Tema "Lietuvių literatūra"


Spalio skaitymai

Pradėdamas naują (spalio mėnesio) apžvalgą, vis dar jaučiu ankstesniosios šleifą: ne taip seniai kokybės kartelės reikalus savo bloge aptarė Sandra Bernotaitė („Kas nulaužė kokybės kartelę?”,grafomanija.com), nuoskaudas dėl neva nepelnyto išpuolio savaitraštyje „Literatūra ir menas” išliejo (Nr. 41, „Kaip mėnulis iš dangaus sosto…”) jautrusis anykštiškis Rimantas P. Vanagas… Esu dėkingas visiems, kurie daugiau ar mažiau konstruktyviai (ar bent drąsiai) stengėsi interpretuoti ar kvestionuoti mano pastabas, pasiūlymus, bet visų labiausiai norėčiau padėkoti Jūratei Visockaitei, savaitraščio „Literatūra ir menas” redakcijos skiltyje cituojančiai radikaliausias mano frazes (Nr. 41, „Būti ar nebūti?”), ir klausiančiai, – kaip teko suprasti, klausimas visai ne retorinis, – ar, nesant tinkamų publikuoti literatūros tekstų, nevertėtų (bent kurį laiką) apsiriboti vien gerais vertimais.

Skaityti toliau

Seniai seniai, toli toli – mažų šalių didelės istorijos

Prieš pradėdamas kalbėti apie Baltijos šalių beletristikos vietą pasaulio kontekste, norėčiau šiek tiek papasakoti apie save. Esu Kanadoje gimęs, bet nuo lietuviškos tradicijos neatsiejamas rašytojas. Jaunystėje neketinau rašyti apie Lietuvą ar Lietuvai aktualiomis temomis, buvau entuziastingas anglofilas, įsimylėjęs anglų kalbą. Jaučiausi priklausantis pasauliams, pavaizduotiems karaliaus Jokūbo Biblijoje, Shakespeare’o, Arthuro Conano Doyle’o, Somerseto Maughamo kūriniuose. Buvau tartum Britanijos tautų sąjungos – imperijos liekanos – narys.

Skaityti toliau

„Metu“ anketa

Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.

Skaityti toliau

Mutacijos sovietmečio rūke

Rimanto Šavelio, vyresnės kartos rašytojo, naujas romanas apie sovietmetį – be tiesmukų ideologinių implikacijų, pasakojama tarsi iš ano meto „vidaus“, bet akcentai šių dienų požiūriu sudėti teisingai, blogis apnuogintas. Tačiau ir skaitant, ir rašant vis kamavo vienas dviprasmiškas klausimas: kiek tai retro tekstas, o kiek šiuolaikiškas?

Skaityti toliau

Rugpjūčio skaitymai

Rugpjūčio mėnesį dauguma kultūros leidinių nepasirodo, – „dirbti” lieka vieninteliai „Šiaurės Atėnai”, kuriems pastaruoju metu ir taip neretai teko „atidirbinėti” už kitus kultūrinės spaudos vienetus, kai šiems pasitaikydavo užpildyti puslapius beveik grynu šlamštu. „Šiaurės Atėnų” sezonai ir šventės tarytum neveikia, todėl nenuostabu, kad ir vasaros atsipūtimas bei lengvapėdiškumas šiam savaitraščiui neturėjo įtakos. Ak, meluoju – turėjo. Trečiąją savaitę savaitraštis ilsėjosi ir nepasirodė.

Skaityti toliau

Sutinku ir kai nesutinku

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Aido Marčėno knygą „Sakiniai”. Sunku tokią tvirtai subyrėjusią knygą recenzuoti, tad tik tokios eseistinės pastabos, atsiradusios iš gyvo kontakto su mažais teksteliais, kartais panašiais į dienoraščio įrašus, kartais į kritines įžvalgas ar trumpus pranešimus. Gražiausia, kai nepanašu nei į tą, nei į aną, laikosi lyg ir iš nieko, arti eilėraščio, bet ne eilėraštis. Užsimenama apie krizę, bet juk nebūtinai. Tiesiog kita būsena, sunkesnė, neįprastesnė. Sunku ne rašyti, o nerašyti. Išlaukti. Mokantis eilėraščius gali rašyti ir tada, kai to daryti nereikėtų.

Skaityti toliau

Liepos skaitymai

Neslėpsiu: įsivaizdavau, jog vasarinę apžvalgą pavyks pradėti pagraudenimu, jog šiuo metų laiku kultūriniai leidiniai ilsisi nuo literatūros, – todėl ir mes esą galėtume ramia sąžine nuo jų pailsėti. Vis dėlto paaiškėjo, kad yra ne visai taip – liepos mėnesį būta šiek tiek įdomių grožinės literatūros tekstų, nors pačios vertingiausios, kaip ir tikėjausi, buvo ne literatūrinės publikacijos, o straipsniai, kritikos tekstai, skaitytojų priekaištai ir t. t.; čia geras pavyzdys būtų mėnraštis „Metai” – jo literatūrinė dalis, išskyrus nebent Aido Marčėno bei Nerijaus Cibulsko publikacijas, tikrai neįspūdinga (vien ko verta Virgilijaus Veršulio pjesė „Karalius Akūbas”, kurios stilius ir humoras yra tokie apgailėtini, jog perskaičius vietą, kur jaunieji gėjai progiesmiu kažką suokia rožiniais apatiniais mūvinčiam pagrindiniam herojui, susuka pilvą), o štai kiti tekstai – tiesiog puikūs

Skaityti toliau

Birželio skaitymai

Pradėdamas šią apžvalgą, turiu pastebėti, jog birželio mėnesį, tarytum burtų lazdele pamojus, iš kultūrinės spaudos puslapių vienu sykiu dingo „prityrę” grafomanai, kurių kūrybos buvo gausu ankstesniuose numeriuose, ir kurių priešu man teko garbė tapti, „Literatūroje ir mene” pasirodžius „Balandžio skaitymams” (Nr.22), – tačiau tai nereiškia, kad dabar tarp pastraipų švilpauja niaurūs vėjai; jei kas kur ir švilpauja, tai nebent literatūrinis jaunimas, kuriam nauji kokybiniai kriterijai kultūrinėje spaudoje (turiu viltį, kad iššvarėjusios prozos ir poezijos skiltys nereiškia, jog vadinamieji „grafomanai” šį mėnesį tiesiog neatsiuntė tekstų – nuoširdžiai tikiuos, kad jie buvo negailestingai atmesti) reiškia naujas galimybes.

Skaityti toliau

Herojinis epas: didžioji lietuvių tautos liga

Šiemet sueina dvidešimt metų nuo tos dienos, kai lietuvių literatūroje ir apskritai visos tautos gyvenime turėjo įvykti milžiniškas lūžis. Apie jį Sigitas Geda rašė: „Žaibu apskriejo Lietuvą žinia: pagaliau turime tautinį epą!“

Skaityti toliau

Gegužės skaitymai

Vartant gegužės mėnesio kultūrinę spaudą, nesunku pastebėti, kad antraštėse mirga pavardės autorių, jau publikavusių savo kūrybą per pirmus keturis šių metų mėnesius – tai Algimantas Mikuta, Vainius Bakas, Sara Poisson, Gediminas Jankus, Petras Venclovas, Alma Riebždaitė, Jolanta Sereikaitė, Robertas Keturakis, Kęstutis Navakas… Nemažai, tiesa? O juk įtraukus į sąrašą eseistus, kurių publikacijų atidžiai netyrinėjau, tikėtina, jis būtų dar gerokai ilgesnis.
Ką tai reiškia? Kad redakcijos, kai autorius į kurią nors iš jų atsiunčia savo kūrinių, dalijasi tekstais? Ar patys autoriai, sykį išvydę savo kūrinį išspausdintą kultūriniame leidinyje, tiesiog pakvaišta, ir suskanta ruošti siuntinius visoms kitoms redakcijoms? Man sunku spręsti – redakcijų žmonės turbūt geriau žino, kaip yra iš tikrųjų, – ir puiku, kad žino, bet, tiesą sakant, verčiau jie suprastų, kad skaitytojų, trokštančių plėsti akiratį, – t. y. tikrų skaitytojų, – simpatijų šitaip nepelnysi.

Skaityti toliau