabar, kaip ir didžioji dalis miestų ir miestelių, kuriems ypatinga geografinė padėtis, savarankiški […]

Skaityti toliau