Tema "Lietuvių literatūra"


Kur yra lietuvių literatūra?

Svarstant šį klausimą centro ir periferijos sąveikos lauke, iš karto kelia galvą šalutiniai klausimai – kur toji atskaitos sistema, leidžianti kalbėti apie centro–periferijos santykį ir to santykio vertybines implikacijas? Kokiu būdu ir kieno labui randasi pati centro–periferijos priešstata? Kada ir kodėl literatūra atsiduria „centre“, o kada „periferijoje“? Kas pačiai literatūrai (kultūrai) yra „centras“ ir „periferija“? Kokios literatūros galėtų (norėtų?) pretenduoti į „centrines“, o kokios galėtų (turėtų? ) būti laikomos „periferinėmis“?

Skaityti toliau

Skaitome su Jakoszu: vasaris

Manding, šįsyk teks šneką pradėti be visokių įžangų, –­ daugumą dalykų, kuriuos vienas sau mintijau apie kultūrinę spaudą, jau pasakiau anksčiau. Be to, esu kontūzytas (Poezijos dieną smagiai nulėkiau nuo savo dviračio) – tai dar, žiūrėk, prikalbėčiau kokių nesąmonių. Todėl prieš prabildamas apie literatūrines publikacijas, atliksiu tik tai, ką privalau, o privalau, – nors čia tik sąžinės klausimas, – atsiprašyti „Durų” leidėjų, kuriems sausio mėnesio apžvalgoje priskyriau kone dvigubai daugiau valstybės paramos, nei jie gavo iš tikrųjų; tikrai jaučiuos mažumę kaltas, sorry.

Skaityti toliau

Skaitymai su Jakoszu: sausis

Štai ir baigėsi vienas kultūrinės spaudos sezonas, prasideda nauji, tikriausiai nieko naujo neatnešiantys literatūriniai metai. Nekartosiu priežasčių, kodėl esu skeptikas –­­ jų ankstesnėse apžvalgose privardijau begalę ir manau, kad kurį laiką galėsiu ramiai kalbėti vien apie literatūrą, koncentruodamasis ties jūsų, mieli kolegos, rašiniais. Pasakyta, be abejo, ne viskas (nes visko pasakyti neįmanoma), todėl esu tikras, kad laikui bėgant minčių ir vėl kils, – tiesiog dabar atrodo, kad skubotos išvados (o jos būtų skubotos, nes daugmaž viską, dėl ko neturiu abejonių, jau esu pasakęs) gali dirbtinai apriboti mąstymo teritoriją, ir iš to, matyt, nebūtų nieko gero. Kitaip kalbant, susilaikymas yra dorybė, – ir dabar ypač palankus metas ja pasipuošti.

Skaityti toliau

Kelios pastabos apie posthumanistinę tendenciją šiuolaikinėje lietuvių prozoje

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą LLTI 2013 metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimų posėdyje.

Skaityti toliau

Kadras: Vilnius. Žaidimų aikštelė

Naująją Kristinos Sabaliauskaitės knygą Danielius Dalba & kitos istorijos norėtųsi aptarti atsiribojus nuo autorės, tačiau ši rašytoja taip lengvai savo kūrinio iš rankų paleisti neketina. Interviu žurnalui Moteris ji pabrėžia: „Visos tos trumpos istorijos netiesiogiai susipynusios tarpusavyje. Skaitytojas turės progą pažaisti, atpažinti, kurie motyvai atsikartoja kituose kontekstuose ir kaip tai padaryta“. Šis kišimasis į kūrinio ir skaitytojo santykį sukuria didžiąją dalį kūrinio vertinimo problemų – vien prierašas: „Nenorminės, neteiktinos ir netaisyklingos kalbos formos kūrinyje vartojamos kaip autorės stilistinės priemonės.

Skaityti toliau

Žydšaudžiai, Freudas ir dievoieška

Pirmiausia derėtų prisipažinti, kodėl man svarbu rašyti su Holokaustu susijusia tema ir kodėl norisi reaguoti į apie tai rašančiųjų pasisakymus. Tiesa ta, kad jokio asmeninio santykio su šia tema neturiu: vienoje mano giminės pusėje visi buvo per jauni, kad ką nors apie tai prisimintų, kitoje – per seni, kad man juos būtų tekę pažinoti ir išklausyti pasakojimų. Šeimoje neturime jokios unikalios žydšaudystės istorinės atminties, kuri būtų suformuota kitaip nei sovietinio naratyvo (mano tėvų galvose) ir mokslinės istorinės prieigos (manojoje). Todėl, panorėjus ar prireikus kalbėti apie tokią praeitį, randant sąlyčio taškų su šiandiena, tenka pasitelkti trečiąjį variantą – literatūrą. Tą meninį žodį, dažnai balansuojantį tarp socialinių mitų šlovinimo ir nepagrįstų pretenzijų į akademiškumą. Taigi, prisipažįstu, asmeninį santykį su Holokausto atmintimi kuriu šiuo metu. Ir tik pripažinimas, kad ši tema vis dar neišsemta, nenusibodusi, neduodanti ramybės gali vesti prie atminties tyrimų ir raiškos būdų analizės.

Skaityti toliau

ANGELAI IŠ DANGAUS SKERDYKLOS

XX a. Lietuvos istorijoje yra laikotarpis, dėl kurio vertinimo dar ilgai bus kryžiuojamos ietys ir jis atrodys kaip žaizda, kurios geriau neliesti, jei nežinai kaip pagydyti. 1941 m. vasarą prasidėjusi nacistinės Vokietijos invazija į anksčiau sovietų okupuotą ir nusiaubtą kraštą, svajonėmis apie atkuriamą nepriklausomą valstybę apipintas Birželio sukilimas, žydų tautos tragedija, kurios šiurpiausias, Holokaustu vadinamas veiksmas prasidėjo būtent šioje Rytų fronto atkarpoje – visa tai vyko vienu metu, ir ne kartą visuose šiuose procesuose galima atpažinti tuos pačius veikiančius asmenis.

Skaityti toliau

MARYTĖ AR RENATĖ? NEBYLI NUKIRSTOS TAPATYBĖS DRAMA

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI TEMA: LITERATŪRA AUTORIUS: Elena Baliutytė DATA: 2012-09 Alvydas Šlepikas, Mano vardas – Marytė: Romanas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, 184 p., 2000 egz. Dailininkas Romas Orantas Ši knyga dėmesį patraukė dėl kelių priežasčių: poetas, novelės meistras, scenaristas, režisierius, aktorius išleido pirmąjį savo romaną; be to, jo siužetas remiasi tikrais faktais – netolimos […]

Skaityti toliau

Viešas vienumos žmogus – kritinis subjektas

Tai apie Valentiną Sventicką. Lyg įžanga kalbai apie naują jo knygą su seniau pasirodžiusiu gurinių žodžiu, jau įgijusiu ir žanro kvapą. Deimantė Rybakovienė, gero skonio knygos dailininkė, Antano Sutkaus nuotrauka viršelyje, kurią greičiausiai bus pasirinkęs pats autorius – iš simpatijų lietuvių fotografijos klasikui, iš biliardo literatūrinių asociacijų, gal ir dar dėl ko, bet vykusiai. Yra ir redaktorius – Justinas Kubilius, redaguoti redaguojantį nuo 1974 metų arba paprasta, arba nepaprasta, bet redaktoriaus institucija ir pagerbiama, ir sutvirtinama. Galima būtų knygą pridėti prie naujo rašto kokiai naujai ministerijai ar ministrui – reikia rengti profesionalius redaktorius, be jų nei kalbai, nei literatūrai nebus gerai. Turi kas nors rūpestingu žvilgsniu lydėti į gyvenimą ir pačių redaktorių knygas.

Skaityti toliau

Gruodžio skaitymai

Štai ir baigėsi metai, per kuriuos mano pasitikėjimas kultūrspaude iš „trapaus” virto „kritiškai mažu”, – drąsiai galėčiau jį vadinti nepasitikėjimu. Tai liūdina, nes aną sausį vis dar atrodė, kad imuosi pras­mingo, liūdną situaciją (kuri, – taip rodėsi, – niekam negali patikti) keisti padėsiančio darbo, o nūn jau kaip ir akivaizdu, jog visa liks tvyroti toje pačioje apgailėtinoje būklėje.

Skaityti toliau