Tema "Lietuvių literatūra"


Bendruomenės saitai ir jų erozija 2012-ųjų knygose

Per metus išleistų knygų bendrą vardiklį sunkoka apčiuopti, nes bent kiek patikimiau išryškinti bendrąsias literatūros tendencijas reikia didesnio laiko „nuotolio”, atsitraukimo. Tačiau galime susidėlioti subjektyvią kūrinių mozaiką, kurioje greta atsirastų įvairiopos meninės vertės, stilistikų ir žanrų kūriniai. Jų dėlionę labiausiai nulėmė kūrinių tematinės konsteliacijos. Stiprus įspūdis, kurį paliko Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Išvarymas”, paskatino mintyti apie bendruomenės ryšių trūkinėjimą ir jų mezgimą.

Skaityti toliau

Vasario skaitymai

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS TEMA: Kultūra AUTORIUS: Andrius Jakučiūnas DATA: 2013-03 Vasario skaitymai  Andrius Jakučiūnas Nepasakysi, kad vasario mėnuo į kultūrinės spaudos puslapius būtų atnešęs ką naujo – nebent naują ir, prisipažinsiu, man atgrasų „Šiaurės Atėnų” dizainą. Tai puikiausiai patvirtina savaitraščio „Literatūra ir menas” pirmojo vasario numerio prozos publikacija –­ Petro Venclovo alegorija (?) „Baladė apie […]

Skaityti toliau

Pirmoji ir vienintelė

Sausio 22 d. Mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje įvyko diskusija Lietuvos kultūra Mindaugo laikais (XIII a.) – faktai, tekstai, problemos: perskaičius Algimanto Bučio knygas „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija“; „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.

Skaityti toliau

Kontroversiškosios Vydūno misterijos vertinimų pėdsakais

Vydūno „Jūrų varpai“ – moderni, idėjiniu požiūriu itin drąsi drama, tačiau iki šiol ji neišvydo jokios, net mėgėjų, teatro scenos. Tilžės lietuvių giedotojų draugijos vaidintojai rengėsi ją parodyti 1914 m. rugpjūčio 2 d. miesto parke, bet sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas – tą dieną, pasak Vydūno, „rinkosi šventei nužiūrėtoje vietoje kareiviai“.

Skaityti toliau

Nauja ir paskutinė: autobiografija trioleto sukiniuose

Nauja ir paskutinė – tai apie Albino Bernoto knygą „Kaustytos žąsys“, toks pirmasis ir recenzijos sakinys. Sakinys turi būti paminėtas, nes knygoje ne kartą kalbama apie sintaksę. Apie sintaksę kaip pačią giliausią kalbos tvarką ir apie sintaksę kaip paskutinę tautinės gynybos liniją: „<...> todėl tvirtai galiu pasakyti, nutautinimas ir podraug nutautėjimas prasideda ne nuo žodžio, o nuo sakinio, nuo sintaksės“ (p. 32). Ir sintakse A. Bernotas susisaisto su savo tauta, jos praeitim, istorija.

Skaityti toliau

Pasaulinė kova: Dovydas prieš Galijotą

1953 m. Toronte gimęs rašytojas Antanas Šileika Lietuva ir lietuvybe susidomėjo tada, kai pradėjome jį kviesti į Santaros–Šviesos suvažiavimus skaityti pranešimų apie emigrantų gyvenimą Kanadoje, taip sodriai, vaizdingai aprašytą jo kūriniuose. Šileika ne kartą dalyvavo ir Santaros–Šviesos bendruomenės dalies, įsikūrusios Lietuvoje, metiniuose sąskrydžiuose. Ten daug sužinojo apie Lietuvos partizanų kovas ir pasiaukojimą, ryžtingas pastangas atgauti šalies laisvę arba nors pristabdyti raudonojo maro antplūdį. Antanas taip „įkaito“, kad atvykęs į Lietuvą ėmė tyrinėti vietoves, kur kovėsi „miško broliai“, perskaitė šūsnis dokumentų apie tuos daugiausia jaunus žmones, atsidūrusius ant ribos tarp gyvybės ir mirties, apie jaunystę, supūdytą bunkeriuose, apie romantiškus prisirišimus, apie sudužusias viltis sulaukti Vakarų šalių pagalbos.

Skaityti toliau

Prozos proveržiai

Mintį kyštelėjo pernykštis Vilniaus knygų festivalis, kurio rengėjai paprašė pakalbėti diskusijoje apie pastarųjų dvidešimties metų lietuvių literatūrą. Šiek tiek papildęs ir surašęs tai, ką ten kalbėjau daugiau iš minties nei iš lapo, čia ir pateikiu.

Skaityti toliau

Alberto Zalatoriaus novatoriškumas lietuvių literatūrologijoje

Bet kad tie kūriniai taptų iš tiesų kūriniais, turi „realizuotis“, juos privalo žmonės suvokti, įsisavinti, žodžiu, jie turi „subjektyvizuotis“.
Mūsų tikslas yra išsiaiškinti, ką Albertui Zalatoriui reiškė šis programiškai išsakytas kūrinio „subjektyvizavimasis“, turintis fenomenologinius atitikmenis „konkretizavimasis“ ar „realizavimasis“, kokie buvo jo kritikos metodologiniai pagrindai ir kokį perversmą jis atliko lietuvių literatūros moksle ir kritikoje.

Skaityti toliau

Knygų pusryčiai 3

Andrius Jakučiūnas. „La­lagė“. – Vilnius: „Tyto alba“, 2011. Pasakyti ką nors kritiška apie knygą, kurią didžioji dalis kritikų pripažino jei ne literatūrine sezono naujiena, tai neabejotina naujove, jau net nelabai padoru. Ir visiškai nesvarbu, kad beskaitant ima kamuoti įkyri mintis: ar ne geriau mesti skaičius ir eiti į sodą pagrėbti lapų. Nuobodulys, kuris neišvengiamai užplūsta beskaitant „Lalagę“, kritikų nuomone, yra estetinė vertybė. Ak štai kaip. Dabar suprantu, kodėl parsitempiau namo „Politinę ekonomiją“, kurią radau prie šiukšlių konteinerio.

Skaityti toliau

Apie Maironį, kurio nėra knygose

Kartą vieno pažįstamo, vykstančio į miestą, paprašiau, kad turėdamas laiko užbėgtų į kokį nors knygyną ir man paieškotų Maironio poezijos. Grįžęs skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad nieko nerado, viskas jau išpirkta, mat paskelbti Maironio metai, jo kūryba visiems ir visur reikalinga, tikriausiai ją skaito, mokosi mintinai ir pan. Juk tie metai svarbus mūsų kultūros įvykis.

Skaityti toliau